Byla 2A-949-781/2012
Dėl žalos atlyginimo pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui UAB „ERGO LIETUVA“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jūratės Varanauskaitės, kolegijos teisėjų Laimos Gerasičkinienės ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UADB „ERGO LIETUVA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui UAB „ERGO LIETUVA“, ir

Nustatė

2Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius kreipėsi į Vilniaus m. 2 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui UADB ,,ERGO LIETUVA“ ir nurodė, kad 2008 m. balandžio 13 d. A. G. vairuojamas automobilis VW Golf, v. n. ( - ) susidūrė su automobiliu Audi 100, v. n. Nr. ( - ) vairuojamu J. L.. Eismo įvykio metu nukentėjo automobilio Audi 100 keleivis A. B.. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas automobilio VW Golf vairuotojas A. G.. Apdraustasis A. B. dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų buvo laikinai nedarbingas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. (nedarbingumo pažymėjimai D Nr. 4129444, D Nr. 4129999, D Nr. 4575956, D Nr. 4578446 ir D Nr. 4757023). Iš viso už laikinojo nedarbingumo laikotarpį A. B. iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo paskirta 6 698, 29 Lt ligos pašalpa. VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad A. G. eismo įvykio metu vairuotas automobilis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo draustas UADB „Ergo Lietuva“, 2010 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. (9.52) 3-61414 kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ dėl žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, atlyginimo. UADB „Ergo Lietuva“ 2010 m. spalio 11 d. raštu atsisakė atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytą žalą motyvuodama tuo, jog pagal Civilinės atsakomybės įstatymo 16 straipsnio 4 dalį atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pateikta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kai nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos.

3Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš UADB ,,ERGO LIETUVA” 6 698, 29 Lt žalos atlyginimo VSDFV Vilniaus skyriaus naudai bei priteisė iš UADB ,,ERGO LIETUVA” 201 Lt žyminio mokesčio, 22, 03 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai. Nurodė, kad LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 18 straipsnis numato, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.

4Bylos duomenimis, trečiojo asmens A. G. vairuojamas automobilis eismo įvykio metu buvo draustas UADB „ERGO LIETUVA“ transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl 2010 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. (9.52)3-61414 ieškovas kreipėsi į draudiką, šioje byloje atsakovą, tačiau pastarasis atsisakė atlyginti žalą, motyvuojant TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, jog atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos, nurodydamas, kad ieškovas praleido vienerių metų terminą pretenziniam reikalavimui pateikti.

5Teismas nurodė, kad ieškovas priėmė pirmą sprendimą išmokėti ligos išmoką A. B. 2008 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 6-12-14826, o paskutinį sprendimą – 2008 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 6-12-190180, todėl pretenzinis terminas pasibaigė 2009 m. rugpjūčio 12 d., tuo tarpu ieškovas kreipėsi į draudiką (atsakovą) tik 2010 m. rugsėjo 16 d. , t. y. po dviejų metų, vieno mėnesio ir 4 dienų. Atsakovas prašo taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 7 dalyje ir tuo pagrindu atmesti, laikydamas, kad šalių ginčas kilęs iš draudimo teisinių santykių. Taip pat, ieškinį atmesti TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalies pagrindu, nes ieškovas praleido vienerių metų pretenzinį terminą, todėl žala neturi būti atlyginta. Spręsdamas atsakovo reikalavimą dėl vienerių metų ieškinio senaties pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalies taikymo, teismas atsižvelgė į tai, kad ši teisės norma numato sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams, atsiradusiems iš draudimo teisinių santykių. Nagrinėjamoje byloje prašomos priteisti piniginės lėšos buvo sumokėtos VSDFV Vilniaus skyriaus nukentėjusiajam A. B. kaip socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo atveju. Vadinasi, ginčas yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, už kurią atsakingas žalą padaręs asmuo, todėl ieškovo pareikštam reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, numatanti trejų metų ieškinio senaties terminą tokiam reikalavimui pareikšti. Teismas pažymėjo, kad ieškovo ir atsakovo draudimo teisiniai santykiai nesieja, tačiau atsakovą ir trečiąjį asmenį sieja draudimo santykiai, iš kurių atitinkamai kyla ir atsakovo pareiga atlyginti A. G. padarytą žalą. Toks teisinis reguliavimas paremtas ir teismų praktika (LAT 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-3-255/2006, LAT 2007 m. vasario 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-73/2007).

6Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas paskutiniu 2008 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 6-12-190180 nutarė išmokėti A. B. 429, 38 Lt ligos pašalpą, taigi, nuo šios dienos ir prasidėjo ieškinio eiga, tuo tarpu o į draudiką kreipėsi raštu 2010 m. rugsėjo 16 d., o į teismą 2011 m. balandžio 12 d., t. y. yra nepraleidęs trijų metų ieškinio senaties termino. Dėl paminėtų sprendime motyvų atsakovo teiginį dėl vienerių metų ieškinio senaties taikymo pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį teismas atmetė, laikydamas, kad ieškovas ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimui pareikšti nepraleido.

7VSDFV Vilniaus skyrius, išmokėjęs nukentėjusiajam A. B. 6 698, 29 Lt socialinio draudimo išmokas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę draudimo sumos ribose išreikalauti išmokėtas socialinio draudimo išmokas tiesiogiai iš draudiko – UADB „ERGO Lietuva“, taigi, tai nėra subrogacija, kuri numatyta CK 6.1015 straipsnyje (įstatyminė cesija), ar kitaip tariant, kreditoriaus pasikeitimo būdas egzistuojančioje prievolėje.

8Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo nagrinėjamam ginčui taikyti ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalies, kurioje numatytas vienerių metų terminas pretenziniams reikalavimams kylantiems draudimo sutarties pagrindu, nes šioje byloje reikia vadovautis Valstybinio socialinio draudimo įstatymu, kadangi žala patirta dėl išmokėtų socialinio draudimo išmokų, kas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo santykiai reglamentuojami ne CK 6 knygos IV dalies LIII skyriaus (tame skaičiuje ir CK 6.1015 straipsnis), bet socialinio aprūpinimo įstatymų normų (CK 6.988 straipsnio 3 dalis). Teismas nurodė, kad nurodytiems santykiams taip pat netaikomos Draudimo įstatymo nuostatos, nes pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 punktą šio įstatymo nuostatos netaikomos valstybinio socialinio draudimo santykiams. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte valstybinio socialinio draudimo įmoka apibrėžta kaip įstatyme draudėjui ar apdraustajam nustatyta piniginė prievolė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, t. y. yra specifinė draudimo forma su atskiru teisiniu reguliavimu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nereguliuoja sutartinių draudiminių santykių, todėl, teismo nuomone ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis nagrinėjamu atveju netaikoma.

9Atsakovas UADB „ERGO LIETUVA“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Nurodo, kad draudimo išmokos dėl eismo įvykiu padarytos žalos mokėjimo pagrindai ir sąlygos nustatyti specialiame TPVCAPDĮ. Ieškovas, išmokėjęs socialinio draudimo išmoką, tampa kreditorius deliktinėje prievolėje dėl žalos atlyginimo. Skolininko padėtis tokiu atveju nepasikeičia, nesikeičia ir pats prievolės dėl žalos atlyginimo pobūdis. Tokiu atveju ieškovas neįgyja palankesnės padėties, lyginant su ta, kurią dėl civilinio delikto buvo įgijęs pradinis kreditorius. Dėl to, atsakovo nuomone, žalą padariusio asmens draudimas pagal sutarties sąlygas neprivalo atlyginti naujo kreditoriaus nuostolių, jeigu jis pretenziją draudikui pareiškė praleidus įstatyme nustatytą terminą. TPVCAPDĮ nėra numatyta, jog ieškovui įgyvendinant dėl subrogacijos jai perėjusią reikalavimo teisę nėra taikomas įstatyme nustatytas pretenzinis terminas, taip pat nėra įtvirtinta, kad VSDFV reikalavimo teisei yra taikomos kitokios, specialios šios teisės realizavimo ir išmokos mokėjimo sąlygos. Jei įstatyme nustatytas pretenzinis terminas ir jo praleidimo pasekmės būtų taikytos ne visiems subjektams, būtų pažeidžiamas LR Konstitucijoje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Kadangi ieškovas priėmė sprendimus dėl ligos pašalpos sumokėjimo laikotarpiu tarp 2008 m. birželio 12 d. ir 2008 m. rugpjūčio 12 d., o pretenziją pateikė tik 2010 m. rugsėjo 16 d., todėl ieškovas praleido įstatyme nustatytą pretenzinį terminą, t. y. pareiškė pretenziją žalą padariusio asmens draudikui, kai šio draudiko prievolė tenkinti tokius reikalavimus jau buvo pasibaigusi. Atsakovas nurodė, kad šiuo atveju tarp šalių susiklosto ne deliktiniai santykiai, o draudimo teisiniai santykiai, todėl ieškovas ne tik praleido minėtą pretenzinį terminą, bet ir CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą.

10Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas ieškinio bei teismo posėdžių metu išsakytais argumentais.

11Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo UADB „ERGO LIETUVA“ apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai tenkino ieškovo ieškinio reikalavimus. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta.

13Draudikas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atlygina nukentėjusiajam žalą, padarytą jo turtui, sveikatai, taip pat žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 23, 24 dalys). Tačiau ne visada žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nukentėjusio asmens patirtą žalą atlygina tiesiogiai. Paprastai tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Tačiau toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad yra apribojama žalą padariusio asmens ar jo draudiko civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalyje: asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra, – žalą padariusiam asmeniui. Minėta, kad nukentėjusiajam įgyvendinant savo teisę į žalos atlyginimą ir pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai ir atitinkamai jų reguliavimui taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, – iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.

14Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012).

15Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga – nukentėjusiajam A. B. už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 14 d. iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. išmokėjo 6 698, 29 Lt ligos pašalpą. Eismo įvykio, kurio metu sužalotas A. B., kaltininku pripažintas A. G., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajam A. B. socialinio draudimo išmokas (ligos pašalpą), įgijo subrogacinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCADĮ 19 straipsnio 10 dalis). Kadangi A. G. eismo įvykio metu buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tai ieškovas pagrįstai kreipėsi į atsakovą reikalaudamas sumokėti išmokėtos ligos pašalpos dydžio sumą ir tarp jo ir atsakovo (draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikomi draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų.

16Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausias Teismas, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas nukentėjusiajam pagal deliktinės atsakomybės taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012).

17Nagrinėjamu atveju eismo (draudžiamasis) įvykis atsitiko 2008 m. balandžio 13 d., o ieškovas į žalą padariusio asmens A. G. draudiką – atsakovą, su pretenzija kreipėsi 2010 m. rugsėjo 16 d. Dėl to draudikas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą.

18Taigi, apeliacinės instancijos teismas, net ir konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, sprendžia, kad nėra pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti, nes teismo sprendimas visiškai patenkinti ieškinį iš esmės yra teisingas (CPK 328 straipsnis).

19Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį, bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

20Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

Nutarė

21Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius... 3. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį... 4. Bylos duomenimis, trečiojo asmens A. G. vairuojamas automobilis eismo įvykio... 5. Teismas nurodė, kad ieškovas priėmė pirmą sprendimą išmokėti ligos... 6. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas paskutiniu 2008 m. rugpjūčio 12 d.... 7. VSDFV Vilniaus skyrius, išmokėjęs nukentėjusiajam A. B. 6 698, 29 Lt... 8. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo nagrinėjamam ginčui taikyti ir... 9. Atsakovas UADB „ERGO LIETUVA“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą... 10. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo... 11. Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 12. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 13. Draudikas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad kai socialinio draudimo... 15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga... 16. Kaip išaiškino Lietuvos Aukščiausias Teismas, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4... 17. Nagrinėjamu atveju eismo (draudžiamasis) įvykis atsitiko 2008 m. balandžio... 18. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, net ir konstatavęs, jog pirmosios... 19. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme... 20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331... 21. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą...