Byla 3K-7-368/2012

Dėl žalos atlyginimo regreso tvarka

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Juozo Šerkšno (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Seesam Lietuva“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiamas klausimas, ar, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininkas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, ir socialinio draudimo įstaigai išmokėjus nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką (ligos pašalpą), socialinio draudimo įstaigos reikalavimui regreso tvarka atlyginti žalą iš eismo įvykio kaltininko atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės taikytini Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje ar CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyti terminai.

62007 m. lapkričio 30 d. per eismo įvykį nukentėjo E. B., dėl patirtų sužalojimų ji nuo

72007 m. gruodžio 5 d. iki 2008 m. vasario 1 d. buvo nedarbinga, už šį laikotarpį ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir ieškovas) išmokėjo jai 2746,86 Lt ligos pašalpą. Eismo įvykio kaltininku pripažintas M. N., kurio civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovo UADB „Seesam Lietuva“.

8Ieškovas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsniu, CK 6.263, 6.290 straipsniais, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 2746,86 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka. Ieškovas nurodė, kad, išmokėjęs nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką (ligos pašalpą), jis įgijo teisę regreso tvarka reikalauti atlyginti žalą iš eismo įvykio kaltininko; eismo įvykio metu jo vairuota transporto priemonė buvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, taigi – iš atsakovo UADB „Seesam Lietuva“. Atsakovas atsisakė atlyginti ieškovui žalą, atsiradusią dėl ligos pašalpos išmokėjimo, teigdamas, kad reikalavimas atlyginti žalą pateiktas praleidus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPD įstatymas) 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą vienerių metų terminą pretenzijai pateikti. Ieškovo nuomone, atsakovas nepagrįstai TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalies pagrindu atsisakė atlyginti žalą, nes ieškovo ir atsakovo nesieja draudimo teisiniai santykiai, todėl reikalavimui atlyginti žalą taikytinas ne vienerių metų, o CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

10Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino taikymo klausimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-7-73/2007, kurioje konstatuota, kad tarp Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir žalos kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko susiklostė žalos atlyginimo, o ne draudimo teisiniai santykiai, todėl turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas sprendė, kad šis išaiškinimas taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. Teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino, nes ligos pašalpą nukentėjusiajai E. B. sumokėjo 2008 m. kovo 6 d., o ieškinį pareiškė 2010 m. spalio 29 d. Teismas konstatavo, kad ginčui dėl žalos atlyginimo spręsti taikytinas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, kurio 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog juridiniai arba fiziniai asmenys, kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta turtinė žala Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad pagal TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalį asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad žalą padariusio M. N. draudikas – atsakovas UADB „Seesam Lietuva“, privalo atlyginti ieškovui jo patirtą žalą.

11Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.

12Teismas nurodė, kad pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį šio įstatymo nustatyta tvarka atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos. Teismas pažymėjo, kad šioje normoje įtvirtintas ne ieškinio senaties terminas, o terminas pretenzijai pareikšti, kurio nesilaikymo padarinys – žalą padariusio asmens draudiko prievolės pasibaigimas (CK 6.124 straipsnis). Esminis byloje keliamas klausimas – ar ieškovo ir atsakovo teisiniams santykiams taikytinas TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad naujausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai analizuojamu klausimu pateikti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje, kurioje nurodyta, kad tais atvejais, kai socialinio draudimo išmokas mokantys subjektai iš atsakingo draudiko siekia prisiteisti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtas socialinio draudimo išmokas (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis), tarp šių šalių susiklosto ne deliktiniai, o draudimo teisiniai santykiai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Socialinio draudimo išmokas mokančių subjektų reikalavimai atsakingam draudikui tenkinami įstatymo ir TPVCAPD sutarties pagrindu. Tačiau tais atvejais, kai toks ieškovas negali patenkinti savo reikalavimo iš pagrindinio skolininko, arba atsakingo draudiko nesama, socialinio draudimo išmokas sumokėję subjektai reikalavimą gali reikšti ir eismo įvykio kaltininkui. Toks reikalavimas grindžiamas deliktiniais santykiais, kuriems taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Teismas, vadovaudamasis nurodytu išaiškinimu, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ieškovo ir atsakovo teisinius santykius kaip kylančius iš delikto, o ne draudimo sutarties pagrindu.

13Teismas nurodė, kad nukentėjusio asmens reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį ir draudiką atsiranda dviem savarankiškais pagrindais, atitinkamai delikto ir civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau nei deliktinė (subsidiarus santykis), o tai reiškia, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiajam padaryta žala. Draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą neviršijant TPVCAPD įstatymo 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų ribų padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Nukentėjusįjį ir žalą padariusio asmens draudiką sieja privalomojo civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai, kuriems, be kita ko, taikytinas ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas pretenzijos pareiškimo terminas.

14Teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimo teisė atsirado subrogacijos pagrindu. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises. Tokiu atveju nesikeičia nei taikytinų terminų skaičiavimo tvarka, nei taikytina teisė. Asmuo, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis naudos gavėjas (žalą patyręs asmuo) būtų reikalavęs atlyginti žalą iš žalą padariusio asmens (apdraustojo) draudiko, taigi ieškovo teisinė padėtis atsakovo atžvilgiu yra tokia pati, kokia būtų buvusi žalą patyrusio asmens, kuriam išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Teismas konstatavo, kad ieškovą ir atsakovą taip pat sieja privalomojo civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai, o ieškovo reikalavimams taikytinas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas pretenzijos pareiškimo terminas. Kadangi ieškinys pareikštas, pasibaigus TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatytam vienerių metų terminui, tai, teismo vertinimu, atsakovo prievolė atlyginti žalą yra pasibaigusi ir ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

171. Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo taikymo. Kasatoriaus teigimu, privalomojo valstybinio socialinio draudimo teisiniams santykiams netaikytinos teisės normos, reglamentuojančios draudimo santykius, atsirandančius draudimo sutarties pagrindu. Ieškinio reikalavimas yra kilęs ne iš sutartinių draudimo, bet iš deliktinių teisinių santykių – žalos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui atsiradimo fakto, įstatymo pagrindu paskyrus eismo įvykio metu nekentėjusiam asmeniui ligos pašalpą. Žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos, todėl ieškinio reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

18Kasatoriaus nuomone, TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas pretenzijai draudikui pareikšti taikomas nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o ne valstybinio socialinio draudimo įstaigai, išmokėjusiai socialinio draudimo išmoką. Pagal TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 15 dalį nukentėjusiu trečiuoju asmeniu laikytinas asmuo, tiesiogiai nukentėjęs per eismo įvykį. Kasatorius yra žalos mokėtojas dėl trečiojo asmens kaltės eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, kuris reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį arba jo atsakomybę apdraudusį draudiką įgyja ne subrogacijos (CK 6.1015 straipsnis), o CK 6.290 straipsnio 3 dalies pagrindu, pagal kurią valstybinio socialinio draudimo įstaiga įgyja teisę susigrąžinti socialinio draudimo išmoką tik po to, kai ji buvo išmokėta. Nukentėjęs asmuo neturi savarankiškos teisės reikalauti, kad atsakovas jam išmokėtų ligos pašalpą. Teisę reikalauti atlyginti eismo įvykio metu dėl trečiojo asmens kaltės nukentėjusiam asmeniui išmokėtą ligos pašalpą, remiantis CK 6.290 straipsniu, turi tik kasatorius, ir tik po to, kai ji buvo išmokėta. Subrogacijos atveju naujas kreditorius įstoja į pradinio kreditoriaus vietą, perimdamas jo jau egzistuojančios prievolės teises, t. y. įvyksta asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje. Nagrinėjamu atveju nėra asmenų pasikeitimo draudimo prievolėje, nes iki ligos pašalpos išmokėjimo kasatorius teisiniame santykyje su atsakingu už žalą asmens draudiku (atsakovu) jokiu teisiniu pagrindu nedalyvavo, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.1015 straipsnio ir atitinkamai TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovą ir atsakovą sieja privalomojo civilinės atsakomybės draudimo teisiniai santykiai, be pagrindo taikė TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai konstatavo, jog ieškinys pareikštas pasibaigus vienerių metų terminui pretenzijai pareikšti.

192. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-7-73/2007, kurioje konstatuota, kad tais atvejais, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius teikia draudimo bendrovei reikalavimą atlyginti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui dėl trečiojo asmens kaltės padarytą žalą, tarp šalių susiklosto ne draudimo, bet žalos atlyginimo teisiniai santykiai, todėl tokiuose ginčuose turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas tokiam reikalavimui pareikšti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-7-166/2006, išaiškinimus apie teisinių santykių kvalifikavimo aspektus ir taikytinas materialiosios teisės normas, kai regresinį reikalavimą draudimo bendrovei reiškia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, išmokėjęs nukentėjusiam asmeniui socialinio draudimo išmokas.

20Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas šalių teisinius santykius, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio metodinė medžiaga. Apžvalgoje pateikti išaiškinimai negali būti pagrindas ieškiniui atmesti, nes joje nesiremiama jokia konkrečia kasacinio teismo nutartimi, o pateikta nuomonė prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo ir taikomų terminų klausimais. Apžvalgoje ne tik nenurodomas konkretus teismo precedentas, kuriuo vadovaujantis šalių teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip draudžiamieji, o ne deliktiniai, bet ir nepateikiamas aiškinimas, kodėl nukrypstama nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos sprendžiant socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo klausimus.

21Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UADB „Seesam Lietuva“ prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalis skirta reglamentuoti ne Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai padarytą žalą, bet trečiajam asmeniui padarytą žalą, kurią jam atlygina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Kasatorius ieškinį pareiškė ne eismo įvykio kaltininkui, bet draudimo bendrovei. Draudiko, kaip skolininko, statusas grindžiamas įprastine transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi ir TPVCAPD įstatymo normomis, o CK normos ir Draudimo įstatymas taikomi kaip lex generalis, todėl, atsakovo nuomone, kasatorius, kreipdamasis dėl žalos atlyginimo į atsakovą, turi laikytis TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos ir sąlygų. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad šioje normoje nustatyto termino pretenzijai pareikšti turi laikytis tik nekentėjęs trečiasis asmuo. Atsakovo teigimu, ši norma turi būti aiškinama sistemiškai su TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalimi, kurioje nustatyta, kad dėl žalos atlyginimo į draudiką gali kreiptis ne tik nukentėjęs trečiasis asmuo, bet ir asmenys, turintys regreso ar subrogacijos teisę į draudiką. Subrogacijos atveju reikalavimo teisę perimantis subjektas nėra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus, pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla iš atitinkamų tokio subjekto ir nukentėjusio asmens teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju kasatorius draudimo išmoką išmokėjo ne todėl, kad įstatymo ar sutarties pagrindų būtų atsakingas už eismo įvykio kaltininko veiksmus, bet dėl to, kad tokią pareigą jam sukuria jo, kaip valstybinio socialinio draudimo įstaigos, ir valstybiniu socialiniu draudimu apdrausto asmens santykis bei jo pagrindu atsirandančios prievolės. Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį kreditorių ir žalą padariusį skolininką, nesibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis – kreditorius, kuris įgyja buvusio kreditoriaus teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje. Kasatorius, įstojęs į prievolinį teisinį santykį nukentėjusio asmens vietoje, perėmė visas šio asmens teises ir pareigas, todėl turėjo laikytis TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Dėl teisinio santykio, kai socialinio draudimo išmokas žalą patyrusiam asmeniui išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga pareiškia reikalavimą žalą padariusio asmens draudikui grąžinti išmokėtas sumas, kvalifikavimo

25Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – draudimo sutartis. Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.

26Nagrinėjamu atveju byloje aktualus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutarties pagrindu susiklostančių teisinių santykių reguliavimas, jo aiškinimas bei taikymas, atsižvelgiant į šiuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančius subjektus, jų teisių ir pareigų apimtį. TPVCAPD sutartis, kaip ir kitos draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009). TPVCAPD sutarties ypatumas yra tas, kad draudėjai negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).

27Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui (pvz., kai nukentėjusiajam padarytos žalos dydis viršija draudiko išmokėtą draudimo išmokos sumą), taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, šių apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui, pvz., jeigu nukentėjusiam asmeniui apskaičiuotas turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo dydis viršys TPVCAPD sutartyje nustatytas maksimalias turtinės (neturtinės) žalos atlyginimo ribas, draudikas turės pareigą sumokėti nukentėjusiajam tik šių ribų neviršijančią žalos atlyginimo dalį. Be to, kai nukentėjęs asmuo reikalavimą atlyginti žalą reiškia tiesiogiai draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – TPVCAPD įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio

2823 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta speciali reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka. Taigi tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo pareiškia reikalavimą atlyginti žalą ne tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, o jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, jis tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Toks aiškinimas atitinka civilinės atsakomybės draudimo sutarties kaip sutarties trečiojo asmens naudai esmę (CK 6.191, 6.987 straipsniai, Draudimo įstatymo 108 straipsnis).

29Draudikas pagal TPVCAPD sutartį atlygina nukentėjusiajam žalą, padarytą jo turtui, sveikatai, taip pat žalą, atsiradusią dėl gyvybės atėmimo (TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 23, 24 dalys). Tačiau ne visada žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudęs draudikas nukentėjusio asmens patirtą žalą atlygina tiesiogiai. Paprastai tais atvejais, kai žala padaroma asmens sveikatai ir asmuo yra tam tikrą laikotarpį nedarbingas, draudimo išmokas nukentėjusiajam išmoka atsakinga socialinio draudimo įstaiga. Tačiau toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad tokiu būdu yra apribojama žalą padariusio asmens ar jo draudiko civilinė atsakomybė. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje: asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi pagal specialųjį teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam draudikui, ir tik jeigu jo nėra – žalą padariusiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009).

30Minėta, kad nukentėjusiajam įgyvendinant savo teisę į žalos atlyginimą ir pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai ir atitinkamai jų reguliavimui taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos. Socialinio draudimo įstaigai, išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, o jo nesant, iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą šią padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas.

31Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.,

322006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti iki šiol egzistavusią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią teisiniai santykiai, susiklostantys socialinio draudimo įstaigoms pareiškiant subrogacinius reikalavimus žalą padariusio asmens draudikui, buvo vertinami kaip deliktiniai, t. y. atsiradę ne draudimo sutarties, o delikto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius v. AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-7-73/2007; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-83/2010; kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos.

33Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga, nukentėjusiajai E. B. išmokėjo 2746,86 Lt ligos pašalpos. Eismo įvykio, kurio metu sužalota E. B., kaltininku pripažintas M. N., kurio civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas, išmokėjęs nukentėjusiajai E. B. socialinio draudimo išmokas (ligos pašalpą), įgijo subrogacinį reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką, o šio nesant – į žalą padariusį asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Kadangi M. N. eismo įvykio metu buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tai ieškovas pagrįstai kreipėsi į atsakovą reikalaudamas sumokėti išmokėtos ligos pašalpos dydžio sumą ir, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, tarp jo ir atsakovo (draudiko) susiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.

34Dėl socialinio draudimo įstaigos teisės, sumokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, pareikšti reikalavimą jas grąžinti iš žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko įgyvendinimo termino

35Draudžiamojo įvykio atsitikimo faktas per se nesuponuoja draudiko pareigos atlyginti padarytą žalą. Įstatyme nustatytas reguliavimas, kuriuo remiantis tiek nukentėjusiajam, tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek policijos pareigūnams nustatyta pareiga pranešti žalą padariusio asmens draudikui apie eismo įvykį (TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 15 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnio 15 dalis). Pažymėtina, kad bet kurio iš nurodytų subjektų pranešimas draudikui apie eismo įvykį yra laikytinas tinkamu draudiko informavimu ir šiam atsiranda pareiga pradėti žalos administravimo procesą – apžiūrėti eismo įvykio metu apgadintą ar sugadintą turtą (TPVCAPD įstatymo 15 straipsnio 2 dalis), nustatyti turtui padarytą žalos dydį (TPVCAD įstatymo 15 straipsnio 3 dalis), įvertinti visą dėl sveikatos sužalojimo asmens patirtą žalą (TPVCAD įstatymo 15 straipsnio 4 dalis) ir kt. Tai reiškia, kad, informavus draudiką apie eismo įvykį, pradedamas žalos atlyginimo sureguliavimo procesas, t. y. surenkama reikalinga informacija tam, kad, pateikus reikalavimą atlyginti žalą, būtų galima tinkamai apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmoką. Taigi nuo to momento, kada draudikas informuojamas apie draudžiamojo įvykio atsitikimą, atsiranda prielaida draudimo išmokai išmokėti.

36Teisė į draudimo išmokos sumokėjimą įgyvendinama, per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus pateikiant pretenziją draudikui. Šių terminų reikšmė draudiko prievolei išmokėti draudimo išmoką aiškintina, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių reguliavimo esmę ir tikslus. Kaip minėta šioje nutartyje, vienas pagrindinių TPVCAPD sutarties sudarymo tikslų – perkelti transporto priemonės valdytojui galinčių kilti neigiamų turtinių padarinių riziką draudikui. Nors tokios sutarties sudarymas skirtas, be kita ko, nukentėjusio asmens interesams apsaugoti, tačiau įstatyme įtvirtintas reguliavimas nukentėjusiajam apsaugą suteikia net ir tuo atveju, jeigu transporto priemonės valdytojas draudžiamojo įvykio atsiradimo metu nebuvo sudaręs TPVCAPD sutarties (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įgyvendindamas jam įstatymo nustatytą pareigą – sudaryti TPVCAPD sutartį – transporto priemonės valdytojas atlieka tam tikrus įstatyme nustatytus veiksmus (suteikia draudikui visą reikalingą informaciją sutarčiai sudaryti, sumoka draudimo įmoką ir kt.), kuriuos atlikęs įgyja teisę į draudimo apsaugą draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Taigi TPVCAPD sutarties sudarymas reiškia, kad, įvykus draudžiamajam (šiuo atveju – eismo) įvykiui, žalą nukentėjusiam asmeniui atlygins draudikas, ir tik išimtiniais įstatyme nustatytais atvejais draudikas gali išsireikalauti sumokėtų sumų iš draudėjo (TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnis), o kiti subjektai (ne transporto priemonės valdytojo atsakomybę apdraudęs draudikas) turi teisę pareikšti regresinius ar subrogacinius reikalavimus tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui tik tada, kai nebėra galimybės įgyvendinti turimos reikalavimo teisės draudikui (TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10 dalis).

37Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas vienerių metų terminas pretenzijai pareikšti negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad dėl to būtų iš esmės paneigiama draudiko draudimo sutarties pagrindu atsiradusi pareiga atlyginti žalą, o, nukentėjusiam asmeniui per nurodytą terminą nepareiškus reikalavimo žalą padariusio asmens draudikui, žalą padaręs asmuo (draudėjas) prarastų draudimo sutarties teikiamą apsaugą. Priešingas aiškinimas prieštarautų TPVCAPD įstatyme įtvirtinto privalomojo civilinės atsakomybės draudimo esmei ir tikslams. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyto vienerių metų termino pretenzijai pareikšti pasibaigimas nepanaikina nukentėjusio asmens materialiosios subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš šią padariusio asmens draudiko, kai draudėjas dar yra atsakingas prieš nukentėjusįjį pagal deliktinės atsakomybės taisykles.

38Nagrinėjamu atveju eismo (draudžiamasis) įvykis atsitiko 2007 m. lapkričio 30 d., o ieškovas į žalą padariusio asmens M. N. draudiką – atsakovą, su pretenzija kreipėsi 2010 m. spalio 1 d. Dėl to darytina išvada, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktą išaiškinimą, draudikas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą.

39Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir jo taikymo išaiškinimus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir dėl to netinkamai buvo išaiškintos ir pritaikytos aktualios ginčo teisinius (draudimo) santykius reglamentuojančios teisės normos. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo reikalavimas atlyginti žalą atsakovo atmestas nepagrįstai, argumentų dėl prašomos atlyginti žalos dydžio nepagrįstumo byloje nepateikta, darytina išvada, jog šiuo atveju tikslinga palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje nutartyje nurodytais motyvais.

40Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

41Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 16,75 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

43Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą.

44Priteisti iš atsakovo UADB ,,Seesam Lietuva“ valstybei 16,75 Lt (šešiolika litų 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

45Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.