Byla 2A-33-622/2013
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, Pajūrio regioninio parko direkcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame 11.8860 ha dydžio žemės sklype, esančiame ( - ), 19 a. antroje pusėje - 20 amžiaus pirmoje pusėje buvo sodyba. Šio fakto nustatymas yra reikalingas tam, kad būtų galima parengti teisės aktais numatytą projektą ūkininko ūkio sodybos statybai. Nurodė, jog jam pagal 2011-07-27 dovanojimo sutartį priklauso 11.8860 ha dydžio žemės sklypas ( - ), kuris patenka į ( - ) kraštovaizdžio draustinį. Šiame sklype, pareiškėjo vardu yra įregistruotas ūkininko ūkis, tačiau sodyba ar atskiri jos pastatai nėra išlikę. Atlikus istorinius tyrimus buvo nustatyta, kad šiame žemės sklype 19 a. antroje pusėje - 20 amžiaus pirmoje pusėje buvo dvi sodybos, kurios nukentėjo per karą, liko be savininkų, 20 a. 6 dešimtmetyje sodybos pastatai buvo nugriauti. Minėtas aplinkybes patvirtinantys dokumentai nėra išlikę, šiuo metu buvusi sodyba nėra pažymėta galiojančiuose vietovės planuose.

4Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė ir priteisė valstybei iš pareiškėjo 16,50 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad pagal 2005-06-02 LR Aplinkos ministro įsakymą ,,Dėl Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ Nr. D1-282, pareiškėjo žemės sklype nenumatyta naujų statinių statyba. 2008-01-31 LR Aplinkos ministro ,,Dėl Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymas Nr.425, Dėl Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo įsakymu Nr. D1-91, 13 punktas numato, kad nauji statiniai, įskaitant ir ūkininko ūkio sodybos statinius, projektuojami ir statomi tik Regioninio parko tvarkymo plane ir specialiojo arba bendrojo teritorijų planavimo dokumentuose nurodytose vietose. Pareiškėjo žemės sklypas patenka į tą draustinio teritoriją, kurioje jokia statybinė veikla negalima. Šias aplinkybes patvirtina Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano sprendiniai, su šiomis faktinėmis aplinkybėmis sutiko ir pareiškėjo atstovas. 2008-01-31 LR Aplinkos ministro ,,Dėl Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymo Nr.425, Dėl Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo įsakymo Nr. D1-91, 10.1. punkte numatyta, kad tokie draudimai žemės sklypų savininkams numatyti siekiant išsaugoti neužstatytas erdves – ( - ) miško masyvą bei ( - ) natūralių pievų, pelkių ir miškų ruožą 1–2,5 km atstumu palei pajūrį, kurios teritorijoje yra pareiškėjo žemės sklypas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo valia, parengti teisės aktais numatytą projektą ūkininko ūkio sodybos statybai ir įgyti teisę statyti ūkininko sodybą ant išlikusių buvusių sodybos pamatų yra negalima dėl materialinių normų, todėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra betikslis, nesukeliantis jokių pasekmių. Juridinio faktas nesuteiks teisės pareiškėjui parengti teisės aktais numatytą projektą ūkininko ūkio sodybos statybai.

5Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo

62012-06-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nurodė, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, reglamentuojančias galimybę statyti buvusiose sodybų vietose. Lietuvos Konstitucinis teismas 2006-03-14 nutarimu yra išaiškinęs, kad LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas neprieštarauja Konstitucijai, o teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sodybos buvimo nustatymo faktas yra būtina ir savarankiška sąlyga, suteikianti ūkininkui žemės ūkio paskirties žemėje galimybę saugomoje teritorijoje statyti sodybą. Be to, jo pareiškimo patenkinimo atveju būtų sudarytos tik teisinės prielaidos rengti projektus pagal bendruosius reikalavimus.

7Suinteresuoti asmenys atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

8Apeliacinis skundas tenkintinas.

9Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tam, kad galėtų parengti projektą ūkininko ūkio sodybos statybai.

10Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

11Minėtas sąlygas pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime paminėjo, tačiau, padaręs išvadą, kad prašomas nustatyti faktas nesukels teisinių padarinių, pareiškimą atmetė. Jei teismas mano, kad prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės, jis turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme, o jei ši aplinkybė paaiškėjo ištyrus įrodymus, bylą nutraukti priimant nutartį (o ne sprendimu atmesti pareiškimą, kaip kad buvo padaryta nagrinėjimu atveju). Tačiau pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukels jokių pasekmių yra nepagrįsta. LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 8 punktas be kita ko nustato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Taigi įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai numato statybų draudimo išimtį esamose ir buvusiose sodybose ir galimybę dėl šių aplinkybių nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-14-682-05 priimdamas 2005-06-10 nutartį ir įvertinęs Saugomų teritorijų įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų, reglamentuojančių veiklą Pajūrio regioniniame parke nuostatas, yra padaręs išvadą, kad įstatyminis draudimas statyti naujus gyvenamuosius namus neapima draudimo atstatyti buvusių sodybų, kurių egzistavimo faktas yra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu. Poįstatyminiai teisės aktai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, negali paneigti įstatyminio reglamentavimo dėl galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo žemės sklypas patenka į ( - ) kraštovaizdžio draustinį. Kraštovaizdžio draustiniai yra priskiriami prie kompleksinių (LR Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 5 dalies 1 punktas), taigi pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms yra taikytinas LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 8 punktas.

12Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

13Byloje esanti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistės išduota istorinė pažyma patvirtina, jog pareiškėjo sklypas apima vieną visą istorinę sodybvietę su išlikusiais buvusio sodybinio apstatymo ženklais, esančią jo pietvakarinėje dalyje ir šiauriniu pakraščiu apima dar vienos istorinės sodybvietės teritoriją (b. l. 27). Kad pareiškėjo sklype yra buvusi sodyba patvirtina ir archeologo T. I. tyrimo išvada (b. l. 42-46), pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų A. E., R. E. parodymai. Teismas laiko, kad šių įrodymų pakanka juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.

14Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą, tenkinant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjas

Nutarė

16Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą patenkinti visiškai.

17Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui priklausančiame 11.8860 ha dydžio žemės sklype, esančiame ( - ), 19 a. antroje pusėje - 20 amžiaus pirmoje pusėje buvo sodyba. Šio fakto nustatymas yra reikalingas tam, kad būtų galima parengti teisės aktais numatytą projektą ūkininko ūkio sodybos statybai.

Proceso dalyviai
Ryšiai