Byla 2A-257-302/2017
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Antano Rudzinsko,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. P. (buv. A.), G. J., J. J., V. V. (buv. J.) ir R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4586-467/2016 pagal ieškovų A. P. (buv. A.), G. J., J. J., V. V. (buv. J.) ir R. Š. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus bei dėl apgaulės, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai A. P. (buv. A.), G. J., J. J., V. V. (buv. J.) ir R. Š. 2014 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis ab initio tarp ieškovų ir atsakovės sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės ir/arba ieškovų esminio suklydimo; 2) konstatuoti, kad visi ieškovų pinigai, sumokėti už ginčo objektu esančias obligacijas, turi ieškovų pinigų, esančių atsakovės banko sąskaitoje, teisinį statusą; 3) priteisti ieškovams šias indėlio draudimo išmokas: A. P. (buv. A.) – indėlio draudimo išmoką, lygią jos iš atsakovės įsigytos finansinės priemonės sumai, G. J. – 6 200 Lt, J. J. – 6 000 Lt, V. V. (buv. J.) – 5 000 Lt, R. Š. – 5 000 Lt; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovai nurodė, kad jie iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo sudarė ginčo objektu esančias obligacijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu įsigijo atsakovės obligacijų. 2011 m. gruodžio 7 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla, dėl ko atsakovė neišpirko ieškovų įsigytų obligacijų. Ieškovų teigimu, tinkamai investuoti į šias finansines priemones ieškovai galėjo tik tuo atveju, jei atsakovės darbuotojai jiems būtų suteikę visą reikalingą informaciją apie jų įsigyjamas finansines priemones, išaiškinę rizikas, atlikę kitus reikalingus veiksmus, tačiau ieškovai buvo atsakovės tyčia suklaidinti dėl pasirašomų sutarčių esmės bei rizikos. Ieškovų teigimu, jie ginčo sutartis sudarė, nes atsakovės darbuotojai juos įtikino, kad jų pasirašomomis sutartimis įsigyjamos obligacijos yra valstybės draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Negana to, su ginčo sutartimis ieškovų sudarytų neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiojoje dalyje buvo įtvirtinta, kad: „Siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ„ Indėlių ir investicijų draudimas“. Ši aplinkybė, pasak ieškovų, iš esmės iškreipė ieškovų ekonominį elgesį, kadangi sudarė sąlygas susiformuoti klaidingam ieškovų suvokimui apie sudaromų ginčo sutarčių esmę bei ieškovams tenkančią riziką. Ieškovai tvirtino, kad, žinodami tikrąsias aplinkybes, sutarčių vienareikšmiškai nebūtų sudarę ir būtų pasirinkę paprastą terminuotą indėlį, kuris būtų draustas indėlių draudimu ir kuris būtų buvęs net ženkliai aukštesnio pajamingumo (jei būtų buvęs sudarytas su kredito unija).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas, vertindamas reikalavimo pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis pagrįstumą, pažymėjo aktualią teismų suformuotą praktiką dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovės indėlių sertifikatus ir obligacijas, o būtent tai, jog indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistema, obligacijoms – ne; kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas; kad AB bankas SNORAS, platindamas obligacijas, netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius, o Programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui; kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė ,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka ir sąlygomis VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  3. Teismas atkreipė dėmesį ir į kasacinio teismo praktiką dėl sandorių, sudarytų dėl suklydimo, pagal kurią esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; kt.); teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; kt.).
  4. Įvertinęs minėtus kasacinio teismo išaiškinimus pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau pažymėjo, jog tai nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi ieškovų apsisprendimą sudaryti ar ne sandorius. Ieškovų apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis, teismo nuomone, iš esmės lėmė už obligacijas mokamos didesnės palūkanos – ieškovai siekė investuoti lėšas į atsakovo vertybinius popierius (obligacijas), nes norėjo gauti didesnę piniginę grąžą. Aplinkybės, jog atsakovės darbuotojai ieškovams pateikė iš esmės klaidingą informaciją, ieškovai neįrodė. Teismas ieškovus vertino kaip vidutinius vartotojus, pakankamai gerai suvokiančius, kas tai yra obligacijos ir investuotojai. Ieškovų teiginius, kad, jei jie būtų žinoję, jog obligacijos nėra draustos, nebūtų jų pirkę, teismas atmetė kaip neįrodytus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies (ieškovų) neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, todėl pripažinti sutartis negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo.
  5. Teismo nuomone, ieškovai nepagrįstai teigia, kad nesuvokė skirtumo tarp ginčijamų sandorių (obligacijų pirkimo) ir terminuotojo indėlio sutarties, kadangi pastarųjų jie buvo sudarę ne vieną ir turėjo investavimo patirties – ieškovė J. J. turėjo vertybinių popierių AB SEB banke, beveik visi ieškovai, išskyrus ieškovę R. Š., buvo sudarę ne vieną terminuotojo indėlio ir jo pratęsimo sutartį (J. J. - 23, ieškovas G. J. – 15, ieškovė V. V. – 7 ir t. t.).
  6. Kaip nepagrįstą teismas atmetė ir ieškovų teiginį, kad ginčijami sandoriai su jais buvo sudaryti tik todėl, jog atsakovės darbuotojai jiems nurodė, kad jų įsigyjami atsakovės išleisti vertybiniai popieriai – obligacijos, yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka. Tarp ieškovų ir atsakovės iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo pasirašytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, kurių priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte ieškovai patvirtino, kad atsakovė ieškovus informavo ir ieškovams yra žinoma, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas pažymėjo, kad patys ieškovai, būdami apdairūs ir rūpestingi, turėjo galimybę pasidomėti, ką reiškia draudimas „Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis“, tačiau nė vienas iš ieškovų nenurodė, kad būtų to klausęs banko darbuotojų, dalyvavusių sudarant sutartis, arba pasidomėjęs banko internetiniame puslapyje.
  7. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė sudarė tinkamas sąlygas ieškovams susipažinti su visomis ginčijamų sandorių sąlygomis, ieškovai, sudarydami ginčo sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes, todėl jos ieškovams yra privalomos.
  8. Kaip nepagrįstą teismas atmetė ir ieškovų teiginį, kad ginčijamas obligacijų sutartis pasirašę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijų, todėl neva neturėjo teisės teikti ieškovams investavimo rekomendacijų ir sudaryti ginčijamų sutarčių. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovės darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino ieškovus įsigyti būtent obligacijas, kad teikė ieškovams individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija, byloje neįrodyta, paremta tik pačių ieškovų paaiškinimais.
  9. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir ieškovų argumentus, kad atsakovė, pasirašydama su ieškovais ginčijamus sandorius, neva veikė esant interesų konfliktui, todėl, neinformuodama apie tai ieškovų ir sudarydama ginčijamus sandorius, atsakovė pažeidė Finansų maklerių įmonių veiklos organizavimo taisykles. Teismo nuomone, atsakovė, kaip bankas, neslėpė, kad yra obligacijų emitentas ir platintojas bei šią informaciją buvo viešai atskleidęs Prospekte ir Galutinėse sąlygose.
  10. Įvertinęs bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, teismas nenustatė teisinio pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis ir CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytas dėl apgaulės.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovai A. P., G. J., J. J., V. V. ir R. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Ieškovai nebuvo supažindinti su finansinių priemonių rizikos aprašymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartyje yra nurodęs, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti sutarties sąlygas parengusi šalis. Nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo, kaip ir kokiu būdu ji ieškovams pateikė minimą rizikos aprašymą, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad ieškovai buvo susipažinę su atsakovės parengtų finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu, dėl to turėjo suprasti obligacijų įsigijimo riziką, negali būti vertinamas kaip pagrįstas.
    2. Ieškovai neturėjo jokios galimybės perskaityti ginčijamas sutartis prieš jas pasirašydami, kadangi ieškovų pasirašytos sutartys buvo keliolikos lapų apimties, tekstas jose buvo pateiktas smulkiu šriftu, sutarčių pasirašymo metu eilėse laukdavo nekantraujantys žmonės, todėl nebuvo laiko įdėmiai skaityti sutartis. Tokiomis sąlygomis pasirašant sutartį net ir profesionaliam teisininkui būtų sunku perskaityti ir suprasti visą sutarties tekstą. Atsakovė buvo žinomas bankas, todėl ieškovai juo ir jo darbuotojų teikiama informacija pasitikėjo.
    3. Ieškovai, neturėdami atitinkamos patirties, žinių ir išsilavinimo, neskyrė atsakovės siūlomų produktų ir galvojo, kad obligacijos yra dar viena atsakovės platinama taupymo priemonės rūšis, kuri irgi yra apdrausta indėlių draudimu. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovai iki ginčijamų sutarčių pasirašymo buvo sudarę daug terminuotųjų indėlių sutarčių, tik patvirtina, kad ieškovai sudarinėjo tik draustų taupymo instrumentų sutartis.
    4. Atsakovė neteisėtai veikė esant interesų konfliktui, kaip ir neteisėtai ginčo sutartis iš atsakovės pusės sudarė finansų maklerio licencijų neturintys asmenys.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie esminiai argumentai:
    1. Apeliantų pozicija, kad jie neatitinka vidutinio vartotojo standarto, kadangi nei vienas iš apeliantų neturėjo specialių žinių apie atsakovės darbuotojų siūlomus banko produktus, negali būti vertinama kaip pagrįsta. Apeliantai neįrodė, jog įprastinėmis sąlygomis asmuo negalėtų atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ieškovai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).
    2. Laiko tarpas tarp ginčo sandorių sudarymo bei atsakovės veiklos apribojimo ir jos nemokumo konstatavimo buvo pakankamas tam, jog apeliantai visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutartimis taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti tik atsakovės bankroto proceso metu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad apeliantai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokių sandorių nebūtų sudarę. Draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi apeliantų apsisprendimą pasirašyti ginčo sutartis. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais su apeliantų ginčijamais sandoriais susijusiais dokumentais ir tuos dokumentus gavo.
    3. Apeliantai, pasirašytinai patvirtinę, kad yra susipažinę su ginčijamų obligacijų įsigijimo sutarčių sąlygomis ir su visa su ginčijamomis obligacijų įsigijimo sutartimis susijusia informacija, negali teisintis nesupratę obligacijų įsigijimo sutarčių esmės. Be to, visi be išimties obligacijų įsigijimo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo viešai prieinami. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte apeliantai yra patvirtinę, kad jie yra gavę finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, pritaikytą neprofesionaliam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis, neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti likusias teisines pasekmes.
    4. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovė, pasirašydama su apeliantais ginčijamus sandorius, neva veikė esant interesų konfliktui, todėl apie tai neinformuodama ieškovų atsakovė pažeidė Finansų maklerių įmonių veiklos organizavimo taisykles. Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė emitentui platinti vertybinius popierius savo jėgomis (LR Vertybinių popierių įstatymo 16 str. 1 d., 6 d.). Atsakovė neslėpė, kas yra obligacijų emitentas ir platintojas, be to, ši informaciją, kaip nurodyta aukščiau, buvo atskleista viešai Prospekte ir Galutinėse sąlygose. Net ir darant prielaidą, kad atsakovė nutylėjo menamą interesų konfliktą, tai savaime nereišktų, jog ginčijami sandoriai yra niekiniai ar kad tai turėjo įtakos apeliantų apsisprendimui.
    5. Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ginčijamas obligacijų sutartis pasirašę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijų, todėl neva neturėjo teisės teikti apeliantams investavimo rekomendacijų ir sudaryti ginčijamų sutarčių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovės darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino apeliantus įsigyti obligacijas, kad teikė apeliantams individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija, nėra įrodyta.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas” atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Apeliantų teiginys, kad atsakovė tinkamai neatliko pareigos supažindinti juos su finansinių priemonių aprašymu, vertintinas kaip pačių ieškovų nenorėjimas įsigilinti ir įvertinti galimas rizikas išimtinai siekiant gauti kuo didesnes palūkanas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovų patvirtinimas ginčo sutartyse, jog jie yra susipažinę su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu, yra pakankamas spręsti, jog visos ginčijamų sutarčių sąlygos su jais buvo aptartos, jiems paaiškintos bei suprastos.
    2. Nepagrįstas ir apeliantų argumentas, kad jie neturėjo galimybės tinkamai perskaityti ginčo sutartis. Ieškovai turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktų sutarčių sąlygas, kiek laiko tam skirti, kiek atidumo ir rūpestingumo skirti sutarčių sąlygų įvertinimui bei kada priimti sprendimą dėl sutarčių pasirašymo. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog atsakovės darbuotojai būtų primygtinai vertę ieškovus nedelsiant pasirašyti ginčijamas sutartis. Ieškovai prieš pasirašant neperskaitę atidžiai sutarčių sąlygų elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, todėl visi teisiniai padariniai, kylantys iš minėtų sutarčių turi tekti ieškovams.
    3. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad ieškovai turėjo pakankamai žinių, gyvenimiškos patirties bei investavimo patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus.
    4. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė neteisėtai veikė esant interesų konfliktui ir kad ginčo sutartis neteisėtai sudarė finansų maklerio licencijų neturintys asmenys. Ginčijamų sandorių sudarymo metu galioję teisės aktai nedraudė pačiam emitentui platinti savo vertybinius popierius, Įsigydami obligacijas, ieškovai žinojo, kad įsigyja AB banko SNORAS obligacijas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tai, jog atsakovės darbuotojai ragino, rekomendavo ar skatino ieškovus įsigyti būtent obligacijas, jog ieškovams teikė individualaus pobūdžio investavimo rekomendacijas, kurių teikimui reikalinga finansų maklerio licencija.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovų apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

8Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Ieškovė A. P. (buv. A.) nuo 2011-05-09 buvo AB banko SNORAS klientė, sudariusi tris terminuoto indėlio ir jo patęsimo sutartis. 2011-05-09 ieškovė su atsakove sudarė banko paslaugų teikimo internetu sutartį Nr. IB-V99/726464 bei nuo 2011-09-10 banko paslaugų teikimo telefonu „Telefoninė bankininkystė“ sutartį Nr. IVR-V99/772950. Šalys 2011-09-10 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9952405, kurios 2.1 punkte buvo numatyta, jog sutartis reglamentuoja banko ir kliento santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui pateikiant pavedimus bankui ir bankui kliento pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas, be to, tą pačią dieną buvo sudaryta ir obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110910V990003, pagal kurią ieškovė įgijo 50 vnt. 4 999,24 Lt vertės obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-10-04. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino ieškovės ketvirtos eilės 5 040,07 Lt kreditorinį reikalavimą (pagrindinis reikalavimas – 5 000 Lt, palūkanos – 40,07 Lt) BAB banko SNORAS bankroto byloje.
  2. Ieškovas G. J. buvo AB banko SNORAS klientas nuo 2003 metų, 2007-02-17 sudarė su atsakove penkiolika terminuoto indėlio ir jo patęsimo sutarčių. 2011-06-05 ieškovas su atsakove sudarė banko paslaugų teikimo internetu sutartį Nr. IB-V99/741943, o 2011-06-05 - Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9934377, kurios 2.1 punkte buvo numatyta, jog sutartis reglamentuoja banko ir kliento santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui pateikiant pavedimus bankui ir bankui kliento pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas. Ieškovas G. J. ir atsakovė 2011-06-05 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110605V990001, pagal kurią ieškovas įgijo 62 vnt. 6 197,01 Lt vertės obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-07-05. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino ieškovo ketvirtos eilės 6 306 Lt kreditorinį reikalavimą (pagrindinis reikalavimas – 6 200 Lt, palūkanos – 106 Lt) BAB banko SNORAS bankroto byloje.
  3. Ieškovė J. J. nuo 2003-08-18 buvo AB banko SNORAS klientė, nuo 2007-04-06 sudariusi dvidešimt tris terminuoto indėlio ir jo patęsimo sutarčių. 2011-07-02 ieškovė su atsakove sudarė banko paslaugų teikimo internetu sutartį Nr. IB-V99/756432, o 2011-07-20 - Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9944053, kurios 2.1 punkte numatyta, jog sutartis reglamentuoja banko ir kliento santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui pateikiant pavedimus bankui ir bankui kliento pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas. Ieškovė ir atsakovė 2011-07-20 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110720V990029, kurios pagrindu ieškovė įgijo 60 vnt. 5 999,30 Lt vertės obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-08-02. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino ieškovės ketvirtos eilės 6 105,21 Lt kreditorinį reikalavimą (pagrindinis reikalavimas – 6 000 Lt, palūkanos – 105,21 Lt) BAB banko SNORAS bankroto byloje.
  4. Ieškovė R. Š. buvo AB banko SNORAS klientė nuo 2010-11-05. Ieškovė ir atsakovė 2010-11-05 sudarė banko paslaugų teikimo internetu sutartį Nr. IB-L99/570701, o 2010-11-11 - Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9912196, kurios 2.1 punkte buvo numatyta, jog sutartis reglamentuoja banko ir kliento santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui pateikiant pavedimus bankui ir bankui kliento pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas. Ieškovė R. Š. ir atsakovė 2011-08-12 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SE20110812L990001, pagal kurią ieškovė įgijo 50 vnt. 4 999,20 Lt vertės obligacijų su 2,5 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2013-09-09. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino ieškovės 25 579,77 Lt ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą (pagrindinis reikalavimas – 25 000 Lt, palūkanos – 579,77 Lt) BAB banko SNORAS bankroto byloje.
  5. Ieškovė V. V. (buv. J.) nuo 2000-06-21 buvo AB banko SNORAS klientė, sudariusi septynias terminuoto indėlio ir jo patęsimo sutarčių. 2009-09-03 ieškovė sudarė su atsakove banko paslaugų teikimo internetu sutartį Nr. IB-Z99/327100, o 2011-02-23 - Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z9914960, kurios 2.1 punkte buvo numatyta, jog sutartis reglamentuoja banko ir kliento santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui pateikiant pavedimus bankui ir bankui kliento pavedimu atliekant vertybinių popierių operacijas. Ieškovė V. V. ir atsakovė 2011-02-23 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110223Z990001, pagal kurią ieškovė įgijo 50 vnt. 4 996,84 Lt vertės obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, išpirkimo data – 2012-03-22. Vilniaus apygardos teismas 2012-03-22 nutartimi patvirtino ieškovės 5 143,01 Lt ketvirtos eilės kreditorinį reikalavimą (pagrindinis reikalavimas – 5 000 Lt, palūkanos – 143,01 Lt) BAB banko SNORAS bankroto byloje.
  6. AB banko SNORAS veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).
  7. 2014 m. kovo 28 d. ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis ab initio tarp ieškovų ir atsakovės sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, kaip sudarytas dėl atsakovės apgaulės ir/arba ieškovų esminio suklydimo; 2) konstatuoti, kad visi ieškovų pinigai, sumokėti už ginčo objektu esančias obligacijas, turi ieškovų pinigų, esančių atsakovės banko sąskaitoje, teisinį statusą; 3) priteisti ieškovams šias indėlio draudimo išmokas: A. P. (buv. A.) – indėlio draudimo išmoką, lygią jos iš atsakovės įsigytos finansinės priemonės sumai, G. J. – 6 200 Lt, J. J. – 6 000 Lt, V. V. (buv. J.) – 5 000 Lt, R. Š. – 5 000 Lt; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  8. Vilniaus apygardos teismas, nenustatęs, kad ginčo sandoriai būtų sudaryti dėl atsakovės apgaulės ir/arba ieškovų esminio suklydimo, 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė kaip nepagrįstą bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

9Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis

  1. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovai ginčija su atsakove sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu, t. y. kaip sudarytas dėl apgaulės ir/arba esminio suklydimo.
  2. Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  3. Apeliantai laikosi pozicijos, kad atsakovės darbuotojai jiems nesudarė tinkamų sąlygų įsigilinti į pasirašomas sutartis, tinkamai neatskleidė obligacijų esmės ir susijusių rizikų, o pagal savo išsilavinimą ir patirtį jie patys nesuvokė, kuo skiriasi obligacijos nuo terminuotojo indėlio.
  4. Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad AB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas yra įvertinęs ir ieškovų akcentuojamą „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 straipsnio sąlygą, nurodydamas, kad sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kartu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodami konkrečią informaciją, ieškovai sandorį būtų vis vien sudarę, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teimo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-7-687/2016).
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovės BAB banko SNORAS veiksmai, atlikti ieškovams priimant sprendimus dėl investavimo, t. y. obligacijų pirkimo, nepakankami konstatuoti, kad ieškovai buvo suklaidinti dėl sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties esmės.
  6. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016), todėl, priešingai nei teigiama skunde, apeliantams turėjo būti suprantama, kad šis produktas, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Nors apeliantai ir yra neprofesionalūs investuotojai FPRĮ prasme, tačiau pagal jų amžių, išsilavinimą, socialinį statusą ir kitas asmenines savybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo jų neprilyginti vidutiniams vartotojams, kurie preziumuojama, jog turėtų suprasti indėlio ir obligacijų skirtumus. Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-9-915/2016, Nr. 3K-3-11-969/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016, vidutinio vartotojo standartas nėra siejamas su specialių žinių apie finansinių priemonių rinkos produktus turėjimu.
  7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta ir dėl to, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  8. Nors apeliantai akcentuoja, kad jie buvo įsitikinę, jog obligacijos yra visiškai identiškas indėliui finansinis produktas, atkreiptinas dėmesys, kad vien tik obligacijų įsigijimo atveju pasirašomų dokumentų kiekis ir apimtis, palyginus su indėlio sutarties sudarymu, leidžia bet kuriam eiliniam, vidutiniškai apdairiam vartotojui suvokti produktų netapatumą. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai taip pat skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, iš ko taip pat vidutinis vartotojas turėtų suprasti, jog obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Be to, apeliantai kartu su obligacijų sutartimis pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, nors tokių sutarčių nereikia pasirašyti sudarant/pratęsiant terminuotojo indėlio sutartis. Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad apeliantams renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra didesne rizika.
  9. Jokiame dokumente nebuvo nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, kurių 3 punkte nurodyta, kad AB bankas SNORAS informavo ieškovus, jog atsakovės įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; 2 punkte ieškovai patvirtino, kad gavo nurodytus dokumentus, tame tarpe Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad jų, kaip neprofesionalių investuotojų, statusas pats savaime neeliminuoja bendrosios protingo ir sąžiningo asmens pareigos atidžiai perskaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, ir, juo labiau, kuomet neskiriama indėlių nuo obligacijų. Visi apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų sutartis, patvirtino, kad yra susipažinę su įsigyjamų obligacijų programos Prospektu ir emisijos Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jei apeliantai ginčo sutartis pasirašė neperskaitę ir neįsigilinę į jų sąlygas bei jose nurodytų kitų dokumentų (Aprašymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sąlygų) turinį, toks elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.
  10. Byloje nesant jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovės darbuotojai, ieškovams atvykus į jos patalpas, būtų skubinę, spaudę ieškovus greičiau sudaryti sutartis ir nesudarę sąlygų susipažinti su visais dokumentais, atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų teiginys, jog jiems nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai susipažinti su ginčijamų sutarčių turiniu. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktų sutarčių sąlygas, kiek laiko tam skirti, ieškovams niekas netrukdė įsigilinti į jiems pateiktą informaciją ir apsvarstyti visas rizikas, bei nenurodė, kada priimti sprendimą dėl sutarčių pasirašymo, o ta aplinkybė, kad ieškovai patys savo noru neskaitė įdėmiai pasirašomų sutarčių arba sudarė sutartis net neapsvarstę šio investavimo būdo, kaip jau nurodyta pirmiau, patvirtina tik jų pačių didelį nerūpestingumą.
  11. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačiose ginčijamų obligacijų įsigijimo sutartyse nebuvo sąlygų, reglamentuojančių obligacijų draudimą/nedraudimą, todėl bet kuris rūpestingas, atidus, apdairus asmuo, nesant sandoryje, kurį ketina sudaryti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, būtų pasidomėjęs apie sudaromą sandorį, pareikalautų daugiau aktualios, su sudaromu sandoriu susijusios informacijos. Duomenų, patvirtinančių tai, kad ieškovai būtų domėjęsi ginčijamų sutarčių konkrečiomis sąlygomis, nėra
  12. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki atsakovės veiklos apribojimo ir vėliau jos nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovai visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovės AB banko SNORAS bankroto proceso metu.
  13. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien dėl to, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantai to nesitikėjo, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai buvo suklaidinti dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-10-915/2016).
  14. Jeigu apeliantų vienintelis tikslas, kaip jie patys teigia, būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis vėliau atgauti visus pinigus, pagrįsta manyti, kad jie būtų sudarę/pratęsę terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių. Palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju ieškovų apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.
  15. Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).
  16. Apeliantai procesiniuose dokumentuose (taip pat ir apeliaciniame skunde) teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją iš esmės grindžia tik banko darbuotojų neva teikta klaidinga informacija apie tai, kad obligacijos yra draustos indėlių draudimu, bei paties banko viešai skleista klaidinga informacija apie banko patikimumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami atsakovės darbuotojų, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu.
  17. Apeliantai nepagrindžia, kaip jų nurodytos aplinkybės, kad ginčo sandorius sudarę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos ar atsakovės veikimas esant interesų konfliktui, yra susiję su apeliantų suklydimu ar suklaidinimu dėl ginčijamų sandorių esmės. Dėl to teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad šie ieškovų argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant šalių ginčą dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-187-186/2017).

10Dėl procesinės bylos baigties

  1. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų reikalavimą pripažinti obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
  3. Atsakovė BAB bankas SNORAS prašo priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis 245,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikia 2016 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą–faktūrą serija HLO Nr. 13051, 2016 m. gruodžio 30 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo atsakovė advokatų kontorai Baranauskas ir partneriai HANSA LAW OFFICES sumokėjo 1 766,14 Eur, ir 2016 m. gegužės 31 d. ataskaitą Nr. 2016-05, iš kurios matyti, kad 2016 m. gegužės 19 d. aukščiau nurodyta advokatų kontora 2016 m. gegužės 19 d. atstovavo atsakovę civilinėje byloje Nr. 2-1233-467/2016 ir 2016 m. gegužės 28 d. teikė įrodymus į civilinę bylą Nr. 2-4856-467/2016.
  4. Bylinėjimosi išlaidų buvimo bei jų apmokėjimo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės faktą privaloma pagrįsti ir įrodyti. Įvertinus su prašymu pateiktų rašytinių įrodymų, kurie, atsakovės teigimu, pagrindžia jos bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, turinį, matyti, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti, kad atsakovė iš tikrųjų patyrė už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą 245,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  5. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo pateiktas teismui 2016 m. spalio 17 d., o tiek su prašymu pateiktos PVM sąskaitos–faktūros, tiek ataskaitos Nr. 2016-05 parengimo data yra 2016 m. gegužės 31 d., t. y. minėti dokumentai buvo pasirašyti dar iki skundžiamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. PVM sąskaitoje–faktūroje serija HLO Nr. 13051 yra aiškiai nurodoma, kad šis sąskaita išrašoma už teisines paslaugas, suteiktas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., o ataskaitoje Nr. 2016-05 yra nurodomos teisinės paslaugos, teiktos 2016 m. gegužės 19 d. ir 2016 m. gegužės 28 d. Nors mokėjimo pavedimas, kuriuo atsakovė advokatų kontorai Baranauskas ir partneriai HANSA LAW OFFICES sumokėjo 1 766,14 Eur, buvo atliktas 2016 m. gruodžio 30 d. (po atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo) tačiau neaišku, už kokias paslaugas būtent šiuo mokėjimo pavedimu atsakovė atsiskaitė su advokatų kontora.
  6. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovės su prašymu pateikti rašytiniai įrodymai vertintini kaip nesusiję su prašymu, todėl atsakovės prašymas priteisti 245, 30 Eur bylinėjimosi išlaidų atmestinas kaip nepagrįstas.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai