Byla 2A-156-544/2013
Dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Zinos Mickevičiūtės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-128-223/2012 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui D. J., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, B. J., dėl nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovas prašė pripažinti jo asmenine nuosavybe pastatą-garažą, unikalus numeris ( - ), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus numeris ( - ), esančius adresu ( - ), pripažinti negaliojančia 2010-08-23 paveldėjimo pagal testamentą liudijimo, registro Nr.3527, dalį, pagal kurią D. J. paveldėjo minėtus statinius bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ginčo pastatai ir žemės sklypas su gyvenamuoju namu iki jo mamos A. J. mirties buvo registruoti jos vardu, tačiau ūkinį pastatą-garažą pastatė jo brolis B. J., o priestatą prie garažo pastatė jis savo lėšomis. Vėliau už garažą broliui B. J. jis atidavė 30 000 Lt, t. y. jis broliui atidavė tokios vertės žemę ir mišką. Motina žadėjo šiuos pastatus palikti jam, tačiau testamentu paliko atsakovui. Kai B. J. jam atidavė garažą, jo plotas buvo 40 kv.m., o jis prie garažo 1992-1993 metais dar pastatė priestatą, darbams investavo apie 30 000 Lt. Šiuose pastatuose nuo 1994 metų veikia jo aludė. Jis su atsakovu buvo surašęs susitarimą, kad ginčo pastatai atiteks jam, tačiau atsakovas susitarimo nevykdo (b. l. 3-5).

5Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-11-15 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad ginčo statiniai iki A. J. mirties 2009-07-25 priklausė A. J. ir Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti jos vardu. Pagal 2003-06-17 testamentą minėtus statinius ji paliko atsakovui D. J., kuris juos savo asmenine nuosavybe įregistravo 2010-08-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo pagrindu. 2009-09-24 šalys surašė susitarimą, pagal kurį D. J. pripažino, kad neturi ir ateityje neturės pretenzijų į Algirdo g.39 pastatytas ir įrengtas alaus baro patalpas, kurios yra brolio R. J.. Kadangi ieškovas nurodė, kad nuosavybę į ginčo pastatus įgijo pagamindamas naują daiktą statybos pagrindu ir atlygintinės mainų sutarties pagrindu, teismas nurodė, jog jis privalėjo įrodyti, kad tarp jo ir A. J. buvo susitarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, kad jis savo lėšomis ir darbu sukūrė bei mainų pagrindu įgijo garažą ir ūkinį pastatą bei turėjo nuginčyti savininko nuosavybės teises. Nekilnojamojo turto registre kadastre 1994-08-22 registruotas pastatas-garažas, 31 kv. m., 1982 metų statybos, taip pat pastatas-ūkinis pastatas, 28 kv. m. užstatyto ploto, 1994 metų statybos. Analogiški duomenys užfiksuoti ir 2011-08-08 Nekilnojamojo turto registro išraše. Teismas laikė, kad ieškovas neįrodė, jog buvo atlikta esminė pastatų rekonstrukcija ar padidintas pastatų plotas, ir pažymėjo, jog, kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo. Tokiu atveju ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį. Ieškovas neįrodė, kad pastatą- ūkinį pastatą pastatė savo lėšomis. Prie ieškinio pridėtos PVM sąskaitos-faktūros apie statybinių medžiagų įgijimą yra nuo 2000 metų, nors pats ieškovas tvirtino kad statybos vyko 1992-1993 metais, o VĮ „Registrų centras“ išrašuose pastatų statybos pabaiga nurodyti 1982 ir 1994 metai. Teismo nuomone, toks neatitikimas leidžia abejoti ieškovo išsakytais teiginiais, tuo labiau, kad jie nepagrįsti pakankamais įrodymais. Teismas neatmetė galimybės, kad ieškovas galėjo vykdyti tam tikrus darbus pagerinant jau buvusius pastatus ar juos pritaikant savo aludės veiklai, tačiau tokiu atveju tai nebūtų naujo objekto sukūrimas, o buvusio A. J. priklausiusio objekto pagerinimas. Kokiu mastu ir kokia apimtimi pagerinimas (ar statyba) buvo padarytas, kiek lėšų panaudota, ieškovas įrodymų nepateikė, todėl teismas laikė, kad jis neįrodė naujų daiktų sukūrimo fakto. Pateiktas statybos leidimas išduotas A. J. vardu, jokių įrodymų, kad statybos vyko ne A. J., o R. J. lėšomis, kad buvo susitarimas tarp R. J. ir A. J. dėl ginčo pastatų nuosavybės statuso, nėra. Ieškovo nuodyta aplinkybė, kad pastatą-garažą pastatė jo brolis B. J., o jis vėliau įgijo šį pastatą perduodamas broliui 30 000 Lt vertės miško ir žemės objektus, taip pat nepagrįsta ir neįtikinama, nes neaišku, kaip B. J. ne jam nuosavybės teise priklausantį garažą perleido ieškovui, o šis taip pat be jokių dokumentų perleido jam kitus nekilnojamuosius objektus. Ieškovo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu ir jo pateikti rašytiniai paaiškinimai dėl esminių aplinkybių yra prieštaringi. Šalių 2009-09-24 susitarimas, pagal kurį D. J. pripažino, kad neturi ir ateityje neturės pretenzijų į garažą ir ūkinį pastatą, neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų nekilnojamojo turto sandoriams, todėl negali būti nuosavybės įgijimo pagrindas. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimų dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į ginčo pastatus, nei dėl 2010-08-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančia sandorių negaliojimo pagrindais, todėl ieškinį atmetė. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti tuo pagrindu (CK 5.8 str.). Palikėja A. J. mirė 2009-07-25, ieškinys teisme gautas 2011-08-16, todėl teismas padarė išvadą, jog ieškinio senatis paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti yra praleista. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad apie palikimo priėmimą jis sužinojo 2010-08-30, kai savo nuosavybės teisę atsakovas įregistravo VĮ „Registrų centras“, nes 2009-09-24 šalių surašytame susitarime yra aiškiai nurodyta, kad palikimą po A. J. mirties priims D. J., ir tai buvo akstinas minėtam susitarimui sudaryti. Surašant šį susitarimą ieškovas suprato, kad atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią priimti palikimą, todėl šią datą teismas laikė ieškininės senaties termino pradžia. Senaties terminas praleistas, o ieškovas jo atnaujinti neprašė (b. l. 175-178).

6Apeliaciniu skundu ieškovas prašo 2012-11-15 sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje pateikė pakankamai įrodymų, kad būtent jis sukūrė nekilnojamąjį daiktą-ūkinį pastatą. Iš jo pateiktų sąskaitų-faktūrų matyti, kad jis įsigijo statybines medžiagas. Liudytojai patvirtino, kad alaus barą, kuris buvo įrengtas sujuntame ūkiniame pastate ir garaže, jis valdė kaip nuosavybę, samdė juos statybos darbams atlikti, visi žinojo, kad tai jo turtas. R. J. įmonės registravimo pažymėjimas iš dalies įrodo, kad minėtus pastatus jis valdė kaip savo, kadangi ten įregistravo savo įmonę. Iš alaus baro projekto - plano bei 1991-09-16 pažymos kopijos matyti, kad garažas ir ūkinis pastatas buvo apjungti į vieną pastatą - alaus barą, statybos ir sujungimas buvo legalūs, nes yra valstybinių institucijų atstovų, A. J. parašai pažymoje. Jo paaiškinimai posėdžio metu apie tai, kad statybos buvo baigtos 1994 m., negali būti vertinami kaip prieštaringi ir paneigiantys aplinkybę, kad sąskaitose nurodytos statybinės medžiagos buvo panaudotos alaus barui statyti. Dėl praėjusio beveik15 metų laikotarpio tiksliai neprisimena, kada buvo baigtos statybos, po to jos ne kartą buvo tobulinamos praplečiant talpas, pristatant pavėsinę, apšiltinant sienas, išbetonuojant takelius, todėl galutinai statybos buvo baigtos tik 2004 metais. Iš visų šių aplinkybių matyti, kad įrodymų, patvirtinančių, jog jis sukūrė nekilnojamąjį daiktą - alaus barą, kuris VĮ „Registrų centre" pažymėtas kaip ūkinis pastatas ir garažas, pakako, todėl jam į šį turtą teismas pripažintų nuosavybės teisės CK 4.47 str. 4 p. pagrindu. Jo pareiškime dėl ieškinio pagrindo ir dalyko patikslinimo išdėstytomis aplinkybėmis teismas remtis negali, nes šis pareiškimas teismo nebuvo priimtas. 2009-09-24 susitarimas turėjo būti vertinamas kaip kreditoriaus reikalavimų paveldėtojui pareiškimas ir paveldėtojo šių kreditorinių reikalavimų pripažinimas (CK 5.63 str. 1 d.). Reikalavimą atsakovui pareiškė nepraėjus trims mėnesiams po palikimo atsiradimo momento (A. J. mirė 2009-07-25, reikalavimas pareikštas 2009-09-24). Todėl teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra neteisinga. Pareiškus kreditorinį reikalavimą senaties termino eiga sustojo. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl ieškinio pagrindo ir dalyko patikslinimo, užkirto jam kelią tinkamai įrodyti faktines bylos aplinkybes. Toks pareiškimas gali būti priimtas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Atsižvelgiant į tai, kad, nors nutartimi ir buvo pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės, faktiškai byla nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės, todėl toks pareiškimas galėjo būti priimtas (b. l. 179-181).

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, nes teismas tinkamai taikė bei išaiškino materialinės ir procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo bylą, ištyrė ir įvertino visas faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliantas neįrodė nei įstatymo numatytų teisinių sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindų, nei nuosavybės teisių į jo paveldėtus pastatus. Teismas teisingai nurodė, jog yra praleistas senaties terminas ieškiniui dėl teisės į daiktą pripažinimo, dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu reikšti. Nekilnojamojo turto registre ginčo pastatai yra įregistruoti jo vardu ir šių nuosavybės įregistravimo pagrindų apeliantas nenuginčijo, nors įrodinėjo, jog nuosavybę į ginčo pagalbinius status įgijo statybos pagrindu ir pagal atlygintinį sandorį. Tai, kad atlygintino sandorio niekada nebuvo, patvirtino B. J. civilinėje byloje Nr. 2-364-223/2012. Apeliaciniame skunde paminėti darbai: laikinos konstrukcijos lauko pavėsinės pastatymas, sienų apšiltinimas, jų dažymas ar takelių įrengimas - nėra naujo nekilnojamojo turto sukūrimas. Kadangi apeliantas verčiasi komercine veikla (veikia alaus baras) ir neatlygintinai naudojasi patalpomis pagal panaudą, todėl elementaru, kad dėl pastato nuolatinio eksploatavimo atliko tam tikrus nusidėvėjusio pastato darbų atstatymo darbus. Teismas teisingai konstatavo faktą, jog ieškovo paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštaringi dėl to, kieno lėšomis bei darbu buvo sukurtas ginčo objektas, dėl panaudotų lėšų apimtis, dėl pastatų sukūrimo būdo bei kitų svarbių aplinkybių, o pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų duomenys apie statybinių medžiagų įsigijimą ginčo pastatų statybai nuo 2000 metų prieštarauja ieškovo teiginiui apie statybų pabaigą. Apelianto iniciatyva iškeltoje Panevėžio m. apylinkės teisme civilinėje (Nr. 2-364-223/2012) dėl testamento pripažinimo negaliojančiu teismas išsiaiškino aplinkybę, jog testatorė labiausiai rūpinosi atsakovu, prieš testamento sudarymą apie savo ketinimus informavo visus brolius (R. J. bei B. J.), ir šie tam neprieštaravo. Byloje pateiktų įrodymų bei liudininkų pagalba buvo nuodugniai išsiaiškinta, kieno darbu ir lėšomis buvo statomi ginčo objektai. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, jog ginčo objektus pastatė jis su broliu B. J. velionės A. J. lėšomis. Apeliantas patvirtino jog gyveno atskirai, dirbo dviem etatais skirtingose darbovietėse, rūpinosi savo šeima. Jeigu apeliantas būtų investavęs šeimos lėšas sukuriant ginčo objektus, jis būtų prieštaravęs motinos ketinimui po savo mirties visą turtą palikti jam. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog 2009-09-24 susitarimas yra kreditorinis pranešimas, nes jame nenurodyta kreditorinio reikalavimo suma, nėra informacijos kada ir kokiu pagrindu atsirado mirusios A. J. skola. Ant 2009-09-24 susitarimo jo parašas buvo išgautas jėga ir grasinant susidoroti. Minėtoje byloje Nr. 2-364-223/2012 brolis B. J., giminaitė A. K. patvirtino, jog apeliantas brolių bei motinos atžvilgiu elgėsi agresyviai, artimieji apelianto bijojo ir vengė, nes jis kerštingas. Apeliantas iki šiol jam grasina fiziniu susidorojimu, buvo sumuštas, tačiau kviečiama policija vengia kištis į artimų giminaičių santykius (b. l. 187-189).

8Ieškovo R. J. apeliacinis skundas atmestinas, o 2012-11-15 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais motyvais, todėl visų jų išsamiai nekartoja.

9Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo motyvais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patenkinti jo ieškinį, nes byloje buvo pakankamai įrodymų, kad būtent jis sukūrė ūkinį pastatą, kad statybos vyko ilgą laiką ir buvo teisėtos, kad 2009-09-24 jo ir atsakovo susitarimas turėjo būti vertinamas ne kaip pirkimo-pardavimo sutartis, bet kaip jo kreditorinių reikalavimų pareiškimas paveldėtojui (atsakovui) ir jo kreditorinių reikalavimų pripažinimas, dėl ko turėjo būti padaryta išvada, jog jis reikalavimą paveldėtojui (atsakovui) pareiškė nepraleidęs CK 5.63 str. 1 d. nustatyto 3 mėnesių termino.

10Nuosavybės teisė gali būti įgyjama įvairiais pagrindais, tarp jų įstatymas nustato nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą (CK 4.47 str. 4 p.). Nuosavybės teisė į naujai pastatytą daiktą gali atsirasti, jeigu statyba buvo vykdoma laikantis tai reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; kai asmens teisę į statinį ginčija kiti asmenys, kai į tą patį daiktą nuosavybės teises jau turi kitas savininkas, asmuo gali pareikšti teisme reikalavimą dėl nuosavybės teisės į statinį pripažinimo; ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jis statinį pastatė teisėtai, nepažeisdamas statybos techninių reikalavimų, pateikti įrodymus, paneigiančius esamo savininko teises į statinį.

11Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad ieškovas R. J. ir atsakovas D. J. yra A. J. vaikai. A. J. mirė 2009-07-25 (b. l. 10). Ji 2003-06-17 testamentu, registro Nr. 853, visą savo turtą paliko atsakovui D. J. (b. l. 9). Pagal VĮ „Registrų centras“ centras duomenis A. J. mirties dieną jai nuosavybės teise priklausė ( - ) esančio gyvenamojo namo 33/100 dalis, kiemo statinių 33/100 dalis bei ginčo statiniai: nuo 1994-10-04 pagal 1994-10-04 statybos inspektoriaus pažymą Nr. 138 pastatas-garažas, unikalus numeris ( - ), ir nuo 1994-08-12 pagal statybos inspektoriaus pažymą Nr. 101 pastatas - ūkinis pastatas, unikalus numeris ( - ) (b. l. 7-8, 11-13, 27-28). Visą palikėjos A. J. palikimą sudarantį turtą, tame tarpe – ir minėtus ginčo statinius, pagal 2010-08-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldėjo įpėdinis atsakovas D. J., kuris 2010-08-30 nekilnojamą turtą įregistravo Nekilnojamojo turto registre savo vardu (b. l. 26-27). Po A. J. mirties, bet iki išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, 2009-09-24 D. J. ir R. J. surašė susitarimą, pagal kurį D. J. pripažino, kad neturi ir ateityje neturės pretenzijų į ( - ) pastatytas ir įrengtas alaus baro patalpas, plane žymimas 3g1/p, 70 kv. m., kurios yra brolio R. J. (b. l. 24).

12Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įrodinėjimo, įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo klausimais, ar tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja, teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami įrodymai ir teismas juos įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 176, 185 str.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo leistinumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, taip pat tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2012; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, todėl tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti. Nors apeliantas nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis ginčo pastatus įgijo teisėtos statybos būdu, juos valdė nuosavybės teise kaip savo turtą, nes ten įregistravo savo įmonę ir joje vykdė veiklą, tačiau vien faktas, kad asmuo naudojosi pastatais ūkinei-komercinei veiklai vykdyti, nesudaro pagrindo pripažinti, jog statiniai tam asmeniui priklauso nuosavybės teise. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog pagal nenuginčytus Nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo pastatų savininke nuo 1994-10-04 pagal 1994-10-04 statybos inspektoriaus pažymą Nr. 138 ir nuo 1994-08-12 pagal statybos inspektoriaus pažymą Nr. 101 buvo ieškovo motina A. J. (b. l. 25-27). Pagal bylos duomenis, trečiojo asmens B. J. paaiškinimus A. J. minėtus statinius visada valdė kaip savo nuosavybę, savo vaikams buvo atskleidusi savo valią minėtą nekilnojamą turtą po mirties palikti atsakovui, kaip jauniausiam sūnui, kuriam padėjo mažiausiai, ir niekada nepripažino, jog ieškovas turi nuosavybės teisę į dalį jai priklausančių pastatų. Tai patvirtina ir 1998-01-04 panaudos sutartis, pagal kurią A. J. leidžia nemokamai ir neribotam laikui naudotis pagalbinėmis patalpomis, kuriose įrengtas alaus baras, savo sūnui R. J. (b. l. 28). Kadangi minėta, panaudos sutartis pasirašyta R. J., todėl tai patvirtina, kad ir jis pats pripažino, jog pastatai, kuriais jis naudojasi alaus baro veiklai, nuosavybės teise priklauso jo motinai, o jis jais naudojasi tik panaudos pagrindais. Nuo pat 1994 metų iki motinos mirties ieškovas niekada nereiškė pretenzijų dėl nuosavybės teisių į minėtus nekilnojamojo turto objektus ar dėl kitokių teisių jam pripažinimo pagerinus minėtą ginčo turtą, taip pat neginčijo Nekilnojamojo turto registro duomenų. VĮ „Registrų centras“ išrašuose ginčo pastatų statybos metai nurodyti: pastato-garažo - 1982 metai, pastato –ūkinio pastato – 1994 metai, o nuosavybės įregistravimo pagrindais yra nurodytos minėtos 1994 metais išduotos statybos inspektoriaus pažymos (b. l. 7-8, 26-28). Leidimas statybai buvo išduotas A. J.. Liudytojais apklausti G. G. ir R. G. nurodė tik tai, kad jie statybos darbus pastate – aludėje atliko 1995-1996 metais, kai aludė jau veikė (b. l. 172). Ieškovo pateiktos trys PVM sąskaitos-faktūros yra iš 1997-1999 metų, kitos - 2000-2003 metų (b. l. 63-86, 87-108), t. y. iš to laikotarpio, kai garažas ir ūkinis pastatas jau buvo pastatyti ir įregistruoti kaip ieškovo motinos nuosavybė. Pavėsinės pristatymas, sienų apšiltinimas, takelių išbetonavimas negali būti laikomi naujo objekto sukūrimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovas galėjo ir kaip panaudos gavėjas turėjo vykdyti tam tikrus darbus pagerinant jau buvusius pastatus ar juos pritaikant savo aludės veiklai, tačiau tai nėra naujo nuosavybės objekto sukūrimas, o tik A. J. priklausiusio objekto pagerinimas. Byloje nepateikti patikimi ir objektyvūs įrodymai apie tai, kad ieškovas minėtų pastatų statybos ir apdailos darbams panaudojo tiek savo asmeninių lėšų, jog būtų galima svarstyti, ar yra pagrindas pripažinti ieškovo atliktus darbus daikto pagerinimu ar tai tėra tik ieškovo kaip panaudos gavėjo vykdoma pareiga išlaikyti ir saugoti daiktą, daryti jo einamąjį ir kapitalinį remontą. CK 6.637 straipsnyje nustatyta, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ko kito. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas savo reikalavimo dėl asmeninės nuosavybės teisės į ginčo pastatus pripažinimo neįrodė (CK 4.47 str. 1 p., 4 p.). Padarius šią išvadą ir atsižvelgiant į ieškinio pagrindą, nebėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2010-08-23 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalies dėl ginčo pastatų paveldėjimo. Kiti CK 1.80-1.93 str. numatyti sandorių negaliojimo pagrindai ieškinio pagrindu nurodyti ir byloje įrodinėjami nebuvo.

13Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, svarstė ir vertino visas ieškovo nurodytas aplinkybes, motyvavo savo išvadas ir nurodė argumentus, kodėl ieškinį atmeta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir apeliacinio skundo nurodytais motyvais panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį pakeisti. Tai, kad ne visi įrodymai įvertinti ieškovo naudai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad jie įvertinti nesilaikant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų.

14Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo stadiją, teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl ieškinio pagrindo ir dalyko patikslinimo, neužkirto kelio ieškovui tinkamai įrodyti šios bylos ieškinio pagrindą ir CPK 141 str. 1 d. nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, kad ieškovas siekė pakeisti ir ieškinio pagrindą, ir ieškinio dalyką, kas iš esmės reiškia naujo papildomo ieškinio pareiškimą, o tai neabejotinai būtų užvilkinę šios bylos nagrinėjimą.

15CK 5.8 str. nustato, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. A. J. mirė 2009-07-25 ir tada atsirado palikimas (b. l. 10, CK 5.3 str.). 2009-09-24 susitarime yra aiškiai išdėstyta, kad palikėjos palikimą pagal testamentą priims atsakovas D. J. (b. l. 24). Po šio susitarimo ieškovas CK 5.8 str. numatytu terminu ir beveik dvejus metus iki 2011-08-16 (b. l. 3) nepareiškė ieškinio teisme ir neatliko minėtame susitarime žadėtų veiksmų įteisinti baro patalpų nuosavybę savo vardu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada apie ieškinio senaties termino pasibaigimą iki ieškinio pareiškimo teisme, kas sudaro pagrindą ieškinį atmesti CK 1.131 str. pagrindu, formaliai yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, šio atveju esminę reikšmę turi tai, kad ieškinys atmetamas dėl jo nepagrįstumo, kas reiškia, jog ieškovo teisės nebuvo pažeistos, ieškinio senatis neprasidėjo, nes ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

16CK 5.63 str. 1 nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. 2009-09-24 susitarimas negali būti laikytinas kreditorinio reikalavimo pareiškimu, kadangi jame nėra nuodytos ieškovo reiškiamos palikimą priėmusiam asmeniui kreditorinio reikalavimo sumos, nenurodyta kada ir kokiu pagrindu atsirado mirusios A. J. skola apeliantui.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

18Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai