Byla 3K-3-415/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo religinės bendruomenės Meditacijos centro „Ojas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – akcinė bendrovė „LESTO“) ieškinį atsakovui religinei bendruomenei Meditacijos centrui „Ojas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl permokos už elektros energiją priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl taikytino mokesčio už elektros energiją tarifo pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimą Nr. O3-124 „Dėl AB „Rytų skirstomųjų tinklų“ elektros energijos skirstymo paslaugos ir visuomeninių elektros energijos kainų, tarifų bei jų taikymo tvarkos paskelbimo“.

6Ieškovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – AB „LESTO“) ir atsakovas religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“ 2005 m. spalio 26 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį dėl elektros energijos pastatui, esančiam ( - ), tiekimo. Šis pastatas panaudos pagrindu buvo perduotas M. V., kuris, kaip fizinis asmuo, 2009 m. balandžio 1 d. sudarė naują elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

7Ieškovas 2009 m. spalio 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1538,88 Lt skolą už suvartotą elektros energiją ir palūkanas. Ieškovo teigimu, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 30 d. atsakovui buvo patiekta elektros energijos už 7785,96 Lt, tačiau atsakovas sumokėjo tik 6247,08 Lt, t. y. atsiskaitė iš dalies ir liko skolingas 1538,88 Lt. Atsakovas pateikė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovo 6168,24 Lt permoką už suvartotą elektros energiją ir palūkanas. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai jam netaikė pirmajai vartotojų grupei (buitiniams vartotojams) taikomo mokesčio už elektros energiją tarifo, todėl susidarė permoka už patiektą elektros energiją. Grįsdamas šiuos teiginius, atsakovas nurodė, kad pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. O3-124 16 punktą pirmajai vartotojų grupei nustatyti tarifai taikomi elektros energijai, kuri yra tiekiama į pastatus ar patalpas, skirtas gyventi įvairioms socialinėms grupėms (bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, klebonijos, vienuolynai), o pastatas, kuriam buvo tiekiama elektros energija pagal ginčo sutartį, atitinka klebonijos ar vienuolyno patalpų paskirtį. Be to, ieškovas neatsižvelgė į tai, kad pastato, kuriam tiekiama elektros energija pagal šalių sudarytą sutartį, paskirtis yra gyvenamoji, jo gyventojai perka elektros energiją šeimos ir namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė (CK 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.384 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad visi ieškovo aptarnaujamoje teritorijoje esantys elektros energijos vartotojai skirstomi į tris vartotojų grupes: pirmosios grupės vartotojai – gyventojai, naudojantys elektros energiją gyvenamuosiuose namuose, ūkiniuose pastatuose, butuose, bendrabučiuose, vasarnamiuose, sodų sklypuose ir/ar garažuose asmeniniams automobiliams; antrosios grupės vartotojai – vartotojai (išskyrus pirmosios grupės vartotojus), kurių leistinoji naudoti galia yra iki 30 kW (imtinai); trečiosios grupės vartotojai – vartotojai (išskyrus pirmosios ir antrosios grupės vartotojus), kurių leistinoji naudoti galia yra didesnė negu 30 kW. Teismas sprendė, kad atsakovas turi būti priskirtas antrosios grupės vartotojams, nes yra juridinis asmuo, o jam priklausančiame pastate, kuriam teikiama elektros energija, vykdoma juridinio asmens veikla – kasdienės ir savaitinės meditacijos programos. Teismas pabrėžė, kad aplinkybę, jog pastatas naudojamas religinės bendruomenės religinėms praktikoms, patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, atsakovo internetiniame tinklalapyje skelbiamas Meditacijos akademijos praktikumų grafikas, įvadinio meditacinio turo laikas. Remdamasis išvada, kad atsakovas nepriskirtinas pirmajai elektros energijos vartotojų grupei, teismas sprendė, jog jam negali būti taikoma tarifo nuolaida. Teismas taip pat pažymėjo, kad juridinio asmens vykdoma veikla nesuteikia jam išskirtinės padėties ar lengvatų, vykdant įsipareigojimus pagal pasirašytas sutartis (CK 1.2 straipsnio 1 dalis).

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo teiginius, kad jam turėjo būti taikomas pirmajai elektros energijos vartotojų grupei nustatytas mokesčio tarifas, nurodydama, kad atsakovui priklausantis ginčo pastatas negali būti prilyginamas vienuolynui ar klebonijai. Kolegijos teigimu, tam, kad patalpos ar pastatas galėtų būti prilyginami vienuolynui ar klebonijai, jos turėtų atitikti du kriterijus: būti gyvenamųjų patalpų paskirties ir būti naudojamos religinės bendruomenės nariams gyventi. Dėl to atsakovas, kaip juridinis asmuo, galėjo pretenduoti gauti elektros energiją pirmajai vartotojų grupei taikomu tarifu tik tuo atveju, jeigu jam priklausančios gyvenamosios patalpos būtų naudojamos jo nariams gyventi, tačiau ginčo patalpos šiam tikslui nebuvo naudojamos, nes buvo skirtos bendruomenės rengiamiems dvasiniams mokymams organizuoti. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad nustatant elektros energijos mokesčio tarifą atsakovui buvo pažeisti asmenų lygiateisiškumo bei nediskriminacijos principai. Teismo teigimu, faktas, jog atsakovui priklausančias patalpas panaudos teise perdavus naudotis M. V. 2009 m. balandžio 1 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas sutiko taikyti pirmajai grupei taikomus elektros energijos tarifus, negali būti laikomas diskriminacija dėl religijos, nes atsakovui panaudos sutartimi perdavus gyvenamąsias patalpas fiziniam asmeniui atsirado teisinis pagrindas taikyti pirmajai vartotojų grupei taikomus elektros energijos suvartojimo tarifus. Dėl to, kolegijos nuomone, nėra objektyvių faktų, galinčių pagrįsti, jog apeliantas buvo diskriminuojamas. Teisėjų kolegija taip pat atmetė atsakovo teiginius dėl ieškovo kaltės nustatant taikytiną tarifą ir pabrėžė, kad, sudarant ginčo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas, kaip sąžiningai ir rūpestingai veikianti sutarties šalis, pats turėjo rūpintis ir domėtis tuo, kokie tarifai taikomi, kokios nustatomos lengvatos, kokius kriterijus reikia atitikti, siekiant gauti lengvatų bei pan. Teismo teigimu, atsakovas pats nesiėmė jokių veiksmų informuoti ieškovą, jog patalpoms, kurioms bus tiekiama elektros energija, turėtų būti taikomas palankesnis tarifas. Be to, atsakovas pretenzijas dėl taikytino tarifo pradėjo reikšti tik 2009 m. vasario 27 d., t. y. praėjus beveik ketveriems metams nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo.

11III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

12Kasaciniu skundu atsakovas religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti priešieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ginčo pastatas, kuriam buvo tiekiama elektros energija pagal ginčo sutartį, faktiškai atitinka klebonijos ir vienuolyno paskirtį, todėl ieškovas privalėjo priskirti kasatorių prie pirmosios grupės elektros vartotojų ir taikyti jam atitinkamą elektros energijos tarifą. Gyvenamasis namas atitinka abu apeliacinės instancijos teismo nurodytus pastato, kuris gali būti prilyginamas vienuolynui ar klebonijai, kriterijus, t. y. yra gyvenamųjų patalpų paskirties ir naudojamas religinės bendruomenės narių gyvenimui. Nekilnojamojo turto registre jo paskirtis nurodyta kaip ,,gyvenamoji“. Be to, pastatas yra skirtas kasatoriaus, kaip religinės bendruomenės (socialinės grupės), nariams gyventi ir tikėjimui (religijai) išpažinti.

142. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, kad ginčo laikotarpiu pastatas buvo naudojamas bendruomenės rengiamiems dvasiniams mokymams organizuoti, o ne gyventi. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamu laikotarpiu pastate būtų vykę meditaciniai praktikumai. Teismas, spręsdamas dėl pastato naudojimo, nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nes, apklausdamas liudytojus, pirmosios instancijos teismas nenurodė ginčijamo laikotarpio ir juos suklaidino, todėl liudytojai kalbėjo apie vėlesnį laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. antrojo pusmečio. Be to, teismai neatsižvelgė į kasatoriaus 2009 m. gruodžio 30 d. pažymą apie tai, jog name yra gyvenama, medituojama.

153. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, veikdamas kaip monopolinės paslaugos teikėjas, profesionalus energijos tiekimo verslo dalyvis, privalo prisiimti atsakomybę už teisingą tarifų nustatymą vartotojui, kurio veikla nėra susijusi su energijos tiekimo verslu. Sudarydamas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį su religine bendruomene dėl patalpų, kurių paskirtis ,,gyvenamoji“ ir kurių gyventojai perka elektros energiją asmeninimams, šeimos ir namų ūkio poreikiams tenkinti, ieškovas privalėjo nustatyti pirmajai vartotojų grupei taikomą tarifą, o, kilus abejonių, išspręsti šį klausimą bendradarbiaudamas su kasatoriumi (CK 6.64 straipsnis). Ieškovas nuslėpė nuo kasatoriaus vienuolynams bei klebonijoms suteikiamą galimybę mokėti už elektros energiją pagal pirmosios grupės vartotojų tarifą, taip gavo didesnį pelną. Pažymėtina, kad 2005 m. spalio 26 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, kaip neatitinkanti faktinių aplinkybių ir nepalanki vartotojui, buvo nutraukta ir pakeista nauja 2009 m. balandžio 1 d. sutartimi, pagal kurią ieškovas sutiko kasatoriui taikyti pirmosios vartotojų grupės mokesčio tarifus.

164. Teismai pažeidė diskriminacijos draudimą, įvirtintą CK 6.161 straipsnio 4 dalyje, Elektros energetikos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje, 44 straipsnio 4 dalyje, Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 punkte, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnyje. Teismai netinkamai taikė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. O3-124 16 punktą, nes jame nurodytą asmenų, turinčių teisę į lengvatą, sąrašą laikė baigtiniu ir netaikomu kitų nei katalikų tikėjimo religinių bendruomenių pastatams. Ieškovas ir teismai, taikydami lengvatą suteikiančias teisės aktų nuostatas vienuolynams bei klebonijoms, bet netaikydami jų kasatoriaus bendruomenės narių gyvenimui ir religijos išpažinimui skirtam pastatui, diskriminuoja kasatorių dėl jo išpažįstamos naujos meditacinės religijos, palyginti su tradicinėmis religijomis (visų pirma – katalikų).

17Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB „LESTO“ prašo teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

181. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad ginčo patalpoms tiekiamos elektros energijos kaina turėjo būti skaičiuojama pagal pirmosios grupės vartotojams nustatytus tarifus, nes byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog kasatoriaus perkama elektros energija buvo naudojama ne bendruomenės narių asmeniniams poreikiams tenkinti, o kasatoriaus veiklai vykdyti. Klebonijoms ar vienuolynams yra taikomas pirmosios grupės vartotojų tarifas, nes šios patalpos skirtos tam tikros socialinės grupės nariams gyventi ir šiose patalpose elektros energija yra naudojama tos socialinės grupės narių asmeninimas poreikiams tenkinti, o ne profesinei veiklai vykdyti. Tačiau bažnyčioms, kuriose yra atliekamos tam tikro tikėjimo (religijos) išpažinimas (apeigos), yra taikomas antrosios grupės vartotojų tarifas. Kasatoriui priklausantis ginčo pastatas naudojamas ne gyventi, jame vyksta juridinio asmens veikla – kasdienės ir savaitinės meditacijos programos, pastatas naudojamas religinės bendruomenės religinėms praktikoms, meditacijos akademijos praktikumams, meditaciniams kursams ir pan., t. y. pastatas naudojamas ne kaip gyvenamosios patalpos, bet kaip patalpos pagrindinei atsakovo veiklai – tikėjimo (religijos) išpažinimui (apeigoms).

192. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Ieškovas teismui pateikė informaciją apie kasatoriaus rengiamus užsiėmimus iš viešai prieinamų šaltinių – kasatoriaus internetinio puslapio, o kasatorius šių įrodymų nepaneigė. Kasatorius naudojosi profesionalaus teisininko (advokato) pagalba, todėl, jei manė, kad liudytojams buvo užduodami netinkami ar netikslūs klausimai, galėjo juos konkretinti ar tikslinti, tačiau to nepadarė. Kasatorius nepagrįstai remiasi 2009 m. gruodžio 30 d. pažyma, nes ją pats surašė ir pateikė tik gavęs ieškovo atsiliepimą į priešieškinį.

203. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad, sudarant ginčo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, jis buvo suklaidintas ar nesupažindintas su sutarties sąlygomis. Informacija apie tarifus buvo viešai prieinama, kasatorius taip pat galėjo susipažinti su visomis sutarties standartinėmis sąlygomis, nes jos visos įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą ir, prieš pasirašant sutartį, buvo pateiktos kasatoriui susipažinti (CK 6.185 straipsnio 3 dalis). Kasatoriui, kaip juridiniam asmeniui (CK 2.37 straipsnio 1 dalis), yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai nei fiziniam asmeniui, todėl jis pats turėjo rūpintis ir domėtis, kokie tarifai, kokioms vartotojų grupėms yra taikomi.

214. Kasatoriaus argumentai dėl diskriminacijos yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes byloje nagrinėjamas klausimas dėl elektros energijos tarifų taikymo nepriklauso nuo kasatoriaus išpažįstamos religijos.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

25Šioje byloje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei vartotojo teisių apsaugą sudarant elektros energijos tiekimo sutartis, aiškinimo ir taikymo klausimais.

26Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

27Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai vertino įrodymus bei pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) ir dėl to nepagrįstai nustatė, jog ginčo laikotarpiu pastatas nebuvo naudojamas gyventi, neteisingai sprendė, kad ginčo pastatas negalėjo būti prilyginamas klebonijai ar vienuolynui, ir nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas kasatoriui tinkamai taikė antrosios grupės vartotojams nustatytus elektros energijos tarifus. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius šiuos argumentus grindžia netinkamu konkrečių įrodymų vertinimu. Atsižvelgiant į tokius kasatoriaus argumentus, būtina atkreipti dėmesį į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei aiškinimo ir taikymo praktiką.

28Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

29Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėję teismai pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kasatorius, nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais, nurodo, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus – Nekilnojamojo turto registro duomenis, 2009 m. gruodžio 30 d. pažymą, liudytojų parodymus, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pastatas, kuriam buvo tiekiama elektros energija pagal ginčo sutartį, faktiškai atitinka klebonijos ar vienuolyno paskirtį ir dėl to elektros energijos kaina turėjo būti skaičiuojama remiantis pirmajai vartotojų grupei nustatytais tarifais (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. O3-124 patvirtintos tarifų taikymo tvarkos 16 punktas). Kasatorius savo teiginius, kad nuo 2005 m. spalio 26 d. iki 2009 m. kovo 1 d. ginčo pastate nevyko jokios bendros religinės meditacinės praktikos, kad namas buvo skirtas tiktai religinės bendruomenės nariams gyventi, grindžia savo paties surašyta 2009 m. gruodžio 30 d. pažyma apie tai, jog name yra gyvenama, medituojama, ir abstrakčiu pastebėjimu, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčijamu laikotarpiu pastate būtų vykę meditaciniai praktikumai. Tačiau iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai, spręsdami dėl ginčo pastato naudojimo paskirties, įvertino tiek ieškovo, tiek kasatoriaus pateiktus įrodymus: šalių sudarytą elektros energijos tiekimo sutartį, Juridinių asmenų registro duomenis, Nekilnojamojo turto registro duomenis, viešai interneto svetainėje apie kasatoriaus veiklą skelbiamus duomenis, kasatoriaus 2009 m. gruodžio 30 d. pažymą, liudytojų parodymus. Teismai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinę byloje surinktus faktinius duomenis, teismai padarė išvadą, kad kasatorius neįrodė, jog ginčo pastatas buvo faktiškai naudojamas kaip vienuolynas ar klebonija, t. y. kad jame buvo ne tik atliekamos religinės praktikos, tačiau ir gyvenama fizinių asmenų. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išvados dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo nepaneigia kasatoriaus argumentas, jog Nekilnojamojo turto registre ginčo pastato paskirtis nurodyta kaip ,,gyvenamoji“. Nekilnojamojo turto registras skirtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti ir oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti, tačiau visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 4 straipsniai). Nagrinėjamu atveju kilus klausimui dėl ginčo pastate vykdomos veiklos, t. y. ar ji gali būti prilyginama vienuolyno, klebonijos veiklai, teismai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su realiai pastate vykdoma veikla. Teismams nustačius, kad pastatas faktiškai naudojamas ne kaip gyvenamosios patalpos, bet kaip patalpos pagrindinei kasatoriaus veiklai – tikėjimo (religijos) išpažinimui (apeigoms), vien formaliai registre nurodyta pastato paskirtis, nesant kitų įrodymų, nėra pakankama spręsti priešingai, nei nustatyta teismų. Kasatoriaus skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apklausė liudytojus ir juos suklaidino, taip pat neduoda pagrindo kitaip spręsti dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo tinkamumo, nes kasatoriaus atstovas, dalyvaudamas apklausiant šiuos liudytojus, turėjo galimybę ir pareigą kelti klausimą dėl apklausos tinkamumo, tačiau to nedarė; šiuo iš esmės faktinio pobūdžio argumentu kasatorius nesirėmė apeliacinės instancijos teisme (CPK 178, 353 straipsniai).

30Dėl vartotojo teisių apsaugos sudarant elektros energijos tiekimo sutartį

31Kasatorius, nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais, teigia, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovas, veikdamas kaip monopolinės paslaugos teikėjas, profesionalus energijos tiekimo verslo dalyvis, privalo prisiimti atsakomybę už teisingą tarifų nustatymą vartotojui, kurio veikla nėra susijusi su energijos tiekimo verslu. Kasatoriaus teigimu, ieškovas nebendradarbiavo, nuslėpė vienuolynams bei klebonijoms suteikiamą galimybę mokėti už elektros energiją pagal pirmosios vartotojų grupės tarifą, taip gavo didesnį pelną.

32Prieš pradedant spręsti šį kasatoriaus keliamą klausimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje vartotoju įvardijamas asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį buitinis vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis elektros energiją asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, taigi atitinka vartojimo sutarties šalies pagal CK 1.39 straipsnio 1 dalį teisinį statusą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009). Šios bylos kontekste nurodyta sąvokų perskyra yra aktuali, nes kasatorius, sudaręs elektros tiekimo sutartį, neabejotinai laikytinas elektros energijos vartotoju Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 37 dalies prasme, tačiau, siekiant atsakyti į kasatoriaus keliamą klausimą dėl jo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, padėties ir ieškovo pareigų informuoti bei nustatyti tinkamus tarifus, aktuali yra buitinio vartotojo sąvoka, siejama su didesnėmis elektros energijos tiekėjo pareigomis sudarant sutartį ir nustatant sąžiningas jos sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju kasatorius remiasi savo kaip silpnesniosios šalies ne elektros energijos tiekimo verslo dalyvio statusu, laikytina, jog sąvoką ,,vartotojas“ kasatorius vartoja buitinio elektros energijos vartotojo prasme.

33Dėl to, nagrinėjant kasatoriaus keliamą klausimą dėl jo priskyrimo vartotojams, būtina atsižvelgti į tai, koks asmuo gali būti pripažįstamas vartotoju kasatoriaus nurodoma prasme. Kaip jau yra išaiškinęs kasacinis teismas, vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB ,,Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-480/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011). Vartojimo sutarčiai būdingi keli požymiai: 1) prekes ar paslaugas turi įsigyti fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas turi įsigyti ne dėl savo ūkinės-komercinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas turi teikti verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis, yra galutinis prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ar paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“, bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009).

34Šią bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ginčo pastatas būtų buvęs naudojamas kasatoriaus nariams gyventi, t. y. jog būtų galima pripažinti, kad galutiniai elektros energijos vartotojai yra ne kasatorius (juridinis asmuo), o jo nariai - fiziniai asmenys, naudojantys elektros energiją savo namų ūkio reikmėms. Priešingai, teismai nustatė, kad elektros energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta juridinių asmenų, o kasatorius pastate, kuriam buvo tiekiama elektros energija, vykdė veiklą, kuriai jis ir buvo įsteigtas – praktikavo religinės bendruomenės tikėjimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino šias aplinkybes ir teisingai konstatavo, jog nė viena iš ginčo sutarties šalių negali būti pripažinta silpnesniąja, todėl buvo būtinas tinkamas paslaugas perkančio asmens – kasatoriaus – bendradarbiavimas su tiekėju. Teismas teisingai įvertino aplinkybę, kad standartinės elektros energijos tiekimo sutarties sąlygos ir kainų tarifai yra skelbiami viešai, bei kasatoriaus elgesį, t. y. atsižvelgė į tai, jog kasatorius nesiėmė jokių veiksmų informuoti ieškovą apie, jo nuomone, ginčo patalpoms taikytiną elektros energijos kainos tarifą, be to, prieštaravimą dėl taikomo tarifo išreiškė tik praėjus beveik ketveriems metams nuo elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pažymėtina, kad kasatoriaus nurodyta aplinkybė, jog ieškovas buvo informuotas apie tai, kad ginčo patalpos yra religinei bendruomenei priklausantis gyvenamasis namas, neduoda pagrindo kitaip vertinti teismų išvadas, nes vien iš tokios pateiktos informacijos neaišku, kas yra galutinis elektros energijos vartotojas ar kokiai paskirčiai pastatas yra naudojamas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus teiginius dėl nelygiavertės šalių padėties ir išimtinės ieškovo pareigos informuoti kasatorių dėl jam galimų taikytinų tarifų.

35Atmestini kasatoriaus argumentai, kad ginčo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis nutraukta ir pakeista nauja 2009 m. balandžio 1 d. sutartimi, nes neatitiko faktinių aplinkybių ir buvo nepalanki vartotojui. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad ginčo patalpos buvo perduotos naudotis fiziniam asmeniui, t. y. naujos sutarties sudarymą lėmė pasikeitusios aplinkybės – kitas patalpų, taigi – ir elektros energijos, vartotojas. Vartotoju tapus fiziniam asmeniui, objektyviai atsirado teisinis pagrindas taikyti pirmajai vartotojų grupei nustatytus elektros energijos kainų tarifus (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. O3-124 patvirtintos tarifų taikymo tvarkos 10.1 punktas).

36Dėl kasatoriaus diskriminavimo religijos pagrindu

37Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neatitinkančius bylos medžiagos bei apskųstų teismų procesinių sprendimų turinio kasatoriaus teiginius, kad teismai diskriminavo kasatorių dėl jo išpažįstamos religijos ir netinkamai taikė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 25 d. nutarimo Nr. O3-124 16 punktą, nes jame nurodytą asmenų, turinčių teisę į lengvatą, sąrašą laikė baigtiniu ir netaikomu kitų nei katalikų tikėjimo religinių bendruomenių pastatams.

38Diskriminacija suprantama kaip asmens teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų ar kitus požymius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Taigi tam, kad būtų galima pripažinti kasatoriaus diskriminaciją religijos pagrindu, turi būti nustatyta, jog tam tikras elektros energijos tarifas jam buvo taikomas ar netaikomas atsižvelgiant būtent į jo narių išpažįstamą tikėjimą. Šioje byloje teismai nustatė, kad kasatorius, kaip juridinis asmuo, galėjo pretenduoti gauti elektros energiją pirmajai vartotojų grupei nustatytu tarifu tuo atveju, jeigu jam priklausančios gyvenamosios patalpos būtų buvusios naudojamos jo nariams gyventi, t. y. kasatorius turėjo įrodyti, jog ginčo patalpos pagal savo funkcijas atitinka klebonijos ar vienuolyno funkcijas. Kasatoriui neįrodžius, kad ginčo patalpose yra ne tik praktikuojama religija, tačiau ir gyvenama fizinių asmenų, teismai pripažino pagrįstu antrosios grupės vartotojams nustatyto elektros energijos tarifo taikymą. Taigi kriterijus, sprendžiant dėl taikytino tarifo, buvo ne kasatoriaus narių išpažįstama religija, o ginčo pastato paskirtis, faktinis naudojimas. Teismai, spręsdami dėl kasatoriaus ginčo pastatui taikytino elektros energijos tarifo, nevertino kasatoriaus narių išpažįstamos religijos ir neteikė jai jokios reikšmės, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kasatoriaus diskriminavimo religijos pagrindu. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų procesiniai sprendimai priimti nepažeidžiant nediskriminavimo principo, nustatyto CK 6.161 straipsnio 4 dalyje, Elektros energetikos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje ir 44 straipsnio 4 dalyje, Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnio 1 punkte, Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 straipsnyje, todėl kasatoriaus argumentai dėl diskriminacijos ir šių teisės normų pažeidimo atmestini.

39Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti juos kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

40Dėl bylinėjimosi išlaidų

41Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 34,20 Lt (CPK 79, 96 straipsniai, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

43Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

44Priteisti valstybei iš atsakovo religinės bendruomenės Meditacijos centro „Ojas“ (juridinio asmens kodas 300104386) 34,20 Lt (trisdešimt keturis litus 20 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti.

45Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.