Byla 2A-418-241/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3547-614/2016 pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas G. S. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia dėl atsakovės BAB banko „Snoras“ apgaulės sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111018S990001 ir pripažinti pagal šią sutartį atsakovui sumokėtą 99 994,40 Lt sumą terminuotu indėliu, pripažinti teisę ieškovui į indėlių draudimo išmoką šiai sumai, kurią privalėtų išmokėti trečiasis asmuo, o taip pat priteisti iš atsakovės 5 proc. metines palūkanas nuo 99 994,40 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad pagal sutartį jis įgijo 1 000 obligacijų už 99 994,40 Lt su 4,5 procento metine palūkanų norma. Taip pat buvo pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurią jam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija. Minėtos sutarties priedo 3 punktu buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis Valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“. Susipažinus su šiuo punktu ieškovui net nekilo mintis, kad obligacijos gali būti neapdraustos, tuo labiau, kad Kliento aptarnavimo sutarties 3.6 punkte buvo įrašyta: Neprofesionalių klientų kategorijai priskirtiems klientams taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. Vadybininkės patikinimus apie investicijų naudingumą ir šią sutarties sąlygą suprato, kad nuostolių nekils. Nepraėjus mėnesiui atsakovės atžvilgiu buvo pritaikytas veiklos apribojimas (moratoriumas), Vyriausybės sprendimu banko akcijos paimtos visuomenės poreikiams. Bankas buvo pripažintas nemokiu, jam iškelta bankroto byla. Bankas neišpirko ieškovo akcijų. Draudimo išmoka taip pat nebuvo išmokėta, o bankroto byloje kreditorinio reikalavimo patenkinimas yra mažai tikėtinas.
  3. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1.91 straipsniais, ieškovas prašė pripažinti akcijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl atsakovės apgaulės ir dėl ieškovo suklydimo, suklysta buvo dėl atsakovės kaltės. Vadybininkė pasakė, kad indėlio palūkanos dvigubai mažesnės nei perkant obligacijas. Bankas žinojo tiek apie ieškovo pajamas, tiek apie tai, kad jis yra pensininkas, todėl palūkanos už obligacijas turėjo būti jam papildomas pajamų šaltinis. Realiai jokių rizikos veiksnių jam niekas neaiškino, jam nebuvo pasiūlyta galimybė pasitarti su teisininkais ar ekonomistais. Jei būtų žinojęs, kad obligacijos nėra draustos, o įrašas apie tokį draudimą neatitinka tikrovės ir yra klaidinantis, kad banko finansinė padėtis yra bloga, tokios sutarties nebūtų pasirašęs. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnis nustato imperatyvią prievolę finansų makleriui veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir kliento interesais, aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką. Atsakovė ne tik nesupažindino ieškovo su esmine rizika – kad obligacijos neapdraustos, bet ir į sutartį įrašė klaidinančius duomenis apie draudimą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo G. S. ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovas patvirtina, jog atsakovė jį informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovo piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, jog investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovas patvirtino, kad jis susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos).
  3. Taip pat teismas nustatė, kad duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovas savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui. Ieškovas buvo atsakovo klientas ir laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudaręs ar pratęsęs trisdešimt keturis kartus terminuotojo indėlio sutartis. Ieškovas nurodė, kad buvo girdėjęs apie obligacijas iš tarybinių laikų. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės leidžia ieškovą vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.
  4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, teismas sprendė, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.
  5. Tačiau įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nenustatė, kad atsakovė būtų skatinusi savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jos platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės tik nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovas buvo nurodęs, kad obligacijų pasirašymo sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovės darbuotojams, tačiau neneigė, kad jam buvo svarbu didesnės palūkanos. Ieškinyje ieškovas buvo nurodęs, kad atsakovės darbuotojai ieškovui paaiškino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja, o jis suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Be to, ieškovas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2013 m. liepos mėnesį, atsakovės bankroto proceso metu.
  6. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat išreikalauti iš Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr. 03-2, iš Vertybinių popierių komisijos – duomenis apie tai, ar tvirtinant Bazinį prospektą jiems buvo žinomas minėtas Lietuvos banko nutarimas, iš atsakovės – duomenis apie tai, kada ji gavo Lietuvos banko nutarimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pagal teismų praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Tokia išvada leidžia spręsti, kad teismas laiko, jog finansų tarpininkas turi teisę elgtis neteisėtai. Be to, nei finansų tarpininkas, nei valstybės institucijos (Lietuvos bankas) nėra viešai paskelbę kriterijų, į kuriuos fiziniai asmenys turėtų pareigą ar galimybę atsižvelgti ir nuspręsti, ar jie gali būti iš esmės klaidinami, ar ne. Taip pat, pati prielaida, kad viena iš sandorio šalių turi teisę elgtis nesąžiningai, prieštarauja tiek teisės principams, tiek materialiosioms teisės normoms.
    2. Bylos medžiaga, o ypač atsakovės pateikti dokumentai, neginčijamai liudija, kad atsakovė iki obligacijų emisijos atliko visą kompleksą paruošiamųjų darbų, tarp kurių buvo ir tam tikros kryptingos informacijos būsimiems klientams paskleidimas. Bankas, išspausdinęs gausybę bukletų apie obligacijas ir jų pelningumą, taip pat įvairių aprašymų, tvarkų ir skrajučių, negalėjo banko vadybininkams nurodyti atskleisti klientams duomenis apie tai, kuri informacija tuose viešuosiuose dokumentuose yra neteisinga. Ieškovo įsitikinimu, net banko vadybininkai neturėjo pagrindinės ir esminės informacijos – kokiu tikslu vykdoma obligacijų emisija ir kokiems banko tikslams bus naudojami surinkti pinigai. Būtent tokia informacija galėtų būti laikoma svarbia, kuri padėtų klientui priimti pagrįstą ir adekvatų sprendimą dėl sandorio sudarymo arba jo atsisakymo.
    3. Atsakovė neginčijo ieškovo paaiškinimų, todėl teismas turėjo jais remtis ir vadovautis, nes tai yra tinkami ir pakankami įrodymai. Tačiau teismui ieškovo paaiškinimai pasirodė neaktualūs, nes jais remiantis būtų pagrindas ieškinį tenkinti. Teismas konstatuodamas, jog ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, nevertino banko veiksmų ir elgesio iki sandorio sudarymo, t. y. jo sąžiningumo.
    4. Teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo praktika, spręsdamas dėl ieškovo vertinimo kaip vidutinio vartotojo. Ieškovas beveik nuo pat nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo yra pensininkas, jam savo praktinėje veikloje netenka susidurti su ūkine-komercine veikla, iš kurios jis gautų pakankamos ir teisingos informacijos apie finansinių institucijų veiklą. Ieškovas turi aukštąjį agronominį išsilavinimą, kuris įgytas kitoje politinėje, socialinėje ir ekonominėje santvarkoje, todėl negalėjo gauti jokių žinių, kurios galėtų praversti jo santykiuose su komerciniais bankais. Ta aplinkybė, kad jis daug metų tame pačiame banke tęsė terminuotųjų indėlių sutartis, rodo, kad jis nenorėjo ir neturėjo galimybių ieškoti kitų santaupų saugojimo būdų.
    5. Obligacijų pasirašymo sutartis buvo pirmasis ir vienintelis atvejis, kai ieškovas nutarė pakeisti būtent santaupų laikymo būdą, o ne investiciją kaip nurodė atsakovė ir teismas. Be to, tą ieškovas padarė ne savo, bet banko vadybininkės iniciatyva, iš jos gavęs dvi esmines garantijas – apie obligacijų saugumą bei didesnes nei terminuotų indėlių palūkanas.
    6. Remiantis internetinio portalo „Delfi“ 2016 m. lapkričio 14 d. informacija, 2011 m., sausio 18 d., iki patvirtinant banko „Snoras" prospektą Vertybinių popierių komisijoje, Lietuvos bankas priėmė nutarimą Nr. 03-2, kuriame nurodė, kad atsakovė nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjimų veiklos rizikai mažinti ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes sudarydamas vienkartinius sandorius (ypač su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis) ne rinkos kainomis, netinkamu būdu gerino veiklos finansinius rezultatus. Tokio pobūdžio ribojimai, nustatyti Lietuvos banko nutarimu, atitinka esminio įvykio sampratą ir turėjo būti atskleisti ne tik Baziniame prospekte, tačiau ir kiekvienam konkrečiam vartotojui, tame tarpe ir ieškovui. Ribojimas bankui priimti indėlius su didesnėmis nei rinkos palūkanomis lėmė obligacijų išleidimą. Tai buvo būdas apeiti Lietuvos banko nustatytą indėlių palūkanų ribojimą ir pritraukti papildomą kapitalą. Ieškovas, negalėdamas žinoti visų aplinkybių, nes Lietuvos banko nutarimas nebuvo paskelbtas, neturėjo galimybės sužinoti tikrosios banko būklės ir priimti pagrįsto sprendimo sudaryti obligacijų pirkimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas turėtų išreikalauti iš Lietuvos banko minėtą nutarimą, patikrinti informaciją apie jo turinį ir neviešą pobūdį, sutikrinti jo turinį su Baziniu prospektu bei pastarojo atitikimą teisės aktų reikalavimams.
    7. Teismas visiškai netyrė šio ginčo vartotojų teisių apsaugos aspektu. Bankas yra profesionalus finansų rinkos dalyvis, t. y. specialus subjektas, kuriam pagal nusistovėjusią teismų praktiką taikomi labai aukšti veiklos ir atsakomybės standartai. Ieškovas, kaip neprofesionalus investuotojas, iš esmės neturėjo jokių arba mažai žinių apie banko siūlomus investicinius produktus, jų riziką ir pan. Pirmosios instancijos teismas neteikė rimtos reikšmės faktui, kad bankas pripažino ieškovą neprofesionaliu investuotoju.
    8. Ieškovas neturėjo jokių priežasčių nepasitikėti banku ir jo suteikiama informacija, abejoti teiginiais apie saugumą, todėl sprendimus priėmė vadovaudamasis ir pasitikėdamas banko rekomendacijomis. Tarp banko ir kliento iš esmės susiklostė fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, kurie suponavo banko pareigą veikti išskirtinai kliento interesais ir geriausiomis jam sąlygomis. Tačiau skunde išdėstyti faktai rodo, kad atsakovė neveikė sąžiningai, kas turėjo įtakos tiek jos bankrotui, tiek klientų praradimams. Todėl būtina taikyti kasacinio teismo praktiką taikant CK 1.91 straipsnį, nes neginčytinai nustatyta, kad bankas naudojo apgaulę – tyčia klaidino dėl esminių sandorio aplinkybių, kur klaidinimas pasireiškė tiek pasyviais, tiek aktyviais veiksmais sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis aplinkybėmis, kurių jis siekia. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios rezultatas, o kitos sandorio šalies nesąžiningų veiksmų rezultatas.
  2. Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Teismas pagrįstai vertino ieškovą kaip vidutinį vartotoją. Tuo atveju, jeigu ieškovas netinkamai suvokė Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas, jis turėjo visas galimybes susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas yra pensininkas neatleidžia jo nuo pareigos pasidomėti sudaromų sandorių esme. Net jei ieškovas anksčiau nebuvo pirkęs obligacijų ar investavęs į kitas finansines priemones, vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo vertinti ieškovą kaip neatitinkantį vidutinio vartotojo kategorijos. Ieškovas turėjo gyvenimiškos, taip pat ankstesnio bendravimo su banku patirties, buvo anksčiau sudaręs terminuoto indėlio sutartis, todėl suprato ir turėjo suprasti, kad pasirašydamas obligacijų sutartį sudaro savo esme kitokį sandorį. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą (būsto nuomos, būsto įsigijimo, paskolos, įvairių atlygintinų paslaugų teikimo ir pan.). Tačiau vien ta aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorio asmuo nebuvo iki tol sudarinėjęs, neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, pasidomėti konkretaus sudaromo sandorio galimomis teisinėmis pasekmėmis ir rizikomis.
    2. Ginčo sutartyse ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis ieškovas buvo įvardintas kaip „investuotojas“, ginčo sutartys tiek savo turiniu, tiek forma akivaizdžiai skirtingos nuo banko indėlio ar banko sąskaitos sutarties. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo asmeninės savybės ir gyvenimiška patirtis leido jam suvokti savo veiksmus, sudarant ginčo sutartį, bei galinčias kilti teisines pasekmes.
    3. Ieškovo ir banko sudarytos obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktas patvirtina, kad ieškovas buvo supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Be to, jis, pasirašydamas ginčijamą sutartį, patvirtino, kad visos sudaromos sutarties sąlygos buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant obligacijų pasirašymo sutartį, jis su šiomis sąlygomis sutinka ir šios sąlygos išreiškia ieškovo valią. Būtent šie rašytiniai įrodymai vertintini kaip pagrindžiantys sandorio sudarymo aplinkybes ir suteiktą informaciją, o ne ieškovo pateikiama jam naudinga sandorio sudarymo aplinkybių versija ar subjektyvūs teiginiai apie jo tariamą suklaidinimą.
    4. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, taip pat kitus nurodytus dokumentus. Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir banko, kaip emitento, bankroto ar nemokumo rizika, t. y. nurodoma galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovui nebuvo suteikta ginčijamų sutarčių sudarymui reikšminga informacija.
    5. Byloje nėra jokių įrodymų, kad banko darbuotojai tyčia būtų klaidinę ieškovą dėl sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių.
  3. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovas neįrodė, kad bankas ir (ar) jo darbuotojai tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlių draudimo apsauga. Tokių ieškovo argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neleidžia svarstyti ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto apgaulės įtakoje, galimybės. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovė liepė ar skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad banko platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Net darant nepagrįstą prielaidą, kad banko darbuotoja žodžiu nurodė ieškovui apie investuojamų į obligacijas pinigų apdraudimą indėlių draudimu, tai ieškovas, kaip vidutiniškai apdairus ir atsakingas asmuo, turėjo suprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sąlygos nurodomos rašytinėje sutartyje, o ne banko darbuotojos žodžiuose. Todėl tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo – t. y. net jeigu būtų įrodytas banko darbuotojos žodinis paaiškinimas ieškovui apie obligacijų draudimą indėlių draudimu, tai ieškovo pasitikėjimas banko darbuotojos žodžiais (jų nepatikrinant pasirašomų dokumentų kontekste) vertintinas kaip didelis neatsargumas.
    2. Ieškovo teiginiai dėl jo nepriskyrimo vidutinio finansinių paslaugų vartotojo kategorijai nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybės bei pripažinti, jog jis, nors ir būdamas neprofesionaliu klientu FPRĮ prasme, sudarydamas ginčo sandorį nesuvokė jo esmės ir jo pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl ginčo sandorio esmės.
    3. Dėl to, ar asmuo suklydo, ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. 2010 m. gruodžio 31 d. audituotų finansinių ataskaitų duomenimis atsakovė buvo penktas pagal valdomą turtą (7,656 mlrd. litų), trečias pagal pritrauktus indėlius (6,347 mln. litų) bei ketvirtas pagal kapitalo dydį (597,3 mln. litų) bankas šalyje. Todėl preziumuotina, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas, bendradarbiavęs su banku nuo 2006 m., juo visiškai pasitikėjo ir neturėjo jokio svaraus pagrindo abejoti, kad bankas bus pajėgus laiku ir tinkamai atsiskaityti pagal ginčo sandorį, o jis gaus papildomą finansinę naudą – todėl indėlių draudimo banko obligacijoms taikymas arba netaikymas nepripažintas esminiu ginčo sandorio elementu. Akivaizdu, jog ši aplinkybė tapo ieškovui esmine tik banką pripažinus nemokiu. Labiau tikėtina, jog ginčo sandorio esminiais elementais buvo mokamų palūkanų dydis (kuris ženkliai viršijo palūkanas už analogiškos trukmės terminuotuosius indėlius), išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo datos.
    4. Ieškovo teiginiai dėl vartotojų teisių apsaugos taikymo ginčo šalių santykiams apskritai nėra teisiškai reikšmingi, nes ieškinio dalykas yra reikalavimas pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį, o ne tam tikrų ginčo sandorio sąlygų pripažinimas nesąžiningomis.
    5. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas buvo klaidinamas, nepakankamai informuojamas ar verčiamas sudaryti ginčo sandorį. Priešingas aiškinimas reikštų teisinių santykių stabilumo ir atsakomybės už savo veiksmais prisiimamas teises ir pareigas paneigimą, kadangi laikantis ieškovo pozicijos derėtų pripažinti, kad bet kuris asmuo, pasirašęs juridines pasekmes sukeliančią sutartį, vėliau gali tvirtinti su jos sąlygomis nesusipažinęs dėl garbaus amžiaus ir menko išprusimo, pasirašęs tik formaliai, todėl sutartis esanti negaliojanti. Toks pripažinimas prieštarautų sutarties sudarymo laisvės principui, pasirašytos sutarties privalomumo ir vykdytinumo principui bei civilinių teisinių santykių dalyvių pareigai įgyjant civilines teises ir pareigas elgtis pakankamai apdairiai, rūpestingai, siekiant išvengti nepageidautinų neigiamų pasekmių, sudarytų prielaidas investuotojams piktnaudžiauti savo teisėmis bei neprofesionalaus kliento statusu, vengti savo sutartinių bei įstatyminių prievolių vykdymo.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

12Dėl naujų įrodymų išreikalavimo

  1. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ieškovas pateiktu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo išreikalauti iš Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą Nr. 03-2, iš Vertybinių popierių komisijos – duomenis apie tai, ar tvirtinant Bazinį prospektą jiems buvo žinomas minėtas Lietuvos banko nutarimas, iš atsakovės – duomenis apie tai, kada ji gavo Lietuvos banko nutarimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ieškovo prašomo išreikalauti nutarimo esmė, priešingai nei nurodo ieškovas, buvo skelbiama viešai Lietuvos banko internetiniame puslapyje ir šie duomenys ieškovo galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pažymi, jog apeliacinis bylos nagrinėjimas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas, o tik pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo kontrolės forma, skirta pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Todėl teisėjų kolegija ieškovo prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo atmeta.

13Dėl ginčo esmės

  1. Skundžiamu sprendimu teismas sprendė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.
  2. Apeliantas savo nesutikimą su tokiu teismo sprendimu iš esmės grindžia teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant informaciją dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties, netinkamai tyrė byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai jį vertino kaip vidutinį vartotoją, neatsižvelgdamas į apelianto amžių bei kitas individualias savybes, todėl nepagrįstai obligacijų pasirašymo sutarties nepripažino negaliojančios kaip sudarytos iš esmės suklydus ar sudarytos dėl apgaulės.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies normos turinį, išskyrė kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką).
  4. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus atskleidžiant informaciją dėl investuotojų draudimo apsaugos apimties. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas aptarė finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste, informacijos galimo nepakankamumo faktą vertindamas kaip savaime nepatvirtinantį apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamoje sutartyje ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus apeliantas gavo. Ir nors juose pateiktą informaciją galima vertinti kaip nepakankamai aiškiai atskleidusia ieškovui aplinkybę, jog obligacijoms draudimo apsauga netaikytina, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ginčijamos sutarties sudarymo tokia aplinkybė negalėjo nulemti, jos sudarymą lėmė paties apelianto ekonominiai interesai.
  5. Nors apeliantas nurodė, kad jį suklaidino atsakovės darbuotojo veiksmai, teikiant klaidingą informaciją, kad obligacijos patenka į draudimo objektą, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti apeliantas be savo paaiškinimų jokių įrodymų nepateikė. Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl apeliantas, nagrinėjamoje byloje pareiškęs ieškinį dėl sandorio negaliojimo, turėjo teisinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias kurio nors iš jo nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apelianto paaiškinimais apie jį suklaidinusius aktyvius atsakovės veiksmus nesivadovavo pagrįstai. Apeliantas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, aiškiai matomoje vietoje (virš savo parašo) patvirtino, kad yra susipažinęs su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes (b. l. 5). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (b. l. 6) apeliantas, be kitų dokumentų, patvirtino gavęs Apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (b. l. 46), kurio 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantui pasirašytinai patvirtinus, jog jis, be kitų dokumentų, gavo ir šį aprašymą, būtent jam ir teko pareiga įrodyti, kad nepaisant to, su finansinių priemonių rizikomis jis nebuvo supažindintas (CPK 178 straipsnis). Tokių duomenų byloje nenustatyta.
  6. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jeigu prieš pasirašydamas ginčijamą sutartį apeliantas jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, tai toks suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantas prisiėmė pats dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 straipsnis, 1.90 straipsnio 5 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietiną riziką apeliantui buvo suteikta. Pagrindo manyti, kad apeliantui būtų buvusi suteikta kitokia, klaidinanti, informacija, teisėjų kolegija neturi.
  7. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria teismas jį priskyrė vidutinių vartotojų kategorijai, teigdamas, jog nebuvo atsižvelgta į jį individualizuojančias savybes. Apeliantas FPRĮ taikymo kontekste yra priskirtinas neprofesionalių investuotojų kategorijai, o pagrindo dėl jo amžiaus, išsilavinimo ar kitų asmeninių savybių neprilyginti jo vidutiniams vartotojams teisėjų kolegija neįžvelgia. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties suvokė arba turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, be to, laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2011 m. su atsakovės banku buvo sudaręs ar pratęsęs trisdešimt keturis kartus terminuotojo indėlio sutartis, taigi turėjo ir atitinkamos bendradarbiavimo su banku patirties.
  8. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo sulaukęs garbaus amžiaus, kad jis neturėjo būtent investavimo į vertybinius popierius patirties ar finansinio išsilavinimo savaime negali paneigti apelianto priskyrimo vidutinių vartotojų kategorijai, dėl to teismų praktikoje jau buvo pasisakyta. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Apeliantas dėl jo įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti galimas tokio sandorio rizikas bei teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-818-178/2016).
  9. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo teismo sprendimo argumentams, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovės veiksmai, kuriais ši tyčia siekė suklaidinti apeliantą (apgaulė) ir paveikti jo valią sudaryti sandorį su atsakove, todėl šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas sandorių negaliojimo pagrindas. Sandorio, kurį apeliantas ginčija, sudarymą lėmė paties apelianto ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, jo didesnis pelningumas nei kitų atsakovės priemonių.
  10. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantas, nenustatė.
  11. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė ir trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai