Byla 2A-818-178/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Z. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu (CK 1.90 str.).
  2. Ieškovas V. Z. ieškiniu prašė pripažinti 2011 m. rugsėjo 29 d. obligacijų pirkimo sutartį negaliojančia, jo 52 549,24 Eur kreditorinį reikalavimą užskaityti indėliu su palūkanomis, įpareigoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti ieškovui priklausančią sumą.
  3. Ieškovas 2011 m. rugsėjo 29 d. nusipirko AB Snoras obligacijų, kurių nominali vertė 52 131,60 Eur (180 000 Lt). Banko darbuotoja užtikrino, kad obligacijos yra draustos. Ieškovui obligacijų pirkimas buvo pirmas asmeninis sąlytis su banku, nė viename banke jokių indėlių ir investicijų neturėjo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinio netenkino.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovas su atsakove 2011 m. rugsėjo 29 d. sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. BS110929L994713900, papildomą susitarimą dėl naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistema „Bankas Internetu”, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. L9954015 ir obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110929L990013, pagal kurią ieškovas įsigijo 1 800 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi ieškovas patvirtintas atsakovės ketvirtos eilės kreditoriumi su 52 549,37 Eur kreditorinio reikalavimo suma. Ieškovas ginčija 2011 m. rugsėjo 25 d. obligacijų pasirašymo sutartį, nurodydamas, jog sudarant šią sutartį jis buvo suklaidintas.
  3. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų pripažinti, jog atsakovė atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus. Ginčo sutarties sudarymo metu ieškovas buvo 61 metų amžiaus, turintis inžinerinį išsilavinimą. Obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas, nėra naujas ar neįprastas finansinis produktas. Ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nuostatos, susijusios su obligacijų draudimu. Tai, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatoje yra nuoroda, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nesudaro pagrindo pripažinti, jog ši nuostata savaime yra neteisinga. Ši nuostata rodo tai, kad draudimo tvarka ir sąlygos yra išdėstytos kituose teisės aktuose, kurie nustato konkrečią draudimo tvarką ir sąlygas.
  4. Ieškovas neįrodinėjo, jog ketino sudaryti ne obligacijų, o banko indėlio sutartį. Su obligacijų sutartyje nustatytomis sąlygomis ieškovas sutiko. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčo sutartį anuliuoti ir ją pripažinti indėlio su palūkanomis sutartimi.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nesivadovavo buvusia praktika, nes visi drausti ir nedrausti atsakovės produktai buvo pardavinėjami kartu. Apeliantas jautėsi saugus, nes iš banko darbuotojo gavo žodinį patvirtinimą, kad obligacijos yra draustos. Iš pažįstamų pasakojimų apeliantas žinojo, kaip vyksta tikrasis investavimas: atskiruose kabinetuose banko vadybininkai individualiai, neskaičiuodami laiko, kantriai aiškino investavimo galimybes, pasekmes ir rizikas.
    2. Po atsakovės bankroto apeliantas išgirdo, kad obligacijos nedraustos, nors pasirašant obligacijų sutartį apeliantas gautuose popieriuose skaitė, jog jos yra draustos. Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 8 dalį obligacijos telpa į indėlio sąvoką, todėl obligacijos nėra nedraustinas objektas, nes nedrausti produktai yra aiškiai išvardinti. Todėl iš paties draudėjo išleistų skolos vertybinių popierių tik indėlio sertifikatai negali būti draudimo objektu.
    3. Apeliantas yra neprofesionalus investuotojas, iki 61 metų nė karto nedėjo pinigų nei į taupomąją kasą, nei į banką. Ginčo sudarymo metu buvo neįgalus asmuo, apie 20 metų nedirbantis.
    4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nieko nereiškia banko darbuotojos žodinis patvirtinimas, kad obligacijos draustos; IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies formuluotė, įstatymo pavadinimas; nusistovėjusi praktika bei žmogaus pirmas sąlytis su didesne pinigų suma ir banku. Apeliantui finansinis produktas – obligacija, yra naujas produktas, nieko nesiskiriantis nuo indėlio, jis buvo žinomas tik iš pavadinimo ir tėvų pasakojimų.
    5. Trečiasis asmuo neteisingai citavo IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį. Taip pat ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudicinio sprendimo 29 punktą, kuriame teigiama, jog visi skolos vertybiniai popieriai yra nedrausti, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis cituojama neteisingai. Ši klaida turėjo įtakos tolesniame ESTT Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paklausimo nagrinėjime.
    6. Lietuvos įstatymų pakanka, kad teismas galėtų ieškinį tenkinti.
  2. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apelianto įgytos obligacijos nepatenka į indėlio sąvoką, nes apeliantas perleido jam nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas atsakovei mainais už jos įgyjamas obligacijas pagal ginčo sutartį. Nuo pinigų perdavimo momento atsakovė tapo iki tol apelianto turėtų piniginių lėšų savininke. Tai, kad apelianto įgytos atsakovės obligacijos nėra laikytinos indėliu, pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
    2. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl indėlių draudimo apsaugos netaikymo vien tik indėlių sertifikatų atžvilgiu yra nepagrįstos. Analizuojant Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) 7 straipsnio 2 dalies, I priedo 12 punkto bei IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatas matyti, kad įstatymų leidėjas tinkamai perkėlė Indėlių direktyvos nuostatas, kiek tai susiję su indėlių draudimo apsaugos netaikymu vertybiniams popieriams, į IĮIDĮ.
    3. Apeliantas, įgydamas obligacijų, savo valia ir noru perdavė atsakovės nuosavybėn apeliantui priklaususias pinigines lėšas mainais už įgyjamas atsakovės obligacijas. Ši situacija nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva) 2 straipsnio 2 dalį, todėl atsakovė nėra atsakinga už obligacijų negrąžinimą apeliantui, nes investicinė įmonė (atsakovė) to negali padaryti dėl jos bankroto. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo, nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir šios direktyvos apsaugos tokiu atveju negali būti taikoma.
    4. Tai, kad jis buvo neprofesionalus investuotojas, neatleidžia jo nuo atsakomybės prisiimti iš savo (ne)veikimo kilusias neigiamas teisines pasekmes. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl jo amžiaus ir neįgalumo taip pat negali atleisti jo nuo obligacijų galimų rizikų. Be to, apeliantas dėl jo įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromo sandorio esmės ir įvertinti galimas tokio sandorio rizikas bei teisines pasekmes.
    5. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl jo neįgalumo ginčijamo sandorio sudarymo metu yra nepagrįstos, nes apeliantas nenurodo, koks tai buvo neįgalumas ir kaip jis galėjo įtakoti ginčo sandorio sudarymui. Apeliantas nepateikė jokių jo galimą suklydimą pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
  3. Byloje nustatyta, kad apeliantas su atsakove 2011 m. rugsėjo 29 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (b.l. 27-28) bei obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią apeliantas įsigijo 1 800 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų (b.l. 3). Kaip matyti iš ieškinio ir jo patikslinimo turinio, apeliantas neneigia, kad norėjo sudaryti būtent tokį sandorį - įsigyti obligacijas. Tačiau nurodo, kad atsakovė jį suklaidino, o jis patikėjo taikytina įsigyjamam finansiniam produktui apsauga pagal indėlių draudimo garantijos sistemą. Taigi, apeliantas ginčija obligacijų pasirašymo sutartį iš esmės CK 1.90 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl esminio suklydimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti suklydimo sudarant ginčijamą sandorį, todėl ieškinio netenkino.
  4. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Nurodo, kad pagal įstatyminį reglamentavimą obligacijos yra apdraustos indėlių draudimu; sudarant ginčijamą sutartį ir banko darbuotoja jį patikino, kad obligacijos yra draustos; apeliantas yra neprofesionalus investuotojas; obligacijų pirkimas buvo pirmas sąlytis su banku, o apeliantui finansinis produktas – obligacija nieko nesiskiria nuo indėlio.
  5. Kaip minėta, byloje nėra įrodinėjama, kad faktiškai buvo siekiama sudaryti kitokią – ne obligacijų pasirašymo – sutartį. Taigi, tokiu aspektu ginčo iš esmės ir nėra, o ginčas kyla dėl to, ar apelianto įgytoms obligacijoms taikytina indėlių sistemos draudiminė apsauga, o taip pat kokią reikšmę šios sutarties sudarymui turėjo/neturėjo aplinkybės, susijusios su šiam atsakovės platintam produktui (ne)taikytina draudimine apsauga.
  6. Visų pirma teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad jo lėšoms taikytinas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas konstatavo, kad AB banko Snoras išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl 1994 m. gegužės Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, tam tikrais atvejais gali būti taikoma 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau nagrinėjamam atvejui, t. y. bankrutavus vertybinių popierių emitentui, nėra nustatytos sąlygos jos taikymui. Taigi, jau vien šie kasacinio teismo išaiškinimai dėl obligacijoms netaikytinos draudiminės apsaugos lemia negalimumą pripažinti pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, jog obligacijoms draudiminė apsauga taikytina.
  7. Padarius tokią išvadą, vertintina, kokią reikšmę ginčo sandorio sudarymui turėjo aplinkybės, susijusios su draudiminės apsaugos egzistavimu. Šiame kontekste pastebėtina, kad ir normaliai atidaus bei protingo asmens sudaromo sandorio standartas ne visais atvejais yra tik draudiminės apsaugos egzistavimas, nes rinkoje cirkuliuoja ir vertybiniai popieriai, kuriems jokia draudiminė apsauga netaikoma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  8. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius, jog jis su banko darbuotojais apskritai aiškinosi dėl draudiminės apsaugos ir šie tokiu aspektu jį kaip nors informavo (CPK 12, 178 str.). Todėl, nesant tokių įrodymų, teisėjų kolegija, remdamasi vien tik apelianto jau bylos metu išsakomais teiginiais, neturi pakankamo pagrindo, konstatuoti, kad obligacijoms draudimo apsaugos taikymas iš tikrųjų apeliantui buvo ginčijamo sandorio sudarymo būtina prielaida, t. y. kad jis, žinodamas, jog jo lėšos pagal ginčijamą sutartį nebus apdraustos, sandorio nebūtų sudaręs. Kita vertus, net ir sprendžiant priešingai, nei kitos bylos aplinkybės, nei apelianto asmeninių dalykinių savybių vertinimas neteikia pagrindo konstatuoti esminį suklydimą.
  9. Atsakovei, kaip finansų įmonei, santykyje su apeliantu – neprofesionaliu klientu, iš tikrųjų taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatuota, kad AB bankas Snoras pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Minėtoje kasacinio teismo byloje buvo vertinama iš esmės tokia pat situacija dėl banko platintų produktų aplinkybių kaip ir nagrinėjamoje byloje. Todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu išsamiau nepasisako. Tačiau minėtoje nutartyje nurodyta ir tai, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  10. Bylos duomenimis apeliantas ginčijamoje obligacijų pasirašymo sutartyje savo parašu patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Taip pat apeliantas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka apelianto valią (Sutarties 1.22 punktas). Be to, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte apeliantas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (b.l. 78). Kliento aptarnavimo sutarties priedas Nr. 1-F patvirtina, kad apeliantas atsisakė pateikti bankui informaciją apie save (b.l. 35), kas suponuoja išvadą, kad apeliantas laikė save pajėgiu savarankiškai įvertinti su įsigyjamu finansiniu produktu (obligacijomis) susijusias rizikas. Jei apeliantas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, jos įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jos turinio, padarinių, net ir sutinkant su argumentais, kad jis galėjo suklysti dėl įsigyjamo finansinio produkto draustumo, tai nebūtų pagrindas tokį suklydimą laikyti turinčiu esminės reikšmės, nes, kaip minėta, šią riziką apeliantas prisiėmė pats dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).
  11. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas, pasirašant ginčijamą sutartį, buvo nepakankamai atsakingas ir nepakankamai pasidomėjo perkamų obligacijų esme bei rizika. Tai, kad apeliantas iki 61 metų amžiaus nė karto nedėjo pinigų nei į taupomąją kasą, nei į banką, apie 20 metų nedirbo bei, kaip teigia, buvo neįgalus, savaime neteikia pakankamo pagrindo pripažinti, kad jos nulėmė apelianto nesugebėjimą suprasti sudaromo sandorio esmės ar jo esminį suklydimą dėl įsigyjamo finansinio produkto rizikingumo ir jo draustumo. Vien tai, kad apeliantas yra neprofesionalus investuotojas, nepanaikina bendrųjų jo pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais (juo labiau nurodomų aplinkybių apie visišką nepatyrimą su pinigų laikymu finansinėse institucijose, obligacijų neskyrimo nuo indėlių kontekste). Kaip jau minėta, klaidingas apelianto įsivaizdavimas ir/ar supratimas dėl jo įsigytų finansinių produktų, negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (CK 1.90 str. 5 d.).
  12. Sutiktina su trečiojo asmens argumentais, kad apeliantas, turintis inžinerinį išsilavinimą bei dėl jo įgytos gyvenimiškos patirties kaip tik turėjo daugiau gebėjimų suvokti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti galimas jo rizikas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliantas nesuvokė ar negalėjo bent vidutinio vartotojo standarto rėmuose suvokti skirtumų tarp (terminuoto) indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties. Pažymėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 yra nurodyta, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Šiuo atveju ir iš apeliacinio skundo motyvų matyti, jog apie obligacijas apeliantui buvo žinoma (bent jau) iš tėvų. Todėl teisėjų kolegijos neįtikina apelianto teiginiai apie jo suvokimą dėl obligacijų ir indėlio tapatumo.
  13. Apibendrinant, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog draudiminė apsauga būtina sandorio sudarymo prielaida, jam nebuvo tinkamai atskleistos esminės sudaromo sandorio sąlygos ir dėl to draudiminės apsaugos aspektu jis buvo atsakovės suklaidintas, kai ginčijamo sandorio pasirašymo metu jo valia iš tikrųjų buvusi kitokia. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamas sandoris negalioja CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ta aplinkybė, kad pats apeliantas galimai neišsiaiškino visų sutarties sąlygų, neįsigilino į galimas rizikas, nepasidomėjo, ar įsigyjamos obligacijos yra draudžiamos, negali būti pagrindu pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia.
  14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai