Byla e2A-91-212/2018
Dėl skolos priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Kapitalo valda“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Kapitalo valda“ ieškinį atsakovei I. V. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovė UAB „Kapitalo valda“ prašė priteisti iš atsakovės I. V. 198,63 Eur negrąžinto kredito, 279,02 Eur metinių palūkanų (metinė palūkanų norma 13,99 proc.), 875,29 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei kitas bylinėjimosi išlaidas - 30 Eur žyminio mokesčio.
  2. Nurodė, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovė 2006-11-09 sudarė Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. ( - ), pagal kurią atsakovei buvo suteiktas 1‘000,00 Lt (289,62 Eur) dydžio kredito limitas. Atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2009-11-30, o praleidus nustatytus mokėjimo terminus, mokėti 0,2 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos (panaudoto kredito ir priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų) už kiekvieną pradelstą dieną. Atsakovė kreditą (pa)naudojo, tačiau nuo 2007-07-23 nesumokėjo kreditoriui nė vienos mėnesinės kredito limito grąžinimo įmokos/mokėjimo (mėnesinių įmokų, palūkanų, delspinigių) ir tuo padarė kreditoriui nuostolius.
  3. UAB „Kapitalo valda“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“ 2009-03-04 sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09/03/04-1, pagal kurią UAB „Ūkio banko lizingas“ atlygintinai perleido, o ieškovė įgijo reikalavimą į atsakovę pagal 2006-11-09 Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. ( - ).
  4. Ieškovė išsiuntė pranešimą (raginimą), kuriame atsakovei buvo nurodyta apie reikalavimo teisės perleidimo faktą bei nurodytas įpareigojimas atsakovei grąžinti pagal Sutartį susidariusią skolą. Tačiau atsakovė skolos negrąžino, nereagavo į raginimą.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės 198,63 Eur negrąžinto kredito, 279,02 Eur palūkanų, 42,99 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 11,54 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.
  2. Nustatė, kad 2006-11-09 tarp pradinio kreditoriaus UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovės I. V. buvo sudaryta Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartis Nr. T611021182 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu UAB „Ūkio banko lizingas“ Sutartyje sutartomis sąlygomis išdavė atsakovei kredito kortelę „UBL MasterCard kortelė su kredito limitu“ Nr. ( - ) ir įsipareigojo kredituoti atsakovę 1‘000,00 Lt (289,62 Eur) kredito limito sumai, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditoriui visą kreditą, mokėti palūkanas ir kitus Sutartimi numatytus (nustatytus) mokėjimus.
  3. UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ 2009-03-04 pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09/03/04-1 ir 2009-03-04 perdavimo – priėmimo aktą Nr. 954, kuria pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovės skolą. Ieškovė 2009-03-31 apie kreditoriaus pasikeitimą atsakovei pranešė raštu, pareikalavo įvykdyti neįvykdytą (pradelstą) prievolę, paskaičiuotą reikalavimo perleidimo dienai, įspėjo (informavo) atsakovę, jog neįvykdžius prievolių pagal Sutartį, bus toliau skaičiuojami Sutartimi nustatyti delspinigiai bei kiti mokesčiai (įmokos), tačiau prievolė nebuvo įvykdyta. Ieškovė 2010 m. perdavė skolos išieškojimą ikiteisminiu būdu skolų išieškojimo bendrovei „Sergel“, tačiau iki šiol UAB „Sergel“ nepavyko priversti atsakovę įvykdyti įsipareigojimus ieškovei net iš dalies, atsakovė su ieškove nebendradarbiavo ir toliau visiškai nebendradarbiauja.
  4. Atsakovė sutarties nuostatų nesilaikė ir laiku prievolės neįvykdė, į siųstą raginimą atsiskaityti nereagavo, prieštaravimų dėl ieškovės reikalavimų ar jų dydžio nepareiškė, todėl teismas iš atsakovės priteisė 198,63 Eur negrąžinto kredito ir 279,02 Eur metinių palūkanų ieškovės naudai.
  5. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, taip pat į tai, kad atsakovė yra vartotoja, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, į tai, kad prašomi priteisti delspinigiai (875, 29 Eur) yra net keturis kartus didesni už pačią skolą (198, 63 Eur), taip pat į tai, kad delspinigiai paskaičiuoti net už 3665 dienų, bei įvertinus tai, kad ieškovė tokio delspinigių dydžio nepagrindžia patirtais nuostoliais, konstatavo, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai per dideli ir laikytini baudiniais, todėl juos sumažino. Be to, ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių ir nepateikė pagrįstų paaiškinimų, kodėl tiek metų (aštuonerius metus nuo reikalavimo perleidimo) delsė prisiteisti skolą iš atsakovės.
  6. Nustatė, jog sutarties 9.4 punkte numatyta, kad kredito gavėjas, neįvykdęs prievolės grąžinti Kreditą Kredito grąžinimo dieną, privalo apmokėti kreditoriui 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos kredito sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Sutartimi nustatytą delspinigių dydį ieškovė savo iniciatyva sumažino nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc., o delspinigius paskaičiavo nuo 2007-07-23 iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2017-08-04), t. y. už 3665 dienas ir priteisti iš atsakovės 875,29 Eur dydžio delspinigius, paskaičiuotus nuo pradelstos sumokėti sumos (198,63 Eur) ir priskaičiuotų bei nesumokėtų palūkanų (279,02 Eur) po 0,05 procento už kiekvieną uždelstą dieną, viso 875,29 Eur (198,63 Eur+279,02 Eur)x3665x0,0005=875,29 Eur). Nors ieškovės prašomų priteisti delspinigių dydis (0,05 procento) neviršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatyto dydžio, tačiau ieškovė delspinigius paskaičiavo už 3665 dienas, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą reikalavimą, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, todėl teismas delspinigių dydį mažino iki 42,99 Eur (198,63 Eur+279,02) x 0,0005) x 180 dienų = 42,99 Eur).

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-09-13 sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių priteisimo – priteistą 42,99 Eur dydžio delspinigių sumą padidinti iki 875,29 Eur dydžio delspinigių sumos, atitinkamai patikslinti, jog procesinės palūkanos skaičiuojamos ne nuo 520,64 Eur, bet nuo 1‘352,94 Eur sumos, priteistą 11,54 Eur žyminį mokestį padidinti iki 30 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliantės nuomone, teismas nukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos, neteisingai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Ieškinio senatis taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Šiuo atveju atsakovė ieškinio senaties termino neprašė taikyti, todėl teismas nepagrįstai savo iniciatyva taikė nurodytą ieškinio senaties terminą.
  3. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent atsakovė ne tik nesirūpino skolos grąžinimu (nepranešė apie pasikeitusius kontaktinius duomenis, vengė bendradarbiauti, įsipareigojimų nevykdė (ir nevykdo) ilgą laiką ir nė karto nebuvo susisiekusi nei su pradiniu kreditoriumi, nei su ieškovu), bet ir elgėsi nesąžiningai, visais įmanomais būdais sąmoningai vengdama įvykdyti prievolę. Mano, kad negali visa atsakomybės našta būti perkeliama vien tik kreditoriui (verslininkui, kaip nurodoma ginčijamame teismo sprendime), t. y. tai šaliai, nors ir stipresnei, kurios interesai akivaizdžiai yra pažeisti. Pareiga ginti savo pažeistas teises turi būti realizuojama ne tik kreditoriaus, bet teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad pati skolininkė per visą laikotarpį visiškai ne(į)vykdė savo pareigų (įvykdyti pradelstus įsipareigojimus kreditoriui), nebendradarbiavo su kreditoriumi, nebuvo aktyvi, nesidomėjo, nesiekė susitarimo su kreditoriumi, dėl ko, jeigu būtų buvusi abipusė iniciatyva (t. y. ne tik iš kreditoriaus, bet ir iš skolininkės), šis ginčas, pareiškėjo nuomone, jau būtų buvęs išspręstas taikiai.
  4. Apeliantės nuomone, visiškai nepagrįstai teismas teigia, kad kreditorius negali skolininkei skaičiuoti delspinigius už ilgesnį kaip 180 d. laikotarpį, jeigu tam neprieštarauja (arba neprašo taikyti senatį) pati skolininkė (atsakovė). Vartojimo kredito įstatymo 41 str., yra nurodyta, kad įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d., taip pat aptarto įstatymo nuostatos netaikomos išperkamosios nuomos sutartims, todėl teismas nepagrįstai sumažino delspinigius atsakovės atžvilgiu, savo iniciatyva pritaikydamas delspinigiams senatį, vadovaudamasis vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d.
  5. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovė savo iniciatyva nuo 0,2 proc. iki 0,05 proc. sumažino delspinigius. Ieškovė nuo pat reikalavimo teisės reikalauti skolos grąžinimo atsiradimo momento ėmėsi aktyvių veiksmų skolos išieškojimui ikiteismine tvarka per skolų išieškojimo įmonę UAB „Sergel“ ir nepavykus skolos išieškoti kreipėsi į teismą. Atsakovė iš viso nebendradarbiavo ir nesusisiekė su ieškove, elgėsi nesąžiningai. Mano, jog teismas nepagrįstai sumažino ženkliai delspinigių dydį.
  1. Atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą nepateikta.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  2. Byloje nustatyta, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ ir atsakovė I. V. 2006 m. lapkričio 9 d. sudarė Ūkio banko lizingo kortelės su kredito limitu sutartį Nr. ( - ), kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas 289,62 Eur (1‘000 Lt) kredito limitas. Atsakovė įsipareigojo kiekvieną paskutinę mėnesio dieną pervesti į kreditoriaus sąskaitą 3,48 Eur (12,00 Lt) dydžio sumą kredito 289,62 Eur daliniam grąžinimui ir palūkanų mokėjimui kortelės galiojimo ir kredito limito terminu padengimui, t. y. iki 2009-11-30 visiškai atsiskaityti su kreditoriumi. Atsakovė prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė.
  3. UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ 2009 m. kovo 4 d. sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09/03/04,kurios pagrindu perleido, o UAB „Kapitalo valda“ įgijo teisę reikalauti iš atsakovės įvykdyti neįvykdytas prievoles pagal sutartį. Ieškovė 2009 m. kovo 31 d. raštu pranešė atsakovei apie kreditoriaus pasikeitimą ir pareikalavo įvykdyti savo prievolę.
  4. Apeliantė ginčija dalį teismo sprendimo, motyvuodama tuo, kad teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti delspinigių sumą ir bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai be atsakovės prašymo taikė byloje senaties terminą, pažeidė CK 1.126 straipsnio 2 dalį ir priteisė delspinigius tik už 180 dienų.
  5. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė sumažinti netesybas tokiu atveju, jeigu nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau tik tiek, kad netesybos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta teismo teisė sumažinti sutartines netesybas, jeigu jos (bauda, delspinigiai) yra neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, jog teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2017 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017, kt.). Pažymėtina, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu, todėl ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos visada turi būti tik tam tikro dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012).
  6. Nagrinėjamojoje byloje ieškovė UAB „Kapitalo valda“ prašė priteisti iš atsakovės I. V. 198,63 Eur negrąžinto kredito, 279,02 Eur metinių palūkanų (metinė palūkanų norma 13,99 proc.), 875,29 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas reikalaujamą delspinigių sumą sumažino iki 42,99 Eur.
  7. Apeliantė nurodo, kad geranoriškai jau sumažino delspinigius ir pritaikė tik 0,05 proc., nors sutartyje buvo numatyta 0,2 proc. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomų priteisti delspinigių dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad delspinigių suma susidarė ne tik dėl prievolės nevykdymo, tačiau ir dėl ieškovės nepagrįsto delsimo kreiptis į teismą. Ta aplinkybė, jog apeliantė po Reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo siekė skolą išieškoti ikiteisminėmis priemonėmis, nepaneigia teismo išvados dėl nepagrįsto delsimo kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad jau Reikalavimo perleidimo metu buvo akivaizdu, kad atsakovė prievolės nevykdo tam tikrą laiką bei nebuvo jokių duomenų apie ketinimą vykdyti prievolę bei grąžinti skolą. Todėl apeliantė nepagrįstai delsė kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo ko pasekoje skola tik didėjo.
  8. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai priteisė delspinigius už 180 d. laikotarpį, nesant atsakovės reikalavimo taikyti delspinigiams sutrumpintą 6 mėn. senatį. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja ir kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalimi. Pagal VKĮ 41 straipsnį šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d., išskyrus šio įstatymo 12, 13, 14 straipsnių nuostatas, 18 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos informacijos ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos iki 2011 m. balandžio 1 d. sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims. Nagrinėjamu atveju sutartis su atsakove I. V. buvo sudaryta 2006 m. lapkričio 9 d., t. y. iki VKĮ nuostatų įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, teismas negalėjo vadovautis VKĮ nuostatomis. Tačiau apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 1.126 straipsnio 2 dalį, taikydamas delspinigiams 6 mėnesių senatį.
  9. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, mažindamas delspinigių sumą, vadovavosi VKĮ, o ne CK nuostatomis. Nežiūrint į tai, apeliacinio teismo nuomone, nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai sumažino delspinigių sumą. Apeliantės delspinigių paskaičiavimas nuo visų, kreipimosi į teismą dieną, paskaičiuotų negrąžintų sumų (ir nuo visos palūkanų sumos) yra ydingas, kadangi palūkanų suma per visą laikotarpį kito. Palyginus su pagrindine skola (198,63 Eur), delspinigių suma (875,29 Eur) yra akivaizdžiai per didelė ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).
  10. Kaip jau minėta, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), kuris yra išaiškinęs, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jei netesybos akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, jo padarinius, prievolės sumą ir pan., jos gali būti sumažintos; kad teismui suteikiama teisė skolininko prašymu, taip pat savo iniciatyva mažinti netesybas esant įstatyme nustatytoms sąlygoms netesybos mažinamos tiek esant skolininko prašymui, tiek jo nesant (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-1094/2003‘ 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012 ir kt.).
  11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą už akių (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai