Byla 2A-1929-601/2011
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teismo pirmininko ir pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės ir Egidijaus Tamašausko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1225-475/2011 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Arijus“ dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 6 191,18 Lt žalą, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-5).

3Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nustatė, kad 2010-01-20 šalys sudarė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pagal kurią privalomuoju draudimu buvo apdrausta atsakovo transporto priemonės VOLVO FH, v/n ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė, nustatant 1 100 Lt draudimo įmoką, sumokant ją dalimis per 3 mėn. iki 2010-02-04 (b. l. 10). Atsakovas visą draudimo įmoką sumokėjo jau pasibaigus sutartyje nurodytam galutiniam įmokos terminui, t. y. 2010-05-06 jau faktiškai po autoavarijos, kuri įvyko 2010-03-19 Vokietijoje dėl apdrausto VOLVO FH, v/n ( - ) automobilio vairuotojo kaltės (b. l. 8, 23-25). Dėl autoavarijos metu apgadinto kito automobilio ieškovas išmokėjo 6 191,18 Lt draudimo išmoką, kurią reikalauja priteisti iš atsakovo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. pagrindu (b. l. 3-5, 21-22, 30-31). Ieškovas 2010-10-01 kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl 6 191,18 Lt žalos atlyginimo (b. l. 32). Atsakovas žalos neatlygino. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad pranešimo ar pretenzijos raštu apie vėluojamą mokėti draudimo įmoką ieškovas atsakovui nesiuntė. Nors draudimo įmoka buvo sumokėta pavėluotai, (b. l. 3-5, 8), tačiau ieškovas TPVCAPD įstatymo 6 str. 9 d. ir minėtų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 27 p. pagrindu nereiškė atsakovui dėl to jokių pretenzijų, nepateikė raginimo atsiskaityti, ir priėmė pavėluotai sumokėtą įmoką. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPD įstatymo 7 str. 2 d., turėjo teisę nutraukti draudimo sutartį dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo, tačiau, kaip nustatyta byloje, tarp šalių 2010-01-20 sudaryta draudimo sutartis nebuvo nutraukta, draudikas atlygino eismo įvykyje draudėjo padarytą žalą (b. l. 30-31). Vadinasi, pavėluotai sumokėtos įmokos draudikas nelaikė esminiu sutarties pažeidimu ir nenutraukė sutartinių santykių (CK 6.217 str. 2 d. 2 p.). Remiantis aukščiau nurodytu, teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsakovas teismo prašo priteisti iš ieškovo 1 815 Lt už teisinę pagalbą, t.y. už advokatės pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui parengiamajame teismo posėdyje, paaiškinimų raštu parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose (b. l. 73-75). Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.16. p., 8.18 p., 10 p., 11 p. bei sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, atsižvelgiant į bylos apimtį, teismo posėdžio trukmę ir bylos sudėtingumą, teismas sumažino iki 1000 Lt atsakovo prašomą priteisti sumą už teisinę pagalbą. mažintina. Iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei priteisė 18,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

4Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti 2011-06-02 sprendimą ir visiškai patenkinti ieškovo ieškinį bei priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Motyvuose nurodo: 1) teismas netinkamai taikė LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. nuostatą, klaidingai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius; 2) atsakovas draudimo įmokas mokėjo ne laiku, o įvykus eismo įvykiui, to neginčija ir atsakovas, tuo tarpu draudimo paslaugos atsakovui buvo teikiamos visą sutartyje numatytą laikotarpį, nepriklausomai nuo draudimo įmokų mokėjimo; 3) teismas nesiaiškino aplinkybių dėl draudimo įmokų grąžinimo, nėra aiški grąžintinos įmokos dalis, grąžinus draudėjui pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką, todėl lieka neaiški sutarties šalių teisinių santykių padėtis, kadangi draudimo sutartis sustabdyta nebuvo, nutraukta taip pat, be to, kyla klausimas kodėl draudikas turėtų grąžinti pavėluotai sumokėtas draudimo įmokas už visą draudimo laikotarpį, nors jam buvo teikiamos draudimo paslaugos tiek iki, tiek po draudiminio įvykio; 4) šiuo atveju atsakovas savo pareigomis susirūpino tik tuomet, kai iškilo būtinybė, t. y. tuomet, kai atsirado pareiga atlyginti transporto priemone padarytą žalą, toks atvejis prieštarauja draudimo sutarties, kurios pagrindu tretiesiems asmenims mokama draudimo išmoka už draudžiamųjų įvykių metu atsiradusią – žalą, esmei; 5) atsakovas pats sprendė ar verta vykdyti sutartį priklausomai nuo draudžiamojo įvykio atsiradimo fakto, o toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, ir pažeidžia apelianto interesus, kadangi gaunamos draudimo įmokos iš draudėjų yra pagrindinis draudiko pajamų šaltinis; 6) nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas nevykdė savo pareigos, t. y. neįspėjo atsakovo apie laiku nesumokėtą draudimo įmoką, kadangi iki eismo įvykio atsakovui raštu buvo išsiųstas pranešimas Nr. YE-03/05-00044, primenant apie nesumokėtas draudimo įmokas bei informuojant apie sutarties nevykdymo pasekmes; 7) draudimo įmokų terminai yra apibrėžti draudimo sutartyje, kurios po vieną egzempliorių turi kiekviena iš sutarties šalių, taigi rūpintis savalaikiu draudimo įmokos sumokėjimu yra šį įsipareigojimą prisiėmusios šalies pareiga ir negali būti perkeliama kitai sutarties šaliai ar saistoma kitos sutarties veiksmų; 8) teismas nevertino kokių veiksmų ėmėsi atsakovas, kad tinkamai įvykdytų prievolę, ir nepagrįstai prievolės įvykdymo naštą perkėlė draudikui, teismas neatsižvelgė į tai, jog apeliantas su atsakovu buvo sudarę ne mažiau kaip 29 draudimo sutartis, todėl akivaizdu, kad draudimo sutarties sąlygos atsakovui buvo žinomos; 9) atsakovas yra ne vartotojas, o verslininkas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl jis pats privalo domėtis savo prievolėmis, stengtis jas įvykdyti tinkamai; 10) įstatyme nesant nustatytos imperatyvios pareigos draudikui – nutraukti draudimo sutartį, kitai šaliai netinkamai ją vykdant, apelianto veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar nesąžiningi kitos draudimo sutarties šalies atžvilgiu; 11) apeliantas pasinaudojo LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatymo 11 str. įtvirtinta teise pareikšdamas ieškinį teisme; 12) Vilniaus apygardos teismas 2009-03-12 priėmė nutartį c. b. Nr. 2A-234-464/2009, kurioje faktinės aplinkybės yra panašios su nagrinėjama situacija, ir draudiko ieškinį patenkino.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o 2011-06-02 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Motyvuose nurodo: 1) atsakovas nėra gavęs iš apelianto pranešimo dėl laiku nesumokėtos draudiminės įmokos, draudimo sutartis nutraukta nebuvo, todėl nepagrįstai prašo priteisti iš atsakovo išmokėtą draudimo išmoką, kadangi būtent draudikas yra atsakingas už draudiminį įvykį; 2) aplinkybė, jog buvo išmokėta draudimo išmoka, patvirtina, jog draudiminio įvykio metu draudimo apsauga nebuvo sustabdyta arba nutraukta, apeliantas visas draudimo įmokas, kurios buvo įmokėtos pavėluotai, iš atsakovo priėmė, visada toleravo pavėluotus mokėjimus, kadangi tarp šalių yra sudaryta daug sutarčių; 3) apeliacinės instancijos teismų nutartyse 2009-03-12 Nr. 2A-234-464/2009 ir 2010-03-31 Nr. 2A-311-115/2010 bei 2008-12-03 Nr. 2A-1011-115/2008 daroma išvada, jog pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimas nėra laikomas esminiu sutarties pažeidimu; 4) apeliantas nepagrindė, kodėl tik apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinį pranešimą dėl įsiskolinimo, o ne pirmosios instancijos teismui, be to, atsakovas šio pranešimo nėra gavęs niekada.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

8Nustatyta, kad 2010 m. sausio 20 d. tarp ieškovo (draudiko - apelianto) ir atsakovo (draudėjo) buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01 7423449 (toliau – sutartis), pagal kurią buvo apdrausta atsakovo automobilio VOLVO FH v/n ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė (3 mėnesiams). Atsakovas pagal sutartį įsipareigojo draudimo įmoką sumokėti iki 2010 m. vasario 4 d. 2010 m. kovo 19 d. įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkas buvo atsakovo vairuotojas, todėl ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam draudiminę išmoką 6 191,18 Lt, kurią prašo priteisti iš atsakovo, nes šis, eismo įvykio metu, nebuvo sumokėjęs draudiminės įmokos (turėjo sumokėti iki 2010-02-04). Šią draudiminę įmoką atsakovas sumokėjo pavėluotai t. y. 2010 m. gegužės 6 d., ieškovas mokėjimą priėmė.

9Byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. ir tarp šalių sudarytos sutarties (5.3 p. - 5.4 p.) aiškinimo, t. y. ar tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (o sumokėjo ją pavėluotai), ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, atsiranda išmokėjusiam išmoką draudikui teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas.

10Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Sutarties 5.3 p. ir 5.4 p. numatyta, kad draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį, jeigu automatiškai pratęsus sutarties terminą yra nesumokama draudimo įmoka. Taigi įstatymo ir sutarties nuostatos numato, kad draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką, kai yra nesumokama draudimo įmoka, tačiau nereglamentuoja situacijos, kai draudimo įmoka įmokėta, nors ir pavėluotai, ir draudiko buvo priimta, kas yra nagrinėjamu atveju.

11Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės teisės, tiek materialinės teisės normas ir atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis Nr. 2A-311-115/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis Nr. 2A-792-275/2010, Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis Nr. 2A-1348-601/2011), todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje nustačius, kad atsakovui (draudėjui) draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, pretenzijos dėl to nebuvo reiškiamos, įspėjimas apie įsiskolinimą atsakovui nepateiktas (kas patvirtina, kad ieškovas nesilaikė, LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygų 27 p. nustatytų imperatyvių nuostatų – pranešti raštu apie draudimo įmokos nesumokėjimą laiku ir to galimas pasekmes, - dėl ko apeliantas negali remtis atsakovo netinkamu sutarties vykdymu (CK 6.206 str.)), sutartis nebuvo nutraukta, o sumokėta pavėluota draudimo įmoka buvo priimta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas neturi teisės susigrąžinti iš atsakovo sumas, apelianto išmokėtas dėl padarytos žalos, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), t. y. atsakovas sumokėjęs draudiminę įmoką, turėtų atlyginti ir apelianto išmokėtą draudiminę išmoką, vien dėl to, kad nežinodamas apie galimas pasekmes (apeliantas apie tai neinformavo atsakovo, o iš įstatymo ir sutarties to negalima aiškiai nuspręsti), praleido draudimo įmokos mokėjimo terminą, kas būtų aiškiai neadekvačia sankcija padarytam pažeidimui (pažymėtina, kad sankcija yra numatyta sutarties 5.1 p. – už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos). Priešingai aiškinant nagrinėjamą situaciją, gautųsi, kad draudikas būtų suinteresuotas, kad draudėjas praleistų draudimo įmokos sumokėjimo terminą ir įmoką sumokėtų po draudiminio įvykio, tam kad draudikas galėtų gauti ir draudimo įmoką (dar galėtų reikalauti delspinigių), ir išsiieškoti išmokėtą draudimo išmoką, t. y. gauti pelną niekuo nerizikuojant, tuo paneigiant draudimo esmę.

12Apelianto pateiktas pranešimas (pridėtas prie apeliacinio skundo) apie skolą už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (b. l. 92-94), nelaikytinas pakankamu įrodymu, jog atsakovas buvo raginamas sumokėti pavėluotą įmoką ir jam buvo pranešta apie draudimo įmokos nesumokėjimą ir to galimas pasekmes, nes atsakovas neigia gavęs šį pranešimą, o apeliantas nepateikė įrodymų, jog šis pranešimas buvo įteiktas atsakovui. Be to iš pranešimo turinio matyti, kad šis mokėjimo priminimas yra skirtas apmokėti tik draudimo sutartį, kurios numeris: 7423445 (b. l. 94), kai nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl draudimo sutarties Nr. 7423449.

13Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

14Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

Nutarė

16Apeliacinį skundą atmesti.

17Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai