Byla 2A-1348-601/2011

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Albino Čeplinsko, sekretoriaujant Vaidai Andruškevičiūtei, dalyvaujant ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovui advokatui Renaldui Baliūčiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1981-877/2011 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Modus“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Modus“ 5 227,61 Lt draudimo išmoką, 6 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nustatė, kad ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovas UAB „Modus“ 2009 m. vasario 4 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 7152276 (toliau - Sutartis) (b. l. 51), pagal kurią susitarta apdrausti transporto priemonės VOLVO, valstybinis Nr. DFG342, valdytojo civilinę atsakomybę. Draudimo sutartyje nurodyta jos įsigaliojimo data ir terminas nuo 2009 m. vasario 8 d. 0.00 val. iki 2010 m. vasario 7 d. 24.00 val. Sutarties 1.5.2 punkte numatyta keturi draudimo įmokų mokėjimo terminai kas tris mėnesius, atitinkamai po 1 395 Lt įmoką sumokant iki 2009-02-08, 2009-05-08, 2009-08-08, 2009-11-08. Šalių paaiškinimais nustatyta, kad pirmoji draudimo įmoka sumokėta 2009-02-21, o antroji- 2009-07-02, po to pateiktas draudėjo prašymas nebetęsti draudiminės apsaugos ir sutartis nuo 2009-08-07 nutraukta (b. l. 48, 57). 2009-06-09 įvyko eismo įvykis, kurio kaltininku pripažintas automobilio VOLVO vairuotojas (b. l. 11-21). Dėl eismo įvykio ieškovas, atlikęs žalos sureguliavimą, išmokėjo 1 397,71 EUR draudimo išmoką, nors tuo metu atsakovas eilinės draudimo įmokos dar nebuvo sumokėjęs (b. l. 28-30). Šalių atstovų paaiškinimais nustatyta, kad eilinės draudimo įmokos eismo įvykio metu 2009-06-09 atsakovas dar nebuvo sumokėjęs. Pranešimo apie vėluojamą sumokėti draudimo įmoką ieškovas atsakovui nesiuntė. Draudėjas įmoką sumokėjo pavėluotai 2009-07-02, pažeisdamas savo prievolę mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyje nustatytu terminu, tačiau draudikas nesiėmė jokių veiksmų dėl pažeistų įmokų mokėjimo terminų– nesikreipė į draudėją dėl šių įmokų sumokėjimo ir nenurodė jam dėl šių prievolių nevykdymo teisinių pasekmių, nepasinaudojo Draudimo įstatymo 80 straipsnyje nurodyta sustabdymo teise, t.y. šios aplinkybės nelaikė esminiu sutarties pažeidimu. Teismas, atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, aiškinant TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatą, jog draudėjui draudimo sutartyje laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos (Vilniaus apygardos teismo nutartys bylose Nr. 2A-311-115/2010; Nr. 2A-1011-115/2008), kad sutartis tarp šalių buvo sudaryta prisijungimo būdu, ieškovui pasiūlius, o atsakovui priėmus ieškovo pasiūlytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006), į tai, jog draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, draudimo sutarties šalių santykiuose ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje NR. 3K-3-797/2003, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006), sprendė, kad ieškovas, į individualiai su atsakovu sudarytą draudimo sutartį įtraukdamas 1.7 p. nurodytus teisės aktus, savo elgesiu leido ieškovui pagrįstai tikėtis, kad jam apie eilinių draudimo įmokų mokėjimą bus pranešta, o laiku neatsiskaičius pagal draudimo sutartį, draudimo apsauga galioja, todėl ginčo draudiminio įvykio rizika tenka draudimo verslo profesionalui ieškovui (CPK 185 str.). Ieškovas, reikalaudamas priteisti išmokėtą pinigų sumą kitam asmeniui, faktiškai negali remtis kitos šalies netinkamu sutarties įvykdymu (CK 6.206 str.). Nagrinėjamu atveju, sumokėjęs draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudiminio įvykio metu padarytą žalą, kas prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.).

6Apeliaciniu skundu ieškovas prašo: 1) panaikinti 2011-03-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti ieškinį; 2) priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose. Motyvuose nurodo:

  1. eismo įvykio dieną draudėjas (atsakovas) nebuvo sumokėjęs jokio įmokos už draudiminę apsaugą, įmoka buvo sumokėta tik po draudiminio įvykio (2009-07-02), t. y. atsakovas savo pareigomis susirūpino tik tuomet, kai iškilo būtinybė, kai atsirado pareiga atlyginti transporto priemone padarytą žalą;
  2. draudimo sutartis priklauso rizikos sutarčių grupei, draudimo įmokos gaunamos iš draudėjų yra pagrindinis draudiko pajamų šaltinis;
  3. pareiga sumokėti draudimo įmokas ir sutarties nevykdymo teisinės pasekmės atsakovui buvo žinomos, t. y. 2009-04-22 ir 2009-06-18 atsakovui buvo išsiųsti pranešimai, kuriuo jis buvo ragintas kuo greičiau įvykdyti draudimo sutartimi prisiimtą prievolę ir sumokėti draudimo įmokas, šios prievolė nevykdymo pasekmės įtvirtintos draudimo sutarties 5.3 p.
  4. teismas nevertino kokių veiksmų ėmėsi atsakovas, kad tinkamai įvykdytų prievolę ir nepagrįstai prievolės įvykdymo naštą perkėlė draudikui, nors pačioje draudimo sutartyje yra nustatyti įmokų terminai, kurios egzempliorių turėjo pats atsakovas;
  5. draudimo sutartis tarp šalių buvo pasirašyta 2009-02-04, tačiau įsigaliojo tik 2009-02-08, t. y. pirmosios draudimo įmokos mokėjimo dieną (1.2 p.), taigi draudiminės apsaugos terminas tiesiogiai siejamas su įmokų mokėjimo momentu;
  6. teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas su ieškovu iš viso buvo sudaręs apie 14 draudimo sutarčių, todėl akivaizdu, kas draudimo sutarties sąlygos atsakovui buvo žinomos, be to, atsakovas eismo įvykio metu, pagal 13 draudimo sutarčių nebuvo sumokėjęs nė vienos draudimo įmokos, kad patvirtina atsakovo piktnaudžiavimą teise draudiko sąskaita;
  7. atsakovas yra verslininkas, kuria taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, atsakovas draudimo įmoką sumokėjo per trumpą laiką nuo eismo įvykio dienos, tai patvirtina, jog atsakovas piktnaudžiavo savo teisėmis;
  8. šalys iš anksto susitarė, jog draudėjui pažeidus sutarties 5.3 p. draudikas įgis teisę susigrąžinti išmokėtas draudimo išmokas, be to šiuo atveju draudiko teisė reikalauti tretiesiems asmenims išmokėtų sumų atsiranda tiek pagal draudimo sutartį, tiek pagal įstatymą.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir 2011-03-15 sprendimą palikti nepakeistą. Motyvuose nurodo:

  1. apeliantas atsakovui faktiškai nepranešė apie laiku nesumokėtą draudimo įmoką ir apie nesumokėjimo teisines pasekmes, nesiuntė pranešimo apie vėluojamą sumokėti draudimo įmoką, taigi teismas tinkamai įvertino teisės aktų nuostatas, faktines bylos aplinkybes;
  2. teismas sprendime pasisakė, dėl draudiko pareigos informuoti draudėją apie pavėluotą sumokėti draudimo įmoką reikšmės ir įtakos draudiko atsakomybei, draudikas nesilaikęs pareigos informuoti draudėją apie pavėluotą sumokėti draudimo įmoką, netenka teisės reikalauti iš draudėjo draudiko trečiajam asmeniui sumokėtų sumų;
  3. nepaisant to ar draudėjas yra rūpestingas ir atidus teisinių santykių dalyvis ar ne, draudikui vis tiek išlieka įstatyminė pareiga raštu, nustatyta informavimo forma, informuoti draudėją apie laiku nesumokėtą draudimo įmoką ir to pasekmės draudėjo atsakomybei;
  4. apeliantas į šalių sudarytą draudimo sutartį įtraukdamas 1.7 p. nurodytus teisės aktus, leido atsakovui pagrįstai tikėtis, kad jam apie eilinių draudimo įmokų mokėjimą bus pranešta, būtent apeliantui kaip draudikui yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tarp jų ir reikalavimas informuoti draudėją, kuris ne taip gerai išmano draudimo teisinius santykius;
  5. draudikas prarado teisę reikalauti draudėjo sumokėti sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos, kadangi draudėjui įmoką sumokėjus vėliau draudėjas ją priėmė;
  6. apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė rašytinių įrodymų – 2009-04-22 ir 2009-06-18 pranešimų, kuriais remiasi apeliacinės instancijos teisme, kuriuos galėjo pateikti ir jais remtis pirmos instancijos teisme, todėl pateikti nauji įrodymai turėtų būti atmesti, be to teismui pateiktos įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtintos šių dokumentų kopijos.

8Teismo posėdžio metu apelianto atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

11Nustatyta, kad 2009 m. vasario 4 d. tarp ieškovo (draudiko) ir atsakovo (draudėjo) buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01 7152276 (toliau – sutartis), pagal kurią buvo apdrausta atsakovo automobilio VOLVO v/n DFG 342 valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovas pagal sutartį įsipareigojo draudimo įmokas mokėti nustatytais terminais: pirma įmoka iki 2009-02-08, antra - iki 2009-05-08 ir pan. 2009 m. birželio 9 d. įvyko eismo įvykis, kurio kaltininkas buvo atsakovo vairuotojas, todėl ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam draudiminę išmoką 5 227,61 Lt, kurią prašo priteisti iš atsakovo, nes šis, eismo įvykio metu, nebuvo sumokėjęs antrosios draudiminės įmokos (turėjo sumokėti iki 2009-05-08). Šią draudiminę įmoką atsakovas sumokėjo pavėluotai t. y. 2009 m. liepos 2 d., ieškovas mokėjimą priėmė.

12Byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. ir tarp šalių sudarytos sutarties (5.3 p. - 5.4 p.) aiškinimo, t. y. ar tuo atveju, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą (o sumokėjo ją pavėluotai), ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, atsiranda išmokėjusiam išmoką draudikui teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtas sumas.

13Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d. numatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala. Sutarties 5.3 p. ir 5.4 p. numatyta, kad draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį, jeigu automatiškai pratęsus sutarties terminą yra nesumokama draudimo įmoka. Taigi įstatymo ir sutarties nuostatos numato, kad draudikas turi teisę susigrąžinti iš draudėjo išmokėtą draudimo išmoką, kai yra nesumokama draudimo įmoka, tačiau nereglamentuoja situacijos, kai draudimo įmoka įmokėta, nors ir pavėluotai, ir draudiko buvo priimta, kas yra nagrinėjamu atveju.

14Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės teisės, tiek materialinės teisės normas ir atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis Nr. 2A-311-115/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis Nr. 2A-792-275/2010), todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje nustačius, kad atsakovui (draudėjui) draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, pretenzijos dėl to nebuvo reiškiamos, įspėjimas apie įsiskolinimą, nurodant pasekmes, atsakovui išsiųstas tik po įvykusio 2009-06-09 eismo įvykio (b. l. 73-74) (kas patvirtina, kad ieškovas nesilaikė, LR Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygų 27 p. nustatytų imperatyvių nuostatų – pranešti raštu apie draudimo įmokos nesumokėjimą laiku ir to galimas pasekmes, - dėl ko ieškovas negali remtis atsakovo netinkamu sutarties vykdymu (CK 6.206 str.)), sutartis nebuvo nutraukta, o sumokėta pavėluota draudimo įmoka buvo priimta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas neturi teisės susigrąžinti iš atsakovo sumas, ieškovo išmokėtas dėl padarytos žalos, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.), t. y. atsakovas sumokėjęs draudiminę įmoką, turėtų atlyginti ir ieškovo išmokėtą draudiminę išmoką, vien dėl to, kad nežinodamas apie galimas pasekmes (ieškovas apie tai neinformavo atsakovo, o iš įstatymo ir sutarties to negalima aiškiai nuspręsti), praleido draudimo įmokos mokėjimo terminą, kas būtų aiškiai neadekvačia sankcija padarytam pažeidimui (pažymėtina, kad sankcija yra numatyta sutarties 5.1 p. – už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumokėtos sumos). Priešingai aiškinant nagrinėjamą situaciją, gautųsi, kad draudikas būtų suinteresuotas, kad draudėjas praleistų draudimo įmokos sumokėjimo terminą ir įmoką sumokėtų po draudiminio įvykio, tam kad draudikas galėtų gauti ir draudimo įmoką (dar galėtų reikalauti delspinigių), ir išsiieškoti išmokėtą draudimo išmoką, t. y. gauti pelną niekuo nerizikuojant, tuo paneigiant draudimo esmę.

15Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

16Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

Nutarė

18Apeliacinį skundą atmesti.

19Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai