Byla eAS-747-575/2015
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. vasario 25 d. nutarčių administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tritho“ (toliau – ir UAB „Tritho“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-142 ir tenkinti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 22 d. prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką, įpareigojant VMI sudaryti mokestinės paskolos sutartį su pareiškėju. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) sustabdyti priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo pagal atsakovo priimtus atitinkamus sprendimus nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki skundo nagrinėjamoje byloje pateikimo dienos; 2) sustabdyti priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo pagal atsakovo priimtus sprendimus nuo kreipimosi į administracinį teismą su skundu dienos iki administracinės bylos išnagrinėjimo dienos (jei nutartis dėl užtikrinimo priemonių būtų priimta vėliau, nei atsakovas būtų priėmęs sprendimą dėl išieškojimo); 3) uždrausti atsakovui priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio 1 dalyje numatytų išieškojimo būdų taikymo pareiškėjo atžvilgiu, o jei tokių būtų priimta, sustabdyti jų galiojimą.

5Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog nesustabdžius priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, gali susiklostyti situacija, kai administracinės bylos baigtis taptų teisiškai nereikšminga, t. y. atsakovas priverstinai išieškotų pareiškėjo mokestinę nepriemoką ir nebeliktų pagrindo spręsti dėl jos sumokėjimo išdėstymo, o pareiškėjui būtų galutinai užkirsta galimybė pasinaudoti valstybės pagalba ir išsaugoti ilgus metus puoselėtą žemės ūkio verslą. Pareiškėjas taip pat tvirtino, jog nagrinėjamu atveju nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis netektų galimybių pasinaudoti turimais ištekliais, kad galėtų pasiruošti ir atlikti pavasario sėjos bei kitus darbus, o dėl to faktiškai sumažėtų tikimybė nuimti derlių, kad būtų padengtas įsiskolinimas valstybės biudžetui.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi (b. l. 32–34) priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

8Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra sprendęs dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo panašioje administracinėje byloje, kurioje skundu pareiškėjas prašė panaikinti VMI viršininko sprendimą neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimo (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-317/2013). Teismas pažymėjo, jog minėtoje byloje pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, teikdamas šį prašymą rėmėsi tuo, kad priverstinai išieškojus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine ir jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus. Išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo nepagrįstas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsisakymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą apskundimas teismui savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti mokesčių administratoriui vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, todėl pareiškėjo argumentą, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikytinos, nes priešingu atveju gali susiklostyti situacija, kai bylos baigtis taptų teisiškai nereikšminga, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, teismas pabrėžė, kad šiuo atveju, sprendžiant pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones klausimą, individualiai atsižvelgtina į tai, ar byloje yra ypatingos aplinkybės, dėl kurių pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas, jeigu byla būtų išspręsta priimant pareiškėjui palankų sprendimą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su skundu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginį, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jis netektų galimybių pasinaudoti turimais ištekliais, kad galėtų pasiruošti ir atlikti pavasario sėjos bei kitus darbus, dėl to faktiškai sumažėtų tikimybė nuimti derlių, kad būtų padengtas įsiskolinimas valstybės biudžetui. Tuo tarpu pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (rėmėsi LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2011 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011). Kartu akcentavo, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (rėmėsi LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Tačiau pareiškėjo su skundu pateiktuose dokumentuose yra nurodyti bendro pobūdžio skaičiavimai apie pareiškėjo veiklą ir juose nėra jokių duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų minėtą pareiškėjo argumentą. Skunde pareiškėjas taip pat nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrindo teigti, jog atsisakius taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, todėl netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

9III.

10Pareiškėjas UAB „Tritho“ 2015 m. vasario 24 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu dėl tų pačių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (b. l. 42–44). Pareiškėjas pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir savo pirminį prašymą, tačiau pažymėjo, kad kartu su pakartotiniu prašymu pateikia papildomus šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi (b. l. 58–59) pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino. Teismas pažymėjo, kad pakartotinis pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra iš esmės tapatus prieš tai išnagrinėtajam, kurį teismas atsisakė tenkinti 2015 m. vasario 20 d. nutartimi. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamame prašyme pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, siekia sustabdyti jo mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, o tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės yra susijusios su administraciniais aktais, kuriais vykdomas išieškojimas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčo dėl tokių aktų, kuriais vykdomas priverstinis išieškojimas, nėra. Atitinkamai pareiškėjas, nesutikdamas su tokiais aktais, turi teisę dėl jų kreiptis į teismą ir prašyti taikyti pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašioje administracinėje byloje (rėmėsi LVAT 2013 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS756-317/2013), teismas padarė išvadą, kad sprendžiamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, todėl netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

12IV.

13Pareiškėjas UAB „Tritho“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 78–84), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo kartu su skundu teiktą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo; 3) klausimą išspręsti iš esmės ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

14Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, netinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas bei priėmė neteisėtas nutartis. Pažymi, kad pareiškėjas vykdo žemės ūkio veiklą, konkrečiai – augalininkystę, todėl jo gaunamų pajamų dydis didžiausia dalimi priklauso būtent nuo to, ar tinkamai ir laiku bus įdirbama žemė, apsėjami ir puoselėjami pasėliai. Todėl tam, kad būtų užtikrintas adekvatus ir protingas pareiškėjo ūkio veiklos pajamingumas, jau šį pavasarį turės būti atlikti darbai už 42 215 Eur, o tokios sumos reikalingumą pagrindžiančius įrodymus pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė kartu su pakartotiniu prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Tuo tarpu 2015 metais pareiškėjo planuojamas gauti pelnas yra įtrauktas į atsakovui ir pirmosios instancijos teismui pateiktą verslo planą, kurį realizavus, pareiškėjo manymu, yra reali galimybė per 4 metų laikotarpį padengti visą mokestinę nepriemoką, jeigu atsakovas sutiks verslo plane numatytomis sąlygomis išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Taigi, pareiškėjas tvirtina, kad būtent jo gautinas pelnas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, vertinant galimybę pasinaudoti MAĮ 88 straipsnio nuostatomis ir su atsakovu sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Kartu atkreipia dėmesį, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu jau yra pradėjęs tam tikras išieškojimo procedūras, t. y. areštuota pareiškėjo banko sąskaita, taip pat kitas pareiškėjui priklausantis turtas. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad skundo teisme nagrinėjimas gali užsitęsti, pareiškėjas tvirtina, jog tai turės didelę reikšmę pareiškėjo verslo plano, kuriuo remdamasis jis atsakovo ir prašo sudaryti mokestinės paskolos sutartį, realaus įgyvendinimo galimybei. Taigi, pareiškėjo teigimu, akivaizdu, kad esant tokiai situacijai, net ir tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priims palankų pareiškėjui sprendimą, tokio sprendimo įvykdymas gali ženkliai pasunkėti arba pasidaryti išvis neįmanomas. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (remiasi LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-159/2012, 2012 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-423/2012). Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismui pateikė visus įrodymus (įmonės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, debitorių bei kreditorių sąrašą ir kt.), pagrindžiančius, jog jo finansinė būklė yra labai sunki, o atsakovui pradėjus išieškojimo procedūras, tikėtinos ir negrįžtamos neigiamos pasekmės (pagrindinių pajamų negavimas, atsiskaitymų su darbuotojais ir kitais kreditoriais sutrikimas ar net pareiškėjo bankrotas). Be to, atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. AS756-317/2013, kurioje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį ginčijamose nutartyse citavo pirmosios instancijos teismas, atskirąjį skundą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo teikė ne juridinis, o fizinis asmuo, t. y. skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismo cituojamos bylos atveju pareiškėjas nesivertė ūkine veikla, todėl, skirtingai nei pareiškėjui, pradėjus išieškojimą, jam negalėjo kilti tokios neigiamos pasekmės, kaip apyvartinių lėšų įprastinei veiklai vykdyti ir darbuotojų atlyginimams išmokėti trūkumas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nėra gavęs atsakovo sprendimo dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš jo banko sąskaitos, todėl negali jo skųsti, be to, kiekvieno administracinio akto, kurio pagrindu atliekami išieškojimo veiksmai, apskundimas šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju formalizuotų ir apsunkintų pačią reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galimybę. Todėl pareiškėjas mano, kad turi teisę prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, papildomai neskundžiant administracinio akto, kuriuo atliekami patys išieškojimo veiksmai.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16V.

17Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartimi, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2015 m. vasario 24 d. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimo.

18Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y., kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011 ir kt.). Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog įstatymų leidėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą susiejo su tikslu užtikrinti būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, t. y. garantuoti teisingumo vykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso dalyvius nuo galimų jiems nepalankių teisinių pasekmių (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-246/2013 ir kt.). Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

19Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010 ir kt.). Be to, kaip ne kartą savo praktikoje yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007 ir kt.).

20Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia tuo, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis netektų galimybių pasinaudoti turimais ištekliais, kad galėtų pasiruošti ir atlikti pavasario sėjos bei kitus darbus, o dėl to faktiškai sumažėtų tikimybė nuimti derlių ir iš to gauti pelną, kad būtų padengtas įsiskolinimas valstybės biudžetui. Atitinkamai, pareiškėjo teigimu, nesustabdžius priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo, gali susiklostyti situacija, kai administracinės bylos baigtis taptų teisiškai nereikšminga, t. y. atsakovas priverstinai išieškotų pareiškėjo mokestinę nepriemoką ir nebeliktų pagrindo spręsti dėl jos sumokėjimo išdėstymo, o pareiškėjui būtų galutinai užkirsta galimybė pasinaudoti MAĮ 88 straipsnio nuostatomis ir su atsakovu sudaryti mokestinės paskolos sutartį bei išsaugoti ilgus metus puoselėtą žemės ūkio verslą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis – galimybės sudaryti su atsakovu mokestinės paskolos sutartį pasunkėjimu ar negalimumu. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Atitinkamai pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011 ir kt.).

21Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė duomenis apie įmonės balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, kreditorių sąrašą ir kt., teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti duomenys nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų tokios neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, t. y., kad egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, jog galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009 ir kt.). Atitinkamai aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pačios mokestinės nepriemokos neginčija, o tik siekia, kad būtų atidėtas (išdėstytas) jos sumokėjimo terminas. Tuo tarpu sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu susijusiomis aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Taigi, šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, jog pritaikius pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, vėliau mokestinės nepriemokos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų (b. l. 10–19, 22–26, 45–54), teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, jog, nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis netektų galimybių pasinaudoti turimais ištekliais, kad galėtų pasiruošti ir atlikti pavasario sėjos bei kitus darbus, o dėl to faktiškai sumažėtų tikimybė nuimti derlių ir iš to gauti pelną, kad būtų padengtas įsiskolinimas valstybės biudžetui, taip pat, kad tai užkirstų galimybę pareiškėjui pasinaudoti MAĮ 88 straipsnio nuostatomis ir su atsakovu sudaryti mokestinės paskolos sutartį, t. y., kad teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, jo įvykdymas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė aplinkybių, kurios, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, trukdytų įvykdyti būsimą teismo sprendimą, o atskirajame skunde pareiškėjas iš esmės remiasi prielaidomis, kad bus atlikti veiksmai, kurie apsunkins jo finansinę padėtį ir, jo manymu, kliudys įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Tačiau mokestinės nepriemokos išieškojimo galimybė pati savaime nepatvirtina, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti.

22Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-349/2012 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju nesiremtina pareiškėjo atskirajame skunde nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (administracinėse bylose Nr. AS520-159/2012 ir Nr. AS525-423/2012), juolab kad skiriasi šių ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės. Be to, pažymėtina, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 119–122) bylą išnagrinėjo iš esmės ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, nors toks teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs ir yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui (b. l. 126–131), teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir panaikinti skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis netenkintas pareiškėjo prašymas ir atsisakyta pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pakartotinai kreiptis į teismą, pateikiant motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

23Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalis ir 2015 m. vasario 25 d. nutartis yra pakankamai motyvuotos, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo kartu su skundu pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis yra teisėtos ir pagrįstos, todėl paliktinos nepakeistos, o atskirasis skundas atmestinas.

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

25Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ atskirąjį skundą atmesti.

26Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m. vasario 25 d. nutartis palikti nepakeistas.

27Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Tritho“ (toliau – ir UAB... 5. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo,... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi (b.... 8. Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pirmosios... 9. III.... 10. Pareiškėjas UAB „Tritho“ 2015 m. vasario 24 d. pakartotinai kreipėsi į... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi (b.... 12. IV.... 13. Pareiškėjas UAB „Tritho“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 78–84),... 14. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl... 15. Teisėjų kolegija... 16. V.... 17. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos... 18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 19. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki... 20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo... 21. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui pateikė duomenis apie įmonės... 22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju... 23. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 24. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 25. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ atskirąjį skundą... 26. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 20 d. ir 2015 m.... 27. Nutartis neskundžiama....