Byla 2A-926-425/2015

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno,

2kolegijos teisėjų: Laimutės Sankauskaitės, Margaritos Dzelzienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-242/2015 pagal J. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybės įmonės Turto banko, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovei Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarei D. Š. dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą ir statinius pripažinimo bei 2015 m. kovo 30 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiais, ir

Nustatė

3Ieškovas J. B. 2014-11-17 pateikė teismui ieškinį, kurį patikslinęs prašė pripažinti J. B. nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, daržinę, rūsį ir sandėlį, esančius Ignalinos rajono savivaldybės ( - ); pripažinti negaliojančiu palikimo parėjimo valstybei liudijimą dėl žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), išduotą 2015 m. kovo 30 d. notarės D. Š. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Ieškovas paaiškino, kad su E. B. gyveno nuo 1978 metų kaip vyras ir žmona, kaip viena šeima, bendrų vaikų neturėjo. E. B. savo vaikų neturėjo, jis taip pat savo vaikų neturėjo. Anksčiau jis gyveno Panevėžyje, po to atvažiavo į savo tėviškę, bet ji sudegė, ir tada jį priėmė E. B.. Jie gyveno kartu ir bendrai vedė ūkį - pjovė šieną, augino gyvulius, remontavo namo stogą. E. B. už ieškovą buvo vyresnė 14 metų, prieš mirtį sirgo, testamento nesurašė. Buvo mintis įregistruoti bažnyčioje santuoką, bet neįteisino, jokių kliūčių tam nebuvo, nelabai norėjo, taip gyveno ir tiek. Bendrai gyvendami ieškovas su E. B. nieko vertingo neįsigijo, nebent kokį gyvulį, arklį, abu iki pensijos dirbo kolūkyje. Kolūkiams pasibaigus 1994 metais, gyveno abu, o kai E. B. mirė 2002 m. - ieškovas liko gyventi vienas. Ieškovas ir jo atstovė teisme nurodė, kad nors ir nesusituokę, ieškovas ir E. B. būtent jungtinės veiklos pagrindais gyveno kartu, savo apsisprendimu ir savo veiksmais siekė bendro tikslo, t. y. savo asmeninių, buitinių poreikių tenkinimui jungtinės veiklos pagrindais. Tam tikslui skiriant tiek savo darbą, tiek turimą turtą, atitinkamai kiekvienas skyrė ir šiuo pagrindu ieškovas įgijo 1/2 žemės sklypo ir pastatų. Be to, J. B. buvo ilgametis E. B. sugyventinis ir faktiniu valdymu priėmė jos palikimą. Įstatymas tiesiogiai nenumato teisės paveldėti nesusituokusiems asmenims, tačiau Civilinis kodeksas numato, kad nereglamentuotiems teisiniams santykiams yra taikytini panašius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, šiuo atveju įstatymo analogija. Esant tokiai situacijai turėtų būti taikomos būtent sutuoktiniams taikytinos teisės normos. Jei teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.13 straipsnį aiškintų, kaip neigiantį sugyventinių teisę paveldėti pagal įstatymą vienas kito turto, ieškovas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti, ar Civilinio kodekso 5.13 straipsnis ta dalimi, kuria numato vieno sutuoktinio teisę paveldėti kito sutuoktinio turtą po pastarojo mirties, tačiau tokios teisės nesuteikia šeimą sukūrusiems nesusituokusiems asmenims (sugyventiniams), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principams. Prašydamas notarės išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pripažinti negaliojančiu, ieškovas nurodė, kad notarė elgėsi neobjektyviai, šališkai, t. y. neinformavo nei paties ieškovo, nei atitinkamai pasidomėjo vyksta ginčas, ar pasibaigęs, ar nepasibaigęs. Atsakovai Valstybinė mokesčių inspekcija yra pati bylos dalyvis ir žino, kad dėl ginčo yra užvestas teisminis procesas. Todėl šis veiksmas, esant tokioms aplinkybėms, negalėjo būti priimtas ir negalėjo būti tvirtintas, o paveldėjimo teisės liudijimas yra pripažintinas negaliojančiu.

4Ignalinos rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 21 d. sprendimu J. B. ieškinį atmetė, nurodė išieškoti iš ieškovo J. B. į valstybės biudžetą 20,03 Eur pašto išlaidų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo teiginiai, jog ½ žemės sklypo ir statinių jam priklausė kaip įnašas pagal jungtinės veiklos sutartį, yra nepagrįsti. Sugyventinių santykiams jungtinės veiklos sutarties sudarymas nėra preziumuojamas, o ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas ir E. B. buvo įsipareigoję užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, taip pat nepateikė įrodymų, kad E. B. žemės sklypą ir statinius buvo skyrusi jungtinei veiklai kaip įnašą. Sprendime taip pat konstatuota, kad nėra įrodymų, jog ieškovas savo asmeninėmis lėšomis iš esmės pagerino turtą, dėl ko žymiai padidėjo turto vertė. Teismas iš byloje pateiktų nuotraukų vertino, kad pastatais nebuvo tinkamai rūpinamasi ir prižiūrima, todėl darė išvadą, jog tarp ieškovo ir velionės E. B. būta artimų santykių, tačiau, byloje nėra jokių įrodymų, kad velionė E. B. per visą ieškovo nurodomą laikotarpį būtų ėmusis kokių aktyvių veiksmų, kad turtas sukurtas iš bendrų lėšų, bendru darbu, būtų tinkamai teisiškai įformintas. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas mokėjo už patiektą ir sunaudotą elektros energiją, nesudaro teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygių dalių prezumpcijos. Teismas nustatė, kad Utenos apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. ( - ) atkurtos nuosavybės teisės į E. B. tenkančią buvusių savininkų M. A., S. L., M. K., Š. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, bei pažymėjo, jog tokio objekto, kaip žemės sklypas, specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis objektas buvo įgytas atkuriant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Statiniai nurodytame žemės sklype taip pat buvo E. B. nuosavybė, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šie statiniai buvo pastatyti ieškovui ir E. B. kartu gyvenant, taip pat nėra jokių duomenų, kad statiniai ieškovui ir E. B. kartu gyvenant buvo iš esmės pagerinti. Ieškovas ir E. B. nebuvo susituokę, taigi jie negali įgyti ir neįgijo įstatymo numatytų paveldėjimo santykių. Kadangi pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką nebuvo galimybės įregistruoti partnerystę, todėl šioje situacijoje sugyventiniai savo partnerystės neturėjo galimybės registruoti ir kartu gyvenantiems asmenims negali būti taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios sugyventinių turtines teises. Kadangi mirusioji E. B. testamento sudariusi nebuvo, todėl ieškovas nėra pretendentas į palikimą nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Kadangi E. B. neturėjo įpėdinių, galinčių paveldėti turtą po jos mirties, teismas darė išvadą, jog notarė D. Š. pagrįstai išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Byloje teismui nekilo abejonių dėl ieškovo nurodytų normų konstitucingumo, todėl netenkino ieškovo prašymo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą.

5Ieškovas J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-07-21 sprendimą ir priimti naują sprendimą – J. B. ieškinį tenkinti, taip pat, jei teismas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.13 straipsnį aiškintų, kaip neigiantį sugyventinių teisę paveldėti pagal įstatymą vienas kito turto, ieškovas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti, ar Civilinio kodekso 5.13 straipsnis ta dalimi, kuria numato vieno sutuoktinio teisę paveldėti kito sutuoktinio turtą po pastarojo mirties, tačiau tokios teisės nesuteikia šeimą sukūrusiems nesusituokusiems asmenims (sugyventiniams), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 22 straipsnio 4 daliai, 29 straipsnio 1 ir 2 dalims, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principams. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisių į ½ dalį namų valdos jungtinės veiklos sutarties pagrindu, taip pat tai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nemotyvavo, kodėl atmetė ieškovui palankius įrodymus, nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą. Apeliaciniame skunde ieškovas pažymėjo, kad tarp ieškovo ir E. B. buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, kurių tikslas buvo drauge gyventi šeimos gyvenimą, rūpintis vienas kitu, kartu vesti bendrą ūkį. E. B. priklausiusi žemės sklypo ir statinių naudojimo teisė buvo perduota jungtinei veiklai – šią aplinkybę patvirtina tai, kad abu sugyventiniai jungtinę veiklą vykdė namų valdoje, be to, veikla apėmė namų valdos išsaugojimą, gerinimą, eksploatavimo išlaidų dengimą. 1997 m. E. B. atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, jungtinei veiklai buvo perduota jau ne naudojimosi namų valda teisė, o nuosavybės teisė į namų valdą. Ieškovas iš asmeninių lėšų atiliko gyvenamojo namo remontą, mokėjo namų valdos eksploatavimo išlaidas. Teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovas ir E. B. namų valdoje vedė bendrą ūkį, augino gyvulius, o tai leidžia teigti, kad ieškovas namų valdoje elgėsi kaip bendraturtis. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovo ir E. B. įnašai į jungtinę veiklą buvo lygiaverčiai: E. B. perdavė namų valdą, o ieškovas, kaip fiziškai stipresnis asmuo, didelį indelį į bendrą jungtinę veiklą darė savuoju darbu, be to, skyrė asmeninių lėšų įrankiams įsigyti, mokesčiams mokėti. Jungtinės veiklos sutartyje nebuvo numatyta, kad kurio nors iš judviejų įnašai būtų vertinami didesniu dydžiu nei kito. Todėl galima teigti, kad ieškovas įgijo ½ dalį namų valdos. Pirmosios instancijos teismo išaiškinimas, kad sugyventinio bendroji dalinė nuosavybė jungtinės veiklos sutarties atveju gali atsirasti tik tuo atveju, jei jis prie turto sukūrimo prisidėjo savo lėšomis ar iš esmės jį pagerino, neatitinka jungtinės veiklos sutarties esmės. Partnerių įnašai į jungtinę veiklą gali būti daromi ne tik turtu ar lėšomis, bet ir darbu, o partnerio įnašas gali būti nukreiptas į esamo turto išsaugojimą, eksploatavimą. LTSR 474 str. 1 d. ir CK 6.970 str. 2 d. numatyta prezumpcija, kad ieškovo ir E. B. įnašai į jungtinę veiklą laikytini lygiais, todėl galima daryti išvadą, jog ieškovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis namų valdos. Ilgametis ieškovo rūpinimasis namų valda, jos būklės išsaugojimas, gerinimas, vykdant ieškovo ir E. B. jungtinę veiklą, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad namų valda buvo iš esmės pagerinta, dėl ko žymiai padidėjo jos vertė. Apeliantas taip pat nurodė, kad namų valdos būklės pablogėjimas po E. B. mirties negali turėti įtakos ieškovo teisėms į namų valdą. Tai, kad ieškovas mirus E. B. neremontavo statinių neturi jokios įtakos nustatinėjant bendrosios nuosavybės dalis. Be to, ieškovas priimdamas palikimą faktiniu valdymu tapo vieninteliu namų valdos savininku, todėl nepakankama statinių priežiūra kitų asmenų teisių nepažeidė. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatinėjo statinių būklės, buvusios jungtinės veiklos sutarties vykdymo metu, o apsiribojo dabartinės statinių būklės nustatymu. Ieškovas pažymėjo, kad E. B. nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad turtas būtų teisiškai įformintas, dėl to, jog tarp jų buvo susklostę šeimos santykiai, kuriems įprastas didelis tarpusavio pasitikėjimas ir formalumų nesilaikymas. Apeliantas nurodė, kad testamento surašymas yra tam tikras formalumas, o E. B. prieš mirtį sirgo, todėl ieškovas nedrįso užsiminti apie testamento surašymą, kadangi tai laikė nemandagiu, nepagarbiu gestu, tačiau po E. B. mirties priėmė palikimą į jai nuosavybės teisę priklausiusią namų valdos dalį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi ne tikimybių pusiausvyros taisykle, o reikalavo ieškovą įrodyti bylos aplinkybes nepaliekant nė mažiausios abejonės. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl atmetė ieškovui palankius apklaustų liudytojų parodymus ir jais nesivadovavo, taip pažeisdamas proceso taisykles. Nepagrįstai buvo nesikreipta į Konstitucinį Teismą. Ieškovas ir E. B. turėjo teisėtą lūkestį, kad Seimas priims nediskriminuojantį Partnerystės įstatymą, kuris pripažins jiems teisę paveldėti po vieno iš jų mirties, kaip tokią teisę CK suteikia sutuoktiniams. Jei CK 5.13 str. būtų aiškinamas, kaip neigiantis sugyventinių teisę paveldėti pagal įstatymą, būtų pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti, ar 5.13 straipsnis ta dalimi, kuria numato vieno sutuoktinio teisę paveldėti kito sutuoktinio turtą po pastarojo mirties, tačiau tokios teisės nesuteikia šeimą sukūrusiems nesusituokusiems asmenims (sugyventiniams), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ieškovas nurodė palaikantis ieškinyje išreikštą poziciją dėl notarės D. Š. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo.

6Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, atsiliepimu prašo apelianto J. B. skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-07-21 sprendimo panaikinimo atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė teisingas išvadas. Atsiliepime pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad sugyventinių santykiams jungtinės veiklos sutarties sudarymas nėra preziumuojamas, todėl ieškovas privalėjo pateikti įrodymus, kad jis ir E. B. buvo įsipareigoję užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, taip pat įrodyti, kad E. B. žemės sklypą ir statinius buvo skyrusi jungtinei veiklai kaip įnašą. Vien tai, kad ieškovas ir E. B. buvo sugyventiniais, nereiškia, kad jie buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, o visas E. B. turtas buvo jos įnašas pagal jungtinės veiklos sutartį. Atsakovė pažymėjo, jog J. B. anksčiau buvo kreipęsis į teismą dėl nuosavybės teisės į ginčo sklypą pripažinimo perėjusia jam įgyjamosios senaties pagrindu, taigi pats nelaikė, kad jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta. Ieškovas ir E. B. bendro gyvenimo metu jokio turto neįsigijo ir nesukūrė, E. B. asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto iš esmės nepagerino. Be to, net ir susituokus, abiejų sutuoktinių atskirai iki santuokos sudarymo įgytas, sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo turtas yra pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe. Toks turtas gali būti pripažįstamas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis ar kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų iš esmės pagerinęs E. B. priklausiusį turtą, to nepatvirtino ir apklausti liudytojai. Įrodymų, kad pastatų būklė pablogėjo tik po E. B. mirties, J. B. taip pat nepateikė. J. B. nebuvo E. B. sutuoktinis, E. B. nebuvo surašiusi testamento, todėl ieškovas negalėjo paveldėti jos turto nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė apklaustų liudytojų parodymus, todėl ieškovas nepagrįstai teigia teismą jais nesirėmus. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas ir E. B. nebuvo įregistravę santuokos, todėl ieškovas negalėjo tikėtis, kad jam bus taikomos teisinės pasekmės, kurios numatytos sutuoktiniams. Paveldėjimo teisė gyvenant kartu neregistruotoje partnerystėje neatsiranda, todėl sugyventinis, pergyvenęs partnerį, negali paveldėti pagal įstatymą. E. B. galėjo išreikšti savo valią sudarydama testamentą, tačiau to nepadarė.

7Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybės įmonės Turto banko, atsiliepimu prašo J. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015-07-21 sprendimo panaikinimo atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad jis ir mirusioji buvo įsipareigoję užsiimti bendra veikla, įrodyti, kad E. B. žemės sklypą ir statinius buvo skyrusi jungtinei veiklai kaip įnašą, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Teismas, nagrinėdamas bylą, išvadas darė remdamasis įrodymų visuma ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad po E. B. mirties paveldėjo ½ ginčo turto, priimdamas jos palikimą faktiniu valdymu. Civilinio kodekso normos nenumato, kad asmeniui, gyvenusiam ir nesudariusiam santuokos su velioniu, pagal įstatymą priklausytų kokia nors palikimo dalis. Įvertinus tą faktą, nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą E. B. įpėdinių neturėjo, notarė D. Š. teisėtai išdavė E. B. palikimo paveldėjimo perėjimo valstybei liudijimą.

8Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

10Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių bei liudytojų paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Apeliantas J. B. apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neįgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisių į ½ ginčo turto dalį, taip pat nurodo, kad turto būklės pablogėjimas po E. B. mirties negali turėti įtakos ieškovo teisėms, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei nepagrįstai nesikreipė į LR Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių apelianto argumentų.

11Ieškovas ieškinyje ir teismo posėdyje paaiškino, kad E. B. namuose, Ignalinos rajono savivaldybės ( - ), apsigyveno 1978 m., kai sudegė jo tėviškės namai ir E. B. ieškovą priėmė gyventi kartu. Ieškovas nurodo, kad tarp jo ir 2002 m. mirusios E. B. susiklostė jungtinės veiklos santykiai, jie gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, augino gyvulius. Šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo taikomos 1964 m. CK nuostatos. Ieškovas bei jo prašymu apklausti liudytojai – ieškovo dukterėčia R. G., ieškovo draugai A. G. ir A. J., patvirtino, kad ieškovas nuo 1978 m. gyveno E. B. priklausiusiuose namuose, kartu prižiūrėjo ūkį ir gyvulius ir iš ūkio išsilaikė, todėl, atsižvelgiant į liudytojų paaiškinimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismas padaryta išvada, jog tarp ieškovo ir velionės E. B. būta artimų santykių. Ieškovo ir E. B. bendro gyvenimo metu galiojusio 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo numatyta piliečių teisė sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti. Tokiai sutarčiai privaloma rašytinė forma ir šios formos nesilaikymo pasekmės šio pobūdžio sutartims nebuvo numatytos. Šio kodekso 474 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė. Ieškovas teigia, kad su mirusiąja E. B. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, o E. B. įnašas į jungtinę veiklą buvo jai nuosavybės teise priklausantys pastatai bei žemės sklypas, esantys Ignalinos rajono savivaldybės ( - ), o ieškovo įnašas – jo darbas bei asmeninės lėšos, išleistos įrankių pirkimui bei mokesčių mokėjimui. Visi byloje apklausti liudytojai nurodė, kad pastatai, į kuriuos nuosavybės teisę prašo pripažinti ieškovas, buvo E. B. paveldėti iš jos tėvų. Byloje esantis Utenos apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 8 d. sprendimas patvirtina, kad E. B. 1997 m. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų A. M., L. S., K, M., V. S. 14,19 ha žemės sklypą, ( - ) (T. 1, b. l. 28-29). Skundžiamu sprendimu pagrįstai pažymėta, kad sugyventinių santykiams jungtinės veiklos sutarties sudarymas nėra preziumuojamas, todėl ieškovui tenka pareiga įrodyti šią aplinkybę (CPK 178 str.). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis ir E. B. buvo įsipareigoję užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, taip pat nepateikė įrodymų, kad E. B. žemės sklypą ir statinius buvo skyrusi jungtinei veiklai kaip įnašą. Apeliantas nurodo, kad teismas tokią išvadą darė nepagrįstai, tačiau jos nepagrįstumą įrodinėja tik deklaratyviais teiginiais, kurių nepatvirtina jokios kitos bylos aplinkybės. Gyvenimas kartu ir artimų santykių buvimas nereiškia, kad asmenys yra sudarę jungtinės veiklos sutartį, ar tuo labiau, kad vienas iš jų visą savo asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą yra perdavęs kaip jungtinės veiklos įnašą. Ieškovo draugas A. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad E. B. pas save gyventi J. B. priėmė dėl to, kad jai reikėjo pagalbos ūkio darbuose ir darbo rankų, o J. B. reikėjo gyvenamosios vietos, tačiau tokia aplinkybė negali būti pripažinta jungtinės veiklos sutarties egzistavimą patvirtinančiu įrodymu, nes tarp ieškovo ir E. B. galėjo būti susiklostę ir abipuse nauda pagrįsti santykiai: J. B. padėdavo E. B. ūkyje už suteiktą gyvenamąją vietą. J. B. teigia, kad jo įnašas jungtinės veiklos santykiuose buvo jo darbas bei asmeninės lėšos, iš kurių jis pirko įrankius bei mokėjo mokesčius, tačiau jokių įrodymų apie tai, kokius daiktus jis ūkiui būtų nupirkęs ir kokius mokesčius mokėjęs, nepateikė. Tai, kad po E. B. mirties J. B. mokėjo mokesčius už elektros energiją negali būti pripažinta jungtinę veiklą patvirtinančiu įrodymu, kadangi šių mokesčių mokėjimas yra paties ieškovo asmeninio poreikio naudotis elektros energija tenkinimas, bet ne bendras abiejų šalių tikslo siekimas. Apeliantas taip pat nurodo, kad gyvenant kartu su velione, jis rūpinosi turtu, jį remontavo, o tai, kad dabar turtas yra prastos būklės, nereiškia, kad juo nesirūpino iki E. B. mirties. Pažymėtina, kad būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.), todėl ne teismas ar atsakovai turi paneigti, jog ieškovas namus prižiūrėjo ir remontavo, tačiau J. B. turi pateikti įrodymus, kad savo darbu ir lėšomis turtą pagerino. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad E. B. pastatus būtų remontavęs ar pagerinęs jis. Kaip nurodė atsakovės Lietuvos Respublikos atstovės VMI darbuotoja, pastatai šiuo metu yra avarinės būklės, su tuo sutiko ir apeliantas, pripažinęs, kad nuo E. B. mirties šie pastatai nebuvo remontuoti. Įvertinus tai, kad ieškovas pastatais nesirūpino po savininkės mirties ir nesant jokių įrodymų, kad jais būtų rūpinęsis iki E. B. mirties, išvados, jog ieškovas būtų turtą pagerinęs, daryti nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje ieškovui nepateikus jokių įrodymų apie su velione E. B. sudarytą jungtinės veiklos sutartį (nepriklausomai nuo jos formos), apie velionės siekį visą savo turtą perduoti kaip jungtinės veiklos įnašą, apie kokį nors ieškovo įnašą į jungtinę veiklą, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė buvus jungtinę veiklą, todėl pagrįstai ieškinio reikalavimą pripažinti J. B. nuosavybės teisę į ½ turto, t. y. žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), gyvenamojo namo, ūkinio pastato, daržinės, rūsio ir sandėlio, esančių Ignalinos rajono savivaldybės ( - ), dalį atmetė.

12Apeliantas taip pat nurodo, kad esant įstatymo spragai dėl sugyventinių teisės paveldėti kito sugyventinio turtą, turėtų būti taikoma CK 5.13 str. analogija ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į LR Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai ieškovui paaiškino, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju abejonių dėl CK 5.13 str. atitikties LR Konstitucijai nėra. Įpėdinių pagal įstatymą sąrašas, numatytas CK 5.11 str. ir 5.13 str., yra baigtinis, sugyventiniui nėra numatyta teisė paveldėti pergyvento sugyventinio turtą. Nors apeliantas teigia, kad tai yra įstatymo spraga ir turėtų būti taikoma įstatymo analogija, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad asmenys patys laisvai pasirenka, kokias sutartis sudaryti tarpusavyje. Ieškovui ir E. B. nesudarius santuokos sutarties, šios sutarties pasekmių (paveldėjimo po vienos iš šalių mirties) taikymas pažeistų E. B. valią, kadangi, kaip nurodė pats ieškovas, santuokos sudaryti jie nelabai norėjo. Mirusioji nesudarė ir testamento, kuriuo būtų galėjusi savo turtą palikti ieškovui, todėl ieškovui nesant nei įstatyminiu, nei testamentiniu įpėdiniu, pripažinti J. B. paveldėjus E. B. priklausiusį turtą nėra pagrindo. Nesant kitų įpėdinių, notarė D. Š. pagrįstai išdavė palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kadangi, kaip numatyta CK 5.62 str. 1 d. 2 p., palikėjo turtas pereina valstybei, jei šis neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą.

13Ieškovas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo tikimybių pusiausvyros taisykle, nemotyvavo, kodėl atmetė ieškovui palankius apklaustų liudytojų parodymus ir jais nesivadovavo. Pažymėtina, kad tai, jog byloje esantys įrodymai ar bylos aplinkybės įvertinti ne taip, kaip juos vertina pats apeliantas, nereiškia netinkamo įrodymų vertinimo, o ieškovui nepalankaus sprendimo priėmimas nereiškia, jog teismas neatsižvelgė į surinktus įrodymus. Byloje aptarti liudytojų paaiškinimai, ieškovo pateikta po E. B. mirties sudaryta Elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartis su buitiniu vartotoju, teismas šiais įrodymais vadovavosi, tačiau pagrįstai vertino juos neįrodant ieškovo nurodomų aplinkybių dėl jungtinės veiklos santykių egzistavimo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Nagrinėjamoje byloje įvertintų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą esant labiau tikėtina, kad tarp ieškovo ir E. B. nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ką pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo.

14Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Nutarė

16Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai