Byla 3K-3-235/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei L. L. dėl nuosavybės teisių pripažinimo, buto dalių ir naudojimosi juo tvarkos nustatymo; tretieji asmenys: AB DnB NORD bankas, Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas V. J. nurodė, kad su atsakove L. L.e ėmė gyventi kartu nuo 1993 metų ir faktinėje santuokoje, tvarkydami bendrą ūkį, gyvendami iš bendrų lėšų ir jas kartu kaupdami, lankydami jo ir jos gimines bei draugus, kaip sutuoktiniai dalyvaudami giminių sueigose, pragyveno daugiau kaip dvylika metų. 1994 m. gegužės 18 d. jiems gimė sūnus G. J., kurį kartu su atsakove augino ir juo rūpinosi. 1996 metais jiedu nutarė šeimos reikmėms įsigyti gyvenamąjį būstą: tuo tikslu atsakovės L. L. vardu iš banko paėmė paskolą ir pagal 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 36 000 Lt įsigijo butą, esantį ( - ), kurį įkeitė bankui. Butą teko iš esmės remontuoti ir įrengti. Tuo tikslu jo ir atsakovės bendromis lėšomis bei darbu buvo pakeisti langai, grindys, durys, elektros instaliacija, santechnika, pirkti baldai, įvairi buitinė technika. Paskolos bankui grąžinimo įmokas mokėjo tiek jis, tiek atsakovė. 2006 m. sausio 28 d. visuotiniame daugiabučio namo savininkų bendrijos „Gėlių-5“ narių susirinkime jis buvo išrinktas gyvenamojo namo, kuriame yra ginčo butas, patalpų savininkų bendrijos pirmininku. Anksčiau šias pareigas ėjo atsakovė. Laikydamas, kad išdėstytos faktinės aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti jo ir atsakovės faktinius santuokinius ryšius bei faktinį susitarimą dėl jungtinės veiklos ir šio susitarimo pagrindu sukurtą bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 straipsnis), ieškovas prašė pripažinti nuosavybės teises į 448/1000 dalis buto, esančio ( - ), priteisiant jam kambarį, inventorizavimo dokumentuose žymimą indeksu 7-8 (19,38 kv. m), o atsakovei L. L. pripažinti nuosavybės teises į 552/1000 dalis šio buto, priteisiant jai kambarius, žymimus indeksais 7-4 (14,43 kv. m) ir 7-5 (9,45 kv. m), o kitas buto patalpas palikti jiems bendrai naudotis. Tvirtindamas, kad nuo 2006 m. gruodžio vidurio nebegali patekti į butą, nes jo neįsileidžia atsakovė, kuri pakeitė užraktą, ieškovas taip pat prašė nustatyti naudojimosi butu tvarką pagal jo pateiktą pasiūlymą, ieškovo teigimu, atitinkantį jo dalį nuosavybėje ir realų buto naudojimąsi, buvusį iki užrakto pakeitimo. Be to, nebegalėdamas patekti į butą, jis neturi kur gyventi ir nuomojasi būstą. Laikydamas, kad patiriamos buto nuomojimosi išlaidos yra žala, kurią privalo atlyginti dėl jos atsiradimo kalta atsakovė, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės išlaidas nuomai kompensuoti. Remdamasis CPK 95 straipsniu, ieškovas taip pat prašė skirti atsakovei maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

6Pasvalio rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: pripažino ieškovui V. J. nuosavybės teisę į 448/1000, o atsakovei L. L. – į 552/1000 dalis buto, esančio ( - ), ir nustatė naudojimosi butu tvarką: ieškovui paskyrė naudotis patalpa, inventorizavimo dokumentuose pažymėta indeksu 7-8 (19,38 kv. m), o atsakovei – patalpomis, pažymėtomis indeksais 7-4 (14,43 kv. m) ir 7-5 (9,45 kv. m), patalpas, pažymėtas indeksais 7-1, 7-2, 7-3, 7-6, 7-7, paskyrė šalims bendrai naudotis; ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės nuomos išlaidas ir prašymą skirti atsakovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetė. Konstatavęs, kad nuo 1993 m. iki 1996 m. pabaigos šalys, nors santuokos nebuvo įregistravusios, gyveno bendrabutyje, esančiame ( - ), vėliau – ginčo bute kaip šeima (bendrai tvarkė namų ūkį; įsigijo ir įrengė ginčo butą; 1994 m. gegužės 18 d. susilaukė, augino ir auklėjo sūnų G.; abiejų lėšas naudojo bendroms reikmėms, taip pat buto remontui; atsakovei išvykus į užsienį, ieškovas vienas rūpinosi vaiku bei ūkio tvarkymu; pažįstami ir kaimynai juos vertino kaip šeimą; viešumoje tarpusavio santykius jie demonstravo kaip sutuoktiniai), teismas darė išvadą, jog faktiniai ieškovo ir atsakovės santykiai nuo 1993 metų atitiko santuokinius ryšius. Šias aplinkybes, teismo vertinimu, patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, taip pat į bylą pateikti mokestiniai dokumentai. Duomenų apie pajamas ir atsakovės paaiškinimų pagrindu nustatęs, kad ieškovas nuo bendro gyvenimo su atsakove pradžios nuolat gaudavo pajamas, o atsakovės pajamos būdavo mažesnės, kad 1994 m.–1997 m. laikotarpiu dėl sūnaus G. gimimo ir jo priežiūros ji apskritai nedirbo ir didesnių pajamų negavo, tuo tarpu, nepaisant to, įsigijus butą, buvo atliekamas didelės apimties remontas, įsigyta įvairios technikos ir namų apyvokos daiktų, teismas pripažino, kad būtent ieškovas, turėdamas pajamų, naudojo jas bendriems poreikiams tenkinti. Priešingus atsakovės tvirtinimus teismas laikė neįrodytais. Aplinkybė, kad kredito, įkeitimo ir buto pirkimo-pardavimo sutartys įformintos tik atsakovės vardu, teismo nuomone, nereiškia, jog tik ji viena siekė tapti buto savininke. Tikslinė paskola buvo suteikta jai, kaip vienišai motinai, todėl tik su ja paskolos, įkeitimo sutartys ir galėjo būti sudarytos. Aplinkybė, kad ieškovas nebuvo deklaravęs savo nuolatinės gyvenamosios vietos ginčo bute, teismo vertinimu, taip pat neeliminuoja jo galimybės įsigyti nuosavybėn šio buto dalį: ieškovas nuolat gyveno ginčo bute, šiuo metu yra išrinktas namo bendrijos pirmininku (mažai tikėtina, kad bendrijos nariai būtų rinkę jį į nurodytas pareigas, jeigu jis būtų tik nuomininkas ar dalies buto naudotojas). Spręsdamas dėl nuosavybės į ginčo butą atsiradimo pagrindų, teismas vadovavosi buto pirkimo metu galiojusiais norminiais aktais (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4, 8, 41 straipsniai). Kadangi šalys nebuvo nustatyta tvarka sudariusios santuokos, šeimos teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų (Santuokos ir šeimos kodekso, galiojančio CK 3 knygos nuostatų) teismas netaikė, o vadovavosi buto įsigijimo metu galiojusio CK normomis, reglamentavusiomis dviejų ar kelių asmenų jungtinę veiklą (1964 m. CK 472 straipsnis, 474 straipsnio 1 dalis), ir jų pagrindu sprendė, kad ieškovas pripažintinas ginčo buto bendraturčiu, nes butas įsigytas sugyventinių buitiniams poreikiams tenkinti (jame gyventi), ieškovas prisidėjo prie jo įsigijimo pinigais (grąžino dalį paskolos), o prie išlaikymo – darbu (remontavo ir tvarkė butą, pritaikė jį abiejų šalių poreikiams), nupirkdamas baldus, mokėdamas mokesčius. Remdamasis 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostata, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, preziumuojama, jog bendraturčių dalys (įnašai) yra lygios, teismas laikė, kad tai, kiek kuris iš sugyventinių panaudojo lėšų turtui įsigyti, teisiškai nereikšminga. Toks nuosavybės atsiradimo pagrindas, teismo nuomone, atitinka ir CK 4.47 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pripažindamas, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti, teismas pažymėjo, kad kol ieškovas iki 2006 m. gruodžio vidurio gyveno bute ir netrukdomai juo naudojosi, jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jo daiktinės teisės yra pažeidžiamos. Tik atsakovei iškrausčius ieškovo daiktus ir pakeitus užraktą, teismo nuomone, buvo pažeistos ieškovo teisės, ir prasidėjo ieškinio senaties terminas, kuris nėra pasibaigęs. Be to, teismas laikė, kad įrodyta (liudytojų parodymais), jog 2005–2006 m. šalys vedė derybas dėl pusės buto išpirkimo iš atsakovės, kuri taip pat nepaneigė, kad nurodytos derybos vyko, tačiau nebuvo susitarta dėl kompensacijos dydžio. Derybų, kurių metu atsakovė neneigė ieškovo teisių į dalį buto, faktas, teismo vertinimu, rodo, kad ji iš esmės pripažino ieškovo teisės į dalį buto pagrįstumą. Tenkindamas reikalavimą dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, teismas pažymėjo, kad, ieškovui nuo 2006 m. gruodžio vidurio nebesinaudojant nuosavybe, nes tam trukdo atsakovė, kuri jo teises ginčija, ginčas turi būti spendžiamas teismo (CK 4.75 straipsnis). Ieškovo pateiktas pasiūlymas naudojimosi butu tvarkai nustatyti (pusė bendrojo naudojimo patalpų ploto ir ieškovui skirtinas kambarys, pažymėtas indeksu 7-8), teismo vertinimu, iš esmės atitinka jo dalį nuosavybėje, siūloma tvarka yra racionali, jos iš karto galima laikytis be jokių rekonstrukcijos išlaidų. Šalių nurodytą aplinkybę, kad bute yra atlikta pertvarkymų, teismas laikė netrukdančia nustatyti ieškovo siūlomos naudojimosi butu tvarkos, nustatęs, kad į bylą nepateikta dokumentų, patvirtinančių tiek pertvarkymų faktą, tiek jų pobūdį. Jeigu faktiškai ir buvo pašalinta siena tarp patalpų, pažymėtų indeksais 7-6 bei 7-7, tai buvo padaryta bendrojo naudojimosi patalpose, todėl, teismo nuomone, niekaip netrukdys naudotis jomis pagal nustatomą tvarką. Ieškovui nepateikus jokių būsto nuomojimosi faktą bei tam turimų išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, teismas atmetė jo reikalavimą dėl išlaidų už nuomą kompensacijos priteisimo. Pažymėjęs, kad tai, jog atsakovė ginčijo ieškovo reikalavimus, pateikdama atsikirtimus į jį, yra tik naudojimasis, o ne piktnaudžiavimas savo kaip šalies procesinėmis teisėmis (CPK 42 straipsnis), teismas, nenustatęs, kad atsakovė veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl maksimalios baudos pagal CPK 95 straipsnį atsakovei skyrimo.

7Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 17 d. sprendimu atsakovės apeliacinį skundą patenkino, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog ieškovo ir atsakovės faktiniai santykiai, nors jie ir nebuvo įregistravę santuokos, visiškai atitiko santuokinius santykius. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad ginčo butą atsakovė įsigijo, pasinaudodama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (1992 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-2455 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) suteiktomis lengvatomis kaip socialiai remtinas asmuo – viena auginanti du nepilnamečius vaikus ir neturėjusi nuosavos (privatizuotos) patalpos, teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti ieškovą ginčo buto bendraturčiu. Pasvalio rajono savivaldybės sprendimuose dėl įtraukimo į socialiai remtinų asmenų sąrašą ir paskolos butui įsigyti suteikimą ieškovas nebuvo nurodytas kaip kartu gyvenantis su atsakove ir auginantis bendrą vaiką asmuo, todėl atsakovės šeimai, teisėjų kolegijos nuomone, ir buvo sudaryta galimybė būti pripažintai socialiai remtina ir pasinaudoti valstybės teikiamomis lengvatomis gyvenamosioms patalpoms įsigyti. Dėl to teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovės 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nusipirktas ginčo butas negali būti pripažintas nei šalių jungtinės veiklos sutarties pagrindu (1964 m. CK 472 straipsnis), nei jų, kaip sugyventinių, bendrai įgytu turtu (CK 3.230 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes ginčo butas yra įgytas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą suteiktą tikslinį kreditą socialiai remtinai atsakovės šeimai, kurios narys ieškovas nebuvo (Įstatymo 2 straipsnio 8 punktas). Tokia ginčo šalių sudaryta situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštaravo sąžiningumo ir teisingumo principams, nes bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas nuo 1993 metų faktiškai gyveno kartu su atsakove ir padėjo auginti jų bendrą vaiką, tačiau ji šalims buvo ekonomiškai naudinga, todėl jos, kol tarpusavio santykiai buvo geri, šią situaciją toleravo. Aplinkybių, kad ieškovas ilgą laiką gyveno ginčo bute kartu su atsakove, remontavo butą, grąžino dalį paskolos, teisėjų kolegija laikė nesudarančiomis pakankamo pagrindo pripažinti ieškovui nuosavybės dalį ginčo bute. Aptartais motyvais laikydama nepagrįstu ieškovo reikalavimą pripažinti jam nuosavybės teises į 448/1000, o atsakovei – į 552/1000 dalis ginčo buto, teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimtu nauju sprendimu ieškinį atmetė, kartu išaiškindama ieškovui teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti jam asmenines lėšas, panaudotas remontuojant atsakovei priklausantį butą ar grąžinant bankui kredito dalį.

8III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas V. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytiems faktams netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (1964 m. CK 472, 474 straipsnius) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, Nr. 3K-3-236/2003, Nr. 3K-3-37/2004, Nr. 3K-3-553/2004, suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Tai lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad aplinkybės, jog ieškovas ilgą laiką gyveno ginčo bute kartu su atsakove, remontavo butą ir grąžino dalį butui įsigyti paimtos paskolos, negali būti pagrindu pripažinti ieškovui nuosavybės dalį šiame bute. Ta aplinkybė, kad atsakovė, gyvendama su juo (kasatoriumi) faktinėje santuokoje, įsigijo ir įregistravo ginčo butą savo vardu, kasatoriaus teigimu, nepaneigia šio turto, kaip bendrosios dalinės nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos bendram turtui įsigyti pagrindu, statuso.

112. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo (kasatoriaus) atstovo advokato V. M. 2007 m. rugsėjo 20 d. teismui pateiktą ir paties kasatoriaus 2007 m. spalio 3 d. teismui žodžiu išsakytą prašymą atidėti 2007 m. spalio 3 d. paskirtą atsakovės apeliacinio skundo nagrinėjimą ir išnagrinėdamas bylą apeliacine tvarka aktyviai dalyvaujant tik apeliantės (atsakovės) advokatui, nesilaikė Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, pažeidė civilinio proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), teisės būti išklausytam ir teisminės gynybos prieinamumo principus.

12Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. L. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovė nurodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius, išvada dėl bendro ūkio tvarkymo turi būti daroma byloje nustatytų aplinkybių visumos pagrindu. Gyvenimas viename bute, epizodinis ieškovo prisidėjimas prie ūkio tvarkymo tam tikromis minimaliomis lėšomis ar savo darbu dar nėra bendro ūkio tvarkymas, o vertintinas kaip kasdienių elementarių viename bute gyvenančių asmenų, kuriuos sieja tam tikri artimi santykiai, poreikių tenkinimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo butas būtų buvęs pirktas bendriems ieškovo ir atsakovės poreikiams tenkinti ar iš jų bendrų lėšų. Tai, kad ieškovas padėjo remontuoti butą, pirko kai kuriuos bendrojo naudojimo daiktus ar vyko kartu su ja dirbti į užsienį, neduoda pagrindo tokioms išvadoms daryti.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

15Ieškovas ir atsakovė pradėjo artimai bendrauti nuo 1993 metų. 1994 m. gegužės 18 d. jiems gimė sūnus G. J. Pasvalio rajono savivaldybės valdyba 1996 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 196 „Dėl lengvatinių kreditų gyvenamiesiems namas, butams statyti arba pirkti 1996 metų limito paskirstymo“ atsakovei L. L., kurios šeima susideda iš trijų narių, kaip socialiai remtinam asmeniui, įrašytam antrojoje eilėje valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosios patalpomis ir neturinčiam nuosavo (privatizuoto) ploto, suteikė 32 400 Lt kreditą butui pirkti (1.1 punktas), kartu jai, kaip motinai, vienai auginančiai du nepilnamečius vaikus, taikydama papildomą lengvatą – įsipareigodama sumokėti 7 proc. dydžio metines palūkanas už suteiktą kreditą (2.1 punktas). 1996 m. liepos 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė L. L. nusipirko keturių kambarių butą, esantį ( - ), kuriam įsigyti 32 400 Lt paskolą nurodyto Pasvalio rajono savivaldybės valdybos sprendimo pagrindu 1996 m. liepos 26 d. kredito sutartimi suteikė trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas.

16V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Lietuvos Respublikos CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje teismo nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to faktinės bylos aplinkybės svarstomos tik sprendžiant klausimą, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei nepadarė esminių procesinės teisės normų pažeidimų.

18Šioje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių jungtinę veiklą, aiškinimo ir taikymo problema, taip pat klausimas, ar apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

19Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, o, priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis, 121 straipsnis). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis).

20Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo ir atsakovės faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1993 m. iki 2006 m., ir jie atitiko santuokinius santykius, nors ieškovo ir atsakovės santuoka ir nebuvo įregistruota. Šalys gyveno ginčo bute ir tvarkė bendrą ūkį. Gimus sūnui G., atsakovė 1994–1997 metais nedirbo, pajamų neturėjo, o ieškovas nuolat dirbo ir gavo pajamų. Atsakovės vardu įgijus butą už jai lengvatinėmis sąlygomis suteiktą kreditą, buvo atliktas didelės apimties buto remontas, pritaikant butą abiejų šalių poreikiams tenkinti. Ieškovas prie buto įsigijimo prisidėjo pinigais (grąžino dalį paskolos), darbu (remontavo bei tvarkė butą), taip pat nupirkdamas baldus ir mokėdamas už butą mokesčius. Aptartas teisiškai reikšmingas aplinkybes patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai: kvitai dėl paskolos grąžinimo, mokesčių už butą sumokėjimo ir plastikinių langų bute pakeitimo apmokėjimo, nuotraukos ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių bendro ūkio tvarkymo faktą pirmosios instancijos teismas nustatė, išsamiai išanalizavęs visus įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs (CPK 185 straipsnis), todėl pagrįstai pripažino buvus šalių susitarimą jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatinėtas ir įrodinėtas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla, tarpusavio santykių pobūdis (gyveno kartu ir augino bendrą vaiką), todėl susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis).

21Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad atsakovė ginčo butą įsigijo už jai, kaip socialiai remtinam asmeniui, lengvatinėmis sąlygomis suteiktą kreditą. Teismo nuomone, dėl šios priežasties ginčo butas negali būti pripažintas jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrai įgytu turtu. Teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada nesutinka. Rašytiniais įrodymais nustatyti bylai reikšmingi šalių veiksmai, nukreipti bendrai nuosavybei sukurti: dalyvavimas kuriant turtą lėšomis ir asmeniniu darbu bei siekimas turėti butą asmenine nuosavybe kiekvienam. Aplinkybės, kad atsakovė už jai suteiktą lengvatinį kreditą įsigijo butą ir įregistravo jį savo vardu, nepaneigia šio turto kaip bendrosios dalinės nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, statuso. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nustatytiems faktams netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (1964 m. CK 472, 474 straipsnius) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-1029/2001, Nr. 3K-3-236/2003, Nr. 3K-3-37/2004, suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovės atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad šalys jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgijo butą, kuris pagrįstai pripažintas jų bendrąja daline nuosavybe.

22Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja.

23Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, byloje turi būti išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Ieškovas, paduodamas kasacinį skundą, sumokėjo 540 Lt žyminio mokesčio. Ši suma priteistina iš atsakovės ieškovo naudai (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1, 3 dalimis,

Nutarė

25Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 5 d. sprendimą.

26Priteisti ieškovui V. J. iš atsakovės L. L. 540 Lt (penkis šimtus keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio.

27Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.