Byla 3K-3-553/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei B. U. dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir nuosavybės teisių pripažinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Ginčo esmė

6Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmenų susitarimą dėl bendrosios jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, aiškinimo ir taikymo.

7Ieškovo teigimu, ginčo šalys gyveno neįregistravusios santuokos 16 metų (nuo 1992 iki 2008 metų), tvarkė bendrą ūkį; bendro gyvenimo pradžioje su atsakove gyveno jam nuosavybės teise priklausiusiame bute, o vėliau, pardavus šį butą – pas atsakovės motiną. Gyvendami kartu, jie nutarė įsigyti žemės sklypą ir statyti gyvenamąjį namą. 1993 m. lapkričio 3 d. O. P. davė ieškovui įgaliojimą parduoti 0,09 ha žemės sklypą. Kadangi ieškovas negalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties pats su savimi, tai bendru sutarimu su atsakove nutarė šį žemės sklypą įforminti atsakovės vardu. Pastarosios teigimu, ji žemės sklypą 1994 m. liepos 14 d. įsigijo iš asmeninių lėšų. 1997 m. gruodžio 15 d. atsakovės vardu buvo gautas leidimas vykdyti statybos darbus šiame žemės sklype. Namo statybai ieškovas panaudojo savo turėtas asmenines bei gautas pardavus turėtą nekilnojamąjį turtą lėšas; statybos darbus faktiškai atliko savo jėgomis, o kai kuriems darbams atlikti samdė darbuotojus. Ginčo namo statybai ir įrengimui jis iš savo lėšų pirko įvairias medžiagas, įsigijo plastikinius langus, stogo langus, medieną; sudarė langų montavimo sutartį. 2007 metų balandžio 3 d. atsakovė išvyko gyventi į Angliją ir nebesidomėjo namo statybos darbais. Nebaigtame statyti name ieškovas dabartiniu metu gyveno vienas. Kadangi ginčo šalių faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1992 metų iki 2008 m. pavasario ir atitiko santuokinius santykius, tai ieškovas teigia, jog buvo šalių susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; nors visas nekilnojamasis turtas ir yra įregistruotas atsakovės vardu, tačiau bendri veiksmai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Dėl to ieškovas prašė teismo pripažinti 0,09 ha žemės sklypą ir nebaigtą statyti namą (duomenys neskelbtini) jo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe, pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,09 ha žemės sklypo ir nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini).

8Atsakovė nurodė, kad su ieškovu kartu gyveno tik 1996 m. vasario 12 d.–1996 m. gruodžio 10 d. ir neturėjo jokio bendro ūkio. Atsakovė 1994 m. liepos 14 d. iš asmeninių lėšų įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini); žemės sklypas viešo registro įmonėje buvo įregistruotas jos vardu; statybos leidimas buvo išduotas jai kaip žemės sklypo savininkei, nes tik ji vienintelė galėjo būti gyvenamojo namo statytoja; namą statė iš asmeninių lėšų, ūkio būdu, atlikti statybos darbus padėjo daug pažįstamų žmonių. Kadangi su ieškovu buvo draugai, tai jis, kaip ir kiti statybose padėję žmonės, pasisiūlė jai padėti. Ieškovas vietoj atlygio už darbą paprašė leisti jam laikinai pagyventi nebaigtame statyti name, kol susiras sau gyvenamąją vietą. Nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ji deklaravo vienkartinėje gyventojo turto deklaracijoje. Atsakovės teigimu, tarp ginčo šalių susiklostė ne jungtinės veiklos, o rangos teisiniai santykiai; ji yra vienintelė pirmiau nurodyto turto savininkė ir teisėta jo valdytoja.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

10Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino. Byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų, nesant bendros jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos, įvertinimo, teismas netaikė įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo, nustatyto CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, nes šių įrodinėjimo priemonių draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, ištyręs rašytinius įrodymus (1997 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. kovo 20 d. ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, darbo užmokesčio pažymas, 2005 m. rugsėjo 26 d. lizingo korteles, kurios patvirtino ieškovo turėtas pajamas, o netiesiogiai – ir apie jungtinės veiklos sandorio sudarymą), apklausęs liudytojus (dauguma liudytojų parodė, kad jie matė ir suprato, jog ginčo šalys gyveno kartu ir statė ginčo gyvenamąjį namą; atsakovės artimųjų giminaičių bei jų draugų parodymų teismas nepripažino pagrįstais, nes šie asmenys buvo tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi), padarė išvadą, kad labiau tikėtina ir nekilo didelių abejonių, jog šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, darė piniginius įnašus, pirko statybines medžiagas ir savo darbu sukūrė jungtinės veiklos rezultatą ( tai įrodė PVM sąskaitos–faktūros, pinigų priėmimo kvitai, mokėjimo nurodymai, išrašyti ieškovo vardu). Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad ji buvo vienintelė ginčo turto savininkė, nes žemės sklypas nupirktas, statybos leidimas išduotas jos vardu ir žemės sklypas bei namas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jos vardu. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais apie ginčo žemės sklypo pirkimą, nustatė, kad ieškovas, turėdamas įgaliojimą parduoti šį sklypą, negalėjo pats su savimi sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, todėl sklypą nupirko atsakovės vardu. Ši aplinkybė labiau patvirtino nei paneigė ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kad ginčo šalys, įsigydamos turtą, veikė kartu. Teismo teigimu, įrodymų visuma byloje paneigė atsakovės teiginius, jog ji ginčo namą statė tik iš savo asmeninių lėšų. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes ieškovas apie savo pažeidžiamas teises sužinojo atsakovei 2008 m. spalio 10 d. pateikus teismui ieškinį dėl jo iškeldinimo.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi jį atmetė, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad pagal teismų praktiką nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu galėjo būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (CK 6.971 straipsnis, 1964 m. CK 474 straipsnis); sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009). Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, pagrįstai nesivadovavo liudytojų (atsakovės šeimos narių, giminaičių, jų draugų) parodymais, nes šie asmenys buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Kolegija ginčo santykiams taikė 1964 m. CK jungtinę veiklą reglamentavusias teisės normas, galiojusias iki sandorių (1993 m. lapkričio 3 d. ieškovo įgaliojimo parduoti O. P. priklausantį ginčo žemės sklypą, 1994 m. liepos 14 d. atsakovės žemės sklypo įsigijimo sandorio, 1997 m. gruodžio 15 d. leidimo statyti ginčo namą) sudarymo. Pagal iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusio 1964 m. CK 472¹ straipsnio redakciją ir 1964 m. CK 43 straipsnį jungtinės veiklos sutarties – žemės sklypo ir namo jame – vertė buvo didesnė nei 500 Lt, todėl tokiai sutarčiai iki 1994 m. birželio 10 d. buvo keliamas paprastos rašytinės formos reikalavimas. Nors įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), tačiau kolegija pažymėjo, kad toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalimi, nebuvo absoliutus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), todėl, atsižvelgusi į įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais. Kolegija, ne tik išklausiusi liudytojus, bet ir įvertinusi kitus byloje esančius įrodymus (nuotraukas, sutartis, sąskaitas, kvitus), konstatavo, kad tarp šalių susiklostė ne rangos, o jungtinės veiklos santykiai. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino; motyvavo, kad atsakovė į teismą dėl ieškovo iškeldinimo iš ginčo namo kreipėsi 2008 metais, todėl laikytina, kad ieškovas apie savo nuosavybės teisių pažeidimą sužinojo nuo kreipimosi į teismą dienos, o ne nuo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo 1994 metais, nes, šalims gyvenant kartu ir nesant nesutarimų, žemės sklypo perleidimo sandorio įforminimas atsakovės vardu savaime negalėjo būti laikomas ieškovo teisių pažeidimu.

12III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

13Kasaciniu skundu atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartį ir ieškinį atmesti arba panaikinti šiuos teismų procesinius sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141.

15Dėl materialiosios teisės normų taikymo ginčo santykiams. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė 1964 m. CK teisės normas, galiojusias iki 1994 m. birželio 10 d., vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurių ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos, nes ginčo šalys niekada nebuvo sudariusios santuokos, tuo tarpu nutartyse analizuojamos situacijos tarp buvusių sutuoktinių. Kasatorės teigimu, nors ieškovas teigė, kad jis žemės sklypą pirko už savo pinigus, o lėšų buvo susitaupęs, tačiau nepateikė tai patvirtinusių įrodymų, o iš byloje esančių įrodymų apie jo pajamas matyti, kad šios 1992 metais vidutiniškai buvo 48 Lt per mėnesį, 1993 metais – apie 89 Lt, o už 1994 metų šešis mėnesius, t. y. iki žemės sklypo pirkimo – 189 Lt. Net ir vertinant ginčo šalių santykius kaip jungtinės veiklos, turėjo būti taikytinos 1964 m. CK jungtinę veiklą reglamentavusios teisės normos, galiojusios ne iki, o po 1994 m. birželio 10 d. 1964 m. CK 472¹ straipsnio redakcijos įsigaliojimo; pagal šią teisės normą jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, o įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.969 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nes ši norma laikytina bendrąja, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnis – specialiąja teisės norma, kurioje nustatyta, kad CK šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui.

162.

17Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties termino eigos pradžia prasideda nuo tos dienos, kada asmenys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2008 metais, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl ieškovo iškeldinimo iš ginčo namo. Kasatorės teigimu, ieškovui nuo sandorio sudarymo pradžios (1994 m. liepos 14 d.) buvo žinoma, jog žemės sklypą ji įgijo asmeninės nuosavybės teise, tačiau jis sandorio neginčijo. Teismai nepagrįstai nesivadovavo 1964 m. CK 86 straipsniu, kuriame nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

183.

19Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, padarė klaidingas išvadas dėl ginčo šalių gyvenimo kartu momento nustatymo, apskritai nenustatė, nuo kurių metų ginčo šalys pradėjo gyventi kartu ir tvarkyti bendrą ūkį. Nė vienas liudytojas, išskyrus ieškovą, konkrečiai nenurodė ir nepatvirtino šio fakto. Taip pat klaidinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad abi ginčo šalys nurodė, jog ieškovas, turėdamas įgaliojimą parduoti šį sklypą, negalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties su savimi, todėl žemės sklypą nupirko atsakovės vardu. Kasatorės teigimu, ji šio teiginio niekada nesakė, liudytojai tokių aplinkybių taip pat nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes, kad ginčo šalys ketino įsigyti žemės sklypą bei jame statyti namą, vėl rėmėsi tik ieškovo paaiškinimais, tuo tarpu tokias teismų išvadas visiškai paneigia byloje esantys oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), dėl kurių teismai visiškai nepasisakė ir jų nevertino. Aplinkybę, kad ginčo šalys gyveno kartu tik nuo 1996 metų, patvirtino pats ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kur buvo apklaustas kaip įtariamasis 2008 metais, ir kuriame nurodė, jog nuo 1996 metų dvylika metų tvarkė bendrą ūkį. Taip pat teismai neįvertino Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. kaltinamojo akto Nr. 271, kuriame nurodyta, jog ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nubaustas bauda už tai, kad 2008 m. rugsėjo 1 d. melagingai pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai apie žinomai nebūtą nusikaltimą, kaltindamas atsakovę jam priklausančio turto (25 400 Lt) pagrobimu iš ginčo namo, apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus, po to prisipažino kaltu. Kasatorės teigimu, kaltinamasis aktas yra oficialusis dokumentas, tačiau teismai nevertino jo kaip įrodymo.

204.

21Dėl teismų praktikos taikymo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009, konstatavo, kad pripažinus, jog kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą, tokiais pačiais argumentais negalima pripažinti, kad tokiu būdu šalys bendrai veikė siekdamos įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypą. Esant įstatyminei nuostatai, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu, pirkimo–pardavimo sutartimi įgyto objekto specifiškumas lemia, kad sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, tai ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos metu įgytas turtas, o jungtinės veiklos padarinys, lemia, kad dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, nustatytas CK 474 straipsnyje – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Dėl to žemės sklypas, įgytas kaip asmeninė nuosavybė, negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu ir dalijamas. Kasatorės teigimu, ji ginčo žemės sklypą 1994 m. liepos 14 d. sutartimi įsigijo būdama nesusituokusi, asmeninės nuosavybės teise, pinigus sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, notarine tvarka patvirtinta sutartis nenuginčyta ir yra galiojanti, todėl turėjo būti pripažinta, kad ji yra ginčo objektų savininkė.

225.

23Dėl teisėjų objektyvumo ir šališkumo, nagrinėjant bylą. Teismai, įvertindami ir pasisakydami ne dėl visų byloje pateiktų įrodymų, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai. Kasatorės teigimu, tai lėmė ta aplinkybė, kad ieškovui atstovavusi advokatė O. G. yra dirbusi Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininke, o byloje pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas buvo apklaustas P. A. M., kurio žmona dirba Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, ir kurio parodymai buvo nekonkretūs, tačiau teismo pripažinti pagrįstais. Dėl to teismai, vertindami tik ieškovo paaiškinimus ir prieštaringus jo kviestų liudytojų parodymus, pažeidė proceso teisės normas tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl teisėjų objektyvumo nagrinėjant bylą.

24Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Dėl jungtinę veiklą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir teismų praktikos nagrinėjamoje byloje

28Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisiniam santykiui spręsti nepagrįstai taikė 1964 m. CK teisės normas, galiojusias iki 1994 m. birželio 10 d., padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo dalyku esantis nekilnojamasis turtas buvo ieškovo ir kasatorės bendroji dalinė nuosavybė.

29Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad jungtinė veikla, siekiant statybos būdu įgyti nuosavybę, buvo pradėta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, t. y. ginčo šalių faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1992 metų iki 2008 m. pavasario. Sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Dėl to jungtinės veiklos sutarties formai pagrįstai buvo taikyti 1964 m. CK 41-43 straipsnio reikalavimai, taip pat atsižvelgta į 1964 m. CK 472 straipsnį, pagal kurį jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisiniam santykiui pagrįstai taikė 1964 m. Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą iki 1994 m. birželio 10 d. Teisėjų kolegija nurodo, kad 1964 m. CK 472 straipsnio redakcija buvo keičiama 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 ir įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 10 d. ir šiuo įstatymu buvo pakeistas 1964 m. CK 472 straipsnis, nurodant, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens, o užsiimti komercine ūkine veikla remiantis tokia sutartimi buvo leidžiama tik įregistravus įmonę, bei kodeksas papildytas 472¹ straipsniu, kuriame nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta. 1964 m. CK 472¹ straipsnio redakcija 1998 m. birželio 11 d. įstatymu Nr. VIII-783 buvo pakeista patikslinant, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta steigiant ūkinę bendriją. Taigi ginčo santykiams kasatorės nurodyta 1964 m. CK 472¹ straipsnio redakcija negalėjo būti taikoma, nes šios normos pakeitimai buvo susiję su komercinės ūkinės veiklos reglamentavimu, tuo tarpu ginčo šalys buvo privatūs fiziniai asmenys ir jiems galiojo 1964 m. CK 41-43 straipsniai, reglamentavę sutarties formą, bei CK 472 straipsnio redakcija – jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens.

30Kasatorės argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams netinkamai taikė naujojo CK normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutarties sampratą, todėl pažeidė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį, yra teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį ir atsižvelgdama į teismo motyvus, konstatuoja, kad teismas savo išvadas motyvavo iš esmės remdamasis 1964 m. CK įtvirtintomis teisės normomis, o naujojo CK normos buvo tik pacituotos. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir nepažeisdamas įstatymų sprendė dėl ieškovo ir kasatorės jungtinės veiklos sutarties formai keliamų reikalavimų pagal 1964 m. CK. Dėl to pripažintina, kad teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnio bei CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto.

31Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008).

32Teisėjų kolegija nurodo, kad vienas iš nuosavybės atsiradimo būdų yra daikto sukūrimas teisės aktų nustatyta tvarka, šiuo atveju – gyvenamasis namas, kaip nuosavybės teisės objektas, atsirado įstatymams neprieštaraujančiu pagrindu – pastatant individualų namą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal 1964 m. CK 472 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos; bendros, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar šis turtas buvo sukurtas kaip vieno asmens nuosavybė, ar kaip bendroji kelių asmenų nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė buvus ginčo šalių jungtinę veiklą, tuo tarpu kasatorė neigia buvus susitarimą sukurti bendrąją nuosavybę bei bendro ūkio tvarkymą. Kasacinis teismas nenustatinėja naujų aplinkybių, o remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, kad ginčo šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, darė piniginius įnašus, pirko statybines medžiagas, konstatuoja, jog savo darbu ginčo šalys sukūrė jungtinės veiklos rezultatą, tai patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir netiesioginiai rašytiniai įrodymai: PVM sąskaitos–faktūros, pinigų priėmimo kvitai, mokėjimo nurodymai. Minėta, kad sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Dėl to, remiantis byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais šalių tarpusavio santykių pobūdį, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai ginčo šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl ginčo turto teisinio statuso sprendė pagal jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 472, 474 straipsniai).

33Kasatorės argumentai, kad teismai savo išvadas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurių ratio decideni nesutampa su nagrinėjama byla, pripažintini nepagrįstais. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodyta, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

34Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.).

35Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl asmenų, gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį, sukurto turto teisinio statuso, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008, ir 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytose nutartyse buvo išnagrinėtos situacijos pagal reikalavimus pripažinti bendrąja daline nuosavybe nekilnojamąjį turtą, įgytą asmenims kartu gyvenant ir už bendras lėšas, t. y. bylos nagrinėjimo dalykas buvo nekilnojamasis turtas, sukurtas ar pagerintas tvarkant bendrą ūkį ir gyvenant kartu. Nagrinėjamoje byloje klausimas kilo dėl nesusituokusių asmenų, gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį, sukurto nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe. Taigi teismų nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decideni yra vienodi, todėl teismai pagrįstai rėmėsi šia teismų praktika.

36Dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą, taikymo

37Kasatorė nesutinka su teismo nustatyta senaties termino pradžia, nurodydama, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo 1964 m. CK 86 straipsniu, kuriame buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ginčo šalių teisiniai santykiai buvo tęstinio pobūdžio, tai ieškinio senaties terminui taikytina teisė nustatytina pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti momentą, nuo kurio ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr., pvz.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. A. v. Z. V., AB „Lietuvos draudimas“, notarė G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-154/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios nustatymui, tik patikrina senaties termino taikymą teisės aspektu ir konstatuoja, kad teismai įstatymų normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taikė tinkamai, nes vien žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo, jeigu ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovė ieškinį dėl iškeldinimo padavė teismui 2008 m. spalio 10 d., todėl, sprendžiant apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, byloje pagrįstai buvo taikytos ne 1964 m. CK, o 2000 m. CK normos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo praleistas.

38Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą

39Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais), tik 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009). Bylą nagrinėję teismai, įvertinę su byla susijusius ir bylai reikšmės turinčius įrodymus, nustatė, kad ieškovo ir kasatorės tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija įrodė, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nagrinėjamoje byloje galėjo būti nustatomas ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir kitais netiesioginiais įrodymais, taip pat liudytojų parodymais, kurie patvirtino šalių bendrą veiklą, tarpusavio santykių pobūdį, todėl teismų išvada, jog rašytinio teksto nebuvimas nedarė šios sutarties negaliojančios, atitiko susiformavusią teismų praktiką.

40Kasatorė skunde nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė ir įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl kai kurių įrodymų įvertinimo. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti draudimo remtis liudytojų parodymais išimtį ir teismo išvada dėl išimties taikymo buvo padaryta nepažeidžiant teisės normų, pažymi, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismo nutartis vertintina tik teisės taikymo aspektu dėl proceso teisės normų, ir kasacinis teismas patikrina, ar nebuvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009).

41Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą apie tai, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas buvo pastatytas šalims kartu gyvenant ir tvarkant bendrą ūkį nuo 1992 iki 2008 metų, grindė objektyviais faktais – rašytiniais įrodymais (1997 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. kovo 20 d. ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis, darbo užmokesčio pažymomis, 2005 m. rugsėjo 26 d. lizingo kortelėmis, PVM sąskaitomis–faktūromis, pinigų priėmimo kvitais, mokėjimo nurodymais) bei liudytojų parodymais, t. y. teismas pagrįstai vertino tik tuos įrodymus, kurie turėjo ryšį su byla ir faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimų pripažinti jungtinę veiklą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatorės argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą pažeidimo, atmestini.

42Dėl teisėjų objektyvumo ir šališkumo nagrinėjant bylą

43Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. R. P., J. M., Kauno miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-590/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Abplanalp Engineering“ v. UAB ,,Transtira“, UAB ,,Vingės terminalas“, G. K. personalinė įmonė ,,Irgris“, bylos Nr. 3K-3-389/2007).

44Teisė į nešališką teismą yra viena iš žmogaus teisių, nustatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Šios teisės įgyvendinimą užtikrina ir detalizuoja nacionalinės proceso teisės normos, suteikiančios teisę nušalinti teisėją. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas dėl CPK 65-66 straipsniuose išvardytų aplinkybių, turi teisę teikti motyvuotą nušalinimo pareiškimą, tačiau šis turi būti pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės; vėliau pareikšti nušalinimą galima tik tada, kai asmuo apie nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant klausimą dėl nešališkumo, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (The Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000, par. 121, Salov v. Ukraine, 6.9.2005, no. 65518/01; kt.).

45Kasatorė skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teisėjai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų procesuose buvo neobjektyvūs ir šališki, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovė teikė pareiškimus dėl teisėjų nušalinimo iki pirmosios ar apeliacinės instancijų teismams pradedant nagrinėti bylą iš esmės, taip pat ji nepateikė įrodymų, kad nežinojo šios aplinkybės iki pradedant bylą nagrinėti iš esmės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu šį kasatorės argumentą.

46Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atsakovės kasacinis skundas atmestinas.

47Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

48Kasacinis teismas patyrė 55,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

51Priteisti iš atsakovės B. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 55,23 Lt (penkiasdešimt penkis litus 23 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

52Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.