Byla 3K-3-12-686/2016
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. J. Ž. ir D. Ž. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui ,,Snoras“, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dėl suklydimo sudarytų sandorių pripažinimą negaliojančiais, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovai prašė teismo pripažinti negaliojančiomis: ieškovės 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. liepos 5 d. su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis; ieškovo 2011 m. birželio 23 d., 2011 m. liepos 5 d., 2011 m. liepos 14 d. su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis (toliau – Obligacijų pasirašymo sutartys, Sutartys); taikyti restituciją ir grąžinti pagal šias sutartis sumokėtas lėšas ieškovui 6659,44 Eur (22 993,72 Lt), ieškovei 3185,02 Eur (10 997,24 Lt) į jų sąskaitas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovai nurodė, kad atsakovo klientais buvo nuo 2004 metų; sudarė šešias terminuotojo indėlio sutartis, kasmet suėjus terminui, jas pratęsdavo. 2011 m. birželio 23 d., žinodami, kad baigiasi jų su atsakovu sudarytos terminuotojo indėlio sutartys, ieškovai nuvyko pas atsakovą jų pratęsti. Ieškovams išreiškus nuostabą dėl nuolat mažėjančių palūkanų dydžio, banko vadybininkė pasiūlė jiems pirkti obligacijų, už kurias tuo metu buvo mokamos didesnės palūkanos. Ieškovai patys nepagalvojo, o atsakovo atstovė nepateikė jokios informacijos apie rizikas, susijusias su siūlomu produktu – obligacijomis, t. y. nepaaiškino, kad banko obligacijos, kitaip nei indėliai, nėra draudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ši rizika nenurodyta ir Obligacijų pasirašymo sutartyse. Ieškovai nebuvo supažindinti su obligacijų emisijų Baziniu prospektu (toliau – Prospektas) ir Galutinėmis sąlygomis bei rizikomis, kylančiomis investuojant, o tai prieštarauja Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punktui. Pasirašydami sutartis, ieškovai suprato ir tikėjosi, kad obligacijos yra saugi investicija, kaip ir terminuotieji indėliai.
  4. Ieškovai teigė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, veikė nesąžiningai, nepateikdamas svarbios informacijos suklaidino ieškovus dėl esminių sudaromų sandorių aplinkybių, pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas, be to, nesudarė su ieškovais neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių. Ieškovai – neprofesionalieji investuotojai, turintys inžinerinį išsilavinimą, senyvo amžiaus, ligoti, atsakovo neinformuoti dėl visų aplinkybių, neturėjo galimybės jų įvertinti. Obligacijų pasirašymo sutartys laikytinos CK 1.5 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios civilinių teisinių santykių subjektų pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus pažeidimu bei buvo sudarytos apgaulės būdu, dėl to, remiantis CK 1.90 ir 1.91 straipsniais, pripažintinos negaliojančiomis.
  5. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta atsakovo AB banko „Snoras“ bankroto byla, šio teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovų ieškinį atmetė.
  2. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, laikė neįrodytu ieškovų teiginį, kad jiems neįteikti 2011 m. birželio 23 d. sudarytų Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių egzemplioriai. Duomenų, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir neįteikė ieškovams priklausančių sutarčių egzempliorių, nėra.
  3. Atsakovui, kaip kredito įstaigai, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, jis turi pareigą veikti geriausiais kliento interesais, minimizuoti neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas ypač nepalankias pasekmes. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis atsakovą, veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintoją ir finansų maklerį, įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir priimti pagrįstus investicinius sprendimus; 5 dalis įpareigoja prieš pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie (potencialaus) kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Atsakovas šias pareigas įvykdė tinkamai, bandė surinkti informaciją apie ieškovų patirtį investuojant, tačiau ieškovai atsisakė ją suteikti. Ieškovai nurodė, kad sutarčių prieduose Nr. 1-F yra ne jų parašai, tačiau šių teiginių nepagrindė.
  4. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovai patvirtino, jog yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; supažindinti su visomis investuojant kylančiomis rizikomis ir supranta jų padarinius; Sutarčių sąlygos atitinka ieškovų valią; Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad nebuvo supažindinti su šiais dokumentais. Ieškovai, su atsakovu sudarę kelias Obligacijų pasirašymo sutartis skirtingais laikotarpiais, kaip vidutiniškai protingi ir apdairūs asmenys, turėjo teisę ir pareigą susipažinti su šiais dokumentais ir, prieš pasirašydami vėlesnes sutartis (po 2011 m. birželio 23 d.), turėjo visas sąlygas ir galimybes susipažinti su rizikomis investuojant į atsakovo leidžiamas obligacijas, tačiau to nepadarė dėl savo neapdairumo ir nerūpestingumo.
  5. Ieškovų senyvas amžius, teismo vertinimu, nepateisina jų nerūpestingo elgesio, o aplinkybė, kad jie bandė skaityti tam tikrus atsakovo dokumentus, tačiau jų nesuprato, tik patvirtina neatsakingą ieškovų elgesį sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis. Prospekte, ieškovų iš atsakovo gautuose lankstinukuose yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis; Prospekte atskleidžiamos su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, tarp jų – kad atsakovas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką.
  6. Iš byloje nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ieškovų valia buvo gauti didesnes palūkanas, o pagal Obligacijų pasirašymo sutartis atsakovas mokėdavo gerokai didesnes palūkanas nei sudarant terminuotojo indėlio sutartis. Nei Obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovai buvo susipažinę, nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas. Nors taip pat nėra nuostatos, kad jos nėra draudžiamos (IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto ieškovai, kaip vidutiniškai rūpestingi ir atidūs asmenys, prieš sudarydami Sutartis galėjo ir turėjo pasidomėti, ar obligacijos yra draudžiamos.
  7. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovams investicines ir kitokias paslaugas, kurių vienos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, kitos – ne, todėl nuoroda šios sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant ir į minėtos sąlygos turinį, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai, įskaitant ir obligacijas, yra apdrausti. Tai yra deklaratyvi norma, nukreipianti į IĮIDĮ, kurio 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudėjo (banko) išleisti skolos (nenuosavybės) vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas.
  8. Ieškovai, sudarydami kelias Obligacijų pasirašymo sutartis ir neįsigilindami į galimas rizikas bei sutarčių sąlygas, buvo nepakankamai atidūs ir rūpestingi, nepriklausomai nuo savo amžiaus ir išsilavinimo, todėl turi prisiimti atsiradusius padarinius. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas klaidino ieškovus. Ieškovų klaidingas tam tikrų sudaromų Sutarčių sąlygų supratimas nepripažintinas suklydimu dėl sandorių esmės (CK 1.90 straipsnis). Ieškovai neįrodė, kad Obligacijų pasirašymo sutartys sudarytos jiems iš esmės suklydus ar atsakovui juos suklaidinus.
  9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškinį patenkino.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovų nesuklydimo sudarant ginčo sutartis, neturėjo pagrindo atmesti ieškinį dėl Obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.90 straipsnį ir restitucijos taikymo.
  11. Atsižvelgusi į byloje nustatytą aplinkybę, kad atsakovas – finansų maklerio įmonė, teikianti investicines paslaugas (FPRĮ 3 straipsnio 7 dalis), suteikė ieškovams neprofesionalaus kliento kategoriją, vadovaudamasi FPRĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija sprendė, kad jis prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovams visą informaciją, kurios pagrindu šie galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę, būdingą riziką ir priimti pagrįstus investicinius sprendimus; suteikti informaciją apie finansines priemones; teikti konsultacijas, įspėti apie riziką, būdingą investicijoms į tam tikras finansines priemones.
  12. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai, pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai), laikė, jog atsakovas įrodė tinkamą informavimo pareigos įvykdymą. Ginčo sutarčių nuostatose nenurodyta dėl obligacijų įsigijimo rizikos bei obligacijų draudimo, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog šių sutarčių 1.22 punkte nurodyti Prospektas ir Galutinės sąlygos ieškovams buvo įteikti prieš pasirašant ginčo sutartis, nors jose nurodyta, kad ieškovai yra susipažinę su šiais dokumentais. Byloje nėra duomenų, kad ieškovams buvo įteiktas ir AB banko „Snoras“ apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas, kurio 8 punkte nurodyta obligacijų rizika bei pelningumas, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse aiškiai nenurodyta, kad obligacijos neapdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka, nors įtvirtinta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo ieškovams pateikta informacija apie obligacijų, kaip finansinės priemonės, esmę ir joms būdingą riziką (obligacijų neapdraudimą) buvo neaiški ir neišsami, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, jog atsakovas įrodė tinkamo ieškovų supažindinimo su ginčo sutarčių sudarymo sąlygomis ir rizika faktą.
  13. Nustačiusi, kad: atsakovas tinkamai neišaiškino ieškovams ginčo sutarčių sudarymo rizikos bei aplinkybės, jog obligacijos, kurias bankas pasiūlė įsigyti ieškovams, neapdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka tvarka; ieškovai nėra profesionalieji investuotojai, neturi specialiųjų žinių investavimo srityje; jie buvo garbingo amžiaus, turėjo regėjimo problemų; investavimo srityje nedirbo, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai neturėjo žinių, kurių pagrindu būtų galėję savarankiškai įvertinti aplinkybes dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos; dėl atsakovo ieškovams suteiktos informacijos, nurodytos, inter alia, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse (kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti), ieškovams galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl obligacijų draudimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas Sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas dėl esminio ieškovų suklydimo (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys, CPK 185 straipsnis).
  14. Remdamasi CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, 1.90 straipsnio 3 dalimi, pažymėjusi, kad atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, todėl negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšas, nes tai prieštarautų Įmonių bankroto įstatyme nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis; Bankų įstatymo 87 straipsnis); jeigu ieškovai nebūtų sudarę Sutarčių, jų teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios lėšos laikytinos apdraustomis IĮIDĮ nustatyta tvarka, todėl joms būtų taikoma draudimo apsauga (3 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatavo, kad, Sutartis pripažinus negaliojančiomis, yra pagrindas spręsti, jog, taikant restituciją, ieškovų už obligacijas sumokėtos lėšos grąžintinos į jų sąskaitas (CK 6.145, 6.147 straipsniai).

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 8 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas. Įstatymo nežinojimas (CK 1.6 straipsnis) teismo nepagrįstai prilygintas esminiam suklydimui. CK 1.90 straipsnyje įtvirtintas sandorio negaliojimo pagrindas nesiejamas su kitos sandorio šalies elgesiu, inter alia, jo kalte, galinčia pasireikšti reikšmingų aplinkybių nutylėjimu ar aktyviais veiksmais, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį. Suklydimas siejamas su teigiančiu, kad suklydo, asmeniu (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) ir priklauso nuo jo subjektyvaus sudaromo sandorio suvokimo ir valios. Subjektyvų ieškovų suklydimą gali patvirtinti arba paneigti tik jie patys. Teismas konstatavo, kad ieškovai suklydo dėl ginčo sutarčių esmės, nors patys ieškovai patvirtino, jog sudarydami Sutartis jų neskaitė, o po sudarymo, parsinešę jas namo, mėgino skaityti, tačiau jų nesuprato. Asmens, kuris neskaitė sudaromos sutarties sąlygų, valia negalėjo būti iškreipta ar jis laikomas suklaidintu dėl esminių sutarties sąlygų, sutarties dviprasmiškumo ar teksto formuluočių. Suklydimas negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).
    2. Teismo išvados, kad būtent indėlių draudimo taikymas ar netaikymas banko platintoms finansinėms priemonėms buvo esminė ginčo sutarčių sąlyga, o ieškovai, žinodami, kad banko obligacijoms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ, nebūtų jų sudarę, nepagrįstos ir neteisėtos. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje yra expressis verbis nustatyta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis, ginčo šalių susitarimu tokios imperatyviosios teisės normos negalėjo būti pakeistos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovai būtų teiravęsi ar derėjęsi su atsakovu išimtinai dėl indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Nagrinėjant bylą ieškovai net negalėjo atsakyti, kas yra indėlių draudimas, taigi sudarant Sutartis jiems tai nebuvo esminė sąlyga.
    3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bankas neįvykdė informavimo pareigos (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Net FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimas nereikštų, kad Sutartys tampa negaliojančiomis, jis laikytinas tik pagrindu ieškovams reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo (dėl atsakovo, kaip finansų maklerio, netinkamai suteiktų paslaugų). Informacija, kuri finansų maklerio turi būti suteikta klientui, įtvirtinta FPRĮ 22 straipsnio 4 dalyje, tačiau joje nenustatyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie konkrečiai finansų priemonei taikomas (netaikomas) IĮIDĮ įtvirtintas garantijas, t. y. imperatyviai neįtvirtintas reikalavimas, kurio pažeidimą konstatavo teismas.
    4. Aiškinant Sutarčių 1.22 punkto esmę, pažeistas sisteminio sutarčių aiškinimo principas (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ši sąlyga nepatvirtina ieškovų supažindinimo su bendrosiomis ginčo sutarčių sąlygomis (Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis) ir yra deklaratyvi. Ieškovai, pasirašydami Sutartis, priėmė visas jų sąlygas. Net jei tokios standartinės sąlygos ir nebūtų buvusios pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti pagrindas pripažinti jas negaliojančiomis ar teisiškai ieškovų nesaistančiomis (CK 6.186 straipsnio 1 dalis; UNIDROIT Principų 2.120 straipsnis). Ieškovai, jei būtų skaitę ginčo sutartis, nebūtų galėję nepastebėti pirmiau nurodytų jų nuostatų. Būtent ieškovai privalėjo įrodyti, kad bankas pažeidė CK 6.64 straipsnio 3 dalyje, 6.185 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas, paneigti sutarčių nuostatose įtvirtintas prezumpcijas (CPK 12, 178 straipsniai, 182 straipsnio 4 punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
    5. Teismas neteisingai aiškino IĮIDĮ nuostatas, reglamentuojančias įsipareigojimų investuotojams draudimą, teigdamas, kad bankas, neatskleidęs ieškovams informacijos, jog banko obligacijos neapdraustos IĮIDĮ nustatyta tvarka, neįvertino IĮIDĮ įtvirtintų garantijų esmės. IĮIDĮ nustato, kad banko obligacijų savininkams netaikomas indėlių draudimas, tačiau įtvirtina jų, kaip investuotojų, draudimą, teisę reikalauti atitinkamos kompensacijos, esant IĮIDĮ įtvirtintoms sąlygoms. Atsakovo pareiga informuoti klientą apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis) ir (arba) įsipareigojimai investuotojams (IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalis), nustatyta IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje, todėl bankas šios nuostatos negalėjo neįtraukti į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis.
    6. Pažeistos restitucijos taikymą reglamentuojančios normos (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Sandorio negaliojimo padariniai taikytini tik sandorio šalims (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Ginčo sutarčių (ne)galiojimo nelėmė neteisėti kasatorės veiksmai, nes ji nėra šių sutarčių šalis, todėl negali atsakyti ieškovams pagal atsakovo prievoles. Priešingas aiškinimas neatitinka sąžiningumo principo (CK 1.5 straipsnis, 6.222 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgiant į restitucijos instituto paskirtį, tikslus bei konkrečias aplinkybes, laikytina, kad šiuo atveju restitucijos taikymas tokiu būdu, koks nurodytas skundžiamoje nutartyje, negalimas, nes Obligacijų pasirašymo sutarčių šalys negrąžintos į status quo ir sukurtos prievolės kasatorei.
    7. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnį), tai lėmė materialiosios teisės normų (CK 1.90 straipsnio 5 dalies) pažeidimą. Atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visetą, įvertinus tai, kad ieškovai sudaromų ginčo sutarčių neskaitė, net jei sutartyse būtų buvę nurodyta, kad banko obligacijos nedraudžiamos indėlių draudimu, tai nebūtų padarę jokios įtakos ieškovų valiai jas sudaryti. Ieškovų suklydimas, neva lemtas su atsakovu sudaromų sutarčių teksto formuluočių, buvo paneigtas jų pačių teisme teiktais parodymais. Teismas šiuos faktus ir juos patvirtinančius įrodymus ignoravo, dėl jų nepasisakė, neįvertino ieškovų nurodytų aplinkybių.
    8. Pažeistas rungimosi principas, nepagrįstai perkeliant įrodinėjimo pareigą dėl ieškovų supažindinimo su bendrosiomis ginčo sutarčių sąlygomis bankui.
  2. Atsakovas pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.
  3. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė CK 1.90 straipsnį, nes išvados, kad ieškovai negalėjo savarankiškai įvertinti aplinkybių dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos, jiems galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl obligacijų draudimo, konstatuotos pagrįstai.
    2. Nepagrįstas teiginys, kad indėlių draudimo taikymas negali būti pripažįstamas esmine ginčijamų sandorių sąlyga. Įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos Lietuvos Respublikoje egzistavimas yra pagrindinė prielaida asmenims apskritai savo santaupas patikėti bankams. Ieškovams aplinkybė apie draudimo (ne)buvimą buvo aktualesnė už palūkanų dydį ir esminė apsisprendžiant dėl Sutarčių sudarymo.
    3. Kasatorė neteisingai aiškina FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį. Informuoti apie draudimo (ne)taikymą investuotojų interesams užtikrinti, banką, kaip draudėją, įpareigoja IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Taigi, tokio turinio informacija, t. y. kad obligacijos nėra draudimo objektas, turėjo būti aiškiai ir lengvai suprantamai pateikta ieškovams prieš sudarant sandorius. Tinkamas šios informacijos nepateikimas sudarė prielaidas ieškovams suklysti sudarant ginčo sutartis.
    4. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, sprendė, kad ginčo sutarčių 1.22 punktai nepatvirtina ieškovų susipažinimo su bendrosiomis sutarčių sąlygomis (Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis) fakto. Skundžiama nutartimi CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminio sutarčių aiškinimo principas nepažeistas.
    5. Kasatorė, nurodydama, kad teismas neteisingai aiškino IĮIDĮ nuostatas, pati jas neteisingai aiškina. Įstatymas (IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis) įpareigoja banką informuoti apie draudimo sąlygas ir nurodyti konkretų draudimo objektą, atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.
    6. Nepagrįstas teiginys, kad restitucijos taikymas negrąžino ginčo sutarčių šalių į status quo ir sukūrė prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiai kasatorei.

10IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

11

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartimi sustabdytas šios civilinės bylos nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BUAB „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-559/2013 (naujas Nr. 3K-7-602-684/2015), konstatavus, kad šių bylų ieškinio dalykas ir pagrindas yra tiesiogiai susiję, ir siekiant užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą, neprieštaringumą bei kasacinio teismo jurisprudencijos tęstinumą.
  2. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:
    1. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.
    2. Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau jeigu nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.
    3. Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.
    4. Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.
  3. Priėmus prejudicinį sprendimą, 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi atnaujintas šios civilinės bylos nagrinėjimas.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

  1. Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises (CK 1.103 straipsnis).
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes, 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

15Dėl suklydimą apibūdinančių kriterijų reikšmės, sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu

  1. Ieškovai nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad atsakovas tinkamai jų neinformavo apie esmines ginčo sutarčių sąlygas, neįspėjo apie rizikas; jiems buvo sudarytas įspūdis, kad obligacijos draustos, o dokumentuose aiškiai nenurodyta, kad jos nedraustos. Turėdami aiškią informaciją, ieškovai nebūtų sudarę Obligacijų pasirašymo sutarčių, o sudarė jas iš esmės suklydę.
  2. Sandorių sudarymas dėl suklydimo yra vienas iš jų negaliojimo teisinių pagrindų. Pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, inter alia, jeigu vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams (4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (5 dalis).
  3. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, investicinių paslaugų teikimo byloje sprendžiant, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodyta, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Nustatant, ar sandoris sudarytas dėl suklydimo, bylos faktinės aplinkybės turi būti vertinamos, vadovaujantis pirmiau išdėstytais kriterijais, ir sprendžiama, ar jos patvirtina ar paneigia ginčijamo sandorio sudarymą dėl jo šalies suklydimo.

16Dėl suklydimo sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis

  1. Jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę, inter alia, pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl suklaidinimo egzistavimo, pirmiausia įvertintinas finansų tarpininko elgesys, o tam reikalinga identifikuoti jo turimas informacines pareigas, nustatyti, kaip šios pareigos buvo vykdomos. Taip pat pagal bylos faktines aplinkybes įvertintina, ar investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.
  2. Reikalavimai, taikomi finansų tarpininko profesinei veiklai, įtvirtinti Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. Finansų tarpininko pareigos nustatytos FPRĮ 22 straipsnio 2, 3 dalyse. Tai finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, reikalaujanti, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. Taip pat finansų tarpininkui įstatymo priskirta aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, reikalaujanti aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  3. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014).
  4. Ieškovai įrodinėjo, kad atsakovas (bankas) pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus veiklos reikalavimus, nes, sudarant ginčo sutartis, ieškovams neatskleidė informacijos apie riziką perkant (jiems) naują investicinį produktą, t. y. kad banko obligacijos (kaip nurodo ieškovai), skirtingai nei indėliai, nedraudžiamos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl ieškovai suprato ir pagrįstai tikėjosi, kad obligacijos yra saugi investicija.
  5. Spręsdami dėl ieškovų suklydimo, jo esmingumo, bylą nagrinėję teismai vertino finansų tarpininko (atsakovo) elgesį (turimas pareigas pagal FPRĮ ir jų vykdymą), nustatė teisiškai reikšmingas sandorių sudarymo ir kitas aplinkybes, ieškovų asmenines savybes, tačiau padarė skirtingas išvadas dėl suklydimo dėl investavimo santykių esmės, kartu – dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
  6. Ieškovams buvo įteikti lankstinukai, kuriuose nurodyta, kad investuotojai, prieš priimdami sprendimą, turi susipažinti su investavimo sąlygomis. Nors ieškovai ginčija susipažinimo faktą, Obligacijų pasirašymo sutartyse jie patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką, su jomis sutinka; supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių, kurių įteikimo faktą ieškovai nesėkmingai ginčijo, specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, ieškovai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Šio aprašymo 8 punkte nustatyta, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, o taip pat grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Ieškovai atsisakė pateikti informaciją apie žinias ir patirtį investavimo srityje ir jiems buvo išaiškinti padariniai, t. y. kad bankas negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra ieškovams tinkamos. Neturėdamas šios informacijos bankas negalėjo įvertinti įsigyjamų investicinių priemonių atitikties ieškovų poreikiams ir galimybėms.
  7. Teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurias pagrįstai, inter alia, įvertino pirmosios instancijos teismas, yra tai, kad ieškovai sudarė kelias Obligacijų pasirašymo sutartis skirtingais laikotarpiais ir nors, kaip patys teigė bylos nagrinėjimo metu, sąlygos dėl obligacijų draudžiamumo, rizikų jiems buvo esminės, sudarydami sutartis ieškovai jų bei susijusių dokumentų sąlygų neskaitė, nepasidomėjo rūpimais klausimais prieš sudarydami vėlesnes ginčo sutartis, ypač atsižvelgiant į tai, jog patys patvirtino, kad pirmąsias pasirašytas sutartis skaitant namuose kilo daug neaiškumų, ieškovai bandė jas skaityti, tačiau jų nesuprato. Taigi ieškovai patys buvo nepakankamai atidūs ir rūpestingi.

    17

  8. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“, kurią pasirašė abu ieškovai, nurodyta, jog bankas juos informavo ir ieškovams žinoma, kad, inter alia, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovai teigia, kad jiems buvo sudarytas įspūdis, jog obligacijos yra draustos, nes aiškiai nenurodyta, kad nedraustos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, įvertinę šią sąlygą, finansų įstaigos pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę, joms būdingą riziką, kontekste turėjo pagrindą daryti išvadą, kad ši sąlyga nepakankamai aiški. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pasisakant dėl identiškų sutarties nuostatų, susijusių su draudimu, išaiškinta, kad jos pačios savaime nėra neteisingos, tačiau vartojama formuluotė neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015).
  9. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).
  10. Nors teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovams neatskleistas pakankamai aiškiai, tačiau kartu pažymi, kad negalima ignoruoti šioje byloje nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių (inter alia, teiravimosi dėl didesnių palūkanų, sudaromų sutarčių neskaitymo, nesupratimo, tačiau nesidomėjimo, vėlesnio kitų ginčo sutarčių pasirašymo), patvirtinančių, jog šis aspektas nebuvo ieškovams esminis, lemiantis apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis ar jų nesudaryti. Ieškovai ieškinyje akcentavo, kad atvykę į banką, baigiant galioti terminuotųjų indėlių sutartims, reiškė nuostabą dėl mažėjančių palūkanų, o banko darbuotojai informavus, kad už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius, sudarė pirmąsias ginčo sutartis, vėliau taip pat pasirinko ne terminuotojo indėlio, o obligacijų pirkimo sutarčių sudarymą. Šias aplinkybes vertindamas kitų bylos duomenų kontekste, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovų valia iš esmės buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma.
  11. Kasacinio teismo jurisprudencijoje obligacija, kaip vertybinis popierius, vertinama kaip vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G., V. V. N. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-7-602-684/2015). Ieškovams, kurie buvo sudarę ne vieną terminuotojo indėlio sutartį ir dalis jų galiojo sudarant pirmąsias ginčo sutartis, kurių valia buvo gauti didesnes palūkanas, nei mokamos už indėlius, atsižvelgiant į tai, kad obligacija vidutiniam vartotojui nelaikytina sudėtinga, nesuprantamo pobūdžio finansine priemone, turėjo būti suprantama, kad ji netapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  12. Teismai dėl ieškovų suklydimo sprendė ir atsižvelgdami į jų amžių, išsilavinimą, patirtį investavimo srityje. Pirmosios instancijos teismas ieškovų elgesį pasirašant ginčo sutartis pagrįstai vertino pagal vidutiniškai protingo, rūpestingo ir apdairaus asmens standartą bei konstatavo neatitiktį jam, nepriklausomai nuo ieškovų amžiaus ir išsilavinimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, ieškovus apibūdinančius duomenis, galimo emitento nemokumo rizika jiems negalėjo būti nesuprantama. Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje esminė informacija, susijusi su ieškovų įsigyjama finansine priemone, jiems buvo pateikta ir, nors draudžiamumo aspektas neatskleistas pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai, tai nebuvo esminė ieškovams aplinkybė, lėmusi jų apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis ar jų nesudaryti. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad Obligacijų pasirašymo sutartys ieškovų buvo sudarytos dėl suklydimo ir dėl to pripažintinos negaliojančiomis, padarytos netinkamai aiškinant ir taikant CK 1.90 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes pagal suklydimą apibūdinančius reikšmingus kriterijus, nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl skundžiama nutartis panaikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrįstai atmestas.
  14. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
  15. 2016 m. sausio 6 d. kasaciniame teisme gauti kasatorės papildomi paaiškinimai ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaudamasi CPK 350 straipsnio 8 dalimi, kurioje nustatyta, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima, teisėjų kolegija grąžina kasatorei jos pateiktą dokumentą – papildomus paaiškinimus – ir nepasisako dėl jame nurodytų teisinių argumentų. Prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą priimtinas, nes pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas proceso šalis gali pateikti teismui tokį prašymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Patenkinus trečiojo asmens kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, turėtų būti pakeistas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi nėra duomenų apie trečiojo asmens ir atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, šio klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.
  2. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Trečiasis asmuo pateikė duomenis (PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymo dokumentą) apie 1997,51 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti pagal 2013 m. sausio 15 d. atstovavimo sutartį. Šios išlaidos, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 19 d.) 11 punkto nuostatomis, pagal kurias teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo yra dalyvavęs ne vienoje analogiško pobūdžio byloje ir buvo atstovaujamas tų pačių advokatų, civilinėse bylose teikė tokią pat teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, iš ieškovų trečiajam asmeniui priteistinas 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. po 200 Eur iš kiekvieno (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 8.13, 11 punktai).
  3. Kasacinis teismas patyrė 15,85 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. vasario 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai lygiomis dalimis po 7,93 Eur priteistinos iš ieškovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis)

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

20Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 8 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį.

21Priteisti trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 112025973) iš ieškovų A. J. Ž. (a. k. ( - ) ir D. Ž. (a. k. ( - ) po 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

22Priteisti valstybei iš ieškovų A. J. Ž. (a. k. ( - ) ir D. Ž. (a. k. ( - ) po 7,93 Eur (septynis Eur 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

23Grąžinti trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 112025973) 2015 m. sausio 6 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus.

24Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9.
      1. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo... 10. IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė... 11.
        1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų... 12. Teisėjų kolegija... 13. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 14. Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties
            15. Dėl suklydimą apibūdinančių kriterijų reikšmės, sprendžiant dėl... 16. Dėl suklydimo sudarant Obligacijų pasirašymo sutartis
              17.
            1. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiojoje dalyje... 18. Dėl bylinėjimosi išlaidų
              1. Patenkinus trečiojo... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 21. Priteisti trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų... 22. Priteisti valstybei iš ieškovų A. J. Ž. (a. k. ( - ) ir D. Ž. (a. k. ( - )... 23. Grąžinti trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų... 24. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...