Byla e2A-1159-943/2017
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ROVASTA“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3675-431/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANEKO“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VĖSA IR PARTNERIAI“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „ROVASTA“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė UAB „SANEKO“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ 86 427,25 Eur skolą, 297,49 Eur palūkanas, 543,92 Eur delspinigių bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė paaiškino, kad vykdydama su atsakove sudarytas sutartis tiekdavo jai numatytas prekes, o atsakovė už jas atsiskaitydavo, tačiau nuo 2015 m. liepos 17 d. atsakovė sistemingai pradėjo nemokėti už pristatytas ir priimtas prekes. Pagal PVM sąskaitas–faktūras atsakovė ieškovei yra skolinga 86 427,25 Eur.
  3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovė prekių nepateikė laiku, taip pat vėlavo pateikti atitinkamų įrenginių montavimo schemas. Dėl to, kad ieškovė pavėlavo laiku pristatyti prekes į objektą, atsakovė vėlavo laiku atlikti sutartinius darbus savo užsakovui, kas lėmė, jog atsakovė patyrė nuostolių, kuriuos išskaičiavo iš ieškovei mokėtinų sumų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ 86 427,25 Eur skolą, 297,47 Eur palūkanas ir 543,92 Eur delspinigius bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė, vadovaudamasi šalių sudaryta sutartimi turėjo teisę atsisakyti atsakovei tiekti prekes, jei yra viršijamas sutartyje nustatytas kredito limitas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovės veiksmai buvo neteisėti.
  3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad į bylą pateikta 2015 m. kovo 18 d. PVM sąskaita–faktūra patvirtina aplinkybę, jog eilę prekių, įskaitant ir ginčo prekes, atsakovė įsigijo iš UAB „ROVASTA“. Vadinasi, ieškovė neturi pareigos atsakyti už atsakovės ir trečiojo asmens prievolinius santykius ar jų vykdymą, o duomenų, pagrindžiančių, jog trečiasis asmuo UAB „ROVASTA“ vykdė kokią nors pareigą atsakovei už ieškovę, byloje nėra. Šių argumentų pagrindu, teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovei, todėl nebuvo pagrindo įskaitymui. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu yra konstatuota, kad atsakovė UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ visus savo įsipareigojimus atliko laiku ir tinkamai. Vadinasi, atsakovė neturi ir neturėjo priešpriešinio reikalavimo ieškovei, todėl ieškovės ieškinys atsakovei laikytinas pagrįstu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovė UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad UAB „ROVASTA“ perdavė prekes atsakovei ne ieškovės vardu, o savarankiškai veikdama. Sutartis tarp trečiojo asmens ir atsakovės nebuvo pasirašyta, užsakymas buvo pateiktas ieškovei, todėl akivaizdu, jog trečiasis asmuo prekes pristatė ieškovės vardu. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad P. G. yra tiek UAB „ROVASTA“ vadovas, tiek ir asmuo, kuris veikė atstovaudamas ieškovę teikiant ir tvirtinant užsakymą dėl ginčo prekių. Be to, pažymėtina, kad visą su pavėluotai pristatytomis prekėmis susijusią dokumentaciją, patvirtinančią prekių kokybę, pateikė būtent ieškovė, o ne trečiasis asmuo.
    2. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo nustatytų prejudicinių faktų, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė prekes užsakė iš kito asmens (trečiojo asmens).
    3. Ieškovė (veikdama per UAB ,,ROVASTA“) pristatė prekes atsakovei ir tai padarė pažeisdama prekių pristatymo terminus. Be to, teismas netinkamai išaiškinęs Tiekimo sutarties 4.4 punktą, padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovės veiksmai, atsisakant parduoti prekes, buvo teisėti. Tiekimo sutartis nustatė teisę tiekėjui neparduoti prekių pirkėjui, jei pirkėjas yra išnaudojęs nustatytą 60 000 Lt (17 377,20 Eur) limitą, t. y. yra neatsiskaitęs arba pradelsęs nustatytą atidėjimo terminą nurodytai sumai. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė nustatyto limito nebuvo viršijusi. Visgi, net jei ir spręsti, kad atsakovė limitą viršijo, ieškovė turėjo teisę atsisakyti parduoti prekes apie tai raštu įspėjusi atsakovę.
    4. Ieškovė įsipareigojo pristatyti flanšinius ventilius garui su elektros pavara iki 2015 m. sausio 26 d., tačiau prekės pristatytos tik 2015 m. kovo 18 d. Katilinės valdymo spintos detalės ir lygio elektrodai buvo užsakyti ir ieškovė įsipareigojo juos pristatyti iki 2015 m. vasario 4 d., tačiau jie pristatyti taip pat tik 2015 m. kovo 18 d., o reikalinga dokumentacija (įrenginių montavimo schemos) tik 2015 m. birželio 10 d. Dėl šių aplinkybių atsakovė patyrė nuostolių, nes negalėjo laiku atlikti darbų. Šiuos nuostolius privalo atlyginti ieškovė. Vadinasi, atsakovė turėjo reikalavimo teisę į ieškovė ir turėjo teisę atlikti vienašališką priešpriešinių prievolių įskaitymą.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „SANEKO“ prašo atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad trečiasis asmuo ir ieškovė yra susiję asmenys. Tai yra du atskiri ir nepriklausomai vienas nuo kito veikiantys juridiniai asmenys, gaunantys pelną ir turintys atskirus valdymo organus, todėl atsakovės teiginys, kad trečiasis asmuo perdavė prekes atsakovei ieškovės vardu yra nepagrįstas.
    2. Ieškovės atstovas P. G., gavęs atsakovės užsakymą ir žinodamas, jog ieškovė tų prekių dėl viršyto kredito limito atsakovei neparduos, informavo apie tai atsakingą atsakovės darbuotoją, kuris veikdamas atsakovės vardu išreiškė valią įsigyti reikiamas prekes iš trečiojo asmens, kurio vardu P. G. taip pat turėjo teisę veikti. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl ieškovės kaltės atsakovė patyrė nuostolius dėl prekių vėlavimo.
    3. Ieškovė atsakovei nėra perdavusi jokios dokumentacijos, susijusios su trečiojo asmens atsakovei parduotomis prekėmis.
    4. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi, kuria ši civilinė byla grąžinta pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę iš naujo vertinti visas aplinkybes ir daryti atitinkamas išvadas.
    5. Atsakovė neįrodė, kad įskaitymas atliktas teisėtai ir pagal įstatymo keliamus reikalavimus.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „ROVASTA“ prašo atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Trečiasis asmuo nėra ieškovės atstovas ir tiekdamas prekes atsakovei neveikė ieškovės vardu.
    2. Atsakovė trečiajam asmeniui užsakymą pateikė telefonu, nurodydama kokios prekės yra reikalingos. Dėl pristatymo terminų nebuvo tariamasi. Gavęs prekes, trečiasis asmuo jas pristatė atsakovei, kartu su prekėmis pateikdamas reikalingą dokumentaciją. Už pateiktas prekes atsakovė pilnai bei tinkamai atsiskaitė su trečiuoju asmeniu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
  2. Byloje kilo ginčas, ar šalių sudaryta sutartis buvo vykdoma tinkamai bei ar yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti skolą už pristatytas prekes.
  3. Šalys 2012 m. gegužės 15 d. sudarė sutartį Nr. 2012/-R080 (toliau – Tiekimo sutartis), o 2014 m. gegužės 8 d. sudarė Objektinę didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 14/0508-1 (toliau – Didmeninio pirkimo sutartis), pagal kurias ieškovė (pardavėja) atsakovei (pirkėjai) tiekė prekes. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovė ieškovei pagal nurodytas sutartis iš viso nėra sumokėjusi ieškiniu prašomų priteisti sumų: 86 427,25 Eur skolos, 297,49 Eur palūkanų ir 543,92 Eur delspinigių, iš viso 87 268,66 Eur. Atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, pažymi, kad ieškovė tinkamai ir laiku nevykdė Tiekimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų prekes pristatyti nustatytu laiku, kas lėmė, jog atsakovė neturėjo galimybės tinkamai ir laiku įvykdyti savo įsipareigojimus kitiems asmenims pagal sudarytas statybos rangos sutartis. Dėl ieškovės kaltės atsakovė patyrė 139 017,61 Eur dydžio nuostolius, kuriuos įskaitė į ieškovei mokėtinas sumas pagal Tiekimo sutartį ir Didmeninio pirkimo sutartį.
  4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-103-196/2017 nustatytais prejudiciniais faktais. Pagal kasacinio teismo praktiką, prejudicinių faktų galią turi teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), o teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą, o apeliantės nurodoma nutartimi buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Tokio pobūdžio nutartimis ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės, todėl atitinkamai jomis nėra nustatomi ir prejudiciniai faktai, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartyje yra konstatuoti prejudiciniai faktai. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kai byla grąžinama siekiant, jog žemesnės instancijos teismas papildomai aiškintųsi, išnagrinėtų ir nustatytų tam tikras faktines aplinkybes, tai antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo metu aukštesnės instancijos teismas gali pateikti kitokius taikytinos teisės išaiškinimus tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo, arba jei, atsižvelgiant į konstitucinius teismų jurisprudencijos keitimo pagrindus, yra teisinis pagrindas ir būtinumas keisti ankstesnę teismų praktiką tokios kategorijos bylose (mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-128/2014, ir joje nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija).

13Dėl ginčo prekių užsakymo ir pristatymo

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Medžiagų ir įrenginių žiniaraščio (elektroninės bylos priedo t. 1, b .l .100-102) duomenimis galima būtų vertinti, jog žiniaraščio eilutėje ranka prirašyti skaičiai „0126“ yra suderinta prekių, nurodytų 28 ir 29 žiniaraščio pozicijose, pristatymo data, tačiau 2015 m. kovo 6 d., teikdama pretenziją dėl vėluojamų pristatyti prekių, atsakovė nenurodė, kad ieškovei reiškia pretenzijas dėl šių nepristatytų prekių. Pirmosios instancijos teismas pagrįsta laikė ieškovės poziciją, kad Tiekimo sutarties 4.4 punkto pagrindu ji turėjo teisę atsisakyti parduoti atsakovei šias prekes. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovės veiksmai buvo neteisėti.
  2. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, pažymi, kad ieškovė neturėjo teisės Tiekimo sutarties 4.4 punkto pagrindu atsisakyti parduoti atsakovei prekes, nes atsakovės pradelsti įsipareigojimai ieškovei 2015 m. kovo 18 d. duomenimis sudarė tik 1 444,17 Eur. Be to, net ir esant limito viršijimui ir pagrindui taikyti Tiekimo sutarties 4.4 punktą, ieškovė apie šios sąlygos taikymą turėtų raštu informuoti atsakovę. Ieškovė, atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad 2015 m. vasario 20 d. duomenimis atsakovės neapmokėtų prekių suma sudarė 37 308,14 Eur, o 2015 m. kovo 10 d. – 64 447,48 Eur, todėl ji pagrįstai atsisakė atsakovei pristatyti prekes.
  3. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 straipsnyje: esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013;e3K-3-51-695/2017 ir kt.).
  4. Kaip matyti iš šios nutarties 15 punkto, bylos šalys skirtingai aiškina Tiekimo sutarties 4.4 punktą. Tiekimo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad bendra pirkėjo iš tiekėjo gautų ir neapmokėtų prekių vertė (pagal sąskaitose nurodytas sumas) negali viršyti 60 000 Lt. Jei pirkėjas nurodytą limitą yra išnaudojęs ir už prekes neatsiskaitęs arba pradelsęs nustatytą atidėjimo terminą, tiekėjas turi teisę daugiau prekių neparduoti.
  5. Akivaizdu, kad ši sutarties sąlyga yra nustatyta ieškovės naudai, siekiant apriboti jos galimus patirti nuostolius atsakovės negalėjimo atsiskaityti atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad šalys, sutardamos sutarties sąlygoje nurodyti „gautų ir neapmokėtų prekių vertė negali viršyti 60 000 Lt“, turėjo omeny, jog prekės turi būti perduotos atsakovei ir turi būti suėję už prekes atsiskaitymo terminai. Ar atsiskaitymo už prekes terminai yra suėję, ar ne, lingvistiniu metodu aiškinant nurodytą sutarties sąlygą, yra aišku, kad tai neturi jokios įtakos šios sąlygos taikymui, nes už prekes nėra atsiskaityta abejais atvejais, todėl sutiktina su ieškovės pozicija, jog sutartyje įtvirtintas 60 000 Lt (17 377,20 Eur) kredito limitas skaičiuotinas atsakovei perduotų ir neapmokėtų prekių suma (įskaitant ir prekes, kurių mokėjimo terminai nėra suėję). Vadinasi, pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, ieškovė Tiekimo sutarties 4.4 punkto pagrindu turėjo teisę atsisakyti atsakovei parduoti prekes.
  6. Nustačiusi, kad ieškovė turėjo teisę atsisakyti atsakovei parduoti prekes, teisėjų kolegija toliau tiria, ar šia Tiekimo sutartyje įtvirtinta teise ieškovė pasinaudojo. Šalių paaiškinimai ir bylos įrodymai dėl to, ar ieškovė priėmė atsakovės pateiktą užsakymą ir įsipareigojo pristatyti jai ginčo prekes, yra prieštaringi. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 19 d. atsakovės atstovas V. S. elektroniniu laišku ieškovės atstovui P. G. išsiuntė prekių žiniaraštį. Ieškovės atstovas, nurodęs konkrečių prekių pristatymo terminus, žiniaraštį persiuntė atsakovės atstovui (elektroninės bylos priedo t. 1,b. l. 98-102). Atsakovės nuomone, analogiška situacija yra ir dėl lygio elektrodų pardavimo, kurių užsakymas ieškovei buvo pateiktas 2015 m. sausio 22 d. elektroniniu laišku (elektroninės bylos priedo t. 1, b. l. 102), tačiau ieškovės atstovo patvirtinimas dėl šio užsakymo priėmimo į bylą nėra pateiktas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors aptarti įrodymai pirmuoju iš šių atvejų gali sudaryti pagrindą spręsti, jog pagal Tiekimo sutarties 2.1 punkto reikalavimus ir tarp šalių susiklosčiusią praktiką atsakovė ieškovei pateikė užsakymą, o pastaroji jį patvirtino, kas lėmė, kad ieškovė prisiėmė pareigą laiku pristatyti atsakovei prekes, tačiau, siekiant pašalinti minėtus prieštaravimus, šie įrodymai turi būti sistemiškai įvertinti kitų rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų kontekste.
  7. Atsakovė 2015 m. kovo 6 d. ieškovei pateikė pretenziją dėl vėluojamų pristatyti prekių, kurioje nurodė, kad 2014 m. gruodžio 19 d. užsakymą ieškovės atstovas patvirtino 2014 m. gruodžio 20 d., tačiau pretenzijos pateikimo dienai atsakovė nėra gavusi 45–46 žiniaraščio pozicijose nurodytų prekių. Atsakovės pretenzijoje nėra nurodoma, kad atsakovė nebūtų gavusi prekių, nurodytų žiniaraščio 28–29 pozicijose, ar prekių pagal 2015 m. sausio 22 d. užsakymą, nors atsakovė savo nuostolius ir šių nuostolių įskaitymą grindžia šių prekių nepristatymo (vėlavimo pristatyti) faktu. Pažymėtina, kad atsakovė yra privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo reikalavimai (CK 6.256 straipsnio 4 dalis), todėl akivaizdu, jog teikdama pretenziją dėl vėluojamų pristatyti prekių ji, būdama protinga, rūpestinga ir atidi, būtų nurodžiusi (turėjo nurodyti) visas vėluojamas pristatyti prekes. Be to, ieškovė pateikė į bylą įrodymus, paneigiančius ir 2015 m. kovo 6 d. pretenzijoje nurodytų prekių nepristatymo faktą (elektroninės bylos priedo t. 1, b. l. 118-119).
  8. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šalių teisiniai santykiai ir bendradarbiavimas pagal Tiekimo sutartį tęsėsi ilgą laiką. Šalių paaiškinimais nustatyta, jog jos savo tarpusavio santykių praktika iš esmės pakeitė Tiekimo sutarties vykdymo sąlygas, kas suponuoja, kad tarp šalių susiklostė tam tikro pobūdžio pasitikėjimo santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad po nurodytų užsakymų pateikimo atsakovė nereiškė ieškovei pretenzijų dėl vėlavimo pateikti ginčo prekes, todėl pagrįsta yra sutikti su pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės atstovės išsakytais teiginiais, jog ieškovės atstovas P. G., kuris taip pat yra UAB „ROVASTA“ direktorius, žodžiu su atsakovės atstovu suderino, kad ginčo prekių UAB „SANEKO“ dėl kredito limito viršijimo atsakovei neparduos, o jas parduos UAB „ROVASTA“ (2017 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 val. 26 min. – 1 val. 27 min.).
  9. Apeliantės nuomone, tikroji ginčo prekių pardavėja buvo ieškovė UAB „SANEKO“, t. y. trečiasis asmuo UAB „ROVASTA“ ginčo prekes atsakovei pardavė ieškovės vardu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais, nes byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo UAB „ROVASTA“ veikė ar turėjo teisę veikti ieškovės UAB „SANEKO“ vardu. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-695/2016). Nors atsakovė laikosi pozicijos, kad trečiasis asmuo UAB „ROVASTA“ apie atsakovės poreikį įsigyti ginčo prekes negalėjo žinoti ir užsakymas šiai įmonei nebuvo pateiktas, tačiau ieškovės atstovas ir trečiojo asmens direktorius yra tas pats asmuo – P. G., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, jog buvo sudarytas žodinis susitarimas tarp atsakovės ir trečiojo asmens UAB „ROVASTA“ dėl ginčo prekių pristatymo, nes atsakovė, gavusi UAB „ROVASTA“ prekes, jas priėmė ir su trečiuoju asmeniu už jas atsiskaitė pagal jo išrašytą 2015 m. kovo 18 d. PVM sąskaitą–faktūrą.
  10. Pasisakant dėl apeliantės argumentų, susijusių su ginčo prekių dokumentacijos pateikimu, pažymėtina, kad apeliantės į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina, jog nurodyta dokumentacija yra būtent ginčo prekių dokumentacija, nes pateikti įrodymai nėra išsamūs, pateiktas tik Deklaracijų ir sertifikatų registras, kuriame nurodomi tik dokumentų numeriai, o jų turinys į bylą nepateiktas (t. 4, b. l. 25), todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, jog ieškovė atsakovei pateikė su pavėluotai pristatytomis prekėmis susijusią dokumentaciją.
  11. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, taip pat įvertino ir ginčo teisinio kvalifikavimo pagal CK 6.190 straipsnio 2 dalį galimybę. CK 6.190 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu viena šalis, sudarydama sutartį, pažadėjo, kad prievolę įvykdys ar kitokį veiksmą atliks trečiasis asmuo, tai, šiam to nepadarius, pažadėjusi šalis pati privalo įvykdyti prievolę ar atlikti kitokį veiksmą ir atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Visgi, atsakovė byloje neįrodinėjo, kad ieškovė, patvirtinusi 2014 m. gruodžio 19 d. užsakymą, pažadėjo (paaiškino), jog dalį užsakymo įvykdys trečiasis asmuo. Be to, kaip minėta, trečiajam asmeniui UAB „ROVASTA“ pristačius ginčo prekes, atsakovė atsiskaitė būtent su šiuo asmeniu, o ne ieškove, kas suponuoja išvadą, kad CK 6.190 straipsnio 2 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, nes tarp trečiojo asmens UAB „ROVASTA“ ir atsakovės UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai.
  12. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir įvertinusi apeliantės argumentus bei ieškovės atsikirtimus į juos, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų nepristatydama atsakovei prekių, nes tokios pareigos ji neturėjo, yra pagrįsta. Kadangi ginčo prekes atsakovė įsigijo iš trečiojo asmens UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė neturi pareigos atsakyti už ginčo prekių pavėluotą pristatymą.
Dėl įskaitymo kaip tarpusavio prievolių pabaigos
  1. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013).
  2. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos šios pagrindinės sąlygos atlikti įskaitymą: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad siekiant nustatyti, ar vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas, būtina analizuoti šių reikalavimų atsiradimo pagrindą, t. y. tuos prievolinius santykius, iš kurių ginčo šalis kildina savo reikalavimo teisę. Pareiga įrodyti realiai egzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pagrindu buvo atliktas įskaitymas, taip pat CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įskaitymo būtinąsias sąlygas tenka įskaitymą atlikusiai šaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2014; kt.). Jei reikalavimas yra piniginis, tai reikalavimų įskaitymui atlikti ar sprendžiant dėl atlikto įskaitymo pagrįstumo turi būti įrodytas kitos pusės piniginis konkretaus dydžio reikalavimas. Reikalavimai įskaitomi ir prievolė įvykdoma tokia suma, kokia nurodoma pranešime dėl reikalavimų įskaitymo, bet ne daugiau nei priešpriešinių reikalavimų sumos padengia viena kitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3562-695/2015).
  3. Visų pirma, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad šioje civilinėje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo, nes atsakovė nėra pateikusi reikalavimo, įforminto priešieškiniu, dėl žalos priteisimo. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, kad prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl įskaitymo, įvykusio iki bylos iškėlimo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis yra teisėtas. Kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymą. Tuo atveju, jeigu įskaitymas pripažįstamas neteisėtu, pripažįstama nepasibaigusia ir įskaityta prievolė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartį Nr. 3K-3-25-916/2015). Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad įskaitymas buvo atliktas 2015 m. spalio 9 d., o ieškinys teismui pareikštas 2015 m. spalio 16 d. (civilinė byla iškelta 2015 m. spalio 20 d.) bei atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, pasisako dėl atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumo.
  4. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, nesutikdama su pareikštu reikalavimu dėl skolos priteisimo, laikėsi pozicijos, kad ji atliko vienašalį įskaitymą, kurio pagrindu pasibaigė mokėjimo ieškovei prievolė. Ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumas bei skolos dydis byloje nebuvo ir nėra ginčijamas.
  5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės atlikto vienašalio įskaitymo pagrįstumo klausimą, padarė šias išvadas: 1) ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų, todėl atsakovė neturi priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovei; 2) įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad atsakovė savo prievoles pagal statybos rangos sutartį vykdė tinkamai ir laiku, todėl nėra pagrindo baudų skaičiavimui ir atitinkamai atsakovės nuostolių atsiradimui; 3) atsakovės nuostoliai yra grindžiami tik pavieniais prieštaringais įrodymais ir aritmetiniais skaičiavimais, todėl atsakovė neįrodė konkretaus dydžio piniginio reikalavimo; 4) nenustatytas priežastinis ryšys tarp ieškovės veiksmų ir atsakovės negautų mokėjimų pagal statybos rangos sutartį.
  6. Visų pirma, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų (žr. šios nutarties dalį Dėl ginčo prekių užsakymo ir pristatymo), todėl ieškovė neturi pareigos atlyginti atsakovei jos galimai patirtus nuostolius dėl nesavalaikio prekių pristatymo. Nors šis nustatytas faktas, kad atsakovė neturėjo materialinio teisinio reikalavimo ieškovės atžvilgiu, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovės atliktas įskaitymas buvo atliktas nepagrįstai, teisėjų kolegija trumpai pasisako dėl kitų įskaitymo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovė nepagrindė konkretaus nuostolių dydžio: viena vertus, pranešime apie įskaitymą atsakovė nurodo, jog UAB „Decorus“ po ilgų derybų sumažino iš atsakovės reikalaujamų netesybų sumą iki 278 035,22 Eur, o atsakovės vertinimu, dėl pusės šios netesybų sumos yra kalta ieškovė; kita vertus, prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo ir apeliaciniame skunde atsakovė paaiškina, kad yra patyrusi 213 964,24 Eur nuostolių, kurie apskaičiuoti iš bendros UAB „Decorus“ atliktų darbų vertės (1 115 566,50 Eur), nurodytos sąskaitose–faktūrose, atskaičiavus UAB „Decorus“ atsakovei sumokėtus pinigus (264 037,32 Eur) ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu pilnai patenkintą 620 991,71 Eur atsakovės ieškinį UAB „Decorus“ (elektroninės bylos priedo t. 2, b. l. 17). Taigi, atsakovės pozicija dėl jos patirtų nuostolių dydžio yra nenuosekli. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovės į bylą pateikti įrodymai dėl jai taikytų netesybų yra prieštaraujantys vienas kitam, juos įvertino tinkamai ir pagrįstai, nes būtent atsakovė turi įrodinėjimo pareigą pagrįsti savo priešpriešinio reikalavimo konkretų dydį (žr. šios nutarties 27 punktą). Be to, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2230-467/2016 yra konstatuota, jog UAB „Vėsa ir partneriai“ savo prievoles UAB „Decorus“ vykdė laiku ir tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nenustatytas priežastinis ryšys tarp ieškovės neteisėtų veiksmų, kurie, kaip minėta, byloje neįrodyti, ir nuostolių atsakovei atsiradimo.
  7. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias įskaitymo kaip prievolės pasibaigimo pagrindų taikymą, pagrįstai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, jai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovė ir trečiasis asmuo pateikė prašymus jų naudai iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 straipsnis), patirtas apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad ji patyrė 1 000 Eur, o trečiasis asmuo ‑ 480 Eur, advokato teisinės pagalbos išlaidų.
  2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra faktiškai patirtos ir pagrįstos įrodymais bei neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovės ir trečiojo asmens prašymai priteisti jų naudai bylinėjimosi išlaidas yra tenkinami.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „SANEKO“, įmonės kodas 300575235, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“, įmonės kodas 124926559, 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

18Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „ROVASTA“, įmonės kodas 122004988, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“, įmonės kodas 124926559, 480 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai