Byla 3K-7-304/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo (pareiškėjo) uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto Vilniaus komercinio arbitražo teismo byloje Nr. 139 pagal ieškovų „WTE Wassertechnik GmbH“ ir akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ dėl sumos, kuria padidinta statybos rangos sutarties kaina, bei palūkanų priteisimo.

3Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovai „WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ (rangovai) bei atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (perkančioji organizacija) ir UAB „Kauno vandenys“ (užsakovas) 2005 m. spalio 14 d. neskelbtinų derybų būdu atviro konkurso rezultatų pagrindu sudarė statybos rangos sutartį „Kauno nuotekų valymo įrenginių išplėtimas, įdiegiant biologinio valdymo grandį“ Nr. V/2005/K16 (toliau – Sutartis). Ieškovai 2007 m. pateikė pretenzijas dėl sutarties kainos padidinimo. Vadovaujantis Sutarties nuostatomis buvo suformuota Ginčų nagrinėjimo komisija (toliau – GNK), kuri išnagrinėjo ieškovų kreipimąsi dėl kainos perskaičiavimo ir 2008 m. birželio 25 d. sprendimu nusprendė ieškovų reikalavimą iš dalies patenkinti bei padidinti Sutarties kainą 2 543 303,74 Lt. Atsakovai padidintos kainos dalies nesumokėjo, todėl ieškovai, remdamiesi Sutartyje įtvirtinta arbitražine išlyga, 2008 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus komercinio arbitražo teismą, prašydami pripažinti, kad atsakovai pažeidė solidariąją prievolę sumokėti ieškovams GNK 2008 m. birželio 25 d. sprendimu priteistus 2 543 303,74 Lt, ir įpareigoti atsakovus solidariai sumokėti šią padidintą Sutarties kainą bei palūkanas.

6II. Arbitražinio teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė

7Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. vasario 8 d. arbitražinio teismo sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovams iš atsakovo UAB „Kauno vandenys“ 2 543 303,74 Lt, kuriais buvo padidinta statybos rangos sutarties kaina, 132 825,95 Lt įstatymines palūkanas, 11,84 proc. palūkanas, nustatytas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme, nuo visų priteistų sumų nuo 2008 m. gruodžio 16 d. (ieškinio padavimo dienos) iki arbitražo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 56 227,11 Lt patirtų arbitražo išlaidų ir 69 585,77 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat priteisė atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai (toliau – APVA) iš ieškovų 7497 Lt bylinėjimosi išlaidų. Arbitražinis teismas sprendė, kad ginčo Sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga galioja ir arbitražinis teismas turi kompetenciją spręsti šalių ginčą. Spręsdamas dėl ginčo nagrinėjimo ribų, arbitražinis teismas nurodė, kad gali būti nagrinėjami tik ieškovų pareikšti reikalavimai įpareigoti vykdyti GNK sprendimą, todėl neturi kompetencijos peržiūrėti GNK priimto sprendimo iš esmės. Arbitražinis teismas sprendė, kad GNK sprendimu nebuvo pažeistos imperatyviosios įstatymo nuostatos bei viešoji tvarka. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad Sutarties kainos keitimas pažeistų imperatyviąsias viešuosius pirkimus reglamentuojančias įstatymų nuostatas, nurodydamas, jog Sutarties sudarymo metu galiojęs Viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ) leido keisti kainą, o nagrinėjamu atveju egzistavo CK nustatytos statybos rangos sutarties kainos perskaičiavimo sąlygos, todėl GNK, priimdama sprendimą padidinti kainą, teisingai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas. Arbitražinis teismas atmetė ieškovų reikalavimus atsakovui APVA ir sprendė, kad prievolė mokėti GNK sprendimu padidintą Sutarties kainą kyla tik atsakovui UAB ,,Kauno vandenys“. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad paramos davėjas ir paramą administruojanti institucija negali būti įpareigota skirti daugiau lėšų, nei numatyta skirti paramai, todėl APVA, kaip Europos Sąjungos Sanglaudos fondo ir Lietuos Respublikos biudžeto projektui skirto finansavimo administratorius, negali būti solidariai atsakinga su atsakovu UAB ,,Kauno vandenys“. Be to, APVA tinkamai pagal Sutarties sąlygas pareiškė prieštaravimą dėl GNK sprendimo, todėl jai šis sprendimas nėra galutinis ir privalomas. Atsakovas UAB ,,Kauno vandenys“ nepasitenkinimo raštą dėl GNK sprendimo išsiuntė praėjus 32 dienom po sprendimo įteikimo jam dienos, t. y. praleidęs Sutartyje nustatytą 28 dienų terminą tokiems prieštaravimams pateikti, nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, todėl jam GNK sprendimas yra galutinis ir privalomas.

8Pareiškėjas (atsakovas) UAB „Kauno vandenys“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 37 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 5 dalies pagrindu. Atsakovas nurodė, kad arbitražinis susitarimas (arbitražinė Sutarties išlyga) negalioja, nes jai sudaryti nebuvo gautas atsakovo APVA steigėjo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos ministerija) sutikimas, be to, arbitražo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo (atsakovo) UAB ,,Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 139 panaikinimo ir arbitražinio teismo sprendimą paliko galioti. Teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo taikyti KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 1 punkto, nes pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrindžia teiginių dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo; konstatavo, kad APVA steigėjas Aplinkos ministerija savo konkliudentiniais veiksmais pritarė Sutartyje įrašytai arbitražinei išlygai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog buvo pažeista KAĮ 11 straipsnio 2 dalis; grįsdama šią išvadą, nurodė, kad Aplinkos ministerija turėjo žinoti apie ginčo konkurso dokumentuose ir vėliau šalių sudarytoje Sutartyje įrašytą arbitražinę išlygą, nes dokumentai skelbiami viešai, Aplinkos ministerija tiesiogiai dalyvavo rengiant Sutarties projektą ir kitus pirkimo dokumentus, neprieštaravo dėl arbitražinės išlygos. Be to, arbitražinį susitarimą ginčija ne APVA, o UAB ,,Kauno vandenys“, kuriam nurodyti reikalavimai dėl steigėjo sutikimo netaikomi ir sprendimas dėl arbitražinės išlygos (ne) galiojimo APVA atžvilgiu nebus taikomas UAB ,,Kauno vandenys“. Kolegija nurodė, kad visi pirkimo dokumentai, taip pat Sutarties projektas, privalėjo atitikti Europos Sąjungos teisės aktų bei Europos Komisijos nustatytus reikalavus ir turėjo būti iš anksto jos patvirtinti. Dėl to, atsižvelgiant į Europos Komisijos reikalavimus, Sutartis buvo sudaryta remiantis Tarptautinės inžinierių konsultantų federacijos (FIDIC) standartinėmis sutarčių sąlygomis, kurios numato arbitražą kaip iš tokių sutarčių kylančių ginčų sprendimo būdą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamas šalių ginčas yra komercinio pobūdžio, t. y. kyla ne iš viešojo pirkimo procedūrų, o iš statybos rangos sutarties vykdymo klausimų, todėl arbitruotinas. Spręsdama dėl arbitražo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog arbitražo sprendimu pažeistos imperatyviosios VPĮ normos dėl draudimo keisti sutarties kainą ar teisė į teisminę gynybą bei pareiškėjo nurodyti principai, jog galioja tik paskelbti įstatymai, teisingumą vykdo tik teismai, ir pan. Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, kad tiek VPĮ 15 straipsnio 6 dalies redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo ir GNK sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu galiojančios VPĮ nuostatos nenustato kategoriško draudimo perskaičiuoti sutarties kainą esant būtinumui dėl kainos indeksavimo ar pan. Kolegija pabrėžė, kad konstitucinė nuostata, jog teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, nereiškia, kad ginčo šalys negali susitarti kilusį ginčą perduoti nagrinėti arbitraže, ir toks susitarimas neprieštarauja nuostatai dėl teisės į teisminę gynybą, nes Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę apskųsti arbitražo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui (KAĮ 37 straipsnis).

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Kauno vandenys“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 139 panaikinti kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai, priimtą negaliojančio arbitražinio susitarimo (išlygos) pagrindu. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Dėl ginčo arbitruotinumo. Ginčas nėra arbitruotinas, nes kyla iš viešojo pirkimo sutarties ir yra susijęs su ES ir Lietuvos valstybės skiriamu finansavimu (KAĮ 37 straipsnio 5 dalis). Ginčai, kilę iš viešųjų pirkimų, patenka į nearbitruotinų ginčų sąrašą pagal KAĮ 11 straipsnio nuostatas kaip ginčai, susiję su viešojo intereso apsauga. Be to, VPĮ 102 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta tokių ginčų teismingumo taisyklė – tiekėjas, nesutikdamas su perkančiosios organizacijos veiksmais, turi teisę pateikti ieškinį teismui ir nepateikęs pretenzijos perkančiajai organizacijai.
  2. Dėl arbitražinio teismo sprendimo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai (KAĮ 37 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Pirma, Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė VPĮ nuostatas ir neatsižvelgė į tai, kad VPĮ 15 straipsnio 3 dalis imperatyviai draudžia keisti kainą ir pirkimo sąlygas tiek sutarties sudarymo, tiek vykdymo metu. Nei VPĮ, nei viešojo pirkimo dokumentai, nei Sutartis nenumatė fiksuotos Sutarties kainos didinimo galimybės. Ginčo sutartis buvo sudaryta pagal viešųjų pirkimų procedūras, todėl jos kaina galėjo būti didinama tik VPĮ 15 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais ir tik tuo atveju, jei tokia kainos didinimo galimybė būtų nustatyta Sutartyje, o CK taisyklės dėl rangos ar statybos sutartyse nustatytos kainos keitimo negalėjo būti taikomos. Antra, arbitražinis teismas, spręsdamas dėl to, jog VPĮ nuostatos nedraudė keisti Sutarties fiksuotos kainos sutarties vykdymo metu, rėmėsi Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymo dėl viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos patvirtinimo 2008 m. rugsėjo 10 d. redakcija, kuri Sutarties sudarymo metu dar negaliojo. Pagal sutarties sudarymo metu galiojusio VPĮ 15 straipsnio 3 dalį draudžiama keisti fiksuotą sutarties kainą, jei tokia galimybė nenumatyta viešojo pirkimo dokumentuose ar sudarytoje sutartyje. Trečia, arbitražinis teismas įpareigojo atsakovą vykdyti neteisėtą sprendimą, nes GNK priėmė imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sprendimą, o arbitražinis teismas šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo netyrė, tai prieštarauja viešajai tvarkai ir moralės normoms. Ketvirta, arbitražinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, nes nepagrįstai laikė, kad galutinius ir privalomus sprendimus ginčuose dėl teisės gali priimti bet kokia institucija, t. y. iš esmės neperžiūrėjo GNK sprendimo, atėmė iš kasatoriaus realią galimybę kvestionuoti sprendimo teisėtumą, pagrįstumą, teisingumą teisme ar arbitraže.
  3. Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir teismo nutarties nemotyvavimo. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamas ginčas negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže, nes APVA nėra gavusi savo steigėjo Aplinkos ministerijos išankstinio sutikimo (KAĮ 11 straipsnio 2 dalis). Teismas nepagrįstai nevertino byloje esančio įrodymo – Aplinkos ministerijos 2009 m. kovo 25 d. rašto, kuris patvirtina, kad ši ministerija nebuvo davusi sutikimo sudaryti arbitražinį susitarimą ir nagrinėti ginčą arbitražiniame teisme. APVA ir Aplinkos ministerija yra atskiri juridiniai asmenys, jų valia negali būti tapatinama, Aplinkos ministerija nėra Sutarties šalis, todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad jos sutikimas galėjo būti išreikštas ne rašytine forma. Faktas, kad APVA ir jos atsakingi tarnautojai neužtikrino tinkamo imperatyviosios įstatymo normos taikymo derinant Sutarties nuostatas su ieškovais, neeliminuoja įsakmaus KAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimo ir negali būti pagrindu pripažinti, kad arbitražinis susitarimas galiojantis. Be to, teismas, laikydamas, kad Aplinkos ministerijos sutikimas – tai neprieštaravimas arbitražiniam susitarimui, pažeidė CK 1.64 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais; KAĮ nenumatyta galimybės išankstinį steigėjo sutikimą dėl arbitražinio susitarimo išreikšti tylėjimu, dėl tokios galimybės šalys nesusitarė. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės neanalizavo atsakovo skunde nurodytų argumentų, nevertino byloje esančių įrodymų, netinkamai nustatė ir vertino faktines aplinkybes, nemotyvavo, kodėl atsakovo pateikti argumentai yra nepagrįsti.
  4. Dėl atsakovų laikymo viena šalimi. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatoriui netaikytinas sprendimas dėl arbitražinės išlygos galiojimo APVA atžvilgiu. Prašymą panaikinti arbitražinį sprendimą gali pateikti bet kuri šalis, todėl teisiškai nereikšmingas klausimas, kas pateikė tokį prašymą. Be to, kasatorius ir APVA pagal Sutartį yra laikomi viena šalimi, už Sutarties kainos mokėjimą ieškovams yra atsakinga išimtinai APVA, kaip perkančioji organizacija, o, atsižvelgiant į tai, kad Sutarties šalis buvo APVA, visas ginčas negalėjo būti nagrinėjamas arbitraže. Ieškovai prašė priteisti nurodytą sumą solidariai iš kasatoriaus ir APVA.

12Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas APVA prašo panaikinti skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 139. Atsiliepimu atsakovas iš dalies sutinka su kasaciniu skundu ir nurodo tokius argumentus:

  1. Dėl arbitražinio teismo sprendimo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai. GNK ir arbitražinis teismas išsprendė viešojo pirkimo sutarties keitimo klausimą ir taip pažeidė VPĮ imperatyviąsias taisykles (VPĮ 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 3 dalis). Visi ginčai, susiję su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu, įskaitant ir viešojo pirkimo sutarties kainos pakeitimą, turi būti sprendžiami vadovaujantis viešuoju interesu. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusiame VPĮ imperatyviai nustatyta, kad šalių susitarimų keisti negalima, jei sutarties sąlygų keitimas neaptartas sutartyse, o ginčo Sutartyje neaptartos tokio keitimo sąlygos, neįtvirtinta kainos keitimo galimybė, todėl VPĮ 15 straipsnio 6 dalies 4 ar 5 punktai negalėjo būti taikomi. Sutartis yra fiksuotos kainos viešojo pirkimo sutartis, t. y. riziką, susijusią su kainos didėjimu dėl infliacijos, prisiėmė paslaugos teikėjas – rangovas. Ieškovai, pateikdami pasiūlymą, pateikė ofertą su joje nurodyta fiksuota kaina, ir bandymas padidinti Sutarties kainą laikytinas ieškovų nesąžiningumu. Be to, ieškovų reikalavimas perskaičiuoti Sutarties kainą grindžiamas ne infliacija, o statybos sąnaudų kainų indekso padidėjimu. Pažymėtina, kad atsakovo APVA įpareigojimas vykdyti GNK sprendimą reikštų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetų pakeitimą, t. y. viešosios tvarkos pažeidimą.
  2. Dėl galimybės ginčą perduoti nagrinėti arbitraže. Kasatorius pagrįstai nurodo, kad arbitražinis teismas neturėjo kompetencijos nagrinėti ginčo, nes APVA yra biudžetinė įstaiga ir arbitražinio susitarimo sudarymui neturėjo steigėjo (Aplinkos ministerijos) sutikimo, tai patvirtina Aplinkos ministerijos 2009 m. kovo 25 d. raštas Nr. (15-1)-D8-2579. Arbitražinis susitarimas nesaisto APVA, nes sandoriai, sudaryti viešojo juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant savo kompetenciją, nesukelia prievolių juridiniam asmeniui (CK 2.84 straipsnio 1 dalis). Steigėjos Aplinkos ministerijos tylėjimas negali būti sutapatinamas su konkliudentiniais veiksmais, nes tai yra atskiros valios išraiškos formos (CK 1.64 straipsnis), be to, tylėjimas laikomas valios išraiška tik įstatymo ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 straipsnio 3 dalis), o šioje byloje nėra nustatytos įstatymo ar susitarimo sąlygos, pagal kurią tylėjimas galėtų būti prilyginamas valios išraiškai. Arbitražinio susitarimo sąlygos pateikimas standartinėse FIDIC sąlygose nereiškia, jog ji yra privaloma, nes kiekvienu konkrečiu atveju turi būti akceptuota, t. y. dėl jos turi būti aiškiai ir tinkamai susitarta. Nesant tokio susitarimo, ginčas negali būti perduodamas spręsti arbitražui.
  3. Dėl kasatoriaus ir atsakovo laikymo viena šalimi ir solidariosios jų atsakomybės. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad APVA ir UAB ,,Kauno vandenys“ turėtų būti laikomi viena Sutarties šalimi. Sutartis nesuteikė teisės atsakovams veikti vienas kito vardu, skiriasi jų teisės ir pareigos, skirtingi jų interesai dėl Sutarties pagrindu sukurtos naudos. Paramą administruojanti institucija APVA negali būti įpareigota skirti daugiau lėšų, negu numatyta skirti paramai. Be to, pagal Sutartį APVA nėra atsakinga už darbų vykdymo priežiūrą, kurią vykdė kasatorius. APVA nėra ir negali būti laikoma solidariai atsakinga kartu su UAB „Kauno vandenys“, nes jos atsakomybė yra ribota. APVA nėra laikoma šalimi, kuriai būtų privalomas GNK sprendimas. Jei būtų pripažinta, kad GNK sprendimas yra galutinis ir privalomas, Sutarties kainos padidėjimą iš savo lėšų privalėtų mokėti užsakovas UAB „Kauno vandenys“.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai AB „Požeminiai darbai“ ir „WTE Wassertechnik GmbH“ prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

  1. Dėl ginčo arbitruotinumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 pasisakė, kad dėl Sutarties vykdymo kilęs ginčas yra civilinė ir komercinė byla, todėl nėra abejonių dėl jo arbitruotinumo. Kadangi pastaroji nutartis priimta ginče tarp arbitražinio ginčo šalių, ji visoms šioms šalims turi res judicata galią. Ginčas yra komercinis, nes kilo dėl statybos rangos sutarties vykdymo klausimų, t. y. dėl GNK sprendimo vykdymo. Be to, VPĮ, KAĮ nedraudė ir nedraudžia pirkimo sutartyje įrašyti arbitražinių išlygų. Tokią išvadą pagrindžia ir viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas, iš kurio matyti, kad pirkimas pasibaigia sudarius pirkimo sutartį, todėl pirkimo sutarties vykdymo klausimai ir kilę ginčai gali būti sprendžiami arbitražu. Po viešojo pirkimo sudarytos sutarties kainos keitimas yra jos vykdymo klausimas, kuris nėra viešųjų pirkimų procedūrų klausimas.
  2. Dėl arbitražinio teismo sprendimo prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai. Kasatorius nepagrįstai išplečia viešosios tvarkos sąvoką, nurodydamas, kad ji apima visas imperatyviąsias teisės normas. Kasatoriaus nurodytas tariamas VPĮ nuostatų pažeidimas negali būti laikomas viešosios tvarkos pažeidimu, o kasatoriaus argumentai dėl netinkamai arbitražinio teismo taikytų teisės normų nėra pagrindas peržiūrėti arbitražo sprendimą. Visus arbitražiniam teismui pateiktus argumentus, susijusius su galimybe didinti Sutarties kainą, neviršydamas savo kompetencijos išnagrinėjo arbitražinis teismas ir nustatė, kad Sutarties kaina galėjo būti keičiama. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad buvo pažeistas teisės į teisminę gynybą principas, nes Sutartyje nustatyta šalies teisė pateikti nepasitenkinimo raštą dėl GNK sprendimo, kasatorius šia teise tinkamai nepasinaudojo, todėl dėl jo priimtas GNK sprendimas laikytas galutiniu.
  3. Dėl įrodinėjimo taisyklių ir teismo nutarties motyvavimo. Teismas nepažeidė įrodinėjimo taisyklių, o arbitražinis susitarimas sudarytas tinkamai ir galioja. Aplinkybę, kad Aplinkos ministerija žinojo apie Sutartyje įtvirtintą arbitražinę išlygą ir jai neprieštaravo, patvirtina tai, jog APVA viešai skelbia visų pirkimo sutarčių projektus, Aplinkos ministerija dalyvavo rengiant Sutarties projektą, be to, jos sutikimas sudaryti arbitražinę išlygą yra įtvirtintas jos priimtų teisės aktų normose. Aplinkos ministerijos valia – esančios situacijos toleravimas, be to, pati ministerija reikalavo tokių projektų atvejais, koks yra pagal Sutartį vykdytas projektas (t. y. bent dalinis finansavimas iš ES paramos lėšų), statybos rangos sutartis sudaryti ir vykdyti pagal FIDIC sutarčių sąlygas (kurios numato arbitražą kaip iš tokių sutarčių kylančių ginčų sprendimo būdą). Arbitražinio susitarimo galiojimą patvirtina ir tai, kad šalys aktyviai vykdė Sutartyje įtvirtintą nuostatą dėl ginčų sprendimo GNK, kuri yra arbitražinės išlygos dalis, ir tuo metu šios išlygos neginčijo. Pažymėtina, kad APVA steigėjo sutikimas dėl arbitražinės išlygos nedaro įtakos tokios išlygos galiojimui kasatoriaus atžvilgiu. APVA ir kasatorius yra atskiros ir savarankiškos Sutarties šalys, todėl, jei arbitražinė išlyga negaliotų vienai iš jų, ji vis tiek galiotų kitai šaliai.
  4. Dėl Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjimo ribų. Arbitražo sprendimas gali būti tikrinamas tik KAĮ 37 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialiosios viešosios tvarkos aspektu. Kasatorius kvestionuoja arbitražinio teismo nustatytą faktinių aplinkybių, įrodymų tyrimą bei teisės normų aiškinimą ir taikymą, todėl tokie jo argumentai negali būti nagrinėjami.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

17Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl byloje keliamų teisės normų, reglamentuojančių ginčų, kilusių viešųjų pirkimų srityje, arbitruotinumą, aiškinimo bei taikymo, taip pat dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010, prejudicinės galios nagrinėjamai bylai.

18Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010, prejudicinės galios nagrinėjamai bylai

19Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas pasireiškia tuo, kad teismo sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje, t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas, kurių visetas turi būti nustatytas byloje: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,, Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011; kt.).

20Atsižvelgiant į šią nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką ir sprendžiant ieškovų atsiliepime į kasacinį skundą keliamą klausimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutarties, priimtos civilinėje Nr. 3K-3-116/2010, prejudicinės galios šiai bylai, būtina išsiaiškinti, kas sudarė pirmiau išnagrinėtos bylos nagrinėjimo dalyką.

21Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutarties turinio matyti, kad civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 buvo nagrinėjamas ieškinio priėmimo klausimas. APVA kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu AB „Požeminiai darbai“ ir Vokietijos įmonei ,,WTE Wassertechnik GmbH“ dėl šalių 2005 m. spalio 14 d. sudarytoje rangos sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šį ieškinį paliko nenagrinėtą CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teismai nurodė, kad Vilniaus komercinio arbitražo teisme jau nagrinėjama tų pačių šalių byla Nr. 139, kurioje keliamas ir arbitražinės išlygos negaliojimo klausimas, o, atsižvelgiant į KAĮ 19 straipsnio 1 dalį, arbitražinis teismas turi teisę pats priimti sprendimą dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant ir tuos atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo.

22Kasacinis teismas, vertindamas šių teismų procesinių sprendimų teisėtumą, sprendė klausimus dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti Lietuvos ir kitos valstybės subjektų ginčą, taip pat reikalavimus dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, kai arbitražinio susitarimo negaliojimo klausimas tuo pačiu pagrindu jau yra iškeltas pirmiau pradėtoje arbitražo byloje, bei dėl teismo ir arbitražo jurisdikcijos santykio. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos teismai, spręsdami dėl savo jurisdikcijos arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia klausimo Reglamento Nr. 44/2001 taikymo prasme, turi atsižvelgti tik į pagrindinio ginčo objektą, nagrinėjamu atveju pagrindinio ginčo objektas yra rangos sutarties vykdymas, todėl sprendė, jog toks ginčas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį ir Lietuvos teismai pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą turi jurisdikciją spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti arbitražinės išlygos galiojimo klausimą iš esmės. Nustačiusi, kad Lietuvos teismai turi galią spręsti klausimą dėl savo kompetencijos nagrinėti šį skirtingų valstybių narių subjektų ginčą apskritai, teisėjų kolegija konstatavo, jog teismai šį klausimą išsprendė tinkamai ir pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą, nes tuo atveju, kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas iškeliamas arbitraže, šį klausimą KAĮ 19 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžia arbitražas, t. y. teismas turėtų nespręsti klausimo dėl arbitražo jurisdikcijos nagrinėti ginčą, taip pat ir dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, kol šį klausimą išnagrinės arbitražas. Kai arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas išsprendžiamas paties arbitražo galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės, šalis, kvestionuojanti arbitražinio susitarimo galiojimą, gali patikrinti arbitražo sprendimą nurodytu klausimu ir teisme, paduodama prašymą panaikinti arbitražo sprendimą KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

23Taigi civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 kasacinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjo klausimą dėl teismo jurisdikcijos, o tam buvo būtina spręsti, ar ginčo teisiniai santykiai patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, nes viena iš ginčo šalių buvo ne Lietuvos subjektas. Kolegija nevertino arbitražinės išlygos, kaip tokios, tinkamumo ar galimybės tokius ginčus nagrinėti arbitraže, o tik sprendė, ar tokio pobūdžio ginčai – t. y. kilę iš rangos sutarties vykdymo srities – patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį. Nuo atsakymo į šį klausimą priklausė išvada, ar teismai apskritai gali spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti arbitražinės išlygos galiojimo klausimą, taigi - sąvoka ,,civilinė ir komercinė byla“ buvo vartojama Reglamento Nr. 44/2001 taikymo srities nustatymo kontekste ir nereiškė išvados dėl ginčo arbitruotinumo. Išnagrinėjusi šį klausimą, kolegija sprendė, kad teismai turėjo jurisdikciją spręsti dėl savo kompetencijos, tačiau, atsižvelgdama į tai, jog tie patys arbitražinės išlygos galiojimo ir ginčo arbitruotinumo klausimai buvo keliami ir jau pradėtoje nagrinėti arbitražo byloje, perdavė šį klausimą pirmiausia nagrinėti arbitraže, pažymėdama galimybę vėliau kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010, buvo sprendžiami klausimai dėl Lietuvos valstybės teismo jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą ir dėl teismo bei arbitražo kompetencijų santykio, kai arbitražiniame teisme jau pradėta nagrinėti tapataus turinio byla, tačiau šalių keliami klausimai dėl ginčo arbitruotinumo apskritai ar šalių sudarytos arbitražinės išlygos galiojimo, nebuvo sprendžiami, nes konstatuota, kad pirmiausia šiuos klausimus turi išspręsti arbitražinis teismas jau pradėtame arbitražo procese.

24Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010, sprendė iš esmės kitokio pobūdžio klausimus, nei keliami šioje byloje, todėl nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad kasacinis teismas jau yra pasisakęs dėl ginčo arbitruotinumo ir kad šis sprendimas turi res judicata galią nagrinėjamoje byloje keliamiems klausimams.

25Dėl ginčų, kylančių iš teisinių santykių vykdant (keičiant sutarties nuostatas) viešojo pirkimo sutartis, arbitruotinumo

26Vienas iš kasacinio skundo argumentų, dėl kurio nesutaria šalys (kasatorius-atsakovas ir ieškovai), – viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika dėl viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumo nesuformuota. Kasacinis teismas šioje byloje pasisako dėl ginčo, kurio objektas – viešojo pirkimo sutarties kainos pakeitimas, arbitruotinumo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

27Sprendžiant dėl viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumo, pirmiausia nustatytinas tokios galimybės ar negalimumo teisinis pagrindas. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Kasacinio teismo jau buvo nurodyta, kad įstatymo nuostatos, kuriose įtvirtinti nearbitruotini ginčai, yra imperatyviosios, todėl teismas, spręsdamas dėl šalių arbitražinio susitarimo galiojimo, turi įsitikinti, ar ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže; teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, nutarties Nr. 3K-3-62/2007). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad KAĮ nustatytas nearbitruotinų ginčų sąrašas yra baigtinis, o nearbitruotinų ginčų teisinių santykių sritys negali būti aiškinamos plečiamai.

28Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad viešųjų pirkimų ginčai KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinti ir šio įstatymo taikymo prasme negalima daryti išvados, kad jie nearbitruotini. Vis dėlto toks KAĮ 11 straipsnio 1 dalies aiškinimas per se nereiškia, kad ginčai, kurie negali būti arbitražo ginčo dalykas, turi būti įtvirtinti viename teisės akte. Pagrindinis viešųjų pirkimų teisinius santykius reguliuojantis teisės aktas – VPĮ. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą jurisprudenciją VPĮ – lex specialis. Kitų teisės aktų (ne VPĮ) nuostatos viešųjų pirkimų teisiniams santykiams turi būti taikomos subsidiariai, t. y. pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas (įskaitant ir dėl tiekėjų kvalifikacijos), o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, negalima VPĮ nuostatų aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011). Taigi, sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, arbitruotinumo, pirmiausia atsižvelgtina į VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatas.

29VPĮ kaip specialiojo įstatymo kvalifikavimą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. VPĮ siekiama tinkamos kokybės prekių ir paslaugų, reikalingų valstybės ir savivaldybių darniai ir tinkamai veiklai, racionaliam valstybės biudžeto lėšų naudojimui užtikrinti, konkurencijai ir rinkos plėtrai skatinti, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo principus įgyvendinančioms priemonėms garantuoti, atsižvelgiant į kovos prieš korupciją teisės aktų tikslus ir uždavinius. Viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl VPĮ viešiesiems pirkimams nustatyti specialūs reikalavimai, o šio įstatymo nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ERP“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-583/2008).

30Teismo vaidmuo ir pareiga saugant viešąjį interesą aktualus ne tik dėl visuomenei svarbių gėrių, užtikrinant VPĮ teisinio reguliavimo tikslų pasiekimą, apsaugos, bet ir siekiant skatinti tiekėjų sąžiningą varžymąsi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“, bylos Nr. 3K-3-155/2011 ir joje nurodytą praktiką). Tiekėjų sąžiningas varžymasis priklauso ne tik nuo to, kaip perkančioji organizacija vykdo pirkimo procedūras, kaip jų laikosi, bet ir kaip veiksmingai tiekėjai gali apginti savo galbūt pažeistas teises. Kasacinio teismo praktika dėl tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo principo suformuota, šioje akcentuojami tiekėjams prieinami ir efektyvūs jų teisių gynybos mechanizmai, reali galimybė jais pasinaudoti bei aktyvus teismo vaidmuo užtikrinant jų prieinamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011 ir joje nurodyta praktika; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011).

31Taigi siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus, už jų nagrinėjimą atsakingam subjektui turi būti suteikti plačiausi įgaliojimai veikti. Neabejotina, kad tokio pobūdžio galios sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus Lietuvoje suteiktos tik teismams (pvz., naujos redakcijos VPĮ nustatyta, kad teismai gali skirti alternatyviąsias sankcijas). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad viešųjų pirkimų teisiniame reguliavime nustatytas ryšys tarp tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumo principo užtikrinimo ir tiekėjų bei perkančiųjų organizacijų ginčus sprendžiančio subjekto statuso. Tiek ginčo rangos sutarties sudarymo metu galiojusios VPĮ V skyriaus nuostatos, tiek vėlesnės šio skyriaus redakcijos nustatė, kad perkančiosios organizacijos veiksmų ginčijimas atliekamas paduodant ieškinį teismui (laikantis ikiteisminės ginčų sprendimų tvarkos).

32Kasacinis teismas pažymi, kad nurodytą įstatymo nuostatą dėl ginčus sprendžiančio subjekto, be kita ko, reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę (netiesioginis direktyvų veikimas). VPĮ įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktai, tarp jų – 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva Nr. 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva Nr. 89/665), kurią iš dalies pakeitė 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo (toliau kartu – Peržiūros direktyvos). VPĮ V skyriaus nuostatos, reglamentuojančios ginčų nagrinėjimą, taikytinos ginčams tiek dėl tarptautinių, tiek dėl supaprastintų viešųjų pirkimų.

33Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Peržiūros direktyvose nustatyta, kad perkančiosios organizacijos veiksmų teisinį patikrinimą vykdo ar tokio patikrinimo reviziją atlieka (jei perkančiosios organizacijos veiksmai vertinti neteisminėje institucijoje) teisminė ar jai prilyginta institucija. Direktyvoje Nr. 89/665 2 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai už peržiūros procedūras atsakingos institucijos nėra teisminės, jos visada pateikia raštišką savo sprendimo paaiškinimą; tokiu atveju turi būti numatytos atitinkamos nuostatos, garantuojančios procedūras, kurių dėka visoms tariamai neteisėtoms priemonėms, kurių ėmėsi peržiūros institucija, arba visiems tariamiems jai suteiktų įgaliojimų panaudojimo trūkumams būtų taikomas nagrinėjimas teisme arba kokioje kitoje institucijoje, kuri laikoma teismu kaip apibrėžta EEB Sutarties 177 straipsnyje (dab. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 2, 3 dalys) ir kuri nepriklauso nei nuo perkančiosios organizacijos, nei nuo peržiūros institucijų. Kasacinis teismas pažymi, kad šiomis Europos Sąjungos teisės nuostatomis sudaromos prielaidos nacionalinių teismų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bendradarbiavimui prejudicinio sprendimo procedūroje. Ši procedūra teismams suteikia papildomų teisinių instrumentų išspręsti viešųjų pirkimų ginčus tinkamai aiškinant ir taikant VPĮ normas, į kurias perkeltos Europos Sąjungos direktyvų nuostatos.

34Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad nacionalinio teismo sąvoka, įtvirtinta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje, yra Europos Sąjungos teisės sąvoka, aiškintina ir taikytina autonomiškai nuo valstybių narių teisės; nėra būtina, kad nacionalinis teismas pagal šią Europos Sąjungos teisės normą būtų laikomas teismu pagal nacionalinę teisę, jei jo įsteigimo, sudarymo, veiklos, nepriklausomumo, priimamų sprendimų teisinio pagrindo bei privalomumo ir kiti jį apibūdinantys kriterijai atitinka Europos Sąjungos teisę kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendimą Dorsch Consult, C-54/96, Rink. 1997, p. I. 4961). Pagal Teisingumo Teismo praktiką sutartinis arbitražas nėra valstybės narės teismas buv. EBSS 234 straipsnio prasme, nes nėra nei teisinės, nei faktinės pareigos sutarties šalims perduoti savo ginčą nagrinėti arbitražui, ir, kadangi susijusios valstybės narės viešosios institucijos nėra įtrauktos į arbitražo (kaip ginčo nagrinėjimo institucijos) pasirinkimą, tai jos taip pat nėra įpareigotos įstoti į arbitro sprendžiamą bylą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1982 m. kovo 23 d. Sprendimą Nordsee prieš Reederei Mond, 102/81, Rink. 1982 p. 1095; 1999 m. birželio 1 d. Sprendimą Eco Swiss, C-126/97, Rink. 1989 p. I-3055). Galimybė apskųsti arbitražo sprendimą bendrosios kompetencijos teismui dėl tokio apskundimo pagrindų nelaikytina visaverčiu arbitražinio teismo sprendimo peržiūrėjimu. Kaip teisingai nurodė apeliacinis teismas, pagal KAĮ arbitražo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma apeliacijos forma, nes šiame įstatyme nėra numatytos apeliacijos – teisinio proceso, kai prašoma teismo priimtą sprendimą pakeisti tuo pagrindu, kad arbitražinio teismo sprendimas yra pagrįstas teisės ar fakto klaida. Tai reiškia, kad teismas negali panaikinti arbitražinio teismo sprendimo, jeigu arbitražas ne visiškai teisingai suprato teisės normą ar ją ne visai tinkamai pritaikė arba jos visiškai netaikė. Arbitražinio teismo sprendimų tikrinimas fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu Lietuvoje negalimas.

35Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nacionalinis, tiek Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisinis reguliavimas inter alia dėl viešųjų pirkimų ginčų sprendimo iš esmės apima teisinius santykius dėl procedūrų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, taip pat dėl procedūrų, susijusių su sutarties sudarymu. Iš Direktyvos Nr. 89/665 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad šia direktyva įtvirtintas peržiūros procedūrų minimalus standartas, įskaitant ginčus sprendžiančio subjektą ir jo statusą, apima sutarčių sudarymo procedūras, kurioms taikoma Direktyva 71/305/EEB (šią pakeitė Direktyva 93/37, kuri su vėlesniais pakeitimais aktuali 2005 m. ginčo rangos sutarčiai). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek, kiek viešųjų pirkimų teisinių santykių šalių santykiai išeina už viešojo pirkimo sutarties procedūrų, t. y. santykiai dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo, Europos Sąjungos teisė nereguliuoja, koks subjektas turi peržiūrėti perkančiųjų organizacijų ir tiekėjų ginčus ar revizuoti sprendimus dėl šių ginčų. Vadinasi, viešųjų pirkimų ginčų dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo arbitruotinumas – nacionalinės teisės reguliavimo dalykas.

36Ieškovai laikosi pozicijos, kad VPĮ 6 straipsnyje nustatyta, jog pirkimas baigiasi, kai sudaroma viešojo pirkimo sutartis. Jų teigimu, remiantis nurodyta įstatymo norma, ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo arbitruotini. Išplėstinė teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su tokiu VPĮ nuostatos aiškinimu bei pozicija, kad ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo yra arbitruotini, nes tokia sutartis po jos sudarymo (pasibaigus viešojo pirkimo procedūroms) yra įprastas komercinis sandoris. Kasacinio teismo jau spręsta dėl VPĮ 7 straipsnio (ex-6 straipsnio, įtvirtintoje ginčui aktualioje VPĮ redakcijoje). VPĮ 7 straipsnis (ex-6 straipsnis), kuriame nustatyta, kad pirkimas pasibaigia sudarius viešojo pirkimo sutartį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškintas ne lingvistiškai, o sistemiškai.

37Siekiant užtikrinti tiekėjų teisių gynybos veiksmingumą, kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nagrinėjama VPĮ norma aiškintina tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos veiksmų ribojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jei VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata būtų aiškinama taip, kad net ir tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog perkančioji organizacija vieną iš konkurso dalyvių nepagrįstai pripažino laimėtoju ir neteisėtai su juo sudarė viešojo pirkimo sutartį, o ginčo šalių negalima grąžinti į prieš pažeidimą buvusią padėtį (neva, pasibaigus konkurso procedūroms, nėra kur šalių grąžinti), tiekėjų pažeistų teisių gynyba netektų efektyvumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos Nr. 3K-3-425/2010).

38Sisteminis VPĮ 7 straipsnio (ex-6 straipsnio) nuostatų aiškinimas kasacinio teismo praktikoje buvo taikomas ir tiekėjų bei perkančiųjų organizacijų ginčams, kylantiems iš viešojo pirkimo sutarties vykdymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad VPĮ imperatyviosios normos tiekėją ir perkančiąją organizaciją saisto ir po sutarties sudarymo. Vien viešojo pirkimo sutarties sudarymas nereiškia, kad sutarties šalių nesaisto imperatyviosios VPĮ normos. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad VPĮ reguliuoja tam tikrus sutarties šalių teisinių santykių aspektus, kurie išeina už viešojo pirkimo procedūrų. Nors pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia (VPĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. Panevėžio miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-320/2011). Taigi tokiems [viešojo pirkimo sutarties vykdymo] santykiams taikytinas VPĮ, kiek jis juos reguliuoja: pvz., viešojo pirkimo sutarties keitimas, papildomų darbų pirkimas.

39Pažymėtina, kad šalių nesutarimo objektas – ginčo rangos sutarties kainos padidinimas, t. y. viešojo pirkimo sutarties esminės sąlygos keitimas. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VPĮ 7 straipsnio (ex-6 straipsnio) bei kitų VPĮ nuostatų ir imperatyviųjų nuostatų inter alia viešųjų pirkimų principų, aktualių nagrinėjamam ginčui aiškinimą, konstatuoja, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas – VPĮ reguliuojama sritis, kuriai nustatytos imperatyviosios teisės normos ir apribojimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu bei išplaukiantys iš viešųjų pirkimų principų turinio. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad kaina – svarbi viešojo pirkimo sutarties sąlyga. Tokios sąlygos pakeitimas sutarties galiojimo metu, jei tam nėra aiškaus leidimo pirminės sutarties sąlygose, gali pažeisti skaidrumo ir vienodo požiūrio į dalyvius principus (Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 9 d. Sprendimas, Komisija prieš CAS Succhi di Frutta, C-496/99 P, Rink. 2004, p. I-3801).

40Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad viešojo pirkimo sutarties sąlygų keitimas tiesiogiai susijęs su viešojo pirkimo procedūromis, todėl patenka į specialiąją viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo sritį, t. y. VPĮ. Jei būtų priešingai, ir VPĮ 15 straipsnio 3 dalies nuostata – sudarant pirkimo sutartį negali būti keičiama laimėjusio tiekėjo pasiūlymo kaina ir pirkimo dokumentuose bei pasiūlyme nustatytos pirkimo sąlygos – būtų aiškintina tik kaip reiškianti perkančiosios organizacijos ir pirkimą laimėjusio tiekėjo veiksmų ribojimą tik viešojo pirkimo sutarties sudarymo metu, tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo, taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai ir viešųjų pirkimų tiekėjų lygiateisiškumo ir skaidrumo principai. Dėl šių priežasčių VPĮ įtvirtinta sutarties laisvės principo išimtis.

41Teisingumo Teismas aiškindamas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvų, kuriose expressis verbis neįtvirtintas draudimas keisti viešojo pirkimo sutartis jų vykdymo metu, nuostatų ir viešųjų pirkimų principų turinį, vertino viešojo pirkimo sutarties pakeitimų teisėtumą pagal perkančiosios organizacijos pareigą griežtai laikytis jos paskelbtų viešojo pirkimo sąlygų ne tik pasiūlymų vertinimo metu, bet ir iki sutarties įvykdymo pabaigos. Perkančioji organizacija negali vienašališkai pakeisti pagrindinių viešojo pirkimo sąlygų, ypač tos, kuri, jei būtų viešojo pirkimo kvietime, būtų leidusi tiekėjams pateikti iš esmės kitus pasiūlymus. Jei perkančiajai organizacijai, nesant išankstinio paskelbimo apie viešojo pirkimo sutarties pakeitimo galimybę, viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu būtų leista pakeisti pirkimo sąlygas, pastarųjų, tokių, kokios buvo paskelbtos iš pradžių, turinys būtų iškreiptas ir neišvengiamai taip būtų pažeisti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, nes nebūtų užtikrintas viešojo pirkimo sąlygų vienodumas ir procedūrų objektyvumas (nurodytas Teisingumo Teismo Sprendimas Komisija prieš CAS Succhi di Frutta).

42Siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso dalyvius (lygiateisiškumą), viešojo pirkimo sutarties nuostatų pakeitimai yra naujos sutarties sudarymas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų prasme, jei nustatomos iš esmės skirtingos sąlygos nei pradinėje sutartyje ir taip parodoma šalių valia sudaryti naują susitarimą dėl esminių tokios sutarties sąlygų (Teisingumo Teismo 2000 m. spalio 5 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją, C‑337/98, Rink. 2000, p. I-8377). Galiojančios viešojo pirkimo sutarties pakeitimas gali būti laikomas esminiu, jei juo: a) nustatomos sąlygos, kurios, jei būtų nurodytos pradinės sutarties sudarymo procedūros metu, būtų suteikusios galimybę dalyvauti kitiems, nei dalyvavo, konkurso dalyviams arba konkurso nugalėtoju pripažinti kito, nei pasirinktasis, asmens pasiūlymą; b) labai išplečiama pirkimo apimtis, įtraukiant anksčiau nenumatytą pirkimo objektą; c) ekonominė sutarties pusiausvyra pasikeičia asmens, su kuriuo sudaryta sutartis, naudai taip, kaip nebuvo nustatyta pirminės sutarties sąlygose; d) pakeičiamas viešojo pirkimo sutarties kontrahentas (ar jo subrangovas, jei jo nurodymas pasiūlyme lėmė šio pasiūlymo pripažinimą laimėjusiu), su kuriuo iš pradžių sudaryta viešojo pirkimo sutartis (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 19 d. Sprendimas pressetext Nachrichtenagentur, C-454/06, Rink. 2008, p. I-4401; 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall, C-91/08. Rink. 2010, p. I-2815).

43Taigi galiojančios viešojo pirkimo sutarties keitimo klausimas Teisingumo Teismo praktikoje buvo nagrinėtas, vertinant, ar toks pakeitimas de jure nereiškia esminių sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. naujos sutarties sudarymo, kuriai turi būti taikomos viešojo pirkimo procedūros. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad viešojo pirkimo sutarties keitimas, kaip toks (nenagrinėjant jo teisėtumo), įeina į specialiojo įstatymo – VPĮ – teisinio reguliavimo sritį, kuriai įstatymų leidėjas nustatė ypatingus tikslus ir priemones juos pasiekti. Ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties pakeitimo kvalifikuotinas ginču dėl viešojo pirkimo procedūrų, kurioms VPĮ nustato privalomąją teismo jurisdikciją. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad arbitražinio teismo įgaliojimai tiek pagal nacionalinę teisę, tiek pagal Europos Sąjungos teisę neprilygsta teismo įgaliojimams, arbitražinio teismo veikla nukreipta tik į teisinių santykių šalių nesutarimų sprendimą, todėl ginčų dėl viešojo pirkimo sutarties keitimo arbitruotinumas galėtų lemti tai, kad bus nevisiškai pasiekti įstatymo leidėjo VPĮ įtvirtinti tikslai, visuomenės suinteresuotumas šiais santykiais būtų pernelyg apribotas (pvz., dėl arbitražinio teismo sprendimo konfidencialumo), o tiekėjų teisių apsauga būtų neveiksminga de minimis dėl negalimumo prejudicinio sprendimo kreiptis į Teisingumo Teismą.

44Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daro išvadą, kad šalių ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties kainos keitimo – nearbitruotinas ginčas, tokio pobūdžio nesutarimai spręstini tik teisme. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas nevertina, teisėtas ginčo sutarties kainos pakeitimas ar ne, laikytinas šios viešojo pirkimo sutarties sąlygos pakeitimas esminiu ir prieštaraujančiu viešųjų pirkimų principams ar ne. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išsprendus šalių ginčo arbitruotinumo klausimą, kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai, taip pat ir dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, nenagrinėtini kaip šiam ginčui nereikšmingi.

45Dėl bylinėjimosi išlaidų

46Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priėmus naują procesinį sprendimą, atitinkamai turi būti perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas yra patenkinamas, kasatoriui iš ieškovų priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius sumokėjo 264 Lt žyminio mokesčio už pareiškimą dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo ir kasacinį skundą (T. 1, b. l. 25; T. 2, b. l. 1), todėl ši suma jam priteistina iš ieškovų „WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“. Kasatorius nepateikė duomenų apie kasaciniame teisme turėtas išlaidas advokato pagalbai, todėl šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas (CPK 98 straipsnis). Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo turinį, AB „Požeminiai darbai“ turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Valstybei iš ieškovų „WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas – iš viso 84,95 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

48Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo arbitražo byloje Nr. 139 panaikinimo ir panaikinti Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 139 pagal ieškovų „WTE Wassertechnik GmbH“ ir akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai ir uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ dėl sumos, kuria padidinta statybos rangos sutarties kaina, bei palūkanų priteisimo.

49Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ (juridinio asmens kodas 132751369) iš akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“ (juridinio asmens kodas 133393277) ir „WTE Wassertechnik GmbH“ (registravimo numeris HRB 10153) po 132 (vieną šimtą trisdešimt du) Lt iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

50Priteisti valstybei iš akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“ ir „WTE Wassertechnik GmbH“ po 42,48 Lt (keturiasdešimt du litus 48 ct) iš kiekvieno išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

51Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovai „WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“... 6. II. Arbitražinio teismo sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarties... 7. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2010 m. vasario 8 d. arbitražinio... 8. Pareiškėjas (atsakovas) UAB „Kauno vandenys“ kreipėsi į Lietuvos... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Kauno vandenys“ prašo panaikinti Lietuvos... 12. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas APVA prašo panaikinti skundžiamą... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai AB „Požeminiai darbai“ ir... 14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 17. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl byloje... 18. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 19. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo... 20. Atsižvelgiant į šią nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką ir... 21. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 22. Kasacinis teismas, vertindamas šių teismų procesinių sprendimų... 23. Taigi civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 kasacinio teismo teisėjų kolegija... 24. Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo išplėstinė teisėjų... 25. Dėl ginčų, kylančių iš teisinių santykių vykdant (keičiant sutarties... 26. Vienas iš kasacinio skundo argumentų, dėl kurio nesutaria šalys... 27. Sprendžiant dėl viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumo, pirmiausia... 28. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad viešųjų pirkimų ginčai... 29. VPĮ kaip specialiojo įstatymo kvalifikavimą lemia šio įstatymo tikslai ir... 30. Teismo vaidmuo ir pareiga saugant viešąjį interesą aktualus ne tik dėl... 31. Taigi siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą sprendžiant viešųjų... 32. Kasacinis teismas pažymi, kad nurodytą įstatymo nuostatą dėl ginčus... 33. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Peržiūros direktyvose... 34. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad nacionalinio teismo sąvoka,... 35. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nacionalinis, tiek Europos... 36. Ieškovai laikosi pozicijos, kad VPĮ 6 straipsnyje nustatyta, jog pirkimas... 37. Siekiant užtikrinti tiekėjų teisių gynybos veiksmingumą, kasacinio teismo... 38. Sisteminis VPĮ 7 straipsnio (ex-6 straipsnio) nuostatų aiškinimas kasacinio... 39. Pažymėtina, kad šalių nesutarimo objektas – ginčo rangos sutarties... 40. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad viešojo pirkimo sutarties... 41. Teisingumo Teismas aiškindamas Europos Sąjungos viešųjų pirkimų... 42. Siekiant užtikrinti procedūrų skaidrumą ir vienodą požiūrį į konkurso... 43. Taigi galiojančios viešojo pirkimo sutarties keitimo klausimas Teisingumo... 44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daro išvadą, kad šalių ginčas dėl... 45. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 46. Patenkinus kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo... 47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 48. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010... 49. Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“... 50. Priteisti valstybei iš akcinės bendrovės „Požeminiai darbai“ ir „WTE... 51. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...