Byla 2A-2294-555/2011
Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir grąžinimo į ankstesnes pareigas

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės, Arūno Rudzinsko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aleksandro Stulginskio universiteto apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-622-358/2011 pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui Aleksandro Stulginskio universitetui (buvęs pavadinimas Lietuvos žemės ūkio universitetas) dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir grąžinimo į ankstesnes pareigas, ir

Nustatė

2ieškovė ieškiniu prašė pripažinti, kad iš darbo yra atleista neteisėtai, grąžinti ją į darbą pas atsakovą apsaugos darbuotojos pareigoms ir priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką bei 5 000 litų dydžio neturtinę žalą. Nurodė, kad Lietuvos žemės ūkio universitete dirbo nuo 1985 m. rugpjūčio 1 d., paskutiniuoju metu apsaugos darbuotojos pareigose, 2010 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 279-k buvo atleista ją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo 2010 m. gruodžio 15 d. Tai pat nurodė, kad ji yra neįgali, yra išlikęs 50 proc. darbingumas - neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) 2010-11-05 yra išdavusi išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, pagal kurią negali dirbti aukštyje, vibracijos ir triukšmo sąlygomis, o taip pat dirbti naktimis. Atsakovas pasinaudojęs šia darbo pobūdžio ir sąlygų išvada, tačiau mano, kad atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo atleisti ją iš darbo DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą pagrindu. Teigė, kad 2010 m. lapkričio 12 d. rašė darbdaviui prašymus palikti ją toliau dirbti apsaugos darbuotoja, tačiau su ne visu darbo krūviu. Nors atsakovas turėjo realią galimybę, tačiau jai nepasiūlė toliau dirbti tą patį darbą, tik ne su viso etato darbo krūviu. Šiais savo veiksmais atsakovas šiurkščiai pažeidė DK 146 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 1508 2 p. Atsakovas jos atleidimo iš darbo metu turėjo vakuojančių darbo vietų, kuriose ji pagal savo sveikatos būklę realiai galėjo dirbti, kas matosi iš „Sodros“ duomenų apie naujai priimtus pas atsakovą dirbti asmenis, tačiau jai tinkamų vakuojančių darbo vietų nebuvo pasiūlyta. Prieš atleidžiant iš darbo, jai buvo suteiktos kasmetinės atostogos nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. gruodžio 15 d. Tačiau kasmetinių atostogų metu ji sirgo nuo 2010 m. gruodžio 9 d. iki gruodžio 21 d. ir apie tai savalaikiai pranešė administracijai. Todėl pagal DK 174 straipsnio 1 dalies 1 punktą tokiu atveju kasmetinės atostogas automatiškai prasitęsia, tačiau atsakovas ją atleido iš darbo laikino nedarbingumo, o vėliau ir kasmetinių atostogų metu ir tuo šiurkščiai buvo pažeisti DK 133 straipsnio 2 dalis ir DK 165 straipsnis.

3Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino Lietuvos Žemės Ūkio Universiteto rektoriaus 2010 12 16 įsakymą Nr 305-K dėl I. T. atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą neteisėtu ir I. T. grąžino į pastatų tvarkymo grupės apsaugos pareigybę, priteisė iš Lietuvos Žemės Ūkio Universiteto 8296,36 Lt vidutinį darbo užmokestį, 1000 Lt neturtinės žalos I. T. bei 6 Lt valstybei už procesinių dokumentų įteikimą. Nurodė, kad atsakovas formaliai vertino ieškovės situaciją ir toks vertinimas neatitinka kasacinio teismo praktikos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas sprendimą apie tai, kad nėra laisvų darbo vietų ir pirminį įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo, kuris vėliau buvo patikslintas, priėmė anksčiau nei ieškovė kreipėsi dėl sumažinto darbo krūvio bei kada ieškovė atostogavo, darė išvadą, kad atsakovas maksimaliai nedėjo pastangų, kad ieškovė galėtų pagal savo sveikatos būklę toliau dirbti. Todėl teismas sprendė, kad vien šiuo pagrindu ieškovės atleidimas iš darbo negali būti pripažintas teisėtu. Pagal byloje esančius įrodymus, teismas nurodė, kad 2010-12-17 pas atsakovą buvo laisva viena apsaugos darbuotojo pareigybė, 2010-11-01 – 2010-12-31 priimti trys bendrabučių tarnybos apsaugos darbuotojai, todėl teismo vertinimu, atsakovas neįrodė aplinkybės, kad ieškovės atvejis buvo išimtinis, t.y. parinkti ir pasiūlyti ieškovei kitą darbą nebuvo jokių galimybių. Taip pat sprendė, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai, jog atsakovas nesilaikė darbo sutarties nutraukimo tvarkos, nustatytos DK 129-131 straipsniuose, bei, kad ieškovė negalėjo būti atleista be profesinės sąjungos sutikimo. Pripažinęs, kad ieškovė buvo atleista iš darbo pažeidžiant įstatymus, teismas ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos - 2010 12 15 iki 2011 09 19 (teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) – 8296,36 Lt (vidutinis ieškovės darbo užmokestis 1169.36, dienos -55.42 Lt, tokiu būdu 1169.36 Lt x 9 mėn.= 10524.24 Lt + 110.84 Lt (už 2 d.d.)= 10 635.08 Lt – 2338.72 Lt (išmokėta išeitinė pašalpa). Teismas pripažino labiau tikėtiną aplinkybę, kad netikėtas ieškovės atleidimas jai sukėlė dvasinių išgyvenimų, itin dideles neigiamas emocijas, be to, ieškovė pas atsakovą dirba jau nuo 1985 metų, turi sveikatos sutrikimų. Todėl, teismas įvertinęs šias aplinkybes bei vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijais, priteisė 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

4Apeliaciniu skundu atsakovo Aleksandro Stulginskio universiteto atstovas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje patenkinti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Mano, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Nurodo, kad pirminis įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo nebuvo priimtas anksčiau nei ieškovė kreipėsi dėl sumažinto darbo krūvio, t.y. jis buvo priimtas vėliau, nors ir tą pačią dieną - 2010-11-12. Tai, kad universitetas, gavęs 2010 m. lapkričio 5 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą Nr. 5060 „Dėl darbo pobūdžio ir sąlygų", iš karto ėmėsi spręsti I. T. klausimą - universitete 2010-11-08 buvo išleistas rektoriaus pavaduotojo ūkiui potvarkis Nr. 10-04 „Dėl I. T. darbo", pagal kurį buvo sudaryta komisija I. T. darbui pagal negalios pobūdį įvertinti, įrodo, jog jis elgėsi sąžiningai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Teigia, kad Aleksandro Stulginskio (Lietuvos žemės ūkio) universitetas laikotarpiu nuo 2010-11-01 iki 2010-12-31 į darbą priėmė 5 asmenis: 3 bendrabučių tarnybos apsaugos darbuotojas (visos darbo sutartys terminuotos, pagrindinis reikalavimas pareigoms užimti buvo medicininė pažyma apie sveikatos būklę); projekto vadovę (darbo sutartis terminuota, pagrindinis reikalavimas pareigoms užimti buvo mokslų daktaro laipsnis); bandymų stoties darbininką (darbo sutartis neterminuota, pagrindiniai reikalavimai pareigoms užimti buvo medicininė pažyma apie sveikatos būklę bei praktiniai įgūdžiai lauko moksliniuose bandymuose), kitų laisvų darbo vietų universitetas neturėjo ir papildomų darbuotojų į darbą universitete nepriėmė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto nuomone, galima konstatuoti, kad perkelti ieškovę dirbti sumažintu krūviu ir dirbti sveikatai bei kvalifikacijai atitinkantį darbą nebuvo jokios galimybės, o tai reiškia, kad tuo metu universitetas vakuojančių darbo vietų, atitinkančių ieškovės sveikatą ir kvalifikaciją, neturėjo. Nurodo, kad vien dėl šios priežasties ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas turėjo pripažinti teisėtu. Teigia, kad teismas neatsižvelgė, nenagrinėjo ir neįvertino aplinkybių, jog pateiktose tiek I. T., tiek I. P. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvados „Dėl darbo pobūdžio ir sąlygų" šių apsaugos darbuotojų rizikos veiksniai ir darbingumo lygiai nesutampa, todėl, apelianto nuomone, teismo išvada, jog apsaugos darbuotojų darbo laiką atsakovas dalino, yra nepagrįsta. Taip pat nurodo, kad ieškovė ne tik kad galėjo, tačiau ir privalėjo suprasti, jog jos sveikatos būklė neleidžia jai tinkamai atlikti darbo sutartyje nustatytų pareigų bei funkcijų, todėl mano, kad darbo sutarties nutraukimas ieškovei negalėjo būti netikėtas, kadangi pagrindinis reikalavimas ieškovės pareigoms užimti buvo medicininė pažyma apie sveikatos būklę. Nurodo, kad teismas į šias aplinkybes taip pat neatsižvelgė, jų neanalizavo ir nenagrinėjo, taip pat teismas sprendime neįvardino kriterijų, kuriais remdamasis nustatė priteistą neturtinės žalos dydį.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo papildomai atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-09-20 iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos, kadangi atsakovas nevykdo teismo sprendimo ir į darbą negrąžino.

6Apeliacinis skundas netenkintinas.

7CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas.

8Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo ir procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimu. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės yra įtvirtintos CPK 185 straipsnyje, o teismas, taikydamas ir aiškindamas įstatymus, visais atvejais privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Išvadas apie tam tikrų faktų egzistavimą teismas daro remdamasis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visetu, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

9Byloje nustatyta, kad ieškovė I. T. Lietuvos Darbo Raudonosios Vėliavos ordino Žemės ūkio akademijos 1985 m. liepos 31 d. įsakymo pagrindu buvo priimta į darbą šveicarės-rūbininkės pareigoms (b.l. 6). 2001 m. sausio 29 d. tarp ieškovės ir Lietuvos žemės ūkio universiteto buvo sudaryta darbo sutartis (b.l. 19-20), kurios pagrindu ieškovė buvo įdarbinta antrų rūmų apsaugos darbuotoja ir kuri buvo nutraukta 2010 m. gruodžio 16 d. (b.l. 10-12) pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno III teritorinio skyriaus 2010-11-05 išvados Nr. 5060 dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (b.l. 18) matyti, kad ieškovei iki 2011-05-04 nustatytas 50 procentų darbingumas, nurodyta, kad ji negali dirbti naktinį darbą, rekomenduojama dirbti ne visą darbo dieną arba darbo savaitę. Ieškovė I. T. raštu darbdaviui 2010 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą dėl darbo krūvio sumažinimo, kuriame išreiškė valią dirbti sumažintu (puse) krūviu (b.l. 84), darbdavio sudaryta komisija 2011-11-11 protokolu Nr. 1 konstatavo faktą, jog I. T. darbo pagal pateiktą išvadą ir turimą kvalifikaciją nėra (b.l. 62), darbdavys 2010-11 16 raštu Nr. 03-651 informavo ieškovę, kad perkelti dirbti sumažintu krūviu ir dirbti sveikatai atitinkantį darbą pagal pateiktą išvadą neturi galimybės.

10DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas savarankiškas darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir nustatyta, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Teisinis pagrindas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis nutraukti su darbuotoju minėtu pagrindu darbo sutartį yra medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvada, kad darbuotojas dėl sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų darbo funkcijų. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte pavartotas žodžių junginys „negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo“ pagal teismų praktiką ne visais atvejais reiškia, kad darbuotojas negali eiti pareigų ar dirbti darbo tam tikru pavadinimu, nes tos pačios pareigybės darbuotojų konkrečios darbo funkcijos, jų pobūdis ir atlikimo sąlygos gali skirtis. Atleidžiant darbuotoją iš darbo aptariamu pagrindu svarbu tai, kad darbuotojas negali atlikti tų darbo funkcijų ar jų dalies, dėl kurių atlikimo su juo buvo sudaryta darbo sutartis. Kai už tokį atleidimo iš darbo pagrindą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavio pareiga yra pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius ar darbuotojui nebuvo galimybės nustatyti ne visą darbo laiką, o teismo – pagal konkrečias bylos aplinkybes įvertinti, ar darbdavys, prieš atleisdamas darbuotoją išnaudojo visas galimybes nustatyti ne visą darbo laiką (DK 146 straipsnis), bei ar įvykdė pareigą perkelti darbuotoją į kitą darbą (DK 273 straipsnis).

11Darbuotojas, kuris pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ar sveikatos priežiūros įstaigos išvadą dėl sveikatos būklės negali dirbti sutarto darbo (eiti pareigų), nes tai pavojinga jo sveikatai, arba jo darbas gali būti pavojingas kitiems, jo sutikimu turi būti perkeltas į jo sveikatą ir ,esant galimybei, kvalifikaciją atitinkantį darbą. Kaip jau minėta, ieškovei pateikus 2010-11-05 išduotą pažymą Nr. 5060, ieškovė pateikė 2010-11-12 prašymą dirbti sumažintu darbo krūviu. Išvadoje pateikiamos rekomendacijos įgyvendinimas priklauso išimtinai nuo darbuotojo valios, todėl, darbuotojui pareiškus reikalavimą dirbti ne visą darbo laiką, šis darbuotojo pageidavimas darbdaviui tampa privalomas (DK 146 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taigi darbdavys, nors savo valia vienašališkai ir negali neįgaliam darbuotojui nustatyti ne viso darbo laiko, bet įgyvendindamas darbdaviui privalomą Tarnybos išvadą bei parinkdamas ir pasiūlydamas neįgaliu tapusiam darbuotojui kitą darbą, kurį dirbti darbuotojas pagal sveikatos būklę galėtų, turi šią aplinkybę įvertinti bei sudaryti galimybę darbuotojui tokia teise realiai pasinaudoti. Tik išimtiniais atvejais, kai nustatoma, kad darbdavys dėjo maksimalias pastangas neįgaliu tapusį darbuotoją perkelti jo sutikimu į kitą darbą ir taip bent iš dalies kompensuoti darbuotojo sveikatos praradimą, tačiau realiai darbuotojo perkelti į kitą darbą nebuvo galimybės, gali būti pripažįstamas teisėtu darbuotojo atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą (2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. ieškinį atsakovei AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-79/2011).

12Nagrinėjamoje byloje apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą apie ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtumą, iš esmės kelia fakto klausimą teigdamas, kad pagal ieškovei pavestą darbą jis (apeliantas) neturėjo galimybės suteikti ieškovei pastarosios sveikatos būklę atitinkantį darbą, be to nurodė, kad darbdavys, gavęs išvadas apie ieškovės sveikatos būklę, iš karto, sudaręs komisiją, ėmėsi spręsti ieškovės darbo klausimą t.y. elgėsi sąžiningai ir neformaliai.

13Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovei su darbdaviu sudarius darbo sutartį, jos darbo vieta buvo apibrėžta vienu požymiu - pastatų tvarkymo grupėje apsaugos darbuotoja. Apsaugos darbuotojams, sutinkamai su darbdavio 2004-10-15 įsakymu Nr. 242 (b.l. 63) taikoma 24 valandų per parą darbo laiko trukmė. Iš Lietuvos žemės ūkio universiteto personalo etatų sąrašo (b.l. 55), apsaugos darbuotojų personalo sąrašų (b.l. 57-58, 77-78) spręstina, kad pastatų tvarkymo grupėje atsakovas nustatė 15 apsaugos darbuotojų darbo vietų. Byloje nėra pateikta įrodymų, be to tai atsispindi ir iš byloje pateiktų darbo sutarčių (b.l. 19-20, 98), jog priimant į darbą apsaugos darbuotoją darbo sutartyje būtų susitarta dėl konkrečios darbuotojo budėjimo vietos, tačiau kaip matyti iš pateiktų budėjimo grafikų (b.l. 99-102), ieškovės atleidimo iš darbo laikotarpiu darbdavys turėjo galimybę atskiriems apsaugos darbuotojams nustatyti darbo laiką tik dienos laikotarpiu bei mažesnę nei 24 valandų per parą darbo laiko trukmę. Pažymėtina, kad ieškovė, esant komisijos išvadai pageidavo dirbti ne visą darbo laiką, tačiau byloje, kolegijos vertinimu, surinkti įrodymai nepatvirtina apeliacinio skundo argumentų, jog esant ieškovės prašymui, darbdavys sudarė ieškovei galimybę dirbti ne visą darbo laiką sumažinat savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo pamainą. Darbdavys, kolegijos vertinimu, apsiribojo svarstymu ieškovę perkelti į kitas laisvas darbo vietas, kas sudarė pagrindą pripažinti, jog darbo sutartis su ieškove pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra nutraukta neteisėtai. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį su ieškove, 2010 m. lapkričio 12 d. įsakyme Nr. 279-K, kuris buvo patikslintas 2010-11-15 įsakymu Nr. 281-K bei 2010-12-16 įsakymu Nr. 305-K, nesirėmė tuo, kad ieškovė pagal savo sveikatos būklę negali dirbti ne visą darbo laiką. Apeliacinio skundo argumentai neįgalina pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

14Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai atleido ieškovę, vadovaudamasi DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kuriame numatyta, jog darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo.

15DK 250 straipsnyje nustatyta darbo sutarties šalių teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t.y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad nustatyti neturtinės žalos atlyginimo dydį, t. y. parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius, ir kartu lygiateisę, nukentėjusiojo bei žalą padariusio asmens skirtingų interesų pusiausvyrą užtikrinančią, piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus, pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu jau suformuotą teismų praktiką, yra teismo funkcija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje P. D. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2006; 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje D. M., L. M. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009; 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje N. V.-K. v. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas, bylos Nr. 3K-3-416/2009).

17Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip nemokėjimas sulygto atlyginimo, neteisėtas atleidimas iš darbo ir kt.

18Nagrinėjamu atveju kolegija pripažįsta, kad ieškovė dėl darbdavio veiksmų patyrė nepatogumų, nes darbdavys, formaliai vykdydamas komisijos išvadas, nutraukė darbo sutartį, kurios pagrindu ieškovė gaudavo pagrindines pajamas, ieškovė savo teises privalėjo ginti teisme. Taigi ieškovė neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką, nurodytas aplinkybes, ieškovės darbo patirtį, o taip pat į tai, kad darbas iš esmės kiekvienam yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o atleidimas iš darbo bet kuriuo atveju sukelia neigiamas pasekmes, konstatuoja, jog ieškovės patirti išgyvenimai yra reikšmingi, priteista ieškovei 1000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti nėra per didelė, atitinka DK 250 ir CK 6.250 straipsniais nustatytus kriterijus.

19Esant teisminiam ginčui dėl darbo sutarties, kai yra pagrindas taikyti DK 297 straipsnio 3 dalies įstatymo reikalavimus, teismas, priimdamas sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisia darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pagal teismų praktiką teismas, priteisdamas darbuotojui (ieškovui) DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią sumą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo imtinai. O priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje turi nurodyti priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą. Konkrečią darbuotojui (ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese.

20Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. rugsėjo 19 d. (teismo sprendimo įsigaliojimo dienos) (sumažinus išmokėtos išeitinės pašalpos dydžiu 2338,72 Lt) – 8296,36 Lt. Kadangi pagal DK 297 straipsnio 3 dalį vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, todėl apeliacinės instancijos teismas, turėdamas teisę nagrinėjant bylą dėl darbo teisinių santykių peržengti apeliacinio skundo ribas, tikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl ieškovei priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo. Pagal bylos duomenis ieškovės vidutinis darbo užmokestis yra 1169,36 Lt (mėnesio) ir 55,42 Lt (dienos), todėl ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką: nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) 1169,36 Lt x 8 mėn. = 9354,88 Lt + 166,26 (už 3 d.d.) = 9521,14 Lt – 2338,72 Lt (išmokėta išeitinė pašalpa) = 7182,42 Lt, bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (ieškovės vidutinis darbo užmokestis 1169,36 Lt (mėnesio) ir 55,42 Lt (dienos)).

21Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

23Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, kuria ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, ją išdėstant: priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 15 d. iki 2011 m. rugpjūčio 18 d. 7182,42 Lt ir vidutinį darbo užmokestį nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (ieškovės vidutinis darbo užmokestis 1169,36 Lt (mėnesio) ir 55,42 Lt (dienos)).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovė ieškiniu prašė pripažinti, kad iš darbo yra atleista... 3. Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį... 4. Apeliaciniu skundu atsakovo Aleksandro Stulginskio universiteto atstovas prašo... 5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti... 6. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 7. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 8. Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas materialinės teisės normų,... 9. Byloje nustatyta, kad ieškovė I. T. Lietuvos Darbo Raudonosios Vėliavos... 10. DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas savarankiškas darbo sutarties... 11. Darbuotojas, kuris pagal Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie... 12. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo... 13. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovei su darbdaviu sudarius... 14. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas... 15. DK 250 straipsnyje nustatyta darbo sutarties šalių teisė į neturtinės... 16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama,... 17. Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos... 18. Nagrinėjamu atveju kolegija pripažįsta, kad ieškovė dėl darbdavio... 19. Esant teisminiam ginčui dėl darbo sutarties, kai yra pagrindas taikyti DK 297... 20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei priteistas... 21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai... 22. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339... 23. Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą iš esmės...