Byla 1A-321-312-2014
Dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu be ją vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, tęsti registravimąsi darbo biržoje arba legaliai dirbti

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, teisėjų Arūno Kisieliaus, Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Renatai Novickienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Bracevičienei, gynėjui advokatui Vytautui Zenevskiui, nuteistajam V. D., nukentėjusiajam Č. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu be ją vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, tęsti registravimąsi darbo biržoje arba legaliai dirbti.

2Nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir iš V. D. priteista 4672,84 Lt (keturi tūkstančiai šeši šimtai septyniasdešimt du litai aštuoniasdešimt keturi centai) už nukentėjusiojo Č. P. gydymą. Nukentėjusiojo Č. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. D. priteista 4000,00 Lt (keturi tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

3Teismas, susipažinęs su skundu ir baudžiamosios bylos medžiaga,

Nustatė

4V. D. nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. jis 2011 m. birželio 23 d., apie 21.00 val., ( - ) pasienio posto teritorijoje, ( - ) km., ( - ) sen., Vilniaus raj., kilusio konflikto metu tarp jo ir nukentėjusiojo Č. P., tyčia ne mažiau trijų smūgių dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam Č. P. į įvairias kūno vietas, padarydamas odos nubrozdinimus veide, poodines kraujosruvas dešiniajame žaste, dešinio žastikaulio kūno spiralinį ir dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžį, t. y. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

5Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti bei panaikinti teismo įpareigojimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

6Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, išsamiai neištyrus visų baudžiamosios bylos aplinkybių, įrodymai jame įvertinti vienpusiškai, nepašalinus esamų prieštaravimų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismas už inkriminuotas veikas skirdamas nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, iš esmės nevertino nei jo asmenybės, nei padarytos veikos pobūdžio ir pavojingumo, nei nusikalstamos veikos realizavimo stadijos, nei galimybės pasiekti bausmės tikslų, neskiriant laisvės apribojimo bausmės. Apeliantas anksčiau niekada nebuvo teistas, visą laiką gyveno ir gyvena šeimoje, toje pačioje gyvenamojoje vietoje, rūpinasi mažamečiais vaikais, niekada nėra dirbęs nelegaliai, taip pat nėra konstatuota jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kas leidžia padaryti vienareikšmišką išvadą apie laisvės apribojimo bausmės paskyrimo neadekvatumą. Jam paskirtas teismo įpareigojimas - bausmės vykdymo laikotarpiu be vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, tęsti registravimąsi darbo biržoje arba legaliai dirbti prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams, nes nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą.

7Apelianto įsitikinimu, spręsdamas civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajam klausimą, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 1.5, 6.282 str. nuostatas ir taip iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) normas. Apeliantas nurodo, kad šiuo metu yra nedirbantis, nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. pasirašęs ESF projekto „Integravimo į darbo rinką skatinimas“ trišalę profesinio mokymo ir įdarbinimo sutartį, pagal kurią mokosi įgyti vairuotojo pradinę profesinę kvalifikaciją, vežti krovinius komerciniais tikslais, po ko bus įdarbintas UAB „( - )“. Yra vedęs ir su sutuoktine augina mažametį vaiką. Dėl savo finansinės padėties neturi jokių realių galimybių sumokėti nuosprendžiu priteistą žalą, pasiskolinti tokio dydžio sumų jis taip pat neturi galimybės. Be to, nuteistasis yra įsitikinęs, kad nusikalstamos veikos nepadarė, o tiesiog gynėsi nuo nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. nuostatas, nes neatsižvelgė į jo turtinę padėtį. Nukentėjusiajam priteistas civilinis ieškinys yra per didelis, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, nusikalstamos veikos padarymo situacijos, nes pats nukentėjusysis pirmasis išprovokavo smūgio sudavimą,

8Iš įvykio aplinkybių matyti, kad 2011 m. birželio 23 d., jam vykstant su mama į Baltarusiją ir stovint pasienyje, mamai pasidarė silpna, vaistų su savimi ji neturėjo. Apeliantas priėjęs prie žmogaus paprašė, kad jis užleistų jį pavažiuoti į priekį. Žmogus leido pavažiuoti į priekį, o Č. P. pradėjo bėgioti, rėkauti, sakydamas, kodėl jis užlindęs. Tuomet, priėjęs prie nuteistojo, Č. P. pirmas pradėjo jį mušti, bėgiojo aplink jo mašiną, rėkavo. Siekdamas išvengti konfliktinės situacijos su Č. P., apeliantas jį praleido į priekį, sakydamas, kad jis jį apvažiuotų, tačiau Č. P. vis tiek stengėsi išprovokuoti konfliktinę situaciją: užtvėrė apeliantui kelią, jam sėdint automobilyje stvėrė už rankovės ir pradėjo mušti. Nuo smūgio apeliantui nukrito akiniai. Atsidūręs tokioje situacijoje, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, jis pradėjo gintis. Nuteistasis remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartimi byloje Nr. 2K-7-326/2013, taip pat nurodo, kad peržengus būtinosios ginties ribas asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str.

9Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nustatydamas nukentėjusiajam Č. P. padarytų sužalojimų kiekį, pobūdį, mechanizmą, teismas formalizuotai vertino teismo medicinos specialisto išvadas Nr. ( - ) bei Nr. ( - ). Teismo medicinos specialisto išvadoje teigiama, kad dešinio žastikaulio lūžių atsiradimas, atsižvelgiant į jų pobūdį, būdingas griuvimui ant dešinės rankos. Odos nubrozdinimai veide galėjo gautis taip pat nugriuvus ant buko šiurkštaus pagrindo. Taigi, neatmetama galimybė, kad grumtynių metu nukentėjusysis griūdamas galėjo pats susilaužyti ranką ir gauti odos nubrozdinimus. Teisiamajame posėdyje apklausiant teismo medicinos ekspertę J. G.-Dorošenko, ji paaiškino ir patvirtino, kad nukentėjusiojo kūne konstatuoti lūžiai būdingi griuvimui, o kraujosruvos ir nubrozdinimai galėjo atsirasti nuo apsidraskymo ar kontaktuojant su žemės danga. Nukentėjusiajam negriūnant, o suduodant smūgį į jo dešinį žastą, jam nustatytų dešinio žastikaulių lūžių padarymo galimybė mažai tikėtina. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis specialisto išvadomis bei teismo medicinos ekspertės apklausa, turėjo konstatuoti, kad grumtynių metu nukentėjusysis griūdamas galėjo susilaužyti ranką bei gauti odos nubrozdinimus.

10Apeliantas ginčija ir nuosprendžio dalį, kurioje konstatuota, jog nusikalstamą veiką jis padarė tyčia. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad Č. P. pirmasis puolė jį mušti, stvėrė už rankovės, todėl jis pradėjo gintis nuo šių neteisėtų veiksmų. Nuo smūgio jam nukrito akiniai. Galėjo nukentėjusiajam suduoti į dešinį žastą, bet tik dėl to, kad gynėsi. Liudytoja G. D., apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusysis Č. P. pats pradėjo muštynes, šaukė, priekaištavo dėl atsistojimo į eilę. Pažymėtina, kad nukentėjusysis savo automobilyje sėdėjo per langą iškišęs dešinę ranką. Durelės buvo atidarytos. Jos manymu, nukentėjusysis pats save sužalojo. Apeliantas neneigia, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau nesutinka, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė tiesiogine tyčia. Jis smūgius sudavė gindamasis nuo paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų ir neabejotinai turėjo tokią teisę.

11Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

12Apeliacinis skundas atmestinas.

13Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniam skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės ginčijami šiais aspektais: 1) apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo Č. P. sužalojimu, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus; 2) taip pat apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas, jog jis turėjo teisę gintis nuo pavojingo kėsinimosi, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio nuostatas; 3) apeliantui paskirta neteisinga bausmė; 4) nepagrįstai tenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys bei iš apelianto priteista per didelė suma.

14Vertinant apeliacinį skundą pirmuoju aspektu, pažymėtina, kad, priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė aplinkybes, kuriomis buvo nesunkiai sužalotas nukentėjusysis. Nagrinėjant bylą, teisiamajame posėdyje buvo ištirti byloje surinkti duomenys: apklausti nukentėjusysis Č. P., liudytojai J. P., G. D., V. M., ištirti rašytiniai bylos įrodymai. Šie įrodymai atitiko įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, nes jie gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, palyginti ir vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai Taigi, apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės yra padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

15Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nepažeidė. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

16Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio, jo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tiek pats nuteistasis, tiek nukentėjusysis bei liudytojai patvirtino, kad nuteistasis, 2011 m. birželio 23 d., vairuodamas automobilį „VW Passat“, ( - ) pasienio posto teritorijoje nesilaikė nustatytos tvarkos ir įvažiavo į automobilių eilę priešais Č. P. vairuojamą automobilį. Būtent šie nuteistojo veiksmai, kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, buvo pagrindinė kilusio konflikto priežastis. Tiek nukentėjusysis, tiek pats nuteistasis, tiek liudytojos J. P. ir G. D. bei rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad tarp abiejų vyrų kilo muštynės, o Č. P. buvo sužalotas būtent jų metu. Nors apeliantas ir pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, ranka pataikęs į savo automobilio dureles, ši gynybinė įvykių versija buvo visiškai paneigta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos specialisto išvada Nr. ( - ), kurioje nurodyta, kad Č. P. dešinio žastikaulio lūžių padarymo galimybė tiek suduodant „kastetu” nukentėjusiajam į dešinį žastą, tiek ir pačiam nukentėjusiajam suduodant dešinės rankos kumščiu į automobilio vairuotojo pusės durelių lango viršutinį rėmą yra atmetama. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia naują nukentėjusiojo sužalojimo versiją, t. y. kad jis galėjo susilaužyti ranką ir nusibrozdinti veidą, griūdamas grumtynių metu. Tokius savo teiginius nuteistasis grindžia Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos specialistų išvadomis Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) (t. 1, b. l. 31-33, 35-38). Ši gynybinė versija atmetama. Visų pirma, nė pats nuteistasis ar nukentėjusysis, taip pat nė vienas liudytojas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei duodami parodymus teisme nenurodė, kad Č. P. muštynių metu buvo nugriuvęs. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jokio griuvimo nebuvo, o pirmą kartą susigrūmęs, apdraskė nukentėjusiajam veidą, buvo susigrūmę antrą kartą, trečią kartą susigrūmęs, taip pat galbūt sudavė Č. P.. Antra, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. ( - ) taip pat nurodyta, kad Č. P. negriūvant, o suduodant smūgį į jo dešinį žastą, jam nustatytų dešinio žastikaulio lūžio padarymo galimybė mažai tikėtina, bet kategoriškai nėra atmetama, tuomet kai smūgio metu nukentėjusiojo ranka buvo pasukta (išsukta) į išorę ir tvirtai fiksuota. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis parodė, kad trečio susigrūmimo metu stipriausias nuteistojo suduotas smūgis buvo į jo ranką, po ko negalėjo jos valdyti, negalėjo atgal parvairuoti mašinos. Jis su greitąja buvo nuvežtas į ligoninę. Taigi, nors minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatytų dešinio žastikaulio lūžio padarymo galimybė yra mažai tikėtina, ji visiškai nepaneigta, o vertinant šią aplinkybę kartu su nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nėra pagrindo konstatuoti, jog traumą nukentėjusysis patyrė griuvimo metu.

17Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliaciniame skunde ginčijami ir tuo aspektu jog, pasak apelianto, buvo netinkamai pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 28 str.

18Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Lietuvos Respublikos BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

19Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu, besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011).

20Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, fizinis kontaktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko net tris kartus. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis ir jo liudytoja, tiek nuteistasis ir jo liudytoja tvirtina kiekvienam iš jų palankesnes aplinkybes apie tai, kas pirmasis sudavė smūgius konflikto metu. Vis dėlto neabejotina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo vyko tęstinis konfliktas, išprovokuotas būtent nuteistojo įžūlaus ir neteisėto elgesio, kurio metu net tris kartus su pertraukomis kontaktuota fiziškai, kontaktai buvo abipusiai. Nuteistasis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad po antrojo fizinio kontakto, tiek jis, tiek nukentėjusysis sėdo į savo mašinas. Eilė šiek tiek pajudėjo, gal 10-15 mašinų, ir vėl prasidėjo muštynės. Nukentėjusysis iššoko iš mašinos, ir jis iššoko iš mašinos. Nukentėjusysis buvo priekyje, jis (nuteistasis) už jo. Buvo nepabaigtos muštynės, todėl jos buvo pratęstos. Konfliktas buvo abipusis. Trečią kartą išlipus iš mašinų, pradėjo muštis rankomis. Jam (nuteistajam) pataikė kumščiu į dantis. Gindamasis, galbūt sudavė ir nukentėjusiajam. Pirmą kartą besimušant, galėjo nukentėjusiajam padaryti daugiau sužalojimų, o nukentėjusysis antrą kartą pataikė jam iš kojos į krūtinės sritį, o trečią kartą nukentėjusysis pataikė jam į lūpą. Pripažįsta, kad pirmą kartą apdraskė jam veidą. Sutinka su veido nubrozdinimais. Galimai pirmą kartą rankomis sudavė į dešinį žastą. Reikėjo didelės jėgos lūžiui, o to nebuvo. Nebuvo griuvimo. To būti negalėjo. Nukentėjusysis atsitrenkė į savo automobilio atramą. Kai jis iššoko, automobilio durelių neuždarė, pribėgo prie savo automobilio, norėjo atsisukti ir suduoti jam (nuteistajam), galėjo pataikyti į automobilio dureles. Tai buvo trečią kartą. Jis (nuteistasis) pribėgo prie jo, jis (nukentėjusysis) bėgo link savo automobilio, jis (nuteistasis) bėgo jam iš paskos, nes norėjo jam suduoti. Prie nukentėjusiojo automobilio, Č. P. staigiu judesiu mostelėjo, norėdamas jam (nuteistajam) suduoti, jis (nuteistasis) atšoko, tuo metu jis jam nesudavė. Č. P. atsisėdo į automobilį ir iš karto pasakė, kad jis jam ranką sulaužė (t, 1, b. l. 153-154). Taigi, kaip matyti ir iš paties nuteistojo parodymų, jokios realios grėsmės jo sveikatai, turtui ar gyvybei nebuvo, jog būtų galima konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Visų pirma, konfliktas vyko dienos metu, viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, kurie bet kada galėjo įsikišti į konfliktą ir išskirti besimušančiuosius. Nukentėjusysis jokio ginklo su savimi neturėjo, be to, jis gerokai vyresnis už nuteistąjį. V. D., nors turėjo visas galimybes nesivelti į fizinį kontaktą ir likti savo automobilyje užsidaręs duris bei langą, to nepadarė. Po pirmojo fizinio kontakto, kuris jau buvo nutrūkęs, jis nesikreipė pagalbos į policiją, muitininkus ar aplinkinius, neliko sėdėti automobilyje, bet vėl lipo iš automobilio, priekaištavo nukentėjusiajam, kam šis užleido kitą automobilį, o tai rodo, kad jokios baimės dėl savo gyvybės ar sveikatos jis nejautė. Atvirkščiai, kaip pats parodė pirmosios instancijos teisme, jis siekė suduoti smūgius Č. P., pats lipo iš automobilio, siekdamas tęsti konfliktą, nes, anot apelianto, muštynės dar buvo nebaigtos. Be to, nurodytos aplinkybės patvirtina ir pirmosios instancijos teismo išvadą dėl to, kad nusikalstamos veikos padarymo metu apeliantas veikė tiesiogine tyčia, nes jis ne tik suvokė savo veiksmų pavojingumą, bet ir norėjo taip elgtis. Kad nebuvo jokios grėsmės apelianto sveikatai ir gyvybei, rodo ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičius bei pobūdis, kai, tuo tarpu, nuteistajam Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto 2011 m. liepos 7 d. išvadoje Nr.G ( - ) užfiksuotos tik kraujosruvos lūpų srityje ir krūtinės kairėje pusėje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2011 m. birželio 23 d.), paveikus kietais, bukais daiktais. Kraujosruvos krūtinės kairėje pusėje galėjo atsirasti nuo spaudimo pirštais; kraujosruvos lūpų srityje galėjo atsirasti nuo smūgių sudavimo daiktu, kurio individualių požymių nenustatyta (t. 1, b. l. 74-75). Esant nurodytų aplinkybių visumai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 28 str. reikalavimų.

21Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistajam paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė prieštarauja teisingumo protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatyta, jog tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių, baudžiamas laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nuteistajam parinkta pati švelniausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, neva paskirta bausmė prieštarauja teisingumo protingumo ir sąžiningumo kriterijams. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, teismas įvertino nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą. Taigi, nei Lietuvos Respublikos BK 54 str., nei Lietuvos Respublikos BK 41 str. reikalavimų nepažeidė. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas anksčiau niekada nebuvo teistas, visą laiką gyveno ir gyvena šeimoje, toje pačioje gyvenamojoje vietoje, rūpinasi mažamečiais vaikais, niekada nėra dirbęs nelegaliai, taip pat nėra konstatuota jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę.

22Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Lietuvos Respublikos BPK 109 str.). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

23Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė 4672,84 Lt dydžio ieškinį, prašydama priteisti nukentėjusiojo gydymo išlaidas (t. 1, b. l. 40-48). Minėta suma pagrįsta ir įrodyta kartu su ieškiniu pateiktais dokumentais. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad nukentėjusysis buvo sužalotas V. D. kaltais veiksmais, ieškinys šioje dalyje pagrįstai tenkintas visiškai.

24Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Žmogaus sveikata neabejotinai yra tokia vertybė ir nuteistasis savo neteisėtais veiksmais šį teisinį gėrį pažeidė, tą įrodo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. ( - ), kurioje nurodyta, kad Č. P. nustatyti šie kūno sužalojimai: odos nubrozdinimai veide, poodines kraujosruvos dešiniajame žaste, dešinio žastikaulio kūno spiralinis lūžis, dešinio žastikaulio didžiojo gumburo lūžis. Sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2011 m. birželio 23 d.). Sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl dešinio žastikaulio lūžių, Č. P. sveikata ir dešinės rankos sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai buvo padaryta ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 31-33). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis patyrė papildomus nepatogumus, skausmą, neigiamus emocinius išgyvenimus, ir t. t. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino dalinai ir iš reikalautų 10 000,00 Lt priteisė tik 4000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Buvo atsižvelgta į nukentėjusiojo sužalojimo sunkumą, patirtą fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, sužalojimų pasekmes ir galimybes jas pašalinti, jo turtinę padėtį ir negalėjimą dėl traumos dirbti tam tikro pobūdžio darbus, į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, pasekmes. Įvertinta ne tik į žalą padariusio asmens kaltė, bet ir nuteistojo bei nukentėjusiojo turtinė padėtis. Pažymėtina, jog vien tik sunki nuteistojo materialinė padėtis negali būti pagrindas iki minimumo sumažinti nukentėjusiajam priteistiną neturtinę žalą ar iš viso atmesti jo ieškinį toje dalyje. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti būtent 4000,00 Lt dydžio nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatas, teisingumo ir protingumo reikalavimus, jo dydžio mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

25Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

27nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir iš V. D.... 3. Teismas, susipažinęs su skundu ir baudžiamosios bylos medžiaga,... 4. V. D. nuteistas už tai, kad tyčia nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. jis 2011... 5. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės... 6. Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nes... 7. Apelianto įsitikinimu, spręsdamas civilinio ieškinio priteisimo... 8. Iš įvykio aplinkybių matyti, kad 2011 m. birželio 23 d., jam vykstant su... 9. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nustatydamas nukentėjusiajam Č.... 10. Apeliantas ginčija ir nuosprendžio dalį, kurioje konstatuota, jog... 11. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti,... 12. Apeliacinis skundas atmestinas.... 13. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK)... 14. Vertinant apeliacinį skundą pirmuoju aspektu, pažymėtina, kad, priešingai... 15. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti... 16. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio, jo išvados yra... 17. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliaciniame skunde... 18. Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal... 19. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima... 20. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, fizinis kontaktas tarp... 21. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistajam paskirta... 22. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl... 23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė... 24. Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais... 25. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad Vilniaus rajono... 26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 27. nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti....