Byla 2A-256-544/2020
Dėl darbo užmokesčio, netesybų, nuostolių atlyginimo priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Š. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Metalistas Lt“ apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-85-400/2019 pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovei UAB „Metalistas Lt“ dėl darbo užmokesčio, netesybų, nuostolių atlyginimo priteisimo ir

Nustatė

2I.

3Ginčo esmė 1. Ieškovas S. Š. prašė panaikinti 2018 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-1509, priteisti iš atsakovės UAB „Metalistas Lt“ 775 Eur nesumokėto atlyginimo dalį, kurią atsakovė pervesdavo į III pakopos pensijų fondą, 4 650 Eur netesybų, 1 200 Eur nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad tarp šalių 2016 m. vasario 8 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1246, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas atsakovės bendrovėje plėtros direktoriaus pareigoms. 2016 m. spalio mėnesį atsakovės vykdančiosios direktorės R. G. iniciatyva, norint mažinti įmonės mokestinę naštą, buvo nuspręsta ieškovui darbo sutartimi sulygtą atlyginimą padalinti į dvi dalis: nurodytą 2 000 Eur darbo užmokestį sumažinti iki 1 500 Eur, o susidariusį skirtumą – 500 Eur kas mėnesį pervesti į ieškovo turimą III pakopos pensijų fondą. 2016 m. lapkričio 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, nuo 2016 m. gruodžio mėnesio atsakovė 500 Eur pradėjo mokėti į ieškovo III pakopos pensijų fondą. 2017 m. lapkričio 16 d. darbo sutartis buvo nutraukta. Galutinis atsiskaitymas su ieškovu buvo atliktas 2017 m. lapkričio 17 d., sumokėtas darbo užmokestis už spalio ir lapkričio mėnesius, nepanaudotas atostogas bei komandiruotės dienpinigius. Tačiau galutinio atsiskaitymo metu atlyginimo dalies – 775 Eur atsakovė nesumokėjo ir šios sumos nepravedė į ieškovo sąskaitą III pakopos pensijų fonde. Dėl to jis teikė prašymą darbo ginčų komisijai, kuri padarė nepagrįstą išvadą, jog 775 Eur nebuvo darbo užmokesčio dalis ir jo prašymo nepatenkino. 3. Ieškovo teigimu, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, iš atsakovės priteistinos netesybos, kurių dydis būtų darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių mėnesių. Jeigu uždelsta suma mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Kadangi ginčo atveju uždelsta išmokėti suma yra mažesnė nei vieno mėnesio dydžio ieškovo vidutinis darbo užmokestis, uždelstas laikas ieškinio nagrinėjimo metu taps ilgesnis nei 6 mėnesiai, todėl priteistos 4 650 Eur netesybos. 4. Nurodė, kad prieš sudarant darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas eiti plėtros direktoriaus pareigas, buvo susitarta, jog ieškovas savo nuožiūra susiranda ir nusiperka automobilį, už kurį lizingo įmokas moka atsakovė, o automobilis pasibaigus lizingo įmokoms bus perleidžiamas ieškovo nuosavybėn. Ieškovas išsirinko jam tinkantį automobilį BMW 523 už 16 200 Eur, su pardavėja sudarė preliminarią pardavimo sutartį, pagal kurią sumokėjo savo lėšomis 1 200 Eur avansą, kadangi lizingo suma negalėjo viršyti 15 000 Eur. Nutraukus tarp šalių sudarytą darbo sutartį, atsakovė jo pretenzijas į automobilį atmetė. Kadangi automobilis liko atsakovės nuosavybėje, turto išreikalauti negalima, tai pradinis 1 200 Eur įnašas, sudarantis dalį automobilio vertės, tapo atsakovės nesąžiningai įgytas be teisinio pagrindo, todėl turi būti ieškovui grąžintas.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

55. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui S. Š. iš atsakovės UAB „Metalistas Lt“ 775 Eur galutinio atsiskaitymo (neatskaičius mokesčių), 600 Eur netesybų (neatskaičius mokesčių), 1 200 Eur nuostolių atlyginimo bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pripažino, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2018 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. DGKS-1509 darbo byloje Nr. APS-118-2831/2018 (toliau – Darbo ginčų komisijos sprendimas) netenka galios. 6. Teismas nustatė, kad atsakovės 2018 m. vasario 16 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas rodo, jog ieškovui nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. (atleidimo iš darbo) buvo mokamas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis ir priedas pagal darbo sutarties pakeitimą (šis priedas sudaro 25 procentus nuo fiksuoto pastovaus darbo užmokesčio pagal sutartį). Premijos ieškovui nebuvo priskaičiuotos ir išmokėtos, tačiau, kaip matyti iš 2018 m. rugpjūčio 20 d. atsakovės pateiktos pažymos, atsakovė į ieškovo UAB „INVL Asset Management“ III pakopos pensijų fondą nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. spalio 24 d. pervesdavo 500 Eur įmoką kas mėnesį, kas sudaro 30 procentų ieškovo darbo užmokesčio iki jo sumažinimo 2016 m. lapkričio 1 d. Teismas vertino, jog šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovui dalis darbo užmokesčio - 500 Eur kas mėnesį buvo pervedami į jo III pakopos pensijų fondą, ką patvirtina ir ieškovo pateikto susirašinėjimo tarp darbdavio vykdančiosios direktorės R. G., personalo vadovės J. Š. ir buhalterės V. T. duomenys. 7. Teismas, nustatęs, kad ieškovui į jo III pakopos pensijų fondą kas mėnesį mokėtas 500 Eur priedas (premija) buvo darbo užmokesčio sudėtinė dalis, laikė neteisėtu atsakovės sprendimą neišmokėti ieškovui 775 Eur, nes Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 224 straipsnyje nustatyta, kad išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais (grąžinti avansą, apmokėti už neatidirbtas atostogų dienas, skaičiavimo klaidos ištaisymas, materialinės žalos atlyginimas), o kiti išskaitų iš darbo užmokesčio atvejai yra neleistini. Teismo nuomone, darbdavys, nemokėdamas ieškovui pareiginio atlyginimo priedo (premijos), pažeidė DK 120 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir toks pažeidimas sudaro pagrindą ieškovo ieškinį tenkinti, priteisiant jam 775 Eur neišmokėto darbo užmokesčio. Atitinkamai nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Darbo ginčų komisija neteisingai sprendė, jog įmokos, kurias mokėjo atsakovė į ieškovo III pakopos pensijų fondą, nėra darbo užmokesčio dalis, todėl, tenkinant ieškovo reikalavimą, Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. 8. Teismas pažymėjo, jog pasibaigus šalių darbo santykiams atsakovė su ieškovu neatsiskaitė atleidimo iš darbo dieną, o duomenų, kad uždelsimas atsiskaityti įvyko dėl ieškovo kaltės, byloje nėra. Nurodė, kad netesybos skaičiuojamos už laikotarpį nuo šalių darbo santykių pabaigos 2017 m. lapkričio 16 d. ir negali būti didesnės nei už 6 mėnesius. Teismo sprendimo priėmimo metu šis 6 mėnesių terminas jau suėjęs, todėl ieškovui priklausytų 4 650 Eur netesybų. Atsižvelgęs į ieškovui neišmokėtos sumos dydį, į neatsikaitymo su juo laikotarpį ir darbdavio poziciją dėl reikalavimo, į bylos nagrinėjimo teisme trukmę ir į tai, kad ieškovas VSDFV duomenimis nuo 2018 m. vasario 22 d. deklaravo pajamas, gautas verčiantis individualia veikla, teismas laikė, kad 600 Eur išmoka už visą uždelstą atsiskaityti laiką (netesybos) yra pakankama nagrinėjamoje situacijoje, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, suderinama su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, yra adekvati darbdavės padarytam pažeidimui. 9. Teismas nustatė, kad ieškovas, susitaręs su darbdaviu, pagal 2018 m. sausio 9 d. skelbimą išsirinko automobilį BMW 523, identifikavimo Nr. ( - ), pardavimo kaina skelbime nurodyta 16 900 Eur. 2016 m. vasario 23 d. ieškovas (pirkėjas) ir automobilio pardavėja I. P. sudarė šio automobilio preliminariąją pirkimo pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad automobilio pilna kaina yra 16 200 Eur; automobilio kainos dalis, lygi 1200 Eur, turės būti sumokėta pardavėjui iškart po šios sutarties pasirašymo; pagrindinė sutartis bus sudaroma pagrindinei automobilio daliai – 15 000 Eur; pagrindinė automobilio kaina turės būti sumokėta pasirašius pagrindinę sutartį su pirkėjo nurodyta įmone ir suderinus automobilio lizingo sąlygas su banku (avansu sumokėta suma įskaičiuojama į pilną automobilio kainą). Automobilio pardavėja I. P. minėtoje sutartyje patvirtino, kad iš ieškovo (pirkėjo) gavo 1 200 Eur avansą už automobilį. Atsakovė neginčijo, kad automobilį BMW 523 įsigijo, pateikė 2016 m. vasario 29 d. Transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį Nr. 12-00. Teismo vertinimu, nustačius, kad į parduodamo automobilio kainą buvo įtrauktos ieškovo lėšos (1 200 Eur), yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovė sutaupė ieškovo sąskaita, mokėdama automobilio pardavėjai I. P. mažesnę sumą nei galutinė automobilio įsigijimo kaina. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita, o tai yra pakankamas pagrindas ginti ieškovo teises remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnio 1 dalis). 10. Teismas darė išvadą, kad ieškovui iš atsakovės priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką yra sankcija darbdaviui už savalaikį neatsiskaitymą su atleistu iš darbo darbuotoju, todėl, priteisus iš atsakovės ir procesines palūkanas, numatytas CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose, atsakovė patirtų dvigubą finansinių sankcijų taikymą. Šiuo atveju ieškovo reikalavimai kilo iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos, todėl nėra pagrindo ieškovui priteisti 5 procentų metines palūkanas už teismo priteistą sumą, susijusią su darbo užmokesčiu ir netesybomis, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (ir nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio pateikimo teismui dienos).

6III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

711. Apeliaciniu skundu ieškovas S. Š. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys yra atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. 12. Nurodo, kad skundžiama teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas pažeidė materialinės teisės normą, reglamentuojančią darbdavio pareigą mokėti netesybas už uždelsimą atsiskaityti su atleistu iš darbo darbuotoju, netinkamai ją pritaikydamas ir išaiškindamas. O būtent: teismas konstatavo patį neatsiskaitymo su atleistu ieškovu faktą, ieškovo kaltės dėl neatsiskaitymo su juo nekonstatavo, todėl visiškai pagrįstai atsakovei taikė įstatymo nustatytą sankciją, tačiau nepagrįstai ją sumažino. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad: neatsiskaitymo su ieškovu suma (775 Eur) jam yra žymi, tačiau atsakovei, įvertinus jos milijonines apyvartas, nedidelė; neatsiskaitymo su apeliantu laikotarpis yra labai ilgas – virš dviejų metų; apelianto kaltės dėl neatsiskaitymo po to, kai jis kreipėsi į darbdavį dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo, nėra, todėl įstatymo nustatytos netesybos negali būti laikomos nesąžiningomis, pažeidžiančiomis teisingumo ir protingumo principus; nepagrįsta, jog apeliantas nuo 2018 m. vasario 22 d. deklaravo pajamas, gautas verčiantis individualia veikla, nes individualią veiklą įregistravo tik 2019 m. vasario 12 d., ką įrodo 2019 m. vasario 12 d. Fizinio asmens prašymas įregistruoti į mokesčių inspekcijos registrą, o pagal 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką, VSDFV jam nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. skyrė nedarbo socialinio draudimo išmoką, kuri negali būti pagrindu mažinti įstatymo nustatytų sankcijų dydžio. 13. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Metalistas Lt“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. 14. Nurodo, kad nesutinka ne tik su ieškovo apeliaciniu skundu, bet ir su teismo sprendimu, kuriuo iš dalies buvo tenkintas ieškovo ieškinys. Teismas, nors formaliai sprendime ir nurodė, kad, atsakovei neatsiskaičius su ieškovu darbo sutarties nutraukimo dieną, jai atsirado pareiga mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, tačiau tinkamai pažymėjo, jog išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti priteisiama sumažinta. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką ir šalių darbo teisinius santykius, kurie truko nepilnus du metus, kuomet ieškovas buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas neturėtų formaliai (mechaniškai) taikyti DK 147 straipsnio 2 dalį ir priteisti ieškovui visos jo prašomos netesybų sumos, o turėtų vadovautis pirmosios instancijos teismo įžvalgomis, kad priteista sumažinta 600 Eur netesybų suma yra adekvati ir proporcinga. 15. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Metalistas Lt“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. 16. Nurodo, kad teismas ignoravo DK 139 straipsnio, 142 straipsnio nuostatas, taip pat aktualią teismų praktiką ir faktines bylos aplinkybes, kas turėjo esminę įtaką tam, kad šioje byloje nebuvo priimtas teisingas ir teisėtas sprendimas. Byloje buvo būtina nagrinėti, kuriai iš DK 139 straipsnio 2 dalyje nurodytų darbo užmokesčio sudėtinių dalių yra priskirtinos atsakovės mokėtos įmokos į III pakopos pensijų fondą ieškovo naudai, tačiau teismas tokios analizės ir teisinio kvalifikavimo neatliko. 17. Priešingai nei sprendė teismas, byloje surinktų įrodymų visuma vienareikšmiškai ir neginčijamai patvirtina, jog ieškovo naudai atsakovės mokėtos įmokos į III pakopos pensijų fondą yra neprivalomosios premijos, mokamos DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Atsakovė, mokėdama įmokas į III pakopos pensijų fondą, neturi ir neturėjo ketinimo mokėti darbo užmokestį paslėpta forma, o įmokas vykdė pasinaudodama savo diskrecijos teise ir siekė didinti darbuotojų lojalumą bei gerinti motyvacinį foną organizacijoje bei veikė pagal galiojančius teisės aktus ir tuo metu buvusią Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) mokestinę politiką. Bendrovė siekė finansiškai šviesti darbuotojus, akcentavo kaupimo senatvei svarbą. Nei darbo sutartyse, nei jų prieduose ar papildymuose, nei atsakovės lokaliniuose teisės aktuose nėra ir nebuvo įtvirtina atsakovės pareiga atlikti mokėjimus į pensijų fondą. Tas faktas, kad nesąžiningas ir į neteisėtas veikas linkęs ieškovas periodiškai išsiimdavo iš fondo jo naudai įmokėtas įmokas ir tokiais veiksmais sukėlė atsakovei papildomų mokestinių išlaidų, nesudaro pagrindo reikalauti, kad atsakovė toliau vykdytų skatinamąsias įmokas buvusiam darbuotojui. 18. Teigia, jog konstatavus, kad ieškovo naudai atsakovės mokėtos įmokos į III pakopos pensijų fondą yra laikytinos premija DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatyta prasme, nelieka pagrindo taikyti DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytų netesybų. 19. Nurodo, kad sprendimo dalis dėl tariamo atsakovės nepagrįsto praturtėjimo taip pat yra nepagrįsta ir naikintina. Teismas, nepagrįstai ir neteisėtai konstatuodamas 1 200 Eur nepagrįstą praturtėjimą, sudarė prielaidas nesąžiningam ir į neteisėtas veikas linkusiam asmeniui praturtėti buvusio darbdavio sąskaita. Tokia teismo išvada yra paremta ieškovo melagingu ir tikrovės neatitinkančiu pasakojimu, kurio nepagrindžia jokie dokumentai, buhalterinės apskaitos duomenys ar kokie kiti atsakovės dokumentai. 20. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas S. Š. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. 21. Nurodo, kad šalių ginčas yra kilęs ne dėl darbuotojo premijavimo, o dėl darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo darbuotojui, ką visiškai pagrįstai ir nustatė teismas ginčijamame sprendime. Priešingai nei teigia atsakovė, šiuo atveju nereikėjo pasisakyti, kuriai iš DK 139 straipsnio 2 dalyje nurodytų darbo užmokesčio sudėtinių dalių yra priskirtinos atsakovės į III pakopos pensijų fondą mokėtos įmokos ieškovo naudai. Ginčo išsprendimui užteko konstatavimo, kad atsakovė į III pakopos pensijų fondą mokėjo ieškovo darbo užmokesčio dalį. 22. Pasisakydamas dėl nepagrįsto praturtėjimo, teismas skundžiamą sprendimą grindė 2018 m. sausio 9 d. skelbimu, 2016 m. vasario 23 d. automobilio preliminariąja pirkimo – pardavimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad automobilio kainos dalis – 1 200 Eur turės būti sumokėta pardavėjui iškart po šios sutarties pasirašymo, o pagrindinė sutartis bus sudaroma 15 000 Eur, todėl visiškai nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo teiginys, jog teismas, nesiremdamas jokiais įrodymais, konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita ir kad tokia teismo išvada yra pagrįsta ieškovo melagingu ir tikrovės neatitinkančiu pasakojimu. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

923. Ieškovo S. Š. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovės UAB „Metalistas Lt“ apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 25. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – 2019 m. vasario 12 d. Fizinio asmens prašymą įregistruoti į mokesčių mokėtojų registrą bei 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo dėl teisės į nedarbo socialinio draudimo išmoką išrašą. Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą taip pat pateikė naują įrodymą – išrašą apie UAB „Goneva“ 2017 m. gautas pajamas, nurodydama, kad dokumentas paimtas iš Panevėžio apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-117-227/2019. 26. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad šalių pateikti minėti rašytiniai įrodymai yra susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis ir įvertinus tai, jog sprendimo 25 punkte nurodytų įrodymų prijungimas prie bylos neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes atsakovė, teikdama atsiliepimą į ieškovo skundą, su šiais dokumentais susipažino, o dėl atsakovės pateikto dokumento ieškovui turi būti žinoma iš minėtos Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-117-227/2019, be to, teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, minėti dokumentai prijungtini prie bylos ir vertintini visų įrodymų kontekste. 27. Byloje kilo ginčas dėl ieškovui S. Š. nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, su tuo susijusių netesybų priteisimo bei nuostolių dėl nepagrįsto atsakovės UAB „Metalistas Lt“ praturtėjimo atlyginimo priteisimo. 28. Apeliacinės instancijos teismas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės 775 Eur nesumokėto atlyginimo dalį nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas su atsakove 2016 m. vasario 8 d. sudarė Darbo sutartį Nr. 1246, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas eiti plėtros direktoriaus pareigas, nustatant pastovų mėnesinį 2 000 Eur darbo užmokestį (t. 1, b. l. 10-11). Nuo 2016 m. lapkričio 1 d. Darbo sutartis tarp šalių buvo pakeista, nustatant mokėti ieškovui pastovų mėnesinį 1 500 Eur darbo užmokestį (t. 1, b. l. 12). Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui fiksuotą (pastovų) mėnesinį darbo užmokestį prieš mokesčius – 1 200 Eur ir kintamą darbo užmokesčio dalį, kuri sudaro iki 25 procentų nuo fiksuoto (pastovaus) darbo užmokesčio, t. y. nuo 0 Eur iki 300 Eur prieš mokesčius, priklausomai nuo įmonės rodiklių įvykdymo. Nuo 2017 m. spalio 16 d. ieškovo plėtros direktoriaus pareigos pakeistos į štampuotų gaminių grupės vadovo (t. 1, b. l. 13). Atsakovė Darbo sutartį su ieškovu nutraukė 2017 m. lapkričio 16 d. įsakymu darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbuotojo pareigas (DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu) (t. 1, b. l. 61, 67-68). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė su UAB „Finasta Asset Management“ 2012 m. gruodžio 13 d. sudarė bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutartį, kurioje apibrėžė sutarties dalyką: atsižvelgiant į tai, kad klientas siekia papildomai motyvuoti savo darbuotojus, kaupiant pensijų įmokas valdymo įmonės valdomose pensijų fonduose, šalys susitaria bendradarbiauti III pakopos pensijų kaupimo srityje; sutartimi klientas turi teisę darbuotojų darbo santykių galiojimo laikotarpiu mokėti pensijų įmokas už darbuotojus sutartyje nustatytais terminais ir tvarka, o valdymo įmonė įsipareigoja gautas pinigines lėšas konvertuoti į vienetus ir priskirti atitinkamiems darbuotojams sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (1, 2 punktai) (t. 1, b. l. 82-84). Ieškovas S. Š. su UAB „Finasta Asset Management“ 2012 m. gruodžio 20 d. taip pat pasirašė sutartį, pagal kurią jis tapo valdymo įmonės papildomo savanoriško pensijų kaupimo fondo dalyviu (t. 1, b. l. 110). Ieškovas 2018 m. vasario 7 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, inicijuodamas individualų darbo ginčą dėl teisės, prašydamas išieškoti iš atsakovės 775 Eur jam neišmokėto darbo užmokesčio, mokamo į III pakopos pensijų fondą, už 2017 m. spalio ir lapkričio mėnesius, taip pat išieškoti iš atsakovės 1 200 Eur dydžio sumokėtą avansą dėl automobilio BMW 523 įsigijimo, sumokėtą 2016 m. vasario 23 d. sudarytos preliminariosios automobilio pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Papildomu reikalavimu ieškovas prašė išieškoti iš atsakovės netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Darbo ginčų komisija 2018 m. kovo 20 d. sprendimu ieškovo prašymą dėl darbo užmokesčio dalies, pervedamos į III pakopos pensijų fondą, išieškojimo, atmetė, o ieškovo prašymą dėl automobilio pirkimo pardavimo išlaidų išieškojimo atsisakė nagrinėti (darbo byla Nr. APS-118-2831/2018, b. l. 1-2, 109, 141-146). 29. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, skundžiamame sprendime konstatavo, jog ieškovui mokėtas priedas (premija), pervedant jį į III pakopos pensijų fondą, buvo darbo užmokesčio sudėtinė dalis, todėl atsakovės sprendimas neišmokėti ieškovui 775 Eur yra neteisėtas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės mokėtas įmokas į ieškovo sąskaitą III pakopos pensijų kaupimo fonde sutapatino su ieškovo darbo užmokesčio dalimi pagal šalių susitarimą. Kaip matyti, atsakovė neginčija aplinkybės, kad 775 Eur nepervedė į ieškovo sąskaitą III pakopos pensijų fonde, teigdama, jog tokios pareigos neturėjo, kadangi įmokas į ieškovo sąskaitą III pakopos pensijų fondą mokėjo kaip premiją DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 30. Pagal DK 139 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. DK 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojo darbo užmokestį sudaro: 1) bazinis (tarifinis) darbo užmokestis (valandinis atlygis arba mėnesinė alga, arba pareiginės algos pastovioji dalis); 2) papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 3) priedai už įgytą kvalifikaciją; 4) priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; 5) premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą; 6) premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus. 31. DK 142 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti galimi darbuotojo premijavimo tikslai: 1) darbo sutarties, darbo apmokėjimo sistemos ar kitų darbo teisės normų nustatytais atvejais, dydžiais ir tvarka atlyginti už darbuotojo darbą pagal darbo sutartį; 2) darbdavio iniciatyva paskatinti jį už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus. Pagal DK 142 straipsnio 3 dalį, jeigu premijuoti numatyta pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbo santykių pasibaigimas neatleidžia darbdavio nuo pareigos sumokėti premiją, kurios dydis proporcingas darbo laikui per laikotarpį, už kurį skiriama premija, jeigu šalys nenustato kitokio laikotarpio. 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartomis darbo teisės normomis, pabrėžia, kad premijos gali būti dviejų rūšių. Pirma, premija – kaip atlyginimas darbuotojui už atliktas darbo funkcijas ir pasiektus tam tikrus konkrečius iš anksto nustatytus rodiklius. Tokios premijos mokėjimas, jos dydžio nustatymas turi būti reglamentuoti darbo ar kolektyvinėje sutartyje, įmonėje galiojančioje darbo apmokėjimo sistemoje (DK 139 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 142 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys turi pareigą ją išmokėti. Antra, premija – kaip skatinimo priemonė, skiriama darbdavio iniciatyva ir prerogatyva, siekiant paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, veiklą ar veiklos rezultatus (DK 139 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 142 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokios premijos skyrimas, jos dydžio nustatymas yra darbdavio diskrecija ir darbuotojas neturi teisės reikalauti, kad darbdavys jam tokią premiją išmokėtų. 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, pasisakant dėl iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusių darbo apmokėjimą reglamentavusių teisės normų aiškinimo ir taikymo, ne kartą akcentuota būtinybė kiekvieno konkretaus ginčo atveju išsiaiškinti premijos pobūdį: ar tai – darbo užmokesčio dalis, mokama už pasiektus iš anksto nustatytus rodiklius, ar tai – skatinimo priemonė, t. y. nukreipta į ateitį motyvuojanti išmoka darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2011). 34. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovės ieškovo naudai mokėtos įmokos į III pakopos pensijų fondą yra darbo užmokesčio dalis, visiškai nevertino, kokiai iš DK 142 straipsnyje nurodytai premijų rūšiai – privalomai ar neprivalomai tokia premija priskirtina. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė neturėjo teisės išskaičiuoti iš ieškovo darbo užmokesčio 775 Eur DK 224 straipsnio pagrindu, nes išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymų nustatytais atvejais. Tačiau šioje byloje tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, teisėtai ar neteisėtai buvo atlikta 775 Eur išskaita iš ieškovo darbo užmokesčio, nes ieškovas ieškinyje nesurėmė tuo, kad iš jo darbo užmokesčio buvo neteisėtai išskaityti 775 Eur, o atsakovė įrodinėjo, kad ji neturėjo pareigos sumokėti 775 Eur įmoką į ieškovo sąskaitą III pakopos pensijų fonde, nes tai yra premija, mokėta ieškovui DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kurios mokėjimas yra atsakovės diskrecija ir jos ieškovas neturi teisės reikalauti. 35. Pažymėtina, jog premija, kaip sudėtinė darbo užmokesčio dalis, darbuotojui skiriama už tam tikrų rodiklių įvykdymą, kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas, ir tokia premijos skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje; darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją išmokėti; tuo tarpu premija, kaip skatinimo priemonė, nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui, kuris neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė – skirti premiją ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2009). 36. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovo naudai atsakovės mokėtos įmokos į jo sąskaitą III pakopos pensijų fonde yra neprivalomosios premijos, mokamos DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 37. Pagal DK 140 straipsnio 1 dalį, kiekvienoje darbo sutartyje turi būti nustatytas darbo užmokestis per mėnesį, išskyrus atvejus, kai šį darbo užmokestį nustato darbo teisės normos; tokiu atveju sutartyje turi būti pateikta nuoroda į tai nustatančias darbo teisės normas. Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudarę rašytinio susitarimo (buvo sutarta žodžiu) dėl neprivalomosios premijos (įmokų į III pakopos pensijų fondą) mokėjimo, tuo tarpu dėl privalomųjų premijų (DK 142 straipsnio 1 dalies 1 punktas) mokėjimo tvarkos, kuomet tokios premijos mokamos pasiekus nustatytus veiklos rodiklius, šalys buvo raštu susitarusios (t. 1, b. l. 62). Kaip matyti iš atsakovės paaiškinimų, ji, norėdama motyvuoti ir išlaikyti lojalius bei įmonei svarbius darbuotojus bei didinti jų lojalumą, naudodamasi Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo numatyta teise, mokėjo įmokas darbuotojo naudai į III pakopos pensijų kaupimo fondus, t. y. pasinaudojo Lietuvos Respublikos teisės aktuose įteisinta galimybe skatinti savo darbuotojus, jų naudai mokant įmokas į pensijų kaupimo fondus, pabrėždama, jog nesieja šių įmokų dydžio su darbuotojų darbo veiklos rezultatais. Tuo tikslu su UAB „Finasta Asset Management“ sudarė bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutartį, iš kurios akivaizdu, jog atsakovė neįgijo besąlyginės pareigos mokėti pensijų įmokų darbuotojų naudai, tačiau tik įgijo tokią teisę, kuria galėjo naudotis savo nuožiūra. Be to, atsakovė samdė finansinių paslaugų ekspertus, kurie darbuotojams pristatė fondų valdymo įmonės UAB „Finasta Asset Management“ veiklą, II ir III pakopos pensijų fondus, dalyvavimo pensijų kaupime privalumus bei su investavimu susijusias rizikas. Tik po to darbuotojams, įskaitant ir ieškovą, sudarius atitinkamas sutartis buvo pradėtos mokėti skatinamosios įmokos į III pakopos pensijų fondą. Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo naudai atsakovės mokėta įmoka į III pakopos pensijų fondą buvo kaip skatinamoji neprivaloma premija (DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurios privalomo išmokėjimo ieškovas reikalauti neturi teisinio pagrindo. 38. Premija, numatyta DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkte, gali būti neskiriama, jeigu darbuotojas per paskutinius šešis mėnesius padaro pareigų, nustatytų darbo teisės normose ar darbo sutartyje, pažeidimą. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, matyti, jog teismas iš esmės neatsižvelgė į tai, kad 2017 m. lapkričio 16 d. atsakovės generalinio direktoriaus įsakymo Nr. K-132/2017 pagrindu su ieškovu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. buvo nutraukta darbo sutartis dėl to, jog ieškovas tyčia padarė turtinės žalos darbdaviui bei darbo metu ir darbo vietoje padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką. Pagal bylos duomenis, ieškovas S. Š. jo atleidimo iš darbo nurodytu pagrindu neginčijo. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-112-585/2020, pakeisdamas Panevėžio apygardos teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą, konstatavo S. Š. ir kitų solidarių atsakovų neteisėtus veiksmus, nes, jei atsakovai nebūtų neteisėtai disponavę UAB „Metalistas Lt“ komercine paslaptimi, jie nebūtų galėję klientų nukreipti į UAB „Goneva“ ir (ar) UAB „Goneva“ nebūtų galėjusi jiems pateikti palankesnių komercinių pasiūlymų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). 39. Ginčo atveju svarbi ta aplinkybė, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. (pakeitus darbo sutartį) ieškovo darbo užmokestis buvo sumažintas pakeitus jo pareigas, kadangi ieškovas nepasiekė tų tikslų, kurie jam buvo keliami kaip plėtros direktoriui, o didelė dalis jo darbo funkcijų buvo perduota kitai darbuotojai A. M. Vėliau – nuo 2017 m. spalio 16 d. ieškovo plėtros direktoriaus pareigos pakeistos į štampuotų gaminių grupės vadovo. Pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo, kad Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį tyrimą (t. 2, b. l. 56-57), konstatavo, jog atsakovės sumokėtos lėšos, kaip įmokos į III pakopos pensijų fondą, už 54 darbuotojus, tame tarpe ir už ieškovą, yra darbuotojų su darbo santykiais susijusios pajamos. Tačiau, apeliacinės instancijos teismui išklausius VMI specialistės V. B. 2019 m. spalio 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, matyti, jog ši liudytoja aiškiai patvirtino, kad mokėjimas į III pakopos pensijų fondą yra teisėta darbuotojų skatinimo priemonės ir taikoma PSD bei VSD lengvata, taip pat iš esmės patvirtino, kad 2016 – 2017 metais, kuomet atsakovė ieškovo naudai vykdė įmokas į III pakopos pensijų fondą, mokesčių administratorius nebuvo pateikęs konkrečių ir išsamių išaiškinimų, kokių priemonių galėtų imtis darbdaviai, kad įmokos nebūtų išsiimamos ir darbdavio atsakomybė šiame procese būtų eliminuota, paaiškino, kad, kol darbuotojas neišsigrynina įmokėtų piniginių lėšų, jokios mokestinės pasekmės darbdaviui nekyla. Liudytojos teigimu, atliktam mokestiniam tyrime nustatyta, jog bendrovės sumokėtos įmokos į pensijų kaupimo fondą traktuotos kaip darbuotojo su darbo santykiais susijusios pajamos, atsižvelgiant tik į tai, kad šios įmokos darbuotojų būdavo išimamos (išgryninamos), dėl ko jos ir tapo apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. 40. Iš viešai paskelbto 2019 m. spalio 4 d. VMI išaiškinimo Nr. (18.17-31-1) RM-29472 „Dėl darbdavio darbuotojo naudai mokamų įmokų į III pakopos pensijų fondus apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, kai įmokos atsiimamos nesulaukus pensinio amžiaus“ matyti, kad pagal DK nuostatas darbo užmokesčiu nelaikomos įmonės darbo užmokesčio fonde sukauptos sumos, kurių panaudojimas tik planuojamas; todėl tuo atveju, kai į pensijų fondus pervedamos planuojamam darbo užmokesčio padidinimui sukauptos sumos, dėl kurių mokėjimo dar nėra šalių susitarimo, įtvirtinto darbo sutartyje ar dėl kurių išmokėjimo nėra darbdavio sprendimo, įtvirtinto vidaus teisės akte, jos gali būti laikomos darbdavio darbuotojo naudai sumokėtomis pensijų įmokomis; VMI prie LR FM nuomone, sąlygos dėl įmonėje taikomos darbuotojus motyvuojančios priemonės prisidedant prie jų kaupimo pensijų fonduose ar kitų motyvuojančių priemonių taikymo, turėtų būti aprašytos vidinėje įmonės tvarkoje (programoje) ir šių motyvacinių priemonių taikymas bei joms sukauptų sumų paskirstymas yra darbdavio ar darbdavio ir darbuotojo susitarimo dalykas; darbo užmokesčio planavimo ir kitų motyvacinių priemonių tvarkos bei jos suderinimo su darbuotojais procedūrų etapo VMI prie LR FM pagal priskirtą kompetenciją neaiškina ir nereguliuoja; mokesčių lengvatos yra taikomos, kai šios darbdavio motyvacinės priemonės (programos) atitinka šio paaiškinimo III dalyje nurodytus kriterijus. Taigi, pagal VMI prie LR FM išaiškinimą, kol nėra aiškios įmokos sąsajos su darbo rezultatais, įmoka apskritai negali būti laikoma darbo užmokesčio dalimi. 41. Nagrinėjamu atveju atsakovė, mokėdama įmokas į III pakopos pensijų fondą, vadovavosi galiojančiu teisiniu reglamentavimu, nustatančiu, jog darbdavio darbuotojo naudai mokamos pensijų įmokų į pensijų fondą sumos yra neapmokestinamos VSD bei PSD įmokomis. Įmokų mokėjimo metu galiojantys teisės aktai ir mokesčių administratoriaus pozicija teigė, jog įmokos į III pakopos pensijų fondą nėra darbo užmokesčio dalis, o pareiga sumokėti PSD ir VSD įmokas darbdaviui atsiranda tik tuomet, kai darbuotojas tokią įmoką išsigrynina nesulaukęs pensinio amžiaus. Neabejotina, jog darbdavys turi neginčijamą teisę savo nuožiūra skatinti ir motyvuoti darbuotojus, jų naudai mokėdamas įmokas į III pakopos pensijų fondą, tačiau to daryti neprivalo. Centrinis mokesčių administratorius yra nurodęs, jog lengvatos esmė yra skatinti darbdavius mokėti papildomas įmokas į pensijų fondus darbuotojų naudai ir tai laikoma kaip priedu prie atlyginimo, papildomu bonusu, o ne vietoj darbo užmokesčio. Minėtame VMI prie LR FM išaiškinime nurodyta, kad mokestinės prievolės darbdaviui gali kilti tik tuo atveju, kai jo mokamos pensijų įmokos pagal savo esmę (tikslą) atitinka susitarimą su darbuotoju dėl darbo užmokesčio mokėjimo būdo, tačiau, kai darbdavys susitaria su darbuotojais, kad kaupimas nėra darbo užmokesčio dalis bei imasi kitų, efektyvių vidaus tvarkos priemonių, kad įmokos nebūtų išsiimamos, tai galės būti vertinama kaip aplinkybė, kad mokesčių įstatymuose numatyta atsakomybė neturėtų būti taikoma. 42. Darbo ginčų komisija sprendime, atmesdama ieškovo prašymą dėl darbo užmokesčio dalies, pervedamos į III pakopos pensijų fondą, išieškojimo, taip pat konstatavo, kad atsakovės darbuotojams mokamos įmokos į III pakopos pensijų fondą neatitinka nė vieno DK 139 straipsnyje reglamentuojamų darbo užmokesčio ir jo sudėtinių dalių požymio, be to, neturi vieno iš skiriamųjų pajamų, gautų iš darbo santykių arba jų esmę atitinkančių santykių veiklos, požymių, kadangi nuo šių įmokų nėra skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, todėl šios įmokos negali būti laikomos darbo užmokesčio dalimi; be to, remiantis tarp atsakovės UAB „Metalistas Lt“ ir UAB „Finasta Asset Management“ sudarytos bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutarties nuostatomis, atsakovė neturėjo pareigos ieškovui kiekvieną mėnesį mokėti įmokų į jo fondą. 43. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės mokėtos įmokos ieškovo naudai į pensijų fondą, priešingai nei laikė pirmosios instancijos teismas, buvo nesusijusios su darbuotojo (ieškovo) darbo rezultatais bei nesusijusios su konkrečiais pastarojo darbinės veiklos rodikliais, mokėtomis įmokomis nebuvo siekiama atlyginti darbuotojui už konkrečius darbo rezultatus ar pasiektus veiklos rodiklius. Byloje surinkta medžiaga (darbo sutarties pakeitimai, liudytojų, paties ieškovo paaiškinimai) kaip tik leidžia pagrįstai vertinti, jog ieškovo darbo rezultatai nuosekliai prastėjo, jo darbo funkcijų apimtis buvo ženkliai sumažinta, kol galiausiai jis faktiškai buvo pažemintas pareigose – nuo plėtros direktoriaus pareigų iki štampuotų gaminių grupės vadovo pareigų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas ir atsakovė nebuvo susitarę dėl privalomos darbo užmokesčio dalies mokėjimo į III pakopos pensijų fondą, o tikrieji darbo sutarties šalių ketinimai buvo būtent skatinamųjų ir neprivalomųjų įmokų į III pakopos pensijų fondą mokėjimas, siekiant užtikrinti palankų motyvacinį foną socialiai atsakingo darbdavio įmonėje. 44. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovo naudai atsakovės mokėtos įmokos į III pakopos pensijų fondą yra premija DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, todėl tokios premijos skyrimas, jos dydžio nustatymas yra atsakovės diskrecija, o ieškovas neturi teisės reikalauti, kad atsakovė išmokėtų jam tokią premiją. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas iš darbo atleistas už padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, atsakovė turėjo teisę neskatinti tokio darbuotojo ir nemokėti ieškiniu reikalaujamos priteisti 775 Eur nesumokėto darbo užmokesčio atlyginimo dalies už 2017 m. spalio ir lapkričio mėnesius. Kaip minėta, toks darbdavio sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į konkrečius turimus duomenis, t. y. kad buvo gauta informacija, jog ieškovas pasinaudojo atsakovės komercine paslaptimi ir sukėlė didelę žalą savo darbdaviui, perviliodamas atsakovės klientus į naujai įsteigtą bendrovę. Tai reiškia, kad nėra atsakovės tyčios dėl jos nusprendimo nemokėti ieškovui skatinamosios premijos. Vadovaujantis tuo pagrindu, ieškinys dėl nesavalaikio neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo atmetamas. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atitinkamai nelieka pagrindo šioje byloje taikyti DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl joje nustatytų netesybų taikymo. Todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo iki 600 Eur sumažintų ir priteistų netesybų teisėtumu ir pagrįstumu, nebepasisako, nes šis klausimas tapo nebeaktualus nagrinėjamai bylai. 45. Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 1 200 Eur nuostolių atlyginimo dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė sutaupė ieškovo sąskaita, mokėdama automobilio pardavėjai mažesnę sumą, nei galutinė automobilio įsigijimo kaina, todėl ieškovas įrodė, jog atsakovė praturtėjo pastarojo sąskaita. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. 46. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas S. Š. ir I. P. 2016 m. vasario 23 d. sudarė preliminariąją automobilio BMW 523, identifikavimo Nr. ( - ), pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią šalys įsipareigojo iki 2016 m. kovo 31 d. sudaryti pagrindinę sutartį (3.1. punktas). Sutarties 4.1.1. – 4.1.3. punktuose numatyta, kad pilna automobilio kaina yra 16 200 Eur, o kainos dalis – 1 200 Eur turės būti sumokėta pardavėjui iš karto po šios sutarties pasirašymo; pagrindinė sutartis bus sudaroma pagrindinei automobilio kainos daliai – 15 000 Eur; pagrindinė automobilio kaina turės būti sumokėta pasirašius pagrindinę sutartį su pirkėjo nurodyta įmone ir suderinus automobilio lizingo sąlygas su banku. Byloje pateiktoje preliminariojoje automobilio pirkimo pardavimo sutartyje pardavėjos ranka įrašyta, jog ji avansą – 1 200 Eur už automobilį gavo (t. 1, b. l. 17-18). Elektroniniu laišku, 2018 m. kovo 12 d. siųstu ieškovui, I. P. patvirtino, kad avansą – 1 200 Eur už automobilį gavo grynais pinigais asmeniškai iš S. Š. (t. 1, b. l. 25). Byloje taip pat pateiktas šio automobilio skelbimas, patalpintas puslapyje autogidas.lt (t. 1, b. l. 20). 2016 m. vasario 29 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovė Metalistas LT UAB iš pardavėjos I. P. įsigijo automobilį BMW 523, identifikavimo Nr. ( - ), už 15 000 Eur (t. 1, b. l. 71). 47. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2016 m. vasario 29 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis aiškiai rodo, kad jos šalys buvo atsakovė ir I. P. ir kad atsakovė iš pardavėjos nupirko automobilį BMW 523, kurio galutinė kaina yra 15 000 Eur. Apie tai, kad automobilio kaina didesnė ir kad už ją jau įmokėtas 1 200 Eur avansas, sutartyje nenurodyta. Bylos duomenys rodo ir byloje nėra ginčo, kad visą automobilio kainą – 15 000 Eur sumokėjo atsakovė (1 t., b. l. 132 - 134). Tuo tarpu ieškovas atsakovei nepateikė nei savo vardu su pardavėja anksčiau sudarytos preliminariosios sutarties, nei 1 200 Eur apmokėjimą patvirtinančių dokumentų ir įmokėto avanso iki šio ginčo kilimo grąžinti neprašė. Jeigu daryti prielaidą, kad ieškovas sumokėjo atsakovės vardu ir interesais 1 200 Eur avansą už perkamą automobilį, tai jis atsakovės vadovo ar kito įgalioto asmens turėjo būti paskirtas mokančiu už turtą asmeniu, t. y. tapti atskaitingu asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 9 punktą, ūkio subjektas gali išmokėti pinigus atskaitingiems asmenims – ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą <..>, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas; išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis; atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba viešojo sektoriaus subjekto paskirtam atsakingam asmeniui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas; atskaitingas asmuo už išmokėtus jam pinigus atsiskaito ūkio subjekto vadovo arba jo įgalioto asmens patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį; nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Taigi, tuo atveju, jei ieškovas ne savo, o atsakovės vardu ir interesais sumokėjo 1 200 Eur, tai privalėjo atsakovės vyriausiajam buhalteriui pateikti sumokėjimo įrodymo dokumentus, tuo pagrindu atsakovės buhalterinėje apskaitoje privalėjo būti atlikti įrašai (avansinės apyskaitos), o ieškovo sumokėta suma būtų grąžinta jam kasos išlaidų orderio, išrašomo UAB „Metalistas Lt“ kasininko, pagrindu, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta (CPK 178 straipsnis). 48. CK 6.237 – 6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019). Nagrinėjamu atveju ieškovas S. Š. ir I. P. 2016 m. vasario 23 d. sudarė preliminariąją automobilio BMW 523 pirkimo pardavimo sutartį kaip privatūs fiziniai asmenys, pagal kurią ieškovas sumokėjo 1 200 Eur pardavėjai, nes ši sutiko parduoti automobilį už 16 200 Eur, o atsakovė buvo sutikusi finansuoti ieškovo išsirinktą automobilį iki 15 000 Eur, ką pripažįsta ir pats ieškovas. Neįrodyta, kad atsakovė ieškovo konkretų išsirinktą automobilį sutiko nupirkti už 16 200 Eur ir sutiko grąžinti ieškovui jo įmokėtus 1 200 Eur. Esant tokioms aplinkybėms vertinama, kad ieškovas savo rizika ir be atsakovės sutikimo bei įgaliojimo papildomai sumokėjo pardavėjai 1 200 Eur avansą už paties išsirinktą brangesnį automobilį, todėl šios sumos neturi pagrindo reikalauti iš atsakovės. Įvertinus tai, daroma išvada, jog skundžiamo sprendimo dalis, kuria teismas konstatavo, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita 1 200 Eur (CK 6.242 straipsnio 1 dalis), yra nepagrįsta, todėl naikinama ir priimamas naujas sprendimas šią ieškinio dalį atmesti. 49. Dėl paminėtų motyvų ir remiantis bylos medžiaga konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 176 – 185 straipsniai), nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, neteisingai aiškino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, susijusias su nepagrįstu praturtėjimu ir premijos – atsakovės ieškovo naudai atliktų įmokų į III pakopos pensijų fondą pobūdžiu, todėl iš dalies patenkindamas ieškinį priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas, ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priimant naują sprendimą ieškinį atmesti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė UAB „Metalistas Lt“ patyrė 2 710 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą, teisines konsultacijas, atstovavimą teisme, kurias pagrindė rašytiniais įrodymais – sąskaitomis už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymais (t. 1, b. l. 135 -139, t. 2, b. l. 15-17, 19-21). Atsakovės turėtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžiai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus (toliau – Rekomendacijos), neviršija maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Todėl šios išlaidos priteisiamos atsakovei iš ieškovo. Išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 49,40 Eur (t. 1, b. l. 2, t. 2, b. l. 2) ir jos valstybei priteisiamos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis). 51. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovės – tenkinamas, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai priteistinos iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovė UAB „Metalistas Lt“ už šioje byloje pateiktą apeliacinį skundą sumokėjo 58 Eur žyminio mokesčio (2 t., b. l. 121) ir turėjo 1 694 Eur (1 089 Eur + 605 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą rengimą, kurias patvirtina pridėtos sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai, ir kurios taip pat neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių (CPK 98 straipsnis) (2 t., b. l. 139-144).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

12Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Metalistas Lt“, juridinio asmens kodas 247736790, iš ieškovo S. Š., asmens kodas ( - ), 2 710,00 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

13Priteisti iš ieškovo S. Š., asmens kodas ( - ), 49,40 Eur (keturiasdešimt devynis eurus ir keturiasdešimt euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

14Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Metalistas Lt“, juridinio asmens kodas 247736790, 1 752 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovo S. Š., asmens kodas ( - ).

Proceso dalyviai
Ryšiai