Byla e2A-1162-658/2018
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės „MORENA SRL“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1791-947/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imlitex Industry“ ieškinį atsakovei „MORENA SRL“ dėl skolos priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilęs dėl teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimo ir kito ūkio subjekto neįtraukimo į nagrinėjamą bylą. Ieškovė UAB „Imlitex Industry“ (buvęs pavadinimas – UAB „Ekochema“) ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovės 22 678,48 Eur skolą, 1 759,60 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. lapkričio 11 d. sudarė sutartį Nr. 2015-11-11/01 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti ir pristatyti atsakovei stambiųjų raguočių kailio elastingą odą, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir už jas atsiskaityti sutartyje nustatytomis sąlygomis. Pagal 2015 m. lapkričio 11 d. sutartį ir Specifikaciją prie sutarties Nr. 2015-11-11/01 (toliau – ir Specifikacija), tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį CMR Nr. 702391, 2015 m. lapkričio 17 d. sąskaitą–faktūrą serija ECH Nr. 50504638 ieškovė perdavė atsakovei prekių už 145 809,83 Eur. Atsakovei pateiktoje sąskaitoje–faktūroje buvo nurodyta už prekes atsiskaityti ne vėliau kaip iki 2016 m. vasario 15 d. Atsakovė per nustatytą terminą atsiskaitė su ieškove tik iš dalies ir liko skolinga 22 678,48 Eur. Atsakovei vėluojant atsiskaityti už įsigytas prekes, ieškovė apskaičiavo 6 procentų dydžio metines palūkanas už 472 dienas – 1 759,60 Eur. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. Specifikacijoje šalys detalizavo sutarties sąlygas, nustatė konkrečios prekių partijos kainą, kiekį ir klasę, bei aiškiai susitarė, jog ieškovė prekes pristatys atsakovei į sandėlį Italijoje. Atsakovės pateikta „Frigorpelli“ prekių gavimo deklaracija įrodo, jog perėmusi prekes atsakovė jomis disponavo savo komercinėje veikloje ir jas realizavo, savo vardu sudarydama vėlesnius pirkimo–pardavimo sandorius su trečiaisiais asmenimis, t. y. elgėsi kaip prekių savininkė, o ne kaip tarpininkė. Rašytinėje sutartyje šalys susitarė dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, įtvirtino įprastas pardavėjo ir pirkėjo teisiniams santykiams teises ir pareigas, jokių kitų šalių įsipareigojimų dėl tariamų tarpininkavimo, agentavimo ar kitokių paslaugų teikimo nei sutartimi, nei jokiu kitu susitarimu nebuvo nustatyta. Atsakovė savo teiginių apie kitokią, nei sutartyje nurodyta, atsiskaitymo tvarką nepagrindė objektyviais duomenimis. Be to, nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. gegužės 27 d. pagal sutartį atsakovė vykdė mokėjimus į ieškovės banko sąskaitą, tokiu būdu dalimis atsiskaitė už įsigytas prekes ir sutarties vykdymo laikotarpiu iš esmės pripažino ieškovės reikalavimo teisę. Atsakovė „MORENA SRL“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad tikroji faktinė sutarties šalis (pardavėja) buvo Rusijos Federacijos bendrovė „NovaTreyd“, o ne ieškovė. Tikrasis sandoris buvo sudarytas tarp bendrovės „NovaTreyd“, kaip prekių siuntėjos (pardavėjos), ir atsakovės, kaip tarpininkės, parduodant prekes Italijos Respublikoje. Sutarties šalių atstovų bendravimas dėl sutarties sudarymo ir vykdymo vyko tik tarp bendrovės „NovaTreyd“ direktoriaus M. M., bei Italijos Respublikoje veikiančių agentų I. B. ir R. M.. Vėliau į šiuos santykius įsiraukė ir atsakovė. Bendrovė „NovaTreyd“ pateikė du sutarčių projektus, t. y. sutarties projektą su bendrove „NovaTreyd“, vėliau – su ieškove. Atsakovei buvo paaiškinta, kad bendrovei „NovaTreyd“ patogiau sudaryti sandorį per Europos Sąjungoje veikiančią įmonę. Ieškovė sudarant sutartį ir ją vykdant nedalyvavo (išskyrus sutarties pasirašymą, sąskaitų išrašymą). Atsakovė nuosavybės teise niekada nedisponavo prekėmis, jos buvo nugabentos į muitinės sandėlius „Frigorpelli“ ir iš muitinės sandėlių, tarpininkaujant minėtiems agentams ir atsakovei, buvo parduotos galutiniams pirkėjams. Pagal tikruosius šalių ketinimus sutartis yra atlygintinų paslaugų teikimo, o ne prekių pirkimo–pardavimo sutartis, nes sutartyje yra numatyta tik „apytikslė“ kaina. Italijos Respublikoje veikiantys prekybos agentai R. M., I. B. ir atsakovė veikė kaip agentai (tarpininkai), o ne pirkėjai.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei UAB „Imlitex Industry“ iš atsakovės „MORENA SRL“ 22 678,48 Eur skolos, 1 759,60 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (24 438,08 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. rugsėjo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 550 Eur žyminį mokestį, 2 299 Eur už advokato teisinę pagalbą, 324,65 Eur už vertimo paslaugas. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: Atsakovė neginčijo aplinkybių, jog ieškovė ir atsakovė 2015 m. lapkričio 11 d. sudarė sutartį Nr. 2015-11-11/01 ir Specifikaciją, o 2015 m. gruodžio 30 d. pasirašė papildomą susitarimą. Dėl to atsakovei pripažinus šių trijų sandorių sudarymo faktus, kuriais ieškovė grindė savo reikalavimus, teismas konstatavo, kad šie sandoriai yra sudaryti teisėtai, todėl sutarties šalims turi įstatymo galią. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, manydama, jog sandoriai, iš kurių ieškovė kildina prievolę, yra ydingi, galėjo juos ginčyti, pareiškiant priešieškinį nagrinėjamoje byloje, tačiau atsakovė priešieškinį atsisakė teikti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog yra pagrindas pripažinti sandorį niekiniu, todėl atitinkamai nekyla teismo pareiga tai padaryti ex officio. Atsakovei nebuvo apribota galimybė savo interesus veiksmingai ir realiai ginti teisme, nebuvo pažeista jos teisė į tinkamą teismo procesą. Teismas sprendė, kad ginčo nagrinėjimo metu 2015 m. lapkričio 11 d. sutartis, Specifikacija ir 2015 m. gruodžio 30 d. papildomas susitarimas nėra nuginčyti teismo sprendimu, todėl teismas nekvestionavo jų galiojimo. Teismas sprendė, kad 2015 m. lapkričio 11 d. sutartis, Specifikacija ir 2015 m. gruodžio 30 d. papildomas susitarimas buvo pasirašyti ir šių rašytinių susitarimų pagrindu prekių pristatymas realiai buvo pradėtas vykdyti: prekės (stambiųjų raguočių odos) faktiškai buvo pristatytos į sandėlius Italijoje, jos buvo toliau realizuojamos (pardavinėjamos), buvo atliekami atsiskaitymai pagal sutarties pagrindu pateiktus mokėjimų duomenis. Šias aplinkybes patvirtino pačios atsakovės į bylą pateikti susirašinėjimai. 2015 m. lapkričio 11 d. elektroniniame laiške nurodoma, kas turi būti sandorio šalys (EKOCHEMA ir MORENA), koks bus sutarties dalykas, vidutinė prekių kaina, prekių rūšis, atsikaitymo tvarka ir terminai. Po 2015 m. lapkričio 11 d. sutarties pasirašymo vykusiuose susirašinėjimuose buvo užfiksuoti duomenys dėl sutarties vykdymo, t. y. dėl prekių gavimo ir sandėliavimo, dalinių atsikaitymų už parduotas prekes ir prekių deklaruoto bei faktinio svorio, prekių sandėliavimo ir muitų mokesčių apmokėjimo, galutinio atsiskaitymo pagal kredito avizą. Šiuose susirašinėjimuose nurodyta informacija, kad sutartiniuose santykiuose be kitų asmenų dalyvauja ir UAB „EKOCHEMA“. Šie duomenys paneigia atsakovės argumentus, kad sutarties vykdyme ieškovė visiškai nedalyvavo. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad 2015 m. lapkričio 17 d. pardavėjos UAB „EKOCHEMA“ pirkėjai „MORENA SRL“ išrašytą PVM sąskaitą–faktūrą už 145 809,83 Eur atsakovė iš dalies apmokėjo. Bylos aplinkybes apie atsakovės aktyvius veiksmus vykdant sutartį ir mokėjimus atliekant būtent į ieškovės sąskaitą patvirtino bylos šalių pateikti rašytiniai įrodymai ir šalių atstovų žodiniai paaiškinimai. Teismas sprendė, kad atsakovė patvirtino sandorį jį iš dalies įvykdydama, todėl neteko teisės jį ginčyti. Teismas sprendė, kad visus mokėjimus pagal sutartį atsakovė vykdė būtent į ieškovės sąskaitą, todėl atsakovė be teisinio pagrindo nutarė vienašališkai keisti sutarties vykdymo sąlygas. Pačios atsakovės į bylą pateikti sutarčių projektai patvirtino, kad rašytinė sutartis tarp atsakovės „MORENA SRL“ ir Rusijos įmonės „NovaTreyd“ nebuvo pasirašyta. Tai, kad sutarčių projektus pasirašė tik bendrovė „MORENA SRL“, nepatvirtina dvišalio sandorio sudarymo fakto. Ieškovės į bylą pateikta 2015 m. lapkričio 10 d. sutartis Nr. HT 10-11/15 WB patvirtino, kad ieškovę ir bendrovę „NovaTreyd“ sieja sutartiniai santykiai dėl analogiškų prekių įsigijimo ir tai paneigia atsakovės argumentus, kad ieškovė šioje byloje nėra tinkama šalis. Teismas pažymėjo, kad atsakovė odos rinkoje veikia apie 40 metų, turi didelę odos žaliavų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo patirtį, todėl jai yra keliami patys aukščiausi atidumo bei rūpestingumo standartai ir dėl to atsakovė negali remtis argumentu, kad ji turi teisinį pagrindą nevykdyti jos pačios pasirašytos sutarties. Toks atsakovės sutartinių santykių aiškinimas neatitinka ne tik sutarčių aiškinimo taisyklių, bet taip pat prieštarauja ir bendriesiems teisės principams – teisingumui, protingumui, sąžiningumui. Teismas sprendė, kad ieškovė įvykdė jai tekusią pareigą įrodyti atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės pagrindus, o atsakovė neįrodė aplinkybių apie sandorio apsimestinumą. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovei neatsiskaičius už parduotas prekes per sutartyje ir sąskaitoje–faktūroje nustatytą terminą, už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą atsakovė privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovė „MORENA SRL“ prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepagrįstai netenkino atsakovės prašymo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Rusijos įmonę „NovaTreyd“, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Rusijos įmonė „NovaTreyd“ buvo tikroji faktinė prekių pardavėja, sutarčių iniciatorė ir pagrindinė kontrahentė bendradarbiaujant viso sandorio vykdymo metu. Ieškovė sandorio sudaryme dalyvavo formaliai. Neigiamo teismo sprendimo atsakovės atžvilgiu atveju, atsakovė tikėtinai kreipsis ir bylinėsis su atgręžtiniu reikalavimu prieš Rusijos įmonę „NovaTreyd“, o tai reiškia, kad teismo sprendimas sukuria pasekmes šiam sandoryje dalyvavusiam asmeniui, kuris į procesą nebuvo įtrauktas. Be to, teismas neįvertino atsakovės nurodytų aplinkybių ir įrodymų dėl „NovaTreyd“ vaidmens šio sandorio sudaryme ir vykdyme. Teismas nepagrįstai reikalavo iš atsakovės teikti byloje priešieškinį dėl jau įvykdyto sandorio nuginčijimo. Kadangi atsakovė savo prievoles pagal sandorį buvo iš esmės įvykdžiusi, teismo primygtinis siūlymas teikti priešieškinį, kuris akivaizdžiai būtų netenkintinas (CK 1.79 straipsnis), laikytinas nepagrįstu. Be to, net atsakovei neginčijus įvykdytų sandorių galiojimo klausimo, tai nereiškia, kad teismas gali nenagrinėti argumentų, susijusių su tikraisiais šalių ketinimais dėl sutarties turinio, tikrųjų sutarties vykdymo aplinkybių ir nepaneigia teismo pareigos nustatant šalių civilinę atsakomybę įvertinti realaus susitarimų turinio tarp sandoryje faktiškai dalyvavusių šalių. Teismas neįvertino aplinkybės, kad visas komunikavimas dėl sutarties sudarymo buvo tik su „NovaTreyd“, o ieškovė nėra komunikavusi su atsakove tiesiogiai. Atitinkamai ieškovė „NovaTreyd“ laikė pagrindine šio sandorio šalimi. Be to, faktiškai atsakovė veikė kaip tarpininkė parduodant „NovaTreyd“ prekes Italijoje. Tikrasis santykio tarp šalių pobūdis turėjo įtakos galutinei (o ne sutartyje nurodytai orientacinei) sandorio vertei ir ginčijamos skolos dydžiui. Jeigu tai būtų paprasta pirkimo-pardavimo sutartis, tuomet vien komunikavimo tarp agentų ir prekės siuntėjo pobūdis būtų nelogiškas. Atsakovė siekė suderinti su „NovaTreyd“ ir atlikti galutinį atsiskaitymą pagal faktinį sutarties vykdymą ir pervesti į ieškovės sąskaitą galutinių pirkėjų atsakovei sumokėtas sumas. Atsakovė teigia, kad nustatant skolos dydį, teismas privalėjo atsižvelgti į faktinius įrodymus apie parduotų prekių kiekio ir kokybės trūkumus ir įvertinti šių trūkumų įtaką ginčijamos skolos dydžiui. Tačiau teismas apskritai nevertino atsakovės argumentų dėl skolos dydžio nustatymo, nors ieškovė faktų ir įrodymų dėl skolos dydžio, bei prekių kiekio ir kokybės trūkumų neginčijo. Reali faktinė prekių pardavimo galutiniams klientams vertė buvo mažesnė už orientacinę sutartyje numatytą vertę dėl prekių trūkumų, kurie buvo užfiksuoti šalių komunikacijoje, o taip pat ir dėl pasikeitusių sąlygų odos rinkoje, bei nuolat augančių prekių sandėliavimo sąnaudų. Ieškovė UAB „Imlitex Industry“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Sutartyje buvo numatyta konkreti prekių kaina, kuri sudarė 145 809,83 Eur. Sutarties ir papildomų susitarimų prie jos sudarymo faktą teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, Sutarties galiojimas nebuvo ginčijamas. Šalys susitarė dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, t. y. perkamų prekių rūšies ir kiekio, sutarties kainos, pristatymo vietos, atsiskaitymo terminų ir kt., bei sulygo įprastas pardavėjo ir pirkėjo teisiniams santykiams teises ir pareigas, o jokių atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai būdingų šalių įsipareigojimų sutartyje nebuvo numatyta. Sudarytų susitarimų turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas, bei neprieštarauja kitiems sutarties vykdymo dokumentams. Tvirtindama, jog šalių sudaryta Sutartis nebuvo tiesiog pirkimo-pardavimo, atsakovė šių teiginių nepagrindė jokiais duomenimis ar dokumentais, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais apie tariamai šalis siejusius tarpininkavimo, agentavimo ar kitokių atlygintinų paslaugų teikimo teisinius santykius, kurių pobūdžio pati atsakovė konkrečiai negalėjo apibrėžti. Be to, pačios atsakovės pateikta elektroninio susirašinėjimo medžiaga patvirtino ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus tiek rašytinį sutarties tekstą, tiek byloje nustatytas faktines sutarties vykdymo aplinkybes ir šalių paaiškinimus. Ieškovė pažymi, kad jokių įrodymų, susijusių su prekių trūkumais, byloje nėra. Įstatyme nesant nustatytos parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, atsakovė nagrinėjamoje byloje negali apsiriboti teiginiais, jog daiktai yra netinkami, ji privalėjo nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Be to, nėra aišku, kuo remiantis atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog su atsakovės vykdomos komercinės veiklos rizika susijusios aplinkybės turi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui. Atsakovės vienašališkai atliktas sumažintos prekių kainos skaičiavimas yra nepagrįstas jokiais duomenimis. Sprendimo priėmimas nagrinėjamoje byloje neturi jokios įtakos Rusijos įmonės „NovaTreyd“ teisėms ir pareigoms. 2015 m. lapkričio 10 d. sutartis Nr. HT 10-11/15 WB, sudaryta tarp ieškovės ir Rusijos įmonės „NovaTreyd“ dėl analogiškų prekių įsigijimo, įrodo ieškovės nuosavybės teisės į ginčo prekes įgijimą dar iki sandorio su atsakove sudarymo ir paneigia atsakovės argumentus dėl netinkamos ieškovės byloje. Ieškovės reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu pripažino ir atsakovė, teismo posėdžio metu patvirtindama, jog sutartį dėl prekių įsigijimo sudarė būtent su ieškove ir visus mokėjimus pagal sutartį ir jos pagrindu išrašytą sąskaitą–faktūrą vykdė į ieškovės banko sąskaitą. Į bylą pateikti pačios atsakovės rašytiniai įrodymai patirtina faktą, jog atsakovė ir Rusijos įmonė „NovaTreyd“ jokio rašytinio sandorio tarpusavyje nesudarė. Be to, byloje nenustatytos aplinkybės, jog Rusijos įmonę „NovaTreyd“ sieja koks nors teisinis ryšys su atsakove, kuriuo remiantis atsakovė tariamai ketina reikšti priešpriešinį reikalavimą. Kadangi nėra akivaizdžių aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu ex officio, teismas pasiūlė atsakovei suformuoti reikalavimą dėl apsimestinio sandorio galiojimo ištyrimo, tačiau atsakovė šia gynybos priemone pasinaudoti atsisakė. Ieškovės nuomone, procese buvo sudarytos visos sąlygos atsakovei gintis nuo pareikšto reikalavimo, užtikrintas abiejų šalių procesinių teisių lygiateisiškumas, šalių teisė į teisminę gynybą, civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų laikymasis, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl proceso neteisingumo atsakovės atžvilgiu yra nepagrįsti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir kitų, nei skunde nurodyta, absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

13Dėl priešieškinio pateikimo Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidinamai sprendime nurodė, kad atsakovė nepasinaudojo savo teise šioje byloje pareikšti priešieškinį. Apeliantė nurodo, kadangi ji savo prievoles pagal sandorį buvo iš esmės įvykdžiusi, teismo primygtinis siūlymas teikti priešieškinį, kuris akivaizdžiai būtų netenkintinas, laikytinas nepagrįstu. Be to, net atsakovei neginčijus įvykdytų sandorių galiojimo klausimo, teismas vis tiek turėjo nagrinėti apeliantės argumentus dėl tikrųjų šalių ketinimų dėl sutarties turinio ir vykdymo. CK 1.79 straipsnio 2 dalis nustato atvejus, kuomet asmens, turinčio teisę reikalauti pripažinti sandorį negaliojančiu, veiksmai patvirtina sandorį. Jeigu sandorio šalis sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė, preziumuojama, kad ji sandorį patvirtino (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje apeliantė neginčijo, kad iš dalies buvo įvykdžiusi sutartį. Iš to darytina išvada, kad apeliantė savo veiksmais patvirtino sandorį, todėl neteko teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnis). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo 5.1 punkte nurodydamas, kad atsakovė patvirtino sandorį, jį iš dalies įvykdydama, todėl neteko teisės jį ginčyti, tuo pačiu nepagrįstai sprendimo 4 punkte nurodė, kad apeliantė siekdama nuginčyti tarp šalių sudarytą sutartį turėjo pateikti priešieškinį. Kita vertus, tokie sprendimo trūkumai nekeičia jo esmės. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, turėjo vertinti tiek ieškovės argumentus dėl ieškinio pagrįstumo, tiek atsakovės atsikirtimus į juos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino abiejų šalių nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2008; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012). Nagrinėjamu atveju vien sprendimo trūkumas, nepagrįstai nurodžius, kad apeliantė turėjo savo teises ginti CPK 143 straipsnyje nurodytu būdu (t. y. pateikti byloje priešieškinį), priešingai nei mano apeliantė, pats savaime nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kadangi jo turinys vis tik leidžia suprasti, kokias išvadas dėl ginčo dalyko teismas padarė ir kodėl. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į toliau šioje nutartyje dėstomus argumentus, nurodytą procesinį pažeidimą pripažįsta formaliu ir nesudarančiu pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

14Dėl trečiojo asmens (ne)įtraukimo į bylą Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu Rusijos įmonę „NovaTreyd“. Nurodo, kad Rusijos įmonė „NovaTreyd“ buvo tikroji faktinė prekių pardavėja , o ieškovė sandorio sudaryme dalyvavo formaliai. Neigiamo teismo sprendimo atsakovės atžvilgiu atveju, atsakovė tikėtinai kreipsis ir bylinėsis su atgręžtiniu reikalavimu prieš Rusijos įmonę „NovaTreyd“, o tai reiškia, kad teismo sprendimas sukuria pasekmes šiam sandoryje dalyvavusiam asmeniui, kuris į procesą nebuvo įtrauktas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantės į bylą pateikta 2015 m. lapkričio 11 d. sutartis Nr. HT 11-11/15 CRUST tarp „MORENA SRL“ ir Rusijos įmonės „NovaTreyd“ (el. b. 1 T., b. l. 66–74) yra pasirašyta tik pačios apeliantės, tačiau nepasirašyta Rusijos įmonės „NovaTreyd“. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp apeliantės ir Rusijos įmonės „NovaTreyd nebuvo sudaryta galiojanti sutartis. Be to, iš ieškovės su Rusijos įmonės „NovaTreyd“ 2015 m. lapkričio 10 d. sudarytos sutarties Nr. HT 10-11/15 WB matyti, kad ieškovė iš Rusijos įmonės įsigijo galvijų kailių odą (el. b. 1 T., b. l. 164–170), t. y. tarp ieškovės ir Rusijos įmonės anksčiau susiklostė sutartiniai santykiai dėl tokių pačių prekių įsigijimo, nei kad kaip apeliantė teigia, jog tokie santykiai buvo susiklostę tik tarp jos ir Rusijos įmonės. Ši aplinkybė įrodo, kad ieškovė nuosavybės teises į ginčo prekes įgijo iki sutarties sudarymo su atsakove. Be to, kaip minėta nutarties 10 punkte, atsakovė savo veiksmais (iš dalies įvykdžiusi sutartį) patvirtino, kad sutartis sudaryta būtent su ieškove. Iš apeliantės į bylą pateiktų el. laiškų taip pat aiškiai matyti, kad pati apeliantė iki nagrinėjamos bylos teisme iškėlimo laikė, kad sutartis yra sudaryta su UAB „Ekochema“ (el. b. 1 T., b. l. 87–95; 105–118). Iš viso to daroma išvada, kad tarp atsakovės ir Rusijos įmonės „NovaTreyd“ nebuvo rašytinio sandorio dėl byuloje minimų prekių (kailių) pirkimo – pardavimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybe, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė Rusijos įmonės „NovaTreyd“, kadangi iš byloje esančių įrodymų nenustatyta, kad ją ir atsakovę sieja teisinis ryšys, ir šios bylos išsprendimas turėtų įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms.

15Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Apeliantės nuomone, tarp šalių buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo sutartis, o tarpininkavimo sutartis. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 straipsnyje: esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Remiantis kasacinio teismo praktika, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį, prioritetas turi būti teikiamas tikriesiems sutarties šalių ketinimams (valiai) nustatyti, aiškinant sutartį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2018). Minėta, kad dėl šalių teisių ir pareigų pagal sutartį sprendžiama ne tik pagal sutarties sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2, 5 dalys), taip pat turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino ir pasisakė dėl ginčo šalių elgesio sutarties sudarymo ir jos vykdymo laikotarpiu, taigi nuo kasacinio teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių nenukrypo. Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2015 m. lapkričio 11 d. sudarė sutartį Nr. 2015-11-11/01, pagal kurios 1.1 punktą ieškovė įsipareigojo parduoti ir pristatyti atsakovei stambiųjų raguočių kailio elastingą odą, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir už jas apmokėti (el. b. 1 T., b. l. 25–28, 31–33). Bendra apytikslė sutarties vertė – 145 809,83 Eur (Sutarties 3.2 punktas). Sutarties 3.3 punkte šalys nustatė, kad atsakovė už prekes turi atsiskaityti 100 proc. per 15 kalendorinių dienų nuo prekių iškrovimo gavėjo sandėlyje – ( - ). Sutartis sudaryta anglų ir rusų kalbomis, pasirašyta abiejų šalių įgaliotų atstovų. Kartu prie sutarties tą pačią dieną buvo pasirašyta Specifikacija prie sutarties Nr. 2015-11-11/01, kurioje šalys detalizavo sutarties objektą, t. y. Specifikacijoje šalys nurodė prekių pavadinimą (stambiųjų raguočių kailio elastinga oda), rūšis (C, D, E, F), kiekį (11 961,43 m2), kainą eurais už vieną kvadratinį metrą (12,19 m2/Eur), bendrą prekių kainą (145 809,83 Eur), prekių pakrovimo datą (2015 m. lapkričio 20 d.) ir prekių pristatymo adresą (el. b. 1 T., b. l. 29, 34). Taip pat šalys 2015 m. gruodžio 30 d. pasirašė Papildomą susitarimą Nr. 1 prie Sutarties Nr. 2015-11-11/01, kuriuo pakeitė Sutarties 3.3 punktą nustatydamos, kad atsakovė 100 proc. apmokėjimą už pagal Specifikaciją pristatytas prekes turi atlikti pavedimu iki 2016 m. sausio 23 d. (el. b. 1 T., b. l. 30, 35). Atsakovė šių aplinkybių nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neginčijo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šalių pasirašytą Sutartį laikyti ne pirkimo-pardavimo sutartimi. Vien tik iš šalių pasirašytos Sutarties, Specifikacijos ir papildomo susitarimo galima daryti išvadą, jog tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai. Šią aplinkybę patvirtina ir atsakovės pateikti elektroniniai susirašinėjimai iš kurių matyti, kad pati atsakovė patvirtino, jog būtent tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią atsakovė įsipareigojo apmokėti už gautas prekes, o ieškovė davė sutikimą atidėti apmokėjimo už prekes terminą (el. b. 1 T., b. l. 77–78, 87–88, 105–110). Pažymėtina ir tai, kad atsakovė prekybą odos rinkoje vykdo beveik 40 metų (atsakovės atsiliepimo 1 punktas, 2016 m. birželio 29 d. el. laiškas; el. b. 1 T., b. l. 59, 108), kas reiškia, jog turi didelę ne tik komercinę, bet ir sutarčių sudarymo ir vykdymo patirtį, todėl labai abejotina, jog ji nesuprato, kad su ieškove sudarė būtent pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ji vykdė būtent pirkėjui kylančias pareigas. Be to, atsakovė prieštaravimus dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pradėjo reikšti tik tada, kai ieškovė kreipėsi dėl skolos priteisimo. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad toks atsakovės elgesys prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Šalys aiškiai tai įtvirtino sudarytoje Sutartyje, Specifikacijoje ir Papildomame susitarime, kuriuose susitarė dėl visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Sudarytų susitarimų turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas. Sutarties šalys aiškiai šią aplinkybę patvirtino ir savo veiksmais po Sutarties sudarymo, t. y. ieškovė pristatė į sutartą vietą prekes (el. b. 1 T., b. l. 15–17, 96–98), o atsakovė iš dalies už jas atsiskaitė (el. b. 1 T., b. l. 105–110, 138). Atsakovė siekdama pagrįsti savo teiginius, jog tarp šalių buvo sudaryta kitokia nei pirkimo-pardavimo sutartis, be elektroninių susirašinėjimų nepateikė jokių kitų įrodymų. Kaip nustatyta nutarties 18 punkte, atsakovės pateikti el. laiškai kaip tik įrodo, kad šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį.

16Dėl prekių kiekio ir kokybės Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas skolos dydį, neatsižvelgė į pateiktus įrodymus apie parduotų prekių kiekio ir kokybės trūkumus. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės argumentu nesutinka. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcija, todėl apeliantė šiuo atveju negalėjo apsiriboti teiginiais, jog daiktai yra netinkami, o turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti el. laiškai, kuriuose nurodomi galimi prekių kiekio ir kokybės trūkumai (el. b. 1 T., b. l. 101–102, 105–110), neįrodo, kad ieškovės parduotos prekės buvo su trūkumais. Iš el. laiškų nėra aišku kaip tie trūkumai buvo nustatyti ir kartu nėra pateikti jokie tai pagrindžiantys įrodymai. Byloje esantys įrodymai kaip tik patvirtina, kad apeliantė gavusi prekes, dėl jų kiekio ir kokybės jokių pretenzijų neturėjo, o prekės buvo pristatytos būtent tokios, dėl kurių šalių buvo susitarta (2015 m. lapkričio 13 d. pakavimo lapas, 2015 m. gruodžio 16 d. el. laiškas, įmonės „Frigorpelli SRL“ 2017 m. spalio 26 d. raštas; el. b. 1 T., b. l. 81–84, 91–93, 96–98). Kaip jau minėta anksčiau, apeliantė turi didelę patirtį odos rinkoje, todėl gavusi sutartas prekes turėjo įsitikinti ar jos yra tinkamos kokybės bei ar buvo pristatytas sutartas jų kiekis. Nagrinėjamu atveju apeliantė pranešė ieškovei apie galimai egzistuojančius prekių trūkumus praėjus beveik penkiems mėnesiams nuo prekių pristatymo (pagal Tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį CMR Nr. 702391 prekės pristatytos 2015 m. lapkričio 16 d.; el. b. 1 T., b. l. 15–17) ir tik tada, kai jos jau buvo nupirktos iš apeliantės (2016 m. kovo 1 d. el. laiškas; el. b. 1 T., b. l. 101–102). Toks apeliantės elgesys laikytinas mažų mažiausiai neatsakingu ir neigiamas pasekmes sukelti galinčiu tik jai pačiai, nes apeliantė ne tik priėmė prekes, ieškovės išrašytą 2015 m. lapkričio 17 sąskaitą-faktūrą Serija ECH Nr. 50504638 (el. b. 1 T., b. l. 12–13), bet ir nereiškė jokių pretenzijų priimdama prekes, o ir sumokėjo didžiąją dalį sutartos kainos, nereikšdama pretenzijų nei dėl prekių kiekio, nei kokybės prieš tai. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad skolos ieškovei dydis turi būti sumažintas atsižvelgiant į pasikeitusias sąlygas odos rinkoje ir nuolat augančias prekių sandėliavimo sąnaudas. Nurodomos išlaidos yra susijusios išimtinai su apeliantės vykdoma komercine veikla, todėl neturi jokios reikšmės nagrinėjamam ginčui ir negali turėti įtakos šalių Sutartyje nustatytai prekių kainai. Iš kitos pusės žiūrint, toks reikalavimas yra ne kas kita, kaip reikalavimas dėl esminių sutarties sąlygų keitimo, ir kaip žinia tik gali būti reiškiamas įstatymo nustatyta tvarka bei nagrinėjamas kai savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas. Tokio savarankiško reikalavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšta. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė be deklaratyvių teiginių, nepateikė jokių konkrečių įrodymų, jog jai ieškovės parduotos prekės turėjo kiekio ir kokybės trūkumų, dėl kurių turėjo būti mažinama sutarta prekių kaina. Nesant byloje įrodymų, kad apeliantė turėjo pagrindą sumažinti prekių kainą, konstatuotina, kad apeliantė turi pareigą už gautas prekes sumokėti šalių Sutartyje ir Specifikacijoje sutartą kainą.

17Dėl bylos baigties ir procesinių klausimų Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, bei savo sprendime išdėstė motyvus dėl jų vertinimo, argumentuotai atsakė į pagrindinius nagrinėtos bylos aspektus, bei teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas. Apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės siekia kitokio įrodymų vertinimo, tačiau vien tai, kad ji subjektyviai kitaip vertina tuos pačius įrodymus, nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, iš jos priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Imlitex Industry“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 299 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (el. b. 2 T., b. l. 18–19). Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose rekomendacijose (2015 m. kovo 20 d. redakcija Nr. 2015-03968) „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytą dydį, todėl mažintinos iki 1 150,24 Eur (8.11 punktas – maksimali suma 1 150,24 Eur) ir atmetus apeliacinį skundą, priteistinos iš apeliantės atsakovės „MORENA SRL“ (CPK 93, 98 straipsniai). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei iš šalių nepriteistinos, kaip sudarančios mažesnį nei numatyta Teisingumo ministro kartu su Finansų ministru dydį (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

18Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti iš atsakovės „MORENA SRL“ (juridinio asmens kodas ( - )) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Imlitex Industry“ (juridinio asmens kodas ( - )) 1 150,24 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt eurų 24 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

21Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai