Byla e2A-894-881/2018
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Liudos Uckienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance Group“ teisių perėmėjos Balcia Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-14454-235/2017 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Compensa Vienna Insurance group“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Lietuvos draudimas“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“, kurios teises perėmė Balcia Insurance SE, ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 25 935,50 Eur draudimo išmoką, 6 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2017 m. birželio 21 d. pareiškimu ieškovė reikalavimų dėl 10 456,95 Eur dalies atsisakė. Nurodė, kad 2013 m. sausio 8 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės Mercedes Benz Actros, valst. Nr. ( - ) su priekaba Krone STP27, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9501420), išmokėjo nukentėjusiajam 20 913,89 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. Be to, 2011 m. kovo 29 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės Scania R420, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9130103), išmokėjo nukentėjusiajam 2 824,17 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. gruodžio 14 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės MAN, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9238294), išmokėjo nukentėjusiam 4 039,49 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2012 m. vasario 9 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės MAN, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9155823), išmokėjo nukentėjusiam 3 849,18 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. spalio 27 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės Scania, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9117699), išmokėjo nukentėjusiam 596,07 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. gegužės 26 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio –transporto priemonės Volvo FH12, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9100457), išmokėjo nukentėjusiam 10 445,18 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. gegužės 5 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės DAF 105.410, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9105494), išmokėjo nukentėjusiam 2 445,08 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. rugsėjo 20 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažintas junginio – transporto priemonės DAF, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytojas, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9198341), išmokėjo nukentėjusiam 2 420,34 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. 2011 m. rugpjūčio 8 d. Vokietijoje, įvykus eismo įvykiui, kurio kaltininku pripažinta junginio – transporto priemonės DAF, valst. Nr. ( - ) su priekaba, valst. Nr. ( - ), – valdytoja, ieškovė, kaip šios transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudikas (draudimo liudijimo Nr. AMA 9190762), išmokėjo nukentėjusiam 4 337,60 Eur draudimo išmoką. Vilkiko priekaba buvo apdrausta atsakovės TPVCAPD. Pažymėjo, jog kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, ieškovei turi būti priteista 50 proc. išmokėtos draudiminės išmokos kompensacija. Geruoju atsakovė šios išmokos dalies nepadengė. Ieškovė pripažįsta, jog praleido ieškinio senaties terminą šioje byloje, tačiau prašė teismą, atsižvelgus į svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino praleidimą lėmė itin sudėtingas, skirtingų valstybių teisės normų taikymas, siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas, nuoseklios ir neprieštaringos kasacinio teismo praktikos šiais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieškinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, teismų praktikos analizė, ieškovės klaidingas įsitikinimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių, ieškovės pasyvumo ginant savo pažeistas teises nebuvimas, atsakovės delsimas suformuluoti galutinę poziciją dėl pareikšto reikalavimo grąžinti dalį išmokėtų sumų.
  2. Atsakovė AB ,,Lietuvos draudimas“ prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ieškovės patikslinti reikalavimai dėl 2011 m. kovo 29 d. įvykio (1 412,09 Eur), 2011 m. spalio 27 d. įvykio (298,04 Eur), 2011 m. gegužės 26 d. įvykio (5 222,59 Eur), 2011 m. gegužės 5 d. įvykio (1 222,54 Eur) ir 2011 m. rugsėjo 20 d. įvykio (1 210,17 Eur) yra nepagrįsti, nes ieškovei pateiktas sprendimas atsisakyti tenkinti atgręžtinį reikalavimą dėl praleistos ieškinio senaties, kuri yra vieneri metai nuo draudimo išmokėjimo dienos. Šioje byloje atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimas turi būti atliekamas laikantis Lietuvos teisės aktų, įskaitant CK reikalavimus, dėl ieškinio senaties. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties pradžios momentas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo momento, o pastarasis atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužiojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pusė ieškinio reikalavimų yra apskritai nepagrįsti, nes atsakovė nurodytu laikotarpiu nebuvo priekabos draudikas. Ieškovė reikalauja iš atsakovės 10 456,96 Eur už eismo įvykio (įvykusio 2013 m. sausio 8 d.) metu padarytą žalą (50 proc. išmokėtos draudimo išmokos). Duomenų apie tai, kokie yra teisiniai reikalavimo pagrindai ir faktinės aplinkybės, ieškovė nei teismui, nei atsakovei nepateikė. Atsakovė nėra gavusi jokių reikalavimų iš ieškovės dėl šio įvykio. Atsakovė viešai prieinamose duomenų bazėse patikrino ieškovės pateiktą informaciją ir nustatė, kad tiek Mercedes Benz Acros, valst. Nr. ( - ) tiek priekaba Krone STP27, valst. Nr. ( - ), transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo drausti ieškovės bendrovėje.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, jog ieškovė pripažįsta, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas atgręžtiniam reikalavimui pareikšti, tačiau prašo šį terminą atnaujinti, nurodydama, jog egzistuoja keli ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindai, kurie lėmė objektyvias pavėluoto kreipimosi į teismą priežastis.
  3. Teismas pažymėjo, kad ieškovę ir atsakovę sieja atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimo santykiai, kuomet ieškovė, įvykdžiusi pagrindinę prievolę, gali dalį jos susigrąžinti. Draudikui išmokėjus visą žalos atlyginimą, yra pareiškiamas atgręžtinis reikalavimas pagal Civilinio kodekso 6.9 straipsnio 1 dalį bei 6.114 straipsni 3 dalį. Nepavykus įgyvendinti tokio reikalavimo į teismą kreipiamasi per 1 metus nuo pagrindinės prievolės įvykdymo (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 ir 4 dalys). Būtent tuo metu atsiranda atgręžtinio reikalavimo teisė.
  4. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą tokio pobūdžio reikalavimams reikšti.
  5. Teismas, sutikdamas su atsakovės argumentais, jog ieškovė yra draudimo rinkos profesionalė, kuri turi aiškų suvokimą, kaip ir kokiais būdais įgyvendinti tinkamą savo teisių gynybą, todėl privalėjo laiku kreiptis į teismą su ieškiniu, atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog dar 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą dėl transporto priemonės junginio atsakomybės padalijimo pusiau priekabos ir vilkiko draudikams, 2011 m. liepos 21 d. Draudikų biurui buvo pranešta apie Vokietijoje pasikeitusią teismų praktiką, už 2011 m. – 2012 m. įvykius draudimo išmokos buvo išmokėtos 2013 m. lapkričio – gruodžio mėn., tuo tarpu pretenzijos dėl išmokų grąžinimo buvo pateiktos 2015 m. gruodžio 30 d., į jas atsakymai pateikti 2016 m. gegužės 17 d. Pakartotinė ieškovės pretenzija atsakovei buvo išsiųsta 2016 m. rugsėjo 12 d., į ją 2017 m. balandžio 7 d. buvo pateiktas atsakymas. Kadangi visi draudimo išmokų mokėjimai už šioje byloje nagrinėjamų eismo įvykių metu padarytą žalą buvo atlikti po šios informacijos pateikimo, draudimo išmokos išmokėjimo dieną ieškovė suprato (turėjo suprasti) apie savo teisės pažeidimą ir teisę kreiptis į atsakovę dėl atgręžtinio reikalavimo. Ieškovė, gavusi neigiamą atsakovės atsakymą, daugiau nei trejus metus delsė ir neįgyvendino savo pažeistų teisių, kas negali būti pateisinama profesionalaus rinkos dalyvio atžvilgiu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“, kurios teises perėmė Balcia Insurance SE, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
  2. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

109.1. Nepaisant to, jog byloje ieškovė kėlė taikytinos teisės klausimą, pirmosios instancijos teismas jo visiškai neanalizavo ir teismo sprendime dėl jo net nepasisakė, kas laikytina CPK 265 straipsnio 1 dalies, nustatančios, jog priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas, pažeidimu. Ginčų dėl analogiško pobūdžio teisinių santykių Lietuvos teismų praktikoje buvo nemažai. Tiek ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, tiek AB „Lietuvos draudimas“ pareigai patenkinti nukentėjusiojo asmens reikalavimus taikytina Vokietijos teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016; 2016 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į kasacinio teismo padarytą išvadą, jog atsakovės teisių ir pareigų apimtis nustatytina vadovaujantis Vokietijos teise, laikytina, jog ir ieškinio senaties terminai taip pat turi būti nustatomi vadovaujantis eismo įvykio valstybės (Vokietijos) teisės aktais. Tokia išvada darytina atsižvelgus į Civilinio kodekso 1.59 straipsnį, pagal kurį ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti, bei į 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos 3 straipsnį, pagal kurį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė, ir 8 straipsnio 8 punktą, pagal kurį taikytina teisė visų pirma nustato senaties taisykles, tarp jų ir taisykles, susijusias su senaties termino pradžia ir su šio termino nutraukimu bei sustabdymu. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo byloje taikytinos teisės klausimo, todėl bylos esmė liko neatskleista. Dėl šių priežasčių sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

119.2. Iš Vokietijos teisės turinio matyti, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Netgi jei teismas laikytų, kad atsakovės atžvilgiu taikytini 2 skirtingi ieškinio senaties terminai (vienas nukentėjusiojo asmens atžvilgiu – t. y. nustatomas pagal Vokietijos teisę, o kitas ieškovės atžvilgiu, nustatomas pagal Lietuvos teisę), tokia teismo išvada neturėtų pakeisti bylos teisinio rezultato, t. y. lemti skirtingo teismo sprendimo nustatant, ar ieškinys turi būti tenkinamas. Bet kuriuo atveju byloje būtina teisingai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusiusius teisinius santykius. Byloje yra nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, kad ieškovė su atsakove yra laikomos solidariosiomis skolininkėmis nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, o ieškovei kompensavus visą nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, ji įgijo teisę reikalauti 50 proc. išmokėtų sumų iš atsakovės. Taigi apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pareikštas reikalavimas yra regresinis, ir jai taikytinas sutrumpintas 1 metų iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams ieškinio senaties terminas. Tiek CK, tiek teismų praktika, apibrėžiant regreso, subrogacijos, cesijos (įstatyminės cesijos), atgręžtinio reikalavimo sąvokas ir jų turinį, yra vieni iš labiausiai komplikuotų ir probleminių teisinių klausimų. Regresinė prievolė yra nauja, savarankiška prievolė, tuo tarpu ieškiniu ieškovė siekia taikyti atsakovei atsakomybę, kuri jai kilo nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu Vokietijoje įvykus eismo įvykiams – t. y. ieškovė kreditoriaus teisėmis įstojo į jau egzistuojančią atsakovės prievolę išmokėti draudimo išmoką dėl įvykusių eismo įvykių. Regreso atvejų sąrašas TPVCAP draudime išdėstytas įstatymo 22 straipsnyje. Šis sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Šalių tarpusavio ginčas yra kilęs dėl kitokios situacijos, nei numatyta TPVCAPD 22 straipsnyje, todėl jis negali būti laikomas regresiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad tokio pobūdžio ginčuose reikalavimo tenkinimo teisinis pagrindas yra CK 6.114 straipsnio 3 punktas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2016 m. sausio 21 d. prejudiciniame sprendime ERGO Insurance (sujungtos bylos C-359/14 ir C-475/15) nurodė, kad šalių santykiams taikytinas Reglamento „Roma II“ 19 straipsnis, kurio pavadinimas yra „Subrogacija“. Taigi ieškovės CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu pareikštas reikalavimas teisiškai turėtų būti kvalifikuojamas kaip subrogacija (tiksliau dalinė subrogacija, kadangi ieškovė, kreditoriaus teisėmis įstojusi į atsakovės jau egzistuojančią solidariąją prievolę išmokėti draudimo išmoką, turi reikalavimo teisę tik į atsakovei tenkančią 50 proc. prievolės dalį). CK 6.114 straipsnio 3 dalis (ieškovės reikalavimo teisinis pagrindas) vadinasi „Reikalavimo perėjimas regreso tvarka pagal įstatymus“, tačiau jis išdėstytas CK skyriuje „Reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacija)“. Tai dar kartą patvirtina teiginius, jog teisinis reglamentavimas šiuo klausimu yra neaiškus – todėl šalių teisinius santykius būtina kvalifikuoti pagal jų prasmę, o ne pažodinį aiškinimą. Esminis principas atribojant regresą nuo subrogacijos yra tai, ar draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškia naują savarankišką reikalavimą (regresas), ar įstoja į jau egzistuojančią prievolę (subrogacija). Kaip ir minėta, nagrinėjamoje byloje reikalaujama, kad atsakovė įvykdytų tą pačią, jau egzistavusią savo prievolę išmokėti draudimo išmoką – todėl ginčo šalių santykiai negali būti kvalifikuojami kaip regresiniai (kurių sąrašas, kaip minėta, yra baigtinis). Kadangi atsakovės atsakomybė prieš nukentėjusįjį asmenį nustatytina pagal Vokietijos teisę, tai ir pasikeitus kreditoriui (t. y. į atsakovės egzistuojančią prievolę išmokėti draudimo išmoką kreditoriaus teisėmis įstojus ieškovei), ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarka nesikeičia, t. y. ieškovės pareikštam reikalavimui turi būti taikoma tos pačios – Vokietijos teisės – ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos.

129.3. Ieškinio senaties termino praleidimą nagrinėjamu atveju (jei teismas tokį konstatuotų) lėmė itin sudėtingas skirtingų valstybių teisės normų taikymas siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas, nuoseklios ir neprieštaringos kasacinio teismo praktikos šiais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieškinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, teismų praktikos analizė, ieškovės klaidingas įsitikinimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių, ieškovės pasyvumo ginant savo pažeistas teises nebuvimas, atsakovės delsimas suformuluoti galutinę poziciją dėl pareikšto reikalavimo grąžinti dalį išmokėtų sumų. Šiuo konkrečiu atveju egzistuoja pagrindai atnaujinti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, jog ieškovės teisės turi būti ginamos, ir jos pažeistų teisių gynybai turėtų būti suteiktas prioritetas prieš teisinių santykių stabilumą, kadangi atsakovė, veikdama toje pačioje verslo srityje, neturėjo pagrindo tikėtis, kad atgręžtiniai reikalavimai jai nebus reiškiami. Atnaujinus ieškinio senaties terminą, pažeistų teisių gynybos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyra nebus pažeista. Ieškovė procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu nurodė svarbias ir objektyvias aplinkybes, kurios lėmė vėlesnį ieškinio pareiškimą. Būtent, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei žemesnės instancijos teismų praktika nagrinėjamu klausimu nesudarė ieškovei pagrindo aiškiai suvokti savo teisės pažeidimo ir tikėtis palankios teisminio ginčo baigties. 2014 m. gegužės 9 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, kurioje pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose turi būti taikoma Lietuvos teisė, kuri nenumato vilkiko TPVCAPD draudiko teisės atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš priekabos TPVCAPD draudiko. Kasaciniam teismui analogiškoje byloje pripažinus, kad ieškinys yra atmestinas, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo kitaip interpretuoti tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių ir savo pažeistų teisių gynybos kreiptis į teismą. Taigi, ieškinys atsakovei teisme nebuvo pareikštas taip pat ir dėl to, jog visą laiką (iki pat 2016 m. gegužės mėn.) egzistavo tokie oficialūs teisės aiškinimai, kurie nesudarė ieškovei pagrindo tikėtis efektyvios jos interesų gynybos teismuose.

139.4. Ieškovė ir atsakovė, nors ir neturėjo teisinio pagrindo reikšti viena kitai atgręžtinių reikalavimų, tačiau nuolat stebėjo teismų praktiką ginčo klausimu ir neatmetė galimybės atnaujinti anksčiau pareikštų reikalavimų nagrinėjimo, jei įvyktų reikšmingų pokyčių teisės aiškinime. Tokią poziciją patvirtina ir kartu su ieškiniu pateiktas atsakovės 2015 m. gruodžio 30 d. raštas, kuriame AB „Lietuvos draudimas“ konstatuoja, jog šiai dienai neturi pagrindo tenkinti reikalavimą. Atsakovė šiame rašte nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje Nr. 3K-3-415/2014 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuris būtų aktualus analogiško pobūdžio ginčams, akcentuodamas, jog ir kitos teismuose nagrinėjamos tokio pobūdžio bylos yra stabdomos iki ESTT prejudicinio sprendimo gavimo ir iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamos bylos Nr. 3K-3-415/2014 pabaigos. Taigi, ieškovė, gavusi minėtą atsakovės raštą, pagrįstai tikėjosi, jog ši, nurodžiusi, jog šiai dienai nėra pagrindo tenkinti reikalavimą, galutinį sprendimą dėl ieškovės pareikštų pretenzijų priims po to, kai bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. 3K-3-415/2014. Toks ieškovės elgesys (nesikreipiant į teismą kol neatsiras atsakovės nurodytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti jai pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir priimti galutinį sprendimą) atitinka šalių sąžiningumo, ekonomiškumo ir kooperavimosi pareigų vykdymą. Savo teisę reikalauti iš atsakovės 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų ieškovė aiškiai suvokė tik 2016 m. gegužės mėn. 6 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį atsakovės 2015 m. gruodžio 30 d. rašte nurodytoje byloje Nr. 3K-3-415/2014 (3K-3-187-701/2016). Tik po šios kasacinio teismo nutarties priėmimo ieškovė įgijo apibrėžtą ir aiškų teisinį pagrindą reikalauti pažeistų interesų gynybos teisme. Iki pat 2017 m. balandžio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, nebuvo suformuota teismų praktika dėl pretenzijos pareiškimo (pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį) terminų taikymo ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo tokio pobūdžio ginčuose. Įprastai ginčuose, kylančiuose iš TPVCAPD draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kuomet pretenziją pareiškęs asmuo gauna atsakingojo draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką raštą ir tokiu būdu suvokia, kad jo subjektinė teisė į žalos atlyginimą yra pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-706/2015). Atsakovė, gavusi ieškovės pretenzijas, į jas pirmą kartą atsakė tik 2015 m. gruodžio 30 d. raštu, kurį ieškovė gavo 2016 m. sausio 6 d., o galutinį sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką priėmė tik 2016 m. rugsėjo 12 d. raštais (ieškovė juos gavo 2016 m. rugsėjo 19 d.). Ieškovė į teismą kreipėsi per 1 metus nuo pirmojo atsakovės rašto gavimo – nors šiame rašte atsakovė dar net nebuvo suformulavusi galutinės savo pozicijos dėl ieškovės pareikštų pretenzijų. Tokiomis ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklėmis ieškovė vadovavosi atsižvelgdama į tuo metu naujausią teismų praktiką, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-19-585/2016, taigi, pagrįstai tikėjosi, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas. 10. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. 11. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1411.1. Teismo sprendimo 6-12 punktuose teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė dėl taikytinos teisės ir nurodė konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią ginčui taikytina Lietuvos Respublikos, o ne Vokietijos teisė. Prejudiciniame sprendime nurodyta, kad draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę kyla iš sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformuodamas precedentines taisykles dėl visą žalą kompensavusio draudiko teisės regreso tvarka išsiieškoti 50 procentų draudimo išmokos iš priekabos draudimo, nurodė, kad pagal vilkiko draudimo sutarčiai taikytiną teisę, nagrinėjamos bylos atveju – Lietuvos Respublikos teisę, reikia nustatyti, ar ir kiek vilkiko draudikas, sumokėjęs visą draudimo išmoką, gali atgręžtinio reikalavimo būdu įgyvendinti nukentėjusio asmens teises į priekabos draudiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016). Kitoje analogiškoje byloje kasacinis teismas pateikė dar platesnį išaiškinimą nurodydamas, kad abu draudikai draudimo sutarčių pagrindu turėjo pareigą išmokėti draudimo išmokas nukentėjusiam asmeniui. Kadangi CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, o draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėta visą nukentėjusio asmens žalą atlyginanti draudimo išmoka, taikoma Lietuvos teisė, Lietuvos teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmoką išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisę draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016). Taigi naujausioji teismų praktika, t. y. išaiškinimas dėl ieškinio senaties skaičiavimo analogiškose bylose, kuriose reiškiami regresiniai reikalavimai, yra taikytinas tęstinės ir vieningos praktikos dalimi.

1511.2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos reikalavimo pagrindas yra subrogacijos būdu perimta teisė reikalauti pusės išmokėtos sumos iš atsakovės. Reikalavimas reiškiamas kaip atgręžtinis (regresinis) reikalavimas bendraskoliui, o žalos atlyginimo prievolė (pagrindinė prievolė) jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu pagal Vokietijos teisę. Subrogacija yra reikalavimo teisės perėjimas įstatymo pagrindu – įstatyminė cesija, t. y. asmenų pasikeitimas prievolėje. Šioje byloje nagrinėjant ginčą asmenys po draudimo išmokos išmokėjimo nesikeitė, kadangi apeliantė visuomet veikė kaip kaltininko draudikas ir disponavo pastarojo teisėmis ir pareigomis, perimtomis pagal draudimo sutartį ir šioje byloje reiškiamas reikalavimas dėl to, kad kaltininko draudikas, pagal Vokietijoje nustatytas žalos atlyginimo taisykles, turi teisę prašyti dalies žalos atlyginimo iš bendraskolio (kito transporto priemonės junginio draudiko). Apeliantė neįstoja nukentėjusiojo vietoje (kas reikštų subrogaciją CK 6.1015 straipsnio pagrindu), kadangi žalos atlyginimo santykiai ir atitinkama prievolė atlyginti nukentėjusiojo nuostolius jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu. Regreso atveju, priešingai nei subrogacijos, asmeniui įvykdžiusiam pagrindinę prievolę kreditoriui (šiuo atveju nukentėjusiajam) atsiranda nauja teisė – atgręžtinis reikalavimas solidariajam skolininkui. Taigi ginčo santykiams taikomas CK 6.114 straipsnio 3 punktas, kuris numato, kad apeliantei regreso tvarka reikalavimas pereina pagal įstatymą, kai šis įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais (šiuo atveju pagal kasacinio teismo praktiką – su atsakove).

1611.3. Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą vienam solidariajam skolininkui įvykdžius visą prievolę ji baigiasi (CK 6.123 straipsnis), todėl toks bendraskolis įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį reikalavimą kitiems bendraskoliams. CK 6.280 straipsnio 2 dalis, specialioji dalis CK 6.9 straipsnio atžvilgiu, skirta reglamentuoti bendraskolių tarpusavio reikalavimus deliktiniuose santykiuose (asmenų, bendrais veiksmais sukėlusių žalą nukentėjusiajam). Minėtas straipsnis nustato, kokia tvarka bendraskolis įgyja teisę reikalauti sumokėtų sumų atlyginimo, kadangi iš paties CK 6.280 straipsnio pavadinimo matyti, jog kalbama apie regreso teisės įgijimą, tai patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtose bylose, suformulavo aiškią taisyklę, kad draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). Pati TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalies formuluotė aiškiai nurodo, kad atgręžtiniai reikalavimai gali būti teikiami tiek regreso, tiek subrogacijos pagrindu. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad regreso teisės atveju TPVCAPDĮ riboja subrogaciją baigtiniu sąrašu (TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Minėtas sąrašas riboja tik draudiko teisę pateikti atgręžtinius reikalavimus (regresą) į kaltus asmenis, tuo tarpu regresinių reikalavimų kitiems asmenims, įskaitant kalto asmens draudiką, neriboja ir šių reikalavimų pareiškimo pagrindas yra jau minėto įstatymo 19 straipsnio 10 dalis. Taigi, pagal ginčo santykių esmę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką reikalavimas, reiškiamas atsakovei, laikytinas regresiniu, todėl šiam taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

1711.4. Kaip pažymėjo Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, teisinis reguliavimas dėl atsakomybės padalijimo tarp draudikų nekito ir 2010 m. Teismo sprendimas nesukūrė naujos teisės normos ar reguliavimo dėl atsakomybės padalijimo tarp transporto priemonės junginio draudikų. Teismų praktika – tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – nėra ir negali būti laikoma reikalavimo teisės atsiradimo pagrindu, o kartu momentu, nuo kurio asmuo suvokia savo teisės pažeidimą. Tokiu atveju keičiantis teismų praktikai, asmenys turėtų teisę kreiptis į teismą ir siekti įgyvendinti savo teises, nepaisydami to, kad realiai jų reikalavimo teisė atsirado metai, du ar dešimtmetis prieš teismo išaiškinimą.

1811.5. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį, tokį standartą atitinkantis asmuo, turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Ieškovė yra draudikas, kitaip tariant draudimo rinkos profesionalas, kurio pateikti reikalavimai yra įprastinės draudiko veiklos (regreso ir subrogacinių santykių įgyvendinimo) rezultatas. Ieškovė, turėdama visas technines priemones ir galimybę gauti reikiamą informaciją apie kitos jurisdikcijos teisės aktus ir sprendimus bei valdydamas didelės apimties teisinių kompetencijų bagažą (tiek profesionalių teisininkų komandą, tiek patirtį analogiškuose atvejuose), turėjo laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Ieškovės delsimas kreiptis į teismą laikytinas jos pasirinkimu prisiimti teisinę ir ekonominę riziką, tikintis, kad yra galimybė atnaujinti senaties terminą ar pasiekti, kad būtų taikomas Vokietijos teisėje nustatytas ieškinio senaties terminas. Teismų praktika yra reikšminga asmens apsisprendimui dėl savo teisių įgyvendinimo, t. y. teisinės ir ekonominės rizikos vertinimui, apskaičiuojant bylos laimėjimo tikimybę. Tuo tarpu svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsnis).

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Apeliacinis skundas netenkinamas.

2212. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

2313. Visų pirma, apeliantė tvirtina, jog ieškovė su atsakove yra laikomos solidariosiomis skolininkėmis nukentėjusiojo per autoįvykį asmens atžvilgiu, o ieškovei kompensavus visą nukentėjusiojo asmens patirtą žalą, ji įgijo teisę reikalauti 50 proc. išmokėtų sumų iš atsakovės, todėl priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ieškovės CK 6.114 straipsnio 3 punkto pagrindu pareikštas reikalavimas teisiškai turėtų būti kvalifikuojamas kaip subrogacija (tiksliau dalinė subrogacija), o ne laikomas regresiniu.

2414. Subrogacinė prievolė nuo regresinės prievolės skiriasi tuo, kad tai nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).

2515. Tuo tarpu šioje byloje reikalavimas reiškiamas kaip atgręžtinis (regresinis) reikalavimas bendraskoliui, o žalos atlyginimo prievolė (pagrindinė prievolė) jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu pagal Vokietijos teisę. Apeliantė šioje byloje neįstoja nukentėjusiojo vietoje (kas reikštų subrogaciją CK 6.1015 straipsnio prasme), kadangi žalos atlyginimo santykiai ir atitinkama prievolė atlyginti nukentėjusiojo nuostolius jau yra pasibaigusi tinkamu jos įvykdymu. Regreso atveju, priešingai nei subrogacijos, asmeniui įvykdžiusiam pagrindinę prievolę kreditoriui atsiranda nauja teisė – atgręžtinis reikalavimas solidariajam skolininkui. Taigi ginčo santykiams taikomas CK 6.114 straipsnio 3 punktas, kuris numato, kad apeliantei regreso tvarka reikalavimas pereina pagal įstatymą, kai šis įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais. Be to, pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą vienam solidariajam skolininkui įvykdžius visą prievolę ji baigiasi (CK 6.123 straipsnis), todėl toks bendraskolis įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį reikalavimą, kitiems bendraskoliams.

2616. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, jog draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo teise reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016). Taigi teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nes pagal aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio reikalavimai yra laikomi atgręžtiniais.

2717. Antra, nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl taikytinos užsienio teisės ir pareigos nustatyti (pateikti) šios teisės turinį. Apeliantė įrodinėja, jog atsakovės teisių ir pareigų apimtis turi būti nustatoma vadovaujantis Vokietijos teise, atitinkamai, ieškinio senaties terminai taip pat turi būti nustatomi vadovaujantis eismo įvykio valstybės (Vokietijos) teisės aktais.

2818. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. CK 1.12 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kuriais atvejais teismui tenka pareiga aiškinti užsienio teisę bei jos turinį nustatyti pačiam (ex officio), o kuriais su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus turi pateikti bylos šalys.

2919. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reglamentuoja TPVCAPDĮ, kuris yra lex specialis (specialusis įstatymas) CK atžvilgiu (CK 1.3 straipsnio 2 dalis, 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis).

3020. Draudiko pareiga išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką atsiranda ne iš nukentėjusiajam padarytos žalos, bet kyla iš jį ir draudėją siejančios draudimo sutarties. Kadangi draudikas nukentėjusiajam asmeniui išmoka draudimo išmoką remdamasis sutartine prievole, byloje reikia nustatyti vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytiną teisę. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausti Lietuvos Respublikoje naudojamas transporto priemones ir transporto priemones, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kiek šis įstatymas nenustato kitaip, įstatymu reglamentuojamiems santykiams taikomos Draudimo įstatymo nuostatos, kurio 134 straipsnyje nustatyta privalomojo draudimo sutartims taikoma kolizinė taisyklė. Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privalomojo draudimo sutarčiai taikoma Europos Sąjungos valstybės narės, kuri numato pareigą sudaryti draudimo sutartį, teisė. Analogiškos Draudimo įstatymo nuostatos galiojo ir eismo įvykio bei draudimo išmokos išmokėjimo metu.

3121. Nagrinėjamos bylos atveju pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį nustato Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė.

3222. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016, išaiškino, jog nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė).

3323. Be to, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

3424. Nagrinėjamu atveju eismo įvykiai, dėl kurių kilo ginčas, įvyko Vokietijoje, taigi apskaičiuojant žalos dydį ir nustatant civilinės atsakomybės ribas, nagrinėjamam ginčui būtų taikoma Vokietijos teisė, pagal kurios turinį, kaip teisingai nurodo apeliantė, dėl eismo įvykių, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonių valdytojų ir priekabų valdytojų atsakomybė yra bendra.

3525. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, jog atsakingų už žalą asmenų prievolei atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, su kuria glaudžiai susijusi atitinkama atsakingų už žalą asmenų civilinę atsakomybę apdraudusių draudikų pareiga išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas, taikytina teisė nustatoma pagal deliktinėms prievolėms taikytinas kolizines normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016).

3626. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Ši specialioji norma yra blanketinė, nukreipianti į Hagos konvenciją, kai sprendžiamas taikytinos teisės klausimas reikalavimams dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Vadovaujantis CK 1.44 straipsniu, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, Hagos konvencijos nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju yra tenkinamos šios konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Hagos konvencijoje įtvirtintos taikytinos teisės nustatymo taisyklės taikomos ir nagrinėjamoje byloje, nors Vokietija nėra ratifikavusi ar kitaip prisijungusi prie šios konvencijos. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. nagrinėjamos bylos atveju – Vokietijos teisė. Pagal Vokietijos teisę pirmiausiai nustatomas atsakomybės pagrindas ir mastas, taip pat ir bet koks atsakomybės padalijimas (Hagos konvencijos 8 straipsnio 1 ir 2 punktai).

3727. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose eismo įvykiai įvyko iš esmės tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir šioje byloje, rėmėsi Vokietijos teisės turinį atskleidžiančiomis Kelių eismo įstatymo, Draudimo sutarties įstatymo, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimu. Minėtame sprendime pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos. Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukelia transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra ir transporto priemonės ir priekabos valdytojų civilinę atsakomybę apdraudę draudikai draudimo išmoką paprastai išmoka lygiomis dalimis. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) sprendime pateiktas Vokietijos teisės normų aiškinimas taikytinas, inter alia, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės tarp transporto priemonės ir priekabos valdytojų paskirstymo eismo įvykiuose, įvykusiuose iki šio sprendimo priėmimo, nes taikytinos Vokietijos teisės nuostatos arba buvo analogiškos tiek Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) spręstoje byloje, tiek ir nagrinėtose bylose, arba nors patys teisės aktai ir keitėsi, tačiau aktualių nuostatų turinys iš esmės nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-190-313/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016).

3828. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, pažymėjo, jog klausimas, ar vilkiko draudikas, išmokėjęs išmoką nukentėjusiajam, prireikus turi atgręžtinio reikalavimo teisę pareikšti ieškinį priekabos draudikui, spręstinas vadovaujantis ES Reglamento „Roma II“ 19 straipsniu, kuriame atskiriami deliktinei ir sutartinei sritims priskirtini klausimai. Draudiko pareiga padengti draudėjo civilinę atsakomybę kyla iš sutarties, sudarytos su draudėju, taigi sąlygos, kuriomis draudikas gali įgyvendinti per įvykį nukentėjusio asmens turimas teises į už įvykį atsakingus asmenis, priklauso nuo draudimo sutartį reglamentuojančios nacionalinės teisės, kuri nustatoma pagal Reglamento „Roma I“ 7 straipsnį.

3929. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju vilkikų draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam, turi įstatyme įtvirtintą atgręžtinio reikalavimo teisę į priekabos draudiką dėl už šį sumokėtos draudimo išmokos dalies atlyginimo, nes visos įvykiuose dalyvavusios transporto priemonės yra registruotos Lietuvoje, todėl vilkikų ir priekabų valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė pagal nacionalinę, t. y. Lietuvos, teisę.

4030. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, atgręžtinio reikalavimo teisė pareikšti ieškinį priekabų draudikui kyla iš nacionalinės teisės, atitinkamai ji įgyvendinama remiantis Lietuvos teisėje įvirtintomis taisyklėmis, kurios taip pat nustato ir ieškinio senaties terminus tokio pobūdžio atgręžtiniams reikalavimams.

4131. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016 dėl Vokietijoje įvykusio įvykio, kuriame dalyvavo transporto priemonių junginys, spręsdamas dėl transporto priemonės junginio dalių civilinės atsakomybės draudikų atsakomybės klausimo, išaiškino, kad draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiam (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalis). Tokiu atveju tarp draudimo bendrovių susiklosto civiliniai draudimo teisiniai santykiai, kuriems ir taikoma CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis teismas dar 2014 metais išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-292/2014 pažymėjo, kad tokiais atvejais taikomas būtent CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, t. y. nuo tada, kai draudikas išmoka 100% išmokos ir supranta, jog turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu iš kito draudiko reikalauti grąžinti 50% išmokos. Tai reiškia, jog draudikas įvykdęs bendrą solidarią prievolę, nuo jos įvykdymo, turi vienerių metų terminą savo reikalavimui įgyvendinti (tiek teisminiu, tiek neteisminiu būdu).

4232. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista.

4333. Ieškovė ieškinį dėl draudimo išmokų priteisimo pareiškė 2017 m. vasario 20 d., praėjus daugiau kaip šešeriems metams nuo pirmųjų autoįvykių ir ketveriems metams nuo paskutinio autoįvykio. Tai patvirtina bylos medžiaga, iš kurios matyti, jog autoįvykiai, dėl kurių siekiama įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę, įvyko ir draudimo išmokos, kuomet ieškovei atsirado teisė į ieškinį, nukentėjusiesiems buvo išmokėtos tokia tvarka:

44- autoįvykis įvyko 2011 m. kovo 29 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2011 m. rugpjūčio 2 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. rugpjūčio 2 d.;

45- autoįvykis įvyko 2011 m. gegužės 5 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2011 m. spalio 6 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. spalio 6 d.;

46- autoįvykis įvyko 2011 m. gegužės 26 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2011 m. spalio 6 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. spalio 6 d.;

47- autoįvykis įvyko 2011 m. rugpjūčio 8 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2012 m. spalio 23 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. spalio 23 d.;

48- autoįvykis įvyko 2011 m. rugsėjo 20 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2012 m. spalio 23 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. spalio 23 d.;

49- autoįvykis įvyko 2011 m. spalio 27 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2012 m. sausio 17 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. sausio 17 d.;

50- autoįvykis įvyko 2011 m. gruodžio 14 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2012 m. spalio 11 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. spalio 11 d.;

51- autoįvykis įvyko 2012 m. vasario 9 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2012 m. kovo 8 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2013 m. kovo 8 d.;

52- autoįvykis įvyko 2013 m. sausio 8 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo 2013 m. gegužės 6 d., šiuo atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2014 m. gegužės 6 d.

5334. Tai, kad ženkliai praleido ieškinio senaties terminą, pripažįsta ir pati ieškovė, tačiau tvirtina, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl prašo jį atnaujinti ir ieškinį tenkinti.

5435. Ieškovė tvirtina, jog ieškinio senaties termino praleidimą lėmė itin sudėtingas, skirtingų valstybių teisės normų taikymas, siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas, nuoseklios ir neprieštaringos kasacinio teismo praktikos šiais klausimais nebuvimas, sutrumpinta ieškinio senaties termino trukmė (1 metai), kitos valstybės teisės turinio nustatymas, pareikalavęs net kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, teismų praktikos analizė, ieškovės klaidingas įsitikinimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių. Pasak ieškovės, ieškinys atsakovei teisme nebuvo pareikštas taip pat ir dėl to, jog visą laiką (iki pat 2016 m. gegužės mėn.) egzistavo tokie oficialūs teisės aiškinimai, kurie nesudarė ieškovei pagrindo tikėtis efektyvios jos interesų gynybos teismuose.

5536. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).

5637. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija). Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

5738. Ieškovė yra draudikas, draudimo rinkos profesionalas. Ieškinyje reiškiami reikalavimai yra kilę iš įprastinės draudiko veiklos. Kaip teisingai nurodė atsakovė, ieškovė, turėdama visas technines priemones ir galimybes gauti reikiamą informaciją apie kitos jurisdikcijos teisės aktus ir sprendimus bei valdydama didelės apimties teisinių kompetencijų bagažą (tiek profesionalių teisininkų komandą, tiek patirtį analogiškuose atvejuose), turėjo laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Pagrindu ieškinio senaties terminui atnaujinti įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos objektyvios, nuo ieškovės valios nepriklausančios, aplinkybės, sutrukdžiusios ieškovei ginti savo teises per įstatymo nustatytą terminą ir egzistavusios visą termino praleidimo laikotarpį. Tuo tarpu apeliantė nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kliudžiusių jai kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovei. Nors teismų praktika yra reikšminga asmens apsisprendimui dėl savo teisių įgyvendinimo, t. y. teisinės ir ekonominės rizikos vertinimui, apskaičiuojant bylos laimėjimo tikimybę, tačiau teismų praktikos nestabilumas, teisinių santykių sudėtingumas ar panašiai negali būti pripažįstama svarbia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

5839. Juolab, kad tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išaiškinęs, jog pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo prasmę, bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių tik į ateitį, todėl pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu. Taigi nors ieškovės elgesys (nesikreipiant į teismą kol neatsiras atsakovės nurodytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti jai pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir priimti galutinį sprendimą) ir atitinka šalių sąžiningumo, ekonomiškumo ir kooperavimosi pareigų vykdymą, tačiau tai nėra pateisinama priežastis atnaujinti ženkliai praleistą ieškinio senaties terminą. Minėta, jog ieškovė yra profesionalė, todėl manydama, jog turi teisę į ieškinį, ji privalėjo šią teisę realizuoti laiku ir tinkamai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog apie savo teisę reikalauti iš atsakovės 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų ieškovė aiškiai suvokė tik 2016 m. gegužės 6 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016. Tai, kad iki minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo nebuvo suformuota teismų praktika dėl pretenzijos pareiškimo (pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį) terminų taikymo ir ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo tokio pobūdžio ginčuose, nepaneigia ieškovės pareigos laiku įgyvendinti savo pažeistų teisių gynybą, juolab, kad net ir nesant aukštesniųjų teismų išaiškinimų, teismai turi pareigą išspręsti tarp šalių kilusį ginčą.

5940. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

6041. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

61Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė ADB ,,Compensa Vienna Insurance Group“, kurios... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9.
      1. Apeliaciniu skundu ieškovė ADB ,,Compensa Vienna... 10. 9.1. Nepaisant to, jog byloje ieškovė kėlė taikytinos teisės klausimą,... 11. 9.2. Iš Vokietijos teisės turinio matyti, kad ieškinio senaties terminas... 12. 9.3. Ieškinio senaties termino praleidimą nagrinėjamu atveju (jei teismas... 13. 9.4. Ieškovė ir atsakovė, nors ir neturėjo teisinio pagrindo reikšti viena... 14. 11.1. Teismo sprendimo 6-12 punktuose teismas aiškiai ir išsamiai pasisakė... 15. 11.2. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad jos reikalavimo pagrindas yra... 16. 11.3. Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą vienam... 17. 11.4. Kaip pažymėjo Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, teisinis... 18. 11.5. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 21. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 22. 12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo... 23. 13. Visų pirma, apeliantė tvirtina, jog ieškovė su atsakove yra laikomos... 24. 14. Subrogacinė prievolė nuo regresinės prievolės skiriasi tuo, kad tai... 25. 15. Tuo tarpu šioje byloje reikalavimas reiškiamas kaip atgręžtinis... 26. 16. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,... 27. 17. Antra, nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl taikytinos užsienio... 28. 18. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civiliniams santykiams užsienio... 29. 19. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo... 30. 20. Draudiko pareiga išmokėti nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką... 31. 21. Nagrinėjamos bylos atveju pareigą sudaryti transporto priemonių... 32. 22. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 15 d.... 33. 23. Be to, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto... 34. 24. Nagrinėjamu atveju eismo įvykiai, dėl kurių kilo ginčas, įvyko... 35. 25. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,... 36. 26. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimams atlyginti žalą,... 37. 27. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose eismo įvykiai įvyko iš... 38. 28. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje,... 39. 29. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju vilkikų draudikas, išmokėjęs... 40. 30. Taigi priešingai nei teigia apeliantė, atgręžtinio reikalavimo teisė... 41. 31. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje... 42. 32. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ieškinio... 43. 33. Ieškovė ieškinį dėl draudimo išmokų priteisimo pareiškė 2017 m.... 44. - autoįvykis įvyko 2011 m. kovo 29 d., draudimo išmoką ieškovė išmokėjo... 45. - autoįvykis įvyko 2011 m. gegužės 5 d., draudimo išmoką ieškovė... 46. - autoįvykis įvyko 2011 m. gegužės 26 d., draudimo išmoką ieškovė... 47. - autoįvykis įvyko 2011 m. rugpjūčio 8 d., draudimo išmoką ieškovė... 48. - autoįvykis įvyko 2011 m. rugsėjo 20 d., draudimo išmoką ieškovė... 49. - autoįvykis įvyko 2011 m. spalio 27 d., draudimo išmoką ieškovė... 50. - autoįvykis įvyko 2011 m. gruodžio 14 d., draudimo išmoką ieškovė... 51. - autoįvykis įvyko 2012 m. vasario 9 d., draudimo išmoką ieškovė... 52. - autoįvykis įvyko 2013 m. sausio 8 d., draudimo išmoką ieškovė... 53. 34. Tai, kad ženkliai praleido ieškinio senaties terminą, pripažįsta ir... 54. 35. Ieškovė tvirtina, jog ieškinio senaties termino praleidimą lėmė itin... 55. 36. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti... 56. 37. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui... 57. 38. Ieškovė yra draudikas, draudimo rinkos profesionalas. Ieškinyje... 58. 39. Juolab, kad tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,... 59. 40. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 60. 41. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų,... 61. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 62. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą palikti... 63. Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos....