Byla 3K-3-292/2014
Dėl draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės Janavičiūtės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl taikytinos teisės, kai eismo įvykis įvyko kitoje valstybėje, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudikų atsakomybę už velkančiosios ir velkamosios (priekabos) transporto priemonių valdytojų padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti 7602,53 Lt draudimo išmoką, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 24 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas „Scania P380“ (Valst. Nr. duomenys neskelbtini), sukabintas su priekaba (Valst. Nr. duomenys neskelbtini), apgadino kitų asmenų turtą. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta ieškovo bendrovės, o priekabos valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu – atsakovo bendrovės. Ieškovas išmokėjo 4403,69 euro (15 205,06 Lt) draudimo išmoką, susijusią su eismo įvykio metu padaryta žala. Pagal CK 1.44 straipsnį ir 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 3, 8 straipsnius, nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis, atsakomybės pagrindą, eismo įvykio padarytos žalos dydį taikoma valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, t. y. šiuo atveju Vokietijos teisė. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 27 d. sprendime išaiškino, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai, nes pagal Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio Nr. 1 bei Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsnį draudikai tokiais atvejais atsako solidariai. Ieškovas įvykdė solidariąją prievolę ir pareiškė atsakovui pretenziją prašydamas grąžinti 50 proc. sumokėtos draudimo išmokos, tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė.

7Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ieškovas savo ieškinį iš esmės grindžia Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, pagal kurį draudikai atsako solidariai. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai ir precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Atsakovas nurodo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu negalima remtis besąlygiškai, nes jame nurodytos ir šioje byloje esančios faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, sprendime yra pažymėta, kad solidarioji vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybė atsiranda dėl to, kad, remiantis Vokietijos teisės aktais, visas šių transporto priemonių junginys yra apdraudžiamas dvigubu draudimu, ką Lietuvos teisės aktai draudžia, todėl Vokietijos teisės aktai ir pirmiau nurodytas sprendimas negali būti taikomi nagrinėjamoje byloje, nes tai prieštarautų Lietuvos Respublikos imperatyviosioms teisės normoms, formuotų dvigubo draudimo taikymą, iškreiptų vienodą privalomojo draudimo instituto supratimą ir taikymą Europos Sąjungoje. Taip pat atsakovas nurodė, kad ieškovas reikšdamas regresinį reikalavimą praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris suėjo 2011 m. birželio 19 d.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

9Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio dalykas yra labiau susijęs su TPVCAPD sutarties vykdymu, o ne su žalos atlyginimu dėl deliktinių teisinių santykių, todėl atsakovui deliktinės atsakomybės taisyklės netaikytinos ir nėra teisinio pagrindo šioje byloje vadovautis CK 1.44 straipsnio norma, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją. Be to, nagrinėjamoje byloje Hagos konvencija dėl eismo įvykiams taikytinos teisės netaikytina dar ir todėl, kad ji netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis (Hagos konvencijos 2 straipsnio 5 punktas). Taip pat šioje byloje netaikytinas Reglamentas (Roma II), nes eismo įvykis, dėl kurio atsirado žala, įvyko 2008 m. balandžio 24 d., pagal Reglamento 32 straipsnį, jis įsigaliojo tik nuo 2009 m. sausio 11 d., išskyrus 29 straipsnį, kuris įsigaliojo nuo 2008 m. liepos 11 d., o Reglamento 31 straipsnyje nustatyta, kad šis reglamentas taikomas tik po jo įsigaliojimo įvykusiems įvykiams. Civilinės atsakomybės draudimo atveju vadovaujamasi CK 1.37 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta specialiąja norma, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, o nekilnojamojo daikto draudimo atveju – valstybės, kurios teritorijoje yra daiktas, teisė. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos tiek ieškovo, tiek atsakovo, kaip draudikų, verslo vieta yra Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje taikytina Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė (CK 1.37 straipsnio 6 dalis), o ieškovo argumentai dėl Vokietijos nacionalinės teisės aktų ir teismų praktikos taikymo atmestini. Ieškovas draudimo išmoką naudos gavėjui išmokėjo 2008 m. birželio 19 d., taigi ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2008 m. birželio 20 d. ir pasibaigė 2009 m. birželio 20 d. Ieškovo pareiškimas buvo išsiųstas teismui paštu 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą daugiau kaip dvejus su puse metų. Dėl šios priežasties – ieškinio senaties termino praleidimo – pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

11Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą nepakeistą.

12Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas apeliaciniame skunde nebeteigia, jog šiuo atveju reikia taikyti 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 864/2007, taip pat pripažįsta, kad nors 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams, tačiau ja turi būti vadovaujamasi nustatant, ar atsakovui apskritai kyla pareiga sumokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju svarbiausia išsiaiškinti, kokios valstybės teisės aktai apskritai turėjo būti taikomi ir ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį. Teismo nuomone, ieškovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia neteisingu TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nes TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau nėra nurodoma, jog privaloma taikyti valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nėra imperatyvi. Be to, sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ normas – 10 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 3 dalį, kitų valstybių teisės aktai yra taikomi tik tada, kai skiriasi išmokų dydis, t. y. pagal šias teisės normas išmoka mokama pagal tos Europos Sąjungos valstybės narės teisę, kuri yra palankiausia tą išmoką gaunančiajam, todėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktai taikomi tik labai specifiniu atveju – kai Lietuvos teisės aktuose numatyta draudimo išmoka yra mažesnė už kitos ES narės teisės aktuose numatytą draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju ginčas yra dėl regreso teisės, t. y. ar ieškovas atsako vienas ar solidariai su atsakovu, tačiau ieškovas nesiremia kitomis teisės normomis (tiek Lietuvos, tiek ES), reglamentuojančiomis vienos draudimo bendrovės atgręžtinį reikalavimą kitai draudimo bendrovei, todėl laikytina, kad šitas ginčas turėjo būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos teisę. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas praleido CK nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) ir nebuvo jokių pateisinamų priežasčių praleistam terminui atnaujinti.

13III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

14Kasaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir Vilniaus apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

15Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismų praktika dėl taikytinos teisės tais atvejais, kai eismo įvykis įvyko kitoje valstybėje, yra nevienoda, todėl šis klausimas yra itin aktualus. Šiuo atveju nagrinėtini du teisiniai santykiai: a) abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiems eismo įvykio metu; b) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiems – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Pirmajam santykiui taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos teisė, antrajam – Lietuvos Respublikos teisė. Kasatorius nurodo, kad kiekviena TPVCAPD sutartis kiekvienoje valstybėje, kurioje galioja draudimo apsauga, turi užtikrinti tokią apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės, o ne draudimo sutarties sudarymo vietos valstybės, teisės aktus. Sprendžiant, ar atsakovui kyla atsakomybė išmokėti draudimo išmoką pagal priekabos TPVCAP draudimo sutartį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos, t. y. valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, TPVCAP draudimą reglamentuojančiais teisės aktais. CK 1.37 straipsnio 6 dalis negali būti taikoma dar ir todėl, kad tai nepagrįstai neteisėtai susiaurintų nukentėjusiųjų dėl Vokietijoje įvykusių eismo įvykių teises.

16Kasatoriaus teigimu, transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys Vokietijoje yra laikomas ne dviem atskiromis transporto priemonėmis, bet vienu atsakingu eksploataciniu vienetu, kuriam galioja dvi draudimo sutartys. Draudikų atsakomybė nukentėjusiesiems yra solidari, o jų tarpusavio dalys solidariojoje prievolėje yra lygios, t. y. po 50 proc.

17Kasatorius nurodo, kad solidarioji ieškovo ir atsakovo prievolė prieš nukentėjusį asmenį nustatyta tiek Vokietijos teisės aktuose, tiek ir CK 6.6 straipsnio 3 dalyje. Nukentėjusiojo teisė reikalauti žalos atlyginimo pasibaigė jam gavus draudimo išmoką iš ieškovo, tačiau atsakovo prievolių pasibaigimo pagrindus numato CK 6.123–6.144 straipsniai. Kadangi žalą nukentėjusiajam atlygino vienas iš solidariųjų skolininkų (ieškovas), tai jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš kito solidariojo skolininko (atsakovo) reikalauti grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

18Kadangi eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir atsakovo pareiga mokėti išmoką nustatoma pagal Vokietijos teisės aktus, tai ir ieškinio senatis, ieškovo teigimu, turėtų būti nustatoma pagal Vokietijos teisę, pagal kurią ieškinio senatis reikalauti iš atsakovo draudimo išmokos yra treji metai, pradedami skaičiuoti nuo paskutinės metų, kuriais atsirado reikalavimo teisė, dienos. Šiuo atveju ieškinio senaties terminas suėjo 2011 m,. gruodžio 31 d., o ieškovas į teismą kreipėsi 2011 m. gruodžio 30 d.

19Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

20Atsakovas nurodo, kad ieškovo reikalavimas yra susijęs su atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką, tokia draudiko prievolė kyla iš draudimo sutarties, kurioms pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė. Kadangi abiejų draudikų verslo vieta yra Lietuvos Respublikoje, tai ir abiem sudarytoms draudimo sutartims taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Atsakovas pažymi, kad 1971 m. Hagos konvencijos nuostatos yra netaikomos prievolėms, kurios atsiranda iš sutarties, o ne iš delikto.

21Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo apdraustos priekabos valdytojui dėl nagrinėjamo eismo įvykio Vokietijoje kilo civilinė deliktinė atsakomybė, tokių duomenų atsakovas negavo ir iš nukentėjusiojo ar Vokietijos atsakingų institucijų, tačiau draudiko pareiga pagal draudimo sutartį mokėti draudimo išmoką visais atvejais atsiranda dėl kaltininkui kilusios civilinės deliktinės atsakomybės. Taigi taikytina teisė nustatoma tik dėl žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarkos, teikiant prioritetą didesnę draudimo apsaugą nustatančiam nacionaliniam teisiniam reguliavimui.

22Atsakovas nurodo, kad ieškovo pateikiamas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti precedentas šioje byloje, nes yra netapačios faktinės aplinkybės, be to, nėra aišku, kokią teisinę galią šis sprendimas turi pačioje Vokietijoje. Be to, nė viena iš ieškovo pateiktų Vokietijos teisės aktų ištraukų nenumato vilkiko ir priekabos draudikų solidariosios atsakomybės.

23Atsakovo teigimu, bylą nagrinėjusiems teismams pagrįstai konstatavus, kad šioje byloje nagrinėjamų teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms taikytina Lietuvos Respublikos teisė, ieškinio senaties terminas nustatomas pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį, todėl šiuo atveju ieškovas jį yra praleidęs.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

26Dėl ginčo santykiui taikytinos teisės

27Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės pareikšti regresinį reikalavimą atsakovui kaip solidariosios prievolės atlyginti draudėjo padarytą žalą turėtojui ir ginčui taikytinos teisės. Galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintų nuostatų dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „SV Transport“, bylos Nr. 3K-3-524/2012; kt.).

28Tais atvejais, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei buvo apdrausta transporto priemonė valstybėje, turi būti sprendžiamas taikytinos teisės klausimas. CK įtvirtintos skirtingos taikytinos teisės nustatymo taisyklės sutartinėms prievolėms ir deliktinėms prievolėms taikytinai teisei nustatyti, todėl sprendžiant šį klausimą visų pirma reikia įvertinti esamų teisinių santykių pobūdį.

29Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko bei trečiojo asmens, kuriam buvo padaryta žala, susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra deliktinio pobūdžio. CK 1.44 straipsnyje nustatyta, kad rTPVCAPDĮ (pavyzdžiui, TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais tais atvejais, kai draudikas pagal draudimo sutartį turi atlyginti žalą, padarytą trečiajam asmeniui kitoje valstybėje, visų pirma yra taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė ir tik jei ištyrus šios teisės turinį paaiškėtų, kad Lietuvos nacionalinė teisė nustato didesnę apsaugą nukentėjusiajam, galėtų būti taikoma Lietuvos nacionalinė teisė.

30Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudėjo ir draudiko susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra sutartinio pobūdžio. TPVCAPDĮ 22 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp skirtingų draudikų susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinės kilmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, kad tarp draudikų, kai žalą atlyginęs draudikas pareiškia reikalavimą žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UADB „Industrijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-67/2013; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. P. v. VĮ Anykščių miškų urėdija ir kt., bylos Nr. 3K-3-133/2013; 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Šiems santykiams taikytina teisė nustatoma pagal CK 1.37–1.42 straipsniuose įtvirtintas kolizines normas, taikytinas sutartinėms prievolėms. Bendrosios nuostatos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės įtvirtintos CK 1.37 straipsnio 4 ir 5 dalyse, specialioji draudimo teisiniams santykiams (sutartims) taikytinos teisės taisyklė nustatyta 1.37 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teisė.

31Nagrinėjamoje byloje eismo įvykį sukėlė vilkikas su sukabinta priekaba, abi šios transporto priemonės buvo apdraustos, tačiau skirtingų draudikų. Žalą atlygino vilkiko draudikas, kuris, pareikšdamas ieškinį, tvirtino, kad pagal eismo įvykio vietos valstybės, t. y. Vokietijos, teisę šiuo atveju taikytina solidarioji draudikų atsakomybė. Taigi byloje iš esmės yra keliamas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas, siekiant nustatyti už eismo įvykį atsakingą subjektą – vilkiką, priekabą ar juos abu. Deliktiniams teisiniams santykiams turėtų būti taikoma eismo įvykio vietos valstybės teisė, tačiau šiuo atveju ieškovas pareiškė atgręžtinį reikalavimą priekabos draudikui, o, kaip pažymėta pirmiau, tarp dviejų draudikų susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra ne deliktinės, o sutartinis kilmės, todėl šiems atgręžtiniams reikalavimams Hagos konvencija, taigi ir eismo įvykio vietos valstybės teisė, nėra taikoma (Hagos konvencijos 2 straipsnio 5 dalis).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 1.37 straipsnio 6 dalimi ir atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju tiek velkančiosios transporto priemonės, tiek velkamosios transporto priemonės draudikų verslo vietos yra Lietuvos Respublikoje, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog šiems santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos teisės normos.

33Dėl ieškinio senaties taikymo

34Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę (CK 1.124 straipsnis). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013).

35Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014). Reikalavimui, kuris atsirado iš regresinės prievolės, pareikšti ieškinio senatis prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis), tačiau šiuo atveju tiek kreditorius, tiek skolininkas turi žinoti apie pagrindinę prievolę ir jos įvykdymo terminus.

36Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo teisės pareikšti regresinį reikalavimą atsakovui kaip solidariosios prievolės – atlyginti nukentėjusiajam draudėjo padarytą žalą – turėtojui. Byloje nustatyta, kad 2008 m. balandžio 24 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas sukabintas su priekaba apgadino kitų asmenų turtą. Vilkiko valdytojų civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta ieškovo bendrovės, o priekabos valdytojų – atsakovo bendrovės. Ieškovas draudimo išmoką 4403,69 euro (15 205,06 Lt) naudos gavėjui išmokėjo 2008 m. birželio 19 d., kas laikytina pagrindinės prievolės įvykdymo data, nuo kurios turėtų būti skaičiuojamas ir regresinės prievolės ieškinio senaties terminas. Ieškovas teigia, kad ginčo santykiams taikytina Vokietijos, t. y. valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisė, todėl ir ieškinio senatis skaičiuojama pagal šios valstybės teisę ir ji baigiasi trečiaisiais metais nuo ieškinio senaties termino pradžios, todėl ieškovas, pareikšdamas ieškinį 2011 m. gruodžio 30 d., ieškinio senaties termino nepraleido, nes jis baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d. Atsakovas ir bylą nagrinėję teismai laikėsi priešingos pozicijos, teigdami, kad šiuo atveju civiliniams santykiams taikytina Lietuvos teisė ir sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), kurį ieškovas praleido, todėl ieškinys atmestinas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties termino pradžios momento konkrečiu atveju nustatymas – fakto klausimas, kuris nėra kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvos katalikių mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). Kasacinis teismas pasisako tik dėl ieškinio senaties termino eigos pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo, remdamasis bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju iš ieškinio reikalavimo ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas įvykdė reikalavimą pagal draudimo sutartį atlyginti nukentėjusiajam žalą ne kaip vienas iš draudikų, turinčių solidariąją prievolę, o kaip vienintelis draudikas, šiuo atveju atsakingas už jo apdrausto vilkiko, sukabinto su priekaba, trečiajam asmeniui padarytą žalą. Ieškovas laiku nereiškė jokių reikalavimų nei atsakovui, nei kokių nors prieštaravimų nukentėjusiajam, naudos gavėjui, dėl draudimo išmokos išieškojimo iš jo kaip vienintelio atsakingo draudiko, o ne vieno iš solidariąją prievolę turinčių draudikų. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko ieškinio senatį tik skolininko (atsakovo) reikalavimu, todėl tai laikytina vienu iš materialinių teisinių atsakovo interesų gynimo būdų. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl bylose, turinčiose užsienio elementą, yra svarbu išsiaiškinti, kurios valstybės teisė reglamentuoja ieškinio senaties taikymo klausimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra išvestinis pagrindinės prievolės reikalavimas, todėl, siekiant nustatyti, kokios valstybės teisė taikoma ieškinio senaties terminui, reikia išsiaiškinti, kokios valstybės teisė taikoma pagrindinės prievolės civiliniams santykiams (CK 1.59 straipsnis). Kaip pažymėta pirmiau, kadangi civiliniai teisiniai santykiai, susiklostantys tarp dviejų draudikų yra sutartinio, o ne deliktinio pobūdžio, tai šiems santykiams yra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutartinėms prievolėms taikytinos teisės klausimus. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sprendė, kad bylą nagrinėję teismai ginčo santykiui pagrįstai taikė Lietuvos nacionalinę teisę, kurios teisės normos

37Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

40Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl taikytinos teisės, kai eismo įvykis įvyko kitoje... 6. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą prašydamas... 7. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad ieškovas savo ieškinį iš... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė... 9. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimu... 10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio... 11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas apeliaciniame skunde... 13. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 14. Kasaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti... 15. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad teismų praktika dėl taikytinos... 16. Kasatoriaus teigimu, transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys... 17. Kasatorius nurodo, kad solidarioji ieškovo ir atsakovo prievolė prieš... 18. Kadangi eismo įvykis įvyko Vokietijoje ir atsakovo pareiga mokėti išmoką... 19. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo... 20. Atsakovas nurodo, kad ieškovo reikalavimas yra susijęs su atsakovo pareiga... 21. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovo... 22. Atsakovas nurodo, kad ieškovo pateikiamas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo... 23. Atsakovo teigimu, bylą nagrinėjusiems teismams pagrįstai konstatavus, kad... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 26. Dėl ginčo santykiui taikytinos teisės... 27. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės pareikšti regresinį... 28. Tais atvejais, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei buvo apdrausta transporto... 29. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 30. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 31. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykį sukėlė vilkikas su sukabinta priekaba,... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 1.37 straipsnio 6 dalimi ir atsižvelgdama... 33. Dėl ieškinio senaties taikymo... 34. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo... 35. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės... 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo teisės pareikšti regresinį... 37. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.... 40. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...