Byla 1A-338-150/2016
Dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, bei nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Viktoro Kažio, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Ingai Jurgaitienei, Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei, nuteistajam D. A., nuteistųjų R. M. ir D. A. gynėjams advokatams Reginai Majauskienei ir Tomui Kaminskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir D. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, bei nuteistas:

2pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 10 metų ir 6 mėnesiams;

3pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams.

4Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų ir 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

5Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į R. M. paskirtos bausmės laiką įskaitas jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje – suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. birželio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d.

6D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

7pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 metų;

8pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams;

9pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 10 parų areštu.

10Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1-2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir D. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, ją atliekant pataisos namuose.

11Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme ir kardomojoje priemonėje – suėmime išbūtas laikas nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d.

12Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, iš R. M. nuspręsta išieškoti 566,49 Eur už valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

13Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu taip pat A. P. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

14Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

15R. M. nuteistas už tai, kad jis dėl savanaudiškų paskatų ne vėliau kaip 2011 m. balandžio mėn. subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš D. B., D. A. ir V. V., užsiimančią neteisėtu disponavimu labai dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų ir jų gabenimu kontrabanda, parengė nusikalstamos veiklos planą ir tarp grupės narių paskirstė nusikalstamus vaidmenis, o būtent:

16R. M. 2011 m. rugsėjo mėn. surado automobilį „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), organizavo specialios slėptuvės, skirtos psichotropines medžiagas gabenti kontrabandos būdu, įrengimą ir 2011 m. rugsėjo 3 d. šią transporto priemonę įregistravo VĮ „Regitroje“ D. B. vardu. Tęsdamas nusikalstamą sumanymą gauti neteisėtas pajamas iš psichotropinių medžiagų pardavimo užsienio valstybėje ir organizuodamas psichotropinių medžiagų kontrabandą, jis 2013 m. sausio 14 d. susisiekė su D. B. dėl automobilio, skirto gabenti psichotropines medžiagas, parengimo ir, atvykęs pas D. B., pasiėmė automobilio, skirto gabenti kontrabandą, raktelius ir automobilį „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), kurį nuvežė privalomai techninei apžiūrai, o 2013 m. sausio 17 d., ne vėliau kaip 12.45 val., automobilį perdavė V. V., nurodydamas kartu su D. A. iš asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, neteisėtai įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos ir paslėpti ją automobilyje „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), įrengtoje specialioje slėptuvėje. Pastariesiems įvykdžius nurodymą ir 12 vnt. paketų su 12 038,11 g miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį 184,353 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, paslėpus specialioje slėptuvėje ir automobilį gražinus atgal, R. M., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, 2013 m. sausio 17 d. vakare, tiksliau ikiteisminiame tyrime nenustatytu laiku, automobilį su jame paslėpta psichotropine medžiaga atgabeno D. B. prie ( - ), Kaune, bei nurodė šiuo automobiliu 2013 m. sausio 18 d. vykti į Norvegijos Karalystės Oslo miestą ir taip neteisėtai, neturint leidimo, kontrabandos būdu gabenti psichotropines medžiagas, o nuvykus į Oslo miestą, laukti kontakto su R. M. nurodytu psichotropinių medžiagų pirkėju. Tokiu būdu R. M., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį (184,353 g) psichotropinių medžiagų – amfetamino, turėdamas tikslą jas platinti, bei pasikėsino, neturėdamas leidimo, specialioje slėptuvėje paslėptą šį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų gabenti per Lietuvos Respublikos sieną, tačiau kontrabandos nusikalstamų veiksmų nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi 2013 m. sausio 18 d., apie 16.30 val., D. B. su automobiliu „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), buvo sulaikytas policijos pareigūnų ties Kalvarijos pasienio užkarda, o slėptuvėje gabenta psichotropinė medžiaga buvo rasta ir paimta.

17R. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje.

18D. A. nuteistas už tai, kad jis dėl savanaudiškų paskatų ne vėliau kaip nuo 2013 m. sausio mėn. dalyvavo R. M. suburtoje organizuotoje grupėje, susidedančioje iš R. M., D. B. ir V. V., užsiimančios neteisėtu disponavimu labai dideliais kiekiais psichotropinių medžiagų ir jų gabenimu kontrabanda, vykdydamas jam pavestas tam tikras užduotis, susijusias su neteisėtu psichotropinių medžiagų gabenimu kontrabandos būdu, o būtent:

19D. A., vykdydamas R. M. nurodymą paslėpti psichotropines medžiagas automobilyje ir pasiruošti jų kontrabandai, 2013 m. sausio 17 d. su V. V. nuvyko į R. M. nurodyto asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, namus, esančius ( - ), Jonavoje, tikslus adresas ikiteisminiame tyrime nenustatytas, kur su V. V. neteisėtai įgijo 12 038,11 g miltelių, turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį 184,353 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, jį neteisėtai atgabeno į V. V. garažą, esantį ( - ), Jonavoje, kur, tęsdamas R. M. nurodymų vykdymą, su V. V. 12 vnt. paketų su labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino paslėpė automobilyje „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), įrengtoje slėptuvėje ir tą pačią dieną, t. y. 2013 m. sausio 17 d., ne vėliau kaip 18 val., su V. V. atvarė automobilį „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), su jame paslėpta psichotropine medžiaga R. M. toliau organizuoti psichotropinių medžiagų kontrabandą. Tokiu būdu D. A., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo ir gabeno labai didelį kiekį 184,353 g psichotropinių medžiagų – amfetamino, turėdamas tikslą jas platinti, ir pasikėsino, neturėdamas leidimo, specialioje slėptuvėje paslėptą šį labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų gabenti per Lietuvos Respublikos sieną, tačiau kontrabandos nusikalstamų veiksmų nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi 2013 m. sausio 18 d., apie 16.30 val., D. B. su automobiliu „Chrysler Voyager“, v/n ( - ), buvo sulaikytas policijos pareigūnų ties Kalvarijos pasienio užkarda, o slėptuvėje gabenta psichotropinė medžiaga buvo rasta ir paimta.

20D. A. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje.

21Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

22Nuteistasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 punktų reikalavimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-7 straipsnių nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatų, BK 1-2 straipsnių nuostatų ir BPK 1, 6, 20, 301-303, 305 straipsnių nuostatų. Teismas padarė išvadas nepagrįsdamas byloje surinktais įrodymais, buvo šališkas ir pažeidė įrodymų leistinumo reikalavimus.

23R. M. atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje 2012 m. balandžio 18 d. buvo pradėtas vien deklaratyvaus tyrėjo tarnybinio pranešimo pagrindu, t. y. neva I. P. su nusikalstamos veikos bendrininkais neteisėtai disponavo labai dideliais narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiais bei užsiėmė jų kontrabanda. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių konstatuoti minėtame tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes. Pasak nuteistojo, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką ir ją padariusius asmenis turėjo būti renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų pagrindu galėjo būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai. Nagrinėjamu atveju tą pačią dieną teismas davė leidimus daryti garso ir vaizdo įrašus, klausytis penkiolikos telefonų abonentinių numerių, nors pradėtame ikiteisminiame tyrime negauta jokių duomenų, pagrindžiančių prokuroro prašymų teisėtumą ir pagrįstumą. Tokiu būdu R. M. nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. sausio 18 d. nepagrįstai buvo sekamas ir klausomasi jo telefoninių pokalbių. Be to, jis buvo sulaikytas pažeidžiant BPK 140 straipsnio nuostatas, nes pareigūnai be teisėto pagrindo panaudojo šaunamąjį ginklą, kai jis vairavo automobilį, kuriame be nuteistojo buvo kiti asmenys – E. R. ir R. R.. Tik bylos teisminiame procese paaiškėjo, kad pareigūnų apšaudytas automobilis netrukus buvo apžiūrėtas pareigūnų ir tyrėjų, į jį buvo patekta išdaužiant vairuotojo pusės keleivio durelių stiklą ir paimant transporto priemonės kilimėlius, o į automobilį buvo įleistas tarnybinis šuo, tačiau nė vienas iš aptartų veiksmų procesiškai neužfiksuotas. Protokoluose nurodyta, kad automobilis buvo perduotas į saugojimo aikštelę kaip neapžiūrėtas ir su atviru išdaužtu langu, o tik po kelių mėnesių transporto priemonė apžiūrėta pirmą kartą. Apžiūros metu nustatyta, kad išdaužtas langas yra užklijuotas, tačiau kas ir kada tai padarė nėra aišku. Šio procesinio veiksmo atlikimo metu daiktų dėtuvėje, kuri turėjo būti patikrinta pirmą kartą patekus į automobilį ir paėmus iš jo kilimėlius, rastos svarstyklės su narkotinių ir psichotropinių medžiagų, išskyrus amfetamino, pėdsakai.

24Pasak R. M., jis nepadarė inkriminuotų nusikaltimų. Liudytojo D. B. parodymų, kad jis 2011-2012 metais apelianto nurodymu apie 14 kartų gabeno didelius narkotinių medžiagų kiekius į skirtingas užsienio valstybes ir vėliau atveždavo gautus pinigus, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, dėl šių aplinkybių nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų ir D. B. netrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Todėl R. M. pripažinti D. B. nurodytus nusikaltimus padariusiu asmeniu nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde cituojamos BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatos ir teigiama, kad byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių, kad jis 2011 m. balandžio mėn. subūrė organizuotą grupę, paruošė nusikalstamos veikos planą ir paskirstė organizuotos grupės nariams vaidmenis. D. A., D. B. ir V. V. baudžiamajame procese nepripažino, kad egzistavo organizuota grupė. Todėl ši bendrininkavimo forma nuteistajam nepagrįstai inkriminuota. R. M., pateikdamas psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo išaiškinimą, teigia, kad teismas nemotyvavo, kokiu konkrečiu būdu nuteistasis padarė minėtus veiksmus, kada jis įgijo psichotropines medžiagas ir kur jas laikė. Skundžiamo nuosprendžio deklaratyvūs teiginiai negali būti pripažinti kaip pakankami nuteisti apeliantą.

25Nuteistasis tvirtina, kad jis 2011 m. balandžio mėn. neieškojo D. B. automobilio „Chrysler Voyager“, kuris būtų skirtas gabenti psichotropinę medžiagą. R. M. žinojo, kad D. B. ketino pirkti automobilį, todėl apeliantas pasiūlė jam minėtą transporto priemonę. VĮ „Regitroje“ automobilį gali registruoti tik savininkas ar kitas asmuo, turintis notarine tvarka patvirtintą automobilio savininko įgaliojimą. Byloje nėra duomenų, kad D. B. išdavė tokį įgaliojimą R. M., todėl jis objektyviai negalėjo registruoti automobilį „Chrysler Voyager“. Apeliantas taip pat 2011 m. balandžio mėn. neorganizavo, kad šiame automobilyje būtų įrengta speciali slėptuvė. Teigia, kad V. V. parodymai, kurie cituojami apeliacinio skundo penktame lape (t. 11, b.l. 17), dėl slėptuvės įrengimo fakto yra prieštaringi. D. B. 2013 m. sausio 18 d. sulaikant ir paimant amfetaminą iš jo vairuoto automobilio kratos metu, taip pat transporto priemonės apžiūros metu V. V. nurodytas draudžiamų medžiagų slėpimo būdas – po panele suvirinant specialią ertmę – nėra konstatuotas. To nepatvirtina ir byloje surašytų specialistų išvados. Dėl automobilio privalomos techninės apžiūros atlikimo R. M. nurodo, kad jį su D. B. siejo darbiniai santykiai. Tokią aplinkybę pripažino ir D. B.. Dėl šios priežasties R. M., žinodamas, kad A. P. turi pažįstamų asmenų VĮ „Regitroje“, paprašė apelianto padėti pereiti privalomą automobilio „Chrysler Voyager“ techninę apžiūrą. Šis prašymas buvo įvykdytas 2013 m. sausio 14 d., 15.20 val. A. P. su D. B. automobiliu išvažiavus iš D. B. namo kiemo, R. M. savo vairuotu automobiliu sekė iš paskos. D. B. transporto priemonė buvo pristatyta į Kauno techninės apžiūros centrą, esantį ( - ). Nuteistojo teigimu, jo padaryti veiksmai negali būti prilyginti psichotropinių medžiagų gabenimo paruošimui. Be to, D. B. parodymai, kad jis montavo automobilio ratą, mokėjo draudimą ir tvarkėsi automobilio privalomą techninę apžiūrą R. M. reikalavimu, neatitinka tikrovės.

26Apeliaciniame skunde cituojamas D. B. telefoninio pokalbio, vykusio 2013 m. sausio 14 d., 12:42:08 val., su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu turinys ir išdėstomos D. B. slapto sekimo metu nustatytos aplinkybės, kad pastarasis po telefoninio pokalbio nuvažiavo prie ( - ) esančio namo ir iki 13.25 val. buvo šiame pastate. R. M. daro išvadą, kad būtent aptariamoje vietoje D. B. buvo duotas nurodymas paruošti automobilį kelionei, tačiau apeliantas nedavė tokio nurodymo. Po to D. B., sugrįžęs į savo namo kiemą, apžiūrėjo stovėjusį automobilį „Chrysler Voyager“ ir 13:40 val. išvažiavo, kas įrodo, kad transporto priemonės ratas tuo metu nebuvo nuleistas. Tik po apsilankymo degalinėje „Orlen“ D. B. nuvažiavo į degalinę „Statoil“ ir ten montavo ratą. Todėl, R. M. nuomone, teismas padarė neteisingas išvadas dėl automobilio „Chrysler Voyager“ paėmimo ir nuvežimo privalomai techninei apžiūrai. Pasak nuteistojo, jis 2013 m. sausio 17 d. neperdavė transporto priemonės V. V.. D. A. baudžiamajame procese neigė šią aplinkybę, o V. V. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jis atvairavo transporto priemonę iš Kauno į Jonavoje esantį garažą D. A. prašymu. R. M. su D. A. taip pat nedavė nurodymo V. V. įgyti labai didelį amfetamino kiekį ir paslėpti jį automobilyje „Chrysler Voyager“ specialiai įrengtoje slėptuvėje. D. A. nepripažino minėtos aplinkybės. V. V. tik parodė, kad jis D. A. prašymu važiavo pas E. S. ir vėliau padėjo supakuoti amfetaminą fasuojant jį vakuuminiuose maišeliuose, tarp kurių nieko nebuvo pilama. Kita vertus, 2013 m. sausio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(323)-ISI-406 nustatyta, kad tarp vakuuminių maišelių priberta sumaltų kavos pupelių (t. t. 3, b.l. 17-20), o 2013 m. gegužės 14 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(325)-ISI-2497 konstatuota, kad iš dvylikos tyrimui pateiktų paketų vienuolikoje yra rudos spalvos birios medžiagos (t. 3, b.l. 27-28). Be to, R. M., cituodamas 2013 m. sausio 22 d. sekimo pažymos Nr. 20-7-IL-98 ir 2013 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo turinį (t. 1, b.l. 126, t. 3, b.l. 146), daro išvadą, kad šie duomenys paneigia apelianto kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Pasak apelianto, V. V. jam per D. A. siūlė už 100 000 Lt prisiimti kaltę. V. V. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino tokią aplinkybę nurodydamas, kad jis davė melagingus pirminius parodymus, nes vykdė susitarimą su R. M. (t. 7, b.l. 184). Teismas besąlygiškai vertino tokius V. V. parodymus kaip patikimus, tačiau apelianto melagingą prisipažinimą laikė teisingais parodymais, taip pažeidžiant BPK 6 straipsnio reikalavimus.

27R. M. teigia, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė nepagrįstai grindžiama ir D. B. 2012 m. pokalbių su abonentu, kuris naudojosi telefono Nr. ( - ), duomenimis. Šie asmenys tarpusavyje bendravo tik SMS žinutėmis, iš kurių neįmanoma nustatyti konkretų abonentą. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi minėto abonento bendravimas nurodytas su R. M., o jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtintu 2013 m. kovo 4 d. tarnybiniu pranešimu deklaratyviai konstatuota, kad telefono Nr. ( - ) nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. naudojosi apeliantas, nes jam niekada nepriklausė toks telefono numeris. Teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, deklaratyviai rėmėsi liudytojų D. L., F. R. ir kitų asmenų parodymais, specialistų išvadomis, pokalbių suvestinėmis. R. M. cituoja liudytojų D. L. ir F. R. parodymus (apeliacinio skundo 7 lapas, t. 11, b.l. 19) bei teigia, kad jų parodymai prieštaringi.

28Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad D. B. ir V. V. parodymai yra akivaizdžiai nepatikimi, jiems buvo naudinga baudžiamajame procese apkalbėti kitus asmenis. Bylos duomenimis būtent D. B. buvo sulaikytas su amfetaminu, kuris rastas jam priklausančiame automobilyje. V. V., vienas užsidaręs garaže, pakavo psichotropinę medžiagą ir paslėpė ją transporto priemonėje. Net esant nenuginčytiems įrodymams, jie išvengė baudžiamosios atsakomybės, o apeliantas buvo nuteistas.

29Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl nepagrįsto valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš R. M.. Toks nesutikimas argumentuojamas tuo, kad jį nuo 2015 m. gynė advokatė R. Majauskienė pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį. Teismas, nepaisydamas šios aplinkybės, savo nuožiūra ir be teisinio pagrindo apeliantui papildomai paskyrė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatę R. Naujokienę. Esant susidariusiai situacijai, aptariamos išlaidos šioje dalyje neturėjo būti priteistos iš nuteistojo.

30Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

31Nuteistasis teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis priimtas pažeidžiant baudžiamojo proceso teisės normas, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika.

32D. A. kaltė grindžiama vienintelio liudytojo V. V., kuris, būdamas įtariamuoju, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais. Nė vienas iš kitų teismo nurodytų liudytojų, t. y. D. B., F. R., E. P., K. Z. ar D. L., baudžiamajame procese nenurodė jokių bylai reikšmingų aplinkybių dėl apelianto dalyvavimo organizuotos grupės veikloje padarant tam tikrus nusikalstamus veiksmus. Be to, K. Z. yra V. V. sugyventinė, su kuriuo ji turi nepilnametį vaiką, dėl ko liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi. Pabrėžia, kad V. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo vienas iš pagrindinių įtariamųjų. D. A. apeliacinio skundo 2 lape (t. 11, b.l. 3) cituoja V. V. 2013 m. vasario 18 d. pirminėje apklausoje duotus parodymus, iš kurių matyti, kad jis neigė buvęs garaže, esančiame ( - ), Jonavoje, ir slėpęs psichotropinę medžiagą automobilyje „Chrysler Voyager“ specialiai įrengtoje slėptuvėje. Be to, jis nepripažino, kad žinojo, jog grąžina R. M. transporto priemonę su jau paslėpta draudžiama medžiaga. Tačiau tokią V. V. versiją paneigė pažyma dėl slapto automobilio „Chrysler Voyager“ sekimo (t. 1, b.l. 126-127) ir tarnybinis pranešimas dėl slapto sekimo metu užfiksuotų aplinkybių patikslinimo, kurie įrodo, kad vienas V. V. atvažiavo transporto priemone į minėtą garažą ir išbuvo ten tris valandas, per kurias jis nepasišalino iš garažo ir į jį neatvyko kiti asmenys. Nenustatyta, kad D. A. vežė automobiliu V. V. į garažą pasiimti automobilį „Chrysler Voyager“, pas E. S. įgyti psichotropinę medžiagą ar į savo motinos namus, kur draudžiama medžiaga buvo sveriama ir pakuojama. Nagrinėjamu atveju nenustatytas tikslus E. S. gyvenamosios vietos adresas, be to, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad draudžiamos medžiagos buvo įgytos iš minėto asmens. Aplinkybė, kad D. A. svėrė psichotropinę medžiagą ir pakavo ją savo motinos namuose, neinkriminuota kaltinamajame akte, todėl teismas, nustatydamas šią aplinkybę, akivaizdžiai peržengė kaltinimo ribas. V. V. 2013 m. kovo 13 d. atsisakė duoti parodymus, prašydamas garantijų dėl laisvės atėmimo bausmės neskyrimo. D. A. teigimu, ši V. V. pozicija rodo, kad jam tapo žinoma, jog teisėsaugos institucijos turi pakankamai duomenų pagrįsti jo kaltę dėl padarytų nusikaltimų. V. V., 2014 m. balandžio 9 d. apklausiamas, iš dalies pripažino savo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo tvirtindamas, kad D. A. su R. M. padarė visus nusikalstamus veiksmus, o V. V. tik leido jiems naudotis garažu, atvarė automobilį „Chrysler Voyager“ ir padėjo paruošti amfetaminą gabenti. Taigi, apklausiamasis savo parodymais sumažino savo kaltės laipsnį, nors jiems visiems buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl dalyvavimo organizuotoje grupėje darant konkrečius nusikaltimus. Po daugiau nei vienos savaitės V. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. D. A. manymu, aptarta įvykių eiga patvirtina, kad V. V. davė pakeistus parodymus tik kai jam buvo pažadėta garantija – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. V. V., apklausose teigdamas, kad jam buvo pagrindas bijoti dėl savo ar šeimos narių gyvybių, jei jis duos parodymus byloje, baudžiamajame procese nepateikė patikimų duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę. Nuteistasis tvirtina, kad V. V. ikiteisminiame tyrime gynybinės pozicijos keitimas rodo jo nesąžiningumą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti įrodytomis daugelio V. V. nurodytų aplinkybių, ypač tų, kad apeliantas 2013 m. sausio 17 d. koordinavo visus jo veiksmus, tuo labiau kad nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte nenurodyta, kad V. V. vykdė D. A. nurodymą padėti paruošti psichotropinę medžiagą gabenti.

33Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad D. A. byloje pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad jo motinos namus ir garažą, kuriuo nuteistasis naudojosi, adresu ( - ), Jonava, skiria 776 m, tuo tarpu atstumas tarp apelianto motinos gyvenamosios vietos ir V. V. garažo, esančio ( - ), Jonavoje, yra 3 732 m. Nuteistajam kyla abejonių, kodėl jis naudojosi ne šalia motinos namų esančiu garažu, kad būtų paslėpta psichotropinė medžiaga automobilyje „Chrysler Voyager“, o V. V. garažu, nors šis neva nieko nežinojo apie disponavimą draudžiama medžiaga. D. A., siekdamas pagrįsti V. V. parodymų prieštaringumą, teigia, kad pastarasis neigė slapstęsis nuo teisėsaugos institucijų, tačiau byloje yra duomenų, iš kurių matyti, kad V. V. nuo pat pradžių buvo žinoma, jog dėl jo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tokia išvada daroma cituojant K. Z. 2013 m. vasario 5 d. duotus parodymus (t. 4, b.l. 20), V. V. 2013 m. sausio 25 d. ir 2014 m. gegužės 13 d. duotus parodymus bei liudytojo M. B. teisiamajame posėdyje duotus parodymus (apeliacinio skundo 4-5 lapai, t. 11, b.l. 5-6). Be to, krata V. V. motinos garaže, esančiame ( - ), Jonavoje, atlikta iš karto po automobilio „Chrysler Voyager“ sulaikymo, dėl ko jai tapo žinoma, kad dėl sūnaus yra atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, apie kuriuos, manytina, ji iš karto įspėjo V. V.. K. Z. brolis G. Z. irgi įspėjo V. V. ar jo sugyventinę apie policijos vykdomą paiešką, kai pareigūnai atvyko į V. V. gyvenamąją vietą, kurioje tuo metu gyveno G. Z.. Apeliantas konstatuoja, kad V. V. slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, kad galėtų užvilkinti procesą ir gauti daugiau informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą.

34D. A. teigimu, kiti duomenys, kuriais skundžiamame nuosprendyje remiamasi kaip patvirtinantys V. V. parodymus, kelia abejonių dėl jų patikimumo. Techninių priemonių panaudojimo protokole ir pokalbių stenogramoje nurodyta, kad naudojant technines priemones automobilyje „Chrysler Voyager“, 2013 m. sausio 17 d. užfiksuoti V. V. ir ikiteisminiame tyrime nenustatyto asmens pokalbiai garaže, esančiame ( - ), Jonavoje, kurių metu tartasi dėl psichotropinės medžiagos paslėpimo transporto priemonėje (t. 2, b.l. 29, 33-36). D. A. atkreipia dėmesį, kad slapta pasiklausymo įranga automobilyje „Chrysler Voyager“ buvo įrengta 2013 m. sausio 15 d. ir slaptas pasiklausymas nutrūko 2013 m. sausio 18 d. sulaikius automobilį, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog slapto pobūdžio veiksmas buvo atliekamas ir 2013 m. sausio 15-16 d., kai automobiliu naudojosi R. M. su kitais asmenimis, ar 2013 m. sausio 18 d. Taigi, nuteistajam kyla abejonių, ar ikiteisminiame tyrime nebuvo pažeisti įrodymų rinkimo ir fiksavimo reikalavimai. Be to, Lietuvos teismo ekspertizės centrui tirti buvo pateikta tik dalis 2013 m. sausio 17 d. garso įrašo, daryto, nuo 9.38 val. iki 10.10 val. Specialisto išvadoje nurodyta, kad tiriamame garso įraše užfiksuotų pokalbių dalyvių kalbos signalai daugelyje vietų yra gana silpni, duslūs, dažnai keičiasi garsumas, vietomis jų pasakytos frazės sunkiai suprantamos ar iš viso nesuprantamos (t. 2, b.l. 43-46). Nė vienas bylos teisminiame procese apklaustas pareigūnas negalėjo paaiškinti, kada tiksliai ir kokiu būdu automobilyje „Chrysler Voyager“ buvo įrengta slapto pasiklausymo įranga, kaip buvo vykdamas slapto pobūdžio veiksmas ir kas jį atliko. Visos minėtos aplinkybės leidžia abejoti, ar 2013 m. sausio 17 d. garso įrašas nėra montažas. Be to, D. A. nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, du kartus buvo perklausytas minėtos dienos garso įrašas siekiant nustatyti asmenį, su kuriuo bendravo V. V.. Apeliantas neigė dalyvavęs pokalbyje, jis sutiko duoti savo balso pavyzdžius, kad būtų atlikta fonoskopinė ekspertizė. Nuteistojo gynėjas taip pat pateikė tokio pobūdžio prašymą teismui, kuris 2015 m. birželio 22 d. nutartimi atmetė prašymą, nurodydamas motyvus iš specialisto išvados dalies, susijusios su garso įrašo vertinimu nustatant jame užfiksuotus asmenis. Todėl, D. A. teigimu, pačiame skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad aptariamame garso įraše yra užfiksuotas V. V. ir apelianto pokalbis.

35Nuteistasis cituoja R. M. ikiteisminiame tyrime 2013 m. birželio 27 d. ir 2014 m. vasario 18 d. duotus parodymus (t. 4, b.l. 56, 60) (apeliacinio skundo 7 lapas, t. 11, b.l. 8), kad jis su V. V. slėpė psichotropinę medžiagą automobilyje, o D. A. tuo metu nebuvo. R. M. tik teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus dėl V. V. parodymų turinio. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju išlieka abejonių dėl psichotropinės medžiagos įgijimo, jos slėpimo ir gabenimo aplinkybių, nes byloje nėra duomenų, kur 2013 m. sausio 17 d. lankėsi R. M. ir su kuo jis bendravo. Be to, pastarasis su V. V. buvo pažįstamas keletą metų, jie turėjo bendrų reikalų įsigyjant automobilius ir remontuojant transporto priemones. V. V. pasiūlė pasirašyti sutartį dėl garažo nuomos ir duoti pinigų už tai, kad R. M. prisiimtų kaltę dėl nusikaltimų padarymo. Sutartis dėl garažo nuomos atsirado byloje tik po pirminės V. V. apklausos. D. A. cituoja V. V. parodymus dėl garažo naudojimo ir šios patalpos nuomos (apeliacinio skundo 8 lapas, t. 11, b.l. 9) bei teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog V. V. buvo priverstas pasirašyti nuomos sutartį, todėl manytina, kad vėlesnis jo parodymų pakeitimas dėl aptariamos sutarties pasirašymo aplinkybių buvo nulemtas to, kad R. M. nesutiko prisiimti visos atsakomybės dėl disponavimo psichotropine medžiaga ir galimai dėl to kilo interesų konfliktas, į kurį buvo įtrauktas ir apeliantas. D. A. vaidmuo tarp šių asmenų apsiribojo tuo, kad jis, būdamas abiejų draugas, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tapo tarpininku perduodant vienas kitam tam tikrą informaciją dėl ikiteisminio tyrimo eigos. Kitas kaltinamasis A. P. ir liudytojas D. B. baudžiamajame procese tvirtino, kad jie neturėjo jokių ryšių su D. A. ir nepažįsta jo.

36Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas nepagrįstai neapklausė gynybos liudytojo S. F. siekiant įrodyti, kad V. V. yra nesąžiningas ir apkalba kitus asmenis. D. A. teisiamajame posėdyje davė išsamius parodymus apie V. V. turimus įsiskolinimus ir vengimą atsiskaityti, jų tarpusavio konfliktus, o S. F. galėtų patvirtinti, kad V. V. siekia apkalbėti apeliantą dėl jų verslo santykių automobilių srityje. Be to, apklausiant V. V. bylos teisminiame procese, teismas pertraukinėjo D. A. ir jo gynėją, kad jų užduodami klausimai dėl verslo santykių ir finansinių įsipareigojimų nėra susiję su šia byla, tokiu būdu buvo pažeista teisė į nešališką teismą.

37Nuteistasis cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl organizuotos grupės požymių išaiškinimo (apeliacinio skundo 9 lapas, t. 11, b.l. 10) ir nurodo, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad jis priklauso organizuotai grupei ir vykdė kito asmens nurodymus daryti nusikalstamus veiksmus, juolab nenustatytas apelianto tikslas platinti psichotropinę medžiagą, draudžiamos medžiagos įgijimas ir gabenimas, pasikėsinimas ją gabenti kontrabandos būdu ir tiesioginė tyčia. D. A. neturėjo nusikalstamų ryšių su R. M.. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas pažinojo kitą nuteistąjį ir V. V. bei bendravo su jais, nepakanka pripažinti, kad jis buvo įsitraukęs į organizuotos grupės veiklą.

38Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl D. A. neteisėto ir nepagrįsto nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad penkios tabletės „Clonazepam“ su maža psichotropinės medžiagos koncentracija buvo rastos akivaizdžioje vietoje – rankinėje, o ne paslėptos. Kitų draudžiamų medžiagų nerasta. Minėtos tabletės buvo išrašytos nuteistojo sutuoktinei gydymo tikslais, jis teisiamajame posėdyje pateikė išrašą iš žmonos medicinos dokumentų, kas negali būti laikoma kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes baudžiamojo proceso įstatymas neriboja asmens teisės gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Tabletės „Clonazepam“ rastos atliekant D. A. kratą praėjus trims mėnesiams nuo jų (30 vienetų) išrašymo dienos, kita vertus, tai nepaneigia abejonių dėl receptinių vaistų įgijimo ir jų vartojimo aplinkybių, pavyzdžiui, dėl to, kada tiksliai D. A. sutuoktinė nusipirko minėtas tabletes, ar ji vartojo jas nuolat pagal paskirtą gydymą 30 dienų iš eilės, ar tik tam tikromis dienomis, taip pat kur ji laikė šias tabletes. Apeliantas nedavė parodymų ikiteisminiame tyrime dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nes siekė pasinaudoti šia teise bylos teisminiame procese. Apibendrindamas D. A. daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo teigti, jog jis savo veiksmais realizavo nusikalstamos veikos sudėtį, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

39Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo R. M. gynėja, taip pat nuteistasis D. A. ir jo gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė nuteistųjų R. M. ir D. A. apeliacinius skundus atmesti.

40Nuteistųjų R. M. ir D. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendis taip pat keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 4 punktas).

41Dėl R. M. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį, D. A. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį

42Nuteistieji R. M. ir D. A. apeliaciniuose skunduose teigia, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jie padarė inkriminuotus nusikaltimus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia R. M. ir D. A. apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai detalia įrodymų visumos analize ir išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, tuo labiau teismo šališkumu.

43Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytu laiku ir vietoje buvo sustabdytas D. B. vairuotas automobilis „Chrysler Voyager“, kurio priekinėje panelėje buvo paslėpta dvylika paketų su labai didelį kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino. Liudytojas D. B. baudžiamajame procese nuosekliai nurodė, kad būtent R. M. davė jam nurodymą dėl kelionės minėtu automobiliu į Norvegijos Karalystę. Iš ankstesnių kelionių į užsienio valstybes R. M. nurodymais, kartu vykusių palydų, gautų pinigų sumų, privalomų pateikti ataskaitų R. M. D. B. suprato, kad automobiliu „Chrysler Voyager“ kontrabanda turėjo būti gabenami narkotikai, tačiau nežinojo jų rūšies (t. 5, b.l. 122-124, 130-131, 137-139, 143-144, 151-154, 158-164, t. 8, b.l. 24-28). Teisėjų kolegija nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti liudytojo D. B. parodymais, kurie ikiteisminiame tyrime ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo iš esmės tapatūs, todėl jo parodymai laikytini patikimais. R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jam inkriminuotomis kaltinimo aplinkybėmis dėl 2011 m. įvykių. Visų pirma, nuteistasis teigia, kad 2011 m. balandžio mėn. nebuvo ieškoma D. B. automobilio „Chrysler Voyager“, kuris būtų skirtas gabenti psichotropinę medžiagą, o baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo pasiūlė tokią transporto priemonę liudytojui, nes šis ketino pirkti automobilį. Remiantis liudytojo D. B. baudžiamojo proceso metu duotais parodymais, dar nepradėjus naudotis automobiliu „Chrysler Voyager“ D. B. ir R. M., kuriuos supažindino liudytojas E. P., siejo „verslo“ santykiai, t. y. D. B. apelianto nurodymu ne kartą važiavo automobiliu į užsienio valstybes, ten tam tikram laikui palikdavo automobilį suinteresuotiems asmenims ir po to paprastai grįždavo ta pačia transporto priemone su gautomis skirtingomis pinigų sumomis. D. B. teisiamajame posėdyje nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms, R. M. tam tikru metu pasakė, kad bus naudojamas kitas naujas automobilis. Jie abu keliavo į Kėdainius registruoti automobilį „Chrysler Voyager“ D. B. vardu. Pastarasis šia transporto priemone vėliau važiavo į kitas minėto pobūdžio keliones (t. 8, b.l. 24-28). D. B., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nurodė analogišką automobilio „Chrysler Voyager“ įgijimo priežastį (t. 5, b.l. 158-164). Tokie D. B. parodymai paneigia R. M. apeliacinio skundo teiginį, kad automobilis „Chrysler Voyager“ buvo įgytas D. B. iniciatyva jo asmeniniam naudojimui. Remiantis VĮ „Regitra“ duomenų bazėje esančia informacija, aptariamas automobilis įregistruotas D. B. vardu (t. 3, b.l. 52). Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pastarasis realiai sudarė sandorį dėl automobilio „Chrysler Voyager“ įsigijimo sumokėdamas už jį pinigus. Priešingai, remiantis D. B. parodymais, R. M. savo iniciatyva surado šią transporto priemonę, nurodė liudytojui kartu vykti į VĮ „Regitra“, kad ji būtų užregistruota. Nors oficialiuose dokumentuose nėra nurodyta, kad automobilį „Chrysler Voyager“ užregistravo R. M., tačiau nėra abejonių, kad jis prisidėjo, kad toks veiksmas būtų atliktas. Atsižvelgiant į tai, automobilio „Chrysler Voyager“ įregistravimo aplinkybė pagrįstai inkriminuota apeliantui pareikštame kaltinime. Iš automobilio „Chrysler Voyager“ apžiūros protokolo matyti, kad buvo nuimta transporto priemonės viduje esančios priekinės panelės detalė ir išimta po ja esanti juodos spalvos plastmasė. Nulupus juodos spalvos lipnias juosteles ir nuėmus plastmasę, ertmėje rasti pailgos formos paketai, apvynioti rudos spalvos lipnia juosta. Be to, ertmėje prie paketų padėti du automobiliniai pakabinami kvapai (t. 3, b.l. 44-45). Daiktai paprastai nelaikomi plastmasėje su ertme automobilio panelės viduje. Amfetamino radimo automobilyje „Chrysler Voyager“ aplinkybės patvirtina, kad psichotropinė medžiaga sąmoningai paslėpta, maskuojant jos buvimo vietą, kad būtų apsunkintas jos suradimas. Todėl apygardos teismas teisingai nurodė, kad automobilyje buvo įrengta speciali slėptuvė amfetaminui gabenti. Pažymėtina, kad R. M. pareikštame kaltinime detaliai neapibūdinti tokios slėptuvės požymiai, todėl jo apeliaciniame skunde cituojami V. V. parodymai ir aptariami kiti įrodymai dėl draudžiamos medžiagos paslėpimo būdo neatitikimo, t. y. ar buvo po automobilio panele suvirinta speciali ertmė, ar ne, neturi reikšmės vertinant nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju svarbu, kad įrodytas pats amfetamino gabenimo specialiai įrengtoje slėptuvėje faktas. Kaip minėta, R. M. surado automobilį „Chrysler Voyager“, jis kontroliavo D. B. jam keliaujant į užsienio valstybes, todėl nėra abejonių, kad nuteistajam buvo žinoma, kaip D. B. inkriminuotu laiku gabeno amfetaminą transporto priemonėje. Pastarasis teisiamajame posėdyje nurodė, kad prieš ankstesnes keliones taip pat buvo pasirinktas analogiškas paketų gabenimo būdas automobilyje „Chrysler Voyager“ (t. 8, b.l. 25-26). Įvertinus visą nagrinėjamų įvykių eigą ir R. M. vaidmenį, pripažintina, kad būtent apeliantas organizavo specialios slėptuvės, skirtos psichotropines medžiagas gabenti kontrabandos būdu, įrengimą.

44R. M. apeliaciniame skunde dėl 2013 m. sausio 14 d. įvykių teigia, kad jį su D. B. siejo darbiniai santykiai, o nuteistasis padėjo D. B., kad automobiliui „Chrysler Voyager“ būtų atlikta techninė apžiūra. Visų pirma pasakytina, kad byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad tarp R. M. ir D. B. buvo susiklostę oficialūs darbiniai santykiai. Nuteistasis neteisus teigdamas, kad tai patvirtino D. B. baudžiamajame procese. Kaip minėta, šis liudytojas pripažino, kad jį su R. M. siejo nusikalstami ryšiai. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme nenurodė konkrečių aplinkybių dėl oficialių darbinių santykių su D. B. (t. 8, b.l. 165-170). Nuteistasis tik apeliaciniame skunde deklaratyviai pradėjo teigti, kad D. B. padėjo jam versle už užmokestį nuvežti į užsienį ar parvežti iš ten automobilius (t. 11, b.l. 17), todėl ši R. M. versija atmetama kaip nepagrįsta. D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad likus kelioms dienoms iki sulaikymo, R. M. susisiekė su juo ir pasakė, kad automobiliui „Chrysler Voyager“ reikia pereiti techninę apžiūrą. Apeliantas atvažiavo paimti iš D. B. vairuotojo pažymėjimą, automobilio raktelius ir pasakė, kad A. P. padės atlikti transporto priemonės techninę apžiūrą, nes šis turi pažįstamų (t. 8, b.l. 26-27). D. B. ikiteisminiame tyrime nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes (t. 5, b.l. 137-139, 143-144, 158-164). Įvertinus D. B. parodymų, duotų baudžiamajame procese, visumą, nėra abejonių, kad automobiliui „Chrysler Voyager“ buvo reikalinga atlikti techninę apžiūrą, kad vėliau vykstant nusikalstamais tikslais į užsienio valstybę, pareigūnams nebūtų pagrindo domėtis transporto priemonės technine būkle, tuo labiau paaiškėtų, kad ja neteisėtai gabenta draudžiama medžiaga. 2013 m. sausio 17 d. slapto sekimo pažyma Nr. 20-7-IL-79 patvirtina D. B. ir R. M. 2013 m. sausio 14 d. veiksmų eigą. Iš aptariamos pažymos matyti, kad R. M. su A. P. 15.20 val. atvyko automobiliu „Opel Astra“ į namo ( - ), Kaune, kiemą. Pastarasis įsėdo į automobilį „Chrysler Voyager“ ir abu sekamieji skirtingais automobiliais išvažiavo ta pačia kryptimi. Taip pat nustatyta, kad R. M. ir A. P. automobiliu „Chrysler Voyager“ 16.00-16.05 val. privažiavo prie D. B., pakalbėjo su juo, po to asmenys transporto priemone nuvažiavo į Kauno techninės apžiūros centrą, esantį ( - ) (t. 1, b.l. 129-130). A. P. teisiamajame posėdyje papasakojo aplinkybes, kurios atitinka slapto sekimo pažymoje užfiksuotą informaciją (t. 8, b.l. 153-154). Byloje nenustatyta, kad R. M. su D. B. buvo geri draugai, todėl neįtikėtina, kad nuteistasis be jokios svarbios priežasties organizavo, kad automobiliui „Chrysler Voyager“, kurio savininkas įregistruotas D. B., būtų atlikta techninė apžiūra. Be to, analizuojant 2013 m. sausio 17 d. slapto sekimo pažymą Nr. 20-7-IL-79, nėra suprantama, kodėl R. M. asmeniškai atvyko prie automobilio „Chrysler Voyager“, tam tikrą laiką važiavo paskui A. P., kuris vairavo šią transporto priemonę, o po to jie abu tuo pačiu automobiliu nuvažiavo į techninės apžiūros centrą. Akivaizdu, kad D. B., savo iniciatyva norėdamas, kad automobiliui „Chrysler Voyager“ būtų atlikta techninė apžiūra, galėjo gauti iš R. M. būtinus kontaktinius duomenis ir pats patogiu laiku nuvažiuoti į reikiamą vietą. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad reikalai, susiję su automobilio „Chrysler Voyager“ tinkama eksploatacija, buvo tvarkomi būtent R. M. nurodymu.

45R. M. apeliaciniame skunde pateikia subjektyvią interpretaciją dėl D. B. telefoninio pokalbio, vykusio 2013 m. sausio 14 d., 12:42:08 val., su ikiteisminiame tyrime nenustatytu asmeniu, kuris neva patvirtina, kad liudytojas, po telefoninio pokalbio nuvykęs į iš anksto žinomą vietą, gavo nurodytą dėl psichotropinių medžiagų neteisėto gabenimo (t. 11, b.l. 18). Šis telefoninis pokalbis yra trumpas, neinformatyvus, jame ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo nurodė D. B. tik užsirašyti abonentinį numerį ( - ) ir nuvykti į jam žinomą pastatą (t. 1, b.l. 155). Iš tokio pobūdžio telefoninio pokalbio turinio nėra galimybės daryti R. M. apeliaciniame skunde akcentuojamą išvadą. Šios išvados nepaneigia taip pat ta aplinkybė, kad remiantis 2013 m. sausio 17 d. slapto sekimo pažyma Nr. 20-7-IL-79, po telefoninio pokalbio D. B. nuvažiavo prie ( - ), Kaune, kur įsikūrusios įvairios bendrovės, ir buvo ten nuo 12.55 val. iki 13.25 val. Byloje nėra įrodymų, kad pastarasis apsilankymas yra tiesiogiai susijęs su vėlesniu automobilio „Chrysler Voyager“ paruošimu kelionei į užsienio valstybę. R. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai pabrėžia kitus D. B. 2013 m. sausio 14 d. padarytus veiksmus, t. y. kad jis, sugrįžęs į savo namo kiemą, apžiūrėjo stovėjusį automobilį „Chrysler Voyager“, po apsilankymo degalinėje „Orlen“ D. B. nuvažiavo į degalinę „Statoil“ ir ten montavo ratą (t. 11, b.l. 18), nes jie neturi reikšmės sprendžiant dėl R. M. kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus.

462013 m. sausio 22 d. slapto sekimo pažymoje Nr. 20-7-IL-98 užfiksuota, kad automobilis „Chrysler Voyager“ 2013 m. sausio 17 d., 13.17 val., atvažiavo į garažą Nr. 270, esantį garažų masyve, ( - ), Jonavoje, stovėjo jame nuo 13.17 val. iki 16.17 val., kol išvažiavo (t. 1, b.l. 126-127). Liudytojas V. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. A. 2013 m. sausio mėn. paskambino jam ir paprašė pagalbos. Jie abu nuvažiavo netoli R. M. gyvenamosios vietos, kur stovėjo automobilis „Chrysler Voyager“. V. V. gavo šio automobilio raktelius ir jam buvo liepta važiuoti į savo garažą, esantį Jonavoje. Pastačius automobilį „Chrysler Voyager“ garaže, abu asmenys nuvažiavo pas asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą. D. A. iš pastarojo paėmė paketą. Po to, V. V. ir D. A. nuvyko į butą, esantį Jonavoje, kur asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, sužinojo iš D. A., kad pakete yra amfetaminas. Jie pagamino iš viso 12 paketų po 1 kg, prieš tai amfetaminą sumaišę su kitomis medžiagomis. Atlikę šį darbą, abu asmenys grįžo į garažą, kuriame buvo automobilis „Chrysler Voyager“, ir sudėjo paketus į transporto priemonėje esančią slėptuvę po panele, purškė kvepalus siekiant užmaskuoti krovinį. D. A. minėjo, kad R. M. turi žmogų, kuris vairuos automobilį „Chrysler Voyager“ ir veš krovinį (t. 7, b.l. 181-185, t. 9, b.l. 71-73). V. V. nuo 2014 m. balandžio 9 d. apklausos ikiteisminiame tyrime duoti parodymai tiek tyrėjai, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai atitinka jo parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (t. 6, b.l. 21-22, 28-29, 31-34). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti minėtais V. V. parodymais.

47Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jis 2013 m. sausio 17 d. neperdavė transporto priemonės V. V.. 2013 m. sausio 22 d. slapto sekimo pažymoje Nr. 20-7-IL-98 užfiksuota, kad automobilis „Chrysler Voyager“ 2013 m. sausio 17 d., 12.45 val., stovėjo prie ( - ), Kaune, namo esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje (t. 1, b.l. 126-127). Ši vieta yra visai šalia R. M. gyvenamosios vietos. Jei R. M. tuo metu iš tiesų nedisponavo automobiliu „Chrysler Voyager“, nelogiška, kad transporto priemonė stovėjo netoli jo, o ne D. B. gyvenamosios vietos. Pastarasis baudžiamajame procese nenurodė aplinkybių, kad jis bylai reikšmingu laiku davė pasinaudoti automobiliu „Chrysler Voyager“ D. A. ar V. V.. Įvertinus visą nagrinėjamo įvykio eigą, nėra abejonių, kad R. M. buvo žinoma, kad V. V. ir D. A. atvažiavo prie automobilio „Chrysler Voyager“ ir ši transporto priemonė buvo panaudota V. V. nurodytomis aplinkybėmis. Toje pačioje slapto sekimo pažymoje taip pat nustatyta, kad automobilis „Chrysler Voyager“ 2013 m. sausio 17 d., 16.50 val., buvo sugrąžintas į tą pačią vietą, kurioje prieš tai transporto priemonė stovėjo. Tai irgi patvirtina, kad automobilis „Chrysler Voyager“ turėjo būti sugrąžintas R. M. žiniai. Taigi, nėra abejonių, kad būtent šis nuteistasis organizavo, kad D. A. ir V. V. įgytų amfetaminą ir paslėptų jį transporto priemonėje.

48D. A. apeliaciniame skunde didžiausią dėmesį skiria V. V. duotų parodymų nepatikimumui ir jo elgesiui baudžiamajame procese. V. V. 2013 m. vasario 18 d. pirminėje apklausoje neigė padaręs kokius nors nusikaltimus (t. 6, b.l. 15-17). Kita vertus, vien asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, pasirinkta pradinė gynybinė pozicija negali būti laikoma besąlygiška priežastimi atmesti vėlesnius jo parodymus, duotus baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju būtina vertinti tokio asmens parodymų keitimo priežastis. V. V., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad jis davė pirminius parodymus, nes bijojo aplinkos, keršto (t. 6, b.l. 33). Jis nurodė analogišką pirminių parodymų davimo priežastį ir teisiamajame posėdyje (t. 7, b.l. 182). Šiame kontekste pasakytina, kad įtariamasis apklausiamas dėl įvairių priežasčių gali nurodyti tikrovę neatitinkančias aplinkybes, tačiau tai savaime nereiškia, kad jis vėliau negali pakeisti savo pozicijos ir papasakoti apie tas aplinkybes, kurios įvyko iš tikrųjų. Nagrinėjamu atveju V. V. nurodė savo pirminių parodymų davimo priežastį, jis vėliau baudžiamajame procese atsisakė šių parodymų, todėl pripažintina, kad apygardos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai rėmėsi V. V. pakeistais parodymais, kurie baudžiamajame procese nebekito. Pasak D. A., V. V., apklausose teigdamas, kad jam buvo pagrindas bijoti dėl savo ar šeimos narių gyvybių, jei jis duos parodymus byloje, baudžiamajame procese nepateikė patikimų duomenų, patvirtinančių tokią aplinkybę, tačiau vien tai neleidžia V. V. pakeistų parodymų vertinti kaip nepatikimų. D. A. taip pat pažymi, kad V. V. 2013 m. kovo 13 d. atsisakė duoti parodymus, prašydamas garantijų dėl laisvės atėmimo bausmės neskyrimo, kas rodo, kad jam tapo žinoma, jog teisėsaugos institucijos turi pakankamai duomenų pagrįsti jo kaltę dėl padarytų nusikaltimų. Teisėjų kolegijai nėra aišku, kaip nuteistojo akcentuojama situacija turi įtakos vertinant V. V. parodymų objektyvumą. Kiekvienas asmuo, įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, gali duoti teisingus parodymus tiek surinkus, tiek dar nesurinkus jo kaltę pagrindžiančių duomenų, tačiau abu šie atvejai neturi esminės įtakos įtariamojo duotų teisingų parodymų įrodomajai vertei. Todėl sprendžiant dėl V. V. parodymų patikimumo, nėra reikšminga, ar jam buvo žinoma, kad dėl jo surinkta pakankamai kaltę pagrindžiančių duomenų, ar ne. Nuteistasis neteisus teigdamas, kad V. V., 2014 m. balandžio 9 d. apklaustas įtariamuoju, tik iš dalies pripažino savo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų. Priešingai, iš šios dienos apklausos protokolo turinio matyti, kad jis pakankamai detaliai papasakojo esmines aplinkybes, kurios nurodytos 2014 m. balandžio 9 d. pranešime apie įtarimą (t. 6, b.l. 19-20, 21-22). D. A. pateiktas V. V. 2014 m. balandžio 9 d. duotų parodymų subjektyvus interpretavimas dėl neva apklausiamojo kaltės laipsnio sumažinimo nepaneigia V. V. parodymų objektyvumo. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi V. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, nes jis aktyviai padėjo atkleisti organizuotos grupės padarytus nusikaltimus (t. 6, b.l. 26-27). Niekuo nepagrįstas D. A. apeliacinio skundo teiginys, kad V. V. davė pakeistus parodymus tik kai jam buvo pažadėta garantija – atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Visų pirma pasakytina, kad remiantis BPK 164 straipsniu, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Būtent šiam ikiteisminio tyrimo subjektui suteikiama išskirtinė teisė spręsti ikiteisminio tyrimo nutraukimo, atleidžiant įtariamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, tikslingumo klausimą. Net įtariamajam davus teisingus parodymus, tai savaime negarantuoja, kad dėl jo baudžiamasis procesas bus nutrauktas. Be to, BPK 214 straipsnis reglamentuoja ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarką atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Prokuroro nutarimą, kuriuo ikiteisminis tyrimas nutraukiamas BK 391 straipsnio pagrindu, privalo patvirtinti ikiteisminio tyrimo teisėjas savo sprendimu (BPK 214 straipsnio 2 dalis). Būtent ikiteisminio tyrimo teisėjas yra ikiteisminio tyrimo subjektas, atliekantis prokuroro kontrolę, kad šis tik esant baudžiamajame įstatyme numatytiems atvejams galėtų nutraukti ikiteisminį tyrimą atleidžiant įtariamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, ikiteisminio tyrimo nutraukimas BK 391 straipsnio pagrindu priklauso ne tik nuo prokuroro, kaip ikiteisminio tyrimo vadovo ir organizatoriaus, bet ir nuo nepriklausomo bei nešališko ikiteisminio tyrimo teisėjo. Todėl negalima tvirtinti, kad V. V. davus teisingus parodymus baudžiamajame procese, jis besąlygiškai galėjo tikėtis, kad bus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Dėl aptartų priežasčių taip pat nepritartina D. A., kad V. V. ikiteisminiame tyrime gynybinės pozicijos keitimas rodo jo nesąžiningumą.

49D. A. apeliaciniame, siekiant pagrįsti V. V. parodymų prieštaringumą, taip pat teigiama, kad jis slapstėsi nuo baudžiamojo persekiojimo, o asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, priešingi parodymai neatitinka liudytojų parodymų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, nuosprendyje sprendžiama, ar kaltinamasis kaltas dėl inkriminuotos veikos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, ar jo padaryti veiksmai atitinka nusikalstamos veikos sudėtį, numatytą baudžiamajame įstatyme, svarstomas skirtinos bausmės klausimas, pripažinus kaltinamąjį kaltu, ir pasisakoma dėl kitų reikšmingų klausimų. Klausimas, ar V. V. tam tikru metu slapstėsi baudžiamajame procese, ar ne, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir tai neturi įtakos sprendžiant dėl jo parodymų, susijusių su bylos reikšmingomis aplinkybėmis, patikimumo. Todėl D. A. apeliacinio skundo argumentacija, kad neatitinka V. V. ir liudytojų parodymai, ar asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, išvykus iš gyvenamosios vietos, buvo žinoma apie dėl jo pradėtą baudžiamąjį persekiojimą, atmetama kaip neįrodanti skundžiamo nuosprendžio ir jame padarytų išvadų neteisėtumą ir nepagrįstumą.

50V. V. nuosekliais parodymais nuo 2014 m. balandžio 9 d. nustatyta, kad D. A. kartu su V. V. važiavo automobiliu pasiimti automobilį „Chrysler Voyager“, taip pat pas asmenį, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, įgyti psichotropinę medžiagą ir į butą, kur draudžiama medžiaga buvo sveriama ir pakuojama. To pakanka pripažįstant minėtas aplinkybes įrodytomis. Nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, kad byloje nebuvo nustatytas tikslus asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, gyvenamosios vietos adresas. Tai, kad kiti byloje surinkti įrodymai neįrodo, kad draudžiamos medžiagos buvo įgytos iš pastarojo asmens, savaime nepaneigia V. V. parodymų patikimumo, juolab byloje nėra sprendžiamas asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą bylą, kaltės klausimas. Pasak D. A., aplinkybė, kad jis svėrė psichotropinę medžiagą ir pakavo ją savo motinos namuose, neinkriminuota kaltinamajame akte, todėl teismas, nustatydamas šią aplinkybę, akivaizdžiai peržengė kaltinimo ribas. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo nuteistojo teiginiu. V. V. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai dėstė visą jam žinomą 2013 m. sausio 17 d. įvykių eigą, taip pat paminėjo amfetamino svėrimo ir pakavimo aplinkybes. Apygardos teismas įvertino nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes, kurias nurodė V. V. baudžiamajame procese, pastarojo duotų parodymų visumoje. Toks asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų aptarimas ir įvertinimas nelaikytinas kaip prieštaraujantis BPK nuostatoms ir pažeidžiantis D. A. teisę į gynybą, tuo labiau kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant nuteistojo padarytų nusikaltimų aplinkybes, amfetamino svėrimo ir pakavimo aplinkybės nebuvo papildomai inkriminuotos (t. 10, b.l. 120).

51R. M. nurodo, kad D. B. ir V. V. buvo naudinga baudžiamajame procese apkalbėti kitus asmenis, nes net esant nenuginčytiems įrodymams, jie išvengė baudžiamosios atsakomybės, o apeliantas buvo nuteistas. BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. D. B. ir V. V. nebuvo įteikti kaltinamieji aktai, todėl jų kaltės klausimas byloje nesprendžiamas. Šių asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrįstumas (nepagrįstumas) nėra bylų proceso apeliacinės instancijos teisme dalykas. Kita vertus, teisėjų kolegijos įvertinti D. B. ir V. V. parodymai neleidžia jais abejoti.

52D. A. apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojama 2013 m. sausio 22 d. slapto sekimo pažyma Nr. 20-7-IL-98 dėl automobilio „Chrysler Voyager“, kuri neva patvirtina, kad vienas V. V. 2013 m. sausio 17 d. atvažiavo transporto priemone į garažą Nr. ( - ), esantį garažų masyve, ( - ), Jonavoje, ir išbuvo ten tris valandas, per kurias jis nepasišalino iš garažo ir į jį neatvyko kiti asmenys. Šioje slapto sekimo pažymoje užfiksuota būtent automobilio „Chrysler Voyager“ buvimo vieta ir judėjimo kryptis 2013 m. sausio 17 d. (t. 1, b.l. 126-127). Ikiteisminiame tyrime nebuvo leista slaptai sekti V. V. ar D. A., kitų automobilių, kuriais jie naudojosi (t. 1, b.l. 112-113), todėl akivaizdu, kad slapto sekimo pažymoje tiesiogiai negalėjo atsispindėti tokios aplinkybės. Taip pat slapto sekimo tiesioginiu objektu nebuvo garažas Nr. ( - ), esantis garažų masyve, ( - ), Jonavoje. Jis pateko į pareigūnų akiratį tik dėl tos priežasties, kad į pastatą buvo atvairuotas automobilis „Chrysler Voyager“. Dėl šių priežasčių 2013 m. sausio 22 d. slapto sekimo pažymoje Nr. 7-IL-98 užfiksuotos aplinkybės negali būti pripažintos kaip paneigiančios V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad jis byloje pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad jo motinos namus ir garažą, kuriuo apeliantas naudojosi, adresu ( - ), Jonava, skiria 776 m, tuo tarpu atstumas tarp jo motinos gyvenamosios vietos ir V. V. garažo, esančio ( - ), Jonavoje, yra 3 732 m (t. 9, b.l. 135-147). Naudojimasis tolimesniu garažu nuo D. A. motinos namų paaiškinamas nuteistųjų konspiracijos tikslais ir atsargumo priemonių laikymusi, kad pašaliniams asmenims būtų sunkiau nustatyti padarytus nusikalstamus veiksmus, visą nusikaltimų padarymo mechanizmą. Atsižvelgiant į tai, D. A. pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas neįrodo jo nekaltumo. Dėl tų pačių argumentų niekuo nepagrįstas R. M. apeliacinio skundo argumentas, kad 2013 m. sausio 22 d. slapto sekimo pažyma Nr. 20-7-IL-98 paneigia nuteistojo kaltę dėl inkriminuotų nusikaltimų. Pažymėtina, kad R. M. neinkriminuota, kad jis pats tiesiogiai įgijo psichotropinę medžiagą ir ją slėpė automobilyje „Chrysler Voyager“.

53Teisėjų kolegija nesutinka su D. A. apeliacinio skundo teiginiu, kad apygardos teismas netinkamai įvertino 2013 m. sausio 17 d. garso įrašą, padarytą garaže, esančiame ( - ), Jonavoje. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 15 d. nutartimi leista išvardytiems pareigūnams slapta patekti į automobilį „Chrysler Voyager“ siekiant atlikti šio automobilio apžiūrą, jame įrengti vaizdo ir garso įrašymo bei kitas technines priemones <...> (t. 2, b.l. 28). 2013 m. vasario 5 d. tarnybinis pranešimas patvirtina, kad ši neviešo pobūdžio procesinė prievartos priemonė buvo pritaikyta ir 2013 m. sausio 17 d. užfiksuotas asmenų pokalbis slepiant psichotropinę medžiagą transporto priemonėje (t. 2, b.l. 32). Tai atitinka byloje esančią dviejų asmenų pokalbio stenogramą, kurioje aprašomas pokalbis 2013 m. sausio 17 d., nuo 15.38 val. iki 16.10 val. (t. 2, b.l. 33-36). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 24 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1133 (13) konstatuota, kad tikėtina, jog tyrimui pateiktame garso įraše yra V. V. balsas (t. 2, b.l. 43-46). Pastarasis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme perklausęs garso įrašą, pripažino, kad užfiksuoti jo ir D. A. balsai (t. 9, b.l. 151). Taigi, byloje esantis garso įrašas įrodo, kad V. V. ne vienas slėpė psichotropinę medžiagą automobilyje „Chrysler Voyager“. Nuteistojo R. M. priešingas teiginys neatitinka tikrovės. Be to, šis įrodymas svarbus vertinant apskritai V. V. parodymus, nes garso įraše kalbama apie kvepalų purškimą, o būtent šiuo veiksmu, remiantis asmens, kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bandyta užmaskuoti draudžiamos medžiagos buvimo vietą. Tai leidžia teigti apie V. V. parodymų patikimumą. Priešingai nei teigiama D. A. apeliaciniame skunde, iš byloje esančių įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad slapto įrašymo įranga įrengta automobilyje „Chrysler Voyager“ nuo 2013 m. sausio 15 d., t. y. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 15 d. nutarties priėmimo dieną. To nepatvirtina 2013 m. vasario 15 d. techninių priemonių panaudojimo protokolas, 2013 m. vasario 5 d. tarnybinis pranešimas ar kiti įrodymai. Liudytojas (pareigūnas) A. U. teisiamajame posėdyje nenurodė aptariamos aplinkybės (t. 9, b.l. 73-76). Byloje nėra abejonių, kad garso įrašymo įranga buvo vėliausiai įrengta automobilyje „Chrysler Voyager“ bent 2013 m. sausio 17 d., nes tai patvirtina šią dieną padarytas garso įrašas. Šiame kontekste pažymėtina, kad analizuojant visas slapto sekimo pažymas, nenustatyta, kad 2013 m. sausio 15-16 d. su automobiliu „Chrysler Voyager“ buvo atliekami tam tikri veiksmai (t. 1, b.l. 122, 124-125, 126-127, 129-130, 134). D. A. inkriminuotame kaltinime taip pat nenurodytos 2013 m. sausio 15-16 d. minėtos transporto priemonės panaudojimo aplinkybės. Šiuo laikotarpiu byloje yra tik R. M. slaptas sekimas 2013 m. sausio 16 d., tačiau nenustatyta, kad jis naudojosi automobiliu „Chrysler Voyager“ (t. 1, b.l. 134). Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, net ir įrengus slapto įrašymo įrangą 2013 m. sausio 15 ar 16 d., jokios reikšmingos aplinkybės objektyviai galėjo būti neužfiksuotos. Byloje nenustatyta, kad slapto įrašymo įranga užfiksavo bylai reikšmingus pokalbius tarp asmenų, buvusių 2013 m. sausio 18 d. automobilyje „Chrysler Voyager“. Liudytojas A. U. teisiamajame posėdyje teigė, kad neatmestina, jog galėjo nebūti užfiksuota pokalbių ir dėl tos priežasties, kad slapto įrašymo įranga buvo įrengta tokioje vietoje, kad nebuvo girdima, kas vyksta automobilio viduje (t. 9, b.l. 74). Be to, skundžiamame nuosprendyje nekonstatuota, kad D. A. 2013 m. sausio 18 d. darė kokius nors konkrečius veiksmus ar kalbėjo su tam tikrais asmenimis, kas galėtų būti užfiksuota slapto įrašymo įranga. Darytina išvada, kad byloje 2013 m. sausio 15-16 d. ir 18 d. garso įrašų nebuvimas nepaneigia 2013 m. sausio 17 d. garso įrašo įrodomosios galios. Pasak D. A., nė vienas bylos teisminiame procese apklaustas pareigūnas negalėjo paaiškinti, kada tiksliai ir kokiu būdu automobilyje „Chrysler Voyager“ buvo įrengta slapto įrašymo įranga, kaip buvo vykdamas neviešo pobūdžio veiksmas ir kas jį atliko. Iš Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 15 d. nutarties matyti, kad atlikti neviešo pobūdžio procesinę prievartos priemonę leista pareigūnams A. U., T. D. ir T. M. (t. 2, b.l. 28). Liudytojais apklausti pareigūnai T. D. ir T. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jie neįrenginėjo slapto įrašymo įrangos automobilyje „Chrysler Voyager“ (t. 10, b.l. 19-21), kas įrodo, kad jie negalėjo žinoti su šiuo klausimu susijusių aplinkybių. Liudytojas A. U. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme papasakojo bendro pobūdžio aplinkybes dėl BPK 158 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo (t. 10, b.l. 73-76), tačiau pastebėtina, kad nuo šios procesinės prievartos priemonės taikymo iki liudytojo apklausos praėjo daugiau kaip dveji metai, todėl A. U. dėl objektyvios priežasties galėjo tiksliai neprisiminti slapto įrašymo įrangos įrengimo transporto priemonėje aplinkybių. Visa tai neleidžia konstatuoti, kad BPK 158 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė taikyta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, o jos taikymo metu gauti duomenys negali būti panaudoti byloje. Nuteistojo keliamos abejonės dėl duomenų rinkimo ir fiksavimo ikiteisminiame tyrime pažeidimų yra nepagrįstos.

54Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 24 d. specialisto išvados Nr. 11-1133 (13) matyti, kad specialistams buvo pateiktas šiek tiek daugiau nei 30 min. trukmės garso įrašas, kurio turinys buvo aprašytas stenogramoje (t. 2, b.l. 33-36, 43-46). Baudžiamojo proceso įstatyme nenustatyta, kokios trukmės garso įrašas turi būti pateiktas siekiant atlikti fonoskopinę ekspertizę. Tai sprendžia užduotį atlikti objektų tyrimą formuluojantis pareigūnas. Byloje nėra duomenų, kad 2013 m. sausio 17 d. buvo papildomai užfiksuoti kiti bylai reikšmingi pokalbiai, taip pat šios dienos pokalbis garaže buvusiame automobilyje „Chrysler Voyager“ buvo ilgesnis. Kita vertus, net ir pateikus tik šiek tiek daugiau nei 30 min. trukmės garso įrašą, specialistai padarė atitinkamas išvadas dėl garso įrašo ir jame kalbančio asmens – V. V.. D. A. apeliaciniame skunde iš konteksto cituoja aptariamos specialisto išvados dalį, kad tiriamame garso įraše užfiksuotų pokalbių dalyvių kalbos signalai daugelyje vietų yra gana silpni, duslūs, dažnai keičiasi garsumas, vietomis jų pasakytos frazės sunkiai suprantamos ar iš viso nesuprantamos. Šios specialių žinių reikalaujančiame tyrime nustatytos aplinkybės buvo reikšmingos darant išvadas dėl kategoriškumo, ar garso įraše užfiksuotas V. V. balsas. Kita vertus, tai savaime nereiškia, kad garso įrašas yra visiškai netinkamos kokybės, dėl ko nebūtų galima daryti jokių išvadų. Be to, garso įrašas yra tik vienas iš byloje surinktų įrodymų ir jis vertinamas ne tik atskirai, bet ir kartu su visais įrodymais. D. A. apeliaciniame skunde keliamos deklaratyvaus pobūdžio abejonės dėl garso įrašo montažo yra nepagrįstos, todėl atmetamos.

55Dėl D. A. argumento, kad apygardos teismas nepagrįstai nepaskyrė byloje fonoskopinės ekspertizės nustatyti, ar garso įraše yra užfiksuotas jo balsas, pasakytina, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę, o ne pareigą paskirti ekspertizę (BPK 286 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas nėra įpareigotas besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų. Atsižvelgiant į tai, vien D. A. gynėjo prašymo paskirti fonoskopinę ekspertizę byloje atmetimas, nors nuteistasis sutiko duoti lyginamuosius balso pavyzdžius, nelaikytinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Nagrinėjamu atveju aptariamas prašymas buvo atmestas motyvuota Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartimi (t. 9, b.l. 158-159). Kaip teisingai nurodyta šiame procesiniame dokumente, atliekant ikiteisminį tyrimą, nuteistasis atsisakė duoti lyginamuosius balso pavyzdžius, kad būtų atlikta fonoskopinė ekspertizė (t. 2, b.l. 38). D. A. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad apelianto toks elgesys buvo susijęs su tuo, kad jis nežinojo ikiteisminiame tyrime surinktų duomenų (t. 9, b.l. 153), kas įrodo, kad nuteistasis sąmoningai nenorėjo, kad būtų atliktas specialių žinių reikalaujantis tyrimas, o jis bylos teisminiame procese pakeitė poziciją dėl jam byloje surinktų nepalankių įrodymų. Be to, apygardos teismas teisingai nurodė, kad nustatyti, kas buvo V. V. pokalbio dalyvis, byloje galima ir kitais byloje surinktais įrodymais. Darytina išvada, kad byloje prašymas dėl ekspertizės skyrimo buvo išspręstas nepažeidžiant BPK nuostatų, o apygardos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad aptariamame garso įraše yra užfiksuotas V. V. ir D. A. pokalbis.

56D. A., siekdamas pagrįsti savo nekaltumą, remiasi R. M. ikiteisminiame tyrime 2013 m. birželio 27 d. duotais parodymais, kad jis su V. V. slėpė psichotropinę medžiagą automobilyje, o D. A. tuo metu nebuvo (t. 4, b.l. 56). Pabrėžtina, kad R. M. baudžiamajame procese nebuvo nuoseklus dėl savo pozicijos, ar jis prisipažįsta padaręs inkriminuotus nusikaltimus. Minėtoje apklausoje nuteistasis, pripažinęs savo kaltę, vėliau ikiteisminiame tyrime atsisakė duoti parodymus, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė padaręs inkriminuotus nusikaltimus. R. M. parodymų keitimas, jo pasirinktos pozicijos nenuoseklumas baudžiamajame procese leidžia abejoti jo sąžiningumu. Šio nuteistojo parodymai, duoti 2013 m. birželio 27 d. apklausoje, gali būti reikšmingi tik tuo aspektu, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. R. M. pirminėje apklausoje nurodyta aplinkybė, kad jis su V. V. slėpė psichotropinę medžiagą automobilyje „Chrysler Voyager“, prieštarauja V. V. parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjai ir apygardos teismui, todėl ji atmetama kaip neatitinkanti tikrovės. Anksčiau aptarti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės paneigia D. A. apeliacinio skundo teiginį, kad išlieka abejonių dėl psichotropinės medžiagos įgijimo, jos slėpimo ir gabenimo aplinkybių, nes byloje nėra duomenų, kur 2013 m. sausio 17 d. lankėsi R. M. ir su kuo jis bendravo. Byloje atliekant slaptą R. M. sekimą, nenustatyta, kad jis 2013 m. sausio 17 d. atliko kokius nors reikšmingus veiksmus, tiesiogiai susijusius su amfetamino disponavimu. Vien tai, kad pastarasis nuteistasis yra pažįstamas su V. V. keletą metų, jie turėjo bendrų reikalų įsigyjant automobilius ir remontuojant transporto priemones, neįrodo, kad būtent jie 2013 m. sausio 17 d. slėpė psichotropinę medžiagą automobilyje „Chrysler Voyager“.

57D. A. apeliacinio skundo argumentas, kad V. V. pasiūlė pasirašyti sutartį dėl garažo nuomos ir duoti pinigų už tai, kad R. M. prisiimtų kaltę dėl nusikaltimų padarymo, neatitinka paties V. V. parodymams, duotiems baudžiamajame procese. Pažymėtina, kad nei D. A., nei R. M. nenurodė tokių aplinkybių ikiteisminiame tyrime. Pats R. M. teisiamajame posėdyje davė nelogiškus parodymus, kad jis iš pradžių pasirašė garažo nuomos sutartį, tačiau po to nesutiko su pasiūlymu dėl 100 000 Lt gavimo iš V. V. už kaltės prisiėmimą (t. 8, b.l. 167). Be to, jis 2013 m. birželio 27 d. apklausoje davė V. V. nepalankius parodymus (t. 4, b.l. 56). Esant tokiai situacijai, R. M. pasirašymas garažo nuomos sutartyje yra nesuprantamas. Byloje ranka surašyta sutartis dėl garažo nuomos buvo pateikta dar tuo metu, kai baudžiamajame procese V. V. nepripažino savo kaltės dėl padarytų nusikaltimų (t. 2, b.l. 76-77), todėl ją vertinti kaip atitinkančią tikrovę nėra teisinio pagrindo. Šis dokumentas apskritai neturi jokios reikšmės nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, nes jos neįrodo, kad D. A. nepadarė inkriminuotų nusikaltimų. Jokiais byloje surinktais įrodymais nepagrįstas pastarojo manymas, kad R. M. nesutikus prisiimti visos atsakomybės dėl disponavimo psichotropine medžiaga, galimai dėl to kilo interesų konfliktas tarp R. M. ir V. V., į kurį buvo įtrauktas ir D. A.. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. A. padarė inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Be to, liudytoja K. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. A. domėjosi dėl ikiteisminio tyrimo eigos, kokia V. V. pozicija. Liudytoja parašė ikiteisminį tyrimą atliekančiam tyrėjui pareiškimą dėl jos baimę keliančio D. A. elgesio (t. 4, b.l. 22, t. 9, b.l. 25-27). Intensyvus nuteistojo domėjimasis ikiteisminiu tyrimu ir V. V. pozicija, iš tiesų apeliantui nepadarius inkriminuotų nusikaltimų, yra neįprastas elgesys. Pasak D. A., K. Z. yra V. V. sugyventinė, su kuriuo ji turi nepilnametį vaiką, dėl ko liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, tačiau vien K. Z. asmeniniai santykiai su V. V. savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ji duoda tikrovę neatitinkančius parodymus. Priešingai, nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių ji turėjo interesą apkalbėti D. A.. Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nuteistasis nepagrįstai siekia sumenkinti savo vaidmenį nagrinėjamuose įvykiuose. Tai, kad pasak D. A., A. P. ir liudytojas D. B. baudžiamajame procese tvirtino, kad jie neturėjo jokių ryšių su D. A. ir nepažįsta jo, neturi reikšmės sprendžiant apelianto baudžiamosios atsakomybės klausimą, juolab A. P. išteisintas pagal kaltinimą kaip nedalyvavęs organizuotoje grupėje. Priešingai nei teigia R. M. apeliaciniame skunde, V. V. teisiamajame posėdyje nepripažino, kad jis davė melagingus pirminius parodymus, nes vykdė susitarimą su R. M.. Ši aplinkybė nėra užfiksuota teisiamojo posėdžio protokole (t. 7, b.l. 181-185). Darytina išvada, kad apygardos teismas, vertindamas V. V. ir R. M. parodymus, duotus baudžiamajame procese, laikėsi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų.

58Pasak R. M., skundžiamame nuosprendyje jo kaltė nepagrįstai grindžiama D. B. 2012 m. pokalbių su abonentu, kuris naudojosi telefono Nr. ( - ), duomenimis, nes iš jų neįmanoma nustatyti konkretaus asmens. Pažymėtina, kad analizuojant skundžiamo nuosprendžio motyvuojamąją dalį, šio abonento susirašinėjimas su D. B. buvo įvertintas įrodymų visumoje (skundžiamo nuosprendžio 24-25 lapai, t. 10, b.l. 142-143). Būtent apygardos teismas, gretindamas D. B. parodymus, jo susirašinėjimą su abonentu, kuris naudojosi telefono Nr. ( - ), jo telefoninius pokalbius su D. L. ir kitus byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad telefono Nr. ( - ) naudojosi būtent R. M.. Šiame kontekste pasakytina, kad analizuojant D. B. naudoto mobiliojo ryšio telefono Nr. ( - ) susirašinėjimo ir pokalbių suvestinę (t. 1, b.l. 142-152), matyti, kad abonentui, kuris naudojosi telefono Nr. ( - ), 2012 m. gruodžio 3 d. rūpėjo, kad D. B. pasiimti atostogų, vėliau abonentas domėjosi, kad šis turėtų pinigų (t. 1, b.l. 144, 147). D. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad R. M. 2012 m. gruodžio mėn. davė nurodymą, kad D. B. reikės vykti į užsienį nusikalstamais tikslais (t. 8, b.l. 26). Susirašinėjimas tarp D. B. ir abonento, kuris naudojosi telefono Nr. ( - ), nėra informatyvus siekiant, kad nebūtų atskleisti asmenų tikrieji ketinimai ir nusikalstami veiksmai. Remiantis tuo, kas nustatyta, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad apygardos teismas neteisingai įvertino, jog R. M. naudojosi telefono Nr. ( - ).

59R. M. apeliaciniame skunde nemotyvuotai teigia, kad skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai remiamasi liudytojų D. L., F. R. ir kitų asmenų parodymais, specialistų išvadomis, pokalbių suvestinėmis, nepateikiant jokių motyvų, kurie pagrįstų tokią nuteistojo išvadą. Priešingai, apygardos teismas pateikė pakankamai detalią įrodymų analizę ir padarė teisingą išvadą dėl R. M. kaltės. Kai kurių asmenų parodymai ar kiti įrodymai patvirtina tik tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau apygardos teismas skyrė pakankamai dėmesio atskirų įrodymų rūšių analizei. R. M. apeliacinio skundo 7 lape cituojami liudytojų F. R. ir D. L. parodymų neatitikimai D. B. parodymams (t. 11, b.l. 19) yra neesminiai, nepaneigiantys D. B. parodymų visumos teisingumo ir neleidžiantys daryti išvadą, kad R. M. neteisėtai ir nepagrįstai nuteistas pagal inkriminuotus baudžiamojo įstatymo straipsnius.

60Konstatuotina, kad naikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. ir D. A. nuteisti už jų bendrais veiksmais padarytus nusikaltimus, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį R. M. ir D. A. apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

61Dėl organizuotos grupės

62Organizuota grupė kaip viena iš bendrininkavimo formų apibrėžta BK 25 straipsnio 3 dalyje, t. y. organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-105-699/2016).

63Apygardos teismas pakankamai išsamiai atskleidė šioje byloje nustatytos organizuotos grupės požymius (skundžiamo nuosprendžio 28 lapas, t. 10, b.l. 146). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, būtent R. M. subūrė organizuotą grupę, į kurią įėjo D. A. ir du asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. R. M., vadovaudamas tokiai grupei, paskirstė kitų narių vaidmenis ir davė nurodymus jiems dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga. D. A. ir du asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės žinojo, kokius veiksmus jie turi padaryti, kad nusikalstami tikslai būtų įgyvendinti. R. M. iniciatyva buvo surastas automobilis „Chrysler Voyager“, jame įrengta slėptuvė. D. A. ir V. V. įgijo labai didelį kiekį amfetamino ir paslėpė jį automobilyje „Chrysler Voyager“. D. B. užduotis buvo vykti šia transporto priemone į užsienį ir pristatyti siuntą suinteresuotiems asmenims. R. M. kontroliavo kitus organizuotos grupės narius ir jų veiksmus. Kiekvieno iš jų veiksmai buvo svarbūs visam nusikaltimų padarymo mechanizmui, tarpusavyje susiję. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji su kitais organizuotos grupės nariais pakankamai kruopščiai ruošėsi, kad amfetaminas būtų nepastebėtai išgabentas į užsienį. R. M. apeliaciniame skunde akcentuoja D. B. parodymus, kad jis 2011-2012 metais apelianto nurodymu apie 14 kartų gabeno didelius narkotinių medžiagų kiekius į skirtingas užsienio valstybes. Skundžiamame nuosprendyje R. M. neinkriminuoti konkretūs 2011-2012 m. padaryti veiksmai, susiję su neteisėtu narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimu, ir nespręstas nuteistojo kaltės klausimas dėl jų. Apygardos teismas analizavo D. B. parodymus šioje dalyje, nes jie yra reikšmingi parodant, kad D. B. ir R. M. ryšiai 2013 m. sausio mėn. nebuvo atsitiktiniai, abu asmenys buvo pažįstami. Pabrėžtina, kad konstatuojant organizuotą grupę, be kitų BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, pakanka nustatyti, kad bendrininkai padarė bent vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju abu nuteistieji atitinka šią sąlygą. Pasak R. M., D. A., D. B. ir V. V. baudžiamajame procese nepripažino, kad egzistavo organizuota grupė. Konstatuojant organizuotą grupę, nėra būtina, kad patys nuteistieji ar kiti asmenys tiesiogiai teigtų buvus tokiai bendrininkavimo formai. Šią aplinkybę galima nustatyti įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jais nustatytas aplinkybes, taip pat bendrininkų padarytus konkliudentinius veiksmus. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į R. M., D. A. ir dviejų asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, aptartą vaidmenį, jų minėtus atliktus veiksmus ir pobūdį, pripažintina, kad visus asmenis siejo aukštesnis organizuotumo lygis nei bendrininkų grupė. Minėti argumentai taip pat paneigia D. A. apeliacinio skundo teiginį, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, kad jis priklausė organizuotai grupei ir vykdė kito asmens nurodymus daryti nusikalstamus veiksmus.

64R. M. apeliaciniame skunde aptaria psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo teorines nuostatas ir teigia, kad teismas nemotyvavo, kokiu konkrečiu būdu nuteistasis padarė minėtus veiksmus, kada jis įgijo psichotropines medžiagas ir kur jas laikė. Pažymėtina, kad R. M. skundžiamu nuosprendžiu nenuteistas, kad jis betarpiškai neteisėtai disponavo labai dideliu amfetamino kiekiu. Kita vertus, BK 26 straipsnis reglamentuoja bendrininkų baudžiamosios atsakomybės taisykles. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Byloje nustatyta, kad D. A. ir du asmenys, kurie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės padarė tiesioginius veiksmus, susijusius su labai didelio psichotropinės medžiagos kiekio įgijimu, laikymu ir gabenimu. Kadangi R. M. su kitais organizuotos grupės nariais siejo bendras nusikalstamas tikslas, todėl jam, kaip organizatoriui, taip pat pagrįstai inkriminuoti organizuotos grupės vykdytojų veiksmai skundžiamame nuosprendyje numatytomis aplinkybėmis. To pakanka konstatuoti, kad R. M. nusikalstami veiksmai atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

65Pasak D. A., nenustatytas apelianto tikslas platinti psichotropinę medžiagą. Pažymėtina, kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nėra būtina nustatyti minėtą tikslą. Kita vertus, byloje įrodyta aplinkybė, kad psichotropinė medžiaga buvo slepiama automobilyje „Chrysler Voyager“, taip pat V. V. parodymai, kad D. A. buvo žinoma, jog yra asmuo, kuris transporto priemone gabens draudžiamą medžiagą, neleidžia abejoti, kad nuteistasis suprato, kad paslėptas amfetaminas yra skirtas platinti. Tai įrodo, kad D. A. veikė tiesiogine tyčia. D. A. priklausymas organizuotai grupei, kuriai vadovavo R. M., ir konkrečių veiksmų, susijusių su psichotropinės medžiagos neteisėtu disponavimu, padarymas yra pagrįstas anksčiau aptartais įrodymais. Nuteistasis, siekdamas sumenkinti savo kaltę, nepagrįstai nurodo, kad jis tik pažinojo kitą nuteistąjį ir V. V. bei bendravo su jais. Tokiu būdu D. A. tinkamai inkriminuota bendrininkavimo forma.

66Dėl nuteistųjų R. M. ir D. A. apeliaciniuose skunduose nurodytų procesinių pažeidimų

67Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde kelia ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo klausimą. BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kada pradedamas ikiteisminis tyrimas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus tyrėjas 2012 m. balandžio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad turima informacijos, kad I. P. su nusikalstamos veikos bendrininkais neteisėtai disponuoja labai dideliais kiekiais narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei užsiima jų kontrabanda. Todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 199 straipsnio 2 dalyje, požymius (t. 1, b.l. 4). Liudytojas A. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis gavo 2012 m. balandžio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodytą informaciją, todėl buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 9, b.l. 73-76). Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnas nustatė galimai padarytų nusikaltimų požymius, kas yra ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas BPK 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kiek turi būti gauta duomenų norint pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai paliekama spręsti patiems ikiteisminio tyrimo subjektams – prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Nėra abejonių, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Įvertinus visas aplinkybes, pripažintina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas byloje nepažeidžiant BPK nuostatų.

68R. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką ir ją padariusius asmenis renkami tik BPK nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminiame tyrime buvo atliekami neprocesinio pobūdžio veiksmai, t. y. nereglamentuoti baudžiamojo proceso įstatyme. Nuteistasis akcentuoja ikiteisminio tyrimo pradžioje taikytas procesines prievartas priemones dėl abonentinių telefonų numerių. Apelianto kaltė nėra grindžiama duomenimis, kurie surinkti taikant pirmines procesines prievartos priemones byloje. Kita vertus, klausantis kitų abonentų telefoninius pokalbius ir fiksuojant jų kitokį susižinojimą, nustatytas R. M. abonentinis telefono numeris ir kad jis galimai dalyvauja darant nusikalstamas veikas (t. 1, b.l. 29), todėl nuspręsta taikyti dėl jo procesines prievartos priemones. Dėl šių priežasčių nepritartina nuteistajam, kad jis nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. sausio 18 d. negalėjo būti sekamas ir klausomasi jo telefoninių pokalbių, nes tam buvo teisėtas pagrindas.

69R. M. apeliaciniame skunde aprašomos jo sulaikymo aplinkybės ir teigiama, kad šiuo atveju buvo pažeistos BPK 140 straipsnio nuostatos. Pabrėžtina kad apeliacinio proceso paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai (nutartys), todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561/2014). Įvertinus apeliacinio proceso paskirtį, akivaizdu, kad R. M. sulaikymo aplinkybės neturi jokios reikšmės pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, nes tai nėra susiję su nuteistojo kaltės klausimu, jo veiksmų kvalifikavimu pagal baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas, manydamas, kad pareigūnai be teisėto pagrindo panaudojo šaunamąjį ginklą, kai jis vairavo automobilį, kuriame be nuteistojo buvo kitų asmenų, turėjo teisę kreiptis į kompetentingas institucijas, kad būtų įvertinti pareigūnų veiksmai. Jis taip pat BPK nustatyta tvarka turėjo teisę skųsti taikytą procesinę prievartos priemonę – laikiną sulaikymą.

70R. M. apeliacinio skundo 3 lape detaliai aprašo jo vairuoto automobilio „BMW“ apžiūros rezultatus (t. 11, b.l. 15). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas procesiniame dokumente, kuriuo išnagrinėta byla iš esmės, tik surašė automobilio „BMW“ apžiūros protokolo turinį (t. 10, b.l. 139), tačiau negrindė apelianto kaltės kokiomis nors šiuo procesiniu veiksmu nustatytomis aplinkybėmis. R. M. argumentai, susiję su automobilio „BMW“ apžiūros eiga, per ją neva padarytais procesiniais pažeidimais ir kitomis aplinkybėmis, nėra reikšmingi, todėl atmetami. Dėl analogiškos priežasties tokia pati išvada darytina ir dėl automobilio „BMW“ apžiūros metu rastų svarstyklių su narkotinių ir psichotropinių medžiagų, išskyrus amfetamino, pėdsakais.

71Pasak R. M., priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 punktų reikalavimų. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tiesiogiai remtis Senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2010). Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28 ir 2007-10-24 nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-343/2012). Atsižvelgiant į tai, R. M. apeliaciniame skunde pateiktas deklaratyvus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 atitinkamų nuostatų paminėjimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Be to, nuteistasis, nepateikdamas jokių motyvų, teigia, kad apygardos teismo surašytas baigiamasis aktas neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-7 straipsnių nuostatų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatų, BK 1-2 straipsnių nuostatų ir BPK 1, 6, 20, 301-303, 305 straipsnių nuostatų. Vien teisės aktų straipsnių citavimas nesiejant juose nurodytų teiginių su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis negali būti pakankamas pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame dokumente padarytų išvadų neteisingumą.

72Pasak D. A., apygardos teismas nepagrįstai neapklausė gynybos liudytojo S. F. siekiant įrodyti, kad V. V. yra nesąžiningas ir apkalba kitus asmenis. Nuteistojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie neva V. V. turimus įsiskolinimus ir vengimą atsiskaityti nėra pagrįsti jokiais rašytiniais dokumentais. Nenustatyta, kad D. A. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti skolą iš V. V.. Byloje nėra duomenų, kad S. F. žinotų kokias nors aplinkybes, susijusias su D. A. padarytais nusikaltimais. Vien tai, kad minėtas asmuo neva žino tam tikras aplinkybes dėl D. A. ir V. V. tarpusavio verslo santykių, kas nėra bylos nagrinėjimo dalykas, nėra pakankamas pagrindas kviesti jį liudytoju baudžiamajame procese. Todėl apygardos teismas, netenkindamas gynybos prašymo dėl S. F. apklausos, nepadarė esminio procesinio pažeidimo. D. A. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, nes apygardos teismo teisėja pertraukinėjo D. A. ir jo gynėją, kad jų užduodami klausimai D. A. dėl verslo santykių ir finansinių įsipareigojimų nėra susiję su šia byla. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo teisėja, vadovaudama procesui, pasitikslino, kokiu tikslu D. A. gynėjas klausė V. V. apie jo ir nuteistojo verslo santykius. Pasitikslinusi teisėja nedraudė toliau D. A. gynėjui užduoti V. V. klausimus (t. 7, b.l. 183). Tai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginį, kad apygardos teismas buvo šališkas, nes tokių aplinkybių nenustatyta.

73Darytina išvada, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

74Dėl D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 259 straipsnio 2 dalį

75D. A. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 10 parų arešto bausmė. Visų pirma pasakytina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį, matyti, kad apygardos teismas nesilaikė minėto baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, nes skundžiamame nuosprendyje neišdėstytos neteisėto disponavimo nedidelio kiekio psichotropine medžiaga be tikslo ją platinti aplinkybės (skundžiamo nuosprendžio 1-2 lapai, t. 10, b.l. 119-120). Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio dokumento motyvuojamojoje dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog D. A. „prie savęs rankinėje laikė ir automobiliu Kauno mieste iš namų gabeno penkias „Clonazepam“ tabletes, kurių sudėtyje yra 0,010 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo“ (skundžiamo nuosprendžio 29 lapas, t. 10, b.l. 147). Tokio skundžiamo nuosprendžio bendro pobūdžio teiginio negalima laikyti tinkamu įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išdėstymu.

76Sprendžiant klausimą dėl D. A. kaltės, byloje neabejotinai nustatyta, kad 2013 m. gegužės 16 d. atliekant nuteistojo asmens kratą, jo rankinėje rastos penkios tabletės „Clonazepam“ (t. 5, b.l. 57). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. lapkričio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(2598)-IS1-5999 nustatyta, kad šiose tabletėse yra iš viso 0,01 g psichotropinės medžiagos – klonazepamo (t. 5, b.l. 61-62). Nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė, kad tabletės „Clonazepam“ yra jo žmonos, kuri serga onkologine liga ir kuriai buvo darytos kelios operacijos. D. A. paėmė minėtas tabletes, kad galėtų nuvežti jas žmonai į Kauną (t. 8, b.l. 151). Skundžiamame nuosprendyje pateiktas vienas iš argumentų, kuriuo atmesti D. A. duoti parodymai, yra tas, kad jis papasakojo apie tablečių „Clonazepam“ disponavimą praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo. Pabrėžtina, kad BPK 21 straipsnio 4 dalis numato įtariamojo teisę duoti parodymus ar tylėti. Taigi, D. A. ikiteisminiame tyrime neturėjo procesinės pareigos papasakoti baudžiamojo nusižengimo, kurio padarymu jis yra įtariamas, aplinkybių. Be to, vien D. A. pasirinkta pasyvi pozicija ikiteisminiame tyrime savaime neleidžia kritiškai vertinti jo parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateikė medicinos dokumentų išrašą, kuriame užfiksuota, kad L. G.-A. 2013 m. vasario 10 d. konsultuota šeimos gydytojos, kuri nustatė pacientės somatoforminį sutrikimą. D. A. žmonos gydymui skirta tabletės „Clonazepam“, 30 vnt., po 1 tabletę per dieną (t. 8, b.l. 162). Iš tikrųjų nuo tablečių „Clonazepam“ paskyrimo gydyti apelianto sutuoktinę iki nuteistojo asmens kratos, per kurią buvo rasti penki vienetai tokių tablečių, praėjo šiek tiek daugiau nei 3 mėnesiai, tačiau pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad nagrinėjamu atveju nėra paneigta, jog D. A. sutuoktinė galėjo nusipirkti tabletes „Clonazepam“ vėliau nei jos buvo išrašytos, taip pat vartoti šias tabletes ne visą gydymo laikotarpį ar sumažinti jų vartojimo kiekį per dieną (pavyzdžiui, pusę ar ketvirtį tabletės) esant pacientės geresnei savijautai. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismo akcentuojamas laikotarpis (šiek tiek daugiau nei 3 mėnesiai) nėra laikytinas itin dideliu, kuris nekeltų abejonių, kad D. A. asmens kratos metu rastos penkios tabletės nepriklausė jo žmonai. Šiame kontekste būtina įvertinti ir pačios psichotropinės medžiagos pobūdį. Psichiką veikianti medžiaga (klonazepamas) yra vaistinio preparato, t. y. visų pirma skirto medicininiams tikslams, – tablečių „Clonazepam“, kurias galima legaliai įsigyti pagal gydytojo receptą, sudedamoji dalis. Be to, byloje nėra duomenų, kad D. A. anksčiau buvo trauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už neteisėtą disponavimą klonazepamu arba kitokia psichotropine medžiaga, jis nebuvo sulaikytas apsvaigęs nuo draudžiamų medžiagų. Nuteistasis nėra įrašytas į priklausomybės ligų įskaitą kaip piktnaudžiavęs psichiką veikiančiomis medžiagomis (t. 5, b.l. 110). Įvertinus visas minėtas aplinkybes, pripažintina, kad neatmestina, jog D. A. asmens kratos metu rastos penkios tabletės „Clonazepam“ priklausė būtent jo žmonai. Vien tas faktas, kad šios tabletės buvo išrašytos ne asmeniškai D. A., o jo sutuoktinei, taip pat negali būti pakankamas pagrindas jį traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisės šaka, todėl kaltininko laikinai disponuojami kitam šeimos nariui priklausantys receptiniai vaistai, turintys savo sudėtyje psichotropinės medžiagos, kurios kiekis yra nedidelis, negali būti laikomi nusikalstamais BK prasme.

77Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria D. A. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 10 parų arešto bausmė, naikinama, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis, BPK 329 straipsnio 1 punktas). Net ir priėmus naują išteisinamąjį nuosprendį, nuteistajam galutinė subendrinta bausmė išlieka tokia pati, kuri nustatyta skundžiamu nuosprendžiu.

78Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš R. M.

79BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus <...>. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad iš R. M. buvo išieškota atlyginti 566,49 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kurią suteikė advokatai A. Blaževičius ir V. Naujokienė, išlaidas (t. 10, b.l. 151). Apygardos teismas motyvavo tokį savo sprendimą iš esmės pacituota BPK 106 straipsnio 2 dalies norma ir atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, apimtį ir nagrinėjimo trukmę.

80R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo sprendimu išieškoti iš jo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kurią suteikė advokatė V. Naujokienė, išlaidas. Sprendžiant klausimą, ar iš R. M. pagrįstai buvo išieškotos tokios išlaidos, būtina įvertinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatės V. Naujokienės dalyvavimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme eigą. Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. rugpjūčio 27 d. parinko, kad R. M. interesus pirmosios instancijos teisme gins advokatas A. Blaževičius (t. 7, b.l. 95). Būtent šis advokatas iš pradžių gynė nuteistąjį pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, R. M. 2015 m. sausio 12 d. teisiamajame posėdyje pareiškė, kad tarp jo ir advokato A. Blaževičiaus kilo nesutarimų dėl gynybos, todėl nuteistasis prašė jam pakeisti advokatą. Priešingu atveju apeliantas prašė byloje daryti pertrauką ir leisti jam pasisamdyti advokatą Apygardos teismas padarė byloje pertrauką iki 2015 m. vasario 6 d. (t. 8, b.l. 49-50). Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. sausio 15 d. parinko, kad R. M. interesus gins advokatė V. Naujokienė (t. 8, b.l. 67). Ji dalyvavo 2015 m. sausio 23 d. sprendžiant nuteistajam kardomosios priemonės – suėmimo pratęsimo klausimą (t. 8, b.l. 85-86). Byloje yra 2015 m. vasario 4 d. advokatės R. Majauskienės orderis ginti R. M. teisinių paslaugų sutarties pagrindu (t. t. 8, b.l. 97). Abi advokatės V. Naujokienė ir R. Majauskienė atvyko į 2015 m. vasario 6 d. teisiamąjį posėdį pirmosios instancijos teisme. Apygardos teismas nutarė, kad nors R. M. sudarė susitarimą su advokate R. Majauskiene, tačiau jam jau paskirta gynėja advokatė V. Naujokienė, todėl siekiant užtikrinti apelianto teisę į gynybą ir bylos nagrinėjimą be kliūčių, gynėja V. Naujokienė neatleista nuo tolesnio dalyvavimo byloje (t. 8, b.l. 98). Pabrėžtina, kad vien teisinių paslaugų sudarymas su kita advokate, t. y. konkliudentinių veiksmų atlikimas, rodo R. M. norą, kad apeliantą gintų būtent jo pasirinkta, o ne valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja. Tokiai išvadai daryti nebūtina, kad nuteistasis tiesiogiai pasakytų teismui, jog jam nėra būtina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kaip leidimas abiem R. M. gynėjoms dalyvauti bylą naginėjant pirmosios instancijos teisme galėjo užkirsti kelią, kad tolesniame baudžiamajame procese nebūtų pažeista jo teisė į gynybą. Apeliantas teisiamuosiuose posėdžiuose nenurodė, kad advokatė R. Majauskienė netinkamai gynė jo teises, tarp jų kilo nesutarimų dėl gynybos pozicijos ar atsirado kitų aplinkybių, leidžiančių manyti apie R. M. teisės į gynybą netinkamą užtikrinimą. Byloje nėra duomenų, kad iki 2015 m. vasario 6 d. teisiamojo posėdžio apeliantas ar jo buvęs gynėjas sąmoningai vilkino bylos nagrinėjimą, todėl apygardos teismo papildomas argumentas, kad nuteistajam būtina turėti dvi gynėjas dėl netrukdomo baudžiamojo proceso, taip pat yra nepagrįstas. Pati baudžiamoji byla nėra itin didelės apimties, joje apygardos teismui nereikėjo atlikti ypatingai didelio įrodymų tyrimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad R. M., sudariusiam teisinių paslaugų sutartį su advokate R. Majauskiene, nebuvo būtina palikti procese valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatę V. Naujokienę. Dėl netinkamo teisėjos vadovavimo bylą nagrinėjant teisme šiuo aspektu skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai iš R. M. išieškota dalis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių nuo 2015 m. vasario 6 d.

81Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 5 d. pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų nurodyta, kad iki 2015 m. vasario 6 d. advokatės V. Naujokienės paslaugos sudarė 92,64 Eur (t. 8, b.l. 104). Kaip minėta, ši advokatė dalyvavo nagrinėjant R. M. griežčiausios kardomosios priemonės pratęsimo klausimą, nėra abejonių, kad ji susipažino su visos bylos medžiaga, siekdama tinkamai pasiruošti nuteistojo gynybai, todėl minėta pinigų suma yra protinga ir pagrįsta. Teigti, kad iš R. M. visiškai neturi būti išieškotos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kurią suteikė advokatė V. Naujokienė, išlaidos, nėra teisinio ir faktinio pagrindo, tuo labiau kad nenustatyta jokių priežasčių, dėl kurių nuteistasis negalėjo anksčiau pasirinkti jo norimą gynėją. Prieš tai R. M. gynė advokatas A. Blaževičius, kurio paslaugos sudarė 220,02 Eur (žr. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. gegužės 13 d. pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (t. 9, b.l. 109), nes 2015 m. vasario 5 d. pažymoje neteisingai nurodyta, kad advokatas A. Blaževičius gynė R. M. ikiteisminiame tyrime, dėl ko netinkamai buvo apskaičiuotas išlaidų dydis). Taigi, iš nuteistojo iš viso turi būti išieškota ne 566,49 Eur, o 312,66 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kurią suteikė advokatai A. Blaževičius ir V. Naujokienė, išlaidų. Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendis šioje dalyje atitinkamai keičiamas.

82Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu ir 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

83Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

84Pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį sumažinant iš R. M. išieškotiną valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydį iki 312,66 Eur (trijų šimtų dvylikos eurų ir šešiasdešimt šešių eurocentų).

85Kitą Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės... 3. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės... 4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos... 5. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į R. M. paskirtos bausmės laiką įskaitas jo... 6. D. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 260... 7. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 11 metų;... 8. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės... 9. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – 10 parų areštu.... 10. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1-2 dalimis, 5 dalies 1-2 punktais, paskirtos... 11. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. A. paskirtos bausmės laiką įskaitytas... 12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –... 13. Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu taip pat A. P.... 14. Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją... 15. R. M. nuteistas už tai, kad jis dėl savanaudiškų paskatų ne vėliau kaip... 16. R. M. 2011 m. rugsėjo mėn. surado automobilį „Chrysler Voyager“, v/n ( -... 17. R. M. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3... 18. D. A. nuteistas už tai, kad jis dėl savanaudiškų paskatų ne vėliau kaip... 19. D. A., vykdydamas R. M. nurodymą paslėpti psichotropines medžiagas... 20. D. A. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 3... 21. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 22. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka Lietuvos... 23. R. M. atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje 2012 m.... 24. Pasak R. M., jis nepadarė inkriminuotų nusikaltimų. Liudytojo D. B.... 25. Nuteistasis tvirtina, kad jis 2011 m. balandžio mėn. neieškojo D. B.... 26. Apeliaciniame skunde cituojamas D. B. telefoninio pokalbio, vykusio 2013 m.... 27. R. M. teigia, kad skundžiamame nuosprendyje jo kaltė nepagrįstai grindžiama... 28. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad D. B. ir V. V. parodymai yra akivaizdžiai... 29. Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl nepagrįsto valstybės... 30. Nuteistasis D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 31. Nuteistasis teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir... 32. D. A. kaltė grindžiama vienintelio liudytojo V. V., kuris, būdamas... 33. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad D. A. byloje pateikė faktinių... 34. D. A. teigimu, kiti duomenys, kuriais skundžiamame nuosprendyje remiamasi kaip... 35. Nuteistasis cituoja R. M. ikiteisminiame tyrime 2013 m. birželio 27 d. ir 2014... 36. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas nepagrįstai neapklausė gynybos... 37. Nuteistasis cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl organizuotos... 38. Kitoje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl D. A. neteisėto ir... 39. Teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo R. M.... 40. Nuteistųjų R. M. ir D. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Kauno... 41. Dėl R. M. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 260 straipsnio 3... 42. Nuteistieji R. M. ir D. A. apeliaciniuose skunduose teigia, kad byloje... 43. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad skundžiamame nuosprendyje... 44. R. M. apeliaciniame skunde dėl 2013 m. sausio 14 d. įvykių teigia, kad jį... 45. R. M. apeliaciniame skunde pateikia subjektyvią interpretaciją dėl D. B.... 46. 2013 m. sausio 22 d. slapto sekimo pažymoje Nr. 20-7-IL-98 užfiksuota, kad... 47. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde teigia, kad jis 2013 m. sausio 17 d.... 48. D. A. apeliaciniame skunde didžiausią dėmesį skiria V. V. duotų parodymų... 49. D. A. apeliaciniame, siekiant pagrįsti V. V. parodymų prieštaringumą, taip... 50. V. V. nuosekliais parodymais nuo 2014 m. balandžio 9 d. nustatyta, kad D. A.... 51. R. M. nurodo, kad D. B. ir V. V. buvo naudinga baudžiamajame procese... 52. D. A. apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojama 2013 m. sausio 22 d.... 53. Teisėjų kolegija nesutinka su D. A. apeliacinio skundo teiginiu, kad... 54. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. balandžio 24 d. specialisto... 55. Dėl D. A. argumento, kad apygardos teismas nepagrįstai nepaskyrė byloje... 56. D. A., siekdamas pagrįsti savo nekaltumą, remiasi R. M. ikiteisminiame tyrime... 57. D. A. apeliacinio skundo argumentas, kad V. V. pasiūlė pasirašyti sutartį... 58. Pasak R. M., skundžiamame nuosprendyje jo kaltė nepagrįstai grindžiama D.... 59. R. M. apeliaciniame skunde nemotyvuotai teigia, kad skundžiamame nuosprendyje... 60. Konstatuotina, kad naikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d.... 61. Dėl organizuotos grupės... 62. Organizuota grupė kaip viena iš bendrininkavimo formų apibrėžta BK 25... 63. Apygardos teismas pakankamai išsamiai atskleidė šioje byloje nustatytos... 64. R. M. apeliaciniame skunde aptaria psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo... 65. Pasak D. A., nenustatytas apelianto tikslas platinti psichotropinę medžiagą.... 66. Dėl nuteistųjų R. M. ir D. A. apeliaciniuose skunduose nurodytų procesinių... 67. Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde kelia ikiteisminio tyrimo pradėjimo... 68. R. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pradėjus ikiteisminį... 69. R. M. apeliaciniame skunde aprašomos jo sulaikymo aplinkybės ir teigiama, kad... 70. R. M. apeliacinio skundo 3 lape detaliai aprašo jo vairuoto automobilio... 71. Pasak R. M., priimtas pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis... 72. Pasak D. A., apygardos teismas nepagrįstai neapklausė gynybos liudytojo S. F.... 73. Darytina išvada, kad byloje nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso... 74. Dėl D. A. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 259 straipsnio 2... 75. D. A. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą... 76. Sprendžiant klausimą dėl D. A. kaltės, byloje neabejotinai nustatyta, kad... 77. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio... 78. Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš R.... 79. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu,... 80. R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo sprendimu išieškoti... 81. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 5 d.... 82. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 83. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį,... 84. Pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį... 85. Kitą Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį...