Byla 2A-841-516/2011

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski, sekretoriaujant Aurelijai Drevnickaitei dalyvaujant atsakovo atstovui D. V.

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5Ieškovas If P&C Insurance AS kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1486,88 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos, bei bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovas paaiškino, kad 2008-05-14 apie 04:15 val, ( - ), ties 33 kilometru įvyko eismo įvykis. Į kelią išbėgusi stirna, kliudė pravažiuojantį automobilį Renault Clio, valst. Nr. ( - ), vairuojamą V. M., ją apgadino, padarė automobiliui 1486,88 Lt žalą. Draudimo bendrovė žalą atlygino, atlygintą žalą prašo priteisti iš atsakovo, nes atsakovas nesiėmė priemonių savo turtą – stirną laikyti saugią, nesiėmė priemonė, kad stirna neiššoktų į kelią, nesukeltų kelyje pavojaus. Paaiškino, kad atsakovas turėjo elgtis rūpestingai, nes autoįvykis įvyko kelyje, kuriame vyksta didelis skaičius autoįvykių, kuriame transporto priemonės dažnai susiduria su laukiniais gyvūnais.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

9Teismas konstatavo, kad Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama. Joje yra įtvirtintas konstitucinis imperatyvas, kad asmuo turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta žala, ir ši žala jam turi būti atlyginta Kartu nurodytoje normoje yra nuostata, kad šis konstitucinis imperatyvas įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, nepaneigiama asmens teisė į laukinio žvėries padarytą atlyginimą tuo atveju, kai žala atsirado susidūrus automobiliui su prieš jį į kelią išbėgusia stirna.

10Teismo teigimu, CK 6.267 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatytas laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimas, yra įstatymo spraga Aiškios žalos atlyginimo tvarkos nenustatymas reiškia, kad įstatymų leidėjas neįvykdė Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 2 dalimi prisiimtos pareigos sureglamentuoti civilinius teisinius santykius dėl laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo. Esant įstatymo ar teisės spragai, teismas taikė įstatymo ir teisės analogiją. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad dėl teisinių santykių panašumo teismai reikalavimams kildinamiems iš laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo eismo įvykio metu turi pagrindą taikyti Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją.

11Sprendžiant kilusį ginčą teismas taikė CK 6.267 straipsnio 1 dalies analogiją, bei atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką.

12Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalis nustato, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas, jeigu neįrodo, kad buvo Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Teismas vertindamas ginčo teisinį santykį atsižvelgė į Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyti atvejai šalinantys atsakomybę už prievolę, atsiradusią Civilinio kodekso 6.267 straipsnio pagrindu, tai yra kurioje nustatyta, kad žala neatlyginama, jeigu įrodoma, kad ji atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

13Teismo nuomone, atsakovas įrodė, kad yra jo atsakomybę šalinantys pagrindai ir dėl to jis nėra atsakingas už ieškovo apdraustos transporto priemonės automobilio padarytą žalą išbėgant į kelią stirnai.

14Teismas, remdamasis byloje pateikta eismo įvykio vietos schema, surašyta 2008-05-14 4.15 val., nustatė, kad stirnos išbėgimo ir stirnos kliudimo automobiliu vieta nesutampa. Stirna į kelią iššoko iš už kairę kelio pusė ženklinančios ribos, o automobiliu kliudyta ji yra dešinėje kelio pusėje, likus 0,70 m. lik kelkraščio. Teismo teigimu, tokia stirnos padėtis nurodyta schemoje nėra paneigta, schemą pasirašė ieškovo drausto ir įvykyje dalyvavusio automobilio vairuotojas V. M., schemą sudarė pareigūnas – Lazdijų r. PK patrulis D. V., pagrindo abejoti schemoje nurodytais duomenimis nėra. Tokiu būdu pagal byloje esančią eismo įvykio schemą matyti, kad staigaus stirnos iššokimo prieš važiuojantį automobilį Renault Clio, valst. Nr. ( - ) nėra, kad stirna kirto važiuojamąją kelio dalį, kad stirna pasirodė priešingoje vairuotojo važiuojamam keliui pusėje, kad stirna į kelią išbėgo ne prieš vardijamą automobilį, bet į kelią išbėgo iš priešingos- kairės važiuojamo kelio pusės, kad įvykis įvyko stirnai baigiant perbėgti kelią- dešinėje kelio pusėje. Vadinasi, stirna pasirodė kelyje iš kairės pusės, pradėjo iš kairės pusės keliu bėgti, kelio kirtimo manervo nebaigė , nes buvo parblokšta dešinėje kelio pusėje. Esant tokiom aplinkybėms automobilio Renault Clio, kaip didesnio pavojaus šaltinio vairuotojas turėjo galimybę išvengti įvykio.

15Teismas pažymėjo, jog tai, kad automobilio Renault Clio vairuotojas galėjo įvykio išvengti rodo ir automobilio sugadinimų pobūdis. Iš eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės aprašymo matyti, kad dėl įvykio yra apgadintas priekinis bamperis, dešinės pusės šviesų žibintai, radiatoriaus grotelės, numerio rėmelis. Šių sužalojimų pobūdis rodo, kad daugiau sužalojimų yra padaryta dešinėje automobilio priekio pusėje, bet ne kairėje pusėje. Vadinasi, priekine kaire puse iš kurios ir atbėgo stirna, automobilis jos beveik nekliudė, o važiuodamas dešine kelio puse išbėgusią stirną kliudė dešiniąją automobilio puse, kai stirna buvo spėjusi prabėgti automobilio kairę pusę, ir nespėjusi galutinai perbėgti atsitrenkė. Teismo nuomone, dėl taip nustatomų aplinkybių pripažinti, kad stirna staiga prieš pat vairuotoją iššoko į kelią, kad vairuotojas negalėjo imtis jokių saugos priemonių nėra jokio pagrindo. Tai patvirtina ir įvykio laikas. Įvykis įvyko gegužės mėnesį brėkštant 4.15 val. Tai nėra intensyvaus važiavimo laikas, kelias 4.15 val. nėra apkrautas, kelyje transporto judėjimas mažas. Jokių įrodymų, kad kelyje buvo kitos transporto priemonės nėra. Dėl įvykio laiko teismas konstatavo, kad įvykis įvyko mažo intensyvumo kelyje. Be to, teismo teigimu, ne tik įvykio laikas, bet ir kelio priklausomybė lemia mažą kelio intensyvumą. Kelias, kuriame įvyko įvykis nėra magistralinis, tai krašto reikšmės kelias. Todėl ir šios aplinkybės liudija, kad vairuotojas mažo intensyvumo kelyje turėjo visas galimybes išvengti įvykio, turėjo galimybę pasukti automobilį kairėn pusėn, išvengti dešine puse susidūrimo su stirna ir šiuo posūkio manevru praleisti stirną, atsidūrusią kelyje ir nespėjančią perbėgti kelio.

16Teismas vertindamas ieškovo pateiktos išklotinės duomenis, visų laukinių gyvūnų atžvilgiu konstatavo, kad nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmus viso kelio ( - ) atžvilgiu, įskaityti visame kelyje vykusius įvykius, vertinti visame kelyje vykusius susidūrimus su gyvūnija, įskaitant susidūrimus su naminiais gyvūnais – šunimis, jaučiais, karvėmis , nes šių gyvūnų valdytojai ir savininkai yra ne valstybė. Todėl ieškovo motyvą, kad kelias ( - )yra nesaugus, nes jame per penkis metus ir keturis mėnesius įvyko 13 įvykių teismas atmeta kaip nepagrįstą.

17Teismas nevertino viso kelio avaringumo, neanalizavo visame kelio ( - ) vykusių įvykių su žvėrimis priežasčių dar ir dėl to, kad valstybė šiame kelyje yra pastačiusi įspėjamuosius ženklus, šiame kelyje kelio ženklas Nr. 131 ”Laukiniai žvėrys” yra pastatytas dvejose vietose : 26,26 kilometre ir 29,04 kilometre. Įspėjamasis ženklas apie galimą pavojų dėl laukinio žvėries išbėgimo į kelią yra netoli įvykio vietos. Todėl nustatyti, kad atsakovas nevertino viso kelio pavojingumo, nesiėmė reikiamų ir atsakovo valioje esančių priemonių galimiems susidūrimams su laukiniais žvėrimis išvengti nėra. Įspėjamojo kelio ženklo pastatymas kelio dvejose vietose rodo atsakovo rūpestingumą šio kelio atžvilgiu. Todėl įvykus ginčo įvykiui vertinti viso kelio pavojingumą nėra būtinybės, atsakovo veiksmai vertintini konkrečios įvykio vietos atžvilgiu tam, kad būtų nustatyta, ar ginčo įvykio vietoje atsakovas ėmėsi visų reikiamų priemonių kilusiam įvykiui išvengti.

18Teismo teigimu, tai, kad ginčo įvykio vieta, kelio ( - )atkarpa ties 33 kilometru nereikalauja papildomo valstybės žinioje esančių priemonių taikymo rodo ir vietovės toponuotrauka. Iš šios ištraukos iš valstybinės reikšmės kelių informacinės sistemos duomenų bazės matyti, kad įvykio vieta yra atvira, neapaugusi mišku, yra šalia gyvenamo kvartalo, šalia dirbamų laukų.

19Iš Aplinkos apsaugos ministerijos duotų duomenų matyti, kad stirnų populiacija yra ne per didelė, populiacijai reguliuoti vyksta medžioklės, kad įvykio vietoje stirnų populiaciją sudaro menką visos stirnų populiacijos dalį, kad užtvarų prieš kelią pastatymas blogina laukinių žvėrių kokybę. Šie įrodymai teismo nuomone, taip pat patvirtina, kad atsakovas kelio ruože, kuriame įvyko ginčo įvykis elgėsi rūpestingai, apdairiai tiek keliu besinaudojančiu eismo dalyvių atžvilgiu, tiek ir laukinės gyvūnijos, kurių savininku yra valstybė atžvilgiu.

20Ieškovo apdraustojo vairuotojo vairavimo aplinkybės irgi nepatvirtina atsakovo nerūpestingumo, atsakovo neapdairumo. Ginčo įvykis atsitiko vairuotojui važiavus ilgą laiko tarpą, sunkiomis eismo sąlygomis, važiuojant naktį. Tokia išvada daroma dėl to, kad vairuotojas prieš įvykį važiavo daugiau kaip tūkstantį kilometrų, jis važiavo iš Vokietijos miesto Leipcigo. Dėl atstumo kelią iki ginčo įvykio vietos jis galėjo pasiekti važiuodamas nakties metu. Todėl vairuotojo atidumas buvo apsunkintas šių aplinkybių, kad taip vairuodamas jis elgėsi neatsargiai.

21Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga rodo, kad atsakovui nebuvo ypatingo pagrindo imtis ypatingų priemonių eismo įvykiui, kilusiam kelio ( - )33 kilometre išvengti. Aukščiau išdėstyti motyvai rodo, kad įvykis - automobilio Renault Clio susidūrimas su stirna įvyko krašto kelyje, esant mažam intensyvumui, kelyje, kuriame stirnos susiduria su transporto priemone vidutiniškai mažiau kaip vieną kartą per metus, kad dėl tokių priežasčių valstybei nereikėjo turėti gebėjimų, nereikėjo valstybei atskirai numatyti šiame kelio ruože stirnos išbėgimo į kelią galimybės, nereikėjo įvykio vietos atžvilgiu imtis papildomų priemonių kontroliuoti kelią, statyti jame specialių kelio ženklų, užtvarų, nereikėjo imtis kitokių specialių priemonių įvykusiam įvykiui išvengti. Bylos medžiaga rodo, kad stirna iššoko atsitiktinai, kad jos iššokimas į kelią atitinka force majeure sąlygas, kas atitinkamai pripažįstamas nenugalima jėga. Jokių duomenų, kad valstybė neapdairiai rūpinosi kelio ( - ) ir konkrečiai šio kelio atkarpos ties 33 kilometru saugumu ir netinkamai įvertino galimą neigiamų padarinių riziką, kad dėl valstybės netinkamai įvertintų galimų pasekmių kilo ginčo įvykis, automobilio Renault Clio vairuotojas susidūrė su į kelią išbėgusia stirna, nėra. Todėl yra nustatytos Civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai šalinantys atsakovo atsakomybę, numatyta Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalyje, kuri taikoma pagal analogijos principą. Taigi teismo teigimu, pagrindo ieškiniui tenkinti nėra, pareikštas ieškinys yra atmetamas.

22III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

23Apeliaciniu skundu ieškovas If P&C Insurance AS prašo: 1) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-05 sprendimą panaikinti dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2 ) teismui nenustačius pagrindų, nurodytų CK 329 str. 2 d. 2 p., panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti.

24Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nurodo, jog šioje byloje transporto priemonės vairuotojas V. M. turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl turi būti trauktinas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje. Apeliantas pabrėžia, kad asmuo, dėl kurio kaltės pasisakoma teismo sprendime, t.y. V. M., net nebuvo apklaustas byloje kaip liudytojas, apie nagrinėjamą bylą jam net nebuvo žinoma, jis negalėjo pateikti pozicijos byloje. Teismo sprendimas, kuriuo yra konstatuojama asmens kaltė yra neišvengiamai darantis įtakos šios teisėms, nes tokiame sprendime vertinamas asmens elgesys, nusprendžiama apie jo kaip vairuotojo savybes, kas automatiškai neigiamai veikia viešają nuomonę, bei asmens reputaciją. Taigi teismas neįtraukdamas į bylą šio asmens, savo sprendime pasisakė dėl V. M. kaltės dėl eismo įvykio. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl asmens teisių ir pareigų, kuris nebuvo įtrauktas į bylą ir yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
  2. dėl transporto priemonės vairuotojo tyčios ar didelio neatsargumo pažymi, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės vairuotojo veiksmai pripažinti dideliu neatsargumu, todėl, jog teismas padarė išvadą, kad vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su į kelią išbėgusią stirna. Tačiau apelianto nuomone, bylos medžiagoje nėra jokių užuominų, jog transporto priemonės vairuotojas nesilaikė paprasčiausių elementarių ir visiems suvokiamų taisyklių, jas tiesiog ignoravo. Administracinės bylos medžiagoje nustatyta, jog vairuotojas ėmėsi atitinkamų veiksmų, t.y. stabdė ir taip bandė išvengti neigiamų pasekmių. Toks V. M. elgesys neatitinka didelio neatsargumo apibrėžimo, nes dideliam neatsargumui konstatuoti, būtų privaloma įrodyti, kad vairuotojas numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes ir savo elgesiu leido šioms pasekmėms atsirasti. Tokių duomenų byloje nesustatyta. Teismo samprotavimai apie stirnos judėjimo trajektorijas ir jos elgesį eismo įvykio metu yra nepagrįsti bylos medžiaga, nes išvados padarytos remiantis vien eismo įvykio schema, nenustatinėjant nei transporto priemonės stabdymo kelio, nei stirnos bėgimo greičio, nei vairuotojo galimybės laiku pastebėti išbėgusį gyvūną ar matomumo kelyje. Ieškovo nuomone, aplinkybė ar transporto priemonės vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, galėtų būti patvirtinta nebent trasologinės ekspertizės, reikalaujančios specialių mokslo žinių metu.
  3. dėl aplinkybių, patvirtinančių force majeure egzistavimą nurodo, jog teismas laukinio gyvūno išbėgimą į kelią pripažindamas nenugalimos jėgos aplinkybe, netinkamai aiškino CK 6.270 str. 1 d. nuostatas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog valstybė kaip laukinės gyvūnijos savininkė negalėjo protingai numatyti stirnos išbėgimo į kelią galimybės ar kad ji to negalėjo kontroliuoti, ar užkirsti kelio. Valstybė, kaip apdairus ir rūpestingas savininkas, galėjo ir privalėjo numatyti laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią galimybę bei turėjo visas galimybes ir priemones ją kontroliuoti ir užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms. Be to, kelyje ( - ) nuo 2004 iki 2008 metų pabaigos įvyko 13 įvykių, kuriuos sąlygojo susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Šie duomenys atsakovui buvo prieinami, jis galėjo ir privalėjo jais domėtis ir pats juos rinkti, todėl tai pagrindžia, kad aplinkybė, jog toks laukinis gyvūnas kaip stirna išbėgs į šį kelią, galėjo būti numatyta. Taigi darytina išvada, kad šiuo atveju nėra būtino nenugalimos jėgos aplinkybės požymio – negalėjimo jos numatyti – o tai reiškia, kad šiuo atveju nebuvo įrodytas nenugalimos jėgos faktas ir atsakovas negali būti atleistas nuo pareigos atlyginti žalą. Be to, teismas neatsižvelgė į LAT išvadą, kad laukiniai žvėrys nėra absoliučiai valdomi. Apeliantas taip pat pažymi, kad išvengti šios aplinkybės buvo galima įvairiausiais būdais – statant užtvaras, specialius ženklus ir pan. Vadinasi, nėra ir kito nenugalimos jėgos požymio – negalėjimo jos išvengti ar ją kontroliuoti.

25Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-05 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26Teigia, kad tai, jog teismo sprendime V. M. nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju teismas nesprendė dėl jo teisių ir pareigų pasikeitimo, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl nedalyvavusio byloje asmens.

27Nurodo, jog teismas nenustatinėjo vairuotojo kaltės formos, nesprendė dėl jo teisių ir pareigų pasikeitimo ir nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai. Atsakovas taip pat pažymi, kad apeliantas neįrodė konkrečios kelio atkarpos realios avaringumo situacijos, galimų laukinių žvėrių migracijos takų, šių gyvūnų populiacijos dydžio autoįvykio vietovėje, kitų aplinkybių, pagrindžiančių atitinkamų kelio techninių saugumo priemonių ar ženklinimo įrengimo būtinumą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad stirnos yra pakankamai sėslios, o atsižvelgiant į tai, kad byloje nesant duomenų apie tai, kad kelio ( - ) tiek 33 km būtų buvę tokių susidūrimų, taip pat byloje nesant duomenų apie toje vietoje esančią masinę stirnų populiaciją ar nusistovėjusius ir kertančius kelią stirnų migracijos takus, atsakovas mano, kad teismas padarė teisingą išvadą, jog pavienės stirnos iššokimas į kelią šiuo konkrečiu atveju konkrečiame kelio ruože yra atsitiktinumas, aplinkybė, kurios nebuvo galima numatyti, t.y. teisingai taikė CK 6.270 str. 1 d. nuostatas.

28Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-05 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29Teigia, kad asmens elgesio įvertinimas šioje situacijoje negali turėti ir neturės reikšmės V. M. savybių, viešosios nuomonės apie jį ar reputacijos formavimo atžvilgiu, nesukuria jam jokių teisių ar pareigų. Trečiojo asmens nuomone, automobilio vairuotojas šioje civilinėje byloje jokio suinteresuotumo neturi.

30Nurodo, jog nelogiška teigti, kad nėra aišku, kokių saugumo priemonių imtis privalo eismo dalyvis: vairuotojas, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, turi įvertinti savo automobilio technines galimybes, esamas eismo sąlygas, matomumą, savo vairavimo įgūdžius ir pasirinkti tokį važiavimo greitį ir būdą, kad nekeltų pavojaus sau, tretiesiems asmenims ir aplinkai. Akivaizdu, jog V. M., kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, nenumatė ar galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Tai patvirtina, jog V. M. pažeidė savo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės.

31Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-08-05 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32Teigia, kad šiuo atveju asmeniui, t.y. transporto priemonės vairuotojui, skundžiamas teismo sprendimas nesukėlė jokių teisinių padarinių ir nenustatė jam jokių teisių ir pareigų.

33Trečiojo asmens teigimu, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis apeliantas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo vairuotojo didelį neatsargumą. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad išanalizavus bylos pateiktus dokumentus, automobilio kaip didesnio pavojaus vairuotojas turėjo galimybę išvengti įvykio. Dėl kokios priežasties ir kokiu teisiniu pagrindu remiantis ieškovas ginčija, jog teismas nepagrįstai konstatavo vairuotojo didelį neatsargumą, nėra aišku. Be to, apeliantui neįrodžius neteisėtų valstybės veiksmų, t.y. neįrodžius, kokios imperatyvios teisės normos buvo pažeistos, kokių konkrečių pareigų, kurios aiškiai nustatytos teisės aktuose, atsakovas nevykdė, nes valstybė, kaip viešasis juridinis asmuo atlieka tik tas funkcijas, t.y. vykdo tik tas pareigas, kurios yra aiškiai jai priskirtos teisės aktuose, nėra aišku, už ką valstybė turėtų atsakyti tuo atveju, jeigu nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų.

34Dėl apelianto argumento, susijusio su force majeure aplinkybių nebuvimu pažymi, kad vieninteliu atveju būtų galima teigti, kad valstybė nebuvo apdairi, jeigu tame kelio ruože, t.y. kelyje Alytus – Seirijai – Lazdijai ties 33 km būtų įvykdę daug eismo įvykių ir valstybė į avaringą vietą nebūtų reagavusi. Tačiau šiuo atveju teismas detaliai išanalizavo visas bylai svarbias faktines aplinkybes ir padarė išvadą, kad tas kelio ruožas, kuriame įvyko autoįvykis yra neavaringas, jame nėra buvę daug eismo įvykių su laukiniais gyvūnais. Be to, kelio savininkas yra pastatęs daugybę kelio ženklų, kitų apsaugos priemonių. Kokiu būdu valstybė turėjo numatyti ir sukontroliuoti pavienio laukinio žvėries galimą išbėgimą į kelią ties 33 km, kai iki tol minėta kelio atkarpa buvo neavaringa ir joje nebuvo įvykę eismo įvykių, nėra aišku. Be to, teismas stirnos iššokimą pripažino nenugalimos jėgos aplinkybe įvertinęs kelio dislokaciją, matomumą, gretimybes, avaringumą, gyvūnų paplitimą, todėl teigti, kad stirnos iššokimą teismas a priori laikė atsitiktinumu, nėra pagrindo.

35Apeliacinis skundas netenkintinas.

36IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

37Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

38Vienas iš apeliacinio skundo argumentų- absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatytos Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p., egzistavimas, t.y. kad teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (V. M.) teisių bei pareigų.

39Civilinio proceso kodekso 266 str. draudžia teismo sprendime spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Jeigu teismas, priimdamas sprendimą, pažeidžia šį draudimą, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog aptarimas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą galinčių turėti asmenų, o tik tais atvejais, kai sprendime nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ar pareigų, t.y. kai teismo sprendimu asmeniui, nedalyvavusiam byloje, nustatomos, pripažįstamos, pakeičiamos, panaikinamos teisės ir pareigos ar kitaip nusprendžiama dėl tokio asmens teisinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008, 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009 ir kt.).

40Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010 ir kt.).

41Nagrinėjamoje byloje apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamu sprendimu pasisakė dėl byloje nedalyvavusio automobilio RENAULT Clio vairuotojo V. M. teisių ir pareigų. Aplinkybė, kad teismas skundžiamame sprendime analizuodamas eismo įvykio aplinkybes, nurodė V. M. kaip tam tikro teisinio santykio subjektą (automobilio vairuotoją) ir tam tikru aspektu pasisakė dėl jo veiksmų vertinimo, sprendime nenustatydamas, nepakeisdamas, nepanaikindamas jokių jo teisių ar pareigų, atsižvelgiant į pacituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje esančius išaiškinimus, nevertintina kaip minimo asmens teisių bei pareigų klausimo išsprendimas skundžiamu teismo sprendimu.

42Apeliaciniame skunde nurodoma, esą teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama asmens kaltė, daro įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms dėl to, kad sprendime negatyviai vertinamas asmens elgesys, nusprendžiama apie jo kaip vairuotojo savybes, kas automatiškai neigiamai veikia viešąją nuomonę bei asmens reputaciją. Aplinkybė, jog teismas, remdamasis įvykio schema, kitais įrodymais, pagrindžiančiais įvykio mechanizmą, konstatavo, kad automobilio vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo ir tai vertino kaip vieną iš argumentų, šalinančių valstybės atsakomybę, nesukuria automobilio vairuotojui jokių konkrečių teisių ar pareigų, sprendime, priešingai nei nurodo apeliantas, netgi nėra jokio V. M. negatyvaus vertinamo nei kaip asmens, nei kaip vairuotojo, o tokiu atveju, jeigu ateityje būtų keliamas žalos gamtai atlyginimo klausimas, šis teismo sprendimas bei joje nustatytos aplinkybės V. M. atžvilgiu negalėtų būti vertinamas kaip turintis prejudicinę galią, viena vertus, dėl to, kad jis šioje byloje nedalyvavo, antra vertus, spręsdamas asmens atsakomybės klausimą (jeigu toks būtų keliamas), teismas turėtų pareigą nagrinėjamoje byloje pats įvertinti visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą.

43Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 d. 2 p. šiuo atveju neegzistuoja.

44Dėl valstybės civilinės atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą sąlygų.

45Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra pasisakęs, jog tais atvejais, kai yra sprendžiami ginčai dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, įstatymų leidėjui nesant nustačius tvarkos, kuria yra atlyginama žala padaryta laukinių gyvūnų, t.y. esant teisės spragai, teismas privalo taikyti įstatymo ir teisės analogiją (CK 1.8 str.). Toks teisės aiškinimas išplaukia iš teismo pareigos užtikrinti, kad nebūtų paneigta asmens konstitucinė teisė gauti žalos atlyginimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2009; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2009; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Vis dėlto, remiantis naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tais atvejais, kai yra sprendžiamas ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, o šalies atsakomybė yra grindžiama CK 6.267 str. 1 d. pažeidimu, šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės nėra taikoma. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011).

46Tai reiškia, jog valstybės atsakomybė galima nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), jos kaltę, nuostolių padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių.

47Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo valstybės atsakomybės be kaltės egzistavimą, t.y. nustatinėjo, ar yra įrodytas Civilinio kodekso 270 str. 1 d. numatytų sąlygų egzistavimas (nenugalima jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas tai, jog valstybės atsakomybė be kaltės neatsiranda, pasisako, kiek byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste valstybės veiksmus (apelianto nurodomą neveikimą) galima vertinti kaip neteisėtus ir ar yra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu turėtų būti konstatuojama valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininko, kaltė.

48Vertinant valstybės veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jos civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar atsakovas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui. Iš byloje esančio VĮ „Alytaus regiono keliai“ 2009 m. liepos 16 d. rašto Nr. V4-(1-3)-337 matyti, jog krašto reikšmės kelio Nr. 132 ( - ) 33 km. kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ nebuvo įrengtas (šis ženklas įrengtas 26,360 km. ir 29,045 km.). Techninės apsaugos priemonės (atitvarai, tvoros ir pan.), užkertančios kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį toje kelio atkarpoje nebuvo įrengtos. Remiantis LR susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika” avaringi ruožai nustatomi taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių avarijų skaičių (13 p.). Byloje esanti Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos informacija apie eismo įvykius , kurie įvyko transporto priemonėms susidūrus su gyvūnais kelyje ( - ) (b.l. 98-100) nuo 2004 m. vasario 26 d. iki 2008 m. gegužės 14 d. (iki eismo įvykio, dėl kurio prašoma atlyginti nuostolius šioje byloje), liudija, jog kelio Nr. 132 33-jame kilometre buvo įvykęs vienintelis eismo įvykis, t.y. 2007 m. rugpjūčio 2 d. įvykis, tačiau šis įvykis susijęs ne su laukinio gyvūno išbėgimu į kelią (tuo atveju į kelią išbėgo šuo). Kelio ruožuose, kuriose eismo įvykių, susijusių su laukiniais gyvūnais, pasitaikė daugiau negu vienas, kelio ženklas ,,Laukiniai žvėrys“ buvo įrengtas. Remdamasi šia statistika teisėjų kolegija konstatuoja, jog konkreti kelio Nr. 132 ( - ) atkarpa, kurioje įvyko draudiminis eismo įvykis, laikytina saugia ir neavaringa, bent jau dėl grėsmės susidurti su į kelią išbėgančiais laukiniais žvėrimis. Valstybės pareiga įrengti atitvarus, įspėjamuosius kelio ženklus negali būti aiškinama atsietai nuo protingumo standartų. Nesant objektyvios informacijos apie gyvūnų migraciją nurodytame kelio Nr. 132 ruože, tuo labiau neužfiksavus nė vieno eismo įvykio nuo 2004 m., kuris būtų įvykęs dėl susidūrimo su laukiniu gyvūnu, nėra pagrindo konstatuoti, jog valstybė turėjo pareigą minėtame kelio ruože pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus (Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 p.), įrengti atitvarus, ar tuo labiau numatyti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti būdriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).

49Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog vertinant atsakovo veiksmus negali būti imami domėn visoje kelio ( - ) atkarpoje įvykę eismo įvykiai, susiję su gyvūnija, įskaitant susidūrimus su naminiais gyvūnais. Kelio ženklų, įspėjančių apie pavojų susidurti su laukiniais žvėrimis pastatymą tose vietose, kuriose buvo tokio pobūdžio eismo įvykių ir tokia grėsmė egzistuoja, teismas pagrįstai vertino kaip pakankamą, atitinkantį protingumo, apdairumo ir rūpestingumo kriterijus, elgesį. Teismas, remdamasis Aplinkos apsaugos ministerijos pateiktais duomenimis, jog stirnų populiacija nurodytame kelio ruože nėra per didelė, populiacijai reguliuoti vyksta medžioklės, kad įvykio vietoje stirnų populiacija sudaro menką visos stirnų populiacijos dalį, taip pat pagrįstai konstatavo, jog nėra valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo), kuriuo neužtikrinamas gyvūnų populiacijos reguliavimo bei saugaus eismo santykis.

50Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes. Vis dėlto nustatant valstybės atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, būtina įvertinti laukinės gyvūnijos objekto specifiką, t.y. valstybės galimybę jį valdyti ir kontroliuoti, kad nesukeltų žalos. Pagrindinė priemonė kontroliuoti laukinių gyvūnų skaičių yra medžioklė. LR aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintos „Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės“ nustato medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymo atskiruose medžioklės plotų vienetuose ir Lietuvos Respublikoje tvarką, saugaus elgesio medžioklėje ir kitus medžiojimo reikalavimus. LR aplinkos ministro 2006 m. lapkričio 22 d. Nr. D1-545 įsakymo Dėl aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikoje teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 17.2 p. buvo numatyta, jog sumedžiojamų stirnų kiekis nėra reguliuojamas, o stirnas galima medžioti ištisus metus (su tam tikromis išimtimis). Remdamasi tuo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nagrinėjamoje situacijoje nebuvo pagrįsto poreikio valstybei įsikišti į gyvūnų populiacijos reguliavimą, valstybės veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

51Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, t.y. nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Remdamasi tuo, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareikštą ieškinį, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu Civilinio kodekso 6.270 str. 1 d. normos taikymu, aptariamame kontekste nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

52Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo į valstybės biudžetą priteistinos visos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

53Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas

Nutarė

54Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

55Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. ( - ), įmokos kodas 5660) iš ieškovo If P&C Insurance AS 12,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.Ginčo esmė... 5. Ieškovas If P&C Insurance AS kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 6. Ieškovas paaiškino, kad 2008-05-14 apie 04:15 val, ( - ), ties 33 kilometru... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu... 9. Teismas konstatavo, kad Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 2 dalyje nustatyta,... 10. Teismo teigimu, CK 6.267 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatytas laukinio... 11. Sprendžiant kilusį ginčą teismas taikė CK 6.267 straipsnio 1 dalies... 12. Civilinio kodekso 6.267 straipsnio 1 dalis nustato, kad naminių gyvūnų arba... 13. Teismo nuomone, atsakovas įrodė, kad yra jo atsakomybę šalinantys pagrindai... 14. Teismas, remdamasis byloje pateikta eismo įvykio vietos schema, surašyta... 15. Teismas pažymėjo, jog tai, kad automobilio Renault Clio vairuotojas galėjo... 16. Teismas vertindamas ieškovo pateiktos išklotinės duomenis, visų laukinių... 17. Teismas nevertino viso kelio avaringumo, neanalizavo visame kelio ( - )... 18. Teismo teigimu, tai, kad ginčo įvykio vieta, kelio ( - )atkarpa ties 33... 19. Iš Aplinkos apsaugos ministerijos duotų duomenų matyti, kad stirnų... 20. Ieškovo apdraustojo vairuotojo vairavimo aplinkybės irgi nepatvirtina... 21. Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga rodo, kad atsakovui nebuvo ypatingo... 22. III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 23. Apeliaciniu skundu ieškovas If P&C Insurance AS prašo: 1) Vilniaus miesto... 24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. dėl... 25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė,... 26. Teigia, kad tai, jog teismo sprendime V. M. nurodomas kaip tam tikro santykio... 27. Nurodo, jog teismas nenustatinėjo vairuotojo kaltės formos, nesprendė dėl... 28. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos automobilių kelių... 29. Teigia, kad asmens elgesio įvertinimas šioje situacijoje negali turėti ir... 30. Nurodo, jog nelogiška teigti, kad nėra aišku, kokių saugumo priemonių... 31. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Aplinkos... 32. Teigia, kad šiuo atveju asmeniui, t.y. transporto priemonės vairuotojui,... 33. Trečiojo asmens teigimu, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis... 34. Dėl apelianto argumento, susijusio su force majeure aplinkybių nebuvimu... 35. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 36. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 37. Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.... 38. Vienas iš apeliacinio skundo argumentų- absoliutaus sprendimo negaliojimo... 39. Civilinio proceso kodekso 266 str. draudžia teismo sprendime spręsti... 40. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės... 41. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nurodo, kad teismas skundžiamu sprendimu... 42. Apeliaciniame skunde nurodoma, esą teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama... 43. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog absoliutus sprendimo negaliojimo... 44. Dėl valstybės civilinės atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą sąlygų.... 45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios... 46. Tai reiškia, jog valstybės atsakomybė galima nustačius neteisėtus veiksmus... 47. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo... 48. Vertinant valstybės veiksmus/neveikimą kaip pagrindą jos civilinei... 49. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog... 50. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog... 51. Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent... 52. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo į valstybės biudžetą... 53. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str.,... 54. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti... 55. Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija...