Byla Iv-3124-121/2011
Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-348/2012 pagal pareiškėjos P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja P. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą „Dėl P. B. atleidimo“ Nr. 1TE-190 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėja buvo atleista iš VRM Viešojo valdymo politikos departamento (toliau – ir Departamentas) Teritorinio administravimo politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigų, ir grąžinti ją į ankstesnes pareigas arba bet kokias kitas pareigas, atitinkančias jos turimą išsilavinimą ir kvalifikaciją, minėtame Departamente (nurodė, kad yra laisvos Departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigos). Nesant galimybės grąžinti į pareigas prašė pripažinti tarnybos santykių nutraukimą neteisėtu ir priteisti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taip pat prašė priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

6Pareiškėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį jos senatvės pensijos amžius yra 60 metų, o pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalį būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti yra 30 metų. Nurodė turinti bendrą socialinio pensijų draudimo stažą daugiau negu 30 metų, t. y., pareiškėjos manymu, ji atitinka kriterijus darbuotojų, nurodytų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 129 straipsnio 4 dalyje. Darė išvadą, kad jos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo galimas tik esant ypatingam atvejui, jeigu jos palikimas valstybės tarnyboje iš esmės pažeistų darbdavio interesus (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43, 5 straipsniai). Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ (toliau – ir Senato nutarimas) ir darė išvadą, jog teisminė praktika atleidimą pagal DK 129 straipsnio 4 dalį sieja su aplinkybių pasikeitimu, dėl kurių atleidžiamas darbuotojas neturi galimybės toliau vykdyti jam priskirtų funkcijų, dėl kokių nors priežasčių išnykus poreikiui jas atlikti, nes tolesnis darbo užmokesčio mokėjimas tokiam darbuotojui yra nepateisinamas ekonominiu aspektu. Pareiškėjos teigimu, 2011 m. sausio 10 d. įspėjimo lapelyje ir Įsakyme buvo nurodytos priežastys, susijusios su VRM administracijos padalinių struktūriniais pertvarkymais ir pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimu, tačiau nebuvo nurodytos jokios ypatingos priežastys, kurios būtų susiję su jos atliekamų funkcijų panaikinimu ir būtinumu dėl to ją atleisti. Nurodė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. lV-580 patvirtinto Teritorinio administravimo politikos skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.3, 7.4 punktus, pažymėjo, kad juose nurodytų funkcijų atlikimas buvo numatytas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. lV-369 patvirtintų Teritorinio administravimo politikos skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4.1-4.3 punktuose. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro 2011 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. lV-237, kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 17 d., patvirtinus naujus skyriaus nuostatus, juose taip pat buvo įrašytas minėtų funkcijų atlikimas (4.2.1-4.2.3 p.). Pareiškėjos manymu, minėti teisės aktai rodo, kad funkcijos, kurias pagal Pareigybės aprašymą ji turėjo atlikti, nebuvo panaikintos, o tik perduotos iš Teritorinio administravimo politikos skyriaus, pastarąjį panaikinus, į Vietos savivaldos politikos skyrių. Darė išvadą, kad pareiškėjos atleidimui iš užimamų pareigų pagal DK 129 straipsnio 4 dalį nebuvo jokių ypatingų priežasčių ar aplinkybių, lėmusių tokį būtinumą. Pabrėžė, kad daug metų sąžiningai dirbo valstybės tarnyboje. Nurodė, kad dėl jos atleidimo likus iki senatvės pensijos 3 metams, galimybė susirasti kitą darbą yra beviltiška, taip pažeidžiamas jos socialinis saugumas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-756/2011.

7Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1V-817 (2011 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 1V-1 redakcija), atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 1V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“, priimtas sprendimas pertvarkyti VRM administraciją. Nuo 2011 m. gegužės 17 d. buvo panaikintos ne tik kai kurios VRM valstybės tarnautojų pareigybės, bet ir kai kurie šios ministerijos administracijos padaliniai. Nurodė, kad panaikinto Teritorinio administravimo politikos skyriaus funkcijoms vykdyti nebuvo įsteigtas atskiras VRM administracijos padalinys. Teigė, kad minėto skyriaus funkcijos, susijusios su Teritorijos administracinių vienetų įstatymo įgyvendinimu, perėjo Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriui. Kitos funkcijos, susijusios su Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo įgyvendinimu, atsižvelgiant į tai, kad buvo panaikintos apskričių viršininkų administracijos, buvo panaikintos. Pažymėjo, kad laisvų pareigybių, kurių sąlygas atitiktų pareiškėja, nuo informacinio lapelio apie galimą jos atleidimą iš valstybės tarnybos įteikimo dienos (2011 m. sausio 10 d.) iki jos atleidimo iš pareigų dienos (2011 m. gegužės 17 d.), į kurias pareiškėja galėjo būti perkelta, VRM administracijoje nebuvo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004. Nurodė, kad pareiškėjai, vertinant jos tarnybinę veiklą, nuolat buvo rekomenduojama gilinti žinias, tobulinti įgūdžius, gerinti pareigingumą, išsamiau analizuoti pavestus klausimus ir t. t. Pažymėjo, kad į Departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyresniojo specialisto (A lygio 10 kategorijos) pareigas, kurios yra laisvos nuo 2011 m. birželio 27 d., pareiškėja pretenduoti negali, kadangi neatitinka šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų (mokėti anglų kalbą ne žemesniu nei pažengusiojo vartotojo lygmens B2 lygiu). Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, kadangi reikalauti žalos atlyginimo galima tik nustačius neteisėtus VRM veiksmus dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju to nėra. Pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog lankėsi pas gydytojus ar buvo nedarbinga. Pareiškėjos argumentus dėl nerimo ir netikrumo dėl ateities jausmo laikė nepagrįstais, nes, pareiškėjai, kaip turinčiai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje numatytą garantiją (6 mėnesius nuo atleidimo dienos siūlyti užimti tos pačios ar žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas), 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo siūlyta užimti Lietuvos kariuomenės Finansų ir apskaitos departamento Pirmojo atsiskaitymų su darbuotojais skyriaus vyresniojo specialisto (B lygis 10 kategorija) pareigas, tačiau P. B. į pasiūlymą nereagavo. Pažymėjo, kad pareiškėjai, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 4 dalimi, išmokėta 4 mėnesių jos gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darė išvadą, kad pareiškėja iki 2011 m. rugsėjo 16 d. gavo darbo užmokestį, todėl nebuvo sunkesnėje materialinėje padėtyje dėl atleidimo iš tarnybos.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 11 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, DK 129 straipsnio 4 dalį, atkreipė dėmesį į Senato nutarimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, A756-346/2011, A146-174/2011, A556-904/2008, A662-684/2010, A62-1458/2011, A143-1086/2011 ir darė išvadą, jog tam, kad būtų galima konstatuoti atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumą, būtina paisyti šių sąlygų: patikrinti, ar yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas; ar įvykdyta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatyta garantija, jog asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius; patikrinti, ar įvykdytos garantijos, numatytos Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje; ar taikytina pareiškėjai DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta garantija.

12Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-811 patvirtinus naują VRM administracijos struktūrą, buvo atliktas institucijos (VRM) vidinės organizacinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgus į pasikeitusį teisinį reguliavimą, ir tai yra viešojo administravimo subjekto vadovo (šiuo atveju – vidaus reikalų ministro) diskrecijos teisė, kuria jis pasinaudojo, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nei šioje, nei kitose administracinėse bylose neginčija atsakovo aktų, kuriais įvykdyti ministerijos organizaciniai pertvarkymai. Pažymėjo, kad pertvarkius ministerijos struktūrą, buvo panaikinta apie 30 pareigybių, realiai, panaikinus Departamento Teritorinio administravimo politikos skyrių, buvo panaikinta ir pareiškėjos iki reorganizacijos eita pareigybė, o kai kurios buvusio Teritorinio administravimo politikos skyriaus funkcijos perduotos Departamento Vietos savivaldos politikos skyriui, kuriame pareigybių skaičius po reorganizacijos nepasikeitė. Nurodė, jog pareiškėjai, atitinkančiai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus (iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai), apie pareigybės panaikinimą buvo pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

13Dėl atsakovo prievolės įspėtąjį tarnautoją paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, teismas nurodė, jog atsakovas tokios galimybės neturėjo, nes dalis buvusio Teritorinio administravimo politikos skyriaus funkcijų buvo perduotos Vietos savivaldos politikos skyriui, kuriame pareigybių skaičius (6 pareigybės) nepadidėjo, iš jų tris pareigybes užimančių tarnautojų (t. y. vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos, vyresniojo specialisto A lygio 10 kategorijos, vyresniojo specialisto A lygio 9 kategorijos) liko nepasikeitę; jame 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gegužės 17 d. laikotarpiu buvo tik viena realiai laisva pareigybė – vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija), tačiau atsakovas šios pareigybės siūlyti pareiškėjai negalėjo, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį gali būti siūlomos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – žemesnės kategorijos pareigos. Teismas nustatė, jog reorganizuotame Vietos savivaldos politikos skyriuje laisvų P. B. lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, taip pat žemesnės kategorijos pareigų nebuvo. Pažymėjo, jog tai, ar buvo galimybė siūlyti kitas pareigas iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, galimybė pareiškėjai užimti šiuo metu atsiradusią laisvą pareigybę, nėra šios bylos dalykas.

14Dėl konstatavimo, ar buvo taikytina pareiškėjai DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatyta garantija (darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai <...>, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus), teismas sprendė, jog sąlygų taikyti pareiškėjai šią garantiją šiuo atveju nebuvo. Pažymėjo, kad skyrių iki reorganizacijos ir po reorganizacijos nuostatų, bylai aktualių pareigybių aprašymų analizė leidžia daryti išvadą, jog po reorganizacijos išliko ne visos, o tik dalis pareiškėjos vykdytų funkcijų, kurių vykdymą, pagal pareigybės aprašymą, iš esmės perėmė Vietos savivaldos politikos skyriaus vedėjas. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad tik visiškai atsisakius darbuotojo funkcijų, galimas konstatavimas, jog egzistavo ypatingos aplinkybės pateisinti atleidimą. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004. Pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat ministerijos darbo organizavimo pertvarkymo pasekme tapo vieno skyriaus dalies atliktų funkcijų perdavimas kitam skyriui ir šia apimtimi padidėjo Vietos savivaldos politikos skyriaus (konkrečiai – skyriaus vedėjo) darbo krūvis. Teismas sprendė, kad tokie darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, kadangi buvo nulemti siekio pagerinti ministerijai patikėtų funkcijų vykdymo didesnį efektyvumą. Dėl atliktų organizavimo pertvarkymų panaikinus, be kita ko, pareiškėjos etatą, jos funkcijų atlikimas iš dalies tapo nereikalingas, dėl to, teismo nuomone, tolesnis darbuotojo palikimas darbe perdavus vykdytas funkcijas kitiems tarnautojams reikštų tokio darbuotojo faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius. Šias aplinkybes teismas pripažino galinčiomis iš esmės pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl darė išvadą, kad darbdavys, siekdamas išvengti nuostolių, galėjo inicijuoti tokio darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 4 dalies pagrindais.

15III.

16Pareiškėja P. B. apeliaciniu skundu prašė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. gegužės 16 d. įsakymą panaikinti ir grąžinti ją į ankstesnes pareigas, taip pat tenkinti visus kitus skunde nurodytus reikalavimus. Konstatavus apeliaciniame skunde keliamų teisės taikymo problemų reikšmingumą teismų praktikai, prašė skundą nagrinėti išplėstinės teisėjų kolegijos posėdyje.

17Teigė, kad teismas nepagrįstai, taikydamas DK 129 straipsnio 4 dalį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004, kuri iš esmės neatitinka nei tikrosios minėtos normos prasmės, nei Senato nutarimu patvirtintos teismų praktikos. Manė, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „ypatingas“ ir DK 129 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „svarbus“ nėra tapačios. Teigė, kad pagal DK 129 straipsnio 4 dalį darbuotojų atleidimas sietinas tik su tokiais pas darbdavį įvykusiais pasikeitimais, dėl kurių nebelieka poreikio vykdyti funkcijas, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-756/2011. Pabrėžė, kad darbdavys, savo diskrecijos ribose vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, turi elgtis sąžiningai ir imtis visų įmanomų priemonių užtikrinti tolesnį DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų kategorijų darbuotojų darbą. Jeigu tokių darbuotojų įmonėje (įstaigoje) atliekama funkcija nėra panaikinama, darbdavys, atsižvelgdamas į ypatingas jų turimas garantijas, neturi teisės tokių darbuotojų atliekamų funkcijų perduoti atlikti (paskirstyti) kitiems darbuotojams, išskyrus atvejus, kai ypatinga apsauga besinaudojantys darbuotojai dėl savo kvalifikacijos ar profesinių gebėjimų stokos negali (nesugeba) atlikti ankstesnių ar pakoreguotų funkcijų, ir dėl to darbdavys yra priverstas nutraukti darbo sutartį su jais. Manė, kad tokia DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų kategorijų darbuotojų garantijų toliau tęsti darbą samprata atitiktų tikrąją įstatymo prasmę ir būtų reali. Nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalį pareiškėjos pensijos amžius yra 60 metų, o pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 2 dalį būtinasis valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai yra 30 metų. Paaiškino, kad turi bendrą socialinio pensijų draudimo stažą daugiau nei 30 metų, t. y. atitinka kriterijus darbuotojų, nurodytų DK 129 straipsnio 4 dalyje, taigi jos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo galimas tik esant ypatingam atvejui, jeigu jos palikimas valstybės tarnyboje iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Nurodė Pareigybės aprašymo 7.3, 7.4 punktus, pažymėjo, kad tokių funkcijų atlikimas buvo numatytas ir Nuostatų 4.1-4.3 punktuose. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. gegužės 17 d. įsigaliojusių naujų Departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus nuostatų 4.2.1-4.2.3 punktuose taip pat buvo įrašytas minėtų funkcijų atlikimas. Darė išvadą, kad funkcijos, kurias pagal pareigybės aprašymą pareiškėja turėjo atlikti, jos atleidimo iš tarnybos metu nebuvo panaikintos, o tiesiog perduotos iš Departamento Teritorinio administravimo politikos skyriaus į Vietos savivaldos politikos skyrių. Nurodė, kad teismas nenustatė jokių ypatingų atvejų, dėl kurių ji negalėjo likti tarnyboje ir toliau vykdyti jai priskirtas ar šiek tiek pakoreguotas funkcijas kitame padalinyje, taip pat nenustatė, ar tolesnis pareiškėjos palikimas tarnyboje galėtų esmingai pažeisti darbdavio interesus. Teigė, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog Vietos savivaldos skyriuje 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. gegužės 17 d. laikotarpiu buvo tik viena realiai laisva pareigybė – vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija), tačiau atsakovas šios pareigybės pareiškėjai siūlyti negalėjo. Atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. 1V-67 matyti, jog 2011 m. sausio 24 d. (pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu) Vietos savivaldos politikos skyriuje buvo panaikinta A lygio 10 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė, o 2011 m. sausio 25 d. įsteigta A lygio 13 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigybė. Pažymėjo, kad minėta laisva pareigybė jai nebuvo pasiūlyta, o vėliau panaikinta. Manė, kad tokie atsakovo veiksmai neatitinka įstatyme numatytų darbuotojų garantijų. Teigė, kad 2011 m. sausio 10 d. įspėjimo lapelyje ir 2011 m. gegužės 16 d. įsakyme dėl atleidimo buvo nurodytos priežastys, susijusios su bendrais visos ministerijos administracijos padalinių struktūriniais pertvarkymais, tačiau nebuvo nurodytos jokios ypatingos priežastys, kurios būtų susiję su pareiškėjos atliekamų funkcijų panaikinimu ir būtinumu dėl to pareiškėją atleisti. Teigė, kad dėl jos atleidimo galimas darbo užmokesčio lėšų sutaupymas yra labai mažas lyginant su VRM biudžetu, todėl tai negali būti pripažinta esminiu interesu. Atkreipė dėmesį, kad reorganizacijos metu buvo atleisti tik du darbuotojai, priskirtini DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytoms kategorijoms.

18Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-756/2011 nustatytos faktinės aplinkybės yra skirtingos nei šioje ginčo byloje. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-244/2009, 2008 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-1874/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004, 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011, 2011 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2011. Nurodė, kad VRM yra viešasis juridinis asmuo, finansuojamas iš valstybės biudžeto, o darbo vietų finansavimas, kai realaus poreikio tokiam darbui nėra, vertintinas ne tik kaip esminis darbdavio interesų pažeidimas, bet ir kaip visų mokesčių mokėtojų interesų pažeidimas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011. Nesutiko su apeliantės argumentais, jog jos dalies išlikusių funkcijų nebuvo galima perduoti kitiems darbuotojams, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų ribojama vidaus reikalų ministro teisė ir kišamasi į VRM veiklos organizavimo teisinius santykius. Pažymėjo, kad darbo organizavimo pakeitimų paskirtis – optimizuoti valdymą, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas, o ne galimas lėšų sutaupymas. Paaiškino, kad VRM jau pirmą pareiškėjos įspėjimo apie jos pareigybės panaikinimą dieną žinojo, kad yra sprendžiamas klausimas dėl laisvos Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (A lygis 10 kategorija) panaikinimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pati atsisakė jai siūlytų pareigų.

20IV.

21Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjos P. B. apeliacinį skundą atmetė.

22Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-811 patvirtinus naują VRM administracijos struktūrą buvo atliktas VRM vidinės organizacinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgus į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nustatė, jog iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-811 ir 2009 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-367 matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. tvirtinamoje VRM administracijos struktūroje iš penkių buvusių Viešojo valdymo politikos departamento skyrių liko Valstybės tarnybos politikos, Viešojo administravimo politikos, Vietos savivaldos politikos skyriai ir nebeliko Elektroninės valdžios politikos skyriaus bei Teritorinio administravimo politikos skyriaus. Pastarajame naikinamame skyriuje vyresniojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigas ėjo pareiškėja. Nustatė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 1V-817 rodo, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. panaikinta VRM Viešojo valdymo politikos departamento Teritorinio administravimo skyriaus vedėjo (A lygis, 15 kategorija), vedėjo pavaduotojo (A lygis 14 kategorija), vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) ir dviejų vyresniųjų specialistų (A lygis 10 kategorija), t. y. visos šiam skyriui priklausiusios, taip pat ir pareiškėjos eita, pareigybės. Pažymėjo, jog 2011 m. sausio 10 d. pareiškėjai buvo pranešta apie pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš pareigų iki 2011 m. gegužės 16 d. nepaskyrus jos į kitas valstybės tarnautojo pareigas.

23Teismas darė išvadą, kad dalis pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų buvo paskirstyta Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus darbuotojams. Pažymėjo, jog, kadangi minėtame skyriuje pareigybių skaičius išliko toks pat, pareiškėjos dalis funkcijų paskirstyta atlikti šiam skyriui nesteigiant papildomų pareigybių, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos eita pareigybė nebuvo faktiškai panaikinta.

24Nustatė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją priskyrė patenkančia į darbuotojų ratą, nurodytą DK 129 straipsnio 4 dalyje (iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai), su kuriais darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos dalies funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dalis funkcijų paskirstytos vykdyti kitiems tarnautojams, todėl pareiškėjos palikimas darbe lemtų pareiškėjos faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus tarnautojos atlyginimo dydžio nuostolius. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, nesudarė pagrindo likti valstybės tarnyboje, kadangi nebuvo galimybės rinktis, kurią pareigybę panaikinti arba kurį konkretų iš keleto valstybės tarnautoją atleisti, dėl to pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-756/2011, esant iš esmės skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

25Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d bei 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais. Darė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams.

26Nustatė, jog Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriuje 2011 m. sausio 1 d. buvo šešios pareigybės, iš kurių viena pareigybė (vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija) buvo laisva. Ši pareigybė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1V-67 buvo panaikinta ir įsteigta Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 13 kategorija). Pažymėjo, jog iš šios pareigybės aprašymo matyti, kad naujai įsteigtai pareigybei lyginant su panaikintos pareigybės aprašymu nustatyti didesni specialieji reikalavimai: išsilavinimo, anglų kalbos B2 lygio, gebėjimo savarankiškai atlikti teisės aktų, reglamentuojančių nurodytas sritis, ekspertizę. Be to, visos panaikintos pareigybės funkcijos su kai kuriais pakeitimais paliktos taip pat priskiriant naujas funkcijas. Teismas nustatė, jog pranešimo pareiškėjai apie naikinamą pareigybę metu darbdaviui buvo žinoma, kad tuomet dar buvusi laisva Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigybė bus panaikinta įsteigiant Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigybę. Esant tokiai aplinkybei darbdavys pagrįstai nesiūlė pareiškėjai užimti naikinamos laisvos pareigybės. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti užimti 2011 m. sausio 24 d. vietoj panaikintos įsteigtą naują pareigybę, kadangi jai nustatyta kategorija (13) nebuvo ta pati ar žemesnė nei pareiškėjos eitai pareigybei priskirta kategorija (10).

27V.

28Pareiškėja P. B. 2012 m. gegužės 28 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-348/2012, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

29Prašyme pareiškėja nurodo, jog teismas neteisingai aiškina Senato nutarimo nuostatas ir dėl to klaidingai jas pritaiko praktikoje, vertindamas konkrečias bylos aplinkybes, iš esmės dėdamas lygybės ženklą tarp DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytų svarbių priežasčių ir DK 129 straipsnio 4 dalyje paminėtų ypatingų atvejų.

30Pažymi, jog aiškinant DK 129 straipsnyje numatytų darbuotojų garantijų prasmę, turėtina galvoje, kad darbdavio ir darbuotojo santykiuose pastarasis neabejotinai yra silpnesnioji šalis. Darbdavys turi teisės aktais įtvirtintą labai plačią (bet ne absoliučią) diskrecijos teisę, spręsdamas organizacinius savo veiklos klausimus įvairiais aspektais, tačiau šią diskreciją riboja DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatos ir iš jų išplaukianti darbdavio pareiga elgtis teisėtai ir sąžiningai, t. y. imtis visų įmanomų priemonių, užtikrinant atitinkamų darbuotojų kategorijų garantijas ir teisėtus lūkesčius tęsti darbą. Teigia, jog tai reiškia, kad darbdavys negali atleisti ypatingas garantijas turinčio darbuotojo vien formaliais sumetimais, pavyzdžiui, panaikinęs jo užimamą 10 kategorijos pareigybę ir vietoje jos įsteigęs analogišką 11 kategorijos pareigybę, nebent įrodytų tokio pertvarkymo būtinumą arba darbuotojo nesugebėjimą atlikti įsteigtos pareigybės funkcijas.

31Pabrėžia, jog lyginant minėtame Senato nutarime apibūdintas situacijas pagal DK 129 straipsnio 2 dalį ir DK 129 straipsnio 4 dalį, pažymėtina, kad esminiai skirtumai tarp „svarbių priežasčių“ ir „ypatingo atvejo“ įžvelgtini tokie, jog pirmu atveju kalbama apie situaciją, kuomet įmonėje išlieka atleidžiamo iš darbo darbuotojo atliekama funkcija, bet ji paskirstoma kitiems darbuotojams, o antru atveju atleidžiamo iš darbo darbuotojo atliekamos funkcijos dėl kokių nors priežasčių įmonėje apskritai nebelieka.

32Teigia, jog nutraukiant darbo sutartį su darbuotojais, nurodytais DK 129 straipsnio 4 dalyje, būtina konstatuoti svarbios priežasties ir ypatingo atvejo buvimą, taip pat faktą, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą; darbdavys, nutraukdamas neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas, privalo turėti ir nurodyti priežastį, kuri būtų svaresnė, nei atleidžiant darbuotojus, nepatenkančius į tokių asmenų kategorijas.

33Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2005, 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011, 2004 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004, 2008 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008, 2011 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2011. Mano, jog aiškinant sistemiškai ir logiškai DK 129 straipsnio 4 dalies prasmę, reikėtų atsižvelgti ne tik į galimą esminių darbdavio interesų pažeidimą, ką iki šiol sėkmingai daro teismai, pripažindami bet kokį darbdavio siekimą ekonomijos ir su tuo susijusį darbuotojo atleidimą ypatingu atveju, bet ir į teisėtus tokio darbuotojo, pagal įstatymo prasmę turinčio ypatingas garantijas, lūkesčius toliau tęsti darbą, nesupriešinant šių interesų, bet juos derinant ir ieškant pusiausvyros. Teigia, jog darbdavys, kaip stipresnioji darbo santykių šalis, siekdamas nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, visais atvejais turėtų įrodyti objektyviomis aplinkybėmis pagrįstą būtinumą atleisti darbuotoją, turintį ypatingas garantijas, kad nenukentėtų esminiai jo interesai.

34Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-756/2011, nagrinėdamas analogišką ginčą ir grąžinęs darbuotoją į ankstesnes pareigas, nurodė, kad darbdavys privalėjo pateikti duomenis, ar naikinant pareiškėjos pareigybę ir dėl to atleidžiant pareiškėją, kitas dvi beveik identiškas pareigas užimantys valstybės tarnautojai turėjo daugiau garantijų likti valstybės tarnyboje, negu pareiškėja. Mano, jog tokia teismo pozicija nagrinėjamai bylai yra labai svarbi ir iš esmės reiškia, kad DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodyti asmenys naudojasi ypatinga apsauga ir negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį vien dėl svarbių priežasčių (darbovietės struktūrinių pertvarkymų), jeigu darbdaviui poreikis atlikti jų vykdytą funkciją išlieka ir šią funkciją toliau vykdo kiti darbuotojai, galimai neturintys tokių garantijų likti darbe.

35Teigia, jog nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės neanalizavo ir nenustatė jokių ypatingų atvejų (aplinkybių), dėl kurių pareiškėja negalėjo likti tarnyboje ir toliau vykdyti jai priskirtų arba šiek tiek pakoreguotų funkcijų kitame padalinyje bei turėjo būti atleista iš tarnybos, taip pat ar tolesnis pareiškėjos palikimas tarnyboje galėtų iš esmės pažeisti darbdavio interesus. Pažymi, jog funkcijos, kurias pareiškėja vykdė, nėra panaikintos, jas atlieka neturintys ypatingų garantijų kiti darbuotojai.

36Mano, jog teismas, vertindamas atleidimo teisėtumą, turėjo įvertinti visus konkrečius šios bylos aspektus, o ne tik formalų pareigybės panaikinimą ir laisvų pareigybių nebuvimą. Pabrėžia, jog pareiškėjai atleisti iš užimamų pareigų pagal DK 129 straipsnio 4 dalį nebuvo jokių ypatingų priežasčių ar aplinkybių, lėmusių tokį būtinumą, dėl ko ginčijamas Įsakymas dėl jos atleidimo iš tarnybos naikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37Teisėjų kolegija

konstatuoja:

38VI.

39Procesas neatnaujintinas.

40ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, darytina išvada, jog pareiškėja apie aplinkybes, kad, jos manymu, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą teismo procesinį sprendimą ir sudarąs pagrindą procesui atnaujinti, turėjo sužinoti nuo skundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties paskelbimo dienos, t. y. 2012 m. vasario 28 d. Pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduotas 2012 m. gegužės 28 d., todėl konstatuotina, kad jis paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino.

41Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

42Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

43Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės teisminės procedūros, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio praktikoje yra pabrėžiama, jog tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (bylos Nr. 8564/02); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009, kt.). Proceso atnaujinimo institutas, kuriuo siekiama užtikrinti teisingumą, privalo būti taikomas kartu su kitais teisės principais, tokiais kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Šis institutas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

44ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Iš pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog pareiškėja proceso atnaujinimo pagrindu nurodo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

45Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

46Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., LVAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

47Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

48Iš prašyme įvardytų argumentų matyti, jog pareiškėja iš esmės nesutinka su DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimu ir taikymu.

49Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas analizavo DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją priskyrė patenkančia į darbuotojų ratą, nurodytą DK 129 straipsnio 4 dalyje (iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai), su kuriais darbo sutartis gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pateiktus įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbdavio atlikti struktūriniai darbo organizavimo pakeitimai yra pateisinami, panaikinus pareiškėjos pareigybę, jos dalies funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dalis funkcijų paskirstytos vykdyti kitiems tarnautojams, todėl pareiškėjos palikimas darbe lemtų pareiškėjos faktinę prastovą, tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus tarnautojos atlyginimo dydžio nuostolius. Toks atvejis, kai darbuotojo atliekamas darbas savo įnašu neprisideda prie darbdavio (įmonės) veiklos rezultatų, blogina darbdavio finansinę padėtį, yra tas ypatingas atvejis, dėl kurio darbdavys turi teisę pagal DK 129 straipsnio 2, 4 dalis atleisti darbuotoją, laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004). Taigi darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartyje analizavo DK 129 straipsnio 4 dalyje minimą „ypatingų atvejų“ reikšmę, remdamasis teismų praktika, ir nustatė, jog šioje konkrečioje byloje susidariusi situacija, darbdaviui atlikus struktūrinius darbo organizavimo pakeitimus, priskirtina ypatingiems atvejams, kadangi darbuotojos palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

50Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartyje taip pat analizavo pareiškėjos atleidimo iš pareigų teisėtumo klausimą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-811 patvirtinus naują VRM administracijos struktūrą buvo atliktas VRM vidinės organizacinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgus į pasikeitusį teisinį reguliavimą. Nustatė, jog iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-811 ir 2009 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 1V-367 matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. tvirtinamoje VRM administracijos struktūroje iš penkių buvusių Viešojo valdymo politikos departamento skyrių liko Valstybės tarnybos politikos, Viešojo administravimo politikos, Vietos savivaldos politikos skyriai ir nebeliko Elektroninės valdžios politikos skyriaus bei Teritorinio administravimo politikos skyriaus (pastarajame naikinamame skyriuje vyresniojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigas ėjo pareiškėja). Nustatė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. 1V-817 rodo, kad nuo 2011 m. gegužės 16 d. panaikinta VRM Viešojo valdymo politikos departamento Teritorinio administravimo skyriaus vedėjo (A lygis, 15 kategorija), vedėjo pavaduotojo (A lygis 14 kategorija), vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) ir dviejų vyresniųjų specialistų (A lygis 10 kategorija), t. y. visos šiam skyriui priklausiusios, taip pat ir pareiškėjos eita, pareigybės. Pažymėjo, jog 2011 m. sausio 10 d. pareiškėjai buvo pranešta apie pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš pareigų iki 2011 m. gegužės 16 d. nepaskyrus jos į kitas valstybės tarnautojo pareigas. Teismas darė išvadą, kad dalis pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų buvo paskirstyta Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus darbuotojams. Pažymėjo, jog tas faktas, kad minėtame skyriuje pareigybių skaičiui išlikus tokiam pačiam, pareiškėjos dalis funkcijų paskirstytos atlikti šiam skyriui nesteigiant papildomų pareigybių, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjos eita pareigybė nebuvo faktiškai panaikinta. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriuje 2011 m. sausio 1 d. buvo šešios pareigybės, iš kurių viena pareigybė (vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija)) buvo laisva. Ši pareigybė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1V-67 buvo panaikinta ir įsteigta Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė (A lygis 13 kategorija) bei šios pareigybės aprašymas. Pažymėjo, jog iš pastarojo matyti, kad naujai įsteigtai pareigybei lyginant su panaikintos pareigybės aprašymu nustatyti didesni specialieji reikalavimai: išsilavinimo, anglų kalbos B2 lygio, gebėjimo savarankiškai atlikti teisės aktų, reglamentuojančių nurodytas sritis, ekspertizę. Be to, visos panaikintos pareigybės funkcijos su kai kuriais pakeitimais paliktos taip pat priskiriant naujas funkcijas. Teismas nustatė, jog pranešimo pareiškėjai apie naikinamą pareigybę metu darbdaviui buvo žinoma, kad tuomet dar buvusi laisva Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 10 kategorija) pareigybė bus panaikinta įsteigiant Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 13 kategorija) pareigybę. Esant tokiai aplinkybei darbdavys pagrįstai nesiūlė pareiškėjai užimti naikinamos laisvos pareigybės. Taip pat pažymėjo, jog atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjai siūlyti užimti 2011 m. sausio 24 d. vietoj panaikintos įsteigtą naują pareigybę, kadangi jai nustatyta kategorija (13) nebuvo ta pati ar žemesnė nei pareiškėjos eitai pareigybei priskirta kategorija (10).

51Taigi apeliacinės instancijos teismas analizavo faktines bylos aplinkybes ir jas įvertinęs nustatė, jog šiuo konkrečiu atveju buvo teisinis pagrindas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos teiginį, jog teismas iš esmės neanalizavo ir nenustatė jokių ypatingų atvejų (aplinkybių), dėl kurių pareiškėja negalėjo likti tarnyboje ir toliau vykdyti jai priskirtų arba šiek tiek pakoreguotų funkcijų kitame padalinyje bei turėjo būti atleista iš tarnybos, taip pat ar tolesnis pareiškėjos palikimas tarnyboje galėtų iš esmės pažeisti darbdavio interesus.

52Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį Nr. A858-2235/2012).

53Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-756/2011. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos nurodytoje nutartyje teismas neanalizavo DK 129 straipsnio 4 dalyje nustatytų ypatingų atvejų, kai darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeidžia darbdavio interesus, todėl ši nutartis nėra aktuali nagrinėjamai bylai. Be to, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartyje pasisakė dėl šios pareiškėjos nurodytos nutarties. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog pareiškėjai iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, nesudarė pagrindo likti valstybės tarnyboje, kadangi nebuvo galimybės rinktis, kurią pareigybę panaikinti arba kurį konkretų iš keleto valstybės tarnautojų atleisti, dėl to pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-756/2011, esant iš esmės skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju nėra aktuali.

54Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą cituojamose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2005, 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011, 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008, 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2011) yra pateikti konkrečių individualių situacijų vertinimai, atsižvelgiant į tų konkrečių bylų faktines aplinkybes.

55Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs, kad DK 129 straipsnio 4 dalis aiškintina ir taikytina kartu su to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį neterminuota darbo sutartis su šioje teisės normoje išvardytais darbuotojais gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jeigu tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Sprendžiant, ar, atleidžiant darbuotoją iš darbo, buvo laikytasi DK 129 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių reikalavimų, būtina, be kita ko, aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą egzistavimo arba neegzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011). Įstatyme vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju jų turinys nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2009). Aiškinant ypatingo atvejo, kaip DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, sampratą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, sprendžiant, ar darbuotojas buvo atleistas iš darbo, nepažeidžiant DK 129 straipsnio 4 dalyje jam įtvirtintos garantijos, įvertintina, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu: ar realiai egzistavo tokia svarbi darbuotojo atleidimo priežastis, dėl kurios neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai; taigi darbdavys turi turėti svarią priežastį darbo sutarčiai su darbuotoju, patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas, nutraukti; tokia priežastis siejama su esminiais darbdavio interesais ir jų pažeidimu; ar darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nustatoma atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką ir aplinkybes, konkrečias darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes bei jį pagrindžiančias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2004).

56Taigi darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju analizuojant individualią situaciją, byloje surinktą medžiagą bei nustatytus faktus. Tai iš esmės yra įrodymų vertinimo klausimas, kurį šioje byloje, kurios atnaujinimo siekia pareiškėja, sprendė pirmosios instancijos teismas bei apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjos atleidimo iš pareigų teisėtumu, aiškinosi bei vertino aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą egzistavimo, o apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė šiam įrodymų vertinimui.

57Iš pareiškėjos pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio darytina išvada, kad pareiškėja iš esmės nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir siekia pakeisti jai nepalankų teismo procesinį sprendimą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartį, kuria administracinė byla galutinai (res judicata) išspręsta pareiškėjos nenaudai.

58Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio teisės institutas, kuris yra taikomas tik ypatingais, įstatyme griežtai įvardytais atvejais, siekiant užtikrinti po galutinio teismo procesinio sprendimo susiklosčiusių teisinių santykių tarp ginčo šalių bei trečiųjų asmenų stabilumą, taip pat apsaugoti visos teisėtvarkos darną ir pastovumą. Dėl šios priežasties ABTĮ 153 straipsnis, reglamentuojantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, tokio pagrindo kaip, pareiškėjo manymu, netinkamai teismo atliktas įrodymų vertinimas, nenumato. Tokia įstatymo leidėjo pasirinkta pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) (LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-12/2012, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012).

59Taigi, visi pareiškėjos argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo kolegijos atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo procesui administracinėje byloje Nr. A662-348/2012 atnaujinti.

60Darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių apie tai, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-348/2012 buvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, juo labiau, kad šis, pareiškėjos nuomone, padarytas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė, pagrįsdamas savo išvadas atitinkamų teisės aktų nuostatų analize bei įrodymų vertinimu.

61Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia tokiais pačiais motyvais, kurie buvo įvardyti ir apeliaciniame skunde. Pareiškėjos nurodyti argumentai jau buvo išnagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartimi. Pareiškėjai buvo suteikta galimybė pasinaudoti teismine gynyba ir ji šia savo teise pasinaudojo.

62Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos P. B. prašymas atnaujinti procesą yra netenkintinas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-348/2012 atsisakytina.

63Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

64Pareiškėjos P. B. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

65Proceso administracinėje byloje Nr. A662-348/2012 pagal pareiškėjos P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo neatnaujinti.

66Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos P. B.... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja P. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu ir patikslintu skundu... 6. Pareiškėja nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio... 7. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu prašė... 8. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. gruodžio... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 11 d. sprendimu... 11. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, 43... 12. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m.... 13. Dėl atsakovo prievolės įspėtąjį tarnautoją paskirti į kitas to paties... 14. Dėl konstatavimo, ar buvo taikytina pareiškėjai DK 129 straipsnio 4 dalyje... 15. III.... 16. Pareiškėja P. B. apeliaciniu skundu prašė Lietuvos Respublikos vidaus... 17. Teigė, kad teismas nepagrįstai, taikydamas DK 129 straipsnio 4 dalį,... 18. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į... 19. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 22... 20. IV.... 21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartimi... 22. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Lietuvos... 23. Teismas darė išvadą, kad dalis pareiškėjos eitos pareigybės funkcijų... 24. Nustatė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėją priskyrė... 25. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d bei 2004... 26. Nustatė, jog Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos... 27. V.... 28. Pareiškėja P. B. 2012 m. gegužės 28 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam... 29. Prašyme pareiškėja nurodo, jog teismas neteisingai aiškina Senato nutarimo... 30. Pažymi, jog aiškinant DK 129 straipsnyje numatytų darbuotojų garantijų... 31. Pabrėžia, jog lyginant minėtame Senato nutarime apibūdintas situacijas... 32. Teigia, jog nutraukiant darbo sutartį su darbuotojais, nurodytais DK 129... 33. Pareiškėja remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 26 d.... 34. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 22... 35. Teigia, jog nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos... 36. Mano, jog teismas, vertindamas atleidimo teisėtumą, turėjo įvertinti visus... 37. Teisėjų kolegija... 38. VI.... 39. Procesas neatnaujintinas.... 40. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl... 41. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių... 42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra... 43. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės teisminės procedūros,... 44. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų,... 45. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu... 46. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti... 47. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas... 48. Iš prašyme įvardytų argumentų matyti, jog pareiškėja iš esmės... 49. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutarties... 50. Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. vasario 28 d. nutartyje taip pat... 51. Taigi apeliacinės instancijos teismas analizavo faktines bylos aplinkybes ir... 52. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24... 53. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m.... 54. Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą cituojamose nutartyse (Lietuvos... 55. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasakęs, kad DK 129... 56. Taigi darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas sprendžiamas... 57. Iš pareiškėjos pateikto prašymo atnaujinti procesą turinio darytina... 58. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio... 59. Taigi, visi pareiškėjos argumentai, susiję su apeliacinės instancijos... 60. Darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių apie tai, jog... 61. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo... 62. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų... 63. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 64. Pareiškėjos P. B. prašymą atnaujinti procesą atmesti.... 65. Proceso administracinėje byloje Nr. A662-348/2012 pagal pareiškėjos P. B.... 66. Nutartis neskundžiama....