Byla 2A-1127-450/2017
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB „SEB bankas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AB „SEB bankas“, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ priteisti 19070,06 Eur draudimo išmoką, 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

    3

  2. Ieškinį grindė tuo, kad 2007 m. tarp šalių buvo sudaryta draudimo sutartis, kuria standartiniu pastatų draudimo variantu nuo kitų rizikų buvo apdraustas ieškovo butas, esantis ( - ). 2015 m. sausio 24 d. ginčo bute kilo gaisras, kurio metu buvo stipriai apgadintas butas. Įvykus gaisrui ieškovas informavo atsakovę, kurios darbuotojas atvyko į įvykio vietą ir ją apžiūrėjo, tačiau atsakovė draudimo išmokos neišmokėjo – nurodė, kad butas yra negyvenamas, jame yra administracinės-komercinės paskirties patalpos, kuriose nesilaikoma sandėliavimo tvarkos. Ieškovas su tokia pozicija nesutiko, nes tikėjosi, kad draudžia savo turtą nuo bet kokio įmanomo turto sugadinimo ar galimo praradimo dėl gaisro. Be to, butas yra gyvenamas. Ieškovas pateikė Panaudos sutartį, pagal kurią ieškovas išnuomojo UAB „Dvejetainis kodas“, kurios savininkas yra ieškovo sūnus K. M., dalį ginčo patalpų, tačiau įmonė beveik visą savo veiklą vykdo pas klientus, o ne patalpose. Būsto draudimo liudijime nėra sąlygos, kad būstas turi būti nuolat gyvenamas, nurodoma tik, kad būstas turi būti nuolat gyvenamame pastate, o šiuo atveju pastatas yra daugiabučio tipo, t. y. gyvenamasis. Be to, šalims nekyla pareiga keisti būsto paskirtį, jei kitokios paskirties patalpos užima mažiau nei 50 proc. patalpų. Jau anksčiau tose pačiose patalpose buvo du draudiminiai įvykiai – vagystė ir buto užpylimas, atsakovė dėl šių įvykių išmokėjo draudimo išmokas, pastabų neturėjo. Būsto draudimo taisyklės ieškovui nebuvo įteiktos, jis nebuvo su jomis supažindintas. Buto atstatymo vertė - apie 19070,06 Eur.
  3. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčo draudimo sutarties esminė sąlyga buvo ta, kad draudimo sutarties objektas - butas yra nuolat gyvenamas. Būsto draudimo taisyklių II dalies 1.6 p. nurodoma, kad draudimo rizikos padidėjimu laikoma, jei nuolat gyvenamas būstas ilgiau nei 60 dienų per metus yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. Apie draudimo rizikos pasikeitimą draudėjas privalo informuoti draudiką per 3 darbo dienas raštu. Atsakovė atliko tinkamą žalos administravimą ir ištyrė visas esmines įvykio aplinkybes, o savo atsisakymą mokėti draudimo išmoką pagrindė objektyviais duomenimis – įvykio vietos apžiūros metu surinktais duomenimis, darytomis fotonuotraukomis. Iš fotonuotraukų aiškiai matyti, kad didžioji dalis buto naudingojo ploto buvo užkrauta kartoninėmis dėžėmis bei kompiuterine įranga, todėl akivaizdu, kad butas yra administracinės – komercinės paskirties, kuriame nesilaikoma sandėliavimo tvarkos, todėl nuostoliai negali būti atlyginami. Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pažymoje nurodoma, kad „2015 m. sausio 24 d. buvo gesinamas gaisras ( - ), daugiabučio gyvenamojo namo rūsio patalpose, kurios priklauso pil. V. M., kurias pagal panaudos sutartį naudoja UAB „Dvejetainis kodas“. Ieškovas pažeidė jam Draudimo sutartimi nustatytą pareigą informuoti atsakovą apie draudimo rizikos pasikeitimą. Ieškovo argumentas, kad jis nebuvo supažindintas su draudimo taisyklėmis, nėra aktualus, nes ieškovas įrodinėja, kad ginčo butas buvo gyvenamas nuolat, t. y., kad taisyklės nebuvo pažeistos, todėl aišku, kad buvo su jomis susipažinęs. Ginčo dėl žalos dydžio nėra, jei būtų priteista žala, atsakovė žalos dydžio neginčytų.
  4. Trečiasis asmuo AB „SEB bankas“ su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti ir nurodė, kad 2007 m. kovo 28 d. kredito sutarties Nr. ( - ), sudarytos tarp ieškovo ir jo sutuoktinės bei AB „SEB bankas“, įvykdymo užtikrinimui banko naudai hipotekos lakštu yra įkeistas ieškovui ir jo sutuoktinei priklausantis butas, esantis ( - ). Pagal kredito sutartį visas turtas turi būti apdraustas.

4II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo V. M. 9,58 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
  2. Teismas nustatė, kad 2007 m. kovo 28 d. ieškovas ir atsakovė sudarė būsto, esančio ( - ), draudimo sutartį. 2013 m. liepos 30 d. buvo sudaryta Verslo turto draudimo sutartis tarp atsakovės ir UAB „Dvejetainis kodas“, pagal kurią buvo apdrausti visi įrengimai, esantys ginčo adresu. 2015 m. sausio 24 d. ginčo bute įvyko gaisras. 2015 m. vasario 3 d. Kauno apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pažymoje nurodyta, kad 2015 m. sausio 24 d. buvo gesinamas gaisras patalpose, kurias pagal panaudos sutartį naudoja UAB „Dvejetainis kodas“. Atsakovės atstovui 2015 m. sausio 27 d. atvykus apžiūrėti ginčo patalpos, šalys sudarė Turto sunaikinimo, sugadinimo aktą, kurį pasirašė ieškovo sūnus K. M., ir jame nurodė, kad butas naudojamas kaip komercinės patalpos. 2015 m. vasario 3 d. atsakovė pateikė ieškovui raštą dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, kuriame nurodė, kad draudimo išmoka nemokėtina, nes bute yra įsikūrusi įmonė, gyvenimui sąlygų nėra, o ieškovas apie pasikeitusią draudimo riziką atsakovei nepranešė. Į bylą pateikta 2010 m. kovo 10 d. Panaudos sutartis tarp V. M. ir UAB „Dvejetainis kodas“, kurioje nurodyta, kad UAB „Dvejetainis kodas“ naudojasi mažiau nei 50 proc. buto patalpų. 2016 m. gegužės 17 d. antstolis S. U. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.
  3. Dėl susipažinimo su draudimo taisyklėmis. Teismas atkreipė dėmesį, kad Būsto draudimo liudijime nurodoma, kad sutartį sudarantis asmuo, pasirašydamas ar sumokėdamas draudimo įmoką, patvirtina, kad yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija, todėl ieškovas privalėjo įrodyti, kad minimos Taisyklės jam nebuvo žinomos, tačiau ieškovas nepateikė jokių objektyvių to įrodymų. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad iš esmės ieškovo pozicija vadovaujasi tuo, kad jis nepažeidė Taisyklių, o ne, kad jas pažeidė dėl to, jog nebuvo su jomis supažindintas, todėl šiuo atveju nėra aktualu, ar ieškovas buvo supažindintas su Draudimo taisyklėmis, ar ne. Visgi, teismas manė, kad ieškovas byloje neįrodė, jog su taisyklėmis supažindintas nebuvo, o atsakovės ir liudytojų išdėstytų faktų visuma leido daryti išvadą, jog ieškovui taisyklės buvo žinomos ir jis su jomis buvo supažindintas.
  4. Dėl draudiko ir draudėjo pareigų. Esant bet kokiam Draudimo sutarties sąlygų pažeidimui ir įvykiui nepatekus į draudžiamųjų įvykių sąrašą, atsakovė, kaip draudikas, privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias ją nuo pareigos mokėti ar mažinti draudimo išmoką. Byloje esančiame 2007 m. kovo 28 d. Būsto draudimo liudijime, kurį atsakovė sudarė su ieškovu, numatyta, kad draudžiamas būstas, esantis adresu ( - ), draudimo laikotarpiui nuo 2007-03-29 iki 2032-03-28, priklauso nuolat gyvenamų pastatų grupei. Minėtame liudijime taip pat nustatyta, kad pastatas draudžiamas standartiniu pastatų draudimo variantu, t. y. nuo gaisro ar gamtinių jėgų. Draudimo liudijime nurodyta, jog draudėjas, pasirašydamas ir/ar sumokėdamas draudimo įmoką, patvirtina, kad yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija. Draudimo taisyklėse nurodyta, kad Taisyklės yra draudimo sutarties standartinės sąlygos, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Draudimo taisyklių I d. 2.6.4. p. numatyta, kad pasikeitus draudimo rizikai (padidėjus ar sumažėjus), draudėjas privalo per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Draudimo taisyklių II d. 1.6. p. numato, kad Draudimo rizikos pasikeitimas (padidėjimas ar sumažėjimas) – tai draudimo liudijime ir/ar kituose draudikui pateiktuose dokumentuose numatytų aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizika), pasikeitimas ar atsiradimas, apie kuriuos draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, raštu teiravosi pateikdamas draudėjui klausimus prašyme sudaryti draudimo sutartį ar kitokiu būdu. Draudimo rizikos padidėjimu laikoma apdrausto turto palikimas be priežiūros, apdrausto turto naudojimo paskirties pasikeitimas, išnuomojimas, komercinės veiklos vykdymas, taip pat jei nuolat gyvenamas būstas ilgiau nei 60 dienų per metus yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. Draudimo taisyklių II d. 2.1. p. taip pat nurodo, kad nuolat gyvenamas būstas – tai pastatas arba jo dalis, kurio ne mažiau nei pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos ir kuriame nuolatos (ne mažiau nei 305 dienas per metus) gyvena draudėjas su savo šeimos nariais.
  5. Teismo vertinimu, draudimo sutartis yra fiduciarinė, todėl draudėjas privalo pateikti draudikui teisingą informaciją, nes pats draudėjas informacijos teisingumo sudarant sutartį netikrina, todėl ieškovas, nurodydamas, kad draudžia gyvenamąjį būstą, turi pareigą užtikrinti šios sąlygos teisingumą. Pasikeitus aplinkybėms, t. y. butą išnuomojus, jame nebegyvenant ar pan., ieškovas turi pareigą apie tai informuoti draudiką, nes pats draudikas šių aplinkybių sužinoti neturi galimybės. Jei ieškovas, atsakovei pasiūlius, atsisako pakeisti sutartį pagal faktinę situaciją, teigdamas, kad butas yra nuolat gyvenamas, atsakovė neturi kitos išeities, kaip tikėti ieškovo nurodomomis aplinkybėmis, už kurių teisingumą atsako pats draudėjas ir butą toliau drausti kaip nuolat gyvenamą.
  6. Dėl nuolatinio gyvenimo ginčo bute. Byloje kilo ginčas dėl to, kokia buto dalis buvo naudojama kaip gyvenamosios patalpos, o kokia nuomininko UAB „Dvejetainis kodas“ veiklai bei ar iš viso bute kas nors gyveno. Bendras buto plotas – 75,13 kv. m., taigi, ne mažiau kaip 37,57 kv. m. turi būti naudojama kaip nuolat gyvenamos patalpos. Iš pateiktų į bylą dokumentų, liudytojų parodymų, teismas negalėjo daryti išvados, kad daugiau nei pusė naudingojo buto ploto buvo naudojama kaip gyvenamosios patalpos. Vertinant faktą, ar sudegęs butas buvo ne nuolat gyvenamas, ar nuolat gyvenamas, teismas laikė, kad byloje reikšmingi ne tik liudytojų parodymai, bet ir kiti įrodymai. Neginčytinas faktas, kad gaisro metu, nei V. A., nei ieškovo, jo sūnaus ar kitų asmenų bute nebuvo. Taip pat neginčytina, kad dalį ginčo patalpų nuomojosi įmonė UAB „Dvejetainis kodas“. Pasak teismo, byloje nėra aišku, kokią patalpų dalį naudojo UAB „Dvejetainis kodas“ ir ar kita patalpų dalis buvo gyvenama.
  7. Iš teismui pateiktų atsakovės iš karto po įvykio darytų fotonuotraukų aiškiai matyti, kad dalis patalpų buto užkrauta dėžėmis, kompiuterine bei kita technika, viskas buvo išmėtyta arba netvarkingai sudėta. Ieškovas į bylą pateikė kitas nuotraukas, kuriose matyti maisto produktai, spintelėje sudėti asmeniniai daiktai, vienas vaikiškas pliušinis žaislas, spintoje kabantys keli drabužiai, tačiau teismo vertinimu, šios nuotraukos negali būti vertinamos kaip atitinkančios įvykio metu buvusią buto būklę, nes nėra aišku, kada jos darytos – ieškovas bet kuriuo metu po įvykio galėjo susitvarkyti patalpas ir padėti šiuos daiktus, todėl nėra pagrindo teigti, kad šie daiktai buvo laikomi bute įvykio metu. Antstolio S. U. užfiksuotas faktines aplinkybes, t. y. pateiktas fotonuotraukas, kuriose matosi sutvarkytas vonios kambarys, padėti asmeniniai daiktai, teismas laikė neaktualiomis nagrinėjamam ginčui, nes šios aplinkybės buvo konstatuotos praėjus daug laiko po įvykio, o ne iš karto po jo, todėl manytina, kad atsakovės pateiktos nuotraukos, kurios darytos praėjus trims dienoms po įvykio, yra atitinkančios realią iki gaisro buto būklę, be to, byloje pateiktos ir nuotraukos po kitų ankstesnių draudiminių įvykių, kuriose buto vaizdas iš esmės nesiskiria, vertinant nuotraukas jose matomų daiktų ir jų kiekio prasme. Nors ieškovo atstovė teigė, kad dėžes išmėtė gaisrininkai, iki įvykio butas buvo tvarkingas, vis dėlto, atsakovė į bylą pateikė 2012 m. liepos 21 d. darytas to paties buto nuotraukas, kurios buvo darytos įvykus ginčo buto apliejimui, iš kurių matyti, kad buto būklė buvo identiška būklei po ginčo įvykio, t. y. taip pat buvo pilna netvarkingai sukrautų didžiulio kiekio dėžių, įvairios technikos. Be to, liudytoja V. A. taip pat nurodė, kad butas buvo tik šiek tiek tvarkingesnis, nei pateiktose nuotraukose. Teismas pažymėjo, kad minimos dėžės, kompiuterinė technika buvo visose buto patalpose, ne tik tose, kurias įmonė turėjo naudoti pagal Panaudos sutartį.
  8. Liudytojų ir šalių parodymai dėl to, ar butas buvo gyvenamas, skiriasi. Apklausti liudytojai T. Š. ir A. Z. nurodė, kad patalpos nebuvo panašios į gyvenamąsias patalpas, vaikščiojo įmonės darbuotojai, visur pilna primestų dėžių su įvairia įranga. Liudytojai nematė V. A., jos dukros ar jų asmeninių daiktų. Jiems rašant Turto sugadinimo aktus, taip pat nebuvo nurodyta, kad patalpose kažkas gyvena, priešingai, nurodoma, kad patalpos komercinės. Be to, teismas ypač atkreipė dėmesį ir į kitus įrodymus – 2015 m. vasario 3 d. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos rašte Dėl gaisro ( - ), nurodyta, jog buvo gesinamas gaisras rūsio patalpose, kurias pagal panaudos sutartį naudoja UAB ,,Dvejetainis kodas‘‘. Šiame rašte teismui svarbios dvi aplinkybės – pirma, jame neužsimenama, kad įmonė nuomoja ne visas patalpas, o tik kažkurią jų dalį, antra, nenurodoma, kad patalpose kažkas gyveno, dar daugiau, nurodoma, jog apdegė dvejos patalpos ir ten buvę daiktai, o analizuojant šioje pažymoje nurodytas aplinkybes kartu su liudytojos V. A. paaiškinimais, kad apdegė būtent tos patalpos, kuriose gyveno ji su dukra, teismo neįtikino tai, jog Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnams buvo žinoma informacija apie įmonės buvimą patalpose, bet nežinoma apie ten gyvenusius žmones. Be to, teismas akcentavo, kad ir 2016 m. gegužės 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole net neužsimenama apie V. A. sudegusius daiktus, - kaip tik nurodoma ,,kaip paaiškino V. M., gaisro metu žaliuzės buvo išlaužtos ir atidarytas langas. Per gaisrą sudegė jo asmeniniai daiktai, rūbai, TV, kompiuterinė technika, buities reikmenys, baldai, knygos‘‘. Taigi, liudytojos V. A. parodymai nesutapo nei su liudytojų parodymais, nei su kitais įrodymais, nes ji teigia bute nuolat gyvenusi. Šios liudytojos parodymai kėlė teismui abejonių, nes ieškovas ją, kaip buto gyventoją ir liudytoją teisme, nurodė itin vėlai, be to, ji teigė, kad yra labai gera ieškovo šeimos draugė, todėl gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Liudytoja V. A. nurodė, kad įvykio metu gyveno ginčo bute galiniuose kambariuose su savo mažamete dukra (tuo metu 7 m.). Liudytojos V. A. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas įvykio metu sutampa su ginčo buto adresu. Vis dėlto, atsakovė pateikė liudytojos asmens draudimo liudijimą, kuriame jos kontaktinis adresas nurodomas ( - ), sutartis galioja nuo 2014-12-19 iki 2016-12-18. Liudytoja taip pat draudė savo transporto priemones, todėl atsakovė pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad liudytoja 2013 m. sausio 4 d. savo kontaktinį adresą nurodė ( - ). Visuose dokumentuose liudytoja savo kontaktinį adresą pateikia kitą nei ginčo buto. Liudytoja teigė, kad šie adresai yra jos mamos ir sūnaus, o ne jos; asmeniui nėra draudžiama turėti kelių adresų korespondencijai, teismas sutiko su tokiais argumentais, tačiau pažymėjo, kad šiuo atveju nėra paneigta, kad atsakovė kitais adresais tikrai negyveno, o gyveno būtent ginčo bute visą jos registracijos ten laiką. Teismo neįtikino ieškovo ir liudytojos parodymai, kad bute ji gyveno nuolat, nes pateiktose į bylą nuotraukose nesimato jokių buities apyvokos daiktų, vaiko žaislų ar kitų reikmenų, ypač atsižvelgiant į tai, kad liudytoja nurodo gyvenusi ginčo bute kartu su mažamete dukra net 5 m., be to, kiti teisme apklausti liudytojai taip pat nematė jokių nuolatiniam gyvenimui reikalingų daiktų. Liudytojos teigimu, jos ir vaiko asmeniniai daiktai buvo išmesti gesinant gaisrą, kai kuriuos daiktus ji susirinko po gaisro, tačiau šis teiginys teismo neįtikino, nes mažai tikėtina, kad buvo išmesti visi liudytojos ir jos vaiko daiktai, o dauguma būtent įmonės daiktų palikti bute, todėl, vertinant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nėra tikėtina, jog neturint būtiniausių namų apyvokos daiktų, būtų įmanomas nuolatinis gyvenimas, ypač gyvenant toje patalpoje su mažamečiu vaiku. Šiuo atveju ginčo bute nebuvo jokių nuolatinio gyvenimo ženklų, patalpose buvo matomos tik dėžės ir kiti įmonės daiktai. T
  9. Teismas nustatė, kad turto sunaikinimo, sugadinimo akte, kurį pasirašė ieškovo sūnus K. M., taip pat nurodoma, kad patalpos naudojamos kaip komercinės, vykdoma komercinė veikla ir niekaip nėra užsiminta, kad kažkas bute gyvena. 2011 m. gegužės 6 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodoma, kad aplieta draudėjo sandėliavimo patalpa, šį aktą taip pat pasirašė K. M.. 2012 m. liepos 26 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte prie žymos ar patalpa naudojama, gyvenama, buvo parašyta, kad patalpose įsikūrusi įmonė, nuomos sutarties nėra, tačiau šis teiginys nubrauktas, nes, liudytojo teigimu, K. M. šiam teiginiui paprieštaravo, ir vietoje to parašyta, kad gyvena K. M.. Vis dėlto, šiame akte nurodyta, kad apžiūra atlikta dalyvaujant nuomininko (įmonės) atstovui – K. M.. Iš šių duomenų teismas nustatė, kad ieškovo pozicija yra neaiški ir klaidinanti, nes skiriasi informacija užfiksuota dokumentuose iki bylos iškėlimo teisme ir nurodyta parodymuose jau bylos nagrinėjimo metu.
  10. Į bylą pateikta ieškovo ir UAB „Dvejetainis kodas“ 2010 m. kovo 10 d. sudaryta Patalpų panaudos sutartis Nr. 10/03-10_01. Teismui kilo abejonių dėl šios sutarties sudarymo laiko ir aplinkybių, nes pradinis ieškovo argumentas buvo tas, kad patalpos yra gyvenamosios, o apie tai, kad dalis patalpų nuomojama net nebuvo užsiminta. Atsakovei pradėjus įrodinėti, kad patalpose veikė įmonė, nurodžius, kad Sunaikinimo aktuose, gaisrinės pažymoje nurodyta, kad patalpos yra komercinės (juose apie buto gyventojus neužsimenama), taip pat nurodžius, kad ne mažiau kaip 50 proc. buto ploto turi būti naudojama kaip gyvenamosios patalpos, ieškovas pateikė minėtą sutartį, kurioje nurodyta, kad įmonė naudoja mažiau nei 50 proc. buto ploto. Ieškovo atstovė taip pat teigė, kad ieškovas nebuvo supažindintas su Draudimo taisyklėmis, tačiau tuomet teismui kilo klausimas, kodėl šioje sutartyje yra įrašyta tokia, paprastai sutartims nebūdinga, sąlyga, numatanti ne konkrečias panauda naudojamas patalpas, ar jų plotus, o tai, kad naudojama ne daugiau kaip 50 proc. buto ploto. Ieškovas nepateikė teismui duomenų, kad ši sutartis yra registruota įmonės apskaitoje ar kitų įrodymų, kad sutartis buvo tikrai sudaryta būtent 2010 m., todėl ši sutartis teismo neįtikino ir neįrodė, kad įmonė naudojo mažiau nei 50 proc. buto patalpų.
  11. Ieškovo atstovas K. M. nurodė, kad įmonė vykdė savo veiklą kitais adresais, o ginčo bute tik laikė nereikalingus daiktus, pateikė duomenis, kad įmonė registruota ( - ), taip pat, kad įmonei priklauso pastatas, adresu ( - ). Atsakovė pateikė nuotraukas, darytas adresu ( - ), iš kurių matosi, kad pastatas yra apleistas, nenaudojamas. Ieškovo atstovas teigė, kad pastatas adresu ( - ), remontuojamas ir tai neužkerta kelio jo naudoti. Vis dėlto, iš pateiktų duomenų teismui nepanašu, kad remonto darbai vyksta. Be to, teismas pažymėjo, kad įmonė gali veikti keliais adresais, todėl šiuo atveju nėra aktualu, ar įmonė veikė ir kitais adresais, nes nustatyta, kad ginčo butą vis tiek naudojo, net jei ir ne kaip pagrindinę įmonės buveinę, o tik kaip tam tikrą sandėliavimo patalpą, ką nurodė pats ieškovo atstovas teismo posėdžio metu.
  12. Taigi, teismas vertindamas įrodymų bei parodymų visumą, tai, kad butas įvykio metu buvo pilnas dėžių, ieškovas nurodė, kad bute gyveno liudytoja jau iš esmės baigiant nagrinėti bylą, nors jokiuose kituose dokumentuose apie buto gyventoją užsiminta nebuvo, taip pat į tai, kad eilėje buto nuotraukų iš skirtingų laikotarpių nebuvo matyti jokių asmeninių daiktų, sprendė, jog butas nebuvo gyvenamas.
  13. Nors teismui kilo abejonių, ar liudytoja V. A. iš viso galėjo gyventi ginčo bute, vis dėlto teismas byloje nustatė, kad net liudytojai gyvenus ginčo bute, ji tuo metu naudojo mažiau nei pusę ginčo buto ploto. Šalys neginčijo, kad įmonė naudojo kambarius, kurie buto plane pažymėti numeriais 5-2 (16,39 kv. m.) ir 5-4 (12,07 kv. m.), taigi, iš viso 28,46 kv. m. Kadangi liudytoja nurodė, kad gyveno buto patalpose Nr. 5-8 ir 5-7, jai priskirtinas patalpų plotas būtų 20,08 kv. m. Teismas pažymėjo, kad tiek liudytoja V. A., tiek įmonės UAB „Dvejetainis kodas“ darbuotojai, turėjo naudotis sanitariniu mazgu (Nr. 5-6 ir 5-5, bendras plotas – 3,65 kv. m.) bei koridoriumi (Nr. 5-3, kurio plotas – 7,5 kv. m.), todėl pripažino, kad abi pusės šias patalpas naudojo po lygiai, t. y. po 5,575 kv. m. ploto. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojas T. Š. nurodė, kad dėžių, daiktų, atsargų buvo pridėta visur – koridoriuje, kambariuose, o parodžius jam buto planą nurodė, jog patalpoje 5-1 buvo dėžės. Svarbu, kad pati V. A. teisme paliudijo, kad buto patalpoje Nr. 5-1 buvo laikomi jos ir ieškovo sūnaus daiktai – dėžės, knygos ir pan., taip pat patikslino, kad daiktų buvo ne tiek daug, kiek kituose kambariuose, jų buvo gal kaip vieno europadėklo dydžio plotas; taip pat ir K. M. paaiškino, kad naudojo 5-2 ir 5-4 patalpas, 5-1 – nenaudojo, tačiau ten buvo įmonės daiktų, galėjo būti neišvalyta, patalpa buvo kaip sandėliukas. Kadangi nei ieškovas, nei UAB „Dvejetainis kodas“ pilnai nenaudojo šio kambario savo reikmėms ir negalima nustatyti, kokiomis dalimis kambarys buvo naudojamas, teismas vertino, kad kambarys buvo naudojamas abiejų šalių po lygiai, t. y. po 7,72 kv. m. Kaip matyti, V. A. iš viso galimai naudojo 33,35 kv. m., o UAB „Dvejetainis kodas“ – 41,75 kv. m. Taigi, akivaizdu, kad net jei V. A. bute gyveno, didžioji patalpų dalis nebuvo naudojama kaip gyvenamosios patalpos, todėl ieškovas turėjo pareigą pranešti atsakovei apie rizikos pasikeitimą ir pakeisti sutartį pagal realiai situaciją. Nors ieškovo atstovė nurodė, kad koridoriumi naudojosi tik V. A., tačiau teismas su tuo nesutiko, nes pagal planą, koridoriumi yra naudojamasi praktiškai norint patekti į visas kitas bute esančias patalpas.
  14. Teismui nustačius, jog apdegęs butas nebuvo nuolatos gyvenamas, konstatuotina, kad draudėjas neinformavo draudimo bendrovės apie pasikeitusią draudimo riziką, kuri numatyta Taisyklių II d. 1.6. p., t. y. jog apdraustas butas buvo ne nuolatos gyvenamas, ir tokiu būdu nesivadovavo šalių tarpusavio pasitikėjimo principu, esant fiduciarinei draudimo sutarčiai ir nepasidomėjo, ar minėto statuso pasikeitimas turėtų įtakos įvykus draudiminiam įvykiui. Taip pat ieškovas pažeidė draudimo sutarties šalių tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo principus.
  15. Teismas pažymėjo, kad ieškovui esant pakankamai atidžiam ir rūpestingam, turėjo būti žinoma ir suprantama draudimo polise įrašyta draudimo sąlyga, nurodanti, kad turtas yra draudžiamas kaip „nuolat gyvenamas pastatas“ ir tai, kad jeigu pastatai nėra nuolat gyvenami – bus didesnė draudimo įmoka. Ieškovas nėra nurodęs aplinkybių ir nėra pateikęs įrodymų, kad nuolatinis gyvenimas draudžiamuose pastatuose yra neesminė aplinkybė, neturinti reikšmės draudimo įmokai ar rizikos padidėjimus. Bute gyvenant nuolatos, įvykus elektros instaliacijos gedimui ar dėl kitų priežasčių kilus gaisrui, tikėtinai jis būtų pastebėtas greičiau ir būtų padaryti mažesni nuostoliai, todėl iš esmės šis nuolatinis gyvenimas bute turėjo įtakos ne tik draudimo rizikos pasikeitimui, bet ir padarytos žalos dydžiui. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog draudikas turėjo teisę neišmokėti draudimo išmokos, todėl ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
  16. Teismas, remdamasis CPK 92 str., iš ieškovo valstybės naudai priteisė 9,58 Eur pašto išlaidų.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismas ieškinį atmetė neįvertinęs visų Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. išvardytų kriterijų, lemiančių atsakovės teisę atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti. Teismas išvis nenagrinėjo klausimo ar atsakovė teisėtai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes taisyklių pažeidimas nėra pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, o tik pagrindas galimai sumažinti draudimo išmoką. Nagrinėjamu atveju jeigu ir laikyti, kad aš per 3 darbo dienas ieškovas nepranešė apie pasikeitusią draudimo riziką, t.y. kad butas nebuvo gyvenamas, nors tai yra netiesa, savaime nepatvirtina šios pareigos nevykdymo ir draudžiamojo įvykio atsitikimo, žalos atsiradimo priežastinio ryšio.
    2. Draudimo sutartis buvo sudaryta nesiteiraujant ieškovo dėl esminių aplinkybių, o nuotoliniu būdu ir atsakovui neišaiškinus draudimo rizikos, ir netgi neklausiant kaip butas bus naudojamas, todėl atsakovė negali remtis taisyklėmis, kurios nebuvo išaiškintos.
    3. Aplinkybes, kad dalis patalpų buvo naudojama UAB „Dvejetainis“ atsakovė gerai žinojo dar 2012 m., todėl nebuvo jokių naujų aplinkybių apie kurias ieškovas turėjo pranešti atsakovei. Tai patvirtino ir liudytojas T. Š. bei jo susirašinėjimas su atsakovės darbuotojais bei tai, kad 2013 m. liepos 31 d. Verslo turto draudimu Serija LD Nr. 99690868 pas atsakovę UAB „Dvejetainis“ buvo apdraudęs bute esančias atsargas. Todėl atsakovei žinant apie tai, kad UAB „Dvejetainis“ naudoja dali buto patalpų, t.y. apie galima pasikeitusia draudimo rizika, ieškovui negali būti uždėta pareiga informuoti atsakovę apie jai žinomas aplinkybes, todėl pažeidimas tūrėtų būti vertinamas kaip formalus.
    4. Atsakovės nurodomas draudimo taisyklių 2.6.4. pažeidimas nėra priežastiniame ryšyje su įvykiu ir atsiradusia žala. Nuolatinis gyvenimas nėra buvimas patalpose 24 valandas ir žmonės turi teisę atostogauti ar savaitgalį išvažiuoti į svečius (kas šiuo atveju ir atsitiko - gaisro metu V. A. buvo išvažiavusi į svečius) ir nors draudimo liudijime nurodyta, jog nėra įrengtos priešgaisrinės signalizacijos pajungtos prie apsaugos tarnybos, tačiau bute buvo įrengta priešgaisrinė signalizacija, kas mažina draudimo riziką ir jos dėka butas visas nesudegė.
    5. Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad atsakovė ieškovo nesupažindino su taisyklėmis ir neišaiškino draudimo taisyklių prasmės, neišaiškino draudimo rizikos, kadangi ieškovas yra vartotojas, o atsakovė yra stipresnioji sutarties šalis, kuri sudarė šias sąlygas ir kurių ieškovas negali pakeisti. Todėl atsakovė kaip stipresnioji sutarties šalis privalėjo tinkamai supažindinti ieškovą su draudimo taisyklėmis Nr. 064 pasirašytinai bei įteikti jų kopiją. Šiuo atveju atsakovei tinkamai nesupažindinus su draudimo taisyklėmis Nr. 064, neišaiškinus draudimo rizikos, visa atsakomybė dėl taisyklių pažeidimo turėtų atitekti atsakovei, kaip stipresniajai draudimo sutarties šaliai. Be to, nei draudimo sutartis, nei taisyklės nėra ieškovo pasirašytos.
    6. Teismas visiškai nepagrįstai nevertino, kad atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką remdamasi tuo, kad ieškovas nesilaikė sandėliavimo tvarkos taisyklių, nors su tokiomis taisyklėmis jis nebuvo supažindintas, o teismo nagrinėjimo metu atsakovė nesugebėjo paaiškinti kokias konkrečiai sandėliavimo tvarkos taisyklių nuostatas jis pažeidė.
    7. Nėra ginčo, jog dalį buto patalpų naudojo UAB „Dvejetainis“, tačiau nepaisant to, butas buvo pastoviai gyvenamas, jame atitinkamais laikotarpiais gyveno tiek K. M., tiek V. A., o ieškovas bute praleisdavau daugelį valandų dirbdamas savo mokslinius darbus. Tuo metu kai įvyko gaisras, patalpose gyveno V. A., tai patvirtino ir pati liudytoja.
    8. Teismas nepagrįstai abejoja panaudos sutartimi, nes butas susideda iš 4 kambarių, o sutartyje nurodant, kad įmonė naudosis ne daugiau nei 50 proc. buto ploto reiškia, kad naudosis dviem kambariais, kurie kaip teismui yra paaiškinta yra įėjus į butą po kaire ir po dešine puse. Todėl nors teismas ir laikė, kad toks patalpų apibudinimas nėra būdingas sutartims, ieškovui, kaip ne verslininkui, tokia sąlyga atrodo elementari ir logiška. UAB „Dvejetainis“ naudojo tik 28,46 kv. m. buto, o likusi 46,67 kv. m. buvo gyvenamos.
    9. Teismas nepagrįstai vertino, kad V. A. gali būti suinteresuota bylos baigtimi, kai tuo tarpu ji nėra ieškovo šeimos narys, ir nevertino atsakovės darbuotojų, kurie tikrai yra suinteresuoti bylos baigtimi, parodymų kritiškai. Toks įrodymų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad teismas buvo šališkas.
    10. Ieškovo pateiktos nuotraukos buvo padarytos būtent po gaisro įvykio; visi nuotraukose esantys daiktai yra aprūkę ir apdegę nuo gaisro; tvyro netvarka. Kai tuo tarpu iš atsakovės nuotraukų nematyti nei virtuvės, nei baldų, nei asmeninių daiktų, nors gaisro įvykio metu ir po jo šios patalpos ir daiktai buvo likę bute.
  1. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
    1. Atsakovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, rėmėsi Taisyklių II d. 10.1. p., o ne I d. 7.12. p., kurį nurodo apeliantė. II d. 10.1. p. nurodyta, jog draudikas papildomai turi teisę nemokėti ar mažinti draudimo išmoką, jei apdraustasis dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Taisyklėse nustatytas pareigas. Kadangi, šiuo atveju apeliantas pažeidė Taisyklių I d. 2.6.4. p., kuriame nustatyta, kad draudėjas privalo pasikeitus draudimo rizikai (padidėjus arba sumažėjus) per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Draudimo rizikos pasikeitimo atvejai yra nurodomi Taisyklių Draudimo sąlygose ir/arba Draudimo apsaugos papildomose sąlygose, tai ir atsisakymas mokėti draudimo išmoką pareikštas tinkamu pagrindu. Tarp šalių sudarytoje Draudimo sutartyje esminė sąlyga buvo, jog draudimo sutarties objektas butas yra nuolat gyvenamas. Taisyklėse aiškiai apibrėžta (II dalies 2.1. punktas), jog nuolat gyvenamas būstas – pastatas arba jo dalis (gyvenamasis namas arba butas), kurio ne mažiau nei pusė naudingo ploto yra gyvenamosios patalpos ir kuriame nuolatos (ne mažiau nei 305 dienas per metus) gyvena draudėjas su savo šeimos nariais.
    2. Iš atsakovės atstovo darytų fotonuotraukų aiškiai matosi, kad apdegęs butas nebuvo tinkamas nuolat gyventi. Butas buvo užkrautas kartoninėmis dėžėmis bei kompiuterine įranga, kas akivaizdžiai būtų trukdę visaverčiai gyventi apdegusiame bute. Butas yra panašus į sandėlį, o ne į gyvenamąjį būstą. Pateiktos fotonuotraukos buvo darytos iš karto po 2015 m. sausio 24 d. įvykio. Tuo tarpu ieškovo pateiktos kartu su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, darytos nuotraukos praėjus daugiau nei metams po gaisro, t. y. 2016 m. gegužės 16 d.
    3. Esminę reikšmę byloje turėjo liudytojų T. Š. bei A. Z. parodymai, kurie patvirtino, kad buvo ginčo bute, viską fotografavo ir fiksavo, tačiau jie net nepagalvojo, kad butas galėtų būti gyvenamas. Nurodė, kad bute vaikščiojo darbuotojai, tvarkė prekes, o ieškovo pozicija pagrįsta vien išvedžiojimais ir samprotavimais, taip pat V. A. parodymais.
    4. Buto kambariai yra skirtingo ploto, dar yra ir koridorius bei dušas su tualetu, todėl neaišku, kuriais kambariais pagal sutartį įmonė turėjo naudotis, kaip naudojamos kitos patalpos. Vadovaujantis ieškovo logika, įmonė turėjo įsipareigoti naudotis mažiau nei 2 kambariais, tačiau byloje ieškovas teigė, kad įmonė naudojosi daugiau nei 2 kambariais, kas rodo, jog pateikta sutartis neatitinka tikrovės – nors ieškovas teigia nebuvęs supažindintas su Taisyklėmis, į panaudos sutartį jau 2010 m. tariamai įsirašė nuostatą iš Taisyklių.
    5. Atsakovė taip pat rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis c. b. Nr. e2-950-285/2016, kur nurodyta, kad UAB „Dejetainis kodas“ yra savininko (K. M.) prašymu nurodytas faktiniu elektros vartotoju ir yra laikomas atsakovu byloje su LESTO.
    6. Šalys, sudarydamos draudimo sutartį, jau susitarė, kad tuo atveju, kai būstas nėra nuolat gyvenamas, tai jau laikoma rizikos padidėjimu. Draudikas negali prisiimti nekontroliuojamos rizikos, todėl yra laisvas sutartyje apsibrėžti, kas riziką didina, dėl ko draudikas turi būti informuojamas ir per kokį laikotarpį. Apeliantas laisva valia sutiko, kad tai yra rizikos padidėjimas ir sutiko, kad draudiką informuos per 3 dienas, tačiau tokio įsipareigojimo apeliantas nevykdė.
    7. Būstui esant nuolat gyvenamam visuomet mažiau tikėtina, jog jame įvyks vienoks, ar kitoks draudiminis įvykis, kadangi toks būstas yra atsakingiau ir daugiau prižiūrimas, jame praleidžiama daug daugiau laiko. Tuo tarpu patalpose, kurios nėra nuolat gyvenamos, o jose vykdoma komercinė veikla, o tuo labiau, kurios skirtos daiktų sandėliavimui, yra žymiai didesnė tikimybė įvykti draudiminiam įvykiui. Patalpose, kuriose vykdoma komercinė veikla gausu įvairių įrengimų, specialios technikos, taip pat tokios patalpos yra kitaip prižiūrimos, todėl įvykus gaisrui, akivaizdu, kad tokių „sandėliavimo“ patalpų rizika būtų visiškai kitaip vertinama.
    8. Paties fakto – butas buvo gyvenamas ar ne – nustatymui, nėra aktualu, ar ieškovas buvo su Taisyklėmis supažindintas. Bet kokiu atveju, jis nurodo, kad butas buvo gyvenamas ir įrodinėja būtent šią aplinkybę.
    9. Kadangi pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, jis nebesprendė klausimo dėl naudos gavėjo, tačiau tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų ieškinį tenkinti, liko neišspręstas klausimas dėl naudos gavėjo.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

9Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką. Draudikas (atsakovė) atsisakė mokėti draudimo išmoką, remdamasi Buto draudimo taisyklių Nr. 064 I dalies 10.1. p., 2.6.4. p., pagal kuriuos draudikas papildomai turi teisę nemokėti ar mažinti draudimo išmoką, jei apdraustasis dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Taisyklėse nustatytas pareigas; draudėjas privalo pasikeitus draudimo rizikai per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką, t. y. apeliantui nepranešus, kad apdraustas butas yra negyvenamas, jame yra administracinės-komercinės patalpos, kuriose nesilaikoma sandėliavimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas nurodytą pažeidimą įvertino kaip esminį draudimo taisyklių pažeidimą, kuris, anot teismo, yra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką.
  4. Dėl Draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pvz., pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 98 str. 8 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė būtent draudimo sutarties sąlygų pažeidimu (nepranešimu apie pasikeitusią draudimo riziką), byloje spręstinas draudimo sutarties pažeidimo (draudimo sutartimi prisiimtų pareigų nevykdymo) pasekmių teisinio kvalifikavimo klausimas.
  5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. kovo 28 d. Būsto draudimo liudijime, kurį atsakovė sudarė su ieškovu, numatyta, kad būstas, esantis adresu ( - ), draudžiamas standartiniu pastatų draudimo variantu, t. y. nuo gaisro ar gamtinių jėgų, draudimo laikotarpiui nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2032 m. kovo 28 d., bei kad butas priklauso nuolat gyvenamų pastatų grupei. CK 6.1010 str. 1 d. įtvirtinta draudėjo pareiga sutarties galiojimo metu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą. Draudimo taisyklių I dalies 2.6.4. punkte taip pat numatyta, kad pasikeitus draudimo rizikai (padidėjus ar sumažėjus), draudėjas privalo per 3 darbo dienas apie tai raštu informuoti draudiką. Draudimo taisyklių II dalies 1.6. punktas numato, kad Draudimo rizikos pasikeitimas (padidėjimas ar sumažėjimas) – tai draudimo liudijime ir/ar kituose draudikui pateiktuose dokumentuose numatytų aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizika), pasikeitimas ar atsiradimas, apie kuriuos draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, raštu teiravosi pateikdamas draudėjui klausimus prašyme sudaryti draudimo sutartį ar kitokiu būdu. Draudimo rizikos padidėjimu laikoma apdrausto turto palikimas be priežiūros, apdrausto turto naudojimo paskirties pasikeitimas, išnuomojimas, komercinės veiklos vykdymas, taip pat jei nuolat gyvenamas būstas ilgiau nei 60 dienų per metus yra negyvenamas ir neprižiūrimas pilnamečio asmens. Draudimo taisyklių II dalies 2.1. punkte numatyta, kad nuolat gyvenamas būstas – tai pastatas arba jo dalis, kurio ne mažiau nei pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos ir kuriame nuolatos (ne mažiau nei 305 dienas per metus) gyvena draudėjas su savo šeimos nariais.
  6. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad visas ginčo buto plotas yra 75,13 kv. m., o iš byloje esančios 2010 m. kovo 10 d. Panaudos sutarties, sudarytos tarp apelianto ir UAB „Dvejetainis kodas“, matyti, kad UAB „Dvejetainis kodas“ naudojasi mažiau nei 50 proc. buto patalpų. Pirmosios instancijos teismas laikė, minėta Panaudos sutartyje nurodyta nuostata yra nebūdinga sutartims bei, kad didžioji dalis patalpų nebuvo naudojamos kaip gyvenamosios. Nesutikdama su tokiu vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovas, sudarydamas Panaudos sutartį su UAB „Dvejetainis kodas“, jos 1.1. p. aiškiai apibrėžė sutarties objektą – dviejų kambarių, esančių priekyje nuo įėjimo ir kurie sudaro mažiau 50 proc. bendro buto ploto, kurių savininkas yra M. M., panaudos sąlygas, t. y. ieškovas leido naudotis dviem patalpomis, kurių bendras plotas 28,46 kv. m., todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia sutarties sąlyga. Liudytoja V. A. taip pat patvirtino, kad ji gyveno ginčo bute ir naudojosi galiniais kambariais, todėl net jai laikyti, kad tiek V. A., tiek ir UAB „Dvejetainis kodas“ bendrai naudojosi sanitariniu mazgu bei koridoriumi, t. y. po 5,575 kv. m., darytina išvada, kad UAB „Dvejetainis kodas“ vis tiek naudojo mažiau nei 50 proc. bendro buto ploto. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad patalpoje 5-1 buvo įmonės daiktų „vieno europadėklo dydžio“, vertino, kad nei įmonė, nei V. A. šia patalpa nesinaudojo pilnai, tačiau tiek liudytoja V. A., tiek ieškovas nuosekliai viso teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad patalpa 5-1 naudojosi tik liudytoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, jog patalpoje buvo V. A. nepriklausančių daiktų, kurie užėmė mažiau nei 1 kv. m., nereiškia, kad ji negalėjo naudotis kambariu pilnai savo reikmėms, todėl esant aukščiau nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad daugiau nei pusė buto patalpų buvo naudojamos kaip gyvenamosios patalpos, o ne kaip administracinės-komercinės patalpos.
  7. Apeliantas aplinkybei pagrįsti, kad ginčo butas buvo gyvenamas, taip pat pateikė fotonuotraukas, iš kurių aiškiai matyti, jog bute likę neišmesti maisto produktai, spintelėje sudėti asmeniai daiktai, pliušinis žaislas, spintoje kabantys drabužiai, bute taip pat yra buitinė technika, baldų, tačiau pirmosios instancijos teismas laikė, kad šios nuotraukos negali būti vertinamos kaip atitinkančios įvykio metu buvusią buto būklę. Viena vertus sutiktina, kad neįmanoma nustatyti tikslios nuotraukų padarymo datos, kita vertus, iš nuotraukų aiškiai matyti, kad jos darytos po gaisro, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad jos buvo darytos po įvykusio gaisro. Pažymėtina, kad vien tai, jog tiek iš atsakovės, tiek ir ieškovo pateiktų nuotraukų matyti, jog ginčo bute vyrauja netvarka, nereiškia, kad dalis buto patalpų negalėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios patalpos. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintą, į tai, kad daugiau nei pusė buto patalpų buvo naudojamos kaip gyvenamosios patalpos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad draudėjas neturėjo pareigos informuoti draudiko apie pasikeitusią draudimo riziką, kuri numatyta Taisyklių II dalies 1.6. punkte.
  8. Papildomai pažymėtina, kad CK 6.1010 straipsnyje įtvirtinta draudiko teisė padidėjus draudimo rizikai reikalauti pakeisti draudimo sąlygas arba padidinti draudimo įmoką, t. y. draudikas turi alternatyvaus pasirinkimo teisę. Liudytoja AB „Lietuvos draudimas“ konsultantė R. G. nurodė, kad 2015 m. sausio ar vasario mėn., gavusi atsakovės pranešimą draudimo sutarties peržiūrėjimo, t. y. jau po įvykusio gaisro, skambino ieškovui ir siūlė pakeisti sutartį, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad dar 2013 m. liepos 30 d. tarp atsakovės ir UAB „Dvejetainis kodas“ buvo sudaryta Verslo turto draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdrausti visi įrenginiai, esantys ginčo buto adresu. Be to, 2011 m. gegužės 6 d. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte taip pat konstatuota, kad ginčo bute iš viršaus bendrų patalpų aplieta draudėjo sandėliavimo patalpa. Taigi, atsakovei vėliausiai jau nuo 2013 m. liepos 30 d. buvo žinoma, kad UAB „Dvejetainis kodas“ savo veiklą vykdo dalyje buto, esančio adresu ( - ), t. y. apie galimai pasikeitusią (padidėjusią) draudimo riziką, tačiau atsakovė iki įvykusio gaisro nesiekė pakeisti draudimo sutarties sąlygų ar padidinti draudimo įmokos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė negali atsisakyti prisiimtos rizikos. Priešinga išvada paneigtų tiek bendruosius, tiek sutarčių vykdymo principus (CK 1.5, 6.200 straipsniai).
  9. Dėl supažindinimo su draudimo Taisyklėmis. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovė jo nesupažindino su taisyklėmis, todėl visa atsakomybė dėl taisyklių pažeidimo turėtų atitekti atsakovei, kaip stipresniajai draudimo sutarties šaliai, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina kritiškai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, draudimo liudijime nurodoma, kad sutartį sudarantis asmuo, pasirašydamas ar sumokėdamas draudimo įmoką, patvirtina, kad yra supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis ir jam yra įteikta jų kopija. Taip pat pažymėtina, kad aplinkybę, jog apeliantas buvo supažindintas su draudimo sutarties sąlygomis patvirtinta ir tai, kad draudimo liudijime nurodyta, pagal kokias Taisykles sudaroma draudimo sutartis. Be to, draudimo Taisyklės yra paskelbtos atsakovės interneto svetainėje, todėl net jei manyti, kad apeliantas nebuvo tinkamai supažindintas su taisyklėmis, jis, būdamas darbingo amžiaus bei turėdamas aukštąjį išsilavinimą, su jomis galėjo susipažinti atsakovės interneto svetainėje ar pareikalauti atsakovės pateikti jam Taisyklių kopiją, o aplinkybė, kad nei draudimo sutartis, nei Taisyklės nėra apelianto pasirašytos neturi esminės reikšmės, nes pats ieškovas nurodo, kad sutartis buvo sudaryta nuotoliniu būdu, o prašydamas jo naudai priteisti 19 070,06 Eur gaisro metu padarytos žalos atlyginimo, remiasi ginčo sutartimi. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog su Taisyklėmis supažindintas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovui taisyklės buvo žinomos ir jis su jomis buvo supažindintas.
  10. Dėl draudimo išmokos dydžio. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas prašo priteisti 19070,06 Eur žalos atlyginimo, kurią grindžia pateiktais rangovų pasiūlymais. Atsakovė šios sumos dydžio neginčijo, sutiko, kad ieškovas patyrė būtent tokio dydžio žalą. Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma (Draudimo įstatymo 2 str. 19 p.). Draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų) (Draudimo įstatymo 105 str.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad ginčo dėl draudimo išmokos dydžio nėra, daro išvadą, kad atsakovė turi pareigą išmokėti 19070,06 Eur draudimo išmoką, kuri yra draudžiamojo įvykio patirtų nuostolių dalies dydžio, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę).
  11. Dėl naudos gavėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. kovo 28 d. Kredito sutarties, sudarytos tarp AB SEB banko ir V. M. bei E. M., įvykdymui užtikrinti banko naudai hipotekos lakštu įkeistas V. M. ir E. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – butas su bendro naudojimo patalpa, esantis ( - ). Būsto draudimo liudijime Serija LD Nr. 104788142 naudos gavėju nurodytas trečiasis asmuo AB SEB bankas. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 56 dalyje nustatyta, kad naudos gavėju laikomas draudimo sutartyje nurodytas asmuo arba draudėjo, o draudimo sutartyje nustatytais atvejais ir apdraustojo, paskirtas asmuo, turintis teisę gauti draudimo išmoką. Ši nuostata įtvirtinta ir Būsto draudimo taisyklių Nr. 064, kurios yra šalių sudarytos Draudimo sutarties sudedamoji dalis, 1.8 punkte. Įstatymo įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė į draudimo išmoką išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014, kurioje kasacinis teismas nurodė, kad CK 4.171 straipsnio 5 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad nekilnojamojo daikto hipoteka apima ir šio daikto draudimo atlyginimą. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, į tai, kad draudimo sutartyje aiškiai įvardytas naudos gavėjas, teisėjų kolegijos vertinimu trečiasis asmuo AB SEB bankas pripažįstamas paskirtuoju naudos gavėju, dėl kurio, kaip trečiojo asmens, teisių sutarties šalys susitarė, ir kurio naudai priteistina 19070,06 Eur draudimo išmoka, išskaičiavus besąlyginę išskaitą (franšizę) bei atitinkamai 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  12. CK 4.171 straipsnio 4, 5 dalyse (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.) nustatytų imperatyviųjų nuostatų, pagal kurias hipotekos kreditoriaus reikalavimai užtikrinami ne tik įkeistu daiktu, bet ir šio daikto draudimo atlyginimu, įgyvendinimo tvarka nustatyta CK 4.196 straipsnio 2 dalyje. Pagal CK 4.196 straipsnio 2 dalį, jeigu įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, arba daiktas žuvo, kreditoriai turi teisę į daikto draudimo sumą, neviršijančią jų reikalavimų sumos, išmokamą tokia pat eile, kokia turėjo būti patenkinti jų reikalavimai; gavus raštišką visų kreditorių sutikimą, draudimo suma gali būti išmokama įkeisto daikto savininkui. Tai reiškia, kad kai daikto vertė sumažėja (pvz., dėl gaisro metu padarytos žalos) ir skolininkas neįvykdo įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, visų pirma, teisę į įkeisto nekilnojamojo daikto draudimo sumą, kuri neviršija jo reikalavimų, turi hipotekos kreditorius, o ne įkeisto daikto savininkas. Įkeisto daikto savininkui draudimo suma tokiu atveju gali būti išmokėta, tik esant raštiškam hipotekos kreditoriaus sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta UAB Medicinos bankas v. BUAB „Ilgakiemio malūnas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju naudos gavėjas turi teisę nuspręsti kas turi gauti draudimo išmoką – naudos gavėjas ar tiesiogiai draudėjas. Šios pozicijos laikosi ir trečiasis asmuo AB SEB bankas savo atsiliepime į ieškinį nurodęs, kad bankas, kaip naudos gavėjas, svarstys klausimą ir priims sprendimą, kam turi būti išmokėta išmoka.
  13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, daugiau nei pusė buto patalpų buvo naudojamos kaip gyvenamosios patalpos, todėl draudėjas neturėjo pareigos informuoti draudiko apie pasikeitusią draudimo riziką, kuri numatyta Taisyklių II dalies 1.6. punkte, o atsakovė turi pareigą išmokėti draudimo išmoką draudimo sutartyje nurodytam naudos gavėjui, kas sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
  14. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.).
  1. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas patyrė 829 Eur bylinėjimosi išlaidų (429 Eur žyminio mokesčio, 100 Eur už antstolio faktinių aplinkybių konstatavimą bei 300 Eur atstovavimo išlaidų); atsakovė ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad nors draudimo išmoka priteista naudos gavėjo – trečiojo asmens AB SEB banko naudai, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, tačiau ieškinys iš esmės patenkintas, ieškovo naudai iš atsakovės priteisina 829 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme.
  2. Ieškinį iš esmės tenkinus, 9,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistina iš atsakovės (LR Teisingumo ministro ir Finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/ IK-355, CPK 92, 96 str.).
  3. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ieškovas patyrė 429 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, į tai, kad apeliacinis skundas iš esmės patenkintas, apeliantui iš atsakovės priteistina 429 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1, 2 d.).

10Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Panaikinti 2016 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. M. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui AB SEB bankas dėl žalos atlyginimo, tenkinti iš dalies.

12Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, trečiojo asmens AB SEB banko, į. k. 112021238, naudai 19 041,10 Eur (devyniolika tūkstančių keturiasdešimt vieną eurą 10 ct) draudimo išmoką, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

13Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, ieškovo V. M., a. k. ( - ) naudai 829 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, bei 429 Eur (keturis šimtus dvidešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

14Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 9,58 Eur (devynis eurus 58 ct) pašto išlaidų į valstybės biudžetą (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, juridinio asmens kodas 188659752, sąskaitą Nr. ( - ), „Swedbank“, AB, b. k. 73000, įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai