Byla 2A-1674-163/2016

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Albinos Pupeikienės ir Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Rosetta Grupp“ ir trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimo pagal ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams UAB „Rosetta Grup“, UAB „Rapuva“, S. H., H. H., V. P., A. P. ir tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje Klaipėdos 1-ojo notarų biuro notarui E. S., Draudimo bendrovei AIG Limited Europe dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. ieškovė Klaipėdos apygardos prokuratūra, ginanti viešąjį interesą patikslintu ieškiniu prašė:
1) pripažinti negaliojančia ab initio 2010 m. kovo 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos m.1-ojo notarų biuro notaro (notarinio registro Nr. K1ES-3136), kuria: 331/973 žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ), Palangoje, UAB „RAPUVA“ (buvusi „NCC Housing“ ) pardavė UAB „Rosetta grup “, patalpą-butą, kurio bendras plotas - 164,93 kv. m., un. Nr. ( - ); 1/3 vandentiekio linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ), esančių ( - ), Palangoje, UAB „RAPUVA“ (buvusi „NCC Housing“ ) pardavė H. S., H. H., P. A., P. V.; 2) taikyti restituciją natūra ir: a) grąžinti UAB „RAPUVA“ (buvusi UAB „NCC Housing“) 331/973 (iš 0,0973 ha) žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. ( - ), esantį ( - ), Palangoje; b) grąžinti UAB „Rosetta grup“ pagal sandorį sumokėtus pinigus - 2896 Eurų; c) grąžinti UAB „RAPUVA“ (buvusi UAB „NCC Housing“) patalpą-butą, kurio bendras plotas - 164,93 kv. m., un. Nr. ( - ); 1/3 vandentiekio linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ), esančių ( - ), Palangoje; d) grąžinti H. S., H. H., P. A., P. V. pagal sandorį sumokėtus pinigus -207 368 Eurų.
  1. Ieškovė, kad byla iškelta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atskirosios nutarties pagrindu, ginant viešąjį interesą dėl neteisėtai sudaromų žemės pirkimo – pardavimo sutarčių. Ginčijamas šioje byloje žemės pirkimo – pardavimo sandoris tarp juridinių asmenų sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, kurį ketino sudaryti tretieji asmenys – fiziniai užsienio šalies piliečiai, kurie Lietuvoje pagal įstatymus negali įgyti žemės nuosavybės teise. UAB „Rosetta Grup“ įkurta žemei įgyti trečiųjų asmenų, buto, kuriam priklauso dalis ginčijamo žemės sklypo, naudai ir interesais. UAB „Rosetta Grup“ steigėjai yra užsienio šalies piliečiai, įmonės direktoriumi yra trečiasis asmuo ir buto savininkas S. H.. Įmonė nevykdo komercinės veiklos. Tretieji asmenys, buto savininkai, būdami užsienio šalies piliečiais pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali nuosavybės teise įgyti žemės Lietuvoje. Pirkimo pardavimo sutarties dalykas yra ne savarankiškas pastatas, o butas daugiabučiame name, sprendžiant dėl pirkėjų teisių į žemės sklypą taikytinas ne tik LR CK 6.394 straipsnis, bet ir Žemės įstatymo 30 straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis būtent tokio pobūdžio pirkimo - pardavimo sutarties šalių santykius dėl žemės, ginčo pirkimo - pardavimo sutartyje nebuvo aptartos buto pirkėjų teisės į žemės sklypą (jo dalį, priklausančią butui), tai tokia sutartis, kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.394 straipsnio 2 daliai, negalėjo būti notaro tvirtinama ir yra negaliojanti, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Palangos miesto apylinkės teismas 2016-06-27 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir nusprendė:
  2. 1) Pripažinti negaliojančia 2010 m. kovo 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro (notarinio registro Nr. K1ES-3136), dėl 331/973 žemės sklypo, kadastrinis numeris ( - ), dalies ( - ), Palangos mieste, pirkimo - pardavimo, sudarytą tarp UAB „Rapuva“ (anksčiau „NCC Housing“) ir UAB „Rosetta Grup“ ir patalpos-buto, kurio bendras plotas - 164,93 kv.m., un. Nr. ( - ); 1/3 vandentiekio linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ), esančių ( - ), Palangoje, sudarytą tarp UAB „Rapuva“ (buvusi „NCC Housing“ ) ir H. S., H. H., P. A., P. V..
  3. 2) Taikyti restituciją ir grąžinti šalis į padėtį buvusią iki 2010 m. kovo 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, t. y. įpareigoti:
  4. a) grąžinti atsakovei UAB „Rapuva“, į.k. ( - ), E. A. g. 18, Vilnius 331/973 (iš 0,0973 ha) žemės sklypo dalį, kadastrinis numeris ( - ), ( - ), Palangos mieste, o atsakovei UAB „Rosetta Grup“, į. K. 302487524, ( - )-1, Palanga, grąžinti 2896,20 eurų;
  5. UAB „Rapuva“ grąžinti 207 368 eurų H. S., H. H., P. A., P. V., o šie asmenys įpareigotini grąžinti patalpą - butą, esantį ( - )-1, Palanga, kurio unikalus Nr. ( - ), 1/3 vandentiekio linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ); 1/3 nuotekų linijos un. Nr. ( - ), esančių ( - ), Palangoje.
  6. 3) Priteisti iš atsakovų UAB „Rapuva“, H. S., H. H., P. A., P. V. po 646,40 Eur žyminio mokesčio ir po 11,39 Eur korespondencijos siuntimo išlaidų valstybei, o iš atsakovės UAB „Rosetta Grup“ 11,39 Eur korespondencijos siuntimo išlaidų valstybei.
  7. Teismas nustatė, kad pagal 2010-03-07 nekilnojamojo daikto ( - )-1, Palangoje, esančio buto pirkimo pardavimo sutartį, patvirtintą notaro E. S., tarp atsakovų UAB „Rapuva“ ir UAB „Rosetta Grup“, S. H., H. H., V. P., A. P., atsakovė UAB „Rapuva“ (anksčiau „NCC Housing“) pardavė, o atsakovai S. H., H. H., V. P., A. P. nupirko butą ( - )-1, Palanga. Ta pačia sutartimi atsakovė UAB „Rapuva“ pardavė, o atsakovė UAB „Rosetta Grup“ nupirko žemės sklypo 331/973 dalį tuo pačiu adresu, priskirtą butui ( - )-1, Palanga. Atsakovai S. H., H. H., V. P., A. P. yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, todėl neturi teisės Lietuvos Respublikos teritorijoje įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise. Tačiau atsakovai turi teisę Lietuvoje nuosavybės teise įsigyti kitą nekilnojamąjį turtą (pvz., gyvenamosios, komercinės ar kitokios paskirties patalpas ir pastatus), todėl atsakovai S. H., H. H., V. P., A. P. 2010-03-04 įsteigė juridinį asmenį UAB „Rosetta Grup“, įmonės direktoriumi paskirtas atsakovas S. H.. Įmonė komercinės veiklos nevykdo.
  8. Dėl apsimestinio sandorio sudarymo, teismas sprendimą motyvavo tuo, kad 2010-03-17 žemės pirkimo – pardavimo sandoris turi apsimestinio sandorio požymių, nes sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi – atsakovais S. H., H. H., V. P., A. P., o su šių asmenų įsteigta įmone UAB „Rosetta Grup“. UAB „Rosetta Group“ buvo įsteigtas trumpą laiką prieš ginčo sutarties sudarymą, tiek buto, tiek žemės sklypo pirkimas–pardavimas įforminti viena sutartimi, ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas UAB „Rosetta Group“ iš esmės jokios veiklos nevykdė, taip pat šiuo metu įgytame žemės sklype jis veiklos nevykdo. Be to 2010 m. kovo 3 d. prašyme laikinai įtraukti į Juridinių asmenų registrą pavadinimą, steigimo sutartyje ir 2010 m. kovo 8 d. prašyme registruoti Juridinių asmenų registre, t. y. dar iki buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, atsakovo UAB „Rosetta Group“ buveinės adresas jau nurodomas ( - )-1, Palanga, nors šis butas atsakovų H. S., H. H., P. A., P. V. dar nebuvo nupirktas.
  9. Dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties, kai jos dalykas yra ne savarankiškas pastatas ar nekilnojamojo turto objektas, o jo dalis, teismas nurodė, kad sudarant tokį sandorį, sutartyje imperatyviai turėjo būti aptartos buto pirkėjų, t. y. atsakovų H. S., H. H., P. A., P. V., teisės į žemės sklypą. Kadangi buto pardavėjas buvo kartu ir žemės sklypo savininkas, o atsakovai H. S., H. H., P. A., P. V. neturi teisės Lietuvoje įgyti žemės nuosavybės teise, tai pardavėjas turėjo teisę butui priklausančią žemės sklypo dalį šiems atsakovams išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar pan., privalomai tai aptardamas sutartyje. Kadangi pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptartos buto pirkėjų teisės į žemės sklypą (jo dalį, priklausančią butui), tai tokia sutartis, kaip prieštaraujanti CK 6.394 straipsnio 2 daliai, negalėjo būti notaro tvirtinama ir yra negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.
  10. Dėl restitucijos taikymo, teismas konstatavęs, kad 2010-03-17 žemės pirkimo – pardavimo sandoris turi apsimestinio sandorio požymių, nes sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi – atsakovais S. H., H. H., V. P., A. P., o su šių asmenų įsteigta įmone UAB „Rosetta Grup“, ir buto pirkimo – pardavimo sutartis yra prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.394 straipsnio 2 daliai, negalėjo būti tvirtinama notaro ir yra negaliojanti, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normomsm, taikytina restitucija natūra ir UAB “Rapuva” grąžintinas turtas, o pirkėjams UAB „Rosetta Grup“ ir H., H. H., V. P., A. P., priteisiant už šį turtą sumokėtą pinigų suma. Teismas laikė nepagrįstu atsakovės UAB „Rosetta Grup“ atstovo argumentu, kad restitucijos taikymas pažeis turto pardavėjo UAB Rapuva“ interesus, nes panaikinus sandorį, restitucijos taikymas yra būtinas, be to, turto sugrąžinimas teisėtam jo savininkui, nelaikytinas savininko teisių ir interesų pažeidimu.
  11. Dėl viešo intereso gynimo, teismas dėl draudimo Baltarusijos piliečiams įsigyti Lietuvoje žemės sklypą pažeidimas, pažeidžia viešąjį interesą, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl prokuroras privalo ginti pamatines vertybes, pasinaudodamas įstatymo numatytomis priemonėmis.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6

  1. Atsakovė UAB „Rosseta Grup“ pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės – atmesti ieškovės ieškinį.
  2. Atsakovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja legislatyvinė omisija, todėl yra pagrindas kreiptis į LR Konstitucinį teismą. Teigia, kad 6.394 str. 2 d. numato bendrą reikalavimą įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės, nuomos ar užstatymo teise įgyti ir žemės sklypą (jo dalį), kuriame yra perkamas nekilnojamasis turtas, ši teisės norma yra suderinta su LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo draudimu, kadangi, šiuo atveju, Baltarusijos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikoje nereikia nuosavybės teise įsigyti žemę ir jie ją gali valdyti kitais teisėtais pagrindais. Tuo tarpu, LR Žemės įstatymo 30 str. 7 d. yra akivaizdžiai nesuderintas su konstituciniame įstatyme įtvirtintu draudimu bei konstitucine nuosavybės teise, kadangi esamas teisinis reglamentavimas užkerta kelią pirkėjams, t.y. užsieniečiams, neatitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, įsigyti butų ir kitų patalpų daugiabučiuose namuose, kadangi įsigyjant butus privalomai reikia nuosavybės teise įsigyti žemę, kas minėtiems subjektams yra draudžiama. Toks draudimas yra akivaizdi teisės spraga, kadangi LR Žemės įstatymo 30 str. 7 d. yra nesuderinta su LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo draudimu. Nurodo, kad yra pagrindas kreiptis į LR Konstitucinį teismą dėl teisinio reguliavimo spragos išaiškinimo.
  3. Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios istancijos teismas netinkamai pritaikė restitucijos taisykles. Nurodo, kad tam, jog būtų pritaikyta restitucija natūra ir šalys būtų grąžinamos į status qua ante UAB „Rupuva“ turėtų atgauti lygiai tokios pat vertės turtą, kurį turėjo prieš pasirašant Sutartį. Taigi, teismas turėjo vertinti, kokia buto ir kito turto vertė buvo pasirašant Sutartį, o kokia yra šiuo metu, tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Taip pat nurodo, kad UAB „Rupuva“ neturi jokio turto, todėl teismas turėjo įvertinti realias minėtos įmonės galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Taip pat teismas restituciją taikė įvertinęs ne restitucijos padarinių sąžiningumą, bet asmenų sąžiningumą, kas lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
  4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AIG Europe Limited (Finland Branch) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR Žemės įstatymo 30 str. 7 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 29 str., 47 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 6 str. 2 d. bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės ieškinį.
  5. Trečiasis asmuo nurodo, kad Sutarties notarinio tvirtinimo metu galiojusi LR CK 6.394 str. 1 d. redakcija atitinkamai nustatė, jog pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo- pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjui perduodama nuosavybės teisė i ta žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką numato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta - yra negaliojanti (LR CK 6.394 str. 2 d.). Jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas (LR CK 6.394 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau - Žemės įstatymas) 30 str. 7 d. ginčo Sutarties notarinio tvirtinimo metu atitinkamai nustatė, jog perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (toliau - Konstitucinis įstatymas) 3 str. nustato, jog pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybės teise žeme, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Minėti kriterijai išvardinti Konstitucinio įstatymo 4 str. Minėto Konstitucinio įstatymo 6 str. 2 d. atitinkamai nustato, jog šio įstatymo 4 str. nustatytų kriterijų neatitinkantiems užsienio subjektams draudžiama įsigyti nuosavybės teise žeme, vidaus vandenis ir miškus, tačiau ši turtą jie gali valdyti ar naudoti Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė ir teisinė situacija, kai įstatymu leidėjas Žemės įstatymo 30 str. 7 d. įtvirtino tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo yra netiesiogiai ribojama užsienio piliečių (subjektų), kurie neatitinka Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, teisė įsigyti nuosavybės teise konkrečios rūšies statinius, t.y. butus ar kitas patalpas daugiabučiuose namuose, kai jų ir žemės sklypo, kuriame jie yra, savininkas yra tas pats asmuo, nors tokio pobūdžio ribojimas neišplaukia iš jokio kito teisės akto inter alia minėto Konstitucinio įstatymo ir/ar pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog nagrinėjamu atveju Žemės įstatymo 30 str. 7 d. norma pardavėją valdingai įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokia daiktine teise naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, t.y. Įstatymas nesuteikia teisės šalims susitarti kitaip.
  6. Trečiasis asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra būtinybė prokurorui ginti viešąjį interesą įstatyme numatytomis priemonėmis, kadangi pirmosios teismas tenkindamas ieškovės pareikštą ieškinį pažeidė pusiausvyrą tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų, t.y. atsakovų, teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo. Pirmosios instancijos teismas, taip pat privalėjo įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, tačiau to tinkamai taip pat neatliko.
  7. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo atmesti apeliantų apeliacinius skundus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  8. Nesutinka su apeliantų argumentais, kad byla buvo išspręsta labai formaliai, neįvertinus teisinio reglamentavimo spragų bei problemų, kad teismas turėjo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 47 straipsnio 3 daliai, o taip pat - Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-01-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-68/2015, kuria panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-06 nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-15 sprendimą bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, aiškiai ir nedviprasmiškai įvardino, kokios teisės normos turėjo būti taikomos konkrečiu atveju ir jas analizavo. Teismas vienareikšmiškai pasisakė, kad „Tais atvejais, kai pirkimo - pardavimo sutarties dalykas yra ne savarankiškas pastatas ar kitas nekilnojamojo turto objektas, bet jo dalis, t. y. butai, patalpos daugiabučiuose namuose, sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikytinas ne tik CK 6.394 straipsnis, bet ir Žemės įstatymo 30 straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis būtent tokio pobūdžio pirkimo - pardavimo sutarties šalių santykius dėl žemės. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga perduoti žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam butui ar kitoms patalpoms naudoti pagal paskirtį, nuosavybės teisę siejama su parduodamo turto tinkamu eksploatavimu ir nepriklauso nuo to, ar pardavėjas yra viso, ar tik dalies žemės sklypo, priskirto daugiabučiam namui, savininkas. Teisiškai reikšminga aplinkybė yra nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjimas. Jeigu buto ar kitos patalpos pardavėjas yra žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkas, tai Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma valdingai jį įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokią daiktinę teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, įstatymas nesuteikia teisės šalims susitarti kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A, S. ir kt. v. BU AB „Kasva" ir kt., bylos Nr. 3K-3-221/2013).
  9. Nesutinka ir su apeliantų pozicija, kad teismas nepasisakė ir nesprendė klausimų dėl apeliantų pareikštų reikalavimų ir juos pagrindžiančių dokumentų taikydamas restituciją. Teismas tenkindamas apeliantų prašymą išsireikalavo UAB „RAPUVA“ finansinius dokumentus, juos visapusiškai bei išsamiai ištyrė ir įvertinęs UAB „RAPUVA“ finansinę padėtį, padarė išvadą, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog UAB “Rapuva” po teismo sprendimo sieks bankrutuoti ar bankrutuos, ir dėl to bus apsunkintas ar visai negalimas dvišalės restitucijos įgyvendinimas, teismas neturėjo pagrindų abejoti atsakovės UAB „Rapuva” mokumu taikius restituciją.
  10. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notaras pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, AIG Europe Limited (Finland Branch) 2016-07-27 apeliacinio skundo. Taip pat šis trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į UAB „Rosseta Grup“ apeliacinį skundą, juo sutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo jį tenkinti.
  11. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, AIG Europe Limited (Finland Branch) pateikė atsiliepimą į atsakovės UAB „Rosseta Grup“ apeliacinį skundą, juo prašo tenkinti apeliantės apeliacinį skundą.
  1. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  2. LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl prašymo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl esamos legislatyvinės omisijos, restitucijos taikymo, viešojo intereso gynimo.
  4. Apeliantai prašo stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR Žemės įstatymo 30 str. 7 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 29 str., 47 str. 3 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principams, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 6 str. 2 d. bei panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės ieškinį. Teigia, kad LRCK 6.394 str. 2 d. numato bendrą reikalavimą įsigyjant nekilnojamąjį turtą, nuosavybės, nuomos ar užstatymo teise įgyti ir žemės sklypą (jo dalį), kuriame yra perkamas nekilnojamasis turtas, ši teisės norma yra suderinta su LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo draudimu, kadangi, šiuo atveju, Baltarusijos Respublikos piliečiams Lietuvos Respublikoje nereikia nuosavybės teise įsigyti žemę ir jie ją gali valdyti kitais teisėtais pagrindais. Tuo tarpu, LR Žemės įstatymo 30 str. 7 d. yra akivaizdžiai nesuderintas su konstituciniame įstatyme įtvirtintu draudimu bei konstitucine nuosavybės teise, kadangi esamas teisinis reglamentavimas užkerta kelią pirkėjams, t.y. užsieniečiams, neatitinkantiems europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, įsigyti butų ir kitų patalpų daugiabučiuose namuose, kadangi įsigyjant butus privalomai reikia nuosavybės teise įsigyti žemę, kas minėtiems subjektams yra draudžiama. Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė ir teisinė situacija, kai įstatymu leidėjas Žemės įstatymo 30 str. 7 d. įtvirtino tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo yra netiesiogiai ribojama užsienio piliečių (subjektų), kurie neatitinka Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, teisė įsigyti nuosavybės teise konkrečios rūšies statinius, t.y. butus ar kitas patalpas daugiabučiuose namuose, kai jų ir žemės sklypo, kuriame jie yra, savininkas yra tas pats asmuo, nors tokio pobūdžio ribojimas neišplaukia iš jokio kito teisės akto inter alia minėto Konstitucinio įstatymo ir/ar pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Toks draudimas yra akivaizdi teisės spraga, kadangi LR Žemės įstatymo 30 str. 7 d. yra nesuderinta su LR Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo draudimu.
  5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi pagal esamą teisinį reglamentavimą pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamos bylos dalyvaujančio byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą, tačiau toks prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).
  6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Ši Konstitucijos nuostata detalizuota Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme, kuriame nustatyti užsienio subjektai, kuriems nustatyta tvarka leidžiama nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus ir sąlygos, tvarka ir apribojimai, kurių laikydamiesi užsienio subjektai gali tai padaryti (konstitucinio įstatymo 1 straipsnis). Konstitucinio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus Lietuvos Respublikoje gali būti leidžiama įsigyti užsienio subjektams, atitinkantiems pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, o 4 straipsnyje nurodyta, kad tokiais subjektais laikomi ES valstybėse narėse, asociacijos sutartį su ES sudariusiose valstybėse, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) valstybėse, NATO valstybėse bei Europos ekonominės erdvės (EEA) valstybėse įsteigti juridiniai asmenys ir organizacijos. Minėtus europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka ir nurodytų valstybių piliečiai bei nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės (konstitucinio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Taigi konstitucinis įstatymas aiškiai nurodo užsienio subjektus, kurie gali nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus Lietuvos Respublikoje.
  7. Byloje teismo nustatytos ginčo nagrinėjimui teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių apeliantai neginčija, kad tretieji asmenys yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, kurie neatitinka konstitucinio įstatymo 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, todėl neturi teisės Lietuvos Respublikos teritorijoje įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise.
  8. Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl užsieniečių teisės įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pagal 2010-03-07 nekilnojamojo daikto ( - ), Palangoje, esančio buto pirkimo pardavimo sutartį, patvirtintą notaro E. S., tarp atsakovų UAB „Rapuva“ ir UAB „Rosetta Grup“, S. H., H. H., V. P., A. P., atsakovė UAB „Rapuva“ (anksčiau „NCC Housing“) pardavė, o atsakovai S. H., H. H., V. P., A. P. nupirko butą ( - ), Palanga. Ta pačia sutartimi atsakovė UAB „Rapuva“ pardavė, o atsakovė UAB „Rosetta Grup“ nupirko žemės sklypo 331/973 dalį tuo pačiu adresu, priskirtą butui ( - ), Palanga.
  9. Atkreiptinas dėmesys, kad ši byla jau buvo peržiūrėta kasacine tvarka ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2015-01-09 civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015 nutartimi analizavo būtent LRCK 6.394 straipsnio normų taikymą byloje bei jo taikymą kartu su Žemės įstatymo 30 straipsniu. Kasacinis teismas išaiškino, kad kai pirkimo – pardavimo sutarties dalykas yra ne savarankiškas pastatas ar kitas nekilnojamojo turto objektas, bet jo dalis, t. y. butai, patalpos daugiabučiuose namuose, todėl sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikytinas ne tik CK 6.394 straipsnis, bet ir Žemės įstatymo 30 straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis būtent tokio pobūdžio pirkimo–pardavimo sutarties šalių santykius dėl žemės. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį, reikalingą šiam butui ar kitai patalpai daugiabučiame name eksploatuoti, jeigu ši žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso buto ar kitos patalpos perleidėjui. Taigi tais atvejais, kai sudaroma buto ar kitos daugiabučiame name esančios patalpos pirkimo–pardavimo sutartis, o pardavėjas yra žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam turtui naudoti pagal paskirtį, arba viso žemės sklypo savininkas, kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį. Ši įstatymo norma yra imperatyvioji, nes joje nepalikta galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies normoje nenurodyta jokių išlygų, susijusių su žemės sklypo savininko teisių apimtimi. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga perduoti žemės sklypo dalies, reikalingos parduodamam butui ar kitoms patalpoms naudoti pagal paskirtį, nuosavybės teisę siejama su parduodamo turto tinkamu eksploatavimu ir nepriklauso nuo to, ar pardavėjas yra viso, ar tik dalies žemės sklypo, priskirto daugiabučiam namui, savininkas. Teisiškai reikšminga aplinkybė yra nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjimas. Jeigu buto ar kitos patalpos pardavėjas yra žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkas, tai Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies norma valdingai jį įpareigoja perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjui būtent nuosavybės, o ne kitokią daiktinę teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, įstatymas nesuteikia teisės šalims susitarti kitaip.
  10. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas byloje aiškiai konstatavo, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi tretiesiems asmenims parduotas butas, o atsakovui UAB „Rosetta Grup“, kurio dalyviai yra tretieji asmenys, žemės sklypo dalis, priklausanti šiam butui. Remiantis CK 6.394 straipsnio 2 dalimi, sudarant tokį sandorį, sutartyje imperatyviai turėjo būti aptartos buto pirkėjų, t. y. trečiųjų asmenų, teisės į žemės sklypą. Kadangi buto pardavėjas buvo kartu ir žemės sklypo savininkas, o tretieji asmenys neturi teisės Lietuvoje įgyti žemės nuosavybės teise, tai pardavėjas turėjo teisę butui priklausančią žemės sklypo dalį tretiesiems asmenims išnuomoti, perduoti panaudos pagrindais ar pan., privalomai tai aptardamas sutartyje. Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutartyje nėra aptartos buto pirkėjų – trečiųjų asmenų – teisės į perkamam butui priklausančią žemės sklypo dalį, neaptarta jos naudojimo tvarka, todėl tai sąlygojo, kad tokia sutartis, kaip prieštaraujanti CK 6.394 straipsnio 2 daliai, negalėjo būti notaro tvirtinama ir yra negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.
  11. Kasacinis teismas byloje taip pat konstatavo, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje imperatyviai nustatyta, jog tuo atveju, kai patalpų daugiabučiame name pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis neturi teisės parduoti patalpų atskirai nuo žemės sklypo dalies, reikalingos joms eksploatuoti, nuosavybės teisės. Tai reiškia, kad tuo atveju, jeigu trečiųjų asmenų įgytas butas yra daugiabučiame name, tai 2010 m. kovo 17 d. sudarytas buto pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį žemės sklypo dalis, reikalinga trečiųjų asmenų įgytam butui naudoti pagal paskirtį, nuosavybės teise jiems neperleidžiama, galbūt prieštarauja minėtai imperatyviajai Žemės įstatymo normai. Tuo atveju, jeigu pastatas, kuriame yra butas, nėra daugiabutis, tai minėtas sandoris prieštarauja imperatyviajai CK 6.394 straipsnio 1 dalies nuostatai. Dėl šios priežasties 2010 m. kovo 17 d. buto pirkimo–pardavimo sandoris teismo turėtų būti ex officio vertinamas kaip niekinis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Taigi iš šios kasacinio teismo išaiškinimo formuluotės matyti, kad yra numatyti konkretūs atvejai, kada yra aiškiai pažeidžiama imperatyvi Žemės įstatymo norma, kada LRCK 6.394 straipsnio 1 dalies imperatyvas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju yra teisės spraga, nepakankamai išaiškinanti teisės normų taikymą užsieniečiams siekiantiems įsigyti žemę Lietuvos Respublikoje.
  12. Papildomai nurodytina, kad LR Konstitucija yra aukščiausią galią turintis teisės aktas valstybėje, kuriam negali prieštarauti kiti žemesnės teisinės galios aktai, t.y. šiuo metu nagrinėjamas Žemės įstatymas, jo 30 straipsnio 7 punkto atitiktis LR Konstitucijai, todėl kompleksiškai vertinant konstitucinio teismo išaiškinimą, kuris aiškiai nurodo, užsienio subjektus, kurie gali nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus Lietuvos Respublikoje bei tai, kad bet kuriuo atveju įsigyjant nekilnojamąjį turtą teisiškai reikšminga aplinkybe visais atvejais yra žemės sklypo turėjimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 punktas prieštarauja Konstitucijai. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad tretieji asmenys yra Baltarusijos Respublikos piliečiai, kurie neatitinka konstitucinio įstatymo 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, todėl neturi teisės Lietuvos Respublikos teritorijoje įsigyti žemės, vidaus vandenų ir miškų nuosavybės teise, taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad trečiųjų asmenų įkurtas juridinis asmuo UAB „Rosetta Grup“, kuris nusipirko žemės sklypą, buvo įkurtas iš esmės tenkinti trečiųjų asmenų interesus, t.y. žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandoryje nurodyta atsakovė UAB „Rosetta Grup“ iš tiesų neketino įsigyti teisių ir pareigų pagal šią sutartį, jas įgyti siekė tretieji asmenys. Todėl šioje nagrinėjamo byloje, įvertinus susiklosčiusią faktinę situaciją, konstatuotas aplinkybes, bei Konstitucinio teismo išaiškinimą, kad esminė ir reikšminga aplinkybė yra žemės sklypo turėjimas ir apsauga, darytina išvada, kad visais atvejais užsieniečiai, neatitinkantys konstitucinio įstatymo 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų , negali įsigyti nei žemės sklypo, nei nekilnojamojo turto, kuriam priklauso žemės sklypas kaip to turto priklausinys. Taigi įvertinus tai, kad tikroji trečiųjų asmenų, Baltarusijos piliečių, valia buvo įsigyti daugiabutyje esantį butą kartu su žemės sklypu, akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad toks sandoris prieštarauja tiek Žemės įstatymui, tiek LR Konstitucijai, aiškiai įvardijančiai subjektus, kurie turi teisę įgyti žemę Lietuvos Respublikoje (Baltarusijos piliečiai į sąrašą neįtraukti).
Dėl restitucijos taikymo.
  1. Atsakovė taip pat nurodo, kad pirmosios distancijos teismas netinkamai pritaikė restitucijos taisykles. Nurodo, kad tam, jog būtų pritaikyta restitucija natūra ir šalys būtų grąžinamos į status qua ante UAB „Rupuva“ turėtų atgauti lygiai tokios pat vertės turtą, kuri turėjo prieš pasirašant Sutartį. Taigi, teismas turėjo vertinti, kokia buto ir kito turto vertė buvo pasirašant Sutartį, o kokia yra šiuo metui. Tačiau šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Taip nurodo, kad UAB „Rupuva“ neturi jokio turto, todėl teismas turėjo įvertinti realias minėtos įmonės galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Taip pat teismas restituciją taikė įvertinęs ne restitucijos padarinių sąžiningumą, bet asmenų sąžiningumą, kas lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
  2. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009).
  3. Nesutiktina ir su apeliantės pozicija, kad teismas nepasisakė ir nesprendė klausimų dėl apeliantų pareikštų reikalavimų ir juos pagrindžiančių dokumentų taikydamas restituciją. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas atsakovės ir trečiųjų asmenų atstovų prašymą išsireikalavo UAB „Rapuva" finansinius dokumentus, juos visapusiškai bei išsamiai ištyrė ir įvertinęs UAB „Rapuva“ finansinę padėtį, padarė išvadą, kad bylos duomenimis nenustatyta, jog UAB „Rapuva” po teismo sprendimo sieks bankrutuoti ar bankrutuos, ir dėl to bus apsunkintas ar visai negalimas dvišalės restitucijos įgyvendinimas, teismas neturėjo pagrindų abejoti atsakovės UAB „Rapuva” mokumu taikius restituciją. Tai patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Rapuva“ veikla sustabdyta, taikė laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti teismo sprendimo vykdymą bei galimus nuostolius, taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, netinkamai taikė restituciją byloje, nustačius, kad yra pagrindas panaikinti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį.
Dėl viešojo intereso gynimo.
  1. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra būtinybė prokurorui ginti viešąjį interesą įstatyme numatytomis priemonėmis, kadangi pirmosios teismas tenkindamas ieškovės pareikštą ieškinį pažeidė pusiausvyrą tarp viešojo intereso apsaugos bei atskirų asmenų, t.y. atsakovų, teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo. Pirmosios instancijos teismas, taip pat privalėjo įvertinti, ar viešasis interesas gali būti apgintas tik tuo būdu, kurį prašoma taikyti ginčo atveju, ar toks būdas yra efektyviausias, tačiau to tinkamai taip pat neatliko.
  2. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šia apeliantės pozicija.
  3. Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).
  4. Taigi nagrinėjamoje byloje prokuroras gindamas viešąjį interesą kreipėsi į teismą siekdamas pripažinti negaliojančia ginčo pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, sutartį sudariusių UAB „Rosetta Group“ (buvusi UAB „NCC Housing“), UAB „Rosetta Grup“, H. S., H. H., P. A., P. V., vadovaujantis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Taigi įvertinus tai, kad prokuroras siekė apginti 1996-06-20 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo Konstituciniu įstatymu saugomą vertybę – ne žemė ūkio paskirties žemę, kurią tik įstatymo nustatytais atvejais gali įsigyti užsienio šalių piliečiai, yra pagrindas konstatuoti, kad prokuroras teisėtai ir pagrįstomis, įstatymo numatytomis priemonėmis siekė apginti viešąjį interesą. Nagrinėjamu atveju kaip minėta anksčiau, konstatuota, kad buvo pažeistos teisės normos, reglamentuojančios užsienio šalių piliečių teisę įsigyti ne žemės ūkio paskirties žemę, o tokiu būdu pažeista LR Konstitucija – aukščiausią teisinę galią turtintis valstybės įstatymas.

7Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

  1. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyt anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliantų nurodytu apeliacinių skundų argumentų pagrindu (LRCPK 326 str. 1 d. 1 p.).

8Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

9palikti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai