Byla e3K-3-35-695/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo D. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius ir Vilniaus miesto 26-asis notarų biuras.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.51 straipsnio, reglamentuojančio palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą – palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, aiškinimo ir taikymo.
  2. Pareiškėjas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė visą palikimą, atsiradusį po jo motinos R. G. mirties, faktiškai pradėjęs turtą valdyti. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina mirė 2003 m. gruodžio 22 d., kad kartu su ja gyveno ( - ), ir po jos mirties jis vienintelis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Motina nekilnojamojo turto neturėjo, visas jos turtas, t. y. asmeniniai daiktai, drabužiai, papuošalai, atiteko jam kaip atsiminimas. Motinos mirties dieną pareiškėjui buvo septyniolika metų. Tuo metu pareiškėjas neišmanė teisinių dalykų, jam niekas nepaaiškino, kad jis, kaip vienintelis iš įpėdinių, faktiškai pradėjęs valdyti paveldėtą motinos turtą, turi kreiptis į notarą per tris mėnesius. 2006 m. mirė pareiškėjo brolis V. G.. Po brolio mirties jis su tėvu gyveno toliau, buvo laikinai išvykęs dirbti į Jungtinę Karalystę. 2008 m. grįžo į Lietuvą. 2012 m. mirė pareiškėjo tėvas V. G.. Po tėvo mirties pareiškėjas kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. 2015 m. lapkričio mėnesį pareiškėjui išaiškėjo aplinkybės apie motinos turėtas turtines teises į žemių nuosavybės atkūrimą, todėl jis kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl esamos tvarkos, dokumentų pateikimo. Tačiau, nesant paveldėjimo teisės liudijimo ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra vienintelis R. G. įpėdinis, informacija jam nebuvo suteikta. Jis kreipėsi į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir paveldėjimo teisės liudijimo į jo motinos turtą išdavimo, tačiau notaras nurodė, kad prašymas negali būti patenkintas, nes yra praleistas trijų mėnesių terminas palikimui priimti. Nustatyti minėtą juridinę reikšmę turintį faktą yra būtina, siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą, ir tam, kad pareiškėjas galėtų atitinkamoms institucijoms pateikti nustatytos formos prašymus, reikalaujamus dokumentus, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į po motinos mirties išlikusias teises.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad 2003 m. gruodžio 22 d. mirė pareiškėjo motina R. G.; po motinos mirties pareiškėjas nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo per nustatytą terminą; Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjos sudarytų testamentų ir palikimo priėmimo faktų; pareiškėjas yra pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą.
  2. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas po motinos mirties priėmė jos palikimą, t. y. paėmė visus jos daiktus, nepagrįsta kitais įrodymais, tik pareiškėjo paaiškinimais; pareiškėjas nenurodo nė vieno konkretaus daikto, kurį pasiėmė po motinos mirties.
  3. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad jo motina mirties dieną neturėjo nekilnojamojo turto. Teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas 1992 m. gegužės 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo butą ( - ). Pareiškėjo tėvų santuoka nutraukta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo sprendimu 2001 m. kovo 16 d., todėl butas buvo privatizuotas santuokos metu. Esant susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis yra įformintas vieno iš jų vardu, todėl butas, nepaisant jo registravimo Nekilnojamojo turto registre vieno iš sutuoktinių vardu, buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad po motinos mirties rūpinosi butu, už jį mokėjo mokesčius.
  4. Teismas kaip abejotinus vertino pareiškėjo paaiškinimus, kad apie jo motinai priklausiusią teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą jis sužinojo tik 2015 m. lapkričio mėn., t. y. praėjus beveik dvylikai metų po motinos mirties.
  5. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010), teismas nurodė, kad pareiškėjo įvardytas motinos palikto turto (neįvardyti daiktai) faktinis valdymas nelaikytinas palikimo priėmimu, kad palikimo priėmimo pradėjus faktiškai turtą valdyti faktas gali būti nustatomas atsižvelgiant į aktyvius įpėdinio veiksmus, vertinant visą bylos medžiagą. Tokiomis aplinkybėmis vien vieno iš suinteresuotų asmenų – pareiškėjo – išsakytas fakto pripažinimas ir suinteresuotų asmenų lakoniški atsiliepimai nėra pakankami, kad būtų galima konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjo nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis priėmė motinos palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti.
  6. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą.
  7. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog įpėdinis, siekdamas priimti palikimą aptariamu būdu, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir jis pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, turi įrodyti asmuo, reiškiantis tokį reikalavimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį, kad faktą, jog po motinos mirties pradėjo valdyti jai priklausiusį turtą, pareiškėjas įrodinėjo žodiniais paaiškinimais, tačiau nepateikė teismui šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad tokių įrodymų pateikti negali.
  8. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas iki motinos mirties gyveno kartu su ja, būtų svarbi tuo atveju, jei pareiškėjas būtų įrodęs, kad po mirties toliau liko gyventi toje pačioje vietoje kaip ir jo motina, naudojosi tais pačiais daiktais, rūpinosi jos turtu kaip savo, mokėjo mokesčius už butą. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas po motinos mirties išvyko studijuoti į kitą miestą, leidžia daryti išvadą, kad jokių daiktų po motinos mirties jis aktyviais veiksmais neperėmė.
  9. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai analizavo jo tėvų buto įgijimo aplinkybes, tačiau nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad nėra kitų pretendentų į motinos turtą, jis faktiškai ėmė valdyti po motinos mirties likusius asmeninius daiktus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo brolis mirė 2006 metais, todėl neatmetama galimybė, kad ir jis galėjo perimti motinos asmeninius daiktus. Vien dėl to, kad nėra duomenų apie asmenis, perėmusius turtą, nereiškia, kad pareiškėjas turtą perėmė ir jį valdė kaip savo. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog suinteresuoti asmenys neprieštaravo pareiškimui, neturi reikšmės, nes jie neturi suinteresuotumo šia byla, kadangi jiems nėra perėjęs joks bešeimininkis turtas.
  10. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu turėjo išankstinę nuomonę, buvo šališkas, neleido pareiškėjui pasisakyti dėl ginčo esmės. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pareikšti nušalinimą ir jis šia teise iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios nepasinaudojo, todėl sprendė, kad tik netenkinus pareiškimo pareiškėjas suabejojo teisėjo nešališkumu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo ar išankstinio nuomonės turėjimo nagrinėjant bylą, nurodė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama laikantis CPK nustatytų taisyklių, posėdžio metu buvo suteikta teisė pasisakyti tiek pareiškėjui, tiek jo atstovui, o pareiškėjo paaiškinimai ir proceso metu išsakyti argumentai buvo išanalizuoti sprendime.
  11. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Pareiškėjas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti jo pareiškimą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą po savo motinos mirties, faktiškai pradėdamas visą paveldimą turtą valdyti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos bendros teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016).
    2. Teismai pažeidė CPK 12, 177 ir 178 straipsnių nuostatas, nes teismų procesinių sprendimų išvados nepagrįstos, be pakankamų motyvų, neatsižvelgta į pareiškėjo duotus paaiškinimus, neatsakyta į visus pareiškėjo tiek pareiškime, tiek apeliaciniame skunde pateiktus teisinius argumentus. Teismai neatsižvelgė į įrodinėjimo ypatumus bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – jose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam nekiltų poreikis juos gauti kitu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Teismai šia praktika nesivadovavo, pažeidė CPK 443 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai turi imtis visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms visapusiškai išaiškinti.
    3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, savo išvadas grindė nepagrįstomis prielaidomis (nutartyje nurodyta: apelianto brolis mirė 2006 metais, todėl neatmetama galimybė, kad jis galėjo perimti motinos asmeninius daiktus). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad jo motina neturėjo nekilnojamojo turto, tačiau nenurodė, kokią reikšmę tai turi bylai, nors ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas objektyviai negali pateikti dokumentų, pagrindžiančių nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidas. Asmens negalėjimas pateikti teismui įrodymų, kurie objektyviai neegzistuoja, negali būti esminis kriterijus, sudarantis pagrindą netenkinti jo pateikto pareiškimo. Procesiniuose dokumentuose nurodyta, kokį kilnojamąjį turtą (daiktus) priėmė pareiškėjas po motinos mirties. Teismai konkrečiai nenurodė, kokius įrodymus pareiškėjas galėjo ar turėjo pateikti. Teismai apsiribojo teiginiu, kad pareiškėjas neįrodė savo argumentų, o tokie motyvai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Aplinkybės, kad brolis galėjo perimti motinos asmeninius daiktus, nepatvirtina jokie įrodymai. Priešingai, aplinkybė, kad pareiškėjui po tėvo mirties atiteko butas, įrodo, jog visas turtas ir turtinės teisės atiteko tik jam. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kas nors kitas, o ne pareiškėjas priėmė visą išlikusį turtą ir turtines teises po motinos mirties. Nepagrįsta teismų išvada, kad pareiškėjas negyveno bute ir savo aktyviais veiksmais nepriėmė palikimo. Asmens išvykimas studijuoti į kitą miestą nereiškia, kad asmuo nebegyvena savo deklaruotos vietos adresu, nebesilanko ten ir nebebendrauja su artimaisiais. Tai, kad pareiškėjas yra vienintelis likęs gyvas iš savo šeimos, nesudaro pagrindo netikėti ir nesivadovauti jo duotais parodymais.
  2. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pareiškėjo skundą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodo, kad nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjos R. G. palikimo perėjimą valstybei, neturi duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį R. G. paliktojo turto priėmimą valdyti.
  3. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įrodinėjimo taisyklių, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą – palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus turtą valdyti, taikymo

  1. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
  2. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).
  3. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).
  4. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016, 18,19 punktai). Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe.
  5. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti turtą, o pareiškėjo žodinių paaiškinimų nepripažino pakankamais įrodymais prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo įrodinėjamas faktinio palikimo valdymo aplinkybes.
  6. Pareiškėjas kasaciniame skunde šias teismų išvadas kvestionuoja, teigia, kad teismai netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra nustatyti jo paaiškinimus paneigiantys duomenys. Teisėjų kolegija pasisako dėl įrodymų vertinimo ypatumų šios kategorijos bylose.
  7. Šios nutarties 19 punkte minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką asmens, įrodinėjančio, jog jis palikimą priėmė faktiškai pradėjęs valdyti turtą, veiksmai vertinami individualiai kiekvienoje byloje, konkrečių bylos aplinkybių kontekste, taip pat turi būti atsižvelgiama į palikimą sudarančio turto pobūdį.
  8. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Taigi pareiškėjo žodiniai ir rašytiniai paaiškinimai civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą nustatymo yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis).
  9. Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų vertinimo nurodoma, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Į šias nuostatas turi būti atsižvelgiama vertinant pareiškėjo paaiškinimus civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad palikimą jis priėmė faktiškai pradėjęs valdyti paveldimą turtą.
  10. Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus dėl palikimo priėmimo reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jo paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes tokia yra įstatymu nustatyta paveldėjimo įforminimo tvarka ir kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Pareiškėjas nėra pažeidęs įstatymo reikalavimų, kadangi priimti palikimą faktiniais veiksmais yra teisėta, tik reikalaujama patikimai įrodyti faktą, kad atitinkami veiksmai buvo atlikti. Sprendžiant dėl suinteresuotumo reikia įvertinti, ar dėl šio fakto yra daugiau suinteresuotų asmenų, ar pareiškėjo prašymui yra prieštaraujama, ar dėl faktinių aplinkybių kyla ginčas, ar teikiami įrodymai, kurie ginčytų pareiškėjo nurodomus faktus. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai dėl palikimo priėmimo gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami palikimo priėmimo faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą faktinei aplinkybei nustatyti.
  11. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Šios nuostatos taikomos ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas pradėjus faktiškai valdyti turtą, nustatymo.
  12. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad įrodymai pagal savo įrodomąją reikšmę gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Tiesioginiai įrodymai yra faktiniai duomenys, kurie patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes. Šios kategorijos bylose tai gali būti faktai, kad asmuo paėmė turtą ir jį tvarkė, naudojo, juo disponavo ar atliko kitokius veiksmus, kurie patvirtintų, kad jis elgėsi kaip turto savininkas. Tokią informaciją turintys įrodymai, teismo vertinami pakankamumo prasme, turi didžiausią įrodomąją reikšmę. Netiesioginiai įrodymai patvirtina su įrodinėjamu palikimo priėmimo faktu susijusius reikšmingus duomenis, bet juose nėra tiesioginės informacijos apie įpėdinio kaip savininko veiksmus su palikimą sudarančiu turtu (pavyzdžiui, įpėdinio lankymasis palikimą sudarančio turto buvimo vietoje, domėjimasis turtu, jo būkle, tvarkymu ar likimu). Netiesioginiai įrodymai yra mažesnės įrodomosios vertės, tačiau ir jie gali patvirtinti atskiras palikimą sudarančio turto faktinio valdymo aplinkybes. Jos atskirais atvejais pagal konkrečias bylos aplinkybes gali būti pakankamos nustatant juridinę reikšmę turintį faktą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą.
  13. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes.
  14. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų ar darytų nepatikimus pareiškėjo žodinius paaiškinimus dėl jo veiksmų pradėjus valdyti po motinos mirties likusį ir palikimo objektą sudarantį turtą. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo paaiškinimai dėl savo veiksmų pradėjus faktiškai valdyti po motinos mirties likusį turtą buvo vienodi, nuoseklūs ir logiški. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad nebuvo pagrindo jų vertinti kaip nepatikimų ir jais nesivadovauti. Suinteresuoti asmenys neteikė pareiškėjo parodymus paneigiančių įrodymų, nenurodė šiuos parodymus paneigiančių aplinkybių, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo abejoti pareiškėjo paaiškinimais kaip patikimu įrodymu. Nors apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad teisinės reikšmės neturi aplinkybė, jog suinteresuoti asmenys neteikė prieštaravimų dėl pareiškėjo paaiškinimų, tačiau toks teiginys teisiškai nepagrįstas. Prieštaravimų pateiktiems įrodymams nepareiškimas reiškia, kad nėra pagrindo įrodymus vertinti kaip nepatikimus, sprendžiant dėl įrodymų vertinimo pagal CPK 185 straipsnį. Ši aplinkybė yra svarbi visų bylos įrodymų vertinimo kontekste darant išvadą dėl pareiškėjo pareiškimo pagrįstumo.
  15. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, motyvavo, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jo įrodinėjamą juridinę reikšmę turintį faktą. Pažymėtina, kad šis teiginys neparemtas jokia teisine norma, t. y. nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu juridinę reikšmę turintis faktas, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais. CPK nuostatos dėl įrodinėjimo nenustato reikalavimo, kad į bylą būtina pateikti rašytinius įrodymus ar kad juridinę reikšmę turintys faktai būtų nustatyti tik vadovaujantis rašytiniais įrodymais. CPK 185 straipsnyje dėl įrodymų vertinimo nenustatytas rašytinių įrodymų prioritetas prieš kitus įrodymus. Teismų praktikoje ir teisės teorijoje laikomasi nuomonių, kad rašytiniai įrodymai gali būti patikimesni dėl jų didesnio objektyvumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra sprendžiama ne vien dėl įrodymų patikimumo, bet dėl pateiktų įrodymų pakankamumo juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, neturi įtakos jo paaiškinimų patikimumui, bet gali turėti įtakos bendrai išvadai, ar iš viso pakako pareiškėjo pateiktų įrodymų. Spręsdamas dėl įrodymų visumos pakankamumo teismas vertina visus tuos įrodymus, kurie yra pateikti, todėl teisinės reikšmės išvadai, ar įrodymų pakanka, neturi spėjamojo pobūdžio argumentas, kokie rašytiniai įrodymai galėtų būti pateikti.
  16. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo pareiškimą dėl dar dviejų aplinkybių – nurodė, kad pareiškėjas negalėjo priimti palikimo, nes tuo metu buvo išvykęs mokytis į kitą miestą, be to, neatmetė galimybės, jog po motinos mirties atsiradusį palikimą galėjo paveldėti pareiškėjo brolis. Pareiškėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šią išvadą padarė nesant šį faktą patvirtinančių įrodymų, todėl vadovavosi prielaidomis.
  17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje vertinant tokią aplinkybę kaip asmens išvykimą iš tėvų gyvenamosios vietos ir gyvenimą atskirai, reikėtų įvertinti, kaip toli, ar ilgam, kokiais tikslais asmuo išvyko, ar dėl to neteko galimybių atlikti kokius nors su turto valdymu susijusius veiksmus, ar jis buvo savarankiškas, ar buvo išlaikomas, remiamas (atsižvelgiant į jo amžių, turimą turtą, darbą, lėšas ir kt.), ar palaikė santykius su tėvais po išvykimo. Pagal šias ir kitas reikšmingas aplinkybes darytina išvada, ar jis turėjo galimybę ir ar įgyvendino palikimo priėmimo faktinius veiksmus. Vien apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad pareiškėjas buvo išvykęs mokytis tuo metu, kai atsirado palikimas, pagal bylos aplinkybes yra nepakankamas pareiškėjo įrodinėjamam faktui paneigti, t. y. nevisapusiškai atliktas šios aplinkybės vertinimas pagal CPK 185 straipsnį. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas palikimo atsiradimo metu buvo išvykęs mokytis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis neturėjo galimybės faktiškai pradėjęs turtą valdyti priimti po motinos mirties atsiradusio palikimo.
  18. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvas, kad pareiškėjas nepriėmė palikimo, kadangi jį galėjo priimti kiti įpėdiniai, turi būti įvertintas tuo požiūriu, ar tokia aplinkybė teisiškai pašalina pareiškėjui teisę priimti palikimą. Pagal CK 5.11 straipsnį paveldėdami pagal įstatymą įpėdiniai paveldi palikimą lygiomis dalimis pagal eiles. Visi vienos eilės įpėdiniai, nepriklausomai nuo jų skaičiaus, paveldi lygiomis dalimis. Paveldėjimui pagal įstatymą reikia, kad kiekvienas tos eilės įpėdinis atliktų įstatymo nustatytus veiksmus, įgyvendinančius jo teisę į palikimą. Bet kuris iš įpėdinių, atlikęs veiksmus palikimui priimti, turi teisę gauti lygią su kitais tos pačios eilės įpėdiniais palikimo dalį. Pagal CK 5.11 straipsnio 2 dalį kitos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu pirmesnės eilės įpėdiniai atsisakė palikimo arba iš jų atimta paveldėjimo teisė. Tai reiškia, kad, paveldėjus pirmesnės eilės įpėdiniui, paskesnės eilės įpėdinis nepaveldi. Ši taisyklė reglamentuoja paveldėjimą tarp įpėdinių iš skirtingų įpėdinių eilių, bet nėra pagrindo jos taikyti tos pačios eilės įpėdiniams. Jeigu teisę į palikimą įgyvendina keli vienos eilės įpėdiniai, tai jie visi paveldi lygiomis dalimis ir vieno iš jų atlikti veiksmai dėl palikimo priėmimo nenušalina kito tos pačios eilės įpėdinio nuo palikimo priėmimo. Pagal CK 5.11 straipsnio 1 ir 2 dalis vien tai, kad vienas iš pirmos eilės įpėdinių yra priėmęs palikimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl tokios aplinkybės kitas tos pačios eilės įpėdinis negalėjo priimti palikimo.
  19. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo pareiškimą, nurodė, kad palikimą galėjo priimti pareiškėjo brolis. Pagal įstatymą broliai, kaip palikėjo vaikai, yra tos pačios pirmos eilės įpėdiniai, todėl palikimo priėmimo veiksmai, atlikti vieno iš jų, nepašalina kito įpėdinio teisės paveldėti. Šie argumentai patvirtina, kad teismo nutarties motyvas teisiškai nepagrįstas, neatitinka CK 5.11 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų.
  20. Pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį palikimo objektu gali būti materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.
  21. CK 5.14 straipsnyje įtvirtinta, kad įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus.
  22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, būtina išsiaiškinti, koks turtas paveldimas įstatyminių ar testamentinių įpėdinių ir koks priskirtinas prie namų apstatymo daiktų ir apyvokos reikmenų, nes šie pagal CK 5.14 straipsnį nepaveldimi, o pereina įpėdiniams pagal įstatymą, nesvarbu, kokia yra jų eilė ir paveldima dalis, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006).
  23. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad paveldėjimo teisėje ir teismų praktikoje ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų ir dokumentų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, šeimos suvenyrų ir relikvijų pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Be to, paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Kita vertus, jeigu tokių daiktų paėmimas kartu su kitomis byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis patvirtina, kad buvo aktyviai siekiama įgyvendinti palikimo priėmimo teises, tai gali būti pakankamas pagrindas palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad pagal konkrečios bylos aplinkybes turi būti įvertinta ir nuspręsta, ar palikėjo drabužių, asmeninių ir kitokių daiktų paėmimas ar pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu vertinamas kaip palikimo priėmimo veiksmai.
  24. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad daiktų pagal CK 5.14 paėmimas ir veiksmų su jais atlikimas yra paveldimo turto perėmimas įstatymo nustatytu pagrindu, bet šie veiksmai nėra vertinami kaip faktiniai palikimo priėmimo veiksmai pagal CK 5.51 straipsnį. Sprendžiant dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, nustatymo, turi būti nustatyta, ar įpėdinio veiksmai apima vien tik CK 5.14 straipsnyje nurodytų daiktų paėmimą pagal įstatymą, ar ir kito turto užvaldymą. Kitu turtu laikomas visas turtas, sudarantis palikimą. Tai gali būti bet kokie kilnojamieji daiktai, kurie nepatenka į nurodytą CK 5.14 straipsnyje turtą. Nepriklausomai nuo tokio turto vertės palikimo dalies faktinio užvaldymo veiksmai gali būti pripažįstami faktiniu palikimo priėmimu. Ta aplinkybė, kad įpėdinis palikimo priėmimo metu gavo nedidelės vertės turtą, nesudaro pagrindo jo laikyti nepriėmusiu palikimo. Jo gauto turto vertė gali būti reikšminga sprendžiant dėl jo gauto turto dalies dydžio pasidalijant palikimą, bet pats turto gavimo faktas sudaro pagrindą vertinti, kad šis įpėdinis priėmė palikimą faktiniais veiksmais. Taigi palikimą sudarančių daiktų paėmimas sau nuosavybės teise pagal konkrečios bylos aplinkybes gali būti pripažintas kaip palikimo priėmimo patvirtinimas. Palikimui priimti aktyvūs veiksmai gali būti atlikti su keletu ar tik vienu daiktu iš palikimą sudarančių daiktų.
  25. Pareiškėjas nurodė, kad po motinos mirties priėmė jos palikimą, t. y. paėmė visus jos daiktus, kurie buvo bute, naudojosi visu po motinos mirties bute jos likusiu turtu ir jį valdė. Jo nurodymu, tai buvo asmeniniai daiktai, drabužiai, papuošalai. Kadangi ne visi šie daiktai priskiriami prie CK 5.14 straipsnyje nurodytų asmeninių ar namų apyvokos daiktų, todėl veiksmai juos paimant gali būti vertinami kaip veiksmai, kuriais buvo priimtas palikimas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalį palikimo neleidžiama priimti iš dalies, pareiškėjui pradėjus valdyti daiktą iš palikimo kaip savo turtą, yra pagrindas spręsti, kad palikimas yra priimtas.
  26. Palikimo priėmimą faktiniu valdymu pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju įrodinėja savo žodiniais paaiškinimais. Jais yra pagrindas tikėti, kadangi paaiškinimai yra logiški, informatyvūs, nuoseklūs. Vertinant su kitais bylos duomenimis, yra svarbu, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjas kaip nors atsisakė palikimo ar neketino palikimą sudarančiais daiktais naudotis kaip savo turtu, o pareiškėjo teisės paveldėti ar palikimo priėmimo fakto byloje dalyvaujantys asmenys neginčija. Jie nepateikė palikimo priėmimo veiksmus paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nutartyje šiam atvejui pateiktus teisėjų kolegijos išaiškinimus byloje esančių duomenų pakanka, kad būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl palikimo priėmimo.
  27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pažeidė CK 5.11 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl paveldėjimo tarp tos pačios eilės įpėdinių ir CPK 185 straipsnį dėl visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo. Nustatyti teismų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai, taikant įrodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, sudaro pagrindą panaikinti teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po motinos mirties pareiškėjas priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs valdyti turtą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 443 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.
  2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų interesai nebuvo priešingi, pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo D. G. prašymą ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas D. G. (a. k. ( - ) priėmė palikimą, atsiradusį po jo motinos R. G. (a. k. ( - ) mirties 2003 m. gruodžio 22 d., faktiškai pradėjęs turtą valdyti.

16Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai