Byla e2A-186-186/2018
Dėl žalos (nuostolių) atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Automobilių dujos“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-291-856/2017 pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Automobilių dujos“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos (nuostolių) atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė likviduojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Automobilių dujos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. K., prašydama priteisti iš atsakovo 79 066,27 Eur žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 21 d. UAB „Automobilių dujos“ ir A. K. sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo, pagal kurią ieškovė įsipareigojo už 48 000 Lt (13 901,76 Eur) nupirkti, o atsakovas – parduoti 0,1600 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ) (vėlesniuose dokumentuose – ( - ), dar vėliau – ( - )), atsakovas įsipareigojo ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistravimo nekilnojamojo turto registre pranešti pirkėjui žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo datą ir laiką bei notarų biurą, kuriame bus tvirtinamas sandoris – pagrindinė sutartis dėl žemės sklypo pardavimo. Ant žemės sklypo, dėl kurio pardavimo buvo sudaryta preliminarioji sutartis, veikė ieškovės degalinė, buvo pastatyti laikini degalinei funkcionuoti būtini statiniai, kurie vėliau pagal ieškovės užsakytą architekto R. J. projektavimo firmos „Remiga“ techninį projektą 99-6-AS (6062) buvo rekonstruoti į nuolatinius, stacionarius, vertingus ir brangius pastatus, ieškovei pagrįstai tikintis po preliminariosios sutarties įvykdymo, jai tapus žemės sklypo savininke, gauti visus statybą leidžiančius dokumentus, atsakingų institucijų leidimus bei sutikimus, statinius įteisinti teisės aktų nustatyta tvarka.
  3. Ieškovės teigimu, atsakovo prašymas atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą buvo patenkintas todėl, kad UAB „Automobilių dujos“, esant sudarytai preliminariajai žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai, su tokiu prašymu sutiko ir jam neprieštaravo. Priešingu atveju, atsakovui nebūtų leista pasirinkti grąžintiną valstybinės žemės sklypą, nes ginčo valstybinės žemės sklypas buvo užstatytas ir teisėtai naudojamas UAB „Automobilių dujos“. Nurodė, kad ieškovės pastatyta degalinė veikė dar gerokai iki preliminariosios sutarties sudarymo, ieškovė žemę, ant kurios stovėjo jai priklausantys statiniai, nuomojosi iš valstybės pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl galėjo būti pratęsta UAB „Automobilių dujos“ pageidavimu, tačiau tai nebuvo padaryta, nes buvo pasirašyta preliminarioji sutartis. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7848 ha žemės sklypą, į kurį įėjo ir 0,1600 ha sklypas, kurį ketino ieškovė nusipirkti iš atsakovo. Ieškovė teisėtai ir pagrįstai tikėjosi tapti žemės sklypo, kuriame stovėjo jai priklausantys be statybos leidimo pastatyti degalinės pastatai ir statiniai, savininke, tačiau atsakovas 2008 m. vasario 26 d. pranešimu informavo, jog pagrindinė sutartis nebus sudaryta ir žemės sklypo ieškovei jis nebeparduos. Kai atsakovas neteisėtai atsisakė vykdyti preliminariąją sutartį, tarp šalių prasidėjo teisminiai procesai, teismų sprendimų vykdymo procesai: atsakovas pareikalavo nugriauti jo žemės sklype pastatytus ieškovės statinius, Šiaulių apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu šį reikalavimą tenkino, vėliau prasidėjo ginčai dėl sprendimo vykdymo, kol galiausiai ieškovė 2015 m. gruodžio 21 d. nugriovė savo nekilnojamuosius daiktus ir pašalino juos nuo atsakovo žemės sklypo, kurį atsakovas pagal preliminariąją sutartį privalėjo jai parduoti. Ieškovės teigimu, atsakovui neįvykdžius preliminariosios sutarties, ji prarado galimybę vykdyti verslą, kadangi atsakovas, būdamas žemės sklypo savininku, nedavė sutikimo ieškovės rekonstruotiems pastatams (statiniams) įteisinti, tuo tarpu tapusi žemės sklypo savininke, ji būtų galėjusi tai padaryti. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog šalių pasirašyta preliminarioji sutartis buvo neįvykdyta dėl atsakovo A. K. kaltės, atskirai neįrodinėtina, nes yra patvirtinta res judicata galią turinčiuose teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose civilinėse bylose, nagrinėtose tarp tų pačių šalių.
  4. Anot ieškovės, atsakovas, nepagrįstai atsisakęs sudaryti preliminariąją sutartį, privalo atlyginti jai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo patirtus nuostolius. Minimaliais nuostoliais laikytini prarasto (nugriauto) turto vertė, kuri nustatyta turto vertinimo ataskaitoje Nr. 40A0-1207-0061 – t. y. 273 000 Lt arba 79 066,27 Eur. Nors šalys preliminariojoje sutartyje buvo susitarusios dėl sutartinių netesybų (25 000 Lt), tačiau šios netesybos yra aiškiai per mažos tikriesiems, realiems nuostoliams atlyginti ir neadekvačios atsakovo tyčiniams veiksmams, todėl iš atsakovo priteistini nuostoliai – tai prarastos investicijos į konkrečius turto vertinimo ataskaitoje įvertintus pastatus ir statinius, įrenginius, kurie buvo nugriauti atsakovo reikalavimu. Sprendžiant klausimą, ar ieškovė buvo pakankamai atidi, rūpestinga, sąžininga, ar ne per daug rizikingos buvo jos investicijos į nekilnojamuosius daiktus, kurių įteisinimas priklausė nuo žemės sklypo savininko valios, svarbi aplinkybė, kad ieškovė statybą leidžiančius dokumentus išduodančių institucijų ir pareigūnų tuo metu buvo tikinama, kad kliūčių statybą leidžiantiems dokumentams gauti neturėtų būti net ir tuo atveju, jeigu žemės sklypą ieškovė ir toliau būtų nuomojusi iš valstybės. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad šioje byloje įrodinėjami nuostoliai buvo patirti dėl atsakovo kaltės – dėl preliminariosios sutarties nevykdymo, atsakovo veiksmai buvo neteisėti, nes sutartis šalims turi įstatymo galią, o atsakovas ją pažeidė, tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys – be atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė nuostolių nebūtų patyrusi.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Automobilių dujos“ jai priklausančius laikinus statinius rekonstravo 2000 metais. Tuo metu, kai laikinieji degalinės pastatai buvo rekonstruoti, ieškovė UAB „Automobilių dujos“ žemės sklypą nuomojosi valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutarties pagrindu, todėl atliekant statybos darbus, be visos projektinės dokumentacijos, kurią ieškovė turėjo, vadovaujantis 1996 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 18 straipsniu ir 1999 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 316 patvirtintu Organizaciniu tvarkomuoju techniniu reglamentu dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos, buvo reikalingas žemės savininkės (valstybės) sutikimas ir statybos leidimas. Tačiau teismas nustatė, kad UAB „Automobilių dujos“ degalinės rekonstrukciją pradėjo neturėdama statybos leidimo, todėl šio statinio rekonstrukcija atlikta neteisėtai.
  3. Teismas padarė išvadą, kad šalims sudarant preliminariąją sutartį atsakovui priklausantys pastatai jau buvo neteisėtai rekonstruoti ir stovėjo šiuo metu atsakovui, tuomet – Lietuvos Respublikos valstybei, – priklausančiame žemės sklype. Todėl sprendė, kad žala UAB „Automobilių dujos“ atsirado dėl bendrovės vadovo J. K. veiksmų, nes jis, būdamas verslininkas, kuriam keliami didesni profesionalumo reikalavimai, nebuvo pakankamai atidus, apdairus, rūpestingas, kiek tai esamomis sąlygomis buvo būtina, veikė savo rizika, nuspręsdamas 2000 metais rekonstruoti UAB „Automobilių dujos“ degalinės pastatus neturint tam leidimo. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra ir negali būti atsakovo A. K. kaltės, o atsakomybė jam gali būti taikoma tik dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo. Todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, jis negali būti atsakingas ir už ieškovei dėl pastatų nugriovimo galimai padarytą turtinę žalą, nes žala atsirado dėl paties ieškovės vadovo priimtų sprendimų. Taigi, teismo vertinimu, byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kuriais ieškovei buvo padaryta turtinė žala, taip pat neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos. Tai, kad atsakovo kaltė dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo yra preziumuota, anot teismo, gali užtraukti jam atsakomybę tik dėl preliminarios sutarties neįvykdymo, todėl yra pagrindas ieškinį atmesti.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė likviduojama UAB „Automobilių dujos“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
    2. Bylos medžiaga įrodo, kad būtent ieškovės vadovo J. K. sutikimu ir jo dėka ginčo žemės sklypo nuosavybė buvo atkurta atsakovui. Tik esant jo pritarimui atsakovui buvo atkurta nuosavybės teisė ir į tą žemės dalį, kuri nepateko į atsakovui grąžintiną žemę. Ieškovės teigimu, jei ji nebūtų davusi sutikimo, ginčo žemės sklypas nebūtų atitekęs atsakovui, o jai būtų išlikusi galimybė pratęsti valstybinės žemės nuomos sutartį ir gauti žemės savininko (valstybės) leidimą / sutikimą degalinės rekonstrukcijai įteisinti.
    3. Atsakovas žinojo, kad ant žemės, į kurią buvo siekiama atkurti nuosavybės teisę, stovėjo ieškovei priklausantys degalinės statiniai ir kad ieškovė nuomojosi žemę iš valstybės, todėl pasiūlė ieškovei, atkūrus jam nuosavybės teisę į žemę, šią žemę iš jo nupirkti. Atsakovas neabejotinai suprato ir žinojo, jog sudaro preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo, ant kurio stovi ieškovės neįteisinti, be reikiamų leidimų pastatyti statiniai, pirkimo–pardavimo. Todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas A. K. įvykdys sutartinius įsipareigojimus, nes ieškovė visus sutartinius įsipareigojimus vykdė sąžiningai, laiku, bendradarbiavo su atsakovu ir ėmėsi aktyvių priemonių, kad atsakovui būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos nuosavybės teisei atkurti, matavimams, sklypų atidalinimams atlikti, taip pat preliminariajai sutarčiai vykdyti. Todėl nepagrįstai teismas suabejojo ieškovės (jos vadovo), apdairumu ir rūpestingumu rekonstruojant degalinės statinius.
    4. Teismas pažeidė proceso teisės normas, pagal kurias įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami ir nenustatinėjami (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, kad A. K. pažeidė preliminariosios sutarties sąlygas ir jis yra kaltas dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Taip pat pripažinta, kad pagrindinė ir iš esmės vienintelė kliūtis statinių įteisinimui buvo žemės sklypo savininko, t. y. atsakovo, nemotyvuotas atsisakymas leisti įteisinti ieškovės statybas ir atsisakymas įvykdyti preliminariąją sutartį – t. y. sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, po kurios ieškovė būtų tapusi ginčo žemės sklypo savininke, atitinkamai, tokiu būdu būtų pašalintos kliūtys, dėl kurių ieškovė negalėjo įteisinti pastatų rekonstrukcijos.
    5. Teismas, susiedamas ieškovės patirtą žalą su savavališkos rekonstrukcijos data, iš esmės suklydo, nes ieškovė žalą patyrė tik tada, kai prarado savo turtą. Šis žalos atsiradimo momento nustatymo faktas yra svarbus ir sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties.
    6. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už preliminariosios sutarties pažeidimą (CK 6.165 straipsnio 4 dalį), civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245 – 6.249 straipsniai, 6.251 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jei šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad preliminarioji sutartis neįvykdyta dėl atsakovo kaltės. Šalys preliminariojoje sutartyje buvo susitarusios dėl sutartinių netesybų (25 000 Lt baudos), tačiau sutartinės netesybos aiškiai per mažos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, kurių realus dydis paaiškėjo tik 2015 m. gruodžio mėn. – t. y. ieškovei praradus turtą, kuris buvo sunaikintas atsakovo reikalavimu. Taigi, byloje įrodyta žala (nuostolių forma), atsakovo neteisėti veiksmai – neteisėtas atsisakymas vykdyti preliminariąją sutartį, tai, kad nuostoliai buvo patirti dėl atsakovo kaltės – atsakovo neteisėti veiksmai susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su ieškovei kilusiomis neigiamomis pasekmėmis, nes atsisakęs sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovas iš karto inicijavo civilinę bylą dėl statinių pašalinimo, o tai sukėlė neigiamas pasekmes ieškovei – statiniai buvo sunaikinti. Būtent dėl to, kad nebuvo sudaryta pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė prarado bet kokias galimybes toliau tęsti veiklą, gauti pajamas, todėl ši aplinkybė taip pat turi būti įvertinta.
    7. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra prieštaringa ir dviprasmiška: teismas nurodė argumentus, kurie, jo vertinimu, patvirtina atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, tačiau vis tiek nusprendė ieškinį atmesti, konstatuodamas, kad nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie būtų nulėmė žalos atsiradimą ieškovei.
  2. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Teismas teisingai nustatė ginčo nagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas.
    2. Ieškovės teiginiai, jog tik jos dėka buvo atkurta atsakovui nuosavybės teisė į žemę, yra išgalvoti ir nepagrįsti. Nepagrįstai ieškovė nurodo, kad žemė atsakovui grąžinta todėl, kad su juo buvo sudaryta preliminarioji sutartis.
    3. Teismas, nustatęs, kad statiniai buvo rekonstruoti treji metai iki preliminariosios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, atsakomybės dėl preliminariosios sutarties nevykdymo nenagrinėjo.
    4. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovei atsirado turtinė žala, neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos. Tarp preliminariosios sutarties ir neteisėtai rekonstruoto laikino statinio jokios sąsajos nėra, todėl negali būti taikoma atsakomybė dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo teismo sprendimu.
    5. Ieškovė dėl neteisėtai rekonstruotų statinių įteisinimo susirūpino tik tada, kai atsakovas 2009 metais kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą dėl pažeistų teisių gynimo su reikalavimu įpareigoti UAB „Automobilių dujos“ pašalinti jai priklausančius statinius – t. y. praėjus 9 metams nuo neteisėto laikinų statinių rekonstravimo. Be to, ieškovė nesikreipė į Šiaulių miesto savivaldybę su prašymu pratęsti 2000 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą ir iki 2003 m. rugpjūčio 31 d. galiojusią valstybinės žemės nuomos sutartį, nes žinojo, kad pagal įstatymą Šiaulių miesto savivaldybė neturėjo teisės pratęsti ar sudaryti naują valstybinės žemės nuomos sutartį neteisėtai rekonstruotiems laikiniems statiniams eksploatuoti.
    6. Ieškovė nesikreipė į atsakovą dėl žemės sklypo pardavimo, kai žemė atsakovui buvo grąžinta natūra, todėl preliminarioji sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės neveikimo.
    7. Ieškovės pateikta 2012 m. liepos 24 d. turto vertinimo ataskaita nėra skirta teismui, nes ataskaitoje nurodyta, kad už UAB „Automobilių dujos“ pateiktų duomenų tikrumą korporacija „Matininkai“ neatsako. Be to, ieškovė teismui pateikė ne visą ataskaitą. Turto ataskaitoje nurodyta, kad turto vertintojas daro prielaidą, kad skaičiuojama atkuriamoji vertė yra analogiško objekto, kuris yra statomas su visais leidimais ir tokio objekto eksploatavimas bus leidžiamas.
    8. Ieškovė nuslėpė nuo atsakovo, kad laikini statiniai buvo rekonstruoti neteisėtai. Be to, ji žadėjo mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypu, tačiau to nedarė.
    9. Veiklos vykdymą ieškovė laikinuose savavališkai rekonstruotuose statiniuose privalėjo baigti tą dieną, kai baigėsi valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl atsakovas negali būti pripažįstamas kaltu dėl įmonės veiklos sužlugdymo. Be to, po preliminariosios sutarties sudarymo ieškovė iš karto nusipirko ir 2003 m. spalio 31 d. įsikūrė Ignalinos rajone kaimo turizmo sodyboje. Ieškovės akcininkas ir direktorius J. K. 2003 m. rugsėjo 30 d. išpardavė UAB „Automobilių dujos“ transporto priemones, kurios buvo reikalingos bendrovės veiklai, o tai įrodo, kad bendrovė jokios veiklos nebesiruošė vykdyti, atitinkamai, ir įsigyti iš atsakovo žemės sklypą. Tai, kad ji neketino įsigyti ginčo žemės sklypą įrodo ir pačios ieškovės elgesys – teisminiuose ginčuose ji nepareiškė noro pirkti sutartą žemės sklypą.
    10. Tokiais atvejais, kai pastatai statomi nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neigiami padariniai turi atitekti riziką prisiėmusiam asmeniui.
    11. Teismas visapusiškai išnagrinėjo visus įsiteisėjusius teismo sprendimus, nutartis ir pateiktus rašytinius įrodymus ir pagrįstai nustatė, kad UAB „Automobilių dujos“ vadovas J. K., būdamas verslininkas, kuriam keliami didesni profesionalumo reikalavimai, nebuvo pakankamai atidus, apdairus, rūpestingas, kiek tai esamomis sąlygomis buvo būtina, veikė savo rizika, todėl tik dėl jo paties veiksmų ir atsirado UAB „Automobilių dujos“ žala.
    12. Nepagrįstai ieškovė nurodo, kad teismas pažeidė proceso teisės noras, pagal kurias įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami ir nenustatinėjami (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors teismas pripažino atsakovo kaltę dėl preliminariosios sutarties nevykdymo, tačiau jis nenustatė jo kaltės dėl ieškovei atsiradusios žalos dėl nugriautų laikinų statinių.
    13. Ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turi būti atmestas ir dėl šios priežasties.
    14. Ieškovė patirtą žalą laiko minimaliais nuostoliais neįvykdžius preliminariosios sutarties. Tačiau nenustačius priežastinio ryšio tarp preliminariosios sutarties pažeidimo ir prašomos priteisti žalos, pagrįstai teismas nurodė, kad tokiu atveju galima taikyti tik netesybas pagal preliminariąją sutartį.
  3. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018 m. kovo 8 d. gautas ieškovės likviduojamos UAB „Automobilių dujos“ prašymas priteisti iš atsakovo A. K. 847 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

5IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Nenustačius Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis).

7Dėl naujų rašytinių įrodymų

  1. Atsakovas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė įrodymus: A. K. 2000 m. kovo 20 d. prašymo skirti A. K. globėju kopiją; Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus 2009 m. sausio 15 d. atsakymo Nr. SSP-1-79 (63.5) į 2009 m. sausio 14 d. prašymą kopiją; viešosios įstaigos Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centro 1998 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 373 kopiją; Šiaulių miesto merės 2000 m. balandžio 26 d. potvarkio Nr. 159 kopiją.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateiktus rašytinius įrodymus galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, juos priimti atsisako.

8Bylos faktinės aplinkybės

  1. UAB „Automobilių dujos“ ir Šiaulių miesto savivaldybė 1997 m. rugsėjo 1 d. buvo sudarę valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 178, pagal kurią UAB „Automobilių dujos“ trejiems metams išsinuomojo 0,16 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ). UAB „Automobilių dujos“ 1997 m. spalio 10 d. buvo išduotas leidimas Nr. 255 laikinai skystų dujų degalinei, o 1998 m. kovo 3 d. ji buvo pripažinta tinkama naudoti. 2000 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Automobilių dujos“ ir Šiaulių miesto savivaldybė buvo sudarę valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 83, pagal kurią UAB „Automobilių dujos“ iki 2003 m. rugpjūčio 30 d. toliau nuomojosi minėtą žemės sklypą. Duomenų, jog pasibaigus žemės sklypo nuomos terminui, būtų sudaryta nauja sutartis arba sutartis būtų pratęsta, byloje nėra.
  2. A. K. ir UAB „Automobilių dujos“, atstovaujama direktoriaus J. K., 2003 m. rugpjūčio 21 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo (toliau – ir preliminarioji sutartis), sutartis buvo patvirtinta notaro. Šios sutarties 1 straipsnio 1 punktu šalys susitarė, jog kai tik pardavėjui (A. K.) bus atkurta Lietuvos Respublikos įstatymų ir / ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka nuosavybės teisė į Dainų kaimo sklypą Nr. 21 ar jo dalį, iki nacionalizacijos L. K. turėtą bendro 6,3500 ha ploto žemę, grąžinant laisvą (neužstatytą) ir valstybės neišperkamą žemę natūra, kurios sudėtyje yra žemės sklypas, esantis adresu ( - ), turintis 16 arų ploto, ir bus grąžintas pardavėjui natūra, jis privalės parduoti pirkėjui (UAB „Automobilių dujos“), o pirkėjas privalės iš pardavėjo nupirkti minėtą žemės sklypą. Šalys susitarė, kad žemės sklypo pirkimo kaina yra 48 000 Lt, savo prievolei pagal sutartį užtikrinti pirkėja UAB „Automobilių dujos“ įsipareigojo per 15 kalendorinių dienų nuo preliminariosios sutarties pasirašymo sumokėti 5 000 Lt avansą. Sutarties 4 straipsnio 1 punkte šalys numatė, jog tuo atveju, jeigu pardavėjas (A. K.) atsisakys šioje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais sudaryti ir pasirašyti ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį arba neįvykdys šios sutarties 3 straipsnio 6 punkte nurodytų įsipareigojimų (įregistruoti nuosavybės teises ir pranešti pirkėjui sutarties pasirašymo datą, laiką bei notarų biurą, kuriame bus tvirtinamas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris), pardavėjas privalės grąžinti pirkėjui sumokėtą avansą ir sumokėti pirkėjui 25 000 Lt dydžio baudą.
  3. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 7-3629 atsakovui A. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7848 ha žemės sklypą, esantį ( - ). 2006 metais atlikus teritorijos detalųjį planavimą, žemės sklypas, esantis ( - ), buvo padalintas į šešis sklypus, viename iš jų stovėjo UAB „Automobilių dujos“ priklausantys statiniai: parduotuvė – operatorinė su cisternomis C1, C2, C3, C4, stoginėmis 2I1 g, 3I1g ir kiemo statiniai (tvora, aikštelė). Po atidalijimo šiam žemės sklypui buvo suteiktas adresas – ( - ). Nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį adresu ( - ), atsakovo vardu buvo įregistruota 2007 m. spalio 22 d. 2008 m. vasario 26 d. raštu A. K. pranešė UAB „Automobilių dujos“ direktoriui J. K., kad nebeturi pareigos sudaryti pagrindinės sutarties dėl žemės sklypo pardavimo, nes pasirašytos preliminariosios sutarties galiojimas pasibaigė.
  4. Iš 2012 m. liepos 26 d. korporacijos „Matininkai“ turto vertinimo ataskaitos nustatyta, jog rekonstruoto degalinės pastato 1E1g (bendras plotas 164,22 m2) ir stoginės 2I1g (užstatytas plotas 57,7 m2) statybos metai – 2000 metai. Ataskaitoje nurodoma, jog nekilnojamojo turto: degalinės (bendras plotas 164,22 m2), statinio 2I1g – stoginės (užstatytas plotas 57,7 m2), esančių ( - ) (ankstesnis adresas ( - )); atkuriamoji vertė yra 273 000 Lt (77 066,27 Eur).
  5. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-389-569/2012) UAB ,,Automobilių dujos“ įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statinius: parduotuvę – operatorinę su cisternomis C 1, C 2, C 3, C 4, stoginėmis 2I1g, 3I1g, kiemo statinius (tvorą, aikštelę), esančius žemės sklype, adresu ( - ), ir sutvarkyti teritoriją. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2A-753-357/2012) minėtas sprendimas paliktas nepakeistas. Teismų sprendimais nustatyta, kad 1999 metais buvo paruoštas ir suderintas projektas degalinės rekonstrukcijai ir degalinė buvo rekonstruota, duomenų apie statybos leidimą rekonstruoti skystų dujų degalinę byloje nėra, UAB „Automobilių dujos“ pripažino, kad neturėjo leidimo rekonstruoti degalinę, todėl sutiko su teismo išvada, kad pastatų: parduotuvės – operatorinės; cisternų Cl, C2, C3 ir C4; stoginių 2Ilg, 3Ilg, ir kiemo statinių (tvora, aikštelė), rekonstrukcija neteisėta, kadangi rekonstrukcija buvo vykdoma neturint statybą leidžiančio dokumento, nors visa kita projektinė dokumentacija buvo parengta bei suderinta su kompetentingais administravimo subjektais. Taipogi teismai padarė išvadą, jog pripažinus savavališka degalinės statybos rekonstrukciją, visi degalinės statiniai liko laikini, ir kadangi laikinas yra statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą, jo nepratęsus, UAB „Automobilių dujos“ priklausančių degalinės statinių negalima pripažinti teisėtais.
  6. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-5654-79/12) pripažinus, kad A. K. pažeidė 2003 m. rugpjūčio 21 d. tarp šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, iš A. K. UAB „Automobilių dujos“ naudai priteistas 5 000 Lt avansas. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi minėtas Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas, įvertinęs pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog UAB „Automobilių dujos“ siekė sudaryti pagrindinę sutartį, o sutartinius įsipareigojimus atsisakė vykdyti A. K..
  7. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu (administracinės bylos Nr. I-99-257/2013) nustatyta, kad UAB „Automobilių dujos“ pateikė skundą dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsakymo Nr. S-2472-11, kuriuo buvo atsisakyta UAB „Automobilių dujos“ išduoti statybą leidžiantį dokumentą, motyvuojant tuo, jog pareiškėja nėra žemės sklypo, ant kurio stovi neteisėtos statybos rezultatas, savininkė. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. A624-1153/2014) UAB „Automobilių dujos“ skundas buvo atmestas. Teismai konstatavo, jog pareiškėja UAB „Automobilių dujos“ prašė išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl statinių, esančių žemės sklype, adresu ( - ). Minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso A. K.. Pareiškėja nenurodė jokio įstatymų nustatyto pagrindo, kuriuo ji valdytų ir naudotų nurodytą žemės sklypą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimo, todėl ji nėra tinkamas subjektas statytojo teisei įgyvendinti.
  8. Iš 2015 m. gruodžio 21 d. akto dėl susitarimo įvykdymo matyti, kad UAB „Automobilių dujos“ įvykdė Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą, t. y. pašalino statinius: parduotuvę – operatorinę su cisternomis C 1, C 2, C 3, C 4, stoginėmis 2I1g, 3I1g, kiemo statinius (tvorą, aikštelę), esančius žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), ir sutvarkė teritoriją.
  9. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-287-664/2016) (šis teismo sprendimas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-36-278/2017, paliktas nepakeistas) konstatuota, jog A. K. yra kaltas dėl to, jog nebuvo sudaryta pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis.

9Dėl ginčo esmės

  1. Byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar pagrįstai ieškovė UAB „Automobilių dujos“ reikalauja priteisti iš atsakovo A. K. 79 066,27 Eur žalos, kuri, anot ieškovės, atsirado dėl atsakovo kaltės – t. y. jam neįvykdžius preliminariosios sutarties.
  2. Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį, preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; kt.). Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties (CK 6.165 straipsnio 3 dalis), atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu sudaryti pagrindinę sutartį atsisakyta nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Be to, minėta, turi būti įvertinami ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).
  4. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovui neįvykdžius preliminariosios sutarties (jam nesudarius žemės sklypo, ant kurio stovėjo ieškovei priklausantys degalinės pastatai, pirkimo–pardavimo sutarties) ji patyrė nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad atsakovas, būdamas žemės sklypo savininkas, nedavė sutikimo UAB „Automobilių dujos“ neteisėtai atliktiems degalinės pastatų (statinių) rekonstrukcijos darbams įteisinti, dėl ko rekonstruoti statiniai buvo nugriauti, atsakovui pareikalavus, teisminiu keliu. Taip pat pažymi, kad nors šalys preliminariojoje sutartyje buvo susitarusios dėl sutartinių netesybų (25 000 Lt), tačiau, jos vertinimu, sutartinės netesybos aiškiai per mažos tikriesiems, realiems nuostoliams atlyginti ir neadekvačios atsakovo tyčiniams veiksmams, todėl, anot jos, šioje byloje iš atsakovo priteistini nuostoliai, kuriuos ji patyrė dėl prarastų investicijų į konkrečius turto vertinimo ataskaitoje įvertintus pastatus ir statinius, įrenginius, kurie atsakovo reikalavimu buvo nugriauti.
  5. Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė išvadą, jog ieškovei turtinė žala dėl pastatų nugriovimo atsirado dėl paties ieškovės vadovo priimtų sprendimų, todėl atsakovo kaltės šiuo atveju negalima pripažinti. Konstatavo, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais ieškovei būtų padaryta turtinė žala, neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos, o tai, kad atsakovo kaltė dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo yra preziumuota, gali užtraukti jam atsakomybę tik dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo.
  6. Ieškovė teigia, jog atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose: Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 17 d. sprendime (paliktas nepakeistas Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartimi) pripažino, kad A. K. pažeidė 2003 m. rugpjūčio 21 d. tarp šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas; Ignalinos rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendime (paliktas nepakeistas Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartimi) dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo konstatavo atsakovo A. K. kaltę; todėl jų dar kartą šioje byloje įrodinėti nereikia. Tačiau šioje byloje teismas nors ir pripažino, jog yra teismų sprendimais konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai ir kaltė dėl preliminariosios sutarties nutraukimo, nusprendė ieškinį atmesti, vis dėlto pripažindamas, kad byloje nebuvo įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, nulėmę prašomos priteisti žalos atsiradimą ieškovei.
  7. Nors tiesiogiai skundžiamame sprendime nėra nurodyta, tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytų išvadų galima spręsti, jog teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl to, kad byloje nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp ieškovės prašomos priteisti žalos ir atsakovo preliminariosios sutarties pažeidimo, kurį ieškovė laiko neteisėta veika, todėl ir padarė išvadą, jog byloje nebuvo įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, kuriais ieškovei būtų padaryta turtinė žala, o tokia išvada negali būti vertinama kaip prieštaraujanti įsiteisėjusiems teismo sprendimams, kuriais buvo pripažinta, jog atsakovas pažeidė preliminariąją sutartį ir yra dėl to kaltas. Tai yra pagrindas atmesti ieškovės argumentus, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi ir dviprasmiški.
  8. Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos faktinės aplinkybės ir surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovei turtinė žala atsirado dėl paties ieškovės vadovo neatsakingai priimto sprendimo rekonstruoti degalinės pastatus neturint atitinkamo leidimo, o ne dėl atsakovo kaltės, pagrįstumą.
  9. Apeliantė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad: atsakovui A. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, adresu ( - ), iki 2015 m. gruodžio 21 d. stovėjusius degalinės pastatus ieškovė rekonstravo 2000 metais; kai laikinieji degalinės pastatai buvo rekonstruoti, ieškovė UAB „Automobilių dujos“ žemės sklypą, kurio nuosavybės teisės dar nebuvo atkurtos, nuomojosi valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai sutarties pagrindu. Taip pat neneigia, kad atliekant statybos darbus, be projektinės dokumentacijos, kurią ieškovė turėjo, buvo reikalingas ir žemės savininkės, t. y. valstybės, leidimas, nes pagal tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos 1996 m. kovo 19 d. statybos įstatymo 18 straipsnį, statiniai Lietuvos Respublikoje galėjo būti statomi tik gavus apskrities valdytojo administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti ar griauti. Neneigia ir teismo nustatyto fakto, jog degalinės pastatų rekonstrukcijos darbai buvo atlikti neturint statybos leidimo, nors pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintą organizacinį tvarkomąjį techninį reglamentą dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos, toks leidimas buvo reikalingas.
  10. Byloje taip pat nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas UAB „Automobilių dujos“ įpareigojo pašalinti jai priklausančius ir atsakovui nuosavybės teise priklausančioje žemėje stovinčius statinius, nustatęs, jog ieškovės atlikta degalinės rekonstrukcija neteisėta, nes buvo vykdoma neturint statybą leidžiančio dokumento, ir padaręs išvadą, kad pripažinus savavališka degalinės statybos rekonstrukciją, visi degalinės statiniai liko laikini, ir kadangi laikinas yra statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą, jo nepratęsus, UAB „Automobilių dujos“ priklausančių degalinės statinių negalima pripažinti teisėtais (žr. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-389-569/2012, ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-753-357/2012, kuria minėtas sprendimas paliktas nepakeistas).
  11. Taigi, atsižvelgiant į nutarties 32-33 punktus, darytina išvada, kad ieškovei priklausančių degalinės pastatų nugriovimą nulėmė atliktų rekonstrukcijos darbų neteisėtumas – t. y. kad jie buvo vykdomi neturint visų tokioms statybos darbams atlikti reikalingų dokumentų. Tuo tarpu konstatuoti priežastinį ryšį tarp atsakovo preliminariosios sutarties pažeidimo ir ieškovės įvardintų nuostolių, patirtų nugriovus ieškovei priklausančius statinius, nėra jokio pagrindo. Tokią išvadą suponuoja ir tas faktas, kad preliminariąją sutartį šalys sudarė 2003 m. rugpjūčio 21 d. – t. y. po trejų metų nuo degalinės rekonstrukcijos darbų pabaigos. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas neturi atsakyti už pasekmes, kurios buvo nulemtos paties ieškovės vadovo neatsakingo sprendimo. Atitinkamai nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotas atsakovo sutartinių (preliminariosios sutarties) įsipareigojimų pažeidimas šiuo atveju turėtų būti pripažįstamas nulėmusiu turtinės žalos, kurios reikalauja ieškovė, atsiradimą.
  12. Ieškovė apeliaciniame skunde įrodinėja, jog jei būtų tinkamai įvykdyta preliminarioji sutartis ir būtų sudaryta pagrindinė žemės pirkimo–pardavimo sutartis, ji būtų galėjusi įteisinti atliktus degalinės pastatų rekonstrukcijos darbus, nes teismai pripažino, kad statybai įteisinti būtinas ir pakankamas buvo atsakovo, kaip žemės sklypo savininko, leidimas / sutikimas ir tai yra (buvo) vienintelė kliūtis rekonstrukcijos (statybos) įteisinimui.
  13. Iš tiesų, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendime, priimtame 2-389-569/2012 (šis sprendimas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-753-357/2012, paliktas nepakeistas), nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato teismui galimybę leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą (įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte minimas žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas). Kadangi UAB „Automobilių dujos“ pripažino, kad tokio dokumento neturi, o A. K. tokio sutikimo nedavė ir neduos, teismas sprendė, jog negalima taikyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkto. Tuo tarpu Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Automobilių dujos“ skundą dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 24 d. atsakymo Nr. S-2472-11 atsisakyti išduoti UAB „Automobilių dujos“ statybą leidžiantį dokumentą panaikinimo, 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-99-257/2013, atmetė UAB „Automobilių dujos“ skundą ir konstatavo, kad UAB „Automobilių dujos“ neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimo (numatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais), todėl jis nėra tinkamas subjektas statytojo teisei įgyvendinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A624-1153/2014, minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šios įsiteisėjusiose teismų sprendimuose padarytos išvados nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje priimti kitokį procesinį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas.
  14. Pažymėtina, jog tuo metu, kai buvo atliekami neteisėti degalinės pastatų rekonstrukcijos darbai, ieškovės ir atsakovo nesiejo jokie sutartiniai santykiai (preliminarioji sutartis buvo sudaryta tik praėjus trejiems metams po rekonstrukcijos darbų pabaigos), taigi, atsakovas dar nebuvo įsipareigojęs parduoti ateityje jam sugrąžintą žemę. Vadinasi, ieškovė, vykdydama neteisėtus rekonstrukcijos darbus, negalėjo pagrįstai tikėtis, jog ji ateityje galimai taps žemės sklypo, ant kurio stovi jai priklausantys statiniai, savininkė, taigi, ir įteisinti neteisėtai atliktą rekonstrukciją. Atitinkamai, nėra pagrindo šiuo atveju konstatuoti esant kokiems nors ryšiams tarp ieškovės atliktų neteisėtų rekonstrukcijos darbų ir preliminariosios sutarties sudarymo. Akivaizdu, jog ieškovės vadovas priėmė sprendimą atlikti rekonstrukcijos darbus neturint atitinkamo leidimo veikdamas savo rizika – žinodamas, kad žemės sklypas priklauso valstybei ir kad gali iškilti ateityje kliūčių įteisinti savavališkas statybas, todėl ir neigiamas pasekmes, atsiradusias dėl neteisėtų rekonstrukcijos darbų, privalo prisiimti tokį sprendimą priėmęs asmuo, o ne atsakovas, nors jis ir neįvykdė po rekonstrukcijos darbų pabaigos praėjus trejiems metams pasirašytos preliminariosios sutarties dėl žemės pirkimo–pardavimo ir nedavė sutikimo tokiems darbams įteisinti. Dėl šių priežasčių pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog taip elgdamasis, UAB „Automobilių dujos“ vadovas J. K., būdamas verslininkas, kuriam keliami didesni profesionalumo reikalavimai, nebuvo pakankamai atidus, apdairus, rūpestingas, kiek tai esamomis sąlygomis buvo būtina, veikė savo rizika, todėl dėl jo paties veiksmų ir atsirado žala UAB „Automobilių dujos“, o dėl to, kad 2000 metais neturėdama leidimo UAB „Automobilių dujos“ neteisėtai rekonstravo degalinės pastatus, nėra ir negali būti atsakovo A. K. kaltės, atsakomybė jam gali būti taikoma tik dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo.
  15. Ieškovei neįrodžius, jog jos nurodyti atsakovo neteisėti veiksmai nulėmė šioje byloje reikalaujamos turtinės žalos atsiradimą (t. y. neįrodžius priežastinio ryšio), teisingam bylos išnagrinėjimui įrodomosios reikšmės neturi ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad atsakovui nuosavybės teisė buvo atkurta tik jos dėka, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų (ne)pagrįstumo nepasisako. Taip pat nėra prasmės pasisakyti ir dėl atsakovo prašymo šioje byloje ieškovės pareikštiems ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį, nes ieškovės pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas kitais pagrindais – neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų.
  16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovės pareikšto ieškinio nepagrįstumo, todėl atmeta apeliantės argumentus, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje nenustatyta ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už preliminariosios sutarties pažeidimą ir civilinės atsakomybės sąlygas, pažeidimų. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą naikinti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  17. Atmetant ieškovės apeliacinį skundą, jos prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai