Byla 2A-36-278/2017
Dėl skolos išieškojimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-287-664/2016 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui J. K., trečiajam asmeniui likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Automobilių dujos“ dėl skolos išieškojimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

41. Ieškovas A. K. 2016 m. sausio 4 d. ir 2016 m. gegužės 26 d. ieškiniais prašė teismą priteisti iš atsakovo J. K. bendrą 3 186,27 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad UAB „Automobilių dujos“ ir Šiaulių miesto savivaldybė 2000 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudarę valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 83, pagal kurią UAB „Automobilių dujos“ iki 2003 m. rugpjūčio 30 d. nuomojosi 0,16 ha žemės sklypą, esantį ( - ), kuriame buvo UAB „Automobilių dujos“ priklausantys degalinės pastatai: parduotuvė – operatorinė su cisternomis C1,C2,C3, C4, stoginėmis 2I1 g, 3I1g ir kiemo statiniai (tvora, aikštelė). Šie statiniai nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamieji daiktai nebuvo įregistruoti, neįregistruotos ir daiktinės teisės į šiuos statinius. Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 7-3629 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,7848 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), kuris buvo įregistruotas jo vardu bei nustatytos žemės sklypo ribos. 2006 m. atlikus teritorijos detalųjį planavimą, žemės sklypas buvo padalintas į šešis sklypus. Vienam iš jų, kuriame liko UAB „Automobilių dujos“ priklausantys laikinieji statiniai, buvo suteiktas adresas ( - ) (unikalus Nr. ( - )). 3. Nurodė, kad UAB „Automobilių dujos“ vienintelis akcininkas, vadovas (direktorius), vėliau ir likvidatorius, yra atsakovas J. K.. Ieškovas nurodė, jog nors UAB „Automobilių dujos“ eksploatuoti statinių, esančių jam priklausančiame žemės sklype adresu ( - ) bei vykdyti veiklos negalėjo nuo 2003 m. rugpjūčio 30 d., pasibaigus galioti valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarčiai, tačiau ūkinė veikla neteisėtai buvo vykdoma iki 2007 m.. Be to, atsakovas J. K., baigęs vykdyti ūkinę veiklą, nuomojo nelegaliais pripažintus pastatus ir gavo pajamas. 4. Teigė, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu patenkinus jo ieškinį, UAB ,,Automobilių dujos“ buvo įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statinius, esančius žemės sklype ( - ), ir sutvarkyti teritoriją. Sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 d., tačiau iš dalies buvo įvykdytas tik 2015 m. gruodžio mėn. viduryje. Nurodė, kad Šiaulių miesto ir Šiaulių apygardos teismų sprendimais, už naudojimąsi žemės sklypu laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2012-01-01 iš UAB „Automobilių dujos“ priteista 8 000 Lt, 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidos (sprendimas įsiteisėjo 2013-02-22), o už 2012-01-01 - 2015-01-01 laikotarpį - 868,86 Eur (sprendimas įsiteisėjo 2016-02-08). 5. Ieškovas nurodė, jog vadovaujantis antstolės E. R. 2015 m. kovo 23 d. pažyma UAB “Automobilių dujos“ skolą jam sudaro 3 186,27 Eur. Nurodė, jog bendrovė nevykdė 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo pašalinti statinius iš jam nuosavybės teise priklausančio sklypo, todėl kreipėsi į UAB „Automobilių dujos“ vienintelį akcininką ir vadovą A. K., prašydamas apsvarstyti galimybę ir priimti sprendimą dėl Nekilnojamojo turto registre neįregistruotų nekilnojamųjų UAB „Automobilių dujos“ priklausančių pastatų perdavimo jam už skolą, kurių dalis būtų panaudojęs kaip statybines medžiagas, tačiau atsakovas tai padaryti atsisakė ir su UAB „Vaidva“ 2015-10-19 sudarė susitarimą dėl 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo vykdymo. 6. Teigė, jog nuo 2010 m. UAB „Automobilių dujos“ statusas – likviduojama, bendrovė lėšų neturi, realios veiklos nevykdo, neturi nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo turto ir negali įvykdyti savo piniginių prievolių (sumokėti skolą ir/ar palūkanas), todėl už teisinius padarinius, kurie atsirado jam, turi būti taikoma subsidiari civilinė atsakomybė, kuri tenka atsakovui. Nurodė, kad J. K. veikė nesąžiningai kaip bendrovės vadovas ir kaip vienintelis akcininkas tiek įmonės, tiek jo atžvilgiu. 7. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino savo ieškinio reikalavimus ir prašė teismo priteisti iš atsakovo J. K., kaip UAB „Automobilių dujos“ vadovo ir likvidatoriaus, 3 186,27 Eur skolą, susidariusią laikotarpyje nuo 2004 m. gegužės mėnesio iki 2015 m. gruodžio 31 d., dėl neteisėtų veiksmų, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. 8. Ieškovas nurodė, jog atsakovas nepasirūpino, kad pasibaigus 2003 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Automobilių dujos“ ir Šiaulių miesto savivaldybės 2000 m. rugpjūčio 30 d. sudarytai valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarčiai Nr. 83, UAB „Automobilių dujos“ priklausantys laikinieji statiniai būtų pašalinti, kas būtų padėję išvengti įsiskolinimo jam atsiradimo. Statiniai buvo pašalinti tik 2015 m. gruodžio viduryje, nors 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu bendrovė buvo įpareigota tai padaryti per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (sprendimas įsiteisėjo 2012-12-21). Be to, atsakovas atsisakė už skolą perduoti jam dalį įmonei priklausančių, Nekilnojamojo turto registre neregistruotų statinių, piktybiškai paliekant įmonę skolinga jam.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

69. Ignalinos rajono apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. 10. Teismas nustatė, kad UAB „Automobilių dujos“ įregistruota 1997 m. gegužės 20 d. ir bendrovei 1997 m. spalio 10 d. išduotas statybos leidimas Nr. 255 laikinai skystų dujų degalinei, adresu ( - ), o 1998 m. kovo 3 d. degalinė pripažinta tinkama naudoti. Konstatavo, jog 1997 m. gegužės 20 d. - 1998 m. kovo 16 d. laikotarpiu bendrovės direktore paskirta V. K., o 1998 m. kovo 16 d. - 2010 gegužės 7 d. laikotarpiu įmonės direktoriumi bei nuo 2010 m. gegužės 7 d. likvidatoriumi yra J. K., kuris nuo 2003 m. vasario 4 d. įregistruotas ir vieninteliu UAB „Automobilių dujos“ akcininku. 11. Teismas nustatė, kad UAB „Automobilių dujos“ ir Šiaulių miesto savivaldybė 2000 m. rugpjūčio 30 d. buvo sudarę valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 83, pagal kurią bendrovė iki 2003 m. rugpjūčio 30 d. nuomojosi 0,16 ha (1600 kv/m) žemės sklypą, esantį ( - ). Valstybinės žemės nuomos sutarties terminui pasibaigus, sutartis nebuvo pratęsta. Nurodė, jog A. K. ir UAB „Automobilių dujos“, atstovaujama direktoriaus J. K., 2003 m. rugpjūčio 21 d. sudarė preliminarią sutartį dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo, kurio 1 p. šalys susitarė, kad pardavėjui natūra atkūrus nuosavybės teises į ( - ) kaimo sklypo Nr. 21 6,3500 ha ar jo dalį, kurio sudėtyje yra žemės sklypas, esantis adresu ( - ), A. K. parduos 16 arų pirkėjui už 48 000 Lt. Prievolei pagal sutartį užtikrinti pirkėjas įsipareigojo sumokėti 5 000 Lt avansą. Sutarties 5 punkte šalys numatė, kad sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną, galioja neterminuotai ir nustoja galios, jei sutarties galiojimo metu nebus atstatyta pardavėjui nuosavybės teisė į žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 7-3629 A. K. atkurtos nuosavybės teisės į 0,7848 ha žemės sklypą, esantį ( - ), o 2004 m. birželio 15 d. UAB „Automobilių dujos“ direktorius J. K. pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriui sutikimą, kad būtų projektuojamas apie 18 arų žemės sklypas UAB „Automobilių dujos“ teritorijai iš 0,7848 ha žemės sklypo, priklausančio A. K., nurodydamas apie šalių sudarytą preliminariąją žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. 2006 m. atlikus teritorijos detalųjį planavimą, žemės sklypas, esantis ( - ), buvo padalintas į šešis sklypus, vienam iš jų po atidalijimo buvo suteiktas adresas ( - ) (unikalus Nr. ( - )), kuriame stovėjo UAB „Automobilių dujos“ priklausantys statiniai: parduotuvė – operatorinė su cisternomis C1,C2,C3, C4, stoginėmis 2I1 g, 3I1g ir kiemo statiniai (tvora, aikštelė). Teismas nustatė, kad 2007 m. liepos 18 d. patalpų nuomos sutartimi, UAB „Automobilių dujos“, atstovaujama direktoriaus pavaduotojos V. K., išnuomojo A. Ž. individualiai įmonei pastatus, esančius adresu ( - ), o 2008 m. vasario 26 d. raštu A. K. pranešė UAB „Automobilių dujos“ direktoriui J. K., kad nebeturi pareigos sudaryti pagrindinės sutarties dėl žemės sklypo pardavimo, nes pasirašytos preliminarios sutarties galiojimas pasibaigė. 12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu patenkino A. K. ieškinį atsakovei UAB ,,Automobilių dujos“ ir įpareigojo bendrovę per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti statinius: parduotuvę – operatorinę su cisternomis C 1, C 2, C 3 C 4, stoginėmis 2I1g, 3I1g, kiemo statinius (tvorą, aikštelę), esančius žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ) bei sutvarkyti teritoriją. Sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 21 d.. Be to, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu buvo patenkintas A. K. ieškinys ir už naudojimąsi jam priklausančiu žemės sklypu 2004-01-01 - 2012-01-01 laikotarpiu iš UAB „Automobilių dujos“ ieškovui priteista 8 000 Lt, 5 procentai metinių palūkanų ir 1 197 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimu pripažinta, jog A. K. pažeidė 2003 m. rugpjūčio 21 d. šalių sudarytos preliminarios sutarties sąlygas ir iš jo bendrovės naudai priteistas 5 000 Lt avansas. Nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu iš UAB „Automobilių dujos“ ieškovo naudai, už naudojimąsi žemės sklypu 2012-01-01 - 2015-01-01 laikotarpiu priteista 868,86 Eur kompensacija, 5 procentų dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Teismas nurodė, kad 2015 m. spalio 19 d. tarp likviduojamos UAB „Automobilių dujos“, atstovaujamos vadovo (likvidatoriaus) J. K., ir UAB „Vaidva“ buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2012-08-10 sprendimo įvykdymo, kuriuo šalys susitarė, jog UAB „Vaidva“ (rangovas) įsipareigoja savo jėgomis ir lėšomis iki 2015 m. gruodžio 31 d. tinkamai įvykdyti teismo sprendimu UAB „Automobilių dujos“ (užsakovui) nustatytus įpareigojimus, susijusius su statinių pašalinimu bei teritorijos tvarkymu. Šalys susitarė, kad užsakovas rangovui pinigų nemokės, o kaip atlygį už sprendimo įvykdymą rangovas pasiims statybines medžiagas, statybinį laužą, cisternas, įrengimus ir kitus daiktus, kurie atsiras sprendimo pagrindu šalinant statinius bei tvarkant teritoriją. 13. Teismo vertinimu, bylos šalių ginčas kilo dėl to, ar atsakovo J. K., kaip įmonės UAB „Automobilių dujos“ vadovo (direktoriaus, o vėliau likvidatoriaus), ieškovo nurodyti konkretūs veiksmai (priimti sprendimai ar neveikimas) pripažintini neteisėtais (tyčiniais, siekiant pažeisti kreditorių interesus ar ypač neatsargiais, pasireiškiančiais aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas) ir ar būtent jų pasėkoje atsirado prašoma priteisti žala (priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos buvimo). Nurodė, kad atsakovas K. K., kaip įmonės vadovas, kuris sudarė preliminarią sutartį su būsimu žemių savininku A. K. dėl žemės sklypo pirkimo, iki 2015 metų stengėsi įteisinti statybas, gauti leidimus dirbti ir tęsti veiklą, turėjo pakankamai pagrįstus lūkesčius, jog nupirkus žemės sklypą ir gavus leidimus bus galima tęsti ūkinę veiklą. Konstatavo, jog atsakovo, kaip įmonės vadovo, sprendimas palikti (nenugriauti) UAB „Automobilių dujos“ priklausančius laikinuosius statinius 2003 m. rugpjūčio 30 d. ir tęsti įmonės veiklą negali būti vertinamas kaip neatitinkantis protingos verslo rizikos ir prieštaraujantis geriems verslo standartams ir toks veiksmas negali būti vertinamas kaip neteisėtas. 14. Konstatavo, jog įvykdyti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą trukdė objektyvios priežastys, tame tarpe ir aktyvūs paties ieškovo A. K. veiksmai, kurio prašymais kitose civilinėse bylose pastatai buvo areštuoti iki 2015 m. gruodžio 3 d.. Be to, nurodė, jog priešingai nei nurodo ieškovas, atsakovas J. K., būdamas UAB „Automobilių dujos“ likvidatoriumi, ėmėsi aktyvių veiksmų sprendimui įvykdyti - iki pat teismo sprendimo įvykdymo (2015 m. gruodžio mėnesio) tarp šalių vyko derybos dėl galimo kompromiso (dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo kainos, žemės nuomos sutarties sudarymo galimybių, nuosavybės įmonėje dalių nustatymo, žemės sklypo ir pastatų bendro pardavimo kitam asmeniui ir pan.); likviduojamai įmonei neturint lėšų savo jėgomis ir finansiniais ištekliais įvykdyti sprendimo, aktyviai ieškojo asmenų, galinčių įvykdyti teismo sprendimą; Šiaulių miesto apylinkės teismui 2015 m. birželio 22 d. teikė prašymą pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo tvarką (suteikiant teisę ieškovui A. K. pačiam savo lėšomis gauti statybos leidimą bei atlikti Šiaulių apylinkės teismo 2012-08-10 sprendime nurodytus statybos darbus ir išsiieškoti patirtas išlaidas, realizavus nugriautų statinių statybines medžiagas); 2015 m. spalio 19 d. tarp likviduojamos UAB „Automobilių dujos“ ir UAB „Vaidva“ sudarė rašytinį susitarimą dėl „2012-08-10 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo“ įvykdymo, kuriuo UAB „Vaidva“ (rangovas) įsipareigojo savo jėgomis ir lėšomis iki 2015-12-31 tinkamai įvykdyti teismo sprendimu UAB „Automobilių dujos“ (užsakovui) nustatytus įpareigojimus. 15. Teismas darė išvadą, kad ieškovas neįrodė fakto, jog atsakovas J. K., atstovaujantis UAB „Automobilių dujos“, sudarydamas su UAB „Vaidva“ 2015 m. spalio 19 d. susitarimą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo vykdymo, tyčia paliko įmonę skolingą ieškovo atžvilgiu. Konstatavo, jog pats ieškovas nesutiko su UAB „Automobilių dujos“ teismui pateiktu prašymu pakeisti sprendimo vykdymo tvarką ir savo lėšomis atlikti statinių griovimo darbus, išieškoti patirtas išlaidas realizavus nugriautus statinius statybinėmis medžiagomis bei ėmėsi aktyvių veiksmų, kad minėti pastatai būtų nugriauti. Nurodė, kad ieškovas A. K. buvo informuotas ir aktyviai dalyvavo atsakovo vykdomoje statybinių įmonių, galinčių įvykdyti statinių griovimo darbus, paieškose, teikė paklausimus ir pasiūlymus laikotarpyje nuo 2015 m. birželio iki rugsėjo mėnesio, kitų įmonių, sutikusių atlikti šiuos darbus, išskyrus UAB „Vaidva“, nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors A. K. ieškinyje ir teismo posėdyje teigia, jog tarp UAB „Automobilių dujos“ ir UAB „Vaidva“ 2015-10-19 sudarytas susitarimas buvo nuostolingas (pajamų nukėlus statinius UAB „Automobilių dujos“ negavo ir bendrovės skolų nepadengė), tačiau pats ieškovas, žinodamas apie minėto susitarimo turinį ir sąlygas, ne tik neprašė teismo susitarimą panaikinti (neprieštaravo šiai sutarčiai), bet atvirkščiai, 2015 m. lapkričio 10 d. civilinėje byloje Nr. P2-65-772/2015 pateikė teismui prašymą ne tik įpareigoti UAB „Automobilių dujos“ ir UAB „Vaidva“ vykdyti rašytinį susitarimą dėl 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo įvykdymo, bet ir nesuteikti teisės šį susitarimą nutraukti, tenkinant prašymą pratęsti terminą susitarimui įvykdyti. Teismas darė išvadą, jog ieškovo A. K. teiginys, kad jam žala, kaip UAB „Automobilių dujos“ kreditoriui atsirado dėl kaltų atsakovo J. K. veiksmų (tiksliau neveikimo), nes jis, kaip UAB „Automobilių dujos“ vadovas ir likvidatorius nevykdė pareigos pasirūpinti savalaikiu Šiaulių apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo įvykdymu, yra nepagrįstas ir atmestinas. 16. Atsižvelgdamas į įmonėje susiklosčiusią finansinę situaciją, į bendrovės įsiskolinimo A. K. dydį ir prašomo perleisti turto vertę (statinių atkuriamoji vertė yra 266 000 Lt (77 038,92 Eur), teismas darė išvadą, jog tokio pobūdžio sandoris būtų akivaizdžiai nuostolingas įmonei, o atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmai būtų pripažintini nesąžiningais ir nelojaliais bendrovės atžvilgiu. Konstatavo, jog ieškovo reikalavimas pripažinti, kad atsakovas, priimdamas sprendimą atsisakyti už skolą perduoti jam dalį įmonei priklausančių, Nekilnojamojo turto registre neregistruotų, statinių veikė neteisėtai ir nesąžiningai, priešingai įmonės ir jos kreditorių interesams, t. y. piktybiškai siekė palikti įmonę skolingą ieškovui, yra visiškai nepagrįstas. Darė išvadą, kad ieškovas neįrodė atsakovo, kaip UAB „Automobilių dujos“ vadovo (direktoriaus ir likvidatoriaus), pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, neįrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko ieškovui buvo padaryta žala bei neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir jam atsiradusios žalos. 17. Nurodė, kad teismui iš esmės išnagrinėjus ieškinio reikalavimus, dėl kurių atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, faktinį ir teisinį pagrįstumą bei konstatavus reikalavimams esant neįrodytiems, prašymas taikyti ieškinio senatį neturi įtakos sprendimui ir ieškinio senaties klausimas nenagrinėjamas, dėl jo nepasisakoma.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

818. Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. 19. Nurodo, kad teismas padarė grubius materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus, neteisėtai, savavališkai pakeitė ieškinių dalykus (reikalavimus) bei ieškinių pagrindus ir tokiu būdu bylą dėl skolos išieškojimo pavertė byla dėl žalos atlyginimo. Be to, teisėja buvo šališka jo atžvilgiu, primygtinai stengėsi išgauti žodį „žala“, uždavinėjo klausimus dėl žalos buvimo, nors ieškiniai yra aiškiai suformuluoti dėl skolos priteisimo. Teigia, jog atsakovo sprendimas nenukelti neteisėtais tapusių statinių nuo žemės sklypo buvo įmonės skolos jam susidarymo priežastis, nes teismai priteisė kompensacijas už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu už 2004 – 2011 m. ir už 2012 – 2014 m. laikotarpį. 20. Teigia, jog Civilinis kodeksas reikalavimams dėl skolos, dėl ko ir buvo kreiptasi į teismą, priteisimo, numato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, kuris prašomiems priteisti 2 184,52 Eur turi būti skaičiuojamas nuo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-39-267/2013 priėmimo/įsiteisėjimo, o prašomiems priteisti 1 001,75 Eur – nuo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-64-368/2016 priėmimo/įsiteisėjimo. Teigia, jog CK 1.125 straipsnio 1 punkte numatytas senaties terminas reikalavimams dėl skolos priteisimo nėra suėjęs. 21. Nurodo, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimas pripažinti žemės sklypą grąžintinu natūra yra priimtas dar iki preliminariosios žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, t. y. sprendimas priimtas 2003 m. liepos 24 d., o preliminarioji sutartis su UAB „Automobilių dujos” sudaryta 2003 m. rugpjūčio 21 d., todėl sutarties sudarymas, priešingai nei teigia atsakovas, žemės sklypo grąžinimui jam natūra jokios įtakos neturėjo. 22. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas J. K. prašo apeliacinį skundą atmesti. 23. Nurodo, kad apelianto abejonės teismo šališkumu pagrįstos ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, kilusiomis dėl teisėto ir tinkamo teisėjos elgesio proceso metu ir dėl nepalankaus ieškovui galutinio procesinio sprendimo šioje byloje. 24. Teigia, jog teismas ieškinio ribų neperžengė ir nagrinėjo būtent ieškovo pareikštą reikalavimą, t. y. toje apimtyje, tose ribose ir tuo pagrindu, kaip tai buvo nurodęs savo procesiniuose dokumentuose ir teiktuose paaiškinimuose teisme pats ieškovas. Teismas atidžiai, visapusiškai, objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1025. Apeliacinis skundas atmestinas. 26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.). 27. Iš bylos duomenų matyti, kad už neatlygintinį naudojimąsi A. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, adresu ( - ), Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. bei Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimais iš UAB „Automobilių dujos“ yra priteista kompensacija, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos (1 t., b. l. 46-49, 77-84, 3 t., b. l. 27-32). Nustatyta, jog įvykdžius tarpusavio įsiskolinimų užskaitas, bendrovė A. K. yra skolinga 3 186,27 Eur, nes įmonė nuo 2007 m. nevykdo veiklos, neturi turto, o nuo 2010 m. gegužės 7 d. Juridinių asmenų registre registruojama kaip likviduojama įmonė. A. K. teismui nurodė, jog bendrovės įsiskolinimo jam išieškojimas nėra galimas, todėl atsakovas J. K., kaip buvęs įmonės vadovas ir likvidatorius, veikęs įmonės ir jo atžvilgiu nesąžiningai, yra atsakingas už įmonės skolas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, konstatavo, jog A. K. neįrodė būtinų sąlygų J. K., kaip bendrovės vadovo, atsakomybei kilti. Apeliantas teigia, jog teismas pakeitė pareikšto ieškinio pagrindą, dalyką ir jo ieškinių reikalavimų neišnagrinėjo. Su šiais teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. 28. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas J. K. nuo 1998 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. gegužės 7 d. buvo UAB „Automobilių dujos“ direktorius, o nuo 2010 m. gegužės 7 d. – likvidatorius, be to, nuo 2003 m. vasario 4 d. J. K. yra vienintelis įmonės akcininkas (1 t., b. l. 37-41). Civilinio kodekso (toliau - CK) nuostatos nustato, jog įmonei negalint atsiskaityti su kreditoriumi, subsidiari (papildoma) atsakomybė gali būti taikoma tiek įmonės vadovui, kuris nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas (CK 2.87 str. 7 d.), tiek asmeniui, kaip juridinio asmens dalyviui (akcininkui, CK 2.50 str. 3 d.). Esminis juridinio asmens dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovės vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo – narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 str. 2 d.), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia, neperžengdamas jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų, svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-168/2009; Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu atveju spręstina, ar kaip atsakovas nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. 29. A. K., pareikšdamas ieškinius atsakovui J. K., nurodė, jog bendrovei negalint įvykdyti piniginių prievolių, civilinė atsakomybė tenka atsakovui, veikiant nesąžiningai kaip bendrovės vadovui, likvidatoriui ir kaip vieninteliam akcininkui. Bylos nagrinėjimo metu, žodžiu, A. K. nurodė, jog atsakovui J. K. reikalavimą jis reiškia kaip UAB „Automobilių dujos“ vadovui, nurodydamas, jog atsakovas, 2003 m. rugpjūčio 30 d. pasibaigus valstybinės žemės nuomai, nepašalino laikinų statinių, juos rekonstravo, nevykdė 2012 m. rugpjūčio 10 d. teismo sprendimo pašalinti statinius iš jam priklausančio žemės sklypo, už skolą neperdavė jam pastatų. Jokių aplinkybių, J. K., kaip juridinio asmens dalyvio (akcininko), neteisėtų, nesąžiningų veiksmų, A. K. nenurodė nei ieškiniuose, nei pirmosios instancijos bylos nagrinėjimo metu, nei apeliacinės instancijos teismui. 30. Kasacinio teismo nutartyse yra išaiškinta, kad ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-101/2001; Nr. 3K-3-725/2001, Nr. 3K-3-355/2005, Nr. 3K-3-7/2008; 3K-3-124/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, kaip ieškinio faktinis pagrindas yra byloje išdėstytos aplinkybės, kad UAB „Automobilių dujos“, dėl nemokumo, negali įvykdyti prievolės - išmokėti kreditoriui teismų priteistų kompensacijų už naudojimąsi A. K. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, nes, atsakovas, kaip įmonės vadovas ir likvidatorius netinkamai atliko pareigas bendrovei (nesirūpino savalaikiu laikinų pastatų nugriovimu, vykdė šių statinių rekonstrukciją, savalaikiai nevykdė teismo sprendimo pašalinti statinius), už įmonės įsiskolinimą neperdavė jam pastatų. Ieškinio dalykas byloje yra A. K. suformuluotas reikalavimas priteisti iš atsakovo J. K. teismų sprendimais priteistą ir iš UAB „Automobilių dujos“ neišieškotą kompensaciją. Ieškovui nurodžius ieškinio pagrindą, teismas pagrįstai sprendė ar atsakovo, kaip įmonės vadovo, likvidatoriaus, ieškovo nurodyti konkretūs veiksmai, pripažintini neteisėtais, ar būtent jų pasekmė yra prašoma priteisti ieškovui atsiradusi žala, kurią A. K. įvardija skola. Teismas konstatavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovo, kaip įmonės vadovo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, neįrodė, kad J. K. atliko neteisėtus veiksmus dėl kurių ieškovui padaryta žala bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. 31. Kasacinio teismo išaiškinta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt.. Dėl paminėto, įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str.. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, nėra pakankamu pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. 32. A. K. ieškiniuose nurodė, kad 2003 m. rugpjūčio 30 d. pasibaigus UAB „Automobilių dujos“ ir Šiaulių m. savivaldybės sudarytai valstybinės žemės nuomos sutarčiai, atsakovas J. K. nepasirūpino neteisėtais tapusių statinių nukėlimu nuo valstybinės žemės, o vėliau jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, juos neteisėtai rekonstravo, vykdė ūkinę veiklą, vėliau statinius nuomojo, gavo pajamų, tačiau jam nuomos mokesčio už žemės sklypo naudojimąsi nemokėjo, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10d. sprendimu įpareigojus įmonę pašalinti statinius ir sutvarkyti teritoriją, sprendimo neįvykdė iki 2015 m. gruodžio mėn. vidurio. Teigė, jog bendrovė turėjo galimybę padengti jam susidariusią skolą, perduodant dalį nekilnojamojo turto registre neįregistruotų statinių, tačiau atsakovas kategoriškai atsisakė tokiu būdu grąžinti jam susidariusį įsiskolinimą ir statinius perdavė UAB „Vaidva“ tik už jų nugriovimą. Nurodė, jog J. K. elgėsi nesąžiningai tiek jo, tiek ir bendrovės atžvilgiu. 33. Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu bei Šiaulių miesto mero 2000 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 310, UAB „Automobilių dujos“ buvo laikinai išnuomotas 0,16 ha žemės sklypas, esantis ( - ) ir minėtų sprendimų pagrindu sudarytos nuomos sutartys, kurios tęsėsi iki 2003 m. rugpjūčio 30 d. (1 t., b. l. 13-14, 3 t., b. l. 84-87). Iš bylos duomenų matyti, kad A. K., padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, 2003 m. rugpjūčio 21 d. sudarė preliminarią sutartį su bendrove, kurios pagrindu jis įsipareigojo, atkūrus jam nuosavybės teises į žemės sklypą natūra, kuriame ūkinę veiklą vykdė UAB „Automobilių dujos“, parduoti šiai bendrovei 16 arų žemės sklypą. Apeliantas neneigia, jog, atkūrus jam nuosavybės teises į žemės sklypą ir suformavus kelis atskirus objektus, 2008 m. vasario 26 d. jis atsisakė su bendrove sudaryti pagrindinę sutartį ir šis atsisakymas teismų procesiniais sprendimais pripažintas sutartinių įsipareigojimų pažeidimu (1 t., b. l. 100-103, 106, 2 t., b. l. 3-8). Esant šalių sudarytai preliminariai sutarčiai dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, atmestini A. K. teiginiai, kad atsakovas J. K. veikė nepateisinamai aplaidžiai, nuo 2003 m. rugpjūčio 30 d. nesirūpino pašalinti laikinus statinius, nes sudarius aukščiau minėtą preliminarią sutartį, J. K., kaip įmonės vadovas, pagrįstai tikėjosi, jog ateityje įmonė įsigys žemės sklypą ir tęs ūkinę veiklą. Be to, iki 2008 m. vasario 26 d. pranešimo apie atsisakymą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, A. K. jokių pretenzijų dėl laikinų statinių nukėlimo nereiškė, nors nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuriame buvo įmonės statiniai, jam buvo atkurta 2004 m. gegužės 6 d. sprendimu ir tik 2012 m. rugpjūčio 10 d. teismo sprendimu įmonė buvo įpareigota pašalinti statinius (1 t., b. l. 107-108, 2 t., 62-65). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. priėmus sprendimą dėl statinių pašalinimo tarp šalių vyko derybos dėl žemės sklypo pardavimo, žemės nuomos, todėl konstatuoti, jog nuo 2003 m. rugpjūčio 30 d. atsakovas tyčia, siekiant pažeisti bendrovės ir A. K. interesus, nesiėmė priemonių nugriauti laikinus statinius, nėra pagrindo, nes atsakovas ėmėsi veiksmų, siekdamas išsaugoti įmonę, tęsti ūkinę veiklą. 34. Teiginiai, jog rekonstravus laikinus statinius, jų nešalinant, atsakovas veikė nesąžiningai, nepagrįstai naudojo bendrovės lėšas, taip pat vertintini kritiškai dėl aukščiau paminėtų motyvų - vadovo J. K. siekio ir ateityje vykdyti ūkinę veiklą. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog skystų dujų degalinės rekonstrukcija buvo pradėta dar 1999 m., t.y., įmonei nuomojant valstybei priklausantį žemės sklypą, vykdant veiklą bei nesant sprendimo dėl žemės sklypo grąžinimo natūra A. K. (3 t., b. l. 82-100). Įmonės vadovo ketinimas tęsti įmonės veiklą turint tinkamas darbui patalpas, negali būti vertinamas kaip neatitinkantis protingos verslo rizikos ir prieštaraujantis geriems verslo standartams. 35. Nors A. K. teigia, kad bendrovė naudojosi jam priklausančiu žemės sklypu, nuo 2007 m. liepos 8 d. nuomojo degalinės patalpas A. Ž. įmonei, gavo pajamas, bet jam nuomos mokesčio nemokėjo, tačiau byloje nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys, jog šalys 2004-2012 m. laikotarpiu buvo sudarę žemės nuomos sutartį ar susitarę dėl žemės nuomos mokesčio dydžio. A. K. atkūrus nuosavybės teisę natūra į žemės sklypą, jis, kaip sklypo savininkas, būdamas rūpestingas ir atidus, turėjo teisę ir galimybę sudaryti nuomos sutartį bei savalaikiai reikalauti iš bendrovės mokesčio už naudojimąsi žemės sklypu (CPK 178 str.). Įvertintina ir ta aplinkybė, jog, 2003 m. rugpjūčio 21 d. sudarydama preliminarią sutartį, bendrovė buvo sumokėjusi 5 000 Lt avansą, kurį, 2008 m. vasario 26 d. atsisakius sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, A. K. turėjo grąžinti bendrovei gera valia. A. K. naudojosi šiomis lėšomis pakankamai ilgą laiką, nes avansas įmonei priteistas teismo sprendimu tik 2012 m. spalio 17 d.. Dėl paminėto, konstatuoti, jog atsakovas, nemokėdamas mokesčio už žemės sklypą buvo aiškiai nesąžiningas, tyčia veikė prieš A. K. interesus, nėra pakankamo pagrindo (2 t., b. l. 3-8). 36. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas J. K. 2009-2014 m. laikotarpiu teismine tvarka siekė įteisinti statinius; siūlė sklypo savininkui tapti įmonės dalininku, todėl minėti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas ėmėsi veiksmų, siekdamas išsaugoti įmonę ir tęsti jos veiklą, į bendrovės veiklą įtraukti žemės sklypo savininką A. K., suteikiant jam teisę gauti pajamų (2 t., b. l. 115-143). Be to, teismui 2012 m. rugpjūčio 10 d. priėmus sprendimą įpareigojantį įmonę pašalinti statinius (sprendimas įsiteisėjo 2012-12-21; 2 t., b. l. 62-4), J. K. nedelsiant ėmėsi veiksmų, sprendimui įvykdyti, ką patvirtina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos viešosios tvarkos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 17 d. reikalavimas pašalinti nuo statinių reklamą apie pastato pardavimą nugriovimui (civilinė byla Nr. P2-65-772/2015, b. l. 109-111). 37. Kaip minėta aukščiau, 2010 m. gegužės 7 d. įmonė įgijo likviduojamos įmonės statutą, veiklos nevykdė ir pajamų negavo. Administraciniams teismams atmetus UAB „Automobilių dujos“ skundus dėl atsisakymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus ir kt. bei neturėdama lėšų įvykdyti teismo įpareigojimą nukelti statinius ir sutvarkyti teritoriją, 2015 m. birželio 16 d. UAB „Automobilių dujos“ pateikė teismui prašymą atidėti sprendimo įvykdymą 6 mėn. laikotarpiui siekiant rasti įmonę turinčią leidimą vykdyti statybos darbus ir pašalinti degalinės statinius ar suteikti teisę pačiam A. K. savo lėšomis gauti statybos leidimą bei atlikti sprendime numatytus darbus, išsiieškoti patirtas išlaidas realizavus nugriautų statinių medžiagas (1 t., b. l. 123-124). Be to, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad A. K. pareiškus įmonei ieškinį dėl 8 000 Lt priteisimo, 2012 m. birželio 7 d. teismo nutartimi, ieškinio užtikrinimui, buvo taikytas areštas UAB „Automobilių dujos“ kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, leidžiant turtu naudotis, bet uždraudžiant perleisti kitiems asmenims, o jo nesant, ar esant nepakankamai, areštuoti skolininko pinigines lėšas, esančias banko atsiskaitomosiose sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant daryti atsiskaitymus su ieškovu bei išmokas, susijusias su darbo santykiais, vykdyti atsiskaitymus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybine mokesčių inspekcija (CPK 179 str. 3 d.). Areštas įmonės turtui (cisternoms, stoginėms) taikytas ir 2015 m. kovo 24 d. nutartimi, siekiant užtikrinti A. K. ieškinį 1 737,22 Eur sumai. Minėtos laikinosios apsaugos priemonės teismo buvo panaikintos A. K. prašymu tik 2016 m. balandžio 4 d. ir 2015 m. gruodžio 3 d. teismo nutartimis (1 t., b. l. 64, 77-84, 85,125, CPK 179 str. 3 d.). Iš civilinė bylos Nr. P2-65-772/2015 duomenų matyti, jog įvairioms statybinėms organizacijoms 2015 m. birželio – rugsėjo mėn. buvo siūloma nugriauti pastatus, sutvarkyti teritoriją ir už atliktus išardymo darbus pasiimti visą degalinės įrangą, cisternas bei metalą (civilinė byla Nr. P2-65-772/2015, b. l. 86, 104). Apie šiuos skelbimus buvo žinoma ir A. K., ką patvirtina V. Ž. atsisakymas (dėl A. K. veiksmų) priimti įmonės pasiūlymą (civilinė byla Nr. P2-65-772/2015, b. l. 105) paties apelianto 2015 m. liepos 3 d. siūlymas perduoti jam UAB „Automobilių dujos“ priklausančią parduotuvę-operatorinę ir aikštelę (kiemo statinį; 1 t., b. l. 8-9); prašymas teismui įpareigoti įmonę vykdyti 2015 m. spalio 19 d. bendrovės susitarimą su UAB „Vaidva“ (1 t., b. l. 116-118, 2 t., b. l. 17-21). Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių nuolat vykstant deryboms dėl žemės sklypo pardavimo, jos nuomos, A. K. iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovo veiksmų, siekiant įteisinti pastatus, o vėliau imantis veiksmų pašalinti statinius, atsakovas, kaip bendrovės likvidatorius tiek įmonės, tiek ir A. K. atžvilgiu neatliko jokių neteisėtus veiksmų. 38. Apeliantas teigia, kad įmonės įsiskolinimas galėjo būti padengtas perdavus jam dalį bendrovės statinių. Kaip minėta aukščiau, teismų sprendimais iš UAB „Aukštaitijos dujos“ priteista kompensacija, o ne skola už naudojimąsi jam priklausančiu žemės sklypu. Priteista kompensacija nėra išieškota, nes įmonė jau ieškovo inicijuotų bylų nagrinėjimo metu buvo likviduojama, veiklos nevykdė nuo 2007 m. ir pajamų negavo, todėl A. K. teiginiai, jog bendrovė gavo pajamų, su juo neatsiskaitė ir tai yra atsakovo kaltė, jokiais įrodymais nepagrįsti (CPK 178 str.). Įvertintina, jog UAB „Automobilių dujos“ pateikus teismui prašymą pakeisti teismo sprendimą, leisti pastatus nugriauti ir teritoriją sutvarkyti pačiam A. K., jis su prašymu nesutiko dėl galimų papildomų išlaidų. Nors A. K. pageidavo perimti parduotuvę-operatorinę ir aikštelę (kiemo statinį), tačiau neišreiškė nuomonės dėl cisternų pašalinimo, teritorijos sutvarkymo, kas būtų pažeidę įmonės interesus, nes įmonei neturint lėšų, kito vertingesnio turto, bendrovei būtų apsunkinta galimybė rasti asmenis, sutinkančius įvykdyti teismo sprendimą. Be to, A. K. pasiūlymas buvo nenaudingas ir nuostolingas likviduojamos įmonės statusą turinčiai įmonei, buvo neteisėtas ir prieštaravo įstatymui, teismo sprendimui, todėl likvidatorius šio pasiūlymo nepriėmė. Paminėti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, kaip įmonės likvidatorius, veikė priešingai įmonės interesams, nes J. K. elgėsi rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir ėmėsi veiksmų įvykdyti 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą. Konstatuoti, jog atsakovas veikė neteisėtai, nesąžiningai, priešingai kreditoriaus interesams, t. y. tyčia siekė palikti įmonę skolinga A. K., taip pat nėra pagrindo. 39. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvykdyti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą J. K. trukdė objektyvios priežastys, iš dalies ir aktyvūs paties A. K. veiksmai, kurio prašymais kitose civilinėse bylose minėti įmonės statiniai buvo areštuoti. Be to, atsakovas, nuo 2010 m. gegužės 7 d. būdamas UAB „Automobilių dujos“ likvidatoriumi, neįteisinus statinių, ėmėsi veiksmų sprendimui įvykdyti - teismui teikė prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, termino pratęsimo, ieškojo asmenų, galinčių įvykdyti teismo sprendimą. 2015 m. spalio 19 d. tarp likviduojamos UAB „Automobilių dujos“ ir UAB „Vaidva“ buvo sudarytas rašytinis susitarimas dėl sprendimo įvykdymo, kuriuo šalys susitarė, jog UAB „Vaidva“ įsipareigoja savo jėgomis ir lėšomis, už visas statybines medžiagas tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Apie šio susitarimo sudarymą A. K. buvo žinoma, šio susitarimo jis neginčijo, priešingai prašė teismą įpareigoti, jog susitarimas būtų vykdomas (1 t., b. l. 116-118). Dėl paminėtų motyvų sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra atsakovo J. K. kaltės dėl nesavalaikio Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo įvykdymo. 40. Įvertinus A. K. nurodytas ir teismo nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo A. K. pareikštus reikalavimus, ieškinio ribų neperžengė, nagrinėjo būtent ieškovo pareikštą reikalavimą toje apimtyje, tose ribose ir tuo pagrindu, kaip tai jis buvo nurodęs savo procesiniuose dokumentuose ir teiktuose paaiškinimuose teismo posėdžių metu. Teismas teisingai pritaikė konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikavo konstatuotas faktines aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, įvertindamas atsakovo, kaip įmonės vadovo, likvidatoriaus veiksmus. Net konstatavus, jog ieškinius A. K. atsakovui reiškė kaip įmonės akcininkui, aukščiau nurodyti motyvai neduoda pagrindo daryti išvadą, jog priimti įmonės sprendimai buvo neteisėti, nes atsakovas ėmėsi veiksmų, siekdamas tęsti bendrovės veiklą, nesiekė apgauti ar pakenkti A. K.. Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK (CK 6.246 str. 1 d., 6.248 str. 3 d.) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Nagrinėjamoje byloje aiškiai nesąžiningi (kalti ir neteisėti) J. K. veiksmai nenustatyti, todėl tenkinti ieškinį ir šiuo pagrindu negalima. Be to, akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas ir atlieka neteisėtus veiksmus taikytina atsakomybė kaip įmonės vadovui, pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o vertinant jo priimtų sprendimų teisėtumą, svarstytina, ar verslo sprendimas priimtas protingai įvertinus riziką, ar vadovas galėjo protingai tikėti, kad toks sprendimas yra bendrovės naudai. J. K. priimti sprendimai atitiko bendrovės interesus, siūlymas apeliantui tapti bendrovės dalininku rodo jo siekį būti sąžiningu ir kreditoriaus atžvilgiu. 41. Apelianto teiginiai, jog teismas jo ieškinius dėl skolų pavertė byla dėl žalos priteisimo, vertintini kritiškai. Byloje nenustatyta, kad bendrovė ar atsakovas būtų sudarę su apeliantu kokią nors sutartį, kurios pagrindu UAB „Automobilių dujos“ ar J. K. neįvykdę įsipareigojimų būtų jam skolingi. Iš įmonės A. K. priteista kompensacija už naudojimąsi žemės sklypu, kurios bendrovei neišmokėjus, apeliantas patyrė žalą (nuostolius), todėl teismas pagrįstai jo reikalavimus vertino kaip prašomą priteisti iš atsakovo žalą. Šios žalos dydis yra pagrįstas apelianto pateiktais teismų sprendimais bei antstolės E. R. pažyma apie įmonės įsiskolinimo dydį (1 t., b. l. 28). J. K. atsakomybė nagrinėjamu atveju galima tik kaip deliktinė. 42. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. bendrovei yra reiškęs keletą reikalavimų, pats ruošė teismams ieškinius, apeliacinius skundus, nagrinėjamoje byloje nurodė, jog turi teisinių žinių, be to, atsakovo atstovei pasiūlius teismui atidėti teismo posėdį, siekiant suteikti teisę A. K. pasinaudoti teisine pagalba, šiuo pasiūlymu nepasinaudojo. Byloje vyko keletas teismo posėdžių, todėl apeliantas, manydamas, jog jam reikalingas atstovas, turėjo galimybę susitarti dėl atstovavimo. Esant paminėtoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, jog apelianto teisė buvo pažeistos, o jis nesuprato kas vyksta teismo posėdyje. 43. Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, jog teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, nes šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių duomenų nepateikė, bylos nagrinėjimo metu nušalinimo teisėjai nereiškė (CPK 66, 68 str.). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ar teisėjo nušalinimo pagrindas, nes įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas, pareikštas konkrečiam teisėjui tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų (CPK 68 str. 2, 4 d.). Apeliantas CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų nenurodė. 44. Kompensacija už naudojimąsi žemės sklypu iš UAB „Automobilių dujos“ apelianto naudai yra priteista Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 22 d. bei Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimais. Įmonei neturint lėšų padengti įsiskolinimą, ieškinius atsakovui A. K. pareiškė 2016 m. sausio 4 d., todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog reikalavimas atsakovui J. K. pareikštas praleidus ieškinio senatį (CK 1.125 str. 8 d.). 45. Kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui. 46. Nenustačius sąlygų visumos civilinei atsakomybei taikyti atsakovui, kaip įmonės vadovui ir likvidatoriui, konstatuotina, jog skundžiamu sprendimu A. K. ieškinys atmestas pagrįstai, todėl naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo. 47. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą J. K. sumokėjo 399,30 Eur (3 t., b. l. 184-185). Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str.).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Ignalinos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti iš A. K. (a. k. ( - ) 399,30 Eur (tris šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir 30 euro centų) bylinėjimosi išlaidų J. K. (a. k. ( - ) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai