Byla e2-1251-407/2017

Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Euro paštas“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Euro paštas“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

2Teismas

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas – įmonės bankroto administratorius – pateikė prašymą pripažinti atsakovės UAB „Euro paštas“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad VĮ Registrų centrui metinė finansinė atskaitomybė pateikta vienintelį kartą – už 2007 metus. Pagal šio balanso duomenis įmonėje apskaitytas turtas už 79 214,84 Eur, tačiau bankroto administratoriui įmonės steigimo, veiklos, personalo valdymo ar kitokie dokumentai neperduoti. Pasak pareiškėjo, tokios aplinkybės leidžia spręsti, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma aplaidžiai ar net apgaulingai, įmonės turtas iššvaistytas, be pagrindo perleistas tretiems asmenims, pasisavintas ar kitaip prarastas. Per įmonės veiklos laikotarpį dešimčiai kreditorių padaryta 46 065,08 Eur dydžio žala. Nurodė, kad įmonės vadovė ir vienintelė akcininkė J. L. visiškai nebendradarbiauja nei su teismu, nei su bankroto administratoriumi, tokie įmonės valdymo organų veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Kauno apygardos teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi pripažino BUAB ,,Euro paštas“ bankrotą tyčiniu.
3. Teismas nustatė, kad įmonės vadovė nuo 2007 m. birželio 16 d. iki 2015 m. liepos 14 d. buvo J. L., kuri nuo įmonės įregistravimo buvo ir įmonės akcininkė. Nurodė, kad kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). UAB „Euro paštas“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2007 m. gegužės 28 d., VĮ Registrų centrui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2007 m., o nuo 2008 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui nebuvo teikiami, t. y. įmonės vadovė J. L. nevykdė Akcinių bendrovių įstatyme nustatytos pareigos sudaryti ir pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus.
4. Be to, teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi įpareigojo UAB „Euro paštas“ vadovę pateikti teismui nutartyje nurodytus dokumentus, tačiau šių dokumentų atsakovės vadovė teismui nepateikė. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartimi atsakovės vadovė įpareigota perduoti bankroto administratoriui turtą pagal balansą ir visus dokumentus, tačiau šios pareigos neįvykdė. Pasak teismo, J. L. nurodomas paties bankroto administratoriaus neveikimas bankroto procese pats savaime nepatvirtina aplaidaus ar juo labiau apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.
5. Teismo vertinimu, J. L. nurodomos aplinkybės, kad įmonė įsipareigojimų kreditoriams neįvykdė dėl nepavykusio verslo, ekonominės krizės bei itin sunkios akcininkės bei vadovės sveikatos, nepaneigia aplinkybės, kad įmonės metinė finansinė atskaitomybė nebuvo sudaroma ir teikiama VĮ Registrų centrui, taip pat, kad ji, žinodama apie bankroto bylos iškėlimą, su administratoriumi pati ar per kitą asmenį nesusisiekė, dokumentų ir turto neperdavė.
6. Be to, iš antstolių į bankroto bylą perduotų vykdomųjų raštų teismas nustatė, kad UAB „Euro paštas“ įsiskolinimai kreditoriams iš esmės susidarė 2009 m., tačiau įmonės vadovė J. L., nustačiusi, jog įmonė yra nemoki, pažeisdama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo neįvykdė.
7. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad įmonės vadovė netinkamai vykdė įstatymuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko bankroto administratorius neteko galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, taip pat yra tikimybė, kad įmonės turtas galėjo būti iššvaistytas, dėl ko kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti UAB „Euro paštas“ bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai).

3. Atskirojo skundo argumentai

8. Apeliantė J. L. atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog bankroto administratorius nesiėmė jokių veiksmų, kad gautų įmonės dokumentus. Taigi teismo argumentas, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nes vadovas neperdavė dokumentų bankroto administratoriui, niekuo nepagrįstas, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad pats bankroto administratorius siekė juos perimti. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Blogu įmonės valdymu ar neteisėtų sandorių sudarymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ne tik reikšdami prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bet ir kitais pažeistų teisių gynimo būdais.
2. Apeliantė įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais nedisponuoja, nes nuo 2009 m. birželio 30 d. buvo atleista iš įmonės direktorės pareigų, o įmonės akcijas pardavė 2009 m. balandžio 16 d.
3. Apeliantė dėl sveikatos būklės negalėjo domėtis bankroto eiga, o nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo gavusi, todėl negalėjo žinoti apie įpareigojimo perduoti įmonės dokumentus administratoriui buvimą. Be to, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai dar 2008 m. buvo paimti ikiteisminį tyrimą atliekančios FNTT ir grąžinti A. L. 2010 m. kovo 2 d., t. y. jau po apeliantės atleidimo iš pareigų, todėl jie niekada nebuvo jai perduoti. Taigi apeliantė nedisponavo įmonės buhalteriniais dokumentais. A. L., siekdamas apsaugoti apeliantę nuo neigiamų išgyvenimų, net neinformavo apeliantės apie grąžintus dokumentus.
4. Teismas netinkamai pritaikė materialiąsias teisės normas, nes nutartį grindė Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, t.y. šiuo metu galiojančia redakcija. Tuo tarpu teismas pats nustatė, kad įmonė faktiškai veiklos nebevykdė jau nuo 2008 metų. Tuo metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalis nustatė, kad tyčinis bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Įmonę atstovaujantis bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia. Įmonė įsipareigojimų kreditoriams neįvykdė ne dėl kokių tyčinių, apgaulingų bendrovės dalininkų ar vadovo veiksmų, o dėl nepavykusio verslo, 2008 metais kilusios ekonominės krizės bei itin sunkios akcininkės bei vadovės sveikatos.
5. Bankroto administratorius nurodo, kad įmonės neperduotas turtas sudarė 273 513 Lt, tačiau net 83 493 Lt šio turto sudarė per vienerius metus gautinos sumos. Kitas turtas buvo lizinguojamos transporto priemonės, kurios, nutrūkus įmonės veiklai, dėl neįvykdytų sutarčių buvo paimtos lizingo bendrovės.

4Teismas

konstatuoja:

5IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Atskirasis skundas netenkinamas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB ,,Euro paštas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
10. Pirmosios instancijos teismas BUAB ,,Euro paštas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovės netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu), teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netinkamu tvarkymu, įmonės buhalterinių dokumentų neperdavimu bankroto administratoriui, įmonei esant nemokiai nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
11. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, jog teismas, spręsdamas dėl tyčinio bankroto kriterijų, netinkamai taikė ginčo nagrinėjimo metu galiojančias ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, nors faktinės aplinkybės, su kuriomis siejamas tyčinio bankroto nustatymas, atsirado dar 2008 metais.
12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, jog ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pažymėjo, kad nurodyta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 22 punktas). Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas).
13. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, nors ir nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, tačiau juos suformavo teismų praktika. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016).
14. Taigi sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu yra nustatomi dviejų rūšių pagrindai: už laikotarpį iki 2013 m. spalio 1 d. bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai suformuoti teismų praktikoje, o po šios datos – ĮBĮ 20 straipsnyje. Todėl sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turi būti tikrinami skirtingi bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindai priklausomai nuo jų atsiradimo laikotarpio.
15. Nagrinėjamoje byloje UAB ,,Euro paštas“ bankrotas pripažintas tyčiniu už veiksmus (neveikimą) laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2015 m. (bankroto bylos įmonei iškėlimo)
16. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Ankstesnės redakcijos ĮBĮ tyčinio bankroto sąvoką apibrėžė kiek siauriau – įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Tačiau, keičiantis ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalies redakcijoms, tyčinio bankroto sąvoka iš esmės nesikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
17. Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų bankroto administratoriui neperdavė ne tyčia, bet todėl, kad ji jais nedisponuoja, nes nuo 2009 m. birželio 30 d. yra atleista iš įmonės vadovės pareigų, dėl sveikatos būklės negalėjo domėtis bankroto byla, įmonės bankrotą lėmė ne tyčiniai apeliantės veiksmai, o 2008 m. ekonominė krizė.
18. Apeliantė teigia, kad įmonė nebuvo privesta prie bankroto tyčiniais veiksmais. Pagal kasacinio teismo praktiką sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto, t. y. įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
19. Apeliantės atskirajame skunde nurodomos priežastys, dėl kurių ji neperdavė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų bankroto administratoriui, tačiau teismas tyčinio bankroto nustatymą siejo ne tik su šiomis aplinkybėmis, bet visų pirma su tuo, kad apeliantė, kaip buvusi įmonės vadovė, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, taip pat nustačiusi, kad įmonė yra nemoki, pažeisdama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016), todėl spręsti, kad aptariamos įmonės vadovės pareigos nevykdymas nelėmė įmonės bankroto, nėra pagrindo.
20. Apeliantė nurodo, nurodo, kad ji iš įmonės vadovės pareigų atleista nuo 2009 m. birželio 30 d. tačiau iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad ji įmonės vadovės pareigas ėjo iki 2015 m. liepos 24 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliantės nurodytą aplinkybę, kad įmonės finansinės apskaitos dokumentais ji nedisponuoja ir todėl negali perduoti bankroto administratoriui, paneigia jos pasirašyta ir teismui tvirtinti pateikta 2017 m. gegužės 4 d. taikos sutartis, pagal kurią ji įsipareigojo perduoti bankroto administratoriui BUAB ,,euro paštas“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tuo atveju, jei bankroto administratorius atsisakys pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Neperdavus įmonės buhalterinių dokumentų bankroto administratorius neturi galimybės išieškoti skolų iš bankrutuojančios įmonės skolininkų ir tokiu būdu yra didinami bankrutuojančios įmonės nuostoliai. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas nustato valdymo organo pareigą perduoti bankroto administratoriui finansinės atskaitomybės dokumentus. Todėl ne bankroto administratorius turi jų reikalauti, bet bankrutuojančios įmonės valdymo organas turi juos perduoti savo iniciatyva.
21. Kaip vieną iš tyčinio bankroto požymių pirmosios instancijos teismas pripažino ir tai, kad įsiskolinimai kreditoriams iš esmės susidarė 2009 m. ir jie toliau didėjo, tačiau įmonės vadovė J. L., nustačiusi, jog įmonė yra nemoki, pažeisdama ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo neįvykdė. Pažymėtina, kad pati apeliantė sutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad įmonė nuo 2008 m. veiklos nevykdė, įsiskolinimai kreditoriams iš esmės susidarė 2009 m. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad UAB ,,Euro paštas“ faktiškai nemoki tapo daug anksčiau nei 2015 m. (kuomet iškelta įmonės bankroto byla), todėl apeliantė turėjo pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos neįvykdė ir tokiu savo neveikimu toliau didino įmonės nuostolius.
22. Visų šių aplinkybių visuma patvirtina, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.
23. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

7Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.