Byla e2-1807-381/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5079-866/2016, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo N. A

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alenita“ administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Tavix“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-5079-866/2016, kuria atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu, suinteresuotas asmuo N. A..

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi UAB „Alenita“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tavix“, įpareigojo bendrovės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi buvusiai įmonės vadovei – N. A. skirta 1 000 Eur bauda už teismo įpareigojimo perduoti įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartimi UAB „Alenita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. 2016 m. birželio 20 d. teisme gauti BUAB „Alenita“ bankroto administratoriaus prašymai pripažinti bendrovės bankroto tyčiniu bei nuo 3 iki 5 metų apriboti teisę N. A. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
  3. Pareiškėjas nurodė, kad vadovavimo įmonei laikotarpiu – nuo 2014 m. spalio 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo, N. A. nemokėjo įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžetą, neteikė viešojo registro tvarkytojui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų. Šių dokumentų ir įmonės turto buvusi vadovė neperdavė ir administratoriui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad UAB „Alenita“ nuo 2015 m. balandžio mėnesio buvo nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir nemoki. Taigi jau 2015 m. pavasarį įmonės vadovė turėjo pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos nevykdė. Už teismo įpareigojimo perduoti administratoriui bankrutuojančios įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą N. A. paskirta teismo bauda. Bendrovės finansinių dokumentų neperdavimą yra pagrindas vertinti kaip netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tokiu būdu buvo sudaryta galimybė nuslėpti vykdytus sandorius ir kitą finansinę veiklą. Administratorius, neturėdamas bendrovės finansinių dokumentų, negali nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, o tai sudaro kliūtis identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 26 d. nutartimi prašymų nepatenkino.
  2. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo; tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį; kad būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma, tai gali būti tokios aplinkybės, kurios yra susijusios su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitos aplinkybės, nulėmusios įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).
  3. Teismas nustatė, kad N. A. UAB „Alenita“ vadove buvo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. kovo 18 d.; nuo 2014 m. spalio 7 d. įmonė įregistruota draudėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriuje; darbuotojai bendrovėje įdarbinti nuo 2015 m. kovo 19 d.; bendrovė nevykdė įsipareigojimų VSDF biudžetui; dėl privalomų įmokų nemokėjimo bendrovei taikytos priverstinio poveikio priemonės, tačiau įsiskolinimas VSDF biudžetui nebuvo padengtas; įmonė neteikė Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentų.
  4. Teismas pažymėjo, jog vien tai, kad įmonės vadovas nepateikė ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime teismų praktikoje nelaikoma tyčinio bankroto pripažinimo pagrindu. Vienkartinis veiksmas nesuteikia galimybės nustatyti visumą – įmonės finansinės padėties blogėjimą, leidžiantį konstatuoti įmonės vadovo tyčinius veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-326/2014). Faktinė aplinkybė, kad paskirtam bankroto administratoriui nepavyksta susisiekti su buvusiu įmonės vadovu, kad jam nėra perduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai, kad įmonėje neišlikusi, galimai tinkamai ir nebuvo vesta apskaita, nebuvo parengti ir Juridinių asmenų registrui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nesant kitų įrodymų, nesudaro pagrindo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-351/2014).
  5. Atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl buvusios UAB „Alenita“ vadovės N. A. tyčinės, sąmoningai prieš įmonės interesus nukreiptos veiklos. Teismo vertinimu, bankroto administratorius nenurodė, tik deklaratyviai teigė, kad vadovė, žinodama apie sunkią įmonės finansinę būklę, nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, o įmonei iškėlus bankroto bylą – neperdavė įmonės dokumentų. Aplinkybė, kad nebuvo atsiskaitoma su VSDF biudžetu, negali būti vienareikšmiu pagrindu konstatuoti UAB „Alenita“ vadovės tyčią ir sąmoningą siekį didinti įmonės įsipareigojimus ir tęsti nuostolingą jos veiklą. Teismas sprendė, kad labiausiai tikėtina įmonės bankroto priežastis – verslo nesėkmė.
  6. Nenustatęs visumos sąmoningų, tyčinių buvusios įmonės vadovės veiksmų, nukreiptų prieš įmonės interesus, teismas nurodė neturįs pagrindo išvadai, kad egzistuoja bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių.
  7. Teismas sprendė, kad bankroto administratoriaus prašymas apriboti N. A. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu yra grindžiamas deklaratyvaus pobūdžio argumentais, subjektyviai motyvuojant tik tuo, kad vadovė neperdavė įmonės dokumentų ir turto bei ilgą laiką nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Administratorius nepateikė jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad vadovės veiksmai / neveikimas buvo akivaizdžiai nesąžiningi, tyčiniai, sąmoningai nukreipti į bankroto procedūrų vilkinimą ar kitokį trukdymą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas prašymo netenkino.

7III. Atskirojo skundo argumentai

8

  1. Pareiškėjas BUAB „Alenita“ bankroto administratorius UAB „Tavix“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – UAB „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu, apriboti N. A. teisę nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas netinkamai apibrėžė šios bylos įrodinėjimo dalyką. Nurodęs, kad, siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, būtina įrodyti visumą sąmoningų, tyčinių įmonės vadovo veiksmų, teismas netinkamai išaiškino ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas.
  2. Tokį teismo suklydimą sąlygojo skundžiamoje nutartyje gausiai cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota aiškinant ir taikant tyčinio bankroto sąvoką pagal ĮBĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. spalio 1 d. Tuo tarpu nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojanti ĮBĮ redakcija tyčinio bankroto sąvoką iš esmės išplėtė, todėl teismo cituojama teismų praktika, visiškai neatsižvelgiant į po jos suformavimo pasikeitusią ĮBĮ redakciją, negalima vienareikšmiškai vadovautis.
  3. Pagal nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančią ĮBĮ redakciją, įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jeigu nustatomas bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Administratorius prašymą UAB „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu detaliai motyvavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punkte nurodytais pagrindais, kurių kiekvienas savarankiškai yra pakankamas bankroto pripažinimui tyčiniu. Nors teismas ir nepaneigė nei vienos pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytos aplinkybės, be jokio teisinio pagrindo vertino jas kaip deklaratyvias.
  4. Administratoriaus nuomone, net ir vadovaujantis ĮBĮ redakcija, galiojusia iki 2013 m. spalio 1 d., egzistuoja visos aplinkybės įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes faktinių aplinkybių visuma patvirtina buvusios įmonės vadovės sąmoningus, tyčinius veiksmus, nukreiptus prieš įmonės interesus: nuo įmonės įsteigimo pradžios privalomų įmokų VSDF biudžetui nemokėjimas, finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas; bendrovės turto ir dokumentų administratoriui neperdavimas; buhalterinės apskaitos nevedimas, savalaikis bankroto bylos neinicijavimas.
  5. Spręsdamas, kad nėra pagrindo apriboti N. A. teisę eiti juridinio asmens vadovės pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nare, teismas netinkamai apibrėžė įrodinėjimo dalyką ir netinkamai aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį, kuri nustato, kad nurodyta teisė asmeniui gali būti apribota, jeigu jis: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir (ar) po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įmonei įsiteisėjimo neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir (ar) dokumentų. Kadangi administratoriaus nurodytos aplinkybės nėra jokiais objektyviais duomenimis paneigtos, skundžiama nutartis naikintina ir šioje dalyje.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
  2. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta pripažinti BUAB „Alenita“ bankrotą tyčiniu ir apriboti bendrovės vadovės teisę eiti juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų ribų nėra.

11Dėl UAB „Alenita“ bankroto pripažinimo tyčiniu

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Taigi, esant nors vienam iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014).
  2. Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kita vertus, pagal galiojantį teisinį reguliavimą tyčinio įmonės bankroto konstatavimui nereikalaujama nustatyti sistemingus nevienkartinius įmonės valdymo organų neteisėtus veiksmus, o pakanka nustatyti bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių kilo įmonės bankrotas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-982-381/2016). Pavyzdžiui, kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs , kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  3. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius UAB „Alenita“ bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu – įmonės vadovo netinkamu pareigų atlikimu (jų nevykdymu) bei netinkamai (aplaidžiai) tvarkyta buhalterine apskaita.
  4. Vilniaus apygardos teismas atsisakymą patenkinti nurodytą prašymą motyvavo tuo, kad administratorius neįrodė tyčios įmonės vadovės veiksmuose. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės dėl įstatymuose nustatytų mokesčių nemokėjimo, įmonės turto ir dokumentų administratoriui neperdavimo, nesudaro pagrindo konstatuoti sąmoningus N. A. veiksmus, nukreiptus prieš įmonės interesus, ir atitinkančius ĮBĮ nustatytus tyčinio bankroto požymius. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apygardos teismo pozicija.
  5. Sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekė. Tik byloje nustatytų aplinkybių (įmonės vadovo veiksmų ar neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) visuma suteikia pagrindą spręsti dėl įmonės vadovo kryptingo bei sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto, t. y. byloje reikia turėti tiek duomenų, kurių visuma leistų spręsti apie ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių (-io) egzistavimą konkrečioje situacijoje, suteikiančių pagrindą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.
  6. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  7. Viena iš įmonės vadovo pareigų – pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimas įmonei tapus nemokiai. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad tuo atveju, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. UAB „Alenita“ bankroto byloje nebuvo pateikta jokių įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, kuriuos pareigą pateikti taip pat turėjo įmonės vadovė (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), todėl negalima nustatyti tikslaus įmonės nemokumo pradžios momento, tačiau iš esmės į šį klausimą galima atsakyti ir pagal byloje esančius kitus duomenis. Įvertinus tai, kad UAB „Alenita“ nuo 2015 m. kovo 19 d. nemokėjo privalomų įmokų į VSDF biudžetą, o 2015 m. balandžio 23 d. pritaikius priverstinio poveikio priemones, skolos nurodytam biudžetui nebuvo išieškotos, sutiktina su apeliantu, kad jau 2015 m. pavasario pabaigoje N. A., kuri įmonės vadove buvo nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2016 m. kovo 18 d., kilo pareiga inicijuoti UAB „Alenita“ bankroto bylos iškėlimą. Įmonės vadovė ne tik neįvykdė šios pareigos, tačiau, kaip minėta, ir pasiruošimo bankroto bylos nagrinėjimui metu elgėsi pasyviai, nevykdė įstatyme nustatyto įpareigojimo pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, aktualius finansinės atskaitomybės bei kitus klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo išsprendimui reikšmingus duomenis (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
  8. Įstatymas įpareigoja įmonės vadovą teikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinį finansinių ataskaitų rinkinį kartu su metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal įstatymus ar numatytas įstatuose) (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas, 58 straipsnio 3 dalis). Byloje nustatyta, kad nurodyta pareiga UAB „Alenita“ vadovės taip pat nebuvo vykdoma.
  9. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą įmonės bankroto bylos iškėlimo atveju jos vadovas turi pareigą per teismo nustatytą laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti įmonės bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad bankroto administratorius siuntė N. A. raginimus įvykdyti nurodytą teismo įpareigojimą. Pastaroji gyvenamosios vietos adreso Lietuvos Respublikoje nėra deklaravusi, todėl administratorius raginimus siuntė registruotu įmonės buveinės adresu, jam žinomais galimais vadovės gyvenamosios vietos adresais bei elektroniniu paštu, tačiau raginimų įteikti nepavyko. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi įmonės vadovei paskirta 1 000 Eur bauda už teismo įpareigojimo perduoti administratoriui įmonės turtą ir dokumentus nevykdymą.
  10. Byloje nustatytos aplinkybės (įmonės bankroto bylos neinicijavimas, finansinės atskaitomybės dokumentų viešojo registro tvarkytojui nepateikimas, įmonės turto ir dokumentų administratoriui neperdavimas), priešingai, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, patvirtina ne vienkartinį, o sistemingą įmonės vadovės neveikimą, dėl kurio UAB „Alenita“ veiklos atskirais etapais negalima nustatyti nei įmonės finansinės padėties blogėjimo, nei gerėjimo, nes apskritai nėra įmanoma nustatyti įmonės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių. Nurodytos faktinės aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad labiausiai tikėtina įmonės bankroto priežastis – verslo nesėkmė, tačiau neabejotinai patvirtina, kad N. A., būdama UAB „Alenita“ vadove, nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose jai nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 6 punktas, 58 straipsnio 3 dalis). Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas įmonės tyčinį bankrotą patvirtinantis požymis.
  11. Įmonės valdymo organai turi pareigą tinkamai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas).
  12. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių aplaidžiai ar netinkamai UAB „Alenita“ organizuotą buhalterinę apskaitą. Kita vertus, byloje nustatyta, kad vadovavimo įmonei metu N. A. pažeidė ne vieną įstatyme jai nustatytą pareigą, todėl ji negali būti laikoma apdairia, rūpestinga bei sąžininga įmonės vadove. Įvertinus tai bei atsižvelgiant į įrodinėjimo procese galiojantį tikimybių pusiausvyros principą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad byloje nustatytu įmonės buhalterinės apskaitos bei kitų dokumentų administratoriui neperdavimu siekiama užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias UAB „Alenita“ bankroto priežastis, įmonės netinkamo valdymo aplinkybes, nei tai, kad nurodytos pareigos nevykdymas nulemtas kitų priežasčių. Dėl to nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinį bankrotą kvalifikuojantį kriterijų.
  13. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti apelianto prašymą UAB „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu, netinkamai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas. Tinkamai nustatęs bylos faktines aplinkybes (jų visumą), Vilniaus apygardos teismas nagrinėjamu klausimu padarė klaidingą išvadą. Apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamoje situacijoje nustačius tyčinio bankroto bankrotą kvalifikuojančius požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai), pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta UAB „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu, naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – UAB „Alenita“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu.

12Dėl asmens teisių eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

  1. Atskirajame skunde BUAB „Alenita“ bankroto administratorius kvestionuoja ir kitą apygardos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta patenkinti prašymą nuo 3 iki 5 metų apriboti N. A. teisę eiti juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare. Skunde apeliuojama į tai, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį pagrindai pritaikyti nurodytų teisių apribojimą – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas, įmonės turto ir (ar) dokumentų neperdavimas. Kadangi įstatyme nustatyti pagrindai šiuo atveju egzistuoja, skundžiama teismo nutarties dalis naikintina.
  2. Vertinant nurodyto skundo argumento pagrįstumą, aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, kad, teismui sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį teismui teikiamas prašymas taikyti įmonės vadovui atitinkamų teisių apribojimą turi būti motyvuotas. Taigi pareiškėjas, prašydamas teismo įmonės vadovui taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą, turi nurodyti ne tik tai, kad vadovas nesikreipė laiku dėl bankroto bylos iškėlimo ar neatliko kitų įstatymo nustatytų veiksmų, bet ir šiuos teiginius, dėstomus faktus argumentuoti ir pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais pateiktą prašymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
  3. Kasacinio teismo tokia praktika suformuota atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) išaiškinimus dėl Konvencijos 8 straipsnio (teisė į privataus gyvenimo gerbimą), kiek tai susiję su bankroto bylų nagrinėjimu, kad „privataus gyvenimo koncepcija“ apima asmens teisę sukurti ir plėtoti santykius su kitais asmenimis, įskaitant profesinėje ir komercinėje srityje. Šioje srityje taikomi ribojimai turi atitikti tam tikras pateisinamumo sąlygas – ribojimas turi būti nustatytas įstatymo, turi turėti vieną ar daugiau teisėtų tikslų, įtvirtintų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, ir turi būti „būtinas demokratinėje visuomenėje“, siekiant pirmiau nurodytų tikslų (žr. 2006 m. kovo 23 d. sprendimus bylose Albanese, Vitiello, Campagnano prieš Italiją (pareiškimų Nr. 55480/00, 59330/00, Nr. 77924/01, Nr. 77962/01 ir Nr. 77955/01). Dėl ribojimo profesinėje ir komercinėje srityje pateisinamumo sąlygos – „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ – EŽTT yra nurodęs, kad reikalaujama individualizuoto, ne automatinio požiūrio į taikomą sankciją, teisminio konkrečių bylos aplinkybių įvertinimo (žr., pvz., Albanese, Vitiello, Campagnano prieš Italiją (pareiškimų Nr. 77924/01, Nr. 77962/01 ir Nr. 77955/01); 1996 m. birželio 26 d. Europos žmogaus teisių komisijos pranešimą byloje P. G. prieš Italiją (pareiškimo Nr. 22716/93).
  4. Nurodyta kasacinio ir EŽTT teismų praktika patvirtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymui savaime aplinkybių, jog įmonės vadovė nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei neperdavė įmonės turto ir dokumentų, nustatymo nepakanka. Būtina pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima nuosekliai nustatyti ir įvertinti įmonės vadovo neveikimą ir tokio elgesio priežastis. Nagrinėjamu atveju tokių įrodymų nebuvo pateikta (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies pagrindu pareikštą apelianto prašymą.
  5. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos sankcijos taikymas i?mone?s vadovui gali daryti i?taka? tiek jo profesiniam, tiek ir asmeniniam gyvenimui, todėl bu?tina užtikrinti šio asmens teise? i? teisinga? teisma? (pvz., teise? bu?ti išklausytam), taip pat tai, kad jis nebu?tu? ilga? laika? netikrumo, neaiškumo bu?senos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016). Nagrinėjamu atveju apelianto prašymai dėl UAB „Alenita“ bankroto pripažinimo tyčiniu ir įmonės vadovės teisių eiti juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare buvo išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, apie paskirtą nurodytų klausimų nagrinėjimo vietą ir laiką suinteresuotus asmenis informuojant CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, N. A. pozicija dėl pareikštų prašymų byloje nebuvo pateikta. Nustatytomis aplinkybėmis prašymo dėl N. A. teisių apribojimo patenkinimas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebūtų pateisinamas būtinumo ir proporcingumo demokratinėje visuomenėje aspektais. Teisėjų kolegijos nuomone, tyčinio įmonės bankroto konstatavimui teismas turi pagrindą remtis civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, spręsdamas dėl tam tikrų faktų egzistavimo ar neegzistavimo. Tačiau sprendžiant asmens teisių apribojimo klausimus, nustatant asmens padaryto teisės pažeidimo sudėtį, kaip pagrindą jam skirti įstatyme numatytą individualią sankciją, taikytinos griežtesnės įrodinėjimo taisyklės, reikalaujančios ne tik nustatyti objektyvų pažeidimo faktą, bet ir jo padarymo subjektyvius aspektus (pvz., pažeidimą lėmusias priežastis, pažeidėjo elgesį, asmenybę etc.).
  6. Dėl nurodytų argumentų, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas apelianto prašymas apriboti N. A. teisę eiti juridinio asmens vadovės pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nare, paliktina nepakeista.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartį pakeisti. Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta uždarosios akcinės bendrovės „Alenita“ bankrotą pripažinti tyčiniu ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Alenita“ (j. a. k. 303415442) bankrotą tyčiniu.

15Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.