Byla eA-202-602/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno marių regioninio parko direkcijai dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB „Lietuvos draudimas“, pareiškėjas) 2013 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno marių regioninio parko direkcijos (toliau – ir atsakovas) 11 819,39 Lt turtinės žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5Skunde nurodė, kad 2009 m. birželio 16 d., apie 9.30 val., A. R., vairuodamas automobilį KIA CEED CRDI LX, valst. Nr. ( - ), stovėjimo aikštelėje prie Kauno marių užvažiavo ant kliūties – metalinio stulpelio, kurio pastebėti negalėjo. Eismo įvykio metu buvo sugadinti ir reikėjo keisti: priekinį bamperį, priekinį dešinės pusės posparnį, priekinę difuzinę panelę, apiplovimo bakelį, aušinimo radiatorių, kondicionavimo radiatorių, variklio traversą, kairės pusės skydelį nuo saulės. Papildomos transporto priemonės apžiūros metu buvo konstatuota, jog dar reikia keisti: priekinį buferio spoilerį, priekines buferio groteles, priekinio buferio dešinės pusės groteles, priekinio buferio apatinę apsaugą, priekinio buferio stiprintuvą, priekinį dešinės pusės žibintą, priekinio dešinės pusės lanžerono priekinę dalį, priekinę dešinės puses svirtį. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino automobilio savininkui 11 819,39 Lt žalą, susijusią su automobilio remontu, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Manė, kad atsakovo Kauno marių regioninio parko direkcijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašė skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno marių regioninio parko direkcijos žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas, taip pat 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

7Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju prašo taikyti skundo reikalavimui ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti skundą. Be to, Kauno marių regioninio parko direkcija šiame ginčo teisiniame santykyje nėra tinkamas atsakovas, kadangi aukštelės prie Kauno marių, kurioje buvo apgadintas A. R. vairuojamas automobilis, patikėjimo teise atsakovas nevaldo, tai yra valstybinės žemės sklypas.

8II.

9Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas konstatavo, kad administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą. Pareiškėjas subrogacijos pagrindu, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio nuostatomis, mano, kad padarytą turtinę žalą – 11 819,39 Lt turėtų atlyginti Kauno marių regioninio parko direkcija.

11Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais, veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-413/2012 ir kt.). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.).

12Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti turtinę žalą, kuri, jo teigimu, buvo padaryta 2009 m. birželio 16 d. A. R., vairuojant automobilį „KIA CEED CRDI LX“, valst. Nr. ( - ), stovėjimo aikštelėje prie Kauno marių, užvažiavus ant kliūties – metalinio stulpelio, kurio pastebėti negalėjo, ir AB „Lietuvos draudimas“ apskaičiavus šio įvykio metu patirtus nuostolius bei juos kompensavus 2009 m. liepos 22 d. išmokant draudimo išmoką – 11 819,39 Lt. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 6 d. pateikė pretenziją Nr. R0001067794 Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl išmokėtos draudimo sumos sumokėjimo draudėjui. Tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija 2010 m. liepos 16 d. raštu Nr. (A27V128)-R-3586 atsisakė sumokėti reikalaujamą draudimo išmoką. 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos. 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi administracinė byla buvo nutraukta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, pareiškėjui atsisakius nuo skundo (administracinė byla Nr. 1-745-423/2013). 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Kauno marių regioninio parko direkcijos, kuris 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtas ABTĮ 103 straipsnio 5 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjas neatvyko į teismo posėdį, o teismas nelaikė esant galima išspręsti bylą pagal byloje esančią medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta (administracinė byla Nr. 1-1139-428/2013). 2013 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas dar kartą pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Kauno marių regioninio parko direkcijos.

13Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.). Pareiškėjas šiuo atveju regreso teisę įgijo nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino, t. y. 2009 m. liepos 22 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. praėjus daugiau kaip keturių metų laikotarpiui nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu ieškovas ieškinio atsisakė (CK 1.130 str. 4 d.). Taigi šiuo atveju administracinę bylą Nr. 1-745-423/2013 nutraukus pareiškėjui atsisakius nuo skundo ir administracinėje byloje Nr.1-1139-428/2013 skundą palikus nenagrinėtą dėl pareiškėjo kaltės, ieškinio senaties terminas nenutrūko. Byloje nėra duomenų, jų nepateikė ir pareiškėjas, kad jis minėtu laikotarpiu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą, priešingai – būdamas atidus ir rūpestingas, asmuo, besinaudojantis teisine advokato pagalba, privalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą ir turėjo realią galimybę pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo tinkamam atsakovui per trejus metus nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Teismas, atsižvelgęs į faktines bylos aplinkybes ir pateiktus dokumentus, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), darė išvadą, kad yra pagrindas ją taikyti ir skundą tuo pagrindu atmesti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

14Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų ieškinio senaties termino atnaujinimui dėl svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

15III.

16Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu ne tik tai, kad įvyko eismo įvykis ir buvo nustatytas apdraustai transporto priemonei padarytos žalos dydis, bet ir tai, ar yra atsakingas asmuo atlyginti draudikui tai, kas buvo sumokėta. Pareiškėjas ne kartą teikė pretenzijas Kauno miesto savivaldybei, vėliau skundus teismui, tačiau tik 2013 m. gegužės 6 d. Kauno miesto savivaldybė pateikė teismui įrodymus, kad aikštelė, kurioje įvyko eismo įvykis, jai nuosavybės teise nepriklauso. Taigi nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šios datos, nes jei nėra nustatytas kaltas dėl autoįvykio kitas asmuo, teisė į ieškinį draudimo išmoką išmokėjusiam draudikui neatsiranda. Tokios pozicijos laikėsi Vilniaus apygardos teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. 2A-498-275/2012.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl transporto priemonės apgadinimų stovėjimo aikštelėje užvažiavus ant kliūties – metalinio stulpelio, atlyginimo.

21Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2009 m. birželio 16 d., apie 9.30 val., A. R., vairuodamas automobilį KIA CEED CRDI LX, valst. Nr. ( - ), stovėjimo aikštelėje prie Kauno marių užvažiavo ant kliūties – metalinio stulpelio, kurio pastebėti negalėjo. Eismo įvykio metu buvo sugadintos ir turėjo būti pakeistos tam tikros automobilio dalys. Automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl 2009 m. liepos 22 d. atlygino automobilio savininkui 11 819,39 Lt žalą, susijusią su automobilio remontu. Būtent nurodytos draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“.

22Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo posėdžio metu pirmiausia buvo sprendžiamas klausimas dėl tinkamo atsakovo byloje, tačiau pareiškėjui nesutinkant jo keisti, Kauno marių regioninio parko direkcija palikta atsakovu byloje. Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas rėmėsi CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, ir konstatavo, jog yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir skundą tuo pagrindu atmesti.

23Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai nustatytas kaltas dėl autoįvykio asmuo, nes jei nėra nustatytas kaltas dėl autoįvykio kitas asmuo, teisė į ieškinį draudimo išmoką išmokėjusiam draudikui neatsiranda.

24Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senatį ir tuo remiantis atmetė pareiškėjo skundą. Pažymėtina, kad teismas prieš tai pasiūlė pareiškėjui pakeisti atsakovą, bet šis nesutiko. Pareiškėjui nesutikus keisti atsakovo, teismas toliau tęsė bylos nagrinėjimą nesiaiškindamas, kas yra tinkamas atsakovas byloje, tačiau aiškindamasis ginčo aplinkybes iš esmės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagrindinis atsakovo Kauno marių regioninio parko direkcijos argumentas, pateiktas atsiliepime į skundą, buvo tai, kad šiame ginčo teisiniame santykyje Kauno marių regioninio parko direkcija nėra tinkamas atsakovas, kadangi aukštelės prie Kauno marių, kurioje buvo apgadintas automobilis, patikėjimo teise atsakovas nevaldo, tai yra valstybinės žemės sklypas. Pirmosios instancijos teismas, pradėjęs aiškintis dėl tinkamo atsakovo byloje, šio klausimo iš esmės neišsprendė ir atsiliepime išdėstytų aplinkybių neįvertino. Tuo tarpu tik nusprendus, kas yra tinkamas atsakovas byloje, teismas galėjo spręsti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju teismas laikė, kad atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Tačiau tokią išvadą teismas galėjo daryti tik žinodamas tinkamą atsakovą byloje, nes neišsprendęs šio klausimo, teismas negalėjo žinoti tinkamo atsakovo valios dėl ieškinio senaties taikymo. Jei teismas matytų, kad atsakovas netinamas ir pareiškėjas nesutiktų jo keisti, teismas turėtų ieškinį atmesti dėl to, kad jis pareikštas netinkamam atsakovui, o ne dėl to, kad prašoma taikyti ieškinio senatį. Kadangi pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti ieškinio senaties, neišsprendęs klausimo dėl tinkamo atsakovo byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina teismui nagrinėti iš naujo, siekiant išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes nustatant tinkamą atsakovą byloje.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako ir dėl netinkamo ieškinio senaties terminą reglamentuojančių normų aiškinimo, pabrėžiant, kad šios aplinkybės būtų aktualios, nustačius, jog Kauno marių regioninio parko direkcija yra tinkamas atsakovas byloje. Pirmosios instancijos teismo taikyto CK 1.127 straipsnio, apibrėžiančio ieškinio senaties termino pradžią, 4 dalyje įtvirtinta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

26Minėta, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis CK 6.1015 straipsniu „Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“, numatančiu, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

27Subrogacijos instituto esmė, paskirtis ir taikymo draudimo teisiniuose santykiuose ypatumai, subrogacijos ir regreso skirtumai yra išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

28Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

29Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

30Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs ir dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju. Teismas yra pažymėjęs, kad dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

31Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma nustatant iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžią, tuo tarpu minėta, jog subrogacija nėra nauja regresinė prievolė – tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje žalos atlyginimo prievolėje. Dėl to subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009).

32Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir išdėstytą teismų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi CK 1.127 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisykle ir konstatavo, kad pareiškėjas regreso teisę įgijo nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino, t. y. 2009 m. liepos 22 d. Šiuo atveju draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškė draudiko subrogacijos teisės atsiradimą, o ne ieškinio senaties termino pradžią. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2009 m. liepos 22 d., t. y. draudimo išmokos sumokėjimo.

33Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, ir ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

34Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nei bylos nutraukimas, nei skundo palikimas nenagrinėto dėl ieškovo kaltės ieškinio senaties termino nenutraukia, tačiau neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią.

35Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė ginčo teisinę situaciją reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pritaikęs ieškinio senatį, nesiaiškindamas dėl tinkamo atsakovo byloje, byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas negali papildyti šio nagrinėjimo, nes pirmosios instancijos teismas neišsprendė esminio klausimo byloje, todėl negali būti priimtas procesinis sprendimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 143 str., 142 str. 1 d.).

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

37Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

38Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

39Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir AB... 5. Skunde nurodė, kad 2009 m. birželio 16 d., apie 9.30 val., A. R., vairuodamas... 6. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.... 7. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad nagrinėjamu atveju... 8. II.... 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu... 10. Teismas konstatavo, kad administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo... 11. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas pažymėjo, kad... 12. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti... 13. Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (CK 1.126... 14. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų... 15. III.... 16. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo... 17. Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl transporto... 21. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2009 m. birželio 16 d., apie 9.30 val.,... 22. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo... 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pritaikė ieškinio senatį... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako ir dėl netinkamo... 26. Minėta, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia draudimo išmokos... 27. Subrogacijos instituto esmė, paskirtis ir taikymo draudimo teisiniuose... 28. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė –... 29. Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo... 30. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs ir dėl ieškinio... 31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad CK 1.127 straipsnio 4 dalyje... 32. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir išdėstytą teismų, teisėjų... 33. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina CK 1.128 straipsnyje... 34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas... 35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą... 38. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą... 39. Nutartis neskundžiama....