Byla 2A-541-544/2016
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. ( - ) pagal pareiškėjos M. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. R., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Gražutės regioninio parko direkcijai, E. K., G. K., dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, ir

Nustatė

2Pareiškėja M. P. patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jos tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo (( - ) m. statybos), tvarto – kluono (( - ) m. statybos), pirties (( - ) m. statybos), buvo žemės sklype ( - ) raj. sav., ( - ) sen., ( - ) k., unikalus Nr. ( - ), ir žemės ūkio paskirties sklype, esančiame ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) raj., unikalus Nr. ( - ). Nurodė, kad jos tėvams J. G. ir S. G. nuosavybės teise priklausė 1,25 ha žemės sklypas ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, ( - ) rajone, į kurį jai 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. ( - ) buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant jį natūra bendrosios nuosavybės teisėmis kartu su bendraturčiais K. F., I. G. ir P. G.. Vėliau šis žemės sklypas buvo parduotas kitiems asmenims. Šiuo metu siekia nustatyti juridinį faktą, kad jos tėvų sodyba buvo išsidėsčiusi per du žemės sklypus. Pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių jos prašomą nustatyti faktą. Utenos apskrities archyvo 2004 m. birželio 8 d. pažyma dėl S. G. ūkinio kiemo pastatų yra vienintelis dokumentas, kuriame atsispindi archyvuose turimi duomenys apie pareiškėjos motinai priklausiusį ūkinį kiemą: buvusią sodybą žemės sklypuose, šiuo metu esančiuose ( - ) raj. sav., ( - ) sen., ( - ) k., unikalus Nr. ( - ), ir unikalus Nr. ( - ). Faktą, kad sodyba egzistavo, patvirtina pagal archyvinius duomenis atlikta ekspertizė.

3Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjos M. P. pareiškimo netenkino ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjos tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo (( - ) m. statybos), tvarto – kluono (( - ) m. statybos), pirties (( - ) m. statybos), buvo miškų ūkio paskirties žemės sklype ( - ) raj. sav., ( - ) sen., ( - ) k., unikalus Nr. ( - ), ir žemės ūkio paskirties sklype, esančiame ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) raj., unikalus Nr. ( - ). Teismas pabrėžė, jog sklypai, kuriuose norima atkurti tėvų sodybą, pareiškėjai nuosavybės teise nepriklauso. Ji kartu su dabartiniu žemės sklypo savininku V. R. 2015 m. liepos 29 d. sudarė jungtinės veikos sutartį, pagal kurią sutarė, kad abu partneriai, kooperuodami savo darbą ir žinias, įsipareigoja bendrai įgyvendinti sutartį, kad šioje sutartyje numatytais tikslais bei teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įteisinti pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ir pastatą – pirtį, unikalus Nr. ( - ), kuriuos buvo nuspręsta nugriauti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. ( - ). Teismas nurodė, kad V. R. priklausantis žemės sklypas, kurį 2015 metais išsinuomojo pareiškėja, yra miškų ūkio paskirties, dėl ko bet kokios statybos tokiame sklype yra draudžiamos, išskyrus atvejį, kada įstatyme numatyti įstatyminiai įpėdiniai atkuria buvusią sodybą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės patvirtina, kokių tikslų yra siekiama pateiktu pareiškimu dėl juridinio fakto nustatymo. Teismo nuomone, byloje pateiktos ekspertizės akto duomenys taip pat neįrodo, jog pareiškėjos sodyba buvo išsidėsčiusi per du žemės sklypus. Teismo posėdyje apklausta ekspertė parodė, kad negalima nustatyti, kokio pastato pamatai galėjo būti V. R. sklype ir kad galimai tai yra dalis pareiškėjos tėvų sodybos. Ekspertė patvirtino, kad gyvenamasis namas su ūkio pastatu, ekspertizės akte apibrėžtas kaip sodyba, yra gretimame žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklausė K.. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal bylos duomenis pareiškėjai kartu su kitais bendraturčiais buvo atkurtos nuosavybės teisės į tą patį sklypą, kuris priklausė jos tėvams, ir tai šiuo metu yra V. R. priklausantys žemės sklypai. Pareiškėja gimtinėje gyveno iki jai sukako 7 metai, o pagal bylos duomenis ( - ) kaime buvo ne viena sodyba. Todėl teismas laikė neįrodytu faktą, kad sodyba K. priklausančiame sklype ir pastatas V. R. priklausančiame žemės sklype, yra pareiškėjos tėvams priklausiusios sodybos dalys. Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą pareiškėja nurodė siekianti atkurti sodybą per du žemės sklypus, tačiau tokie ketinimai prieštarauja teisės aktams ir teismų praktikai, pagal kurią buvusios sodybos vietoje neleidžiama atkurti dviejų ar daugiau sodybų ir formuoti daugiau kaip vieno atstatytai sodybai naudoti skirto žemės sklypo (LAT CBS civilinė byla Nr. 3K-3-270/2013), dėl ko jos prašomas nustatyti faktas negali būti vertinamas kaip juridinis ir galintis sukurti atitinkamas teisines pasekmes. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad K. priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. Nr. ( - ), esantis ( - ) k. ( - ) r., yra žemės ūkio paskirties, kuriame teisę vykdyti statybą turi sklypo savininkas, nuomininkas ir pan., nes šiam sklypui netaikomos Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatos (toliau – Miškų įstatymas), o atlikus ekspertizę buvo nustatyta, jog šiame sklype yra sodybos – gyvenamojo namo ir priklausinių liekanos (pamatai).

4Apeliaciniu skundu pareiškėja M. P. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos M. P. tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo (( - ) m. statybos), tvarto – kluono (( - ) m. statybos), pirties (( - ) m. statybos), buvo žemės sklype ( - ) raj. sav., ( - ) sen., ( - ) k., unikalus Nr. ( - ), ir žemės ūkio paskirties sklype, esančiame ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) raj., unikalus Nr. ( - ). Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas esminius civilinio proceso principus, dalį savo išvadų grindė byloje nesančiu įrodymu - Vilniaus apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. ( - ), nors pastaroji civilinė byla prie nagrinėjamos prijungta nebuvo, o pareiškėja joje nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu. Tokie teismo veiksmai, atsižvelgiant dar ir į tai, kad teismas tendencingai nurodė aptariamo Vilniaus apygardos teismo sprendimo motyvus, parodo teismo šališkumą. Apeliantės vertinimu, byloje esantys objektyvūs duomenys (ekspertizės aktas ir ekspertės paaiškinimai) leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. R. priklausančiame žemės sklype buvo pareiškėjos tėvams priklausiusios sodybos dalis, juo labiau, kad ekspertė teismo posėdžio metu paaiškino, jog pagal kartografinius duomenis aplinkui nagrinėjamą teritoriją daugiau sodybviečių nesimato. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byloje egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 str. 3 d. 2 p., kadangi nagrinėjant bylą buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pats teismas nusprendė, jog yra reikalingos vertėjo paslaugos, nes pareiškėja nepakankamai gerai supranta lietuvių kalbą, tačiau pareiškėjos paaiškinimus teismas gavo užduodamas klausimus lietuvių kalba jai tiesiogiai, šių klausimų į pareiškėjos gimtąja kalbą neišverčiant. Tai parodo teismo nusistatymą prieš pareiškėją. Vien pareiškėjos subjektyvi nuomonė, kad jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į tą patį sklypą, kuris priklausė jos tėvams, o šiuo metu priklauso V. R., nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad pareiškėjos tėvams priklausiusio žemės sklypo ribos nepasislinko ir nebuvo nustatytos kitoje vietoje, juo labiau, kad naujai formuojant žemės sklypus galėjo susidaryti 8-10 arų paklaida. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pateiktas reikalavimas negali būti laikomas juridiniu faktu, kadangi pagal formuojamą teismų praktiką ir teisės aktų nuostatas negalima atkurti sodybos per du skirtingus žemės sklypus. Pabrėžiama, jog pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika netinkama, kadangi skiriasi faktinės bylos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju egzistuojanti situacija automatiškai neleidžia spręsti, jog pareiškėjai įstatymai draudžia atkurti jos tėvų sodybą daugiau kaip viename žemės sklype. Be to, aplinkybė, kokiu būdu pareiškėja įgyvendins savo teisę šioje byloje dėl juridinio fakto nustatymo, neaktuali. Be to, pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus du žemės sklypai gali būti sujungti į vieną, o sodybos atstatymas teisiškai galimas ir parenkant kitą statinių vietą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad prašomas nustatyti faktas nėra juridinis, kadangi jis pareiškėjai sukels asmenines turtines ir neturtines teises bei suteiks subjektinę teisę kreiptis į Zarasų rajono savivaldybės administraciją dėl Specialiųjų architektūros reikalavimų projekto rengimo ir sodybos atstatymo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma ir tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad tikrieji pareiškėjos tikslai kelia abejonių, kadangi tai neturi įtakos procesinio sprendimo motyvavimui, tačiau tai parodo teismo šališkumą bei nusistatymą prieš pareiškėją.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą Gražutės regioninio parko direkcija prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Nurodo, kad pareiškėjos M. P. nurodomi žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje – Gražutės regioniniame parke, dėl ko statybą šioje teritorijoje reglamentuoja specialūs teisės aktai (Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymas Nr. 289 „Dėl statybų techninio reglamento STR 1.01.09:2003 ir kt.). Direkcijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pareiškėja nepateikė konkrečių duomenų, rodančių, jog jos tėvų sodyba, t. y. buvęs gyvenamosios paskirties pastatas, buvo konkrečiame žemės sklype.

6Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Utenos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir M. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžia, kad apeliantė reikalauja nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvams priklausiusi sodyba buvo skirtinguose žemės sklypuose. Buvusios pareiškėjos tėvų sodybos fakto nustatymas saugomojoje teritorijoje (Gražutės regioniniame parke, rekreacinėje teritorijoje, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos) siejamas su teisės atstatyti sodybos statinius įgijimu remiantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – Saugomų teritorijų įstatymas) 9 str. 2 d. 8 p., tačiau tokia teisė nėra absoliuti. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai nesukels jokių teisinių padarinių, kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. ir 13 str. 2 d. 5 p. nustatytais ribojimais, draudimais siekiama užtikrinti, kad nebūtų statomi statiniai, pakeičiantys kraštovaizdžio estetinę vertę, mažinantys atskirų atitinkamose vietovėse esančių objektų vertę, statiniai, kurių statyba ir eksploatavimas galėtų sudaryti prielaidas užteršti gamtinę aplinką ar kitaip pakenkti gamtai, ir (arba) statiniai, kurių statyba ar eksploatavimas galėtų kelti pavojų žmonių saugumui, sveikatai ir pan. Be to, aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos reglamento STR 1.01.09:2003 5.15 p. pateikta sodybos samprata Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. kontekste yra reikšminga ta prasme, kad istoriniais – archyviniais dokumentais arba teismo sprendimu turi būti įrodytas faktas, jog asmeniui, pretenduojančiam vykdyti statybas saugomojoje teritorijoje esančiame ir nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, priklausė gyvenamasis namas su priklausiniais. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas. Dėl to apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad apeliantė galimai parengs Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo minėti du žemės sklypai būtų sujungti į vieną, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog sodybos atstatymas skirtinguose sklypuose yra teisiškai galimas. Be to, pareiškėja nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertino byloje esančių įrodymų visumą, o ne tik Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. ( - ). Ginčijamame sprendime teismas pasisakė tik dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų aplinkybių. Taigi pirmosios instancijos teismas esminių proceso pažeidimų nepadarė ir byloje esančius įrodymus vertino tinkamai. Mano, jog apeliantės nurodyti argumentai dėl teismo šališkumo ir nusistatymo prieš ją yra nepagrįsti, nes nei vienas proceso dalyvis teismui nušalinimo nereiškė. Be to, pati pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad už simbolinę kompensaciją įgyvendins statytojo teisę atstatyti buvusią sodybą, tačiau galutinio rezultato savininkas vis tiek liks V. R.. Taigi faktinis statytojas ir galutinis statybos rezultato (neva atstatytos sodybos) savininkas vis tiek liks ne buvęs sodybos savininkas ar jo įpėdinis. Atsižvelgiant į tai, galima spręsti, jog neteisėtų statinių įteisinimas, nesiejant jo su buvusių savininkų interesu atsikurti savo sodybą, prieštarautų ir įstatymo leidėjo valiai.

7Apeliacinis skundas atmetamas, Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

8Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, argumentams ir motyvams, kurių pagrindu buvo nutarta pareiškimo netenkinti, nes teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, iš esmės tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

9Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog prašomas nustatyti faktas iš esmės nesukelia materialinių teisių ir pasekmių; mano, kad teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir rėmėsi byloje nesančiu įrodymu, pažeidė proceso kalbos taisykles, kadangi rėmėsi pareiškėjos paaiškinimais, kurie buvo pateikti vertėjai neišvertus pateikto klausimo, kas rodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Papildomai apeliaciniame skunde pažymima, jog vien subjektyvi pareiškėjos nuomonė, kad šiuo metu nuosavybės teise V. R. priklausantis žemės sklypas yra atkurtas toje vietoje, kur buvo jos tėvų žemės sklypas, nėra pakankamas įrodymas, leidžiantis konstatuoti tikslią atkurto žemės sklypo lokalizaciją, nes formuojant žemės sklypus galėjo susidaryti 8-10 arų paklaida. Apeliantė taip pat tvirtina, jog teismų praktikoje nėra įtvirtintas draudimas atkurti vieną sodybą dviejų žemės sklypų teritorijoje, o tikrieji pareiškėjos ir V. R. ketinimai kreipiantis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo nėra svarbūs ir reikšmingi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

10Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja M. P. yra I. G. ir S. G. dukra. J. G. ir S. G. nuosavybės teise priklausė 1,25 ha žemės sklypas ( - ) kaime, ( - ) seniūnijoje, ( - ) rajone, į kurį pareiškėjai M. P. kartu su bendraturčiais 2000 m. balandžio 17 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. ( - ) buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. G. nuosavybės teise valdytą 1,25 ha žemės sklypą grąžinant jį natūra. Atsižvelgiant į tai ir į Lietuvos Respublikos miškų įstatymo bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, pareiškėja M. P. turi teisę atstatyti buvusią tėvų sodybą, kurią pagal byloje esančius duomenis sudarė gyvenamasis namas, tvartas – kluonas ir pirtis (1 t.,11 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjai kartu su bendraturčiais grąžintas natūra žemės sklypas šiuo metu nuosavybės teise priklauso suinteresuotam asmeniui V. R. ir jo paskirtis yra miškų ūkio (1 t., 98 – 100 b.l.). Gretimas žemės sklypas priklauso E. K. ir G. K. ir šis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties (1 t., 133 – 135 b. l.). Kaip matyti iš patikslinto M. P. pareiškimo, ji siekia, kad būtų nustatytas juridinė reikšmę turintis faktas, jog jos tėvų sodyba, kurią sudarė trys statiniai, buvo išsidėsčiusi per suinteresuotiems asmenims V. R. bei E. ir G. K. nuosavybės teise priklausančius suformuotus du skirtingos paskirties žemės sklypus. Byloje pateiktas 2015 m. gegužės 22 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos institute atliktos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, jog sodyba: gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas, - yra gretimame, nepriklausančiame V. R., žemės sklype (1 t., 12 – 24 . l.). Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 2015 m. liepos 29 d. pareiškėja M. P. ir suinteresuotas asmuo V. R. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią jie sutarė, kad abu partneriai, kooperuodami savo darbą ir žinias, įsipareigoja bendrai įgyvendinti sutartį, kad šioje sutartyje numatytais tikslais bei teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įteisinti pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ir pastatą – pirtį, unikalus Nr. ( - ), kuriuos buvo nuspręsta nugriauti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. ( - ) (1 t., 25 – 28 b. l.). Be to, pareiškėja M. P. 2015 m. gruodžio 7 d. sudarė sutartį, kuria išsinuomojo V. R. nuosavybės teise priklausantį miškų ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), ir E. K. bei G. K. priklausantį žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ) k. ( - ) r. (2 t., 49 – 51 b. l.).

11Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 str. 1 d. ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Todėl juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 str. 1 d., 445 str.). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-97/2009; Nr. 3K-3-543/2010; kt.).

12Asmens kreipimasis į teismą su prašymu nustatyti tam tikrą faktą lemia, kad pareiškėjas žino (ar turi žinoti), kokia materialioji teisė šiam faktui suteikia juridinę reikšmę ir kokių jo asmeninių ar turtinių teisių gali dėl to fakto atsirasti. Pareiškėja pareiškime ir teismas sprendime nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjos tėvams J. G. ir S. G. priklausiusi sodyba, susidedanti iš gyvenamojo namo (( - ) m. statybos), tvarto – kluono (( - ) m. statybos), pirties (( - ) m. statybos), buvo miško paskirties žemės sklype ( - ) raj. sav., ( - ) sen., ( - ) k., unikalus Nr. ( - ), ir žemės ūkio paskirties sklype, esančiame ( - ) k., ( - ) sen., ( - ) raj., unikalus Nr. ( - ), siekiamas nustatyti norint įgyti teisę atstatyti sodybos statinius per du minėtus žemės sklypus.

13Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama: <...> statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Miškų įstatymo 11 str. 1 d. 7 p. numatyta, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė ir kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: <...> 7) buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą.

14Taigi juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra vienas iš būdų saugomoje teritorijoje buvusios sodybos faktui patvirtinti tuo atveju, kai egzistuoja visos CPK 444 str. 1 d., 445 str. nustatytos sąlygos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė nustatyti virš minėtą turintį juridinę reikšmę faktą ir jį pagrindė savo paaiškinimais, ekspertizės akto ir kitų rašytinių įrodymų duomenimis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, t. y. sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo, kaip pagrindinio sodybos elemento, žemės sklype buvimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009; 2008-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-2008, 2007-10-05 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007 ir kt.).

15Pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad, nenustačius aplinkybės, jog suinteresuotam asmeniui V. R. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra miško žemėje ir regioninio parko teritorijoje, yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, negali būti nustatytas minėtas faktas, atitinka byloje nustatytoms bylos aplinkybėms, minėtų įstatymų nuostatoms ir teismų praktikai šiuo klausimu (Saugomų teritorijų įstatymo 3 str., CK 4.19 str.). Aplinkybę, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas taip, kaip jis suformuluotas, negali būti nustatytas, patvirtina ir tai, kad byloje esantys duomenys neabejotinai patvirtina, kad šiuo metu V. R. žemės sklype, kuris yra miško ūkio paskirties, yra M. P. tėvų sodybos statinys, tačiau ne gyvenamasis namas, dėl ko, atsižvelgiant į Saugomų teritorijų įstatymo bei Gražutės regioninio parko taisyklių nuostatas, o taip pat ir į formuojamą teismų praktiką, šiame sklype nėra galimas sodybos atkūrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2013). Pastatų elementų ar pamatų liekanų buvimas sklype nėra pagrindas išvadai, jog fakto apie ūkinio pastato buvimą nustatymas pagal įstatymo, su kuriuo pareiškėja sieja asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, nuostatas sukurs teisines pasekmes, nes tokie duomenys nėra pakankami laikyti, kad žemės sklype buvo išlikusi sodyba. Pamatų buvimas turėtų teisinės reikšmės tik tada, jei jie būtų žemės sklype su gyvenamuoju namu (Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p.).

16Pažymėtina, kad vienas iš M. P. pareiškime nurodytų žemės sklypų, kurio unikalus Nr. ( - ) ir kuris galimai priklauso buvusio mirusio savininko įpėdiniams E. K. ir G. K., yra žemės ūkio paskirties sklypas. Taigi šiame žemės sklype, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, žemės sklypo savininkas ar valdytojas gali statyti statinius, dėl ko sodybos buvimo faktas nėra reikšmingas, nes tiek pareiškėja, tiek žemės sklypo savininkai teisės aktų nustatyta tvarka gali įgyvendinti savo teises. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir to pirmosios instancijos teismo posėdžio metu neneigė ir pati pareiškėja, byloje esantys duomenys patvirtina, kad, prieš kreipdamasi į teismą, pareiškėja nebuvo siekusi įstatymu nustatyta tvarka įgyvendinti savo subjektinę teisę atstatyti tėvų sodybą K. priklausančiame žemės sklype, kuriame, kaip virš nurodyta, yra sodybos liekanos ir nėra kreipusis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, Gražutės regioninį parką bei Zarasų rajono savivaldybės administraciją. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje Zarasų rajono savivaldybės administracijos atstovė buvo nurodžiusi, kad pagal byloje esančius duomenis leidimas atkurti tėvų sodybą pareiškėjai būtų išduotas, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovas nurodė, kad susiklosčiusioje situacijoje leidimas išduotas negalėtų būti. Nepaisant to, esminis aspektas nagrinėjamu atveju yra tas, kad pareiškėja turi teisę kreiptis į kompetentingas institucijas dėl leidimo atstatyti tėvų sodybą išdavimo bei skųsti šių institucijų priimtus sprendimus. Taigi jos teisė įgyvendinti savo subjektines teises nėra apribota ar negalima, juo labiau, kad pareiškėjos prašomas nustatyti faktas niekaip neįtakoja subjektinių teisių įgijimo, įgyvendinimo ar pasibaigimo, t. y. savaime nesukuria pareiškėjai teisinių pasekmių ir neleidžia atkurti sodybą per du virš minėtus sklypus.

17Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, buvo šališkas, kadangi rėmėsi byloje nesančiu įrodymu, teismo sprendimo išvadas pagrindė pareiškėjos M. P. atsakymais, kurie buvo gauti klausimus jai uždavus lietuvių kalba ir jų dar neišvertus į rusų kalbą. Tačiau su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti.

18Pažymėtina, kad CPK 179 str. 3 d. yra įtvirtinta teismo teisė ir galimybė naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ir vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. ( - ), kuriuo nutarta nugriausti V. R. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius pastatus, išvadomis. Nors apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliacinio skundo argumentu, kad minėtu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės neturi apeliantei prejudicinės reikšmės CPK 182 str. 2 p. prasme, tačiau šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs ir juo yra nustatytos faktinės aplinkybės, kad suinteresuoto asmens V. R. įvykdyta statyba minėtame žemės sklype yra neteisėta ir kad tas žemės sklypas buvo be statinių ir želdinių, galinčių sudaryti sodybą. Tokią išvadą papildomai pagrindžia ir tai, kad tarp pareiškėjos M. P. ir suinteresuoto asmens V. R. 2015 m. liepos 29 d. sudarytoje Jungtinės veiklos sutartyje yra numatyta, kad šia sutartimi abu partneriai, kooperuodami savo darbą ir žinias, įsipareigoja bendrai įgyvendinti sutartį, kad joje numatytais tikslais bei teisės aktų nustatyta tvarka galėtų įteisinti pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ir pastatą – pirtį, unikalus Nr. ( - ), kuriuos buvo nuspręsta nugriauti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. ( - ). Šis aplinkybė tiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjai minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo turinys ir juo nustatytos esminės aplinkybės buvo ir yra žinomas. Todėl nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog priimant skundžiamą sprendimą buvo pasiremta pareiškėjai nežinomais duomenimis, juo labiau, kad minėtas teismo sprendimas nebuvo vienintelis ir esminis įrodymas nagrinėjamoje byloje, nulėmęs nepalankaus sprendimo priėmimą apeliantei. Tai, kad teismo priimtas sprendimas yra nepalankus apeliantei, nesudaro pagrindo išvadai, kad bylos įrodymai įvertinti netinkamai. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju buvo esmingai pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos ir nukrypta nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos.

19Kartu apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje egzistuoja CPK 329 str. 3 d. 2 p. nurodytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismas rėmėsi M. P. atsakymais į klausimus, kurie nebuvo išverti į jai suprantamą kalbą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei pati pareiškėja, nei jos atstovas teismui nenurodė, kad M. P. nesupranta lietuvių kalbos, ja nekalba ir kad jai reikalingas vertėjas. Priešingai, pradėjus pareiškėjos apklausą, pats teismas pakvietė vertėją siekdamas užtikrinti CPK 11 str. įtvirtintas asmenų teisių garantijas. Iš pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio garso įrašo galima suprasti, kad pareiškėja lietuvių kalbą supranta pakankamai gerai, nes, jau dalyvaujant vertėjai, adekvačiai lietuvių kalba atsakydavo į dalį ne tik teisėjos, bet ir savo atstovo užduodamų klausimų net vertėjui nespėjus jų išversti į rusų kalbą. Apeliaciniame skunde nurodomas klausimas nebuvo išimtis, kadangi viso proceso metu pareiškėja į tam tikrus klausimus atsakydavo lietuviškai, tiek ji pati, tiek jos atstovas dėl to jokių pastabų nereiškė. Taigi byloje esantys duomenys neleidžia spręsti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir dėl to egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

20Bylos aplinkybės neleidžia vertinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ar nusistatęs prieš pareiškėją. Pabrėžtina, kad byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 str. nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 str.). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Šiuo atveju byloje tėra prielaidos ir nėra jokių objektyvių duomenų, kad egzistuoja bylą nagrinėjusio teisėjo nušalinimo pagrindai. Nė vieno iš pagrindų nenurodė bei jo nepagrindė ir pati apeliantė, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei pareiškėja, nei jos profesionalūs atstovai teisininkai nušalinimo nereiškė.

21Be to, atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus duomenis, išties galima pagrįstai vertinti, kad pareiškėjos M. P. kreipimasis į pirmosios instancijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo yra susijęs su tuo, jog V. R. įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra įpareigotas nugriauti jo sklype pastatytus statinius, juo labiau, kad būtent tokį tikslą yra išreiškę ir pareiškėja bei V. R. sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje. Taigi pirmosios instancijos galimai tikruosius pareiškėjos ir V. R. ketinimus, priešingai nei nurodo apeliantė, įvertino tinkamai.

22Apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad formuojant sklypus galėjo susidaryti 8 – 10 arų paklaida, dėl kurios pareiškėjos tėvų sodyba nebepatenka į V. R. sklypą, plačiau neanalizuojamas, nes V. R. ir E. K. bei G. K. žemės sklypų ribos bei galima jų paklaida nėra šios bylos dalykas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. R. būtų kreipęsis į kompetentingas institucijas ir siekęs patikslinti žemės sklypų ribas.

23Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

24Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

26Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Pareiškėja M. P. patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą dėl juridinę... 3. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pareiškėjos M. P.... 4. Apeliaciniu skundu pareiškėja M. P. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios... 5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Gražutės regioninio parko direkcija prašo... 6. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą Valstybinės teritorijų planavimo... 7. Apeliacinis skundas atmetamas, Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario... 8. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, argumentams... 9. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pareiškėja... 10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja M. P. yra I. G. ir S. G.... 11. Pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą... 12. Asmens kreipimasis į teismą su prašymu nustatyti tam tikrą faktą lemia,... 13. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numatyta, kad gamtiniuose ir... 14. Taigi juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas yra vienas iš būdų... 15. Pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad, nenustačius aplinkybės,... 16. Pažymėtina, kad vienas iš M. P. pareiškime nurodytų žemės sklypų, kurio... 17. Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios... 18. Pažymėtina, kad CPK 179 str. 3 d. yra įtvirtinta teismo teisė ir galimybė... 19. Kartu apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo... 20. Bylos aplinkybės neleidžia vertinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo... 21. Be to, atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus duomenis, išties galima... 22. Apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad formuojant sklypus galėjo... 23. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 24. Vadovaudamasis virš išdėstytais argumentais tenkinti apeliacinį skundą... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 26. Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 5 d. sprendimą palikti...