Byla 3K-3-97/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje, atnaujinus procesą, nagrinėjamas pareiškėjo Kauno žydų religinės bendruomenės pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė, Kauno žydų bendruomenė, Kauno Chasidų sinagogos religinė bendruomenė, Kauno krašto judėjų religinė bendruomenė, Lietuvos žydų bendruomenė.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas juridinę reikšmę turinčio fakto – pastatų valdymo nuosavybės teise fakto – nustatymas.

5Pareiškėjas 2002 m. gegužės 6 d. pareiškimu prašė nustatyti juridinį faktą, kad pastatai 1D3/p, 4D1/p ir 5I1/p Kaune, Jakšto g. 5, buvusi Kauno žydų ligoninė, iki 1940 m. liepos 21 d. priklausė Kauno žydų religinėms bendruomenėms, sudarė vieningą kompleksą su Kauno Senąja sinagoga ir buvo tarybinės valdžios nusavinti. Pareiškėjas nurodė, kad jis, vadovaudamasis susitarimu su Kauno žydų bendruomene bei 1990 m. vasario 14 d. įstatymu „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms”, 1991 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl turto, įskaitant ir žydų ligoninę, nusavinto tarybiniais metais, grąžinimo, tačiau Kauno miesto taryba 1999 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 144 prašymą atmetė motyvuodama tuo, jog nepateikta pakankamai įrodymų, kad Kauno žydų ligoninė buvo religinių bendruomenių turtas. Dėl minėto sprendimo panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, tačiau jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjo teigimu, Kauno žydų ligoninė buvo pastatyta 1847 m. religingų žydų lėšomis, kurios buvo renkamos sinagogose ir vadinosi „dėžutės mokestis“, iš ligoninės įstatų matyti, jog ji įkurta religiniu pagrindu gydyti judėjus. Pareiškėjas nurodė, kad dėl ypatingų apeigų jų atlikimui šalia sinagogų buvo statomi ir kiti pastatai: pirtys, mokyklos, ligoninės, laidojimo apeigoms atlikti skirti pastatai, todėl Kauno žydų ligoninė sudarė vieningą kompleksą su Kauno Senąja sinagoga, buvusia Kaune, Jakšto g. Pareiškėjo teigimu, žydų-judėjų bendruomenė gyveno uždarą bendruomeninį gyvenimą, todėl nei archyvuose, nei kitur neišliko gyvenimo ir tikėjimo ypatumų registro.

6Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą patenkino.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą atmetė. Kolegija konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto.

8Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gegužės 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą byloje dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, panaikinti Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo prašymą ir nustatyti pirmiau nurodytą juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjas nurodė, kad 2005 m. kovo 27 d. gavo Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą, kuriame išdėstytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu. Anot pareiškėjo, remiantis šiame rašte išdėstytomis aplinkybėmis, visi byloje pateikti įrodymai turėtų būti vertinami iš naujo, atsižvelgiant į tai, kad: 1) to meto žydų bendruomenė turi būti suprantama kaip vieninga religinė bendruomenė, jungusi Kaune funkcionavusius sinagogų ir maldos namų komitetus, susietus bendrais religiniais poreikiais ir interesais; 2) nuo 1930 metų visas tikybinės paskirties turtas (maldos namai, kapinės, prieglaudos, ligoninės, košerinės valgyklos, religinės mokyklos, pirtys ir pan.) vidaus reikalų ministro įsakymu buvo perduotos sinagogų ir maldos namų nuosavybėn, o šių sinagogų ir maldos namų valdybos turėjo rūpintis šiuo turtu pagal Rusijos įstatymus, išlaikant šį religinių bendruomenių turtą iš religinių bendruomenių aukų.

10Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi procesą byloje atnaujino.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

12Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi netenkino prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teismo sprendimo panaikinimo. Teismas konstatavo, kad proceso atnaujinimo pagrindu pareiškėjas nurodė Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštą, kuriame rašoma, kad viso pasaulio žydų religinės bendruomenės visada rinkdavo aukas sinagogoms, mokykloms, valgykloms, ligoninėms ir pan. statyti ir išlaikyti ir šia veikla užsiima sėkmingai ir dabartinės išsisklaidžiusios po įvairias šalis žydų religinės bendruomenės. Teismo vertinimu, šis raštas yra informacinio pobūdžio, jame visiškai nerašoma apie ginčo objektą, t. y. Kauno žydų ligoninę, nekalbama ir apie tai, jog ligoninė iki nacionalizacijos priklausė Kauno žydų religinei bendruomenei. Teismas pažymėjo, kad apie tai, jog ligoninė buvo pastatyta iš religingų žydų lėšų, vadinamojo „dėžutės mokesčio“, pareiškėjas jau buvo nurodęs ir savo pradiniame pareiškime, apie tai rašoma istorinėse pažymose. Teismo vertinimu, pateiktas raštas negali nei patvirtinti, nei paneigti nuosavybės teisės į ginčo pastatus atsiradimo ir pastatų turėjimo nuosavybės teise iki nacionalizacijos. Teismas sprendė, jog byloje pateikti Vidaus reikalų ministerijos 1927 m. rugsėjo 10 d., rugsėjo 14 d. ir rugsėjo 23 d. raštai nepatvirtina, kad Kauno žydų ligoninė iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė: šiuose raštuose nurodoma, kad, likviduojant žydų tautines bendruomenes 1926 metais, turtas buvo perduotas privatinėms draugijoms „Ezro“ ir „Adat-Izrael“, neatsižvelgiant į Kauno žydų tikybinės bendruomenės paduotus protestus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visuose šiuose raštuose rašoma apie tai, kad tikybinis turtas: kapai, ritualinės pirtys, skerdyklos ir t. t., kaip visuomeninis turtas, privalo būti valdomas sinagogų valdybų, o ne privatinių organizacijų, ar tai būtų „Ezro“ ar „Adat-Izrael“, ar Kauno žydų tikybinė bendruomenė, kurios savo laiku tam tikslui įsisteigė. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad Kauno žydų ligoninė iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė ir iš jos buvo nusavinta, nepatvirtina nei iš archyvo pateikti duomenys apie žydų tikybinių reikalų tvarkymą Lietuvoje ir Vilniaus krašte, nei Rusijos valstybinio istorinio archyvo pateikta archyvinė pažyma apie žydų ligoninės statybą Kauno mieste, nei Kauno gubernijos valdybos byla dėl stačiatikystę priėmusio A. G. išbraukimo iš Anykščių žydų bendrijos, nei 1891 m. lapkričio mėnesio rezoliucija. Teismas, vertindamas liudytojos profesorės N. T. parodymus, konstatavo, kad: ši liudytoja yra architektūros istorikė ir jos tyrinėjimų objektas – carinis laikotarpis; šios liudytojos parodymai paremti jos pačios išmąstymais, prielaidomis bei žydų tautos raidos, istorinių tradicijų analizės apibendrinimais; ji nepatvirtino, kad, nusavinant Kauno žydų ligoninę, pastaroji priklausė Kauno žydų religinei bendruomenei. Teismas atkreipė dėmesį į Kauno apskrities archyvo pateiktus duomenis apie tai, kad: Kauno miesto savivaldybės Finansų skyriaus archyviniame fonde rasta 1904-1939 metų Žydų ligoninės nekilnojamojo turto Jakšto g. 3 įkainavimo byla, kurioje esančioje 1925 m. liepos 12 d. įkainojimo komisijos anketoje pažymėta, kad Žydų ligoninės sklypas susideda iš 3220 kv. m nuosavos žemės, tačiau šiam turtui valdyti ligoninė neturi jokių dokumentų; toje pačioje byloje esančiame 1937 m. vasario 9 d. Nekilnojamųjų turtų skyriaus rašte Kauno apylinkės teismui nurodyta, kad nekilnojamasis turtas Kaune, Jakšto g. 3, užrašytas Žydų ligoninės „Bikur Cholim“ vardu; toje pačioje byloje yra 1930 m. vasario 3 d. raštas, jog namas naudojamas tik ligoninės reikmėms; Kauno Žydų ligoninė „Bikur Cholim“ pateikusi prašymą dėl leidimo atlikti remontą; 1940 m. gruodžio 4 d. aktu Nr. 55 Žydų ligoninės šeši pastatai perėjo Sveikatos apsaugos liaudies komisariatui. Atkreipęs dėmesį į Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą iš naujo pareiškėjas nepateikė jokių įstatyme numatytų papildomų įrodymų, kurie patvirtintų, jog ligoninės pastatas iki nacionalizacijos buvo Kauno žydų religinės bendruomenės nuosavybė. Nurodęs į Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio nuostatas bei vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jis (pareiškėjas) yra iki nacionalizacijos veikusių religinių bendruomenių teisių perėmėjas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra įforminusi juridinio asmens teises Kauno žydų religinei bendruomenei, Kauno chasidų sinagogos religinei bendruomenei ir Kauno krašto judėjų religinei bendruomenei, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturi duomenų apie tai, ar Kauno žydų religinė bendruomenė yra pripažinta vienintelė iki karo veikusių Kauno žydų religinių bendruomenių ir bendrijų teisių perėmėja. Teismas sprendė, jog pareiškėjas, teigdamas, kad jis yra veikusių iki nacionalizacijos religinių bendruomenių teisių perėmėjas, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 30 d. nutartimi. Teismo vertinimu, yra nepagrįstas ir neįrodytas pareiškėjo aiškinimas, kad jis (pareiškėjas) yra iki nacionalizacijos veikusių bendruomenių teisių perėmėjas. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas yra religinė bendruomenė, o ne bendrija (Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 4, 11 straipsniai).

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo atskirąjį skundą, 2008 m. lapkričio 26 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais ir išvadomis.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

161. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 445 straipsnį, dėl to netinkamai vertino įrodymus arba motyvavo, kad jų nėra. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodo, kokie gali būti nuosavybės teisę patvirtinantys įrodymai, todėl visus kitus įrodymus atsisako vertinti kaip tinkamus prašomam faktui nustatyti. Kasatorius pažymi, kad jeigu jis turėtų išrašus iš hipotekos ar notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartis, teismo sprendimus ar archyvų pažymėjimus, tai jam nereikėtų kreiptis į teismą.

172. Kasatoriaus manymu, teismams buvo pateikta pakankamai įrodymų, nes jie neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002). Kasatoriaus teigimu, byloje pateikta įrodymų, iš kurių galima spręsti apie ligoninės veiklą ir priklausomybę tikybinei bendruomenei, jei tie įrodymai būtų vertinami CPK 185 straipsnio nustatyta tvarka ir laikantis CPK 3 straipsnio. Kasatoriaus manymu, vertindami įrodymus, teismai nesivadovavo CPK normomis, kasatoriaus atžvilgiu nebuvo objektyvūs, buvo šališki, nes jo pateikti įrodymai buvo vertinami kaip niekiniai, iš kasatoriaus buvo reikalaujama įrodymų, kurie atitiktų dabartinę nekilnojamojo turto registravimo tvarką. Teismai šališkai vertino Kauno miesto istorijos specialistės profesorės N. T. parodymus, Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. rašto turinį, Rusijos valstybinio istorijos archyvo 2007 m. liepos 23 d. archyvinę pažymą ir kt. Anot kasatoriaus, norint išspręsti klausimą iš esmės, vertinant įrodymus būtina atsižvelgti į žydų-judėjų gyvenimo, tikėjimo, tradicijų ypatumus ir buvusią situaciją iki 1940 metų bei taikant įstatymus vadovautis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Pateikti įrodymai turi loginį, tiesioginį ryšį su šios bylos įrodinėjimo dalyku, jeigu juose esanti ne itin gausi informacija apie Kauno žydų tikybinės bendruomenės turtą būtų vertinama pagal CPK normas, taikant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus bei atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusį žydų uždarą bendruomeninį gyvenimą.

183. Pažeisdami CPK 182 straipsnio nuostatas, teismai svarstė klausimus, kurie tarp tų pačių šalių jau išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Bylos buvo prijungtos prie nagrinėjamos bylos, o įsiteisėjusiuose sprendimuose konstatuota, kad Kauno žydų religinė bendruomenė, įregistruota Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, yra Kauno žydų tikybinės bendruomenės, egzistavusios iki 1946 metų pirmiausia dėl kulto reikmėms skirto turto valdymo Kaune, tarybiniais metais perregistruota kaip Kauno žydų religinė bendruomenė, yra teisių perėmėja ir yra tinkamas subjektas atsiimti turtą pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėjusių teismų svarstymai dėl kasatoriaus pavadinimo ir jo, kaip teisių perėmėjo, statuso yra ne tik netinkamo procesinių teisės normų taikymo pasekmė ir įtaka neteisėtam sprendimui priimti, bet ir nenoras spręsti klausimą iš esmės (CPK 259, 260 straipsnių pažeidimai).

194. Kasatoriaus manymu, traukdami suinteresuotais asmenimis visuomeninę žydų bendruomenę ar naujai susikūrusias religines bendruomenes, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182, 443 straipsnių nuostatas, nes įtraukimas į bylą asmenų, kurie negali būti suinteresuoti (su jų teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs), yra nepagrįstas. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad: Kauno žydų bendruomenė yra ne religinė, o visuomeninė kultūrinė bendruomenė, todėl ji negali pretenduoti į religinės bendruomenės turtą; Kauno Chasidų sinagogos religinė bendruomenė veiklą vykdo nuo 1999 m., todėl neturi pagrindo pretenduoti į ginčo dalyką; Kauno krašto judėjų religinė bendruomenė ir Lietuvos žydų bendruomenė susikūrė neseniai, jos negali būti kieno nors, egzistavusio iki 1940 m., teisių perėmėjai, juolab kad visada žydų-judėjų aukščiausias organas buvo Vyriausiasis rabinas, Rabinų taryba, o visos Lietuvos žydų religinės bendruomenės neegzistavo. Kasatorius pažymi, kad minėtos bendruomenės nesikreipė įstatymų nustatyta tvarka dėl turto grąžinimo, nepateikė jokių įrodymų, kad jie įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pretenduoti į religinių bendrijų (bendruomenių) turto grąžinimą.

20Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

211. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Atsiliepime pažymima, kad pareiškėjas negalėjo teismui nurodyti nei jo, nei kitų Kauno žydų religinių bendruomenių (kaip buvusio savininko) nuosavybės teisių į išlikusius pastatus atsiradimo pagrindo, nenurodė ir tai patvirtinančių dokumentų (kuriuos turėjo, tačiau jie yra dingę). Izraelio vyriausiojo rabino 2005 m. kovo 12 d. raštas yra bendrojo informacinio pobūdžio, nes jame visiškai nerašoma apie ginčo objektą ir jo priklausomybę iki nacionalizacijos Kauno žydų religinei bendruomenei. Apklaustos liudytojos N. T. parodymai taip pat yra bendro informacinio (pažintinio) pobūdžio, todėl teismai pagrįstai nelaikė šių paaiškinimų tinkamais įrodymais šioje byloje.

222. Teismai pagrįstai siekė nustatyti, ar pareiškėjas apskritai turi teisę į pareiškime nurodyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal pareiškėjo suformuluotą prašymą, nustačius juridinį faktą, subjektinės teisės galėtų atsirasti ne tik pareiškėjui, bet ir kitoms Kauno žydų religinėms bendruomenėms, pareiškėjui konkrečiai nenurodžius, kokių konkrečių subjektų turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga priklausytų nuo šioje byloje nustatinėjamo fakto. Pareiškėjas keletą kartų teikė teismui prašymą suteikti jam galimybę derėtis su byloje dalyvaujančiomis kitomis religinėmis bendruomenėmis (bendrijomis) dėl taikos sutarties sudarymo, taip pripažindamas jų suinteresuotumą.

233. Su prašymu nustatyti juridinį faktą pareiškėjas kreipėsi į teismą pasibaigus Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, kurį praleidęs kasatorius, net jeigu teismas ir nustatytų pastatų valdymo nuosavybės teise faktą, tokio teismo sprendimo negalėtų pateikti institucijai, turinčiai teisę priimti sprendimą dėl išlikusio nekilnojamojo turto. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatyme nenustatyta galimybė atnaujinti šiuos terminus, todėl jų nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas neatkurti pažeistų teisių.

244. Suinteresuotas asmuo nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismai buvo neobjektyvūs ir šališki. Jeigu kasatorius būtų įžvelgęs aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjų nešališkumo, tai galėjo pareikšti nušalinimą, tačiau nereiškė.

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2009 m. vasario 17 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto asmens Lietuvos žydų bendruomenės atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK reikalavimų.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

28Dėl CPK 445 straipsnio aiškinimo ir taikymo bei įrodinėjimo priemonių leistinumo nustatant Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymui taikyti juridiškai reikšmingą pastatų valdymo nuosavybės teise faktą

29Juridiniai faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą.

30Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

31Pastato valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra būtinos sąlygos: 1) kad asmuo buvo įstatymų nustatyta tvarka įgijęs nuosavybės teisę į pastatus ir 2) kad turėjo nuosavybę patvirtinančius dokumentus, kurie yra prarasti. Pastato valdymo nuosavybės teise juridinis faktas negali būti nustatomas, kai nėra nors vienos iš nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. M. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Serfas“ v. AB „Darna“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-451/2007, 2008 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. R. Z. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2008).

32Nagrinėjamoje byloje kasatorius teiginį apie netinkamą CPK 445 straipsnio aiškinimą ir taikymą sieja su įrodinėjimo priemonių leistinumu bei teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

33Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo šioje byloje, pažymi, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas nustato nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką bei religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teisę nagrinėjimo administracine tvarka bendruosius principus. Šio įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, o 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį faktą gali įrodinėti teisme. Aptariamo įstatymo 7 straipsnio sisteminė analizė patvirtina, kad jis reglamentuoja įrodymų leistinumą tik tais atvejais, kai nuosavybės teisės atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka, ir nenustato specialių įrodinėjimo taisyklių teismo procese nagrinėjant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės į turtą fakto nustatymu. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 1, 177, 185 straipsniais, konstatuoja, kad kai teisme nagrinėjamas religinės bendrijos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio turto (inter alia pastatų) valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, teismas įrodymus priima ir vertina pagal CPK nustatytas leistinumo bei įrodymų vertinimo taisykles.

34Šios bylos medžiaga ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys rodo, kad bylą nagrinėję teismai priėmė, tyrė ir vertino visus kasatoriaus pateiktus įrodymus, neapsiribojo vien tik Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje išvardytais įrodymais. Dėl to kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 445 straipsnį bei įrodymų leistinumo taisykles.

35Dėl įrodymų vertinimo taisyklių

36Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą.

37Nagrinėjamos bylos duomenys, jos nagrinėjimo eiga, apskųstų procesinių sprendimų turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, įgalina padaryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus. Pripažinti, kad įrodymai buvo vertinami šališkai, neobjektyviai, neatsižvelgiant į žydų-judėjų gyvenimo, tikėjimo, tradicijų ypatumus ir buvusią iki 1940 metų situaciją, nesivadovaujant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais bei pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nėra teisinio pagrindo, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvados atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismų išvados dėl įrodymų vertinimo yra tinkamai motyvuotos, nesutikti su jomis teisinio pagrindo nėra. Byloje surinktų įrodymų nepakanka nustatyti prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui. Bylos faktiniai duomenys, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys bei kasacinio skundo argumentai neduoda teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė kasatoriaus nurodomas proceso teisės normas – CPK 3, 185 straipsnius.

38Dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

39Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo sprendimo prejudicinė galia, tai yra teismo sprendimo privalomumo konkrečios bylos atžvilgiu išraiška. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje mokslinė-komercinė J. Č. firma v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-615/2006; 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. A. v. Varėnos 1-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-13/2009).

40Šioje byloje kasatorius, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 nuostatas, nes svarstė klausimus, kurie tarp tų pačių šalių jau išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Kasatoriaus teigimu, bylos buvo prijungtos prie nagrinėjamos bylos, o įsiteisėjusiuose sprendimuose konstatuota, kad Kauno žydų religinė bendruomenė, įregistruota Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, yra Kauno žydų tikybinės bendruomenės, egzistavusios iki 1946 metų pirmiausiai dėl kulto reikmėms skirto turto valdymo Kaune, tarybiniais metais perregistruota kaip Kauno žydų religinė bendruomenė, yra teisių perėmėja ir yra tinkamas subjektas atsiimti turtą pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą.

41Teisėjų kolegija aptariamą kasatoriaus argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes kasaciniame skunde išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai (netgi nenurodytas kitoje byloje priimtas teismo sprendimas, kuriame, kasatoriaus nuomone, yra nustatyti prejudiciniai faktai) neteikia pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnį. Šios proceso teisės normos pažeidimo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė.

42Kasacinio skundo teiginiai apie CPK 259, 260 straipsnių pažeidimą nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

43Dėl CPK 443 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

44CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatybes, 3 dalyje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo suinteresuotais asmenimis įtraukiami tik tie asmenys, kurie turi teisinį interesą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, tuo tarpu jeigu priimtas teismo sprendimas neturės įtakos atitinkamo asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms, toks asmuo (fizinis ar juridinis), net kai yra pareiškėjo prašymas jį įtraukti, neįtraukiamas dalyvauti suinteresuotu asmeniu byloje (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. M. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-237/2007).

45Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad teismai, įtraukdami suinteresuotais asmenimis byloje visuomeninę žydų bendruomenę ar naujai susikūrusias religines bendruomenes (Kauno žydų bendruomenė, Kauno Chasidų sinagogos religinė bendruomenė, Kauno krašto judėjų religinė bendruomenė, Lietuvos žydų bendruomenė), pažeidė CPK 443 straipsnio nuostatas, nes įtraukimas į bylą asmenų, kurie negali būti suinteresuoti (su jų teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs), yra nepagrįstas.

46Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta, nes egzistuojanti faktinė bei teisinė situacija, nuosavybės teisų atkūrimo proceso dinamika ir tikslai neteikia teisinio pagrindo pripažinti, jog kasatoriaus nurodyti šioje byloje dalyvaujantys suinteresuoti asmenys neturi teisinio intereso dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir paties kasatoriaus veiksmai byloje, keletą kartų teikiant teismui prašymą suteikti galimybę derėtis su byloje dalyvaujančiomis kitomis religinėmis bendruomenėmis dėl taikos sutarties sudarymo, taip pripažįstant jų suinteresuotumą.

47Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstas nutartis teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad jas naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

48Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

49Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. nutartį palikti nepakeistas.

50Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje nagrinėjamas juridinę reikšmę turinčio fakto – pastatų valdymo... 5. Pareiškėjas 2002 m. gegužės 6 d. pareiškimu prašė nustatyti juridinį... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą... 7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m.... 8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 9. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą byloje dėl naujai paaiškėjusių... 10. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartimi procesą... 11. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 12. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi netenkino... 13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo... 16. 1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK 445 straipsnį, dėl to netinkamai... 17. 2. Kasatoriaus manymu, teismams buvo pateikta pakankamai įrodymų, nes jie... 18. 3. Pažeisdami CPK 182 straipsnio nuostatas, teismai svarstė klausimus, kurie... 19. 4. Kasatoriaus manymu, traukdami suinteresuotais asmenimis visuomeninę žydų... 20. Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė... 21. 1. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal... 22. 2. Teismai pagrįstai siekė nustatyti, ar pareiškėjas apskritai turi teisę... 23. 3. Su prašymu nustatyti juridinį faktą pareiškėjas kreipėsi į teismą... 24. 4. Suinteresuotas asmuo nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismai buvo... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 28. Dėl CPK 445 straipsnio aiškinimo ir taikymo bei įrodinėjimo priemonių... 29. Juridiniai faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių... 30. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti... 31. Pastato valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti (CPK 444 straipsnio 2 dalies... 32. Nagrinėjamoje byloje kasatorius teiginį apie netinkamą CPK 445 straipsnio... 33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo... 34. Šios bylos medžiaga ir apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys... 35. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių... 36. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 37. Nagrinėjamos bylos duomenys, jos nagrinėjimo eiga, apskųstų procesinių... 38. Dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo... 39. Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 182... 40. Šioje byloje kasatorius, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję... 41. Teisėjų kolegija aptariamą kasatoriaus argumentą atmeta kaip nepagrįstą,... 42. Kasacinio skundo teiginiai apie CPK 259, 260 straipsnių pažeidimą nėra... 43. Dėl CPK 443 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo... 44. CPK 443 straipsnio, reglamentuojančio ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo... 45. Kasaciniame skunde kasatorius teigia, kad teismai, įtraukdami suinteresuotais... 46. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta, nes egzistuojanti... 47. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstas nutartis teisės taikymo aspektu,... 48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 49. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį bei Kauno... 50. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...