Byla 2A-320/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant vertėjai Žanai Tadorovskajai, ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Jonui Rinkevičiui, atsakovėms N. B. , J. S. , trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, išvada duodančios valstybės institucijos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Jaroslavui Žibortui, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Vilniaus apskirties viršininko administracijos ir atsakovų N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-932-232/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 26 notarų biuro notarei Rimai Vižinytei, Vilniaus miesto 26 notarų biuro notarės R. Vižinytės atstovui Mindaugui Kačergiui, Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarei Daivai Manzurovienei, Vilniaus miesto saviavldybės administracijai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių bei preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, išvada duodanti valstybės institucija Nacionalinė žemės taryba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2008 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 26 notarų biuro notarei R. Vižinytei, Vilniaus m. 2 notarų biuro notarei D. Manzurovienei dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimų dalių bei preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau tekste – VAVA) 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2352 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei P. M. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2353 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei N. B. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2354 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. M. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2355 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. S. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2356 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. M. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2357 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. M. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2358 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. M. “, 2004 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2359 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. M. “ buvo atkurtos P. M. , mirusios 2001 m. rugpjūčio 13 d., N. B. , T. M. , A. S. , A. M. , P. M. , N. M. ir A. M. nuosavybės teisės į jiems tenkančias buvusio savininko G. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto dalis – po 1,125 ha žemės kiekvienam pretendentui Naujakiemio kaime (buvusiame Vojdaty palivarke), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Ieškovas pažymėjo, kad šiais sprendimais buvo nuspręsta P. M. , T. M. , N. B. , A. S. , A. M. , P. M. , A. M. ir N. M. grąžinti natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai (sklypo Nr. 700-1) ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (sklypo Nr. 700-2), t. y, po 1,1250 ha (0,7250 ha ir 0,4000 ha) dydžio bendrą plotą kiekvienam bendrasavininkiui. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 15 d. – 2004 m. lapkričio 24 d. Nekilnojamojo turto registre minėtų VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimų Nr. 2.4-01-2352, Nr. 2.4-01-2359 pagrindu buvo įregistruotos atsakovų Medvedevų nuosavybės teisės atitinkamai į 5,8000 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., kuriame yra 1,3600 ha miško žemės ir į 3,2000 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., kuriame yra 3,0000 ha miško žemės. Ieškovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, grąžintame atsakovams 5,8000 ha žemės sklype, yra 1,3700 ha valstybinės reikšmės miško žemės, 3,2000 ha žemės sklype yra 3,2000 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Ieškovo nuomone, ginčo sprendimais buvo pažeistos minėtos imperatyvios Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, todėl jie naikintini kaip neteisėti ir prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Ieškovo teigimu, panaikinus administracinį aktą, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Ieškovas nurodė, kad, mirus P. M. , o po jos mirties ginčo sklypus paveldėjo jos vaikai N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. ir A. M. . Ieškovas pažymėjo, kad N. M. mirė 2004 m. sausio 25 d., o po jo mirties jam priklausiusias ginčo sklypų dalis paveldėjo jo brolis A. M. . Ieškovas nurodė, kad N. B. , A. M. , T. M. , P. M. , A. S. ir A. M. yra sudarę su J. S. preliminariąsias sutartis dėl ginčo sklypų pardavimo. Ieškovo teigimu, kadangi minėti žemės sklypai neteisėto VAVA sprendimo pagrindu P. M. , N. B. , T. M. , A. S. , A. M. , P. M. , N. M. ir A. M. nuosavybėn buvo perduoti neteisėtai, todėl ginčo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimai bei preliminariosios sutartys pripažintini negaliojančiais atitinkamai nuo liudijimų išdavimo bei sutarčių sudarymo momento kaip neteisėti, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų normoms, sandoriai, taikant atitinkamai restituciją.

4Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2352 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei P. M. “, kuriuo atkurtos P. M. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2353 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei N. B. “, kuriuo atkurtos N. B. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2354 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei T. M. “, kuriuo atkurtos T. M. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2355 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. S. “, kuriuo atkurtos A. S. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2356 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. M. “, kuriuo atkurtos A. M. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2357 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. M. “, kuriuo atkurtos P. M. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2358 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui N. M. “, kuriuo atkurtos N. M. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2359 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. M. “, kuriuo atkurtos A. M. nuosavybės teisės į žemę grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise bendrą 5,8000 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai ir bendrą 3,2000 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 13 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto Vilniaus miesto 26 notarų biuro notarės R. Vižinytės atstovo M. Kačergio, dalį, pagal kurią N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. ir A. M. paveldėjo mirusiajai P. M. priklausiusias 5,8000 ha žemės sklypo Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., ir 3,2000 ha žemės sklypo Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., dalis; pripažinti negaliojančia 2004 m. gruodžio 13 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo, išduoto Vilniaus miesto 26 notarų biuro notarės R. Vižinytės atstovo M. Kačergio, dalį, pagal kurią A. M. paveldėjo mirusiajam N. M. priklausiusias 5,8000 ha žemės sklypo Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., ir 3,2000 ha žemės sklypo Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., dalis; pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 31 d. preliminariąją sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarės D. Manzurovienės, pagal kurią N. B. , A. M. , T. M. , P. M. , A. S. , A. M. ir J. S. įsipareigojo sudaryti 5,8000 ha žemės sklypo Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 31 d. preliminariąją sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarės D. Manzurovienės, pagal kurią N. B. , A. M. , T. M. , P. M. , A. S. , A. M. ir J. S. įsipareigojo sudaryti 3,2000 ha žemės sklypo Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., pirkimo-pardavimo sutartį; taikyti restituciją natūra, įpareigojant N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. ir A. M. grąžinti valstybei 5,8000 ha žemės sklypą Naujakiemio k., Vilniaus m. sav., ir 3,2000 ha žemės sklypą Naujakiemio k., Vilniaus m. sav.

5Teismas pripažino iš dalies pagrįstais atsakovų argumentus, kad paduodant pareiškimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, ginčytina žemė neturėjo miško statuso. Teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog 5,8000 ha sklypą sudaro 3,6600 ha žemės ūkio naudmenų, 1,3600 ha miško žemės ir 0,7800 ha kitos žemės plotas; 3,2000 ha sklype miškas sudaro 3,0000 ha, keliai -0,0700 ha ir 0,1300 ha kitos žemės plotas. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš prokuratūrai ir teismui trečiojo asmens LR aplinkos ministerijos pateiktų duomenų, Valstybinė miškotvarkos tarnyba 2008 m. birželio 28 d. pateikė LR aplinkos ministerijai informaciją apie 27 patikrintus žemės sklypus, kurie patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 30 nutarimu Nr. 2013 „Dėl LR Vyriausybės 1997 10 23 nutarimo Nr. 1154 dalinio pakeitimo“. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės į sklypus atkurtos jau po minėto nutarimo priėmimo. Teismo teigimu, LR aplinkos ministerija organizavo Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų inventorizaciją ir patikslino valstybinės reikšmės miškų plotą, šių duomenų pagrindu buvo parengta Vilniaus miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtino 13,9900 tūkstančių ha valstybinės reikšmės miškų plotą. Teismas nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos 552 kvartale valstybinio miško sklypas Nr. 21, kurio 1,3700 ha dalis patenka į 5,8000 ha žemės sklypą Nr.0101/0161:321, grąžintą atsakovams, bei miško sklypas Nr. 20, kurio dalis užima beveik visą 3,2000 ha žemės sklypą Nr. 0101/0161:322, gražintą atsakovams. Teismas pažymėjo, kad šie miško plotai minėtu LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 priskirti valstybinės reikšmės miškams.

6Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas 2008 m. birželio 19 d. Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas Nr.215 patvirtina, kad vykdant Valstybinės miškotvarkos tarnybos direktoriaus įsakymą patikrinti, ar valstybinės reikšmės miškų plotai atitinka įstatymo valstybinių miškų keliamus reikalavimus, buvo patikrinti ginčijami sklypai ir nustatyta, kad Panerių girininkijos 552 kvartale esantys taksaciniai miško sklypai Nr. 20 ir 21, kurie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti kaip miško žemė, pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus miškui. Teismas pažymėjo, kad iš akto priedo matyti, jog sklypuose Nr. 20 ir 21 esančių medžių amžius siekia 26,31 metus, miško skalsumas 0,7 ir 0,6. Teismas konstatavo, kad, remiantis minėtu aktu, atmestini atsakovų argumentai, jog ginčo sklype auga tik beverčiai krūmai. Teismas pažymėjo, kad teismas neturi pagrindo abejoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigos oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie byloje nėra nepaneigti.

7Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija yra pateikusi patvirtintas miškų plotų schemas Vilniaus apskrities viršininkui iki ieškiniu ginčijamų bei sprendimų priėmimo.

8Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojamai kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešėjam interesui kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad ginant vienų asmenų teises negali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog restitucijos procesas tebevyksta; pripažindama nuosavybės teisių tęstinumą ir jų atkūrimą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. priėmė principinį sprendimą ir patvirtino šias nuostatas: pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jį susigrąžinti - gauti kompensaciją; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas.

9Teismas pažymėjo, kad minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą - atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų; be to, išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams; visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas savininkams natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys; konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų; kai tuo siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms padaroma žala arba yra sudaromos prielaidos tokiai žalai atsirasti, įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo (aišku, paisydamas inter alia konstitucinio proporcingumo principo) atitinkamai pakeisti anksčiau nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką.

10Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog nepaisant to, ar mieste esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta valstybinės reikšmės miškų ploto schema ar ne, pagal minėtą įstatymą bet koks miesto teritorijoje esantis žemės plotas, atitinkantis Miškų įstatyme pateiktą miško apibrėžimą, yra laikytinas valstybiniu mišku.

11Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje byloje Nr. 2A-138/2009 konstatavo, kad savivaldybės teritorijų planavimo dokumentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų ir ribų pakeisti negali. Teismas pažymėjo, kad valstybės išperkamų miškų plotai ir ribos šiuo atveju nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, todėl nuosavybės teisės natūra į ginčo sklypus negalėjo būti atkuriamos.

12Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-1021/2006 konstatavo, kad vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, priėmimo, nėra pagrindas keisti miško plotų ribas ir kad pagrįstai teismo sprendime nurodyta galima išeitis iš susidariusios situacijos -detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas tikslinti atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas šioje byloje patenkinus ieškinį keistina žemėtvarkos projekto dalis.

13Teismo teigimu, ginčo sklype esantis miškas atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintą miškų teisinį statusą, todėl nuosavybės teisė natūra į juos negalėjo būti atkuriama, nes ši teritorija priskirtina prie valstybės išperkamų ir prisilaikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio už ją turėjo būti atlyginta kitaip. Teismas nurodė, kad sprendimai dėl tokio žemės grąžinimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir naikintini, o pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytinos CK 1.80 straipsnyje numatytos sandorio negaliojimo pasekmės.

14Teismas atmetė atsakovo prieštaravimus dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo negaliojimo atgal, kadangi kalbama ne apie kurio nors įstatymo pripažinimą prieštaraujančiu Konstitucijai, bet apie atskirų teisės normų, galiojusių priimant ginčijamus sprendimus ir tebegaliojančių bylos nagrinėjimo metu išaiškinimą.

15Teismas konstatavo, kad senaties terminai nepraleisti.

16Teismas nurodė, kad CK 1.80 straipsnis įsakmiai nurodo, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, ir kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąsias restitucijos taisykles turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

17Teismo nuomone, atsakovai negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais CK 4.96 straipsnio, kuris sąžiningu įgijėju laiko tik asmenį, kuris, įgijęs daiktą iš asmens, neturėjusio teisės jo perleisti nuosavybėn, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad pastarasis tokios teisės neturi, nes išimtinę valstybės teisę į valstybinius miškus numato LR Konstitucija, miško plotas buvo pažymėtas Miškų kadastre, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Teismas pažymėjo, kad preziumuojama, jog kiekvienas lojalus, vidutinio rūpestingumo ir apdairumo pilietis žino Konstituciją, be to, ginčytini miško plotai buvo įregistruoti Miškų registre ir prieinami visuomenei.

18Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m, birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Naujakiemio kaimo dalies teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į Naujakiemio kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Teismas nepagrįstai teigė, kad visa miško žemė, esanti miesto teritorijoje, savaime yra priskiriama miestų miškams. Įstatymo rengėjas numatė specialią nuosavybės teisių atkūrimo tvarką tose teritorijose, kurios Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas aiškiai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimas šiose teritorijose yra vykdomas pagal tokius pat reikalavimus, kokie Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyti atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę. Ginčo sklypai Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalies prasme vertinti kaip žemė apaugusi mišku, kuri gražinama natūra, jeigu pilietis pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra.
  2. Teismas negalėjo besąlygiškai remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimo išaiškinimais, nes jame buvo pasisakyta dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ atitikimo Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, o ne 10 daliai, be to, buvo sprendžiama dėl Trakų nacionalinio parko teritorijos, t. y. dėl ypatingos reikšmės objekto.

19Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Ieškovas pažymi, kad skundžiamu sprendimu teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad žemės grąžinimas atsakovams pagal ginčijamus VAVA sprendimus prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, draudžiančioms valstybinės reikšmės miškų buvimą privačioje nuosavybėje, todėl pagrįstai panaikino minėtus VAVA sprendimus bei jų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes ir taikė restituciją. Ieškovo teigimu, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu natūra grąžinamuose ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti perduodamas privačion nuosavybėn, todėl teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijamais VAVA sprendimais buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos. Ieškovas pažymi, kad apelianto argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypus kaip kaimo vietovėje pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumo nešalina, nes jie nepaneigia fakto, kad ginčo teritorija ginčijamų sprendimų priėmimo metu vis tiek buvo ne kaime, o mieste.

20Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notarė D. Mandzurovienė nurodo, kad su atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliaciniu skundu sutinka.

21Apeliaciniu skundu atsakovai N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Nepagrįsta teismo išvada, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė, kadangi šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalis tokią galimybę atkurti nuosavybės teises numatė. Be to, parengto ir patvirtinto specialiojo plano (žemėtvarkos projekto) sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, todėl atkuriant nuosavybės teises, buvo pagrįstai laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės atkūrimo objektas yra žemės ūkio paskirties žemė, nes tokia žemės paskirtis ir jos naudojimo pobūdis buvo nurodyta teritorijų planavimo dokumentuose. Pažymėtina, kad VAVA įsakymas dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo ir pats žemėtvarkos planas yra dokumentai, sukeliantys civilines teisines pasekmes, todėl net priėmus teismo sprendimą, naikinantį priimtus administracinius aktus, tačiau nepanaikinus įsakymo dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo, atsakovams išlieka teisė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, suprojektuotus žemėtvarkos projekte. Dėl to sprendimas nėra iki galo įvykdomas, sukelia painiavą nuosavybės teisės atkūrimo procese ir taip pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus, o tai, kad teismas nurodė, jog žemėtvarkos projektas ateityje galės būti koreguojamas, neužtikrina piliečių teisės atkurti nuosavybės teisės įsiteisėjus teismo sprendimui, nes neaišku kada, kieno lėšomis ir pan. tai bus padaryta.
  2. Atsakovai buvo pareiškę reikalavimą taikyti ieškinio senatį, tačiau teismas sprendime nepagrįstai apsiribojo formaliu teiginiu, kad senaties terminas nėra praleistas. Laikytina, kad ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų. Ieškinys buvo pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, tačiau ieškovas neprašė teismo šį terminą atnaujinti bei nenurodė jokių svarbių priežasčių dėl ko šis terminas buvo praleistas, todėl laikytina, kad ieškinys turėjo būti atmestas dėl ieškinio senaties termino taikymo.
  3. Teismas nepagrįstai atsakovų (fizinių asmenų) nelaikė sąžiningais įgijėjais. Atsakovai negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jų naudai priimami sprendimai pažeidžia konstitucinę nuostatą dėl miestų miškų, kadangi nuosavybės teisės atsakovams į ginčo sklypus buvo atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio pagrindu, t. y. kaip kaimo vietovėje. Tai patvirtina, kad atsakovai neturėjo faktinio pagrindo abejoti jų naudai priimamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

22Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovų A. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Ieškovo teigimu, apeliantų argumentai nešalina ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumo ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu imperatyvios įstatymų nuostatos nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai ir jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas, net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Dėl to laikytina, kad jeigu ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, šie VAVA sprendimai yra neteisėti, o faktas, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo valstybines reikšmės miško, byloje yra neginčytinai nustatytas. Ieškovo teigimu, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu natūra grąžinamuose ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti perduodamas privačion nuosavybėn, todėl teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijamais VAVA sprendimais buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos. Ieškovas pažymi, kad apelianto argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypus kaip kaimo vietovėje pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumo nešalina, nes jie nepaneigia fakto, kad ginčo teritorija ginčijamų sprendimų priėmimo metu vis tiek buvo ne kaime, o mieste. Ieškovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinys teismui buvo pateiktas ieškinio senaties terminą. Ieškovo nuomone, apeliantai nepagrįstai teigia, kad šio termino eiga prasidėjo 2008 m. liepos 16 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. pareiškimas. Ieškovas pažymi, kad prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, minėto termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Ieškovo nuomone, kiti apeliacinio skundo argumentai apie apeliantų sąžiningumą nagrinėjant šią bylą yra teisiškai nereikšmingi, nes neturi jokios įtakos nei sprendžiant ginčijamų aktų bei sandorių teisėtumo, nei restitucijos taikymo klausimą.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo notarė D. Mandzurovienė nurodo, kad su atsakovų N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. apeliaciniu skundu sutinka.

24Atsiliepime į apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Tretysis asmuo nurodo, kad su apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nesutinka, mano, jog teismas ištyręs byloje esančius įrodymus priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą. Trečiojo asmens nuomone, teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose.

25Apeliaciniai skundai atmestini ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

26Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinių skundų argumentų.

27Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti ir atmestini, nes, pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos 552 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 20 ir Nr. 21, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miško plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – nutarimas Nr. 2013) yra priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypus, kurių kadastriniai Nr. 0101/0161:321 ir Nr. 0101/0161:322. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 26 d. pažyma Nr. 16221 ir 2008 m. birželio 28 d. pažyma Nr. 16220, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai 2008 m. birželio 26 d. Nr. P0806-0026 ir P0806-0025 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. birželio 19 d. aktas Nr. 215 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0161:321, patenka 1,37 ha valstybinės reikšmės miško, o į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0161:322, patenka 3,2 ha valstybinės reikšmės miško. Pažymėtina, kad žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. 0101/0161:321 ir Nr. 0101/0161:322 nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2004 m. kovo 8 d. sprendimais Nr. 2.4-01-2352, Nr. 2.4-01-2353, Nr. 2.4-01-2354, Nr. 2.4-01-2355, Nr. 2.4-01-2356, Nr. 2.4-01-2357, Nr. 2.4-01-2358, Nr. 2.4-01-2359, t. y. po nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus. Tokios praktikos laikosi teismai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje A3-438/2004). Vilniaus apskrities viršininkas, priimdamas ieškiniu ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir privalėdamas vadovautis sprendimų priėmimo metu galiojusiais teisės aktais, pažeidė šias imperatyvias teisės aktų normas: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį; Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio, kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reikalavimus; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimus (šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams; išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė); Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

28Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuoti ginčijami žemės sklypai nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės į ginčo žemės sklypus, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, t. y. tiek tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, tiek Vilniaus apskrities viršininkui priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniams, kuriais buvo įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti imperatyvūs LR Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl ieškiniu ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esant valstybinės reikšmės miško šie Vilniaus apskrities viršininko sprendimai yra neteisėti. Ginčo teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304, 1999 m. gruodžio 21 d. įstatymu Nr. VIII-1493 priskirta Vilniaus miestui, o kaip minėta Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla 44/04-10/06) konstatavo, kad ,,nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad ,,nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą)“.

30Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2004 m. kovo 8 d., t. y. po nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo, kuriuo ginčo sklypų dalys buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Todėl žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pateiktos nutarimu Nr. 2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų schemos. Tokios praktikos laikosi teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartyje administracinėje byloje A5-1021/2006 konstatavo, kad vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miškų plotų ribas, ir nurodė, kad tokiu atveju reikia keisti detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Taigi pagal teismų praktiką turėjo būti koreguojamas žemės reformos projektas.

31Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nurodytas byloje aplinkybes konstatuoja, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. kovo 8 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2352, Nr. 2.4-01-2353, Nr. 2.4-01-2354, Nr. 2.4-01-2355, Nr. 2.4-01-2356, Nr. 2.4-01-2357, Nr. 2.4-01-2358, Nr. 2.4-01-2359, kuriais atkurtos nuosavybės teisės ir į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėti ir todėl pripažintini negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).

32Teisėjų kolegija pažymi, kad išimti iš apyvartos yra išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (CK 1.97, 4.7 str.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, kiti asmenys negali būti sąžiningi išimtų iš apyvartos daiktų įgijėjai.

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvūs Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinti draudimai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6, 13 straipsniuose įtvirtintas draudimas bet kokiu būdu, tarp jų ir nuosavybės teisių atkūrimo būdu, perleisti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, tarp jų ir miestų miškus, kurie išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Be to pagal CK 1.97 straipsnį civilinių teisių objektu gali būti tik neišimti iš apyvartos daiktai, o CK 4.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos.

34Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo suformuluotos praktikos analogiškose bylose.

35Atsakovo VAVA apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, 4 straipsnio 10 dalimi, ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, kur žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, piliečiui pageidaujant grąžinama natūra.

36Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti apelianto VAVA argumentai nešalina ginčijamų VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimų Nr. 2.4-01-2352, Nr. 2.4-01-2353, Nr. 2.4-01-2354, Nr. 2.4-01-2355, Nr. 2.4-01-2356, Nr. 2.4-01-2357, Nr. 2.4-01-2358, Nr. 2.4-01-2359 neteisėtumo ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Minėtų VAVA sprendimų priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio nuostatos imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai ir jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Taigi jeigu ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, šie VAVA sprendimai yra neteisėti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktas, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, byloje yra neginčytinai nustatytas.

37Teisėjų kolegijos nuomone, pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, t. y. ginčo sklypų formavimo dokumentais iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, ginčijamais VAVA sprendimais, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymomis Nr. 16220 ir Nr. 16221 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 215 su priedais, 2008 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentais Nr. P0806-0025 ir Nr. P0806-0026, neabejotinai įrodyta, kad ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo miško, t. y. Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos 552 kvartalo 20 ir 21 taksacinių sklypų dalys. Šis miškas įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. birželio mėnesį ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų kadastre įregistruotas ir 2008 m. birželio 28 d. pažymose Nr. 16220 ir Nr. 16221 užfiksuotas taksacines charakteristikas (medžių rūšinę sudėtį, amžių, aukštį, skersmenį, skalsumą ir kt.) ginčo sklypuose miškas akivaizdžiai yra pasiekęs brandos stadiją (31 ir 26 metų medžiai), liudijančią miško buvimo faktą ne tik, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu, bet ir gerokai anksčiau, nei prasidėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas.

38Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypai, 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1304, 1999 m. gruodžio 21 d. įstatymu Nr. VIII-1493 priskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai, o pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Iš esmės analogiškai miesto miškų, kaip valstybinės reikšmės miškų, sampratos klausimas buvo sprendžiamas ir ankstesnėje Miškų įstatymo redakcijoje (ankstesnės Miškų įstatymo redakcijos 5 str. 6 d.), galiojusioje nuo šio įstatymo priėmimo momento. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra papildomai specialiai tokiems priskyrusi ir įtraukusi į kokias nors valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla Nr. 44/04-10/06) taip pat yra konstatavęs, kad ,,nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“, o ,,nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtines nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai LR Seimas 1994-11-22 priėmė šį įstatymą)“. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, darytina išvada, kad ginčo miškas ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu turėjo neprivatizuotino valstybinės reikšmės miško statusą, nes miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nuo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) įsigaliojimo, o ginčo miškas miesto miško statusą pagal šį įstatymą įgijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams. Apelianto VAVA teiginys, kad ne visa miesto teritorijoje esanti miško žemė priskiriama miestų miškams, yra nepagrįstas, nes pagal įstatymą miesto teritorijoje esantis miškas gali būti tik miesto miškas, ir ne kitoks. Priešingas aiškinimas yra nelogiškas ir neatitinka teisės normų aiškinimo reikalavimų.

39Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 ,,Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir kad tai buvo padaryta žymiai anksčiau, nei priimti ieškiniu ginčijami VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimai. Pažymėtina, kad atsakovui VAVA tai buvo žinoma, nes minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai VAVA buvo pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037.

40Teisėjų kolegija sprendžia, kad turint pakankamai duomenų, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu natūra grąžinamuose ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti perduodamas privačion nuosavybėn, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškiniu ginčijamais VAVA sprendimais buvo pažeistos anksčiau nurodytos imperatyvios įstatymų nuostatos.

41Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto VAVA argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypus kaip kaimo vietovėje pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnį 6 dalį ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumo nešalina, nes jie nepaneigia fakto, kad ginčo teritorija ieškiniu ginčijamų sprendimų priėmimo metu vis tiek buvo ne kaime, o mieste. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymas mieste kaip kaimo vietovėje nereiškia, jog ginčo teritorija ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu buvo ne mieste. Kaip minėta, miestų teritorijoje esantys miškai yra miesto, o tuo pačiu ir valstybinės reikšmės miškai, kurie pagal Konstituciją ir kitus aukščiau nurodytus įstatymus negali būti privačios nuosavybės objektu. Tai reiškia, kad ginčo miško, kaip miesto ir valstybinės reikšmės miško, statusas nepaneigtas, todėl darytina išvada, kad apelianto VAVA nurodytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir 4 straipsnio 10 dalies nuostatos nesuteikė teisės VAVA atkurti nuosavybės teises į ginčo mišką. Minėtoji Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, jog ginčo teritorijoje nuosavybės teisės į žemę turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, pavyzdžiui, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą ir pan., tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti minėtus imperatyvius Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus draudimus, galiojančius nuo pat minėtų įstatymų priėmimo. Miesto miškas negali būti perduodamas privačion nuosavybėn, nepriklausomai nuo to, kaip atkuriamos nuosavybės teisės, kaip kaime ar kaip mieste.

42Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J. S. apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, jog nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t. y. kaip kaimo vietovėje, todėl ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Minėtų apeliantų nuomone, akivaizdu, kad kaimo vietovėje negali būti miestų miškų, todėl VAVA, atkurdama atsakovams nuosavybės teises į žemę, pagrįstai rėmėsi minėta įstatymo nuostata, dėl ko ginčijami VAVA sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrįsti ir teisėti. Be to, šie apeliantai nurodė, kad ginčijamų VAVA sprendimų panaikinimas negalimas nepanaikinus žemėtvarkos projekto, kurio pagrindu buvo priimti atitinkami VAVA sprendimai, nes atsakovams išlieka teisė atkurti nuosavybės teises į žemėtvarkos projekte suprojektuotus sklypus.

43Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti minėtų apeliantų argumentai nešalina ginčijamų VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimų Nr. 2.4-01-2352, Nr. 2.4-01-2353, Nr. 2.4-01-2354, Nr. 2.4-01-2355. Nr. 2.4-01-2356, Nr. 2.4-01-0357, Nr. 2.4-01-2358, Nr. 2.4-01-2359 neteisėtumo ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti. Ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio, 13 straipsnio nuostatos imperatyviai nustatė, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai, ir jų įsigijimas privačion nuosavybėn negalimas, net ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdu. Taigi jeigu ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, šie VAVA sprendimai yra neteisėti. Tuo tarpu faktas, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, byloje yra neginčytinai nustatytas.

44Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, t. y. ginčo sklypų formavimo dokumentais iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos, Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašais, ginčijamais VAVA sprendimais, valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. birželio 28 d. pažymomis Nr. 16220 ir Nr. 16221 apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruotų miškų taksacines charakteristikas, 2008 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu Nr. 215 su priedais, 2008 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentais Nr. P0806-0025 ir Nr. P0806-0026, neabejotinai įrodyta, kad ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose buvo miško, t. y. Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos 552 kvartalo 20 ir 21 taksacinių sklypų dalys. Sis miškas įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, pažymėtas valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje, patikrintas vietoje 2008 m. birželio mėnesį ir atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų kadastre įregistruotas ir 2008 m. birželio 28 d. pažymose Nr. 16220 ir Nr. 16221 užfiksuotas taksacines charakteristikas (medžių rūšinę sudėtį, amžių, aukštį, skersmenį, skalsumą ir kt.) ginčo miškas akivaizdžiai yra pasiekęs brandos stadiją (31 ir 26 metų medžiai), liudijančią miško buvimo faktą ne tik, kad ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu, bet ir gerokai anksčiau, nei prasidėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas.

45Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypai, 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-1304 1999 m. gruodžio 21 d. įstatymu Nr. VIII-1493 priskirta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų teritorijose esantys miškai yra miestų miškai, o pagal to paties įstatymo 4 str. 4 d. 2 p. miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Iš esmės analogiškai miestų miškų, kaip valstybinės reikšmės miškų, sampratos klausimas buvo sprendžiamas ir ankstesnėje Miškų įstatymo redakcijoje (ankstesnės Miškų įstatymo redakcijos 5 str. 6 d.), galiojusioje nuo šio įstatymo priėmimo momento. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos yra papildomai specialiai tokiems priskyrusi ir įtraukusi į kokias nors valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (byla Nr. 44/04-10/06) taip pat yra konstatavęs, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai", o „nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai LR Seimas 1994-11-22 priėmė šį įstatymą)“. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, darytina išvada, kad ginčo miškas ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu turėjo neprivatizuotino valstybinės reikšmės miško statusą, nes miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nuo Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d.) įsigaliojimo, o ginčo miškas miesto miško statusą pagal šį įstatymą įgijo nuo ginčo vietovės priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė šį mišką formaliai jau buvo priskyrusi valstybinės reikšmės miškams.

46Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų plotams papildomai buvo priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“, ir tai buvo padaryta žymiai anksčiau, nei priimti ginčijami VAVA 2004 m. kovo 8 d. sprendimai. Pažymėtina, kad atsakovui VAVA tai buvo žinoma, nes minėtu Vyriausybės nutarimu patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai jai buvo pateikti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037.

47Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamų VAVA sprendinių priėmimo metu grąžinamuose ginčo žemės sklypuose buvo valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti perduodamas privačion nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijamais VAVA sprendimais buvo pažeistos anksčiau nurodytos imperatyvios įstatymų nuostatos. Tai atitinka teismų praktiką analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-986/2009, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-998/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1257/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1189/2009).

48Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo sklypus kaip kaimo vietovėje pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumo nešalina, nes jie nepaneigia akto, kad ginčo teritorija ginčijamų sprendimų priėmimo metu vis tiek buvo ne kaime, o mieste. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymas mieste kaip kaimo vietovėje nereiškia, jog ginčo teritorija ginčijamų VAVA sprendimų priėmimo metu buvo ne mieste. Kaip\minėta, miestų teritorijoje esantys miškai yra miesto, o tuo pačiu ir valstybinės reikšmės, miškai, kurie pagal Konstituciją ir kitus aukščiau nurodytus įstatymus negali būti privačios nuosavybės objektu. Tai reiškia, kad ginčo miško, kaip miesto ir valstybinės reikšmės miško, statusas nepaneigtas, todėl darytina išvada, kad apeliantų nurodytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatos nesuteikė atsakovei VAVA atkurti nuosavybės teises į ginčo mišką. Minėtoji Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, jog ginčo teritorijoje nuosavybės teisės į žemę turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, pavyzdžiui, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, nedalyvaujant Vilniaus m. savivaldybės institucijoms ir pan., tačiau tai negali būti traktuojama kaip leidimas pažeisti minėtus imperatyvius Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintus draudimus, galiojančius nuo pat minėtų įstatymų priėmimo. Miesto miškas negali būti perduodamas privačion nuosavybėn, nepriklausomai nuo to, kaip atkuriamos nuosavybės teisės, kaip kaime, ar kaip mieste.

49Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nepagrįsti ir atmestini apeliantų argumentai, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamų VAVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neva dėl to, kad nepanaikintas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Konstatuoti ieškiniu ginčijamų VAVA sprendimų neteisėtumą leidžia bei teisinį pagrindą jį naikinti duoda šių sprendimų prieštaravimas jų priėmimo metu galiojusioms anksčiau nurodytoms imperatyvioms įstatymų normoms, draudžiančioms įsigyti privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miškus, o ne žemėtvarkos projekto ar kitų sklypų formavimo dokumentų užginčijimo ar panaikinimo faktas. Analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, kad žemės sklypas suformuotas pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą, yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, jog yra visuma įstatymų reikalavimus atitinkančios sąlygų priimti sprendimui dėl žemės grąžinimo, natūra. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. Priimti administracinį aktą dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo gali tas pats viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymų suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Todėl aplinkybė, kad nėra panaikintas žemėtvarkos projektas ar kiti sklypo formavimo dokumentai, sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra reikšminga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1257/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis. administracinėje byloje Nr. A146-1189/2009). Pažymėtina, kad žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyvioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Be to, tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypą ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį. Tuo tarpu žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai tokių teisinių pasekmių nesukelia, t. y. konkrečios pretendento teisės ir pareigos į dar nesugrąžintą ar nesuteiktą konkretų žemės sklypą, kuris teisiškai priklauso valstybei, žemėtvarkos projekto ar kitų sklypo formavimo dokumentų pagrindu neatsiranda.

50Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti apeliantų apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys teismui buvo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatytą 30 dienų ieškinio senaties terminą. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad šio termino eiga prasidėjo 2008 m. liepos 16 d., kai Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. pareiškimas.

51Teisėjų kolegija sprendžia, kad prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, minėto termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Teisėjų kolegija sprendžia, kad konstatuoti šiuo nagrinėjamu konkrečiu atveju tokie pakankami duomenys prokuratūroje buvo gauti jau 2008 m. liepos 16 d. su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. (3-4)-D8-6166, nėra jokio pagrindo. Minėtu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštu prokuroro buvo prašoma kreiptis į teismą dėl galimai neteisėtų VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teisės į 27 žemės sklypus Vilniaus mieste, kuriuose yra valstybinės reikšmės miškai, panaikinimo, tačiau šiuo raštu tebuvo pateikta tik tam tikra pradinė informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą, o ne pakankamai išsamūs duomenys, iš kurių prokuroras galėtų iš karto nuspręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, kokioje apimtyje, taip pat koks viešojo intereso gynimo būdas turi būti taikomas. Pažymėtina, kad prie minėto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto nebuvo pridėtos nei administracinių aktų, įskaitant ieškiniu ginčijamus VAVA sprendimus, kurių panaikinimą teismine tvarka prašyta inicijuoti, nei su šių aktų išdavimu susijusios kitos medžiagos, nei vėlesnių minėtų žemės sklypų perleidimo sandorių dokumentų kopijos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. liepos 14 d. rašto Nr. (3-4)-D8-6166 gavimo metu prokuroras realiai neturėjo jokių įrodymų, kad minėti 27 žemės sklypai, tarp jų ir ginčo sklypai, yra perleisti privačion nuosavybėn (kas yra esminis dalykas sprendžiant ginčijamų VAVA sprendimų teisėtumo klausimą), kokiu būdu, kokiu aktu ar sandoriu tai padaryta, kam ir pan. Tai reiškia, kad prokuroras, kuris nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, neturėdamas ginčijamų administracinių aktų ir su jų išdavimu susijusios kitos medžiagos, objektyviai dar neturėjo galimybės tinkamai įvertinti šių aktų išdavimo pagrįstumo ir teisėtumo, nes minėtų aktų turinys, jais nustatytos konkrečios teisės ir pareigos, jam paprasčiausiai nebuvo ir negalėjo būti žinomi. Aišku, kad tokioje situacijoje prokuroras dar negalėjo nei konstatuoti viešojo intereso pažeidimo fakto, nei kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, o privalėjo surinkti papildomus duomenis ir patikrinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateiktą informaciją. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytos įvairios priemonės, kurių prokuroras gali imtis gavęs informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą - reikalauti iš juridinių ir fizinių asmenų dokumentų ir informacijos, reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt. Šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra, siekdama surinkti pakankamai duomenų apie galimą viešojo intereso pažeidimą, nedelsdama kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą ir VAVA dėl papildomų dokumentų (visų 27 žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašų, dokumentų, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti minėti žemės sklypai ir daiktinės teisės į juos, taip pat nuosavybės teisių atkūrimo bylų kopijų) pateikimo. Šie papildomi dokumentai iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo buvo gauti 2008 m. rugpjūčio 4 d., o iš VAVA - 2008 m. rugpjūčio 22 d. Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju terminas prokurorui kreiptis su ieškiniu į teismą skaičiuotinas nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. Ieškinys teismui buvo įteiktas 2008 m. rugpjūčio 29 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas, ir pirmosios instancijos teismas tai pagrįstai konstatavo skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai Visiškai atitinka anksčiau nurodytą teismų praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimą, ar ieškinys (skundas) dėl administracinio akto paduotas teismui nepraleidus nustatytų terminų.

52Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų apeliacinio skundo argumentai dėl apeliantų sąžiningumo yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija nutartyje yra nurodžiusi argumentus, kodėl asmenys, kuriems ieškiniu ginčijamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškų plotus, nėra sąžiningi įgijėjai.

53Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų. Apeliaciniuose skunduose nenurodytos aplinkybės bei argumentai ir nepateikti prašymai ar reikalavimai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimo, panaikinant, pripažįstant negaliojančiomis tik ieškiniu ginčijamų sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, preliminarių sutarčių dalis dėl valstybinės reikšmės miško plotui priklausančios žemės sklypų, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, dalies. Panaikinus ieškiniu ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiais sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka visa apimtimi, todėl šiuos asmenis gali netenkinti ar pažeisti jų teises arba teisėtus interesus tik dalies nuosavybės teisių atkūrimas pagal ieškiniu ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus. Pažymėtina, kad atsakovams grąžintame 5,8 ha žemės sklype (sklypo Nr. 700-1) yra 1,37 ha valstybinės reikšmės miško ploto ir grąžintame 3,2 ha žemės sklype (sklypo Nr. 700-2) yra 3,2 ha valstybinės reikšmės miško ploto. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant, pripažįstant negaliojančiomis tik ieškiniu ginčijamų sprendimų, paveldėjimo teisės liudijimų, preliminarių sutarčių dalis dėl valstybinės reikšmės miško plotui priklausančios žemės sklypų dalies.

54Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai yra nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

55Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras 2008 m. rugpjūčio 29 d.... 4. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimu nusprendė ieškinį... 5. Teismas pripažino iš dalies pagrįstais atsakovų argumentus, kad paduodant... 6. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas 2008 m. birželio 19 d. Valstybinės... 7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija yra pateikusi... 8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m.... 9. Teismas pažymėjo, kad minėtame nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis... 10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog... 11. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje byloje Nr.... 12. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m.... 13. Teismo teigimu, ginčo sklype esantis miškas atitinka Lietuvos Respublikos... 14. Teismas atmetė atsakovo prieštaravimus dėl Lietuvos Respublikos... 15. Teismas konstatavo, kad senaties terminai nepraleisti.... 16. Teismas nurodė, kad CK 1.80 straipsnis įsakmiai nurodo, jog imperatyvioms... 17. Teismo nuomone, atsakovai negali būti pripažinti sąžiningais įgijėjais CK... 18. Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija... 19. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis... 20. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus miesto 2 notarų... 21. Apeliaciniu skundu atsakovai N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M. , A. M. , J.... 22. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo notarė D. Mandzurovienė... 24. Atsiliepime į apeliacinius skundus tretysis asmuo Lietuvos Respublikos... 25. Apeliaciniai skundai atmestini ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1... 26. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinių skundų argumentų.... 27. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti ir... 28. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas,... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007... 30. Vilniaus apskrities viršininkas priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių... 31. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nurodytas byloje... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad išimti iš apyvartos yra išimtine valstybės... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės... 34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas... 35. Atsakovo VAVA apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos... 36. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodyti apelianto VAVA argumentai nešalina... 37. Teisėjų kolegijos nuomone, pateiktais į bylą rašytiniais įrodymais, t. y.... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypai,... 39. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad ginčo miškas valstybinės... 40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad turint pakankamai duomenų, kad ginčijamų... 41. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto VAVA argumentai dėl nuosavybės teisių... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų N. B. , T. M. , A. S. , P. M. , A. M.... 43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti minėtų apeliantų argumentai... 44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateiktais į bylą rašytiniais... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypai,... 46. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo miškas valstybinės reikšmės miškų... 47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamų VAVA sprendinių priėmimo metu... 48. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų argumentai dėl nuosavybės teisių... 49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nepagrįsti ir atmestini apeliantų... 50. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti apeliantų apeliacinio skundo... 51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prokurorui, kaip viešąjį interesą... 52. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų apeliacinio skundo argumentai dėl... 53. Teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl... 54. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai... 55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 56. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą....