Byla 2A-847/2013

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal (ieškovo procesinių teisių perėmėjas J. B.)

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

5Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. birželio 27 d. buvo gautas ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. bei 22,92 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Atsakovas nesutinka su ieškovo prašymu priteisti palūkanas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, nes minėto įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodoma, kad šis įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti. Be to, minėtas įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. ir yra taikomas tik nuo šios datos sudaromiems sandoriams. Ieškovas nepagrįstai nurodo tariamai taikytinas VILIBOR palūkanų normas 1999, 2003, 2004 metais, kuomet šis įstatymas net nebuvo įsigaliojęs. Atsakovas negali būti finansiškai baudžiamas už tai, kad byla yra nagrinėjama jau 12 metų. Ieškovo prašomos priteisti procesinės palūkanos yra neprotingo dydžio.

7netinkamo proceso teisės normų taikymo, sprendžiant klausimą dėl likviduoto juridinio asmens procesinių teisių perėmimo. Kasacinis teismas iš bylos duomenų nustatė, kad SIA „Salmers Latvija“ likviduota dėl bankroto, likvidavimas vyko teismo sprendimo pagrindu. Teismas turėjo patikrinti, ar likvidavimo aktuose nėra duomenų, kam atiteko likviduojamos įmonės turtas ir turtinės teisės, koks turtas nurašomas, koks turtas ar turtinės teisės, padengus įsiskolinimus, lieka bendrovės akcininkams; ar banko pretenzijos nebuvo patenkintos iš kitų bendrovės skolininkų. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar likvidavus SIA „Salmers Latvija“, bankui išliko reikalavimo teisė į atsakovą, ar nepasikeitė jos turinys. Kasacinis teismas būtinybę patikrinti šias aplinkybes motyvavo perdavimo sutarties 1.3 punkto nuostata, pagal kurią bankui reikalavimo teisės pagal pretenzijas SIA „Salmers Latvija“ skolininkams buvo perleistos tik tokia apimtimi, kokia reikalinga padengti skolą bankui; skolą grąžinus, bankas įsipareigojo reikalavimo teisę pagal visas galiojančias pretenzijas grąžinti SIA „Salmers Latvija“. Jeigu reikalavimo teisės bankui neišliko, apie tai, atsižvelgiant į SIA ,,Salmers Latvija“ įstatų nuostatas, turėjo būti pranešta kitiems asmenims, turintiems teisę ją perimti (kreditoriams, kurių sąrašą pateikė likvidatorius, akcininkams).

8Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino ieškovo J. B. apeliacinį skundą iš dalies, Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – tenkino ieškinio dalį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 109 459,27 Lt nuostolių atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas konstatavo, kad pagal CK 6.102 straipsnio 1 dalį galima perleisti tik tokį galiojantį reikalavimą, kurį anksčiau ar vėliau bus galima įgyvendinti (patenkinti). Tik tokiu atveju, kai reikalavimo teisės objektyviai (ne santykinai) neįmanoma patenkinti, susitarimas dėl tokio reikalavimo perleidimo negalioja (CK 6.3 str. 4 d.). Tuo tarpu iš tarp SIA ,,Salmers Latvija“ ir banko sudarytos 2000 m. lapkričio 21 d. reikalavimo perdavimo sutarties 1.2 ir 1.3 punktuose įtvirtintų nuostatų turinio kasacinis teismas padarė išvadą, kad pretenzijų į skolininkus perdavimas bankui nebuvo absoliutus. Pretenzijos į skolininkus buvo perduotos tik tokia apimtimi, kuri buvo reikalinga banko skolai padengti. Visos kitos likusios galiojančios pretenzijos grąžinamos paskolos gavėjui (ieškovui). Esant tokiam sutarties šalių valios reglamentavimui, teismas, nesant reikalavimo, neturėjo pareigos ex officio reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį pripažinti niekine. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais, tai yra ji negali būti nutraukta bet kokiu atveju. Dėl šios priežasties kasacinės instancijos teismas pripažino neteisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad distribucijos sutartis vienašališkai nutraukiama ,,bet kokiu atveju“ pranešus sutarties šaliai apie nutraukimą prieš 30 dienų, nesant būtinumui nurodyti sutarties nutraukimo pagrindo. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo ir sprendžiant dėl distribucijos sutarties nutraukimo pagrįstumo bei galimų nuostolių atlyginimo klausimus, būtina iš naujo vertinti 2000 m. kovo 27 d. pranešime dėl distribucijos sutarties nutraukimo išdėstytus sutarties nutraukimo pagrindus, distribucijos sutartyje nustatytas jos nutraukimo sąlygas ir pagrindus, atkreipiant dėmesį ir į distribucijos sutarties 17.1 straipsnio reikalavimus, taip pat įvertinant ir šios sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį ir pan. Tik įvertinus šias aplinkybes galima daryti išvadą dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo, o konstatavus neteisėto sutarties nutraukimo pagrindą – priimti sprendimą dėl nuostolių atlyginimo. Šiems klausimams išspręsti būtina nustatyti papildomas faktines bylos aplinkybes (CPK 353 str. 1 d.). Kasacinis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti nuostolius JAV doleriais arba Latvijos latais, o ieškovo teisių perėmėjas apeliacinės instancijos teisme – litais, todėl, nustačius neteisėto sutarties nutraukimo pagrindą ir sprendžiant nuostolių priteisimo klausimą, kreditoriaus interesams apsaugoti, kai praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas, o šiam suėjus dėl valiutų kurso pasikeitimo nuvertėja valiuta, kuria išreikšta prievolė, taikytinos CK 6.36 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatos.

9Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės ir jį sustabdė iki įsiteisės sprendimas Latvijos Respublikos teismuose nagrinėjamoje byloje pagal akcinės bendrovės „Kraft Foods Lietuva“ ieškinį dėl 2001 m. balandžio 5 d. sudarytos cesijos sutarties tarp pradinio ieškovo SIA „Salmers Latvija“ ir J. B. pripažinimo negaliojančia.

10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 2 d. panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dalį dėl bylos sustabdymo; atmetė atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ prašymą sustabdyti bylą bei bylą perdavė nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis teismas nustatė, kad AB „Kraft Foods Lietuva“ Latvijos Respublikos Rygos miesto Šiaurės rajono teismui 2012 m. liepos 17 d. pateikto ieškinio dėl cesijos sutarties pripažinimo negaliojančia reikalavimas pripažinti SIA „Salmers Latvija“ ir 2001 m. balandžio 5 d. sudarytą cesijos sutartį negaliojančia grindžiamas tuo, jog ginčijamos cesijos sutarties sudarymo metu SIA „Salmers Latvija“ reikalavimo teisę į AB „Kraft Foods Lietuva“ jau buvo perdavęs Nordea Bank Finland Plc (ankstesnis pavadinimas - Merita Bank Plc). Todėl kasacinis teismas padarė išvadą, kad ieškinys Latvijos Respublikos teismui grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tirtos ir vertintos šioje byloje sprendžiant dėl pagrindo pripažinti sandorį niekiniu egzistavimo. Kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ši byla apeliacine tvarka turi būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, be kita ko, iš naujo tiriant bei vertinant ir faktinius duomenis dėl pagrindo egzistavimo cesijos sutartį pripažinti niekine. Todėl nepaisant to, kad Latvijos Respublikos teismo procesinis sprendimas gali turėti įtakos šioje byloje nagrinėjamo ginčo dėl nuostolių atlyginimo išsprendimui, šios bylos sustabdymas neapibrėžtam laikui suponuoja klausimus dėl asmens teisės į operatyvų teismo procesą pažeidimo, jo (sustabdymo) proporcingumo, juolab kai cesijos sutarties teisinis vertinimas jos buvimo (nebuvimo) niekine aspektu įeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką ir apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu turės procesiniame sprendime konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes bei išdėstyti savo išvadas dėl teisinio įvertinimo. Be to, jeigu kitoje byloje vis dėlto būtų nustatyta, kad kasatoriaus ginčijama cesijos sutartis yra negaliojantis sandoris, būtų galimas šios bylos proceso atnaujinimas (CPK 366 str. 1 d. 2 p.).

11V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, neperžengiant CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. Iš byloje dalyvaujančių asmenų argumentų bei į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas AB „Kraft Foods Lietuva“ 2000 m. kovo 27 d. pranešimu vienašališkai nutraukė tarp pradinio ieškovo Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Salmers Latvija“ ir atsakovo 2000 m. vasario 8 d. sudarytą distribucijos sutartį (b.l. 18-27, 29, t. 1). Rygos apygardos teismo 2001 m. birželio 5 d. nutarimu pradiniam ieškovui SIA „Salmers Latvija“ buvo iškelta bankroto byla (b.l. 111, t. 3), o 2002 m. lapkričio 26 d. pradinis ieškovas buvo išbrauktas iš Latvijos Respublikos Įmonių registro (b.l. 223, t. 4). Lietuvos apeliaciniame teisme 2003 m. vasario 10 d. buvo gautas pradinio ieškovo procesinių teisių perėmėjo J. B. atstovo advokato Andriaus Pranckevičiaus prašymas pakeisti pradinį ieškovą naujuoju ieškovu, pateikiant 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, sudarytą tarp pradinio ir naujojo ieškovo, pagal kurią pradinis ieškovas perleido naujajam ieškovui 178 277,50 JAV dolerių reikalavimo teisę į atsakovą, kilusią iš aukščiau minėtos distribucijos sutarties (b.l. 229-232, t. 4). Lietuvos apeliaciniame teisme 2004 m. gegužės 14 d. buvo gautas iš atsakovo naujas įrodymas – 2000 m. lapkričio 21 d. Perdavimo sutartis, sudaryta tarp banko Merita Bank Plc. (dabartinis pavadinimas - Nordea Bank Finland Plc) ir pradinio ieškovo, pagal kurią pradinis ieškovas perleido bankui visas esamas ir būsimas pretenzijas skolininkams, kas, vadovaujantis banko rašytiniais paaiškinimais reiškia, jog ir reikalavimas pagal ieškinį šioje byloje priteisti sumas iš atsakovo yra perleistas bankui (b.l. 111-116, t. 5).

14Teisėjų kolegija iš aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių, byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos bei kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų teisės taikymo ir aiškinimo klausimais, daro išvadą, kad šioje byloje yra kilę keletas materialaus pobūdžio teisinių ginčų. Visų pirma, byloje yra kilęs ginčas dėl 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ir naujojo ieškovo, teisėtumo. Antra, byloje taip pat yra kilęs ginčas dėl 2000 m. vasario 8 d. distribucijos sutarties, sudarytos tarp pradinio ieškovo ir atsakovo, vienašališko nutraukimo atsakovo iniciatyva teisėtumo. Trečia, byloje yra kilęs ginčas dėl nuostolių dydžio pagrįstumo tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad distribucijos sutartis buvo nutraukta neteisėtai.

15Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, nurodyta, jog byloje vykstančio ginčo teisiniams santykiams aiškinti ir kvalifikuoti taikomos atitinkamos naujojo CK normos. Be to, šia kasacinio teismo nutartimi buvo atmesti atsakovo kasacinio skundo argumentai dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ir naujojo ieškovo, nuginčijimo taip pat vadovaujantis naujojo CK normomis. Kadangi kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, teisėjų kolegija nusprendžia šioje byloje kilusius materialaus pobūdžio teisinius ginčus spręsti vadovaujantis Lietuvos Respublikos teise, įskaitant naujojo CK nuostatas, kaip tai buvo padaryta kasacinio teismo nutartyje (CPK 362 str. 2 d.). Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pradinis ieškovas bei atsakovas distribucijos sutarties 24.1 punkte susitarė, jog iš distribucijos sutarties kylantiems teisiniams santykiams bus taikoma Lietuvos Respublikos teisė (b.l. 26, t. 1). Vadovaujantis CK 1.42 straipsnio (reglamentuojančio reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui taikytiną teisę) 2 dalimi, šalių pasirinkta teisė perleidžiant reikalavimą negali būti panaudota prieš skolininką, jeigu nebuvo gautas jo sutikimas dėl pasirinktos taikytinos teisės. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad tuo atveju, jei cesijos sutarties šalys neinformuoja skolininko apie cesijos sutartimi pasirinktą taikyti kitos šalies teisę nei numatyta pradinio kreditoriaus ir skolininko sandoryje (iš kurio kyla perleidžiamo reikalavimo teisė), cesijos sutarties šalių pasirinkta teisė negali būti panaudota prieš skolininką. Nagrinėjamu atveju tarp bylos šalių nekilo ginčo, kad apie ginčijamos reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymą atsakovui (skolininkui) nebuvo žinoma, kas patvirtina faktą, jog pradinis ir naujasis ieškovai nebuvo gavę atsakovo (skolininko) sutikimo taikyti reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčiai Latvijos Respublikos teisę. Vadinasi, kaip ir konstatuota kasacinio teismo nutartyje, iš distribucijos sutarties bei atitinkamai iš reikalavimo teisės pagal šią distribucijos sutartį perleidimo (cesijos) sutarties kylantiems materialiniams teisiniams santykiams, kurie nagrinėjami šioje byloje, taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

16Dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ieškovo ir naujojo ieškovo, teisėtumo

17Kaip matyti iš byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų ir kasacinio teismo išaiškinimų, šioje byloje keliamas klausimas dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio ieškovo ir naujojo ieškovo, teisėtumo keliais aspektais. Visų pirma, atsakovo teigimu, reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis yra negaliojanti dėl to, kad reikalavimo teisė, perleista pagal šią sutartį, jos sudarymo momentu jau buvo perleista bankui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje, konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pritaikė materialiąsias teisės normas ir pagrįstai nustatė, kad atsakovo aukščiau minėtu aspektu išdėstyti teiginiai dėl cesijos sutarties neteisėtumo ir pripažinimo niekine yra nepagrįsti. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje, konstatavo, kad Latvijos Respublikos teismuose yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje AB „Kraft Foods Lietuva“ prašo tą pačią reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį pripažinti negaliojančia dėl to, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu reikalavimo teisė jau buvo perleista bankui, kas patvirtina, kad Latvijos Respublikos teismui pareikštas ieškinys grindžiamas tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo tirtos ir vertintos šioje byloje sprendžiant dėl pagrindo cesijos sutartį kaip sandorį pripažinti niekiniu. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teismui ex officio (nekėlus atsakovui šio klausimo pirmosios instancijos teisme) pripažinti cesijos sutartį negaliojančia kaip niekinę pagal įstatymą dėl to, kad jos sudarymo metu pradinio ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą pagal distribucijos sutartį jau buvo perleista bankui (CPK 362 str. 2 d.).

18Tačiau šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartyje taip pat pažymėta, kad: „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi panaikinus apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ši byla apeliacine tvarka turi būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, be kita ko, iš naujo tiriant bei vertinant ir faktinius duomenis dėl pagrindo egzistavimo cesijos sutartį pripažinti niekine“. Teisėjų kolegija vadovaudamasi šiuo kasacinio teismo išaiškinimu bei atsižvelgdama į aukščiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, priimtus šioje byloje, daro išvadą, kad bylą nagrinėjančiam teismui yra perduotas iš naujo spręsti klausimas dėl cesijos sutarties pripažinimo niekine pagrindo egzistavimo tik tais aspektais, kurie neapima šios sutarties pripažinimo niekine pagal atsakovo kasaciniame skunde nurodytą pagrindą, tai yra dėl reikalavimo teisės perleidimo negalimumo, ginčo sutarties sudarymo momentu jai jau buvus perleistai bankui (CPK 362 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija tiria ir vertina byloje esančius įrodymus, siekiant nustatyti, ar šioje byloje egzistuoja akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas (išskyrus dėl reikalavimo teisės perleidimo negalimumo, ginčo sutarties sudarymo metu jai jau buvus perleistai bankui), leidžiantis teismui ex officio sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-409/2012).

19CK 1.80 straipsnyje įtvirtinta, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, yra išaiškinęs, kad: „CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą“.

20Sprendžiant dėl pradinio ieškovo reikalavimo, atsiradusio distribucijos sutarties pagrindu, perleidimo (cesijos) sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti vertinama jos atitiktis imperatyvioms CK normoms, reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą. Tuo atveju, jei ginčo sutarties nuostatos akivaizdžiai prieštarautų imperatyvioms įstatyminėms nuostatoms, reglamentuojančioms esmines reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties sudarymo sąlygas, turinį ir teisinius padarinius, tokia sutartis būtų laikoma niekine ir teismas turėtų prerogatyvą ją ex officio pripažinti negaliojančia CK 1.80 straipsnio įtvirtintu pagrindu.

21Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, reglamentuoja CK 6.101-6.110 straipsniai. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs imperatyvią nuostatą, jog reikalavimo teisės perleidimo sandoris yra dvišalis, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia, tai yra pradinio kreditoriaus (reikalavimo teisės perleidėjo) ir naujojo kreditoriaus (reikalavimo teisės įgijėjo) (CK 1.63 str. 6 d.). Šią išvadą patvirtina sisteminis ir loginis šios bei kitų reikalavimo perleidimą reglamentuojančių specialiųjų teisės normų ir dvišalio sandorio apibrėžimą reglamentuojančių teisės normų (CK 1.63 str. 1, 6 d.) aiškinimas, leidžiantis identifikuoti reikalavimo teisės perleidimo sandorį kaip dvišalį sandorį, kurio pagrindu pasibaigia pradinio kreditoriaus teisė bei atsiranda naujojo kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko prievolės įvykdymo (CK 6.101 str. 1 d.). Be to, šio dvišalio sandorio pagrindu abiems sandorį sudarantiems asmenims sukuriamos tarpusavio teisės ir pareigos (pavyzdžiui, CK 6.104 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pradinio kreditoriaus pareiga perduoti naujajam kreditoriui dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises; iš CK 6.105 straipsnio 2 dalies turinio matyti įstatymo leidėjo įtvirtinta pareiga naujajam kreditoriui sumokėti atlyginimą už reikalavimo teisės perleidimą tuo atveju, jei reikalavimo teisė yra perleidžiama atlygintinai; CK 6.104 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta abiejų kreditorių (pradinio ir naujojo) pareiga imtis priemonių dėl atitinkamų įrašų padarymo hipotekos registre ir pan.).

22Taigi, iš aukščiau išdėstytų teisės normų lingvistinio aiškinimo ir sisteminio ryšio darytina išvada, kad įstatymo leidėjas CK 6.101 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinęs imperatyvią normą, jog reikalavimo perleidimo sandoris turi būti sudaromas tarp dviejų asmenų. Vadovaujantis CK nuostatomis, galėjimas savo ar kito asmens vardu sudaryti sandorį yra viena iš civilinių teisių, patenkančių tiek į fizinio, tiek į juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo turinį (CK 2.1-2.5 str., 2.33 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančiu sandoriu yra aktualus juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo turinys. Vadovaujantis juridinių asmenų steigimo, pasibaigimo bei civilinį teisnumą ir veiksnumą apibrėžiančiomis teisės normomis, juridinis asmuo civilinis teises gali įgyti bei turėti nuo jo įsteigimo momento iki pabaigos momento (CK 2.33 str. 1 d., 2.59 str., 2.95 str. 1 d.). Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro (CK 2.95 str. 3 d.). Vadinasi, tuo atveju, jei dvišalį sandorį sudaro juridinis asmuo (veikdamas per savo valdymo organus), kuris jau yra pasibaigęs, toks sandoris yra akivaizdžiai niekinis ir pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.).

23Be to, sprendžiant dėl pradinio ieškovo reikalavimo, atsiradusio distribucijos sutarties pagrindu, perleidimo (cesijos) sutarties atitikties imperatyvioms CK normoms, reglamentuojančioms reikalavimo perleidimą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal aukščiau minėtą CK 6.101 straipsnio 1 dalies turinį, reikalavimo perleidimo sutartis gali būti sudaroma, siekiant nuo jos sudarymo momento ar sutartyje numatytos vėlesnės datos (įvykio) perleisti reikalavimo teisę. Atgalinis reikalavimo teisės perleidimas yra draudžiamas, ką patvirtina šios teisės normos lingvistinis, loginis bei sisteminis aiškinimas, kartu su kitomis CK normomis. Pavyzdžiui, pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorių apibrėžimą, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tuo tarpu CK 6.1 straipsnyje pateikta prievolės samprata, kur prievolė apibūdinama kaip teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Taigi, vien sandorio ir prievolės sampratą pateikiančios teisės normos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad sandorių ar prievolių pagrindu gali būti sukurti/ pakeisti/ panaikinti dabartiniai ar būsimi asmenų teisiniai santykiai, bet ne praeityje buvę teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad ne tik sandorių šalys, bet ir įstatymo leidėjas neturi galios reguliuoti praeityje buvusiu santykių (CK 1.7 str. 2 d.). Vadinasi, tuo atveju, jei reikalavimo teisės perleidimo sutartis būtų sudaryta siekiant perleisti praeityje egzistavusią reikalavimo teisę, tokia sutartis būtų laikoma niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.).

24Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta ginčijama reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartis, sudaryta tarp pradinio ieškovo Latvijos Respublikos 229-232, t. 4). Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad ši cesijos sutartis bei prašymas jos pagrindu pakeisti pradinį ieškovą naujuoju ieškovu į bylą buvo pateiktas tik 2003 m. vasario 10 d. (b.l. 229, t. 4) ir tik po to, kai atsakovas 2003 m. sausio 27 d. pranešė teismui (b.l. 221, t. 4), jog pradinis ieškovas Latvijos Respublikos

25Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atmetus ieškovo apeliacinį skundą tuo pagrindu, kad cesijos sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia, ieškovo apeliacinio skundo argumentai (dėl distribucijos sutarties nepagrįsto nutraukimo ir netinkamo nuostolių paskaičiavimo) neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

26sutartis vienos šalies valia gali būti nutraukta esant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytiems esminiams sutarties pažeidimams arba sutartyje nustatytais atvejais (CPK 217 straipsnio 5 dalis). Tam, kad būtų nustatyta, ar buvo pagrindas nutraukti sutartį, būtina išsiaiškinti sutarties sąlygas. Joms nustatyti taikytinos CK 6.193 straipsnyje reglamentuotos sutarčių aiškinimo taisyklės, kurios išsamiai aptartos ir išaiškintos kasacinio teismo nutartyse [...]“. Nagrinėjant bylą iš naujo ir sprendžiant dėl distribucijos sutarties nutraukimo pagrįstumo bei galimų nuostolių atlyginimo klausimus, būtina iš naujo vertinti 2000 m. kovo 27 d. pranešime dėl distribucijos sutarties nutraukimo išdėstytus sutarties nutraukimo pagrindus, distribucijos sutartyje nustatytas jos nutraukimo sąlygas ir pagrindus, atkreipiant dėmesį ir į distribucijos sutarties 17.1 straipsnio reikalavimus, taip pat įvertinant ir šios sutarties sudarymo aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartį ir pan.“. Taigi, teisėjų kolegija vertindama distribucijos sutarties vienašališko nutraukimo atsakovo iniciatyva teisėtumą privalomai vadovaujasi šioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais (CPK 362 str. 2 d.).

27Kaip matyti iš 2000 m. kovo 27 d. atsakovo siųsto pradiniam ieškovui pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą, atsakovas sutarties nutraukimą motyvavo trimis pagrindais.

282000 m. kovo 27 d. atsakovo siųstame pranešime apie nutraukimą išvardintų šių pagrindų turinio akivaizdu, jog atsakovas kaip sutarties nutraukimo priežastį įvardino neskaidrią ir nestabilią ieškovo ūkinę-komercinę veiklą, paremtą nepriimtinais trečiųjų šalių mokėjimais ir neaiškiu įmonės augimu (b.l. 29, t. 1). Kaip matyti iš distribucijos sutarties 17.1 punkto turinio, šalys buvo susitarusios, kad: „Pardavėjas sudaro šią Sutartį, pasitikėdamas Distributoriaus nuosavybės teise ir jo stabilia ekonomine būkle Sutarties sudarymo datą. Jeigu pardavėjas vėliau nustato, kad pasikeitimai, susiję su Distributoriaus nuosavybės teise arba bet kurie kiti pasikeitimai tų asmenų, kurie teisiškai kontroliuoja Distributorių, gali įtakoti Pardavėją ar jo veiklą, Pardavėjas gali nutraukti šią Sutartį, pranešdamas apie tai Distributoriui prieš trisdešimt (30) dienų iki nutraukimo, sutinkamai su šios sutarties 5.2 straipsnyje nustatyta tvarka“. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į sutarties aiškinimo taisykles, pagal kurias viena sutarties sąlyga negali būti aiškinama atsietai nuo kitų sutarties sąlygų bei turi būti atsižvelgta į pačios sutarties esmę ir tikslą (CK 6.193 str. 2 d.), pažymi, kad šios sutarties tikslas yra tiek pradinio ieškovo, tiek atsakovo pajamų gavimas, platinant atsakovo prekes, pažymėtas atsakovo prekės ženklais (sutarties 6.1 p., 7.1 p.). Be to, sutartyje išskirtinis dėmesys skirtas atsakovo prekių ženklų tinkamo naudojamo apsaugai bei tiesiogiai pabrėžta, jog prekių ženklai simbolizuoja atsakovo reputaciją (sutarties 7.1-7.9 p.). Taigi, įvertinus distribucijos sutarties 17.1 punkte įtvirtintą sąlygą visų kitų distribucijos sutarties sąlygų kontekste, darytina išvada, kad šio punkto tikslas buvo įtvirtinti pradinio ieškovo pareigą vykdyti tik skaidrią ir stabilią ūkinę-komercinę veiklą, nepažeidinėjant teisės aktų, tam, kad nebūtų pakenkta atsakovo prekės ženklų reputacijai bei atitinkamai tarptautinėje rinkoje vykdomai atsakovo veiklai. Taip pat vertinant šiame punkte sąvoką „distributoriaus nuosavybės teisė“ darytina išvada, kad tikroji šalių valia buvo šiai sąvokai suteikti ne teisinę, o ekonominę prasmę, tai yra „distributoriaus nuosavybės teise“ laikyti turtą, kuris yra apskaitomas pradinio ieškovo buhalterinėje apskaitoje. Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 18 punktu ir 18-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ 7.3 punktu, į įmonės balansą kaip finansinis turtas privalomai turi būti įrašyta ir įmonės gauta paskola. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į sutarties tikslą bei sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, taip pat į atsakovo ir jo prekių ženklų reputaciją tarptautinėje rinkoje, daro išvadą, kad tikroji sutarties šalių valia buvo distribucijos sutarties 17.1 punkte įtvirtinti galimybę atsakovui vienašališkai nutraukti distribucijos sutartį tuo atveju, jei pradinis ieškovas savo veikloje pradėtų naudoti neaiškios kilmės turtą (įskaitant skolintas lėšas) ar pradinį ieškovą pradėtų kontroliuoti nepatikimi asmenys, kas galėtų daryti neigiamą įtaką atsakovo veiklai ir jo reputacijai tarptautinėje rinkoje.

29Sprendžiant, ar egzistuoja aplinkybės, suponuojančios distribucijos sutarties 17.1 punkte įtvirtintą sutarties nutraukimo pagrindą, visų pirma atkreiptinas dėmesys, į užsienio kapitalo 2000 m. kovo 27 d. pranešimu, siųstu ieškovui. Vien tai, kad atsakovas šiame pranešime aiškiai lingvistiškai neįvardino 17.1 punkto kaip distribucijos sutarties nutraukimo priežasties nesudaro pagrindo laikyti šio sutarties nutraukimo neteisėtu, nes tikroji atsakovo valia nutraukti distribucijos sutartį 17.1 punkte įtvirtintu pagrindu aiškiai matyti iš 2000 m. kovo 27 d. pranešime įvardintų pirmosios ir trečiosios sutarties nutraukimo priežasčių, distribucijos sutarties sąlygų ir tarpusavio ryšio, atsakovo kaip verslo subjekto padėties tarptautinėje rinkoje, distribucijos sutarties tikslo ir kt. (CK 6.193 str., 6.217 str. 5 d.).

30Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo atidėtas bei bylos šalims buvo nustatytas terminas pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus įrodymus. Tokio pobūdžio nutartis buvo priimta atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. ir 2013 m. balandžio 2 d. nutarčių turinį, kur kasacinis teismas šioje byloje konstatavo, jog būtina nustatyti papildomas faktines aplinkybes, kurios svarbios sprendžiant klausimus dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo bei dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad šią bylą nagrinėjant iš naujo visa apimtimi apeliacinėje instancijoje, iš naujo turi būti tiriami bei vertinami ir faktiniai duomenys dėl cesijos sutarties pripažinimo niekine. Bylos šalys, vykdydamos Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį, jokių naujų įrodymų nepateikė, o tik dar kartą raštu paaiškino (ieškovas – 2013 m. gegužės 22 d., o atsakovas – 2013 m. gegužės 27 d.) savo pozicijas dėl bylos faktinių aplinkybių interpretavimo, ankščiau į bylą pateiktų įrodymų priėmimo pagrįstumo ir šioje byloje kilusiam ginčui išspręsti taikytinų teisės normų. Kadangi teisėjų kolegija jau aukščiau nutartyje pateikė byloje esančių įrodymų tyrimą ir vertinimą bei išsprendė ieškovo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl naujai pateiktų (iš esmės tokių pačių kaip ir ankstesniuose procesiniuose dokumentuose) ieškovo ir atsakovo rašytinių paaiškinimų pagrįstumo.

31Tuo tarpu Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo gauti iš atsakovo nauji įrodymai, kuriais remiantis atsakovas įrodinėja būtent distribucijos sutarties nutraukimo pagrįstumą (b.l. 41-62, t. 8), tai yra atsakovas pateikia įrodymus dėl tų faktinių aplinkybių, kurias Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi nurodė iš naujo tirti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas priimti atsakovo naujai pateiktus įrodymus, o Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. gegužės 22 d. pateikti ieškovo prieštaravimai šiuo klausimu atmetami kaip nepagrįsti (CPK 314 str.).

32Teisėjų kolegija atmeta kaip pakartotinį atsakovo prašymą, pateiktą Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. gegužės 14 d., dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostata, 4 straipsnio 4 dalies nuostata, 41 straipsnio 2 dalies nuostata ir 41 straipsnio 3 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies bei konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams ta apimtimi, kuria šios nuostatos įtvirtina 2000 m. (naujojo) CK teisės normų galiojimą šalių santykiams, kylantiems iš sutarčių, kurios buvo sudarytos, vykdomos ir nutrauktos iki naujojo CK įsigaliojimo (b.l. 179-185, t. 8). Kaip matyti iš šio prašymo bei Lietuvos apeliaciniam teismui 2012 m. rugpjūčio 21 d. atsakovo pateikto prašymo reikalavimo ir turinio, atsakovas Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. gegužės 14 d. pakartotinai pateikė tokiu pačiu pagrindu prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą (b.l. 63-66, t. 8). Kadangi analogiškas atsakovo prašymas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo išnagrinėtas ir atmestas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą šioje byloje jau yra išnagrinėtas ir pakartotinai jo nenagrinėja.

33Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, paliekamas galioti Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimas, kuriuo ieškinys atmestas. Kadangi galutinis teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.). Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas patyrė 14 665,60 Lt (b.l. 70, t. 4), 11 453,08 Lt (b.l. 178, t. 5), 3 540 Lt (b.l. 112, 118, t. 6) ir 5 808 Lt (b.l. 201-202, t. 7) dydžio išlaidas advokatų pagalbai apmokėti, kurios iš viso nuo 2000 m. sudaro 35 466,68 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje vykstančio ginčo sudėtingumą, beveik 13 metų trunkantį bylos nagrinėjimą, atsakovo atstovų procesinius veiksmus, renkant įrodymus bei bylos nagrinėjimą instancine tvarka keletą kartų, daro išvadą, kad atsakovo patirtos 35 466,68 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos advokatų pagalbai apmokėti yra protingo dydžio, dėl ko jos visos priteistinos atsakovui iš ieškovo J. B. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

34Be to, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo J. B. atsakovui priteistinas 3 189 Lt dydžio žyminis mokestis, sumokėtas už kasacinį skundą (b.l. 83, t. 7) bei 26 000 Lt sumokėti ekspertams (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.).

35Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo J. B. į valstybės biudžetą priteisiamos 235,05 Lt dydžio teismų patirtos pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 – 330 straipsniais,

Nutarė

37Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38Pripažinti niekine ir negaliojančia 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, sudarytą tarp SIA „Salmers Latvija“ (Latvijos Respublikos Įmonių registre registruotas Nr. 000336679, buveinės adresas Bikernieku g. 121, Ryga, Latvijos Respublika) ir J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), Ryga, Latvijos Respublika).

39Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“ (įmonės kodas 110567217, buveinės adresas Taikos pr. 88, Kaunas, Lietuvos Respublika) iš ieškovo J. B. 35 466,68 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas advokatų pagalbai apmokėti, 3 189 Lt dydžio žyminio mokesčio bei 26 000 Lt bylinėjimosi išlaidas už ekspertizės apmokėjimą.

40Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo J. B. 235,05 Lt dydžio teismų patirtų pašto išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
...
5. Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. birželio 27 d. buvo gautas ieškovo... 6. Atsakovas nesutinka su ieškovo prašymu priteisti palūkanas pagal Lietuvos... 7. netinkamo proceso teisės normų taikymo, sprendžiant klausimą dėl... 8. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino... 9. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atnaujino... 10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 2 d. panaikino Lietuvos... 11. V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai... 12. Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo... 13. Nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo... 14. Teisėjų kolegija iš aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių, byloje... 15. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m.... 16. Dėl reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarties, sudarytos tarp pradinio... 17. Kaip matyti iš byloje dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų ir... 18. Tačiau šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m.... 19. CK 1.80 straipsnyje įtvirtinta, jog imperatyvioms įstatymo normoms... 20. Sprendžiant dėl pradinio ieškovo reikalavimo, atsiradusio distribucijos... 21. Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui,... 22. Taigi, iš aukščiau išdėstytų teisės normų lingvistinio aiškinimo ir... 23. Be to, sprendžiant dėl pradinio ieškovo reikalavimo, atsiradusio... 24. Nagrinėjamu atveju į bylą pateikta ginčijama reikalavimo perleidimo... 25. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 26. sutartis vienos šalies valia gali būti nutraukta esant CK 6.217 straipsnio 2... 27. Kaip matyti iš 2000 m. kovo 27 d. atsakovo siųsto pradiniam ieškovui... 28. 2000 m. kovo 27 d. atsakovo siųstame pranešime apie nutraukimą išvardintų... 29. Sprendžiant, ar egzistuoja aplinkybės, suponuojančios distribucijos... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės... 31. Tuo tarpu Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo gauti... 32. Teisėjų kolegija atmeta kaip pakartotinį atsakovo prašymą, pateiktą... 33. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, paliekamas galioti Kauno apygardos teismo... 34. Be to, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo J. B. atsakovui... 35. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo J. B. į valstybės... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 38. Pripažinti niekine ir negaliojančia 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo... 39. Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“ (įmonės kodas... 40. Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo J. B. 235,05 Lt dydžio teismų...