Byla 3K-7-301-706/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, institucija, teikianti išvadą, – Lietuvos bankas.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų naudojimo tvarką ir sąlygas, Finansavimo ir administravimo sutarties privalomumą išvestiniams sandoriams, finansinio užtikrinimo susitarimus, banko garantiją ir banko sąskaitą, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą BAB banką SNORAS grąžinti 13 732 864,50 Lt (3 977 312,47 Eur) įkeistų lėšų, jas sumokant į trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros sąskaitą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis, siekdamas nustatyti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros ir vystymo kryptis, priemones bei galimybes, parengė galimybių studiją „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtra“ ir kaštų ir naudos analizę. Siekdami užtikrinti šios galimybių studijos, joje nustatytų tikslų, uždavinių, priemonių įgyvendinimą ir tam reikalingą finansavimą, 2010 m. gruodžio 30 d. trečiasis asmuo ir ieškovas sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ finansavimo ir administravimo sutartį (toliau – Finansavimo sutartis), kurioje susitarė, kad 30 proc., t. y. 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 Eur), iš Europos Sąjungos fondų projektui finansuoti skirtų lėšų ieškovui išmokama avansu, jam pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją. Šalys 2010 m. gruodžio 30 d. sudarė garantijos suteikimo sutartį (toliau – Garantijos sutartis), pagal kurią, siekiant užtikrinti ieškovo įsipareigojimų pagal Finansavimo sutartį įvykdymą, atsakovas išdavė trečiajam asmeniui avanso grąžinimo garantiją. Užtikrinant atsakovo atgręžtinių reikalavimų pagal Garantijos sutartį įvykdymą, kaip piniginis užstatas tiesioginiu trečiojo asmens mokėjimo pavedimu į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo deponuotas (įkeistas) 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 Eur) avansas, išmokėtas pagal Finansavimo sutartį, nustatyta jo naudojimo tvarka ir sąlygos. Atsakovas 2012 m. sausio 18 d. raštu informavo ieškovą, kad, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi jam buvo iškelta bankroto byla, sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebus vykdomos ir nuo pranešimo įteikimo dienos yra laikomos pasibaigusiomis.

7Ieškovo teigimu, įkeistos lėšos turi būti jam grąžintos nesilaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nes trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančios lėšos buvo laikinai saugomos atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Dėl to šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalies nuostata, kad depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos nepatenka į bendrą bankrutuojančios įmonės turtą, kuri užtikrina asmenų konstitucinio nuosavybės neliečiamybės principo įgyvendinimą. Ieškovo teigimu, asmenų teisė susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo negali būti ribojama; kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas tokios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Įkeistos lėšos nebuvo perleistos atsakovui, jos yra ieškovo nuosavybė, išieškojimas į šias lėšas galėjo būti nukreiptas tik ieškovui neįvykdžius savo prievolių pagal Garantijos sutartį ar nepakakus ieškovo sąskaitos likučio. Todėl šiuo atveju nebuvo sąlygų, kurioms esant atsakovas būtų galėjęs perimti nuosavybės teisę į lėšas. Atsakovo atsisakymas grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančias įkeistas lėšas yra neteisėtas, pažeidžiantis jo konstitucinę teisę į nuosavybę. Ieškovas pažymėjo, kad Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos ir Teisingumo ministerijos raštuose pateikti išaiškinimai patvirtina, jog bankrutavusio banko depozitinėje sąskaitoje laikomos įkeistos kitiems asmenims priklausančios lėšos neturėtų būti įtraukiamos į bankrutavusio banko turtą ir naudojamos jo prievolėms vykdyti ar kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

8Dėl negrąžintų įkeistų lėšų ieškovas negali atsiskaityti su paslaugas suteikusiais asmenimis ir rangos darbus atlikusiais rangovais, yra sustabdytas projekto vykdymas, todėl kyla didelė grėsmė projekto įgyvendinimui, Aplinkos ministerijoje yra svarstoma galimybė nutraukti projekto finansavimą, o tai sukeltų didelę žalą ne tik ieškovui, bet ir visai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemai bei Lietuvos valstybei.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu atmetė ieškinį.

11Teismas laikė nepagrįstais ieškovo teiginius, kad įkeisti 13 732 864,50 Lt (3 977 312,47 Eur) buvo laikomi atsakovo vardu atidarytoje depozitinėje sąskaitoje, todėl priklauso ieškovui nuosavybės teise ir nepatenka į atsakovo bendrą turto masę. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad šalys buvo susitarusios įkeičiamas lėšas laikyti ne ieškovo, o atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Teismas, įvertinęs Garantijos sutarties 3.1.1 ir 3.1.2.5 punktų nuostatas, sąskaitos išrašus, kuriuose ieškovas nurodomas kaip sąskaitos turėtojas, kreditoriaus finansinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaitą, 2011 m. balandžio 19 d. memorialinį orderį, taip pat aplinkybes, kad trečiasis asmuo, mokėdamas ginčo sumą į minėtą sąskaitą, jos turėtoju nurodė ieškovą, o už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas atsakovas mokėjo privalomą 0,45 proc. dydžio indėlio draudimo įmoką ir kad lėšos banko finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo apskaitomos kaip įsiskolinimas klientams (indėlis), padarė išvadą, jog šalys, sudarydamos Garantijos sutartį, susitarė ir dėl terminuotojo indėlio sąskaitos ieškovui atidarymo, į kurią pervestos ir joje esančios lėšos būtų įkeistos atsakovui, taip pat dėl šios sąskaitos specifinio pobūdžio, nes už joje esančias lėšas palūkanos nemokamos ir lėšų joje naudojimas yra kontroliuojamas atsakovo. Teismas pažymėjo, kad pats ieškovas, pateikdamas atsakovui finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, nurodė, jog lėšos ginčo sąskaitoje yra jo nuosavybė.

12Teismas padarė išvadą, kad Garantijos sutartis, atsižvelgiant į jos turinį, yra mišraus pobūdžio, ja susitarta tiek dėl garantijos suteikimo, tiek dėl finansinio užtikrinimo, tiek ir dėl banko sąskaitos sutarties sudarymo. Todėl teismas sprendė, kad šalis sieja trejopo pobūdžio – indėlio, finansinio užtikrinimo susitarimo ir garantijos – teisiniai santykiai.

13Remdamasis CK 6.892 straipsnio 1 dalies, 6.913 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad klientui pagal banko sąskaitos sutartį įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Teismas pažymėjo, kad pinigai tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal teismų praktiką nėra laikomi daiktu, todėl daiktinės teisės gynybos priemonės jiems netaikomi (CK 4.1, 4.95 straipsniai). Teismas padarė išvadą, kad ginčo lėšos trečiojo asmens buvo pervestos į minėtą specialiąją ieškovo terminuotojo indėlio sąskaitą ir kad toks lėšų pervedimas atitiko šalių bei trečiojo asmens susitarimą pagal Garantijos sutartį ir Avanso grąžinimo garantiją. Teismo vertinimu, tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad pats ieškovas, pareikšdamas atsakovui finansinį reikalavimą dėl ginčo lėšų, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi, sutiko su tokiu teisinių santykių kvalifikavimu. Vien aplinkybė, kad lėšos terminuotojo indėlio sąskaitoje (į kurias nuosavybės teises įgijo atsakovas) buvo įkeistos pagal finansinio užtikrinimo susitarimą, teismo nuomone, negali pakeisti jų teisinio statuso ir nuosavybės režimo bei sugrąžinti ieškovui nuosavybės teisių į jas, nes įkeitimo momentu jis turėjo tik prievolinę teisę reikalauti sumokėti lėšas, be to, nuosavybės teises į lėšas prarado iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo. Teismas sprendė, kad, pasibaigus garantijos suteikimo sutarčiai, lėšos galėjo būti grąžinamos į bet kurią kitą ieškovo sąskaitą ir reikalavimas dėl jų lygiai taip pat būtų tenkinamas ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka.

14Kadangi šalys Garantijos sutartyje nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro, tai yra su nuosavybės teisės perdavimu ar be jo (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – ir FUSĮ) 2 straipsnio 8, 9 dalys), teismas sprendė, kad ginčas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į FUSĮ įtvirtintą reglamentavimą, sutarties turinį, taip pat kitas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad FUSĮ nuostatos nereglamentuoja klausimų, į kokios rūšies sąskaitą turi būti pervedamos lėšos, įmokamos kaip finansinis užstatas.

15Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, kad šalys sudarė susitarimą dėl finansinio užtikrinimo lėšas perduodant atsakovo nuosavybėn (FUSĮ 2 straipsnio 9 dalis), todėl ieškovo teisės dėl ginčo lėšų grąžinimo gali būti įgyvendinamos tik ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta bendra kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, o Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų išimčių nagrinėjamos bylos atveju taikyti nėra teisinio pagrindo.

16Teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 9 d. ir Teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 7 d. raštus, padarė išvadą, kad juose nurodomos išvados nelaikytinos įrodymais nagrinėjamoje byloje, nes tai yra minėtų institucijų nuomonė, paremta tik ieškovo pateikta informacija, be to, neprivaloma teismui.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 14 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą nepakeistą.

18Teisėjų kolegija, įvertinusi Garantijos sutarties 3.1, 3.1.2.5 punktų nuostatas, kaip teisiškai nepagrįstus atmetė ieškovo argumentus, kad sąskaita, į kurią buvo pervestos ginčo lėšos, laikytina depozitine atsakovo sąskaita; sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šia sutartimi šalys taip pat susitarė ir dėl terminuotojo indėlio sąskaitos ieškovo vardu atidarymo. Kadangi pats ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl garantijos išdavimo, pasirašydamas Garantijos sutartį sutiko su jos sąlygomis, tai teismas sprendė, kad ieškovo valia dėl terminuotojo indėlio sąskaitos atidarymo buvo išreikšta tinkamai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėja, jog sutartį sudarė ne savo valia (CK 6.156, 6.158 straipsniai); įvertinusi tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų pobūdį, nelaikė ieškovo silpnesniąja šių santykių dalimi, kuri nesuprato ar negalėjo suprasti sudaromo sandorio pobūdžio, konkrečių jo sąlygų ir su jo sudarymu susijusių teisinių pasekmių (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose iš esmės sutinka, jog šalys buvo sutarusios dėl sąskaitos atidarymo, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši sąskaita yra terminuotojo indėlio. Tačiau ieškovas neįrodė savo teiginių, kad ginčo sąskaita faktiškai laikytina depozitine atsakovo sąskaita (CPK 178 straipsnis), ir juos paneigia byloje esantys įrodymai: ginčo sąskaitos išrašai; kreditoriaus finansinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaitos; trečiojo asmens mokėjimo pavedimas; atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai; taip pat faktas, kad atsakovas už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas mokėjo privalomą 0,45 procento dydžio indėlio draudimo įmoką ir kad pats ieškovas savo dokumentuose, kuriuos buvo pateikęs atsakovui, nurodė, jog ginčo sąskaita yra jo vardu atidaryta sąskaita.

19Teisėjų kolegija, įvertinusi FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalių nuostatas, aplinkybę, kad šalys sutartyje nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro – su nuosavybės teisės perdavimu ar be jo, vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-291/2009, pateiktais išaiškinimais dėl FUSĮ ir ĮBĮ nuostatų santykio, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju šalys sudarė finansinio užstato susitarimą su nuosavybės teisės perdavimu (CK 6.892 straipsnio 3 dalis, 6.913 straipsnio 1, 2 dalys, 6.928 straipsniai). Įmokėjus lėšas į ieškovo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į jas pereina bankui (atsakovui), o ieškovas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad atsakovas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų šias lėšas.

20Teisėjų kolegija atmetė ieškovo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (CPK 3 straipsnio 5 dalis).

21III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

22Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodomi šie esminiai argumentai:

231. Dėl netinkamo Garantijos sutarties vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą, pagal kurį nuosavybės teisė į lėšas yra perduodama atsakovui. Garantijos sutarties 3.1.2.1, 3.1.2.7, 3.1.2.9 punktuose šalys aiškiai susitarė, kad sutartis yra laikoma ir finansinio užtikrinimo susitarimu ir kad nuosavybė teisė į lėšas (o ne reikalavimo teisė, tam tikros turtinės teisės ar kt.) atsakovui pereis tik tuo atveju, jei ieškovas neįvykdys savo prievolių pagal pagrindinę sutartį ir jeigu jo einamosios sąskaitos likučio nepakaks atsakovo reikalavimams įvykdyti. Šių sutarties nuostatų analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad, priešingai negu konstatavo teismas, ginčo šalys susitarė dėl finansinio užtikrinimo susitarimo, neperduodant nuosavybės teisės (FUSĮ 2 straipsnio 8 punktas). Kadangi ieškovas tinkamai vykdė savo prievoles pagal pagrindinę Finansavimo sutartį, tai jam priklausančios ir atsakovui įkeistos lėšos neperėjo pastarojo nuosavybėn. Pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės administratorius įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti gali naudoti tik bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą ir negali riboti asmenų teisės susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo. Kadangi įkeistos lėšos yra ieškovo nuosavybė, tai atsakovas neturi teisės jų naudoti savo kreditorių reikalavimams tenkinti, o jo atsisakymas grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančias įkeistas lėšas yra nepagrįstas, neteisėtas, pažeidžiantis konstitucinę teisę į nuosavybę.

24Teismas, nesant teisinio ir faktinio pagrindo, nepagrįstai konstatavo, kad Garantijos sutartimi šalys susitarė ir dėl terminuotojo indėlio sąskaitos. Garantijos sutartyje, priešingai negu sprendė teismas, nėra nė vienos nuostatos, kurioje būtų šalių susitarta ir (ar) išreikšta valia atidaryti ieškovo vardu banko sąskaitą, sudaryti terminuotojo indėlio sutartį ir (ar) susitarti dėl terminuotojo indėlio sutarties sąlygų. Jeigu atsakovas minėta sutartimi būtų siekęs susitarti ir dėl banko sąskaitos atidarymo ieškovo vardu ir (ar) terminuotojo indėlio sutarties sudarymo, tai jis, kaip profesionalus bankinių teisinių santykių dalyvis, neabejotinai būtų (privalėtų) aiškiai sutartyje įtvirtinęs ir šalių susitarimą dėl atitinkamos banko sąskaitos atidarymo ieškovo vardu ir tokiam susitarimui būdingų sąlygų. Nesant atitinkamo susitarimo, atsižvelgiant į tai, kad būtent atsakovui tenka rizika ir atsakomybė už netinkamą savo profesinės veiklos vykdymą, nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių buvo sudaryta banko sąskaitos ir (ar) terminuotojo indėlio sutartis ir (ar) kad ieškovui iš to kilo kokių nors teisių ir pareigų. Atsižvelgiant į Garantijos sutarties ir Avanso grąžinimo garantijos turinį, šių susitarimų sudarymo aplinkybes, taip pat į įkeitimo ir finansinių užtikrinimo susitarimų turinį bei esmę, akivaizdu, kad minėta specialioji banko sąskaita šalių susitarimuose buvo nurodoma ir atsakovo atidaryta išskirtinai tik kaip speciali atsakovo sąskaita, skirta ieškovo pateiktam ir (ar) jam priklausančiam deponuotam įkaitui – finansiniam užstatui – laikinai laikyti.

25Vertindamas tai, kieno vardu buvo atidaryta (ar turėjo būti atidaryta) specialioji sąskaita, teismas rėmėsi išskirtinai tik atsakovo vienašališkai atliktais veiksmais ir tokių veiksmu pagrindu išduotais dokumentais, t. y. atsakovo banko sistemoje nurodytais įrašais, neatsižvelgdamas į šalių susitarimą ir tarp šalių faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius. Aplinkybę, kad specialioji sąskaita buvo (turėjo būti) atidaryta atsakovo vardu kaip jo depozitinė sąskaita, kurioje laikomos tretiesiems asmenims priklausančios laikinai saugomos įkeistos lėšos, patvirtina tai, jog ši sąskaita yra susijusi su finansinio užtikrinimo susitarimo teisiniais santykiais, ji buvo naudojama išskirtinai tik ieškovo pateiktam įkaitui – finansiniam užstatui – deponuoti, o ieškovas nesudarė šios banko sąskaitos atidarymo sutarties, terminuotojo indėlio sutarties ir niekaip kitaip neišreiškė valios dėl banko sąskaitos atidarymo savo vardu, be to, pats atsakovas, pateikdamas informaciją apie ieškovo atidarytas bei turimas banko sąskaitas atsakovo banke, minėtos specialiosios sąskaitos nenurodė ir tik iškėlus jam bankroto bylą bei kilus šalių ginčui dėl lėšų grąžinimo priskyrė minėtą sąskaitą prie neva ieškovui priklausančių sąskaitų.

262. Dėl specialiosios sąskaitos statuso netinkamo vertinimo. Nagrinėjamu atveju įkeistos lėšos buvo deponuotos ir laikomos specialiojoje atsakovo sąskaitoje, kuri pagal savo požymius neabejotinai laikytina depozitine, t. y. sąskaita, kurioje laikinai laikomos ir saugomos tretiesiems asmenims priklausančios lėšos. Todėl šioje sąskaitoje esančios lėšos neperėjo atsakovui nuosavybės teise ir jos neįtraukiamos į atsakovo turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai (CK 6.56 straipsnio 8 dalis, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymas „Dėl depozitinių sąskaitų, kuriose laikomos laikinai advokatų turimos, bet kitiems asmenims priklausančios lėšos“ Nr. 222, Lėšų tvarkymo advokatų depozitinėse sąskaitose ir disponavimo jomis taisyklių aprašo, patvirtinto Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2012 m. sausio 19 d. sprendimu, 7 punktas, Antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių lėšos, kurios yra ieškovo nuosavybė, turi būti jam grąžintos.

273. Dėl finansinio užtikrinimo susitarimo vykdymo tvarkos. Įkeistos lėšos ieškovui privalo būti grąžintos netaikant ĮBĮ nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nes Garantijos sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas, kuris privalo būti vykdomas, nepaisant vykdomų įkaito gavėjo (atsakovo) bankroto procedūrų (Europos Parlemento ir Tarybos Direktyvos 2002/47/EB preambulės 5 punktas, 4 straipsnio 5 dalis, FUSĮ 9 straipsnio 7, 8 dalys, 11 straipsnio 1, 2 dalys, ĮBĮ 1 straipsnio 3, 4 dalys, Papildomo susitarimo Nr. 1 prie Garantijos sutarties 1.3 punktas).

28Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS su skundu nesutiko, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo teigimu, bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami materialiosios ir proceso teisės normų, tinkamai įvertino Garantijos sutarties sąlygas ir specialiosios sąskaitos statusą (CK 6.56 straipsnis, 6.156 straipsnio 3 dalis, 6.892, 6.913–6.928 straipsniai, FUSĮ 2 straipsnio 8, 9, 22 dalys, 9, 12, 13 straipsniai, ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis, Bankų įstatymo 85, 87 straipsniai, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai, Draudimo įmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos VĮ Indėlių ir investicijų draudimo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 2, 13, 22 punktai, CPK 185 straipsnis). Tarp šalių nesusiklostė depozito santykiai, nes šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą su nuosavybės teisės perdavimu. Dėl šios priežasties ginčo lėšos nėra ieškovo nuosavybė, o atsakovas ieškovui turi finansinę prievolę, kuri gali būti įgyvendinama tik pagal ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką. Be to, ieškovas, pareikšdamas atsakovo bankroto byloje finansinį reikalavimą dėl ginčo sumos, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusia teismo nutartimi, pasirinko ir įgyvendino savo prievolinių teisių gynybos būdą, o nagrinėjamas ieškinys yra tapatus, todėl civilinė byla turėtų būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

29Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra su ieškovo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Trečiojo asmens teigimu, projekto avanso lėšas, deponuotas specialiojoje sąskaitoje, panaudoti buvo galima tik įvykus tam tikriems juridiniams faktams: 1) kai ieškovas trečiajam asmeniui pateikia mokėjimo prašymus, atliktų darbų aktus, PVM sąskaitas faktūras; 2) kai trečiasis asmuo patikrina pateiktus dokumentus ir nustato, kad juose deklaruojamos lėšos yra tinkamos finansuoti ir gali būti apmokėtos. Atlikęs šiuos veiksmus ir nustatęs, kad ieškovo mokėjimo prašymuose deklaruojamos lėšos gali būti apmokėtos, trečiasis asmuo nurodydavo atsakovui šių lėšų sumą ir prašydavo jas pervesti iš specialiosios sąskaitos į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą. Taigi ieškovo lėšos specialiojoje sąskaitoje negalėjo būti naudojamos, kol jos nebūdavo pervedamos į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą.

30Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 19 d. nutartimi įtraukė į bylą Lietuvos banką ir pavedė šiai institucijai pateikti išvadą dėl bylai aktualių klausimų, susijusių su banko sąskaitoje laikomų lėšų teisiniu režimu, kai kurių FUSĮ ir Direktyvos 2002/47/EB nuostatų vertinimo. Lietuvos banko išvada Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gauta 2015 m. liepos 24 d. Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi byloje dalyvaujantiems asmenims nustatė terminą nuomonei dėl Lietuvos banko išvados pateikti. Šalys kasaciniam teismui pateiktose nuomonėse dėl minėtos išvados nurodė savo nesutikimo ir sutikimo su ja argumentus.

31Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33Dėl Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų naudojimo tvarkos ir sąlygų

34Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pas atsakovą buvusių Europos Sąjungos (ES) Sanglaudos fondo lėšų, kurios buvo pervestos kaip avansinis mokėjimas projektui „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ (toliau – Projektas) vykdyti, susigrąžinimo atsakovui iškėlus bankroto bylą. Sanglaudos fondo lėšos Projektui buvo skirtos siekiant pakeisti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, kad būtų galimybė komunalines atliekas sutvarkyti pagal įsigaliojusius naujus ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, įvesti atskirą bioskaidžių atliekų surinkimą iš regiono miestų ir miestelių individualių gyvenamųjų namų kvartalų, pastatyti komunalinių atliekų rūšiavimo ir rūšiavimo metu atskirtų biologiškai skaidžių atliekų apdorojimo įrenginius. Kaip Projekto naudos gavėjai nurodyti visi Šiaulių regiono gyventojai, pažymėta, kad Projekto nebūtų galima įgyvendinti be ES paramos lėšų (Projekto Finansavimo ir administravimo sutarties (toliau – Finansavimo ir administravimo sutartis) 1 priedo 4 punktas). Taigi, siekiant išspręsti byloje kilusį ginčą, svarbu įvertinti ES Sanglaudos fondo lėšų statusą, tokių lėšų naudojimo tvarką ir sąlygas, tarp institucijų, nacionaliniu lygmeniu dalyvaujančių įsisavinant ES paramą, susiklostančius santykius.

35Byloje aktualūs tiek ES teisės aktai, reglamentuojantys Sanglaudos fondo įsteigimą ir jo lėšų panaudojimą, tiek juos papildantys Lietuvos Respublikos teisės aktai. 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1084/2006, įsteigiančiu Sanglaudos fondą ir panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1164/94 (toliau – Reglamentas Nr. 1084/2006), įsteigtas Sanglaudos fondas; jo lėšos buvo panaudotos Projekto įgyvendinimo avansiniam mokėjimui (Reglamento Nr. 1084/2006 1 straipsnio 1 dalis) ir dėl jų grąžinimo yra kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje. Sanglaudos fondo veikla reglamentuota 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1083/2006, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – Reglamentas Nr. 1083/2006), ir 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1828/2006, nustatančiu Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo, ir Europos Parlamento bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo įgyvendinimo taisykles. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ES reglamentai yra taikomi visuotinai, jie privalomi visi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 2 dalis).

36Sanglaudos fondo paskirtis – sustiprinti Bendrijos ekonominę ir socialinę sanglaudą, įskaitant tvarų vystymąsi, o viena iš paramos krypčių buvo užtikrinti paramą gaunančių valstybių narių konkrečius infrastruktūros ir investicijų poreikius aplinkos srityje (Reglamento Nr. 1084/2006 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalies b) punktas). Fondo tikslų siekiama atsižvelgiant į ES skatinamą siekį apsaugoti ir gerinti aplinką, atsižvelgti į aplinkos apsaugos reikalavimus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 11 straipsnis, Reglamento Nr. 1083/2006 17 straipsnis). Vienas ES sanglaudos politikos prioritetų yra tenkinti infrastruktūros poreikius atliekų srityje (2006 m. spalio 6 d. Tarybos sprendimu 2006/702/EB dėl Bendrijos sanglaudos politikos strateginių gairių 14 konstatuojamoji dalis, gairė 1.1.2). Sanglaudos fondo lėšomis finansuojamas projektas aplinkos srityje, šiuo atveju – infrastruktūros gerinimo atliekų surinkimo ir tvarkymo srityje, iš esmės yra skirtas visuomenės poreikiams tenkinti ir ES teisės aktais nustatytiems atliekų tvarkymo reikalavimams vykdyti.

37Fondams skirtą ES biudžetą įgyvendina valstybės narės ir Komisija bendro valdymo sąlygomis, fondų veikla vykdoma pagal veiksmų programas, o valstybės narės atlieka projektų stebėseną (Reglamento Nr. 1083/2006 14 straipsnio 1 dalis, 32 straipsnio 1 dalis, 48 straipsnio 5 dalis). Iš ES fondų yra tinkamos finansuoti ne bet kokios išlaidos, o tik tos, dėl kurių sprendimus priėmė atitinkamai programai (projektų grupei) vadovaujanti institucija. Valstybės narės pirmiausiai atsakingos už programų valdymą ir kontrolę. Jos turi įgyvendinti priemones, kuriomis būtų užkertamas kelias pažeidimams, o neteisėtai sumokėtos sumos susigrąžinamos pagal nustatytą procedūrą (Reglamento Nr. 1083/2006 56 straipsnio 3 dalis, 57 straipsnio 3 dalis, 70 straipsnis).

38Vadovaudamasi nurodytais ES teisės aktais ir siekdama, be kita ko, sukurti ES struktūrinės paramos valdymo ir kontrolės sistemą, aiškiai apibrėžti ir atskirti ES struktūrinės paramos valdymo ir kontrolės sistemos institucijų ir kitų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektų funkcijas ir atsakomybę, užtikrinti efektyvų ES struktūrinės paramos valdymo ir kontrolės sistemos institucijų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektų, socialinių ekonominių partnerių bendradarbiavimą, skaidrų sprendimų dėl ES struktūrinės paramos panaudojimo priėmimą, skatinti darnų Lietuvos Respublikos vystymąsi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1139 patvirtino Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas, taisykles (toliau – Taisyklės).

39Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad, įgyvendinant ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją, dalyvauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujančioji, tarpinės, tvirtinančioji, mokėjimo ir audito institucijos steigiamos vadovaujantis Reglamento Nr. 1083/2006 nuostatomis. Tarp institucijų, dalyvaujančių skirstant ir panaudojant ES struktūrinę paramą, taigi ir Sanglaudos fondo lėšas, susiklosto specialūs santykiai, pagrįsti Reglamento Nr. 1083/2006 nuostatomis. Vadovaujančioji institucija paskiriama vadovauti konkrečiai programai, ji atlieka funkcijas, nustatytas Reglamento Nr. 1083/2006 60 straipsnyje, – atsako už veiksmų programos valdymą ir įgyvendinimą laikantis patikimo finansų valdymo principo. Pagal Reglamento Nr. 1083/2006 59 straipsnio 2 dalį, valstybė narė gali paskirti vieną ar kelias tarpines įstaigas, kurios, be kita ko, vykdytų vadovaujančiosios institucijos užduotis vadovaujančiosios institucijos atsakomybe. Pagal Taisyklių 2 straipsnį, įgyvendinančioji institucija yra tarpinė institucija, vykdanti Taisyklėse nustatytas užduotis.

40Nagrinėjamoje byloje kaip trečiasis asmuo dalyvauja įgyvendinančioji institucija – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – Agentūra). Gavusi sprendimą dėl finansavimo konkrečiam projektui skyrimo įgyvendinančioji institucija organizuoja sutarčių sudarymą su pareiškėjais ir prižiūri sutarčių nuostatų laikymąsi (Taisyklių 10.2.7. punktas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. D1-420 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir Sanglaudos veiksmų programą“ Agentūrai buvo suteikti įgaliojimai sudaryti dvišales tinkamais finansuoti pripažintų projektų finansavimo ir administravimo sutartis. Projekto vykdytojas (kasatorius šioje byloje) su Agentūra ir sudarė tokią Finansavimo ir administravimo sutartį. Minėtos sutarties pagrindu buvo išmokėtas Projektui įgyvendinti skirtas avansas, kurio, kaip ir kitų Projektui įgyvendinti skirtų lėšų, naudojimo sąlygos buvo įtvirtintos Finansavimo ir administravimo sutartyje.

41Atsižvelgiant į lėšų, dėl kurių kilo ginčas, statusą ir jų tikslinę paskirtį, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pagrindinė yra Finansavimo ir administravimo sutartis, nes tik sudarius šią sutartį, atitinkančią imperatyvų ES Sanglaudos fondo lėšų skyrimo ir šių lėšų naudojimo reguliavimą, galėjo būti skirtos lėšos Projektui įgyvendinti ir atliktas avansinis mokėjimas. Kasatoriaus su atsakovu sudarytos Garantijos suteikimo sutarties ir Avanso grąžinimo garantijos paskirtis – užtikrinti Finansavimo ir administravimo sutarties įgyvendinimą, todėl Garantijos suteikimo sutartis ir Avanso grąžinimo garantija nagrinėjamoje byloje yra papildomi (išvestiniai) sandoriai, kurių vertinimas ir aiškinimas yra neatsiejami nuo Finansavimo ir administravimo sutarties nuostatų aiškinimo. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami ginčą dėl atskiroje kasatoriaus sąskaitoje banke buvusių Sanglaudos fondo lėšų patekimo ar nepatekimo į bankrutuojančio banko turto masę, analizavo ir vertino tik Garantijos suteikimo sutarties ir Avanso grąžinimo garantijos nuostatas, bet nevertino minėtų sandorių atitikties pagrindinės Finansavimo ir administravimo sutarties nuostatoms. Vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl Finansavimo ir administravimo sutarties teisinės prigimties ir joje nustatytų sąlygų privalomumo Garantijos suteikimo sutarčiai ir Avanso grąžinimo garantijai.

42Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011, ir kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškinami ne izoliuotai, o kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip atskleidžiama tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Sisteminio šalių sutartinių teisinių santykių aiškinimo taisyklė taikytina ir platesniam teisinių santykių ratui, t. y. taip pat ir tais atvejais, kai sutarties šalių tikruosius ketinimus gali padėti atskleisti tolesni jų veiksmai, kurie gali būti susiję ir su kitomis vienos iš sandorio šalių sudaromomis sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015).

43Finansavimo ir administravimo sutartis yra dokumentas, pasirašomas patvirtinus konkretaus projekto atitiktį ES ir nacionalinių teisės aktų reikalavimams tarp Įgyvendinančiosios institucijos ir Projekto vykdytojo dėl projektui skiriamų ES fondų ir (ar) Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, šių lėšų panaudojimo tikslo, tvarkos ir sąlygų. Finansavimo ir administravimo sutarties preambulėje aiškiai nustatyta, kad projektų finansavimo taisykles apibrėžia ne tik ši sutartis ir nacionaliniai teisės aktai, ir, be kita ko, ES teisės aktai. Ši sutartis yra sudaroma vadovaujantis Taisyklėmis, vartojant Taisyklėse įtvirtintas sąvokas. Finansavimo ir administravimo sutarties Specialiųjų sąlygų 5.2.1.4 punkte nustatyta, kad Įgyvendinančioji institucija turi teisę inicijuoti Projekto finansavimo lėšų mokėjimo sustabdymą arba šios sutarties nutraukimą ir (ar) siūlyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai priimti sprendimą dėl Projekto vykdytojui išmokėtų lėšų (jų dalies) grąžinimo, kai Projekto vykdytojas pažeidžia ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, susijusius su Projekto įgyvendinimu bei šios sutarties vykdymu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalys nėra laisvos spręsti, ar sudaryti tokią sutartį, nes ji yra privaloma siekiant gauti ES paramos lėšas Projektui įgyvendinti. Ši sutartis turi viešajai sutarčiai būdingų elementų, ji iš esmės apima ir detalizuoja imperatyviąsias ES teisės aktų nuostatas, todėl sutarčių laisvės principas sudarant tokią sutartį ribotas. Sutarties šalys nėra laisvos savo susitarimu nukrypti nuo teisių ir pareigų režimo, nustatyto atitinkamuose ES ir juos papildančiuose nacionaliniuose teisės aktuose.

44Finansavimo ir administravimo sutartyje nustatytos Projekto įgyvendinimo sąlygos, kurios įtvirtintos atsižvelgiant į specialų Projektui skirtų lėšų statusą ir šių lėšų skyrimą bei panaudojimą reglamentuojančius aktus. Juose įtvirtintos sąlygos yra imperatyvios, privalomos sutarties šalims ir negali būti pakeistos, o lėšų panaudojimas ne Projekto įgyvendinimo tikslams reiškia imperatyviųjų teisės aktų nuostatų pažeidimą. Projekto vykdytojo įsipareigojimai nurodyti Finansavimo ir administravimo sutarties Specialiosiose ir Bendrosiose nuostatose. Projekto vykdytojas šia sutartimi įsipareigojo Projekto finansavimo lėšas naudoti tik projekto tikslams, t. y. su Projekto įgyvendinimu susijusioms išlaidoms apmokėti ir tinkamai už jas atsiskaityti. Tais atvejais, kai Projektui numatoma išmokėti avansą ir (arba) taikyti sąskaitų apmokėjimo būdą, Projekto vykdytojas įsipareigoja atidaryti banke atskirą sąskaitą šioms lėšoms. Be to, Projekto vykdytojas privalėjo vykdyti ir kitus su specialiu lėšų statusu susijusius įsipareigojimus, pavyzdžiui, tvarkyti atskirą Projekto apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama (Finansavimo ir administravimo sutarties Specialiųjų sąlygų 5.2.9 punktas).

45Dėl savo specifikos tokia sutartis labiau vertintina kaip dokumentas, kuriame nustatytos pareigos šalims, gaunančioms paramą iš ES struktūrinių fondų, atitinkančios imperatyviąsias teisės aktų nuostatas, bei valstybės narės institucijoms, atsakingoms už šios paramos suteikimą, administravimą ir priežiūrą.

46Dėl Garantijos suteikimo sutarties ir Avanso grąžinimo garantijos nuostatų

47Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, aiškinant ir vertinant Finansavimo ir administravimo sutarties įgyvendinimą užtikrinančius papildomus susitarimus – Garantijos suteikimo sutartį ir Avanso grąžinimo garantiją, svarbi Finansavimo ir administravimo sutartyje nustatyta pareiga nepažeisti ES teisės aktais įtvirtinto imperatyvo ir naudoti ES lėšas tik Projekto tikslams įgyvendinti, o šios pareigos neįgyvendinus ar ją įgyvendinus netinkamai – taikyti atitinkamus teisių gynimo būdus, tarp jų ir neteisėtai panaudotų lėšų išreikalavimą bei grąžinimą. Sudarydami Garantijos, kuria siekiama užtikrinti pagal Finansavimo ir administravimo sutartį pervestų lėšų grąžinimą Agentūrai, suteikimo sutartį atsakovas ir kasatorius ir pateikdamas Avanso grąžinimo garantiją atsakovas taip pat nebuvo laisvi nustatyti šių papildomų sandorių sąlygas ir dėl jų susitarti. Atsakovo ir kasatoriaus teisės buvo suvaržytos Finansavimo ir administravimo sutartyje nustatytų įpareigojimų, kuriuos nulėmė lėšų statusas ir imperatyvus tokių lėšų skyrimo ir naudojimo reguliavimas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius ir atsakovas Garantijos suteikimo sutartimi negalėjo susitarti dėl Projekto avansui skirtų lėšų panaudojimo kitiems tikslams, nei nurodyta Finansavimo ir administravimo sutartyje. Žemesnės instancijos teismai vertino Garantijos suteikimo sutartį atsižvelgdami į nacionalinės teisės nuostatas, tačiau neatsižvelgė, kad esant specialiam lėšų statusui nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų pasiekti nurodytuose ES teisės aktuose nustatyti tikslai ir užtikrinti prioritetiniai uždaviniai, kuriems šiuo konkrečiu atveju buvo skirtos Sanglaudos fondo lėšos.

48Garantijos suteikimo sutartimi bylos šalys susitarė dėl dvipakopių prievolių įvykdymo užtikrinimo santykių. Pirma, bankas suteikė Avanso grąžinimo garantiją Agentūrai visai avanso sumai, kurios paskirtis buvo užtikrinti tinkamą ir savalaikį kasatoriaus įsipareigojimų Agentūrai pagal Finansavimo ir administravimo sutartį vykdymą (Garantijos suteikimo sutarties 1.1 punktas). Antra, banko kaip garanto regresinis reikalavimas buvo užtikrintas daiktiniu užtikrinimo būdu – sudarant finansinio užtikrinimo susitarimą, kurio objektu (finansiniu užstatu) tapo visos kasatoriaus atsiskaitomojoje ir kitose sąskaitose, esančiose atsakovo banke, lėšos (Garantijos suteikimo sutarties 3.1.2.1 punktas). Garantijos suteikimo sutartyje taip pat nustatyta, kad įkeitimas taikomas visoms lėšoms, esančioms kasatoriaus sąskaitose atsakovo banke, tiek atidarytose iki Garantijos suteikimo sutarties sudarymo, tiek ir Garantijos suteikimo sutarties galiojimo metu (Garantijos suteikimo sutarties 3.1.2.2 punktas). Taigi kasatorius ir atsakovas Garantijos suteikimo sutartimi nustatė, kad finansinio susitarimo užstato objektu bus laikomos ir kasatoriui kaip Projekto vykdytojui pagal Finansavimo ir administravimo sutartį pervestos avanso lėšos, t. y. tos pačios lėšos, kurių atžvilgiu dėl tinkamo įsipareigojimų pagal Finansavimo ir administravimo sutartį vykdymo, atsakovas ir suteikė garantiją Agentūrai.

49Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymu, kai finansinio užstato gavėjas ir davėjas yra asmenys, atitinkantys 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, šie asmenys gali sudaryti finansinio užtikrinimo susitarimą perduodant užstato nuosavybės teisę ar šios teisės neperduodant (FUSĮ 2 straipsnio 8 ir 9 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju žemesnės instancijos teismai bylos šalių sudarytą finansinio užtikrinimo susitarimą laikė susitarimu perduodant nuosavybės teisę į užstatą, be kita ko, ir į Projektui finansuoti skirtas avanso lėšas, išmokėtas pagal Finansavimo ir administravimo sutartį.

50Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad finansinio užtikrinimo susitarimas yra daiktinis prievolinių įvykdymo užtikrinimo būdas, kai prievolė užtikrinama įkeičiant turtą ar turtines teises arba perduodant į jas nuosavybės teisę. FUSĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimams neperduodant nuosavybės teisės mutatis mutandis taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios įkeitimą, o finansinio užtikrinimo susitarimams perduodant nuosavybės teisę mutatis mutandis taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios kreditoriaus finansinio reikalavimo teisės perleidimą. Šios daiktinės teisės gali egzistuoti tik esant jų objektui, jos gali būti perduotos kaip finansinis užstatas ar kitaip suvaržytos tik asmens, kuris jas turi.

51Apeliacinės instancijos teismas nevertino finansinio užtikrinimo susitarimo šio susitarimo galiojimo aspektu. Jei, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Garantijos suteikimo sutarties ir Avanso grąžinimo garantijos šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą perduodant užstato nuosavybės teisę, tai teismas privalėjo įvertinti, ar toks susitarimas neprieštarauja Finansavimo ir administravimo sutartyje įtvirtintiems imperatyvams, kad Sanglaudos fondo lėšos privalo būti naudojamos tik Projekto tikslams pasiekti, ar Projekto vykdytojui finansinis užstatas priklausė nuosavybės teise ir jis šią teisę galėjo perduoti.

52Jau minėta, kad Sanglaudos fondui skirtą ES biudžetą įgyvendina valstybės narės ir Komisija bendro valdymo sąlygomis (Reglamento Nr. 1083/2006 14 straipsnio 1 dalis). Iki Projekto vykdymo pabaigos šių lėšų teisinė prigimtis nekinta, jos ir toliau išlieka ES biudžeto ir (ar) valstybės narės biudžeto lėšomis. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad net ir Projektui pasibaigus šių lėšų pagrindu sukurto turto teisinis statusas gali būti pakeistas tik po 5 metų, o Projekto vykdytojas nuo Finansavimo ir administravimo sutarties įsigaliojimo ir 5 metus po Projekto pabaigos įsipareigojo be Įgyvendinančios institucijos raštiško sutikimo neperduoti, neįkeisti turto ar kitokiu būdu nesuvaržyti daiktinių teisių į turtą, kuriam įsigyti ar sukurti skirtos Projekto finansavimo lėšos, taip pat be Projektą Įgyvendinančios institucijos sutikimo nekeisti veiklos, kuriai skiriamos Projekto finansavimo lėšos, pobūdžio ar įgyvendinimo sąlygų ir nenutraukti veiklos (Finansavimo ir administravimo sutarties Specialiųjų sąlygų 5.2.6 punktas, Bendrųjų sąlygų 2.1.19–2.1.20 punktai). Aplinkybės, kad Projekto vykdytojas galėtų įgyti nuosavybės teisę į lėšas, pervestas į jo sąskaitą Finansavimo ir administravimo sutarties pagrindu, nepatvirtina ir šios sutarties vykdymo praktika. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos finansų ministerija kaip vykdančioji institucija pervedė lėšas į banke kasatoriaus vardu specialiai šiam tikslui atidarytą atskirą sąskaitą, nors kasatorius atsakovo banke jau turėjo keletą sąskaitų. Įgyvendinančioji institucija reikalavo garantijų, kad lėšos atskiroje nuo kitų ieškovo sąskaitų banke būtų naudojamos tik Projektui vykdyti. Visi šie faktai nepatvirtina žemesnės instancijos teismų padarytos išvados, kad kasatorius, sutikdamas su daiktiniais prievolių įgyvendinimo užtikrinimo sandoriais – finansinio užtikrinimo susitarimu ir įkeitimu – buvo Projektui vykdyti avansu pervestų Sanglaudos fondo lėšų savininkas ar turėjo kitą turtinę teisę į šias lėšas, kurią galėjo perduoti ar įkeisti ir kuri nebuvo suvaržyta pagrindinės – Finansavimo ir administravimo – sutarties imperatyviųjų nuostatų. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jei lėšos į banką būtų pervestos turint tikslą jas įkeisti, tai nuosavybės teisių perėjimas bankui būtų kildinimas iš lėšų teisinės prigimties, o ne iš lėšas pervedančio asmens valios perduoti nuosavybes teisę į įkeitimo objektą. Vis dėlto ir šių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra, nes lėšos į banką buvo pervestos siekiant atsiskaityti su tiekėjais, kadangi Finansavimo ir administravimo sutartyje buvo nustatytas atsiskaitymas taikant sąskaitų apmokėjimo būdą (Specialiųjų sąlygų 4.1 punktas, Bendrųjų sąlygų 4.3–4.6 punktai), o bankas tokį atsiskaitymo būdą turėjo užtikrinti. Tokį Projekto vykdymo avanso lėšų pervedimo į banką tikslą patvirtina ir Agentūra savo atsiliepime į kasacinį skundą.

53Imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo, niekinio sandorio faktą ir pasekmes teismas taip pat konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalimi). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, kad tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba kad išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos (t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013).

54Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra tenkinami kasacinio teismo praktikoje nustatyti reikalavimai dėl sandorių pripažinimo niekiniais. Akivaizdu, kad kasatoriaus ir atsakovo sudarytoje Garantijos suteikimo sutartyje nustatyti daiktiniai prievolių užtikrinimo sandoriai, t. y. finansinio užtikrinimo susitarimas ir banko kaip garanto regreso teisė į įkeistas lėšas, prieštarauja imperatyviam ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reguliavimui (pvz., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas), Finansavimo ir administravimo sutarties nuostatoms, jais pažeidžiamas imperatyvus reikalavimas naudoti lėšas tik pagal tikslinę Sanglaudos fondo paskirtį. Todėl šie sandoriai dėl Projektui vykdyti avansu pervestų Sanglaudos fondo lėšų yra niekiniai ir nesukuria daiktinio užstato ir įkeitimo teisių. Minėtas reguliavimas nesuteikia galimybės Sanglaudos fondo lėšomis disponuojantiems asmenims sukurti jokių pašalinių rizikų, trukdančių pasiekti tikslus, kuriems skirtas finansavimas, t. y. nagrinėjamos bylos atveju Šiaulių regiono atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti. Šių lėšų naudojimas kaip finansinio užstato sudarant finansinio užtikrinimo susitarimus ar jų įkeitimas reikštų papildomų rizikų, susijusių su tokiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, prisiėmimą, kurios nebuvo įvertintos skiriant Sanglaudos fondo lėšas Projektui vykdyti. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslinės ES paramos lėšos, gautos iš ES Sanglaudos fondo, negalėjo būti daiktinių teisių užtikrinimo objektas.

55Išplėstinė teisėjų kolegija atmeta atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus dėl ginčo lėšų nuosavybės atsakovui perdavimo finansinio užtikrinimo susitarimo ar įkeitimo sandorio pagrindais ir iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais šiais aspektais.

56Dėl banko sąskaitų kvalifikavimo ir vertinimo

57Finansavimo ir administravimo sutartimi Projekto vykdytojas įsipareigojo atidaryti banke atskirą sąskaitą, skirtą Projekto finansavimo lėšoms, ir tvarkyti atskirą Projekto apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams (Bendrųjų sąlygų 2.1.5 ir 2.1.10 punktai, Specialiųjų sąlygų 5.2.9 punktas).

58Įgyvendinančioji institucija Finansavimo ir administravimo sutartyje kaip būtinosios sąlygos, pašalinančios riziką, kuri galėtų trukdyti Projekto finansavimo lėšas panaudoti pagal tikslinę paskirtį, nenurodė konkrečios banko sąskaitos rūšies. Nagrinėjamoje byloje Projekto vykdytojas su atsakovu nesudarė savarankiškos banko sąskaitos sutarties, o Garantijos suteikimo sutartimi Projekto vykdytojas sutiko, kad Projektui vykdyti skirtas avansas būtų pervestas į terminuotojo indėlio sąskaitą. Byloje nustatytos aplinkybės, kad Projektui vykdyti skirta avanso suma buvo pervesta į Projekto vykdytojo terminuotojo indėlio sąskaitą banke, šis indėlis buvo apdraustas (CK 6.898 straipsnio 1 dalis), už jį bankas mokėjo Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 6 straipsnyje nustatytas draudimo įmokas.

59Banko indėlio sutartis yra viena iš banko sąskaitos rūšių ir kiek šios sutarties nereglamentuoja CK šeštosios knygos XLIV skyriaus nuostatos, jai mutatis mutandis taikomos CK taisyklės, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį (CK 6.892 straipsnio 3 dalis). Banko indėlio sutarties sudarymas savaime negali būti laikomas sukeliančiu riziką, kad Projektui vykdyti skirtos avanso lėšos nebus naudojamos pagal tikslinę paskirtį, nes indėlininkui yra suteikta teisė reikalauti grąžinti indėlį pagal pirmą pareikalavimą nepriklausomai nuo indėlio rūšies (CK 6.895 straipsnio 3dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad lėšų perdavimas bankui terminuotojo indėlio sutarties pagrindu suteikė bankui teisę disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis), t. y. kurį laiką naudoti šias lėšas ne Projekto įgyvendinimo tikslams. Toks susitarimas prieštaravo banko Garantijos suteikimo sutartimi ir Avanso grąžinimo garantija prisiimtai prievolei užtikrinti Projektui vykdyti skirtų avanso lėšų naudojimą pagal Finansavimo ir administravimo sutarties nuostatas. Projekto vykdytojo sutikimas, kad Projektui vykdyti skirtų lėšų avansas būtų pervestas į terminuotojo indėlio sąskaitą, taip pat patvirtina, jog Projekto vykdytojas neketino šių lėšų pradėti naudoti Projektui vykdyti iš karto, kai tik jos buvo suteiktos. Tokį kasatoriaus ir atsakovo susitarimą Garantijos suteikimo sutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta kaip trukdantį vykdyti Projektą, tačiau nekonstatuoja, kad kasatoriaus ir atsakovo terminuotojo indėlio sutartis yra niekinė ab initio.

60Kasatorius teigia, kad terminuotojo indėlio sutartis buvo sudaryta dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų, o tikroji kasatoriaus valia ir siekis buvo sudaryti sutartį dėl depozitinės sąskaitos, t. y. Projektui finansuoti skirtas lėšas laikyti atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Kasatoriaus vertinimu, tokią jo valią pagrindžia šios sąskaitos įvardijimas ne tik kaip teminuotojo indėlio, bet ir kaip specialiosios sąskaitos Garantijos suteikimo sutartyje ir Avanso grąžinimo garantijoje.

61CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatyta depozitinėse sąskaitose esančių lėšų apsauga. Banko ar kitos kredito įstaigos bankroto atveju tokiose sąskaitose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokią depozitinėse sąskaitose esančių lėšų apsaugą lemia pirmiausiai tai, kad bankas, skirtingai nei įprastinės banke esančios kliento sąskaitos atveju, negali disponuoti CK 6.56 straipsnio 1 dalyje nurodytose depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis. Taigi CK 6.56 straipsnyje yra įtvirtinta CK 6.913 straipsnyje nustatytos bendrosios taisyklės išimtis. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Orion Securities“ v. likviduojama AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-97-313/2015, formuojama šios išimties taikymo praktika. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad įstatymuose ar jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra apibrėžta depozitinės sąskaitos sąvoka, tačiau depozitinė sąskaita įvardijama kai kuriuose teisės aktuose (pvz., Advokatūros įstatymo 50 straipsnis, Antstolių įstatymo 41 straipsnis, Energijos išteklių rinkos įstatymo 171 straipsnis, Notariato įstatymo 26 straipsnis ir pan.). Iš nurodytų teisės aktų analizės galima daryti išvadą, kad depozitine sąskaita vadinama sąskaita, kurioje jos savininkas laiko ne jam nuosavybės teise priklausančias lėšas. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad lėšų pervedimo į depozitinę sąskaitą pagrindas, asmens, atidariusio sąskaitą, teisinis statusas ir kitos sąlygos yra skirtingi, sprendė, kad tik tos depozitinės sąskaitos, kurių teisinis reglamentavimas pagrindžia CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės netaikymą, gali būti priskirtos prie nurodytų CK 6.56 straipsnyje. Pažymėtina, kad CK 6.56 straipsnio 8 dalis, kaip specialioji teisės norma, kuri nustato CK 6.913 straipsnyje įtvirtintos bendrosios teisės normos išimtį, negali būti taikoma pagal analogiją arba aiškinama plečiamai.

62Atsižvelgiant į tai, kad CK 6.56 straipsnio nuostata yra specialioji CK 6.913 straipsnio nuostatos atžvilgiu, o pagal bendrąjį teisės principą specialiųjų teisės normų negalima aiškinti plečiamai, išplėstinė teisėjų kolegija negali išplėsti CK 6.56 straipsnio 8 dalyje nustatytos apsaugos Sanglaudos fondo lėšoms, ir, remdamasi šia specialiąja teisės norma, teigti, jog tokios lėšos nepatenka į bankrutuojančio banko turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Finansavimo ir administravimo sutartyje taip pat nebuvo nustatyta sąlyga, kad bankui nesuteikiama teisė disponuoti lėšomis, esančiomis Projekto vykdytojo atskiroje sąskaitoje, todėl kasatoriaus ir atsakovo susitarimas dėl terminuotojo indėlio sąskaitos negali būti laikomas prieštaraujančiu imperatyviosioms Finansavimo ir administravimo sutarties nuostatoms. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis pagrindas taikyti išimtį iš CK 6.913 straipsnio 2 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės būtų tik tuo atveju, jei Finansavimo ir administravimo sutartyje būtų buvęs aiškiai išreikštas draudimas bankui disponuoti tokiomis lėšomis. Tik tokiu atveju būtų ir pagrindas neįtraukti banko sąskaitoje esančių lėšų į bankrutuojančio banko turto masę.

63Nagrinėjamoje byloje buvo atidaryta terminuotojo indėlio (banko) sąskaita nenustatant išimties bankui disponuoti joje esančiomis lėšomis. Atsižvelgiant į tai, bankui teisme iškėlus bankroto bylą, šioms lėšoms buvo pagrįstai taikytas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 85 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu, o kreditorių teisės šių lėšų atžvilgiu turi būti įgyvendintos Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

64Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, nepagrįstai neįvertinę Garantijos suteikimo sutarties ir Avanso grąžinimo garantijos santykio su Finansavimo ir administravimo sutartimi, padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo lėšų nuosavybės atsakovui perdavimo finansinio užtikrinimo susitarimo ar įkeitimo sandorio pagrindais, taip pat dėl atsakovo, kaip užstato gavėjo ar įkaito turėtojo, teisės šias lėšas įtraukti į bankroto masę. Tačiau minėtas pažeidimas neturėjo įtakos procesinių sprendimų teisėtumui, nes teismai, tinkamai taikydami CK 6.56, 6.913, Bankų įstatymo 85 straipsnių nuostatas, iš esmės teisingai išsprendė kilusį ginčą. Dėl šios priežasties skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsni, 359 straipsnio 3 dalis).

65Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

66Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatoriaus (ieškovo) turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus.

67Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą ir papildomu prašymu prašo priteisti 3018,72 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą viršija atsiliepimo Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7, 8.14 punktuose nustatytą Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dviejų dydžių sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ji mažintina iki 600 Eur.

68Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

69Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

70Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 14 d. nutartį palikti galioti.

71Priteisti iš ieškovo VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (j. a. k. 145787276) atsakovui BAB bankui SNORAS (j. a. k. 112025973) 600 (šešis šimtus) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasaciniame teisme.

72Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.