Byla 2A-253-881/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Inti Kinnisvara OU apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2858-807/2016 pagal ieškovo Inti Kinnisvara OU ieškinį atsakovams E. V., M. R., UAB „De facto sprendimai“, J. D., V. T., UAB „Dailista“, A. R., UAB „Speednet“, L. L., L. M., G. K., J. K. P., R. J., V. B. ir K. K. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas Inti Kinnisvara OU ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų E. V., M. R., UAB „De facto sprendimai“, J. D., V. T., UAB „Dailista“, A. R., UAB „Speednet“, L. L., L. M., G. K., J. K. P., R. J., V. B. ir K. K. 18 187,36 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi UAB „Egvilta“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Avere“, o 2010 m. birželio 14 d. nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovas yra vienas didžiausių BUAB „Egvilta“ (toliau – ir Bendrovė) kreditorių, kuriam priklauso 43,729 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos. Reikalavimo teisę ieškovas įgijo 2015 m. balandžio 29 d. Susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo pagrindu, kuriuo pradinis kreditorius SIA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovui 1 987 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kilusį iš tarp UAB „Egvilta“ ir AS „Unicredit Bank“, veikiančio per AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyrių (pareigų ir teisių perėmėjas – SIA „UniCredit Leasing“), 2008 m. kovo 21 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 41000050-01. Be to, 2015 m. gegužės 4 d. Įkeitimo perleidimo sutartimi SLA „UniCredit Leasing“ perleido ieškovui prievolių, kylančių iš Kreditavimo sutarties, užtikrinimo prievoles, nurodytas Hipotekos lakšte ir Įkeitimo lakšte. Taigi Bendrovės prievolių, kylančių iš Kreditavimo sutarties, įvykdymas yra užtikrintas ieškovo naudai įkeistu Bendrovei priklausančiu nekilnojamuoju turtu – daugiabučiu gyvenamuoju namu (unikalus Nr. ( - )), esančiu ( - ), Vilniuje. Bankroto bylos iškėlimo dieną UAB „Egvilta“ ir turėjo šį vienintelį nekilnojamąjį turtą – nebaigtą statyti daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį adresu ( - ), Vilniuje, kartu su 0,8970 ha žemės sklypo nuomos teise. Iki 2013 m. birželio 17 d. pagal statybos ir kitus dokumentus šiam statybos objektui taip pat priklausė ir stulpai bei armatūra, kurie pagal 2013 m. birželio 17 d. atliktus kadastrinius matavimus suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti adresais ( - ) ir ( - ), Vilnius. 2013 m. spalio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu šis turtas buvo parduotas UAB „Altare“, o likęs nekilnojamojo turto objektas ( - ), Vilnius, yra neparduotas iki šiol. 2015 m. rugpjūčio 31 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu antruoju darbotvarkės klausimu ir buvo sprendžiama dėl šio pastato – gyvenamojo daugiabučio namo ir valstybinės žemės sklypo nuomos teisės, esančių ( - ), Vilniuje (toliau – Turtas), realizavimo tvarkos ir pradinės turto realizavimo kainos nustatymo. Pagal kreditorių Inti Kinnisvara OU ir AS „UniCredit Leasing“ pateiktą nutarimų projektą buvo siūloma šį Turtą pardavinėti kartu iš varžytinių LR Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatant turto pardavimo kainą 1 870 000 Eur (be PVM), atsižvelgiant į 2015 m. gegužės 13 d. nepriklausomo turto vertintojo nustatytą rinkos vertę. Apie turto pardavimą iš varžytinių buvo siūloma papildomai viešai skelbti spaudoje ir pagrindiniuose nekilnojamojo turto skelbimų puslapiuose internete prieš vieną mėnesį iki varžytinių, o Turto nepardavus iš varžytinių, siūlyti įkaito turėtojui perimti Turtą kartu su žemės sklypo nuomos teise už varžytinėse nustatytą pradinę pardavimo kainą. Tačiau nutarimas nebuvo priimtas atsakovams balsavus prieš pasiūlymą, dėl ko galiausiai jau septintus metus nepavyksta realizuoti Bendrovės turto bei pabaigti bankroto procedūrų. Tokiu būdu kreditorių susirinkimui neįgyvendinant savo kompetencijos, vienam pagrindinių Bendrovės kreditorių, kurio finansinis reikalavimas iš Turto turėtų būti tenkinamas pirmiausiai pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 34 straipsnį, dėl atsakovų piktnaudžiavimo savo padėtimi yra užkertamas kelias gauti savo teisėtų interesų patenkinimą. Dėl šių priežasčių ieškovas patiria didžiulius nuostolius, kurių atlyginimo yra priverstas reikalauti iš atsakovų. Ieškovo supratimu, atsakovų piktnaudžiavimas savo teisėmis pasireiškia balsuojant už nepateisinamai didelės pradinės turto pardavimo kainos nustatymą ar apskritai sprendimo šiuo klausimu nepriėmimu bei atsakovo E. V. nepagrįstais skundais. Anot ieškovo, nagrinėjamoje byloje yra akivaizdus netiesioginis priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtų nuostolių ir visų atsakovų neteisėtų veiksmų piktnaudžiaujant jiems suteiktomis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui žala buvo padaryta visų atsakovų bendrais neteisėtais veiksmais, ieškinys reiškiamas jiems solidariai.
  2. Atsakovai E. V., M. R., R. J., V. B., L. L., K. K., A. R., J. D., UAB „Speednet“ ir UAB „Dailista“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad atsakovai, nepritardami Turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymui kreditorių susirinkime, siekė ne vilkinti Turto pardavimo procedūras, o patvirtinti tokią Turto pradinę pardavimo kainą, kuri atitiktų Turto rinkos vertę bei sudarytų sąlygas patenkinti ne tik hipotekinio kreditoriaus, bet ir kitų kreditorių finansinius reikalavimus (ar juos patenkinti bent dalinai). Be to, visi sprendimai dėl Turto pardavimo BUAB „Egvilta“ bankroto procese priimti kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo (anksčiau – kreditorių komiteto). Atsižvelgiant į tai, atsakovai nėra ir negali būti atsakingi už dalyvavimą juose ir savo, kaip BUAB „Egvilta“ kreditorių, balsavimo teisės realizavimą. Atkreipė dėmesį, kad pats AS „UniCredit Bank“ skundė BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo nutarimus ir AS „UniCredit Bank“ prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, analogiškos toms, dėl kurių inicijavimo piktnaudžiavimu kaltinamas atsakovas E. V.. 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos. Taigi dėl šių laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo būti vykdomas Turto pardavimas, todėl bankroto procesas buvo vilkinamas, o Turto pardavimo procedūros atidėtos dar ilgesniam laikui. Be to, ieškovas neįrodė visų trijų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų sąlygų, kurioms esant ieškovui gali būti priteisiamos negautos pajamos, kaip patirti nuostoliai. Ieškovas, įsigydamas finansinį reikalavimą į BUAB „Egvilta“, ir žinodamas realią situaciją dėl BUAB „Egvilta“ vykdomų bankroto procedūrų, turėjo įvertinti galimą riziką dėl to, kad jo finansinis reikalavimas nebus patenkintas nedelsiant, todėl vien ši aplinkybė yra pagrindas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad visi sprendimai dėl Turto pardavimo BUAB „Egvilta“ bankroto procese priimti kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo. Nei ieškovas, nei atskiri atsakovai šiuo metu neturi absoliučios balsų daugumos, todėl kreditorių susirinkimuose priimamus nutarimus lemia daugumos BUAB „Egvilta“ kreditorių pritarimas vienam ar kitam pasiūlymui. Sprendimai yra priimami derinant visų kreditorių interesus. Atsakovai, skirtingai nei pradinėse bankroto proceso stadijose elgėsi AS „UniCredit bank“, vienasmeniškai sprendimų priimti negali, todėl siūlomi kreditorių susirinkimų nutarimų projektai gali būti priimti, tik surinkus daugiau kaip 50 proc. visų kreditorių balsų. Be to, visi atsakovai yra BUAB „Egvilta“ trečios eilės kreditoriai, todėl akivaizdu, kad nutarimai dėl Turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo yra priimami atsižvelgiant į teikiamų kreditorių susirinkimo nutarimų projektų ekonominį naudingumą, racionalumą ir protingumą. Pats AS „UniCredit Bank“ niekada neginčijo kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, kuriais nustatyta Turto pardavimo tvarka ir kaina. Taigi visi šie kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai yra teisėti (jų teisėtumas prezumuotinas), nenuginčyti ir galiojantys. Atsižvelgiant į tai, kad nutarimai buvo priimti kolegialaus organo – kreditorių susirinkimo – nutarimais, atsakovai nėra ir negali būti atsakingi už dalyvavimą juose ir savo, kaip BUAB „Egvilta“ kreditorių, balsavimo teisės realizavimą.
  3. Teismas nurodė, kad E. V. turi 7 338 325,37 Lt finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje, kuris atitinka 46,84 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos, ir jis du kartus kreipėsi į teismą su skundais dėl kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų. Teismo manymu, atsakovas E. V., teikdamas šiuos skundus, įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Pagal 2013 m. balandžio 10 d., 2013 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugsėjo 4 d. kreditorių susirinkimuose priimtų nutarimų, susijusių su Turto pardavimu, metu galiojusią ĮBĮ redakciją, kreditorių susirinkime sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsuoja daugiau kaip pusė visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkime, įvykusiame 2013 m. balandžio 10 d., 3-iuoju darbotvarkės klausimu nutarimas parduoti visą BUAB „Egvilta“ turtą už kainą ne mažesnę, nei teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma (15 856,7 Lt), o nepavykus parduoti turto už šią kainą, šaukti kitą kreditorių susirinkimą, priimtas 52,41 proc. visų kreditorių reikalavimų suma („prieš“ balsavo 43,97 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos); kreditorių susirinkime, įvykusiame 2013 m. rugpjūčio 5 d., nutarimas BUAB „Egvilta“ priklausantį turtą iš pirmųjų varžytynių parduoti už pradinę

    716 000 000 Lt kainą priimtas 100 proc. susirinkime dalyvavusių kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos; kreditorių susirinkime, įvykusiame 2014 m. rugsėjo 4 d., 52,42 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos nustatyti pradinę turto pardavimo kainą 15 000 000 Lt („prieš“ balsavo 44,36 proc.), tokia pat balsų pasiskirstymo dauguma bankroto administratorė įpareigota pradėti turto realizavimo procedūrą. Taigi nei vienas iš bylos šalių minėtuose kreditorių susirinkimuose neturėjo balsų daugumos, galėjusios lemti atitinkamų nutarimų priėmimą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad minėtuose kreditorių susirinkimuose priimti nutarimai atitinka (atitiko) kreditorių daugumos valią. Teismas pažymėjo, kad mažųjų kreditorių interesas bankroto procese taip pat kaip ir kitų kreditorių yra siejamas su galimybe patenkinti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Minėtos aplinkybės buvo vertinamos kitoje civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015 pagal SIA „UniCredit Leasing“ ieškinį E. V. dėl nuostolių atlyginimo, todėl šioje byloje jos iš naujo neturėtų būti analizuojamos. Minėtoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovo E. V. veiksmai (ĮBĮ įtvirtintos teisės dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir juose balsuoti įgyvendindamas, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atsakovas juose neturėjo lemiamos balsų daugumos) negali būti laikomi neteisėtais. Taigi nagrinėjamoje byloje analogiškų teiginių dėl E. V. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis teismas iš naujo nenagrinėjo.

  4. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas, įsigydamas finansinį reikalavimą į BUAB „Egvilta“ ir žinodamas realią situaciją dėl BUAB „Egvilta“ vykdomų bankroto procedūrų, turėjo įvertinti galimą riziką dėl to, kad jo finansinis reikalavimas nebus patenkintas nedelsiant. Ieškovas savo patirtus nuostolius (negautas pajamas / palūkanas) skaičiuoja už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d., tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Turtas realiai galėtų būti parduotas iš varžytynių. Nei UAB „Augus“, nei UAB „NT Investicijų sprendimai“ pateikti pasiūlymai, teismo vertinimu, negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis, jog vykdant galimą Kreditorių susirinkimo nutarimą dėl Turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo, Turtas būtų realiai parduotas iš varžytynių. Tam, kad tokio dydžio nuostoliai būtų priteisti, ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad tie nuostoliai apskritai yra patirti, kad jie yra realūs, o ne preziumuojami (abstraktūs). Be to, ieškovas neįrodė ir tinkamai nepagrindė to, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nagrinėjamu atveju jokiu būdu negalima preziumuoti, jog atsakovams kreditorių susirinkime balsavus kitaip, Turtas būtų parduotas Kreditorių susirinkime nustatyta tvarka ir kainomis, o ieškovas būtų atgavęs (patenkinęs) savo kreditorinį reikalavimą. Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, negalima teigti, kad atsakovų veiksmai BUAB „Egvilta“ bankroto procese, ginant savo interesus, yra susiję su ieškovo preaziumuojamais nuostoliais. Be to, negalima teigti, kad vien tik atsakovų veiksmai susiję su ilga Bendrovės bankroto proceso trukme. Teismas konstatavo, kad iki pat 2013 metų dėl AS „UniCredit Bank“ inicijuoto AS „UniCredit Bank“ ir bankroto administratoriaus konflikto bei absoliučią balsų daugumą turinčio AS „UniCredit Bank“ atsisakymo tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bankroto procedūros negalėjo sklandžiai vykti. Pats AS „UniCredit Bank“ skundė BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo nutarimus ir AS „UniCredit Bank“ prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, analogiškos toms, dėl kurių inicijavimo piktnaudžiavimu kaltinamas atsakovas E. V.. Taigi ieškovo teiginiai, neva dėl užsitęsusių bankroto procedūrų yra kalti vien atsakovai, yra nepagrįsti ir atmestini. Teismo vertinimu, nenustatyta, kad atsakovai nesąžiningai gynė savo interesus ar jų veiksmuose yra piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, dominuojančia padėtimi, ar kitaip neteisėtai naudojosi savo, kaip BUAB „Egvilta“ kreditorių, teisėmis. Taigi nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovo prašymas priteisti 18 187,36 Eur negautų pajamų, kaip nuostolių, negali būti tenkinamas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas Inti Kinnisvara OU apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Ieškinys buvo grindžiamas CK 1.137 straipsnio 2 dalimi, tačiau teismas apsiribojo teismų praktikos ir teisės normų, reglamentuojančių tik piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), aiškinimu ir taikymu ir visiškai nepasisakė dėl atsakovų piktnaudžiavimo materialinėmis teisėmis, kylančiomis iš Įmonių bankroto įstatymo. Dėl šios priežasties teismas pernelyg išplėtė atsakovų teises ir nepagrįstai nevertino jų bankroto proceso tikslų bei kreditorių pareigų kontekste ir todėl priėmė neteisingą sprendimą.
    2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad net ir įgyvendindami ĮBĮ įtvirtintą balsavimo teisę, kreditoriai nėra ir negali būti visiškai laisvi, kadangi ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalies nustatyta kreditorių teisė dalyvauti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus reiškia ne tik tai, kad ši teisė įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, kad turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2012). Šis kasacinio teismo aiškinimas reiškia ir tai, kad kreditorių susirinkimo priimami sprendimai turi atitikti pagrindinius bankroto proceso tikslus. Tuo tarpu teismas visiškai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad kreditorių susirinkimas yra įpareigotas kuo operatyviau nustatyti visų kreditorių interesus atitinkančią bendrovės turto pardavimo tvarką.
    3. Bendrovės bankroto procedūros yra tęsiamos jau aštuntus metus, o jų užbaigimas stringa vien tik dėl turimo turto nerealizavimo. Atsakovai, turėdami balsų daugumą kreditorių susirinkime, nepagrįstai ir nesąžiningai iškelia vien tik savo interesus, delsia priimti sprendimą dėl protingos pardavimo kainos ir parduoti turtą bei formaliai prisidengia, t. y. piktnaudžiauja, ĮBĮ jiems suteikta laisvo balsavimo teise.
    4. Aplinkybė, kad kreditorių susirinkimo nutarimai nebuvo skundžiami, nereiškia ir negali reikšti, kad AS „UniCredit Bank“ šiais nutarimais nustatytą pradinę turto pardavimo kainą vertino kaip protingą ir racionalią. Kita vertus, ieškovas ir neprašė teismo priteisti nuostolių už tą laikotarpį, kuomet kreditoriumi buvo AS „UniCredit Bank“, todėl ši aplinkybė šios bylos kontekste apskritai neturi jokios teisinės reikšmės. Be to, toks hipotekos kreditoriaus elgesys pripažintinas sąžiningu ir atitinkančiu siekį suderinti kreditorių interesus. Tačiau iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad parduoti turtą už kreditorių susirinkimuose nustatomą rinkos vertę viršijančią kainą nėra galimybių, todėl akivaizdu, kad taip yra nesąžiningai vilkinamas bankroto procesas, kas prieštarauja ĮBĮ, ir nesudaromos galimybės gauti interesų patenkinimą ne tik trečios, bet ir pirmos eilės kreditoriams. Todėl negalima sutikti su teismo pozicija, kad neprotingai didelė turto pardavimo kaina yra nustatoma atsižvelgiant į ekonominį naudingumą, racionalumą bei protingumą. Tai, kad jau 2015 m. rugpjūčio 31 d. kreditorių susirinkimo metu, t. y. nuo tos datos, kai ieškovas skaičiuoja patiriamus nuostolius, atsakovai, nepriimdami sprendimo dėl protingos turto pardavimo kainos nustatymo, piktnaudžiavo savo teisėmis, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo išvados 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016.
    5. Teismo išvada, kad ieškovas, įsigydamas finansinį reikalavimą į BUAB „Egvilta“, turėjo įvertinti galimą riziką dėl to, kad jo finansinis reikalavimas nebus patenkintas nedelsiant, yra visiškai nepagrįsta, nes nesant tam jokio teisinio pagrindo pateisinami neteisėti atsakovų veiksmai, perkeliant visą nepateisinamai ilgo bankroto proceso neigiamų pasekmių naštą ir atsakomybę dėl patiriamų nuostolių vien tik ieškovui, tuo pačiu sudarant kreditoriams sąlygas neribotą laiką nesiekti pagrindinio bankroto tikslo kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Ieškovas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad atsakovų piktnaudžiavimas savo teisėmis tęsis tokį ilgą laiką, todėl negalėjo ir neturėjo numatyti, kad patirs tokius nuostolius.
    6. Civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015 nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje, todėl bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareikštą reikalavimą, privalėjo iš naujo jas nustatinėti ir, įvertinęs visų aplinkybių bei įrodymų visumą, motyvuotai pasisakyti. Ieškinyje išdėstyti argumentai patvirtina, kad atsakovas E. V., piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis ir laikinųjų apsaugos priemonių institutu, teikė visiškai nepagrįstus skundus (2011 m. lapkričio 8 d., 2012 m. liepos 27 d.) ir taip sustabdė įkeisto turto pardavimo iš varžytynių procesą, sukliudydamas hipotekos kreditoriui patenkinti savo reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 sutiko, kad klausimas dėl bendrovės turto realizavimo sprendžiamas nepagrįstai ilgai, bei priėmė sprendimą įsikišti į BUAB „Egvilta“ bankroto procesą ir nustatė Inti Kinnisvara OU pasiūlytą pradinę kainą, už kurią gali būti parduotas turtas, darytina išvada, kad tiek atsakovas E. V., tiek kiti atsakovai nepagrįstai ilgai delsė priimti sprendimą dėl protingos pradinės parduodamo turto kainos nustatymo, o atsakovo E. V. veiksmų neteisėtumas pasireiškė ir piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, teismams teikiant nepagrįstus skundus.
    7. Teismas neteisingai aiškino ir taikė žalos sampratą bei nuostolių apskaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, be to, nukrypo nuo teismų praktikoje suformuotų išaiškinimų. Ieškovo teisę reikalauti minimalių nuostolių, siejant juos su CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta 5 procentų metinių palūkanų norma, patvirtina kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2012).
    8. Teismas nepagrįstai nenustatė akivaizdaus netiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovo patirtų nuostolių ir visų atsakovų neteisėtų veiksmų piktnaudžiaujant ĮBĮ jiems suteiktomis teisėmis, kadangi atsakovų veiksmai sudarė sąlygas ieškovo patirtai žalai atsirasti bei padidėti.
    9. Teismas, nepakankamai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pažeidė jų vertinimo taisykles, kas lėmė neteisingų išvadų padarymą.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
  1. Atsakovai pritaria, kad operatyvumo principas yra vienas iš esminių bankroto procedūrų vykdymo principų, tačiau jis negali būti taikomas besąlygiškai, neatsižvelgiant į konkrečios bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės ir jai priklausančio turto ypatumus, vykstančius teisminius ginčus ar pan.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje nustatyta, kad ekonominio pobūdžio klausimų sprendimas yra priskirtas išimtinai kreditorių susirinkimo kompetencijai, o tokių sprendimų teisminė kontrolė yra ribota. Atsakovų balsavimo kreditorių susirinkime ekonominio tikslingumo vertinimas ar juo labiau jo pripažinimas neteisėtu ir civilinę atsakomybę užtraukiančiu veiksmu pažeistų šią LAT praktiką.
  3. Teismas sprendime pritardamas atsakovų pozicijai, išdėstytai byloje, elgėsi tinkamai, pagrįstai ir racionaliai, tuo tarpu apeliaciniame skunde pateikiami argumentai nesudaro pagrindo sprendimo peržiūrėjimui.
  4. Ieškovas, kaip dalies SIA „UniCredit Leasing“ priklaususio finansinio reikalavimo perėmėjas, apskritai negali vertinti priimtų BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo, nes šie kreditorių susirinkimų priimti nutarimai, kuriais buvo tvirtinama turto pardavimo tvarka ir kaina, yra galiojantys, teismo tvarka nepripažinti negaliojančiais, ir šiuo metu kvestionuoti šių nutarimų teisėtumo nėra jokio teisinio pagrindo ir net galimybės. Be to, visos šios aplinkybės buvo vertinamos ir kitoje civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015 pagal SIA „UniCredit Leasing“ ieškinį kreditoriui E. V. dėl nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu SIA „UniCredit Leasing“ ieškinys buvo atmestas, o Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 27 d. nutartimi šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
  5. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimas priiminėjo ir priima atitinkamus nutarimus, susijusius su turto pardavimo procedūromis (turto vertinimas, turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymas), kreditorių susirinkimo priimti nutarimai dėl turto pradinės pardavimo kainos atitinka protingumo ir ekonomiškumo principus, priimti nutarimai nėra pripažinti negaliojančiais, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog atsakovai piktnaudžiauja jiems suteikiamomis teisėmis.
  6. 2011 m. spalio 17 d. kreditorių susirinkime patvirtinta turto pardavimo kaina, du kartus didesnė nei UAB „Domus optima“ nustatyta rinkos vertė, buvo patvirtinta išimtinai AS ,,UniCredit Bank“ balsais, o kiti bendrovės kreditoriai tokio nutarimo priėmimui neturėjo įtakos. Kita vertus, Turto vertinimo priežiūros tarnybos sprendimu (2013 m. kovo 15 d. Turto vertinimo tarnybos raštas) buvo nustatyta, kad ši UAB „Domus optima“ Turto vertinimo ataskaita, parengta AS ,,UniCredit Bank“ užsakymu, neatitiko įstatymo reikalavimų ir todėl yra niekinė bei negaliojanti, o ją atlikusiam turto vertintojui buvo paskirta drausminė nuobauda.
  7. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4517-562/2016 yra neįsiteisėjusi, nes yra apskųsta apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra jokio teisinio pagrindo ja remtis šioje byloje. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei minėta nutartis būtų palikta galioti nepakeista, ji galėtų būti vertinama ir taikoma tik į ateitį organizuojant turto pardavimą ir nustatant turto pardavimo kainą. Be to, šia nutartimi nagrinėjamoje byloje negali būti remiamasi, nes civilinės atsakomybės sąlygų taikymas byloje analizuojamas ir grindžiamas aplinkybėmis, susiklosčiusiomis iki nutarties priėmimo, o pati nutartis net nebuvo vertinama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl papildomos naujos aplinkybės ir dokumentai negali būti apeliacinio skundo objektas. Būtent ieškovas šiuo metu stabdo turto pardavimo procedūras.
  8. Teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovo E. V. veiksmai dėl skundų pateikimo teismams jau buvo vertinti visiškai kitoje atskiroje civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015, todėl šioje byloje analogiški teiginiai dėl E. V. piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis iš naujo nenagrinėtini.
  9. Nuo 2013 metų E. V. neinicijavo jokių civilinių bylų, dėl kurių būtų stabdomas turto pardavimo procesas. Priešingai, nuo 2015 metų pradžios visas civilines bylas, kurios stabdo turto pardavimo procesą arba turi įtakos turto pardavimui už realią rinkos kainą, inicijavo būtent ieškovas, ir būtent dėl jo veiksmų yra stabdomas turto pardavimas.
  10. Atsakovai nesutinka su ieškovo teiginiu, kad BUAB „Egvilta“ bankroto procesas ir turto pardavimo procesas vyksta nepagrįstai ilgai, ir mano, kad būtina ne tik formaliai vertinti bankroto proceso trukmę metais, bet ir atsižvelgti į bankroto proceso sudėtingumą, taip pat turto pardavimo proceso sudėtingumą (milijoninės vertės nebaigta statyba – daugiabutis namas), taip pat ekonominės krizės situaciją, kurios metu turtas buvo pardavinėjamas.
  11. Didžiulį, o tikėtina ir lemiamą poveikį pirkėjo ir investuotojo apsisprendimui investuoti savo lėšas į parduodamą turtą (investicinį projektą), turi ieškovo inicijuota civilinė byla Nr. 2-5685-823/2015, kurioje ieškovas teismo prašo panaikinti ieškinyje nurodytus administracinius aktus bei pripažinti sudarytus sandorius negaliojančiais (niekiniais).
  12. Priešingai nei nurodo ieškovas, bankroto proceso trukmę (daugiau nei 5,5 metų) nulėmė AS „UniCredit Bank“, iš kurios finansinį reikalavimą įsigijo ieškovas, nesąžiningi ir neteisėti veiksmai. AS „UniCredit Bank“, ilgą laiką turėdamas dominuojančią padėtį kreditorių susirinkime, ja nesąžiningai naudojosi, todėl ilgą laiką bankroto procesas apskritai negalėjo sklandžiai vykti. Be to, pats AS „UniCredit Bank“ skundė BUAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimo nutarimus ir jo prašymu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, analogiškos toms, dėl kurių inicijavimo piktnaudžiavimu kaltinamas atsakovas E. V..
  13. Ieškovas byloje neįrodė visų trijų LAT praktikoje suformuotų sąlygų, kurioms esant ieškovui gali būti priteisiamos negautos pajamos kaip patirti nuostoliai.
  14. Ieškovas neįrodė ir tinkamai nepagrindė to, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Nagrinėjamu atveju negalima preziumuoti, kad atsakovams kreditorių susirinkime balsavus kitaip, turtas būtų parduotas kreditorių susirinkime nustatyta tvarka ir kainomis, o ieškovas būtų atgavęs (patenkinęs) savo kreditorinį reikalavimą.
  15. Ieškovas, įsigydamas reikalavimą iš SIA „UniCredit Leasing“, pats prisiėmė riziką, kad ieškovo finansinis reikalavimas gali būti nepatenkintas nedelsiant.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimui nenustatant pradinės turto pardavimo kainos ir tvarkos.
  3. Apeliantas (bankrutuojančios įmonės kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų (kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių) žalą (negautas pajamas palūkanų forma), pastariesiems kreditorių susirinkime nenustačius iš varžytynių parduodamo turto pradinės kainos ir tvarkos.
  4. Ieškinyje prašoma priteisti žalą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. (kreditorių susirinkimo dienos) iki 2015 m. lapkričio 10 d. (ieškinio pareiškimo dienos).
  5. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. įvyko bankrutuojančios UAB „Egvilta“ kreditorių susirinkimas, kuriame antruoju darbotvarkės klausimu buvo įtrauktas įmonės turto – daugiabučio gyvenamojo namo ir valstybinės žemės sklypo nuomos teisės – realizavimo tvarkos ir pradinės turto realizavimo kainos nustatymas. Pagal apelianto ir kito įmonės kreditoriaus (AS „UniCredit Leasing“) pateiktą nutarimo projektą, buvo siūloma turtą pardavinėti kartu iš varžytynių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatant 1 870 000 Eur pradinę turto pardavimo kainą. Atsakovams balsavus prieš, nutarimas nebuvo priimtas.
  6. Apelianto teigimu, atsakovai piktnaudžiauja savo teisėmis, numatytomis Įmonių bankroto įstatyme, ir tokiais veiksmais daro apeliantui žalą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovų poziciją, kad nutarimus priima kolegialus organas – kreditorių susirinkimas, todėl atsakovai negali būti atsakingi už dalyvavimą juose ir savo, kaip kreditorių, balsavimo teisės realizavimą.
  7. Kasacinio teismo praktikoje, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, iš tiesų yra pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).
  8. Tačiau kartu yra pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kylant bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto rinkos kainoms ir pan., įmonės dalyviai ar savininkai gali būti suinteresuoti vilkinti bankroto procedūras, nes, didėjant įmonės turto vertei, kinta jos skolų ir turto santykis, kuris yra nemokumo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje tokia bankroto proceso eiga pripažįstama neleistina, nes pažeidžia kreditorių teisėtus interesus iš skolininko kuo greičiau gauti jiems priklausančias lėšas, t. y. neatitinka bankroto bylos dalyvių interesų pusiausvyros principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).
  9. Taigi galimi atvejai, kai kreditoriai, turėdami skirtingus lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, priima sprendimus, kurie neužtikrina operatyvios bankroto proceso eigos ir dėl kurių neapibrėžtą laiką nerealizuojamas bankrutuojančios įmonės turtas. Kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (nutarimų nepriėmimas) gali pažeisti pačių kreditorių interesus ir trukdyti bankroto bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).
  10. Šios bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas ir bankroto proceso vilkinimas iš esmės atitinka Civilinio kodekso 6.246 straipsnyje numatytą neteisėtų veiksmų, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, sąvoką, todėl vien aplinkybė, kad nutarimą priima (nepriima) kolegialus kreditorių organas, savaime nereiškia, kad yra negalima už jį balsavusių (nutarimo nepriėmusių) kreditorių civilinė atsakomybė.
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, o būtent: 2015 m. rugpjūčio 31 d. turto pardavimo tvarkos ir pradinės pardavimo kainos nustatymo klausimas buvo sprendžiamas šeštą kartą nuo 2013 m. balandžio 10 d. (2013 m. balandžio 10 d., 2013 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. rugsėjo 4 d., 2014 m. gruodžio 22 d., 2015 m. kovo 3 d. susirinkimai), praėjus šešeriems metams nuo bankroto bylos iškėlimo, ir esant ne vieną kartą pratęstam ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytam terminui, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad atsakovais byloje patraukti kreditoriai, 2015 m. rugpjūčio 31 d. susirinkime nepriimdami jokio nutarimo turto pardavimo tvarkos ir pradinės kainos nustatymo klausimu, neįgyvendino kreditorių susirinkimui priskirtos kompetencijos ir tokiais veiksmais vilkino bankroto procesą, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Tokią išvadą pagrindžia ir vėlesnis kreditorių daugumos elgesys bankroto procese, kurį įvertinę kompleksiškai viso bankroto proceso kontekste teismai taip pat pripažino netinkamu kreditorių susirinkimo funkcijų įgyvendinimu ir bankroto procedūrų vilkinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).
  12. Pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą (CK 6.245-6.249 straipsniai), tam, kad asmeniui būtų taikoma civilinė atsakomybė, be neteisėtų veiksmų taip pat turi būti nustatytos kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys (kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama).
  13. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė priteisti iš atsakovų žalą, kurią apskaičiavo kaip negautas pajamas (palūkanų forma) už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d.
  14. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala gali būti pripažįstamos negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi tam, kad negautos pajamos būtų pripažintos asmens patirta žala, be kita ko, turi būti įrodyta, kad šių pajamų negauta dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012).
  15. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; kt.).
  16. Apeliantas teigia, kad numatytų pajamų jis negavo dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kurie su jo patirta žala yra susiję netiesioginiu priežastiniu ryšiu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patirtos žalos negautų pajamų forma ir teisinio priežastinio ryšio, kaip atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, apeliantas neįrodė.
  17. Kaip minėta, apeliantas prašė priteisti iš atsakovų žalą, kurią apskaičiavo už konkretų laikotarpį (nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d.), todėl apeliantas turėjo pareigą įrodyti, kad nesant atsakovų neteisėtų veiksmų 2015 m. rugpjūčio 31 d., įmonės turtas, atsižvelgiant į jo specifiką (daugiabutis gyvenamasis namas), nurodytu laikotarpiu būtų / galėjo būti parduotas.
  18. Minėtas aplinkybes apeliantas įrodinėjo UAB „Augus“ ir UAB „NT Investicijų sprendimai“ pasiūlymais.
  19. Dėl UAB „Augus“ pasiūlymo įrodomosios reikšmės teismų (apeliacinės instancijos teismo) jau pasisakyta civilinėje byloje Nr. e2-3862-431/2015, kurioje ieškovas SIA „UniCredit Leasing“ (perleidęs dalį kreditinio reikalavimo apeliantui) prašė priteisti nuostolius iš kreditoriaus E. V.. Kitaip vertinti nurodytą pasiūlymą teismas neturi pagrindo.
  20. Teismo vertinimu, realios galimybės parduoti ginčo turtą nagrinėjamu laikotarpiu neįrodo ir 2015 m. spalio 1 d. UAB „NT Investicijų sprendimai“ komercinis pasiūlymas, nes pastarasis buvo pateiktas nesusipažinus su visos apimties Turto statybos techniniu projektu (buvo sąlyginis), be to, galiojo tik vieną mėnesį. Šiame kontekste teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad UAB „NT Investicijų sprendimai“ siūlyta turto įsigijimo kaina buvo 1 800 000 Eur. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi bankroto byloje nustatyta pradinė turto pardavimo iš varžytynių kaina buvo 2 800 000 Eur, tad tuometinis turto pardavimas už 1 800 000 Eur galėtų būti pripažintas pažeidžiančiu bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
  21. Taigi apeliantui neįrodžius visų būtinų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų, jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kaip ir sprendė pirmosios instancijos teismas, negalėjo būti tenkinamas.
  22. Dėl kitų šalių argumentų teismas plačiau nepasisako, nes sprendžia, kad jie neturi esminės reikšmės apeliacine tvarka nagrinėjamai bylai išspręsti.
  23. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
  24. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
  25. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieškovui grąžinama 136,40 Eur už apeliacinį skundą permokėto žyminio mokesčio.
  26. Atsakovų prašymo priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas nesprendžia, nes šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų atsakovai nepateikė.

13Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Grąžinti ieškovui Inti Kinnisvara OU (juridinio asmens kodas 11085821) 136,40 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą 2016 m. spalio 7 d. mokėjimo nurodymu T. N. per AB SEB banką.

16Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai