Byla I-1573-142/2014
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. O. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija,

Nustatė

2I. O. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 20 303,70 Lt. Paaiškina, kad Specialiojoje priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje (toliau – SPGV) karjeros valstybės tarnautojos pareigas eina nuo 2007 m. sausio 2 d. Pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacinę klasę. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjos darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai turi būti grąžinta.

3Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti nedalyvaujant pareiškėjai (b. l. 41).

4SPGV, atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime pripažįsta, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai susidarė dėl to, kad SPGV ginčo laikotarpiu vykdė galiojančius įstatymus, kurie vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Skundo tenkinimo atveju prašo atidėti sprendimo vykdymą, nes darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimui nėra skirta lėšų (b. l. 28–29, 38–39).

5Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

6Finansų ministerija atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

7Skundas tenkinamas.

8Ginčas kilo dėl valstybėje ekonominiu sunkmečiu nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

9Nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu SPGV ėjo karjeros valstybės tarnautojos pareigas (A lygio 12 kategorijos, nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d. – A lygio 13 kategorijos, b. l. 19, 23). Jai suteikta 2 kvalifikacinė klasė (b. l. 18), nuo 2012 m. vasario 1 d. – 1 kvalifikacinė klasė (b. l. 22), 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. TE-102 nustatyta tarnybinio atlyginimo dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 21).

10Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsnių nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikšti priedai už kvalifikacinę klasę, už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, taip pat priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir kt.

11Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, atsižvelgiant į tai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20. Pagal iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, atitinkamai pareiškėjos užimamai pareigybei (A lygio 12 kategorijai) buvo nustatytas 5,7 pareiginės algos koeficientas, skaičiuojamas baziniais mėnesinės algos dydžiais, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 5,64. Taip pat A lygio 13 kategorijos pareigybės pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 6,3 iki 6,2. Taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai: nustatyta, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos (vietoje buvusių 15 procentų pareiginės algos), už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos (vietoje buvusių 30 procentų), už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos (vietoje buvusių 50 procentų). Minėto įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatytas šio įstatymo galiojimo terminas, kuris vėliau kelis kartus pratęstas.

12Atsižvelgiant į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą, priedą už kvalifikacinę klasę, priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (b. l. 21).

13Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Prieštaraujančiu Konstitucijai atitinkamai buvo pripažinti ir sumažintų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę galiojimo laiko pratęsimas.

14Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.

15Taigi dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai susidarė 20 303,70 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b. l. 9–16).

16Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai neišmokėta iki šiol. Pareiškėjos darbdavys aiškina, kad taip yra dėl lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, stygiaus. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjos teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daroma vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Todėl nustatyto pažeidimo, mokant pareiškėjai sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Administracinių bylų teisenos įstatymo normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pasisakęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (žr., pvz., 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

17Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi apie nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintą darbo užmokestį pareiškėja vėliausiai turėjo sužinoti 2009 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 31). Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. rugsėjo 30 d., taigi reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Kita vertus, pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje neprašo taikyti ieškinio senaties.

18Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šią teisės normą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėja prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, viršijantį 3 metus. Pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. rugsėjo 30 d. Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo, o 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime (nutarimo IV skyriaus 13 dalyje) konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Ši išvada iš esmės reiškia ne ką kita, kaip tai, kad minėtos Darbo kodekso nuostatos pripažinimas antikonstitucine nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisine kvalifikacija jau yra pasibaigusi, t. y. asmuo yra praradęs teisę kreiptis į teismą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tinkamai įgyvendinus teisę kreiptis į teismą, ginčo teisinių santykių kvalifikacija dar nėra baigta. Todėl atsižvelgus į minėtą Konstitucinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą neribojama. Priešingu atveju teisminis pareiškėjos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą gynimas nebūtų veiksmingas, o teismas spręsdamas ginčą taikytų įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

19Pagal pateiktas SPGV pažymas apie priskaičiuotą darbo užmokestį, pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta 20 303,70 Lt (b. l. 9–16). Prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėja vadovaujasi nurodytomis pažymomis. Teismui taip pat nėra pagrindo abejoti pažymų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai.

20Pareiškėja susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų. Kadangi pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijusi su SPGV, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėja, formuluodama savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėja prašo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio – SPGV. Tokio aiškinimo iki šiol buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių ir tinkamu atsakovu tokiose bylose yra institucija, kurioje dirbo valstybės tarnautojas ir kuri mokėjo jam darbo užmokestį, t. y. dėl kurios taikytų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų, mokant pareiškėjui atlyginimą už atliktas pareigas, pareiškėjas patyrė praradimus. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau šioje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį).

21Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Toks teisinis reguliavimas nenustatytas iki šiol. Kita vertus, pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turtinė teisė buvo pažeista, jos darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, o ji, manydama, kad jai taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

22Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsakovas prašo priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio sumos mokėjimą atidėti. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

23Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 851 straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas

Nutarė

24Pareiškėjos I. O. skundą tenkinti.

25Priteisti pareiškėjai I. O. iš atsakovo Specialiosios priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 20 303,70 Lt (dvidešimt tūkstančių tris šimtus tris litus 70 centų) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

26Atsakovui Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

27Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė,... 2. I. O. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą,... 3. Į teismo posėdį pareiškėja neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.... 4. SPGV, atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime pripažįsta,... 5. Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.... 6. Finansų ministerija atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas teismo posėdyje... 7. Skundas tenkinamas.... 8. Ginčas kilo dėl valstybėje ekonominiu sunkmečiu nustatyto teisinio... 9. Nustatyta, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu SPGV ėjo karjeros valstybės... 10. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymo... 11. Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio... 12. Atsižvelgiant į pareiškėjos užimamą pareigybę ir turimą kvalifikacinę... 13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl... 14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas... 15. Taigi dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo... 16. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis... 17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr.,... 18. Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnis... 19. Pagal pateiktas SPGV pažymas apie priskaičiuotą darbo užmokestį,... 20. Pareiškėja susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti... 21. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo... 22. Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai... 23. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų... 24. Pareiškėjos I. O. skundą tenkinti.... 25. Priteisti pareiškėjai I. O. iš atsakovo Specialiosios... 26. Atsakovui Specialiajai priešgaisrinei gelbėjimo valdybai nustatyti šio... 27. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...