Byla A-1427-552/2017
Dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėja L. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (toliau – ir Valdyba, atsakovas) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 4 013,84 Lt.
  2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra karjeros valstybės tarnautoja, dirbanti Valdyboje, kuriai ginčo laikotarpiu buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, nes jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
  3. Atsakovas Valdyba atsiliepime į skundą prašė priimant sprendimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai atsižvelgti į tai, kad Valdyba šiais metais neturi papildomai skirtų valstybės biudžeto asignavimų, ir atidėti teismo sprendimo vykdymą metams.
  4. Atsakovas nurodė, kad jis pareiškėjai ginčo laikotarpiu nesumokėjo dalies darbo užmokesčio, nes vykdė tuo metu galiojusius teisės aktus, pagal kuriuos buvo sumažintas priedo už kvalifikacinę klasę dydis.

6II.

7

  1. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjos L. B. skundą atmetė.
  2. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.
  3. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
  4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
  5. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktus išaiškinimus ir į Grąžinimo įstatymą, darė išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Valdybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Teismas pažymėjo, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, o Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

8III.

9

  1. Pareiškėja L. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, apeliantei neišmokėtą valstybės tarnautojos darbo užmokesčio dalį – 6 802,34 Lt.
  2. Apeliantė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti skundą, rėmėsi teismų praktika administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, Nr. A-669-602/2016, Nr. A-2484-602/2016, Nr. A-2475-520/2016, Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016, tačiau neįvertino to, jog analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1587-142/2014, Nr. I-1581-789/2014, Nr. I-1969-789/2014 ir Nr. I-1573-142/2014 buvo priimti sprendimai priteisti pareiškėjams iki 2015 m. gruodžio mėnesio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Apeliantės teigimu, pareiškėjams palanki teismų praktika šios kategorijos bylose buvo susiklosčiusi dar 2014 metais, todėl 2016 metais priimant apeliantei nepalankų sprendimą buvo nukrypta nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ir sukurtos naujos taisyklės. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mastas, prieštarauja, be kita ko, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, todėl teismo sprendimas atmesti apeliantės skundą pažeidžia apeliantės teisėtus lūkesčius gauti kompensaciją už neišmokėtą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį.
  3. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad jos skundas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, tačiau administracinė byla buvo nepagrįstai sustabdyta, nors analogiškos administracinės bylos Nr. I-1587-142/2014, Nr. I-1581-789/2014, Nr. I-1969-789/2014, Nr. I-1573-142/2014, kuriose skundai teismui buvo pateikti beveik tuo pačiu metu, nebuvo stabdomos ir jose buvo priimami pareiškėjams palankūs sprendimai. Todėl sprendimas atmesti apeliantės skundą pažeidžia lygiateisiškumo principą ir yra diskriminuojantis.
  4. Apeliantė pažymi, kad ji negalėjo ginti savo teisių dėl netinkamų kompensavimo dydžių tol, kol administracinė byla nebuvo iki galo išnagrinėta. Atsižvelgusi į tai, kad apeliantei pagal Grąžinimo įstatymą bus grąžinta tik dalis darbo užmokesčio nepriemokos (1 642,20 Lt), apeliantė laikosi pozicijos, jog Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas, jis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir pažeidžia apeliantės teises.
  5. Atsakovas Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą.
  6. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą skundą atmesti. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymo nuostatas, atsakovas pažymi, kad jis neturi pagrindo sutikti su apeliantės reikalavimu priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes Valdybai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12

  1. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
  2. Nors pareiškėja L. B. apeliaciniame skunde prašo priteisti didesnę darbo užmokesčio nepriemokos sumą nei buvo nurodžiusi skunde ir ją prašo priteisti iš kito atsakovo, t. y. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos, o ne iš Valdybos, kaip prašė skunde, tačiau ginčo ribos apibrėžiamos pagal skunde suformuluotą skundo pagrindą ir dalyką. Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovo Valdybos.
  3. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą ginčo laikotarpiu dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą, pažymėjo, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
  4. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad šioje byloje buvo nukrypta nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių, kad administracinė byla buvo nepagrįstai sustabdyta, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas, jis prieštarauja Konstitucijai, o sprendimas atmesti skundą pažeidžia lygiateisiškumo principą ir yra diskriminuojantis.
  5. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su apeliantės (karjeros valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.
  6. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantė negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jai bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.
  7. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  8. Dėl apeliantės argumento, kad analogiškose administracinėse bylose Nr. I-1587-142/2014, Nr. I-1581-789/2014, Nr. I-1969-789/2014 ir Nr. I-1573-142/2014 buvo priimti sprendimai priteisti pareiškėjams neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teisėjų kolegija primena, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Apeliantė nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.
  9. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjos reikalavimą priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir tinkamais precedentais, byloje nesiremtina apeliaciniame skunde paminėtais pavieniais apygardų administracinių teismų sprendimais, kuriais valstybės tarnautojams buvo priteistos darbo užmokesčio nepriemokos.
  10. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Valdybai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantės patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantės skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantės prašomo jos pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Valdybos. Apeliantės argumentai, kad administracinė byla buvo nepagrįstai stabdoma ir kad jos skundas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.
  11. Nors apeliantė šioje byloje nėra pareiškusi prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, tačiau apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad jai turėjo (turi) būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas, jis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir pažeidžia apeliantės teises.
  12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatė neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Apeliantės teiginys, jog jai turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis, iš esmės prieštarauja šioje nutartyje nurodytiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, nes, kaip jau minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Skaičiavimai, kokia darbo užmokesčio dalis apeliantei ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta ir kokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis grąžintina / negrąžintina pagal Grąžinimo įstatymą, patys savaime neleidžia abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytų nekompensuojamų valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (atlyginimo) procentų (2 ir 4,5) atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.
  13. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliantės apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą atmesti.

15Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai