Byla 2A-701-178/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės ,,Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2091-232/2017 pagal ieškovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei ,,Gjensidige“ dėl draudžiamojo įvykio pripažinimo ir draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė-firma „VITI“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Sareme sistemos“ (išregistruota).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau tekste – ir VSAT) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti AB firmos „VITI“ sutartinių įsipareigojimų pagal 2005 m. gruodžio 8 d. rangos sutartį neįvykdymą draudžiamuoju įvykiu; priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ VSAT naudai draudimo išmoką 103 760,71 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu AB firma „VITI“ 2005 m. gruodžio 8 d. sudarė rangos sutartį Nr. (1)-16-211, kuria AB firma „VITI“, be kita ko, įsipareigojo įrengti VSAT Paluknio bazėje meteorologinę sistemą. AB firma „VITI“ savo įsipareigojimus pagal rangos sutartį užtikrino 2005 m. gruodžio 13 d. ADB „Reso Europa“ (kurios teises vėliau perėmė ADB „Gjensidige“) laidavimo raštu Nr. AL 003869. Draudimo sutarties galiojimo terminas, nurodytas polise – iki 2008 m. vasario 28 d., pratęstas iki 2008 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi AB firma „VITI“ buvo įpareigota per 6 mėnesius savo sąskaita VSAT Paluknio bazėje įdiegti meteorologinę sistemą pagal UAB „Telekonta“ parengtą techninį planą, tačiau minėto teismo įpareigojimo AB firma „VITI“ nėra įvykdžiusi. Kadangi trečiasis asmuo vengė vykdyti įsipareigojimus, ieškovė 2008 m. liepos 8 d. kreipėsi į atsakovę ADB „Gjensidige“ dėl 103 760,71 Eur draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino, pripažino AB firmos „VITI“ sutartinių įsipareigojimų pagal 2005 m. gruodžio 8 d. rangos sutartį neįvykdymą draudžiamuoju įvykiu; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 103 760,71 Eur draudimo išmokos; priteisė iš atsakovės valstybės naudai 2 195,74 Eur žyminio mokesčio ir 16,65 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
  2. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, jog ginčo santykiams taikytinas reikalavimams iš draudimo teisinių santykių CK 125 straipsnio 7 dalyje nustatytas vienerių metų senaties terminas. Teismas pritarė ieškovės argumentams, kad ieškinio senaties terminą nutraukė atsakovės veiksmai, liudijantys, kad ji prievolę pripažįsta – iš atsakovės Vilniaus mieto 2 apylinkės teismui teikto prašymo dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu teksto akivaizdu, kad draudikas pripažįsta tebenagrinėjantis užsakovo pretenziją dėl draudėjo netinkamai atliktų (neatliktų) darbų ir kad šios pretenzijos tenkinimas ar atmetimas priklauso ir nuo vykstančio ginčo tarp draudėjo subrangovo ir įrangos pardavėjo. Be to, draudikui buvo žinoma, jog dėl įsipareigojimų, kuriuos jis buvo apdraudęs, atlikimo vyksta dar vienas teisminis ginčas civilinėje byloje Nr. 8208-585/2009 (šioje byloje draudikas taip pat dalyvavo trečiuoju asmeniu). Pastarojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 3 d. sprendimu patenkino VSAT ieškinį, AB firmą „VITI“ įpareigojo įdiegti Paluknio aviacijos bazėje metrologinę sistemą pagal UAB „Telekonta“ parengtą techninį planą, sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2014 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-584-560/2014 palikus šį sprendimą nepakeistą. AB firmai „VITI“ neįvykdžius teismo įpareigojimo per 6 mėnesius (t. y. iki 2014 m. gruodžio 16 d.) savo sąskaita įdiegti metrologinę sistemą, laikytina, jog ieškinio senaties terminas ieškovei kreiptis į draudiką dėl nuostolių atlyginimo prasidėjo 2014 m. gruodžio 17 d. Ieškovė ieškinį pateikė 2015 m. lapkričio 16 d., nepraleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino.
  3. Teismas vertino, jog civilinėje byloje Nr. 8208-585/2009 dėl AB firmos „VITI“ įpareigojimo įdiegti meteorologinę sistemą nustatyti faktai laikytini prejudiciniais. Šioje byloje teismai atmetė AB firmos „VITI“ argumentus, kad meteorologinė stotelė tinkamai nefunkcionuoja tik dėl techninio projekto trūkumų ir konstatavo, jog byloje esantys duomenys leidžia daryti priešingas išvadas. Teismai sprendė, jog nustatyti objekto trūkumai, kurių buvimo neginčijo ir pati AB firma „VITI“, kilo dėl atsakovės nekokybiškai atliktų darbų, nesilaikant techninio projekto reikalavimų, kurie egzistavo jau 2007 m. gegužės 31 d. baigtų statybos darbų perėmimo pažymos pasirašymo momentu. Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-128-433/2010, sprendžiant ginčą tarp draudėjo subrangovo ir įrangos pardavėjo, nustatyti faktai patvirtina, jog iš pat pradžių jau įsigyjant reikiamą įrangą ji neatitiko aviacinei meteorologinei įrangai keliamų reikalavimų.
  4. Teismas, spręsdamas nuostolių dydžio klausimą, vadovavosi ieškovės pateiktais duomenimis pažymoje apie jos vykdytą tiekėjų apklausą. Teismas atmetė atsakovės argumentą, jog apklausoje dalyvavusių tiekėjų kainos labai skiriasi, nes šis skirtumas paaiškinamas tuo, jog vienas tiekėjas kainą nurodo neįskaičiuodamas atsarginių detalių, personalo mokymo, įrangos siuntimo, diegimo, derinimo, kitas nurodo visą darbų vertę.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atsakovė ADB „Gjensidige“ (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nevertino atsakovės argumentų, kad atsakovė ir AB firma „VITI“ susitarė dėl atlikimo laidavimo draudimo, o ne dėl garantinio termino laidavimo draudimo. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais konstatavo, kad AB firma „VITI“ įvykdė rangos sutartį, bet su trūkumais (prejudiciniai faktai). Kai rangovas perduoda, o užsakovas priima darbų rezultatą, darbų atlikimo stadija baigiasi ir prasideda objekto garantinės apsaugos laikotarpis. Rangos sutarties dalyviai patvirtino, kad darbai atlikti ir perduoti užsakovui VSAT bei prasidėjo garantinis terminas. Kadangi draudimo sutartyje nebuvo sutarta dėl garantinio laikotarpio laidavimo draudimo varianto, o tik dėl atlikimo laidavimo draudimo, draudimo išmoka nepriteistina.
    2. Laidavimo draudimo sutartis yra nuostolių draudimo sutartis. Kadangi laidavimo draudimas nėra sumų draudimas, kuomet išmoka mokama nepaisant to, ar žala jau yra atlyginta (išmoka neįskaitoma į žalą), todėl naudos gavėjas (šiuo atveju ieškovė) negali gauti draudimo išmokos tuo pačiu išsaugodama teisę į žalos kompensavimą ar trūkumų ištaisymą natūra iš atsakingo asmens. Šiuo atveju ieškovė nepagrįstai praturtėtų, nes ji turėtų teisę į nuostolių atlyginimą draudimo išmokos forma ir taip pat išsaugotų teisę pagal įsiteisėjusį sprendimą ankstesnėje byloje reikalauti iš AB firma „VITI“ ištaisyti statybos darbų trūkumus. Ieškovė aktyviai siekia teismo sprendimo ankstesnėje byloje įvykdymo, nes kreipėsi į antstolį dėl priverstinio vykdymo. Taigi ieškovė jau anksčiau pasirinko savo teisių gynimo būdą, t. y. prašė ištaisyti darbų trūkumus, o draudiko atžvilgiu reikalavimo atsisakė.
    3. Nagrinėjamoje byloje žalos dydį privalėjo įrodyti ieškovė, tačiau to nepadarė. Abiejų apklausoje dalyvavusių tiekėjų pasiūlymai yra labai skirtingi, tačiau visi jie yra visiškai nedetalizuoti. Todėl vadovautinasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-926/2012 panašioje situacijoje pateiktais teismo išaiškinimais, kad ieškovė neįrodė patirto nuostolio, nes pateikė tik lokalines sąmatas, kurios nebuvo detalizuotos. Teismas siūlė ieškovei pateikti papildomus nuostolio dydį pagrindžiančius įrodymus, tačiau ieškovė jų nepateikė bei neprašė skirti teismo ekspertizės.
    4. Draudimo išmokos mokėjimo prievolė turi būti įvykdyta per 30 kalendorinių dienų nuo visos reikšmingos informacijos gavimo (Draudimo įstatymo 96 str. 2 d.), todėl ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama su draudimo išmokos prievolės įvykdymo termino pabaiga (CK 1.127 str. 2 d.). Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo išmokos prievolė atsirado tik suėjus 6 mėnesių terminui nuo sprendimo dėl statybos darbų trūkumų pašalinimo įsiteisėjimo, nes draudimo išmokos ir statybos darbų trūkumų šalinimo prievolės yra savarankiškos (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-320/2008). Šiuo atveju senaties terminas baigėsi 2009 m. rugpjūčio 28 d., t. y. praėjus metams nuo termino draudimo išmokai sumokėti (30 dienų nuo papildomos informacijos iš ieškovės gavimo 2008 m. liepos 28 d.). Vienerių metų ieškinio senaties terminas praleistas jį skaičiuojant ir nuo to momento, kai suėjo 30 dienų terminas draudimo išmokai išmokėti nuo teismo sprendimo, įpareigojančio AB firmą „VITI“ įrengti meteorologinę stotelę, įsiteisėjimo.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė VSAT prašo skundą atmesti, prideda papildomus įrodymus. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Nors darbai iš AB firmos „VITI“ buvo priimti 2007 m. gegužės 31 d., tačiau jiems inžinieriaus nebuvo išduota atlikimo pažyma, kaip tą numato Tarptautinės inžinierių konsultantų federacijos patvirtintų Statybos sutarties sąlygų atsakomybės už defektus skyriaus 11.9 punktas. Kadangi rangos sutarties netinkamas vykdymas teismų įsiteisėjusiais sprendimais konstatuotas dar 2007 m. gegužės 31 d. baigtų darbų perėmimo pažymos pasirašymo metu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad VSAT reikalavimas turi būti kildinamas iš garantinių įsipareigojimų nevykdymo ir kad šiuo atveju draudimo apsauga tokio atvejo neapima.
    2. Ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs ir prasidėjo iš naujo nuo 2014 m. gruodžio 16 d., kuomet paaiškėjo, kad AB firma „VITI“ neįvykdė įsipareigojimo, nustatyto Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartyje, t. y. neįdiegė meteorologinės sistemos. Be to, VSAT buvo aktyvi, gindama savo teises, nesukūrė atsakovei teisėtų lūkesčių manyti, jog ji atsisako savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista.
    3. Kadangi meteorologinės sistemos kaina atskirai nėra išskaičiuota, VSAT atliko galimų tiekėjų apklausą. Tiekėjų apklausos pažyma yra užpildoma tik atlikus viešojo pirkimo procedūras, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu, ir laikoma oficialiu dokumentu.
    4. Nepaisant AB firmos „VITI“ vadovui paskirtų baudų už teismo sprendimo nevykdymą, teismo sprendimai, įpareigojantys rangovą įrengti meteorologinę sistemą VSAT aviacijos bazėje, ir toliau nevykdomi.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo AB firma „VITI“ prašo skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Trečiasis asmuo, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pateikia argumentus, iš esmės analogiškus atsakovės apeliacinio skundo argumentams. Papildomai pažymi, kad apeliantė civilinėse bylose, susijusiose su rangos sutarties vykdymu, niekada neišreiškė savo pozicijos, kad pripažįsta savo prievolę mokėti draudimo išmoką. Teisminiai ginčai negalėjo turėti įtakos ieškinio senaties termino pradžiai, apeliantės dalyvavimas šiose bylose trečiuoju asmeniu susijęs tik su teismo sprendimų galima įtaka jos teisėms ir pareigoms ateityje. Ieškovė neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių ieškovė jį praleido.
    2. Tiekėjų apklausos pažymoje kaina apskaičiuota 2008 m. Ši pažyma nepagrindžia meteorologinės sistemos įrengimo vertės, juo labiau šios dienos rinkos vertės. Meteorologinės stotelės įrengimo darbai būtų atliekami šių dienų rinkos kainomis, o ne kainomis, buvusiomis prieš devynis metus. Ieškovė nepaaiškino, kodėl remiasi didžiausią kainą pasiūliusio tiekėjo skaičiavimais, nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų prašomą priteisti sumą.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  3. Byloje kilo ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo pagal šalių sudarytą darbų atlikimo laidavimo draudimo sutartį. Ieškovė nurodė, kad trečiasis asmuo AB firma „VITI“ (toliau – VITI) netinkamai atliko darbus pagal ieškovės su šiuo trečiuoju asmeniu sudarytą rangos sutartį. Remiantis ieškovės ir apeliantės 2005 m. sudaryta draudimo sutartimi, kurios pradinis galiojimas iki 2008 m. vasario 28 d. buvo pratęstas iki 2008 m. gruodžio 1 d., ieškovė iš apeliantės prašo priteisti, pripažinus rangos sutarties netinkamą įvykdymą draudiminiu įvykiu, draudimo išmoką. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka.
  4. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5Dėl ieškinio senaties

  1. Byloje apeliantė gynėsi, be kita ko, praleistu ieškinio senaties terminu reikalavimui išmokėti draudimo išmoką. Kaip matyti iš šalių procesinių dokumentų, iš esmės nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes ginčas kyla iš draudimo teisinių santykių (todėl šiuo aspektu išsamiau teisėjų kolegija nepasisako). Taigi, ginčo išsprendimui visų pirma reikšminga nustatyti, ar ieškinio senaties terminas nagrinėjamo ieškinio pareiškimui yra (ne)praleistas, nes jo praleidimas, jei nėra sąlygų jo atnaujinimui, yra savarankiškas pagrindas ieškinio atmetimui net ir nepriklausomai nuo to, ar įvykis pripažintinas draudiminiu. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, galima tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.
  2. Nagrinėjamas ieškinys teismui pateiktas 2015 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu laikytina 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. tuomet, kai pasibaigė šešių mėnesių terminas, skirtas VITI Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1826-864/2012 nustatytam įpareigojimui įvykdyti – per šešis mėnesius savo sąskaita Valstybės sienos apsaugos tarnybos Paluknio aviacijos bazėje įdiegti meteorologinę sistemą pagal UAB „Telekonta“ parengtą techninį projektą (kitaip tariant – pašalinti darbų pagal ieškovės ir VITI rangos sutartį trūkumus). Teisėjų kolegija, pripažindama iš dalies apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu pagrįstais, nesutinka su tokia teismo išvada.
  3. Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši teisė buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-447/2008; kt.). Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
  4. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytinas momentas, kai pasibaigė šešių mėnesių terminas, skirtas VITI Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1826-864/2012 nustatytam įpareigojimui pašalinti darbų trūkumus įvykdyti. Tačiau sutiktina su apeliante, kad prievolės dėl draudimo išmokos ir dėl darbų trūkumų šalinimo yra skirtingų subjektų prievolės ir savarankiškos. Nagrinėjimai iš draudimo sutarties kylančiai bylai su draudiku ieškinio senaties termino pradžios nustatymui reikšminga yra tai, nuo kada atsirado ieškovės teisė į ieškinį būtent draudikui (apeliantei), t. y. kada ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie tai, jog draudikas nepagrįstai atsisako arba kitais savo veiksmais/neveikimu leidžia suprasti vengsiantis mokėti draudimo išmoką.
  5. CK 6.1012 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Nagrinėjamu atveju pagal šalių sudarytą draudimo sutartį ieškovė apie tokį įvykį turėjo pranešti per penkias dienas (ADB RESO Europa Atsakomybės laidavimo užtikrinant tinkamą prievolių įvykdymą savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 029 (toliau –Taisyklės) 10.2 punkto b) papunktis).
  6. Ieškovė dėl draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi į apeliantę 2008 m. liepos 8 d. raštu Nr. 921)-14-2775 (1 t., b.l. 18-19). Taigi, akivaizdu, jog jau tuomet ieškovė manė, kad įvyko draudiminis įvykis ir dėl to pagrindas gauti draudimo išmoką iš esmės egzistuoja. 2008 m. liepos 15 d. apeliantė paprašė patikslinti informaciją, 2008 m. liepos 28 d. ieškovė suteikė papildomą informaciją (1 t., b.l. 20, 21-24). Pagal Taisyklių 11.8 punktą draudimo išmoka turi būti išmokama ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai gauta visa reikšminga informacija nustatant draudiminio įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė po to būtų suteikusi ieškovei kokią nors informaciją apie tolesnio tyrimo eigos reikalingumą, draudimo išmokos (ne)mokėjimo priežastis ir aplinkybes, kita vertus, taip pat nėra duomenų apie ieškovės domėjimąsi ar pretenzijas dėl itin ilgą laiką neišmokamos draudimo išmokos. Šiame kontekste pažymėtina kasacinio teismo suformuluota taisyklė (nors ir ne analogiškoje byloje) apie ieškinio senaties termino pradžią draudimo teisiniuose santykiuose, o būtent: „Kai atsakingas draudikas pažeidžia <…> nustatytą 30 dienų terminą <…> t. y. nepriima jokio sprendimo ir (ar) nukentėjęs trečiasis asmuo negauna atsakingo draudiko atsakymo į pretenziją, praėjus nustatytam terminui pradedamas skaičiuoti vienerių metų ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos teisės gauti draudimo išmoką (jos dalį). Šis terminas skaičiuojamas ta pačia tvarka, jeigu gaunamas atsakymas iš draudiko, bet netenkinama pretenzija ar ji tenkinama iš dalies, tačiau nukentėjęs asmuo su tokiu atsakymu nesutinka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).
  7. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į 19 punkte nurodytas faktines aplinkybes, yra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti laikoma 2008 m. rugpjūčio 28 d., t. y. kai pateikus papildomą informaciją iš draudiko per 30 dienų nebuvo gauta jokio atsakymo. Iš esmės tokią poziciją galima įžvelgti ir pačios ieškovės aiškinimuose – tiek ieškinyje, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad ieškinio senatį nutraukė apeliantės 2009 m. vasario 6 d., t. y. pusmečiu vėlesnis prašymas įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-128-433/2010 (1 t., b.l. 28). Tai reiškia, kad pati ieškovė laiko, jog ieškinio senaties termino eiga jau buvo prasidėjusi anksčiau nei 2009 m. vasario 6 d. (priešingu atveju ir nebūtų ką nutraukti).
  8. Teisėjų kolegija nepripažįsta iš esmės pagrįstais ieškovės argumentų dėl 2009 m. vasario 6 d. prašyme (neva) išreikšto apeliantės prievolės ieškovei pripažinimo kaip pagrindo ieškinio senaties termino eigos nutraukimui (CK 1.130 str. 2 d.).
  9. Visų pirma, į bylą Nr. 2-128-433/2010 apeliantė įstojo tik ieškovės siūlymu. Toje byloje šalimis buvo visiškai kitos bendrovės ir joje buvo sprendžiamas būtent tarp jų kilęs ginčas dėl atsiskaitymų už parduotą meteorologinę stotelę (VITI darbų trūkumai siejami būtent su jos įrengimu) bei jos pirkimo pardavimo sutarties teisėtumo. Joks ginčas tarp ieškovės ir apeliantės toje byloje nebuvo sprendžiamas, visi nagrinėjamos bylos dalyviai (išskyrus UAB „Sareme sistemos“) buvo toje byloje trečiaisiais asmenimis, todėl nei buvo reikalas apeliantei pripažinti ar nepripažinti savo egzistuojančią prievolę dėl draudimo išmokos išmokėjimo kitam trečiajam asmeniui, nei tai atsispindi civilinės bylos Nr. 2-128-433/2010 teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendime. Antra, tokios prievolės pripažinimo toje byloje nebuvo ir faktiškai. Iš 2010 m. vasario 12 d. sprendimo 7 lapo matyti, kad apeliantė jos galimos prievolės pripažinimo aspektu iš viso teigė priešingai nei traktuoja ieškovė – „manytina, kad sumontuota meteorologinė stotelė visiškai atitinka UAB „Telekonta“ techninio projekto specifikacijas“ <...> „ieškovas pardavė tinkamą meteorologinę stotelę, visiškai atitinkančią jai pagal techninį projektą keliamus reikalavimus“. Tai reiškia, kad apeliantė toje byloje faktiškai nepripažino VITI darbų trūkumų (todėl atitinkamai – prievolės mokėti draudimo išmoką ieškovei). Šiame kontekste pastebėtina, kad iš tokios apeliantės pozicijos toje byloje ieškovei bent jau tada galėjo būti aišku, kad draudimo išmokos mokėti nesirengiama (kitaip tariant, ieškinio senaties terminas, jei laikyti, kad jis neprasidėjo 2008 m. rugpjūčio 28 d., galėtų prasidėti bent jau nuo paminėtos apeliantės toje byloje pozicijos, išdėstytos 2009 m. vasario 19 d. atsiliepime į ieškinį ir priešieškinį, pareiškimo momento). Kartu tokia apeliantės pozicija toje byloje nepatvirtina skundžiamame sprendime padarytos teismo išvados, kad apeliantės įstojimas į paminėtą bylą savaime reiškia pripažinimą, jog ieškovės pretenzija tebenagrinėjama. Trečia, ir iš paties 2009 m. vasario 6 d. prašymo turinio taip pat nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad jame apeliantė pripažino prievolę išmokėti draudimo išmoką – iš jo matyti, kad apeliantė pripažino tik draudiminių santykių su ieškove egzistavimą, pretenzijos dėl draudimo išmokos gavimą ir atitinkamai galimą sprendimo įtaką draudimo išmokos mokėjimui, bet, kaip minėta, ne VITI atliktų darbų trūkumus (kitaip tariant – draudiminį įvykį) ir egzistuojančią prievolę sumokėti draudimo išmoką. Prašymo turinys vėlgi nepatvirtina skundžiamo sprendimo išvados apie tebevykstantį pretenzijos nagrinėjimą. Todėl nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti išvadų, kad 2009 m. vasario 6 d. prašymas savaime lemia vertinimą, jog ieškinio senaties termino eiga buvo nutraukta ar, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtino tebevykstantį draudiminio įvykio tyrimą. Pažymėtina, kad ir pastarasis teismo pateiktas 2009 m. vasario 6 d. prašymo vertinimas, turint galvoje, kad apskritai joks atsakymas iš draudiko praėjus net ir daugiau nei pusmečiui po papildomos informacijos pateikimo nebuvo gautas, šios nutarties 19 punkte nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste nesuponuoja kitokio nei nurodyta nutarties 20 punkte ieškinio senaties termino eigos pradžios momento ir galėtų būti reikšmingas nebent svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.
  10. 2009 m. gruodžio 21 d. Vilniaus apygardos teisme gautas ieškinys, kuriame ieškovė prašė įpareigoti atsakovę VITI per šešis mėnesius savo sąskaita Valstybės sienos apsaugos tarnybos Paluknio aviacijos bazėje įdiegti meteorologinę sistemą pagal UAB „Telekonta“ parengtą techninį projektą, o atsisakius tai daryti – priteisti nuostolius (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1826-864/2012, teismo proceso Nr. 2-55-3-03636-2009-4). Jame atsakovu taip pat buvo patrauktas draudikas (nagrinėjamos bylos apeliantė). Tačiau po teismo nustatyto termino ieškinio trūkumams šalinti, ieškovė patikslintame 2010 m. sausio 15 d. ieškinyje nebetraukė draudiko ne tik atsakovu, bet ir trečiuoju asmeniu, nebereikalavo nuostolių atlyginimo, buvo reiškiamas reikalavimas tik VITI dėl darbų trūkumų šalinimo. Vėliau 2011 m. rugsėjo 21 d. protokoline nutartimi įtraukus į bylą apeliantę trečiuoju asmeniu, ji byloje palaikė VITI poziciją ir prašė ieškinį atmesti. Todėl yra pagrindas manyti, kad ieškovė, nors nuo pretenzijos draudikui pateikimo iki patikslinto ieškinio pateikimo buvo praėję beveik pusantrų metų, savo teisių gynimo būdu pasirinko ne draudimo išmokos gavimą, o siekį realiai pašalinti darbų trūkumus, be to, apie apeliantės poziciją, liudijančią apie neketinimą mokėti draudimo išmokos, dar kartą sužinojo 2011 m. Toje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo tenkintas ieškovės reikalavimas, įsiteisėjo tik 2014 m. birželio 16 d.
  11. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šios nutarties 19-23 punktuose nurodytų aplinkybių visiškai pagrįsta spręsti, jog ieškovė per trejų metų laikotarpį net ir ne vieną kartą (paskutinį – 2011 m.) iš esmės turėjo suprasti, jog apeliantė nesirengia tenkinti pretenzijos dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Juo labiau tokią išvadą dėl situacijos draudimo išmokos gavimo atžvilgiu vertinimo lemtų rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartas (nutarties 16 punktas). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti, jog ieškinio draudikui senaties terminas yra praleistas.
  12. Kita vertus, nepaisant to, jog 2007 m. gegužės 31 d. buvo pasirašyta baigtų statybos darbų perėmimo pažyma, rangovas (VITI) 2007 m. birželio 28 d. raštu užtikrino, jog įrengs meteorologinę sistemą pagal techninio projekto specifikacijose nurodytus reikalavimus. Iš bylos duomenų ir visų tolesnių ieškovės veiksmų matyti, kad ji atkakliai siekė (ir tebesiekia iki šiol), jog rangovas realiai pašalintų savo darbų trūkumus, nes tai geriau nei nuostolių kompensavimas pašalintų jos teisės pažeidimą. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovė apskritai atsisakė draudimo išmokos, nesirūpino savo teisių gynimu ir elgėsi abejingai vykdyto projekto ar kilusių pasekmių atžvilgiu, tik šiuo atveju prioritetas buvo teikiamas ne draudimo išmokai, o realiam darbų tinkamam atlikimui. Pastaruoju aspektu ieškovė aktyviai gynė ir tebegina savo teises reikalaudama Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. civilinėje byloje Nr. 2-1826-864/2012 sprendimo priverstinio vykdymo.
  13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų teisinga ir vertinti tik ieškovės nepakankamą apdairumą dėl ieškinio nepateikimo draudikui anksčiau ir visiškai ignoruoti draudiko elgesį, juo labiau, kad ir ieškovės elgesys, esant kitokiam – kaip Taisyklėse numatyta – draudiko elgesiui, galimai būtų buvęs draudiko atžvilgiu kitoks. Nors ieškovė, kaip minėta, jau seniau turėjo suprasti apie neigiamą apeliantės nusistatymą draudimo išmokos išmokėjimo atžvilgiu, tokia išvada daroma labiau iš išvestinių duomenų – iš ilgo laikotarpio, per kurį neteiktas atsakymas į pretenziją, apeliantės pozicijos kitose bylose ir pan. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima nematyti paties draudiko elgesio tam tikro neapibrėžtumo ir nebūtų teisinga ginti jį vien tik ieškinio senaties terminu situacijoje, kai jis pats, akivaizdžiai pažeisdamas Taisyklių 11.5 - 11.8 punktų jam keliamus reikalavimus, gavęs iš ieškovės papildomą informaciją dėl pretenzijos, per visą laiką neteikė ieškovei jokios tiesioginės informacijos, t. y. ar tyrimas tęsiamas ir reikalinga dar kokia nors informacija, ar baigtas tenkinant ar netenkinant pretenziją iš dalies ar visiškai, ar dėl kokių nors priežasčių draudimo išmokos išmokėjimas atidedamas ir pan.
  14. Atsižvelgiant į 25, 26 punkte nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pakankamas pagrindas ieškinio senaties termino atnaujinimui (CK 1.131 str. 2 d.).

6Dėl draudiminio įvykio

  1. Apeliantės nuomone, ieškovei priėmus atliktus darbus, prasidėjo garantinis laikotarpis, o šiam laikotarpiui VITI ir apeliantė draudimo sutarties nebuvo sudariusi. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog apeliantė ir VITI susitarė dėl atlikimo laidavimo draudimo, o ne dėl garantinio termino laidavimo draudimo.
  2. Ieškovė nurodo, kad 2007 m. gegužės 31 d. pasirašant Baigtų statybos darbų perėmimo pažymą faktiškai buvo aišku, jog meteorologinė sistema pagal techninio projekto specifikacijose nurodytus reikalavimus nėra įrengta ir pažyma pasirašoma siekiant neprarasti europinio finansavimo, kartu rangovui įsipareigojant atlikti netinkamai atliktus darbus artimiausioje ateityje. Taigi, toks ieškovės aiškinimas paneigtų apeliantės teiginius, jog vien dėl pažymos pasirašymo fakto rangos sutarties šalių santykiai dėl trūkumų šalinimo tapo jau tik dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių trūkumų šalinimo santykiais. Kita vertus, tokia ieškovės – kaip suinteresuoto asmens – pozicija, ją vertinant atskirai, galėtų būti ir kvestionuotina. Tačiau reikšminga aplinkybė, patvirtinanti ieškovės versiją, yra tai, kad pirmiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1826-864/2012 teismai, remdamiesi, be kita ko, ekspertų išvadomis, konstatavo nekokybiško darbų atlikimo fakto jau 2007 m. gegužės 31 d. pažymos pasirašymo metu egzistavimą. Būtent tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl nors teismas atskirai ir neaptarė argumentų dėl garantinio termino laidavimo draudimo, iš skundžiamame sprendime nurodytų motyvų matyti, kad teismas, atsižvelgęs į kitoje byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė dėl atlikimo laidavimo draudimo santykių egzistavimo.
  3. Pagal Taisyklių 4.3 punkto a) papunktį draudiminiu įvykiu atlikimo laidavimo draudimo atveju yra draudėjo atliktų darbų neatitikimas statybos objekto rangos sutartyje keliamų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo, juo labiau, esant teismų sprendimams, kad darbai atlikti nekokybiškai. Tai atsitiko bei nustatyta galiojant VITI ir apeliantės sudarytai draudimo sutarčiai. Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo motyvų pagrindu neturi pagrindo pripažinti, kad įvykis laikytinas nedraudžiamuoju.

7Dėl draudimo išmokos priteisimo

  1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo priteisimo ir jos dydžio, nurodė tik tai, kad apeliantė neprašė paskirti ekspertizės ir dėl to yra pagrindas priteisti žalą vadovaujantis ieškovės pateiktos pažymos apie vykdytą tiekėjų apklausą duomenimis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir esančių įrodymų pagrindu išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
  2. Kaip minėta, ieškovė prioritetiniu savo teisių gynimo būdu pasirinko reikalavimą rangovui pašalinti darbų trūkumus, yra įsiteisėjęs tokį reikalavimą tenkinantis 2012 m. liepos 3 d. teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir visiškai nepasisakė dėl tokio ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo bei šio teismo sprendimo reikšmės nagrinėjamam ginčui. Jei pripažinti, kad teismo sprendimu ieškovės teisės yra/bus apgintos jos pasirinktu prioritetiniu teisių gynimo būdu, nebūtų pagrindo tas pačias teises ginti dar kartą, nes tokiu atveju, jei VITI įvykdytų 2012 m. liepos 3 d. teismo sprendime nustatytą įpareigojimą pašalinti darbų trūkumus, draudimo išmokos priteisimu ieškovei būtų sukurta, kaip nurodo apeliantė, nepagrįsto praturtėjimo situacija. Atitinkamai VITI, net ir įvykdžiusi teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą, galimai patirtų nuostolius dar ir dėl atgręžtinio draudiko reikalavimo (Taisyklių 10.2 p. d) papunktis). Kita vertus, iš civilinės bylos Nr. 2-1826-864/2012 duomenų matyti, kad VITI ne tik nėra įvykdžiusi teismo sprendimu nustatyto įpareigojimo, bet ir nurodo negalinti jo realiai įvykdyti apskritai. Šiame kontekste pastebėtina, kad VITI toje byloje pateiktame 2017 m. vasario 7 d. prašyme prašo pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką priteisiant nuostolius sprendimo neįvykdymo atveju, bet ieškovė su tuo nesutinka (nutartis dėl šio prašymo yra apskųsta Vilniaus apygardos teismui). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nepasisakė, ar įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra/nėra pakankamai apginamos ieškovės teisės ir kodėl daroma išvada, jog draudimo išmoka priteistina nepaisant įsiteisėjusio 2012 m. liepos 3 d. sprendimo. Neaišku ir tai, ar (ne)bus pakeista, o jei bus – tai kaip šio sprendimo vykdymo tvarka.
  3. Žalos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Jei šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jį gali nustatyti teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Taigi, visų pirma ieškovas jam prieinamomis priemonėmis turi teikti įrodymus, kurių pagrindu galima būtų nustatyti žalos faktą ir dydį.
  4. Atsakovas turi teisę apskritai nesutikti su žalos faktu ar ieškovo nurodomu žalos dydžiu, o siekdamas įrodyti kitokį žalos dydį nei pagrindžia ieškovas, turi pareigą teikti savo argumentus ir įrodymus (CPK 12, 178 str.). Tačiau bet kuriuo atveju tai, kad atsakovas neteikia kitokį nei nurodo ieškovas žalos dydį įrodančių įrodymų, savaime nelemia žemesnio ieškovo įrodinėjimo pareigos standarto, kitaip tariant, tai nereiškia, kad tokiu atveju ieškinio tenkinimui pakanka vien savo nuožiūra ieškovo deklaruoto žalos dydžio ar grindžiamo akivaizdžiai abejones keliančiais įrodymais (kaip nagrinėjamu atveju).
  5. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 179 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, kad tiek dispozityviosiose, tiek nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Taip pat yra konstatuota, jog rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 str.). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas turi įgyvendinti diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
  6. Pagal Taisyklių 11.4 punkto b) papunktį darbų atlikimo laidavimo draudimo atveju draudimo išmokos dydis nustatomas pagal užsakovo, draudėjo bei trečiųjų asmenų pateiktus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas žalos dydžiui nustatyti rėmėsi tik ieškovės 2008 m. atlikta tiekėjų apklausos „Meteorologinės stoties Aviacijos rinktinės bazėje įrengimo preliminarios kainos nustatymas“ duomenimis (1 t., b.l. 26 - 27), nesiaiškino ir netyrė nei šios apklausos duomenų, pagrindžiančių nurodytas kainas, turinio, nei kitų byloje esančių įrodymų. Visų pirma, ši apklausa atlikta prieš devynerius metus, vien dėl ko šių duomenų aktualumas abejotinas. Antra, vienas iš apklausos tiekėjų pateikė pasiūlymą dėl 138 876 Lt kainos nurodydamas, kad neįskaičiuotos atsarginės dalys, personalo apmokymas, įrangos siuntimas, diegimas, derinimas, kitas – dėl daugiau nei du kartus didesnės (318 265 Lt) kainos, kuria vadovavosi teismas. Nors pačioje pažymoje apskritai nenurodoma, kas (ne)įskaitoma į pastarąją siūlomą kainą, Aviacijos rinktinės 2008 m. gegužės 9 d. rašte, neaišku, kuo remiantis, nurodoma, kad į šią kainą įskaičiuota įrangos kaina, siuntimo, diegimo, derinimo darbai, kalibravimo instrumentai ir atsarginės dalys, personalo apmokymas (1 t., b.l. 25). Teismas nesiaiškino, kokiems darbams ir kokia apimtimi buvo apklausti tiekėjai, ar VITI buvo įsipareigojusi užtikrinti, pavyzdžiui, aprūpinimą atsarginėmis dalimis, personalo apmokymą ir pan., bei nenurodė, kuo remiantis (išskyrus tai, kad apeliantė neprašė paskirti ekspertizės) yra pagrįsta vadovautis tiekėjo apskritai nedetalizuota būtent 318 265 Lt kaina. Trečia, civilinėje byloje Nr. 2-1826-864/2012 yra teismo nevertintų duomenų, jog pagal VITI užklausas komercinius pasiūlymus teikė UAB „Fima“ – 158 277,04 Lt (be PVM), UAB „ELSIS TS“ – 196 939,60 Lt (su PVM) (bylos Nr. 2-1826-864/2012 3 t., b.l. 53, 54-56). Ketvirta, minėtame Aviacijos rinktinės rašte apskritai vien tik deklaratyviai nurodoma reikalinga papildoma 40 000 Lt suma (ši suma taip pat priteista) meteorologinės stoties parengiamiesiems įrengimo darbams, nors nei jokio šių darbų pobūdžio bei būtinumo, nei paminėtos sumos pagrindimo ieškovė nėra pateikusi.
  7. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio antrojo reikalavimo, pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, užėmė pasyvią poziciją ir dėl to faktiškai netyrė bei neatskleidė reikšmingų šio reikalavimo išsprendimui aplinkybių. Jų nustatinėjimas reikštų naują nagrinėjimą iš esmės, nes tai susiję su teismo pareigos pasiūlyti pateikti šalims papildomus įrodymus realizavimu, be kita ko, ir galimu ekspertizės skyrimu. Be to, nėra aišku ir tai, kaip bus išspręstas klausimas dėl 2012 m. liepos 3 d. teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo (kaip minėta, VITI prašo jį pakeisti priteisiant ieškovei nuostolius).
  8. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria įvykis pripažintas draudiminiu, paliktina nepakeista, o likusi sprendimo dalis naikintina ir toje dalyje byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

9Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria AB firmos VITI įsipareigojimų pagal 2005 m. gruodžio 8 d. rangos sutartį neįvykdymas pripažintas draudiminiu įvykiu, palikti nepakeistą. Kitą sprendimo dalį panaikinti ir toje dalyje bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai