Byla 3K-3-320/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“, trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, bankrutuojančios UAB „Pakrijas“ ir ieškovo UAB „Vilniaus autobusai“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus autobusai“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – bankrutuojanti UAB „Pakrijas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2005 m. vasario 1 d. organizavo kuro pirkimo viešą konkursą, kurį laimėjo trečiasis asmuo. Viešųjų pirkimų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir konkurso sąlygų 14.1 punkte nustatyta pareiga konkurso laimėtojui pateikti ne mažesnės negu 500 tūkst. Lt Lietuvos Respublikoje registruoto banko arba draudimo bendrovės neatšaukiamą garantiją sutartiniams įsipareigojimams užtikrinti. Dėl to trečiasis asmuo ir atsakovas 2004 m. liepos 22 d. sudarė atlikimo laidavimo draudimo sutartį pagal Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisykles. Atsakovas išdavė draudimo polisą ir laidavimo raštą, kuriuo įsipareigojo, gavęs užsakovo raštišką reikalavimą registruotu laišku, per septynias dienas sumokėti jame nurodytas draudėjo (UAB „Pakrijas“) pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, neviršydama bendros 500 tūkst. Lt draudimo sumos. UAB „Pakrijas“ pateikė laidavimo raštą ieškovui. Gavęs laidavimo raštą, ieškovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 11 d. sudarė kuro pirkimo-pardavimo sutartį, kuria UAB „Pakrijas“ įsipareigojo trejus metus tinkamai ir laiku užtikrinti nepertraukiamą kuro tiekimą ieškovui. Ieškovas 2006 m. sausio 25 d. gavo Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą apie tai, kad Vilniaus apygardos teismui paduotas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Pakrijas“ ir, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, areštuotas šios bendrovės turtas. Ieškovo 2006 m. sausio 25 d. įvykusiame viešųjų pirkimų komisijos posėdyje UAB „Pakrijas“ direktorius patvirtino, kad bendrovė neteiks kuro sutartyje nustatytais terminais. Šiame posėdyje nutarta, kad ieškovas kurą laikinai pirks iš UAB „Lukoil Baltija“, bet šis bus išpilstomas UAB „Pakrijas“ degalinėje. Dėl to ieškovas ir trečiasis asmuo 2006 m. sausio 26 d. sudarė kitą kuro išpilstymo sutartį. Ieškovas 2006 m. vasario 14 d. išsiuntė trečiajam asmeniui pretenziją, kurioje iki 2006 m. vasario 26 d. ragino sumokėti 2005 m. balandžio 11 d. kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punkte nustatytą 400 tūkst. Lt baudą už tai, kad neužtikrintas nuolatinis kuro tiekimas. UAB „Pakrijas“ baudos nesumokėjo, todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas sumokėti šią sumą, pastarasis atsisakė tai padaryti. Ieškovas, remdamasis CK 6.78, 6.258 straipsniais, prašė teismo priteisti iš atsakovo 400 tūkst. Lt draudimo išmoką ir 8000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: priteisė ieškovui iš atsakovo 100 tūkst. Lt ir 3000 Lt bylinėjimosi išlaidų; atmetė kitą ieškinio dalį. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovas atsakovo išduotą laidavimo draudimo raštą laikė tinkamu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, jį priėmė, nors ir konkurso sąlygose reikalauta pateikti banko arba draudimo kompanijos neatšaukiamą garantiją. Teismas nepripažino garantija ieškovui pateikto laidavimo. Teismas nurodė, kad toks laidavimo raštas nėra neatšaukiama garantija (finansinė garantija). Teismas rėmėsi CK 6.92 straipsniu, pagal kurį garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma. Teismas pabrėžė, kad laidavimo rašte nustatyta atsakomybės rūšis neaiški, todėl preziumavo, kad laiduotojo atsakomybė solidari. Teismas taip pat manė, kad šio dokumento sąlyga ,,reikalavime išmokėti pagal Sutartį priklausančias sumas turi būti nurodyta, kurias Sutarties sąlygas Draudėjas pažeidė“ įrodo laidavimą esant sąlyginiu sandoriu. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę pagal pirmą pareikalavimą, ir tokia garantija yra besąlyginis garanto įsipareigojimas, o atsakovas laidavimui įvykdyti nustatė septynių dienų terminą. Tai, teismo įsitikinimu, nesuderinama su garantijos esme ir turiniu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad laidavimo rašte yra papildomų sąlygų, t. y. kad toks raštas išduotas pagal Draudimo taisykles bei draudimo sutarties Nr. AL-102083 pagrindu. Draudimo sutarties 6.1 punkte nustatyta, kad draudimo sutarties sudėtinė dalis gali būti laidavimo raštas – dokumentas, suteikiantis užsakovui teisę į draudimo išmoką, susidarius laidavimo rašte ir Draudimo taisyklėse nustatytoms aplinkybėms. Teismo nuomone, tai, kad atsakovo išduotas laidavimo raštas yra laidavimo sutartis, patvirtina ir Atlikimo laidavimo draudimo sutartis Nr. 102083, kurioje įtvirtinta atsakovo pareiga išduoti laidavimo raštą, o išduotame draudimo polise įrašyta, kad jis galioja kartu su laidavimo raštu, ir jame nustatytos Draudimo taisyklės yra sudedamoji ir neatskiriama laidavimo sutarties dalis. Teismas pripažino, kad laidavimo sutartis atitinka ir kitus reikalavimus: nurodyta laidavimo užtikrinimo prievolė, kreditorius ir laiduotojas. Dėl to teismas trečiojo asmens prievolei užtikrinti taikė laidavimo sutartį reglamentuojantį CK 6.76 straipsnį. Teismas nurodė, kad šios laidavimo sutarties objektas – tinkamas UAB ,,Pakrijas“ įsipareigojimų pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį vykdymas. Teismas nustatė, kad įsipareigojimai (kuro tiekimas) neįvykdyti dėl trečiojo asmens bankroto. Teismo nuomone, pasirašydamas kuro pirkimo–pardavimo sutartį, UAB „Pakrijas“ privalėjo tinkamai išanalizuoti savo finansinius pajėgumus, sutarties vykdymo galimybes, numatyti galimus finansinius sutrikimus. Teismas atmetė argumentą, kad trečiasis asmuo neturi pareigos atsakyti pagal nurodytą sutartį ir mokėti joje nustatytą baudą, nes jam iškelta bankroto byla, dėl kurios jis negalėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų; pripažino, kad buvo pagrindas ieškovui reikalauti baudos už trečiojo asmens prievolių nevykdymą ir nurodė, kad ieškovas nepateikė duomenų, kokių nuostolių jis patyrė dėl UAB „Pakrijas“ veiksmų ir dėl kuro pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo su nauju kuro tiekėju – UAB „Lukoil Baltija“. Atsižvelgdamas į netesybų kompensuojamąjį pobūdį, teismas padarė išvadą, kad sutartyje nustatytas baudos dydis neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Dėl to teismas sumažino baudą iki 100 tūkst. Lt. Teismas taip pat pažymėjo, kad laiduotojas, vadovaudamasis CK 6.81 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turėjo galimybę neprisiimti tam tikrų rizikų, nes draudimo įmonės laidavimas yra atlygintinis. Dėl to pagal CK 1.5 straipsnyje nustatytus principus laiduotojas turi pareigą aiškiai nurodyti, už kokias skolininko prievoles neprisiima atsakomybės. Laidavimo sutarties esmė – ūkinė rizika, todėl šiuo atveju ne kreditorius, o laiduotojas privalėjo sekti ir analizuoti skolininko finansinę būklę ir laidavimo sutartimi neprisiimti neprotingos rizikos.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 5 d. nutartimi atmetė ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus bei paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą, taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Kolegijos nuomone, buvo sudarytos dvi skirtingų subjektų savarankiškos sutartys – laidavimo ir draudimo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, draudikui sudarius laidavimo draudimo sutartį su draudėju (UAB ,,Vilniaus autobusai“ skolininku) ir pateikus laidavimo raštą kreditoriui – UAB ,,Vilniaus autobusai“, atsirado laidavimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir draudimo įmonės, suteikusios ieškovui draudimo apsaugą. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad atsakovo prievolė ieškovui dėl trečiojo asmens neįvykdytos prievolės atsirado laidavimo sutarties pagrindu. Teismas pabrėžė, kad laidavimas, jei jis neatitinka garantijai nustatytų reikalavimų, negali būti laikomas garantija vien tik dėl to, kad tokio prievolės užtikrinimo būdo reikalauta konkurso sąlygose (CK 6.70, 6.76, 6.90, 6.92 straipsniai). Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino ir Vilniaus apygardos teismo išvadą, kad, trečiajam asmeniui pažeidus kuro tiekimo sutartį, atsakovui atsirado pareiga atsakyti ieškovui už UAB „Pakrijas“ skolą. Apeliacinės instancijos teismo manymu, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai sumažino netesybų dydį. Papildomai Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo iš dalies įvykdė užtikrintą prievolę (kuras tiektas apie devynis mėnesius), o ieškovas nuostolių neįrodinėjo. Ginčijamoje laidavimo sutartyje nėra išlygų dėl papildomų prievolių, todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad laiduotojas laidavo dėl pagrindinės ir papildomų (nuostolių, palūkanų, netesybų) prievolių. Dėl to teismas atmetė atsakovo argumentą, kad laidavimu neužtikrintos netesybos – bauda. Teismas akcentavo tai, kad draudikas, žinojo, už kokią sutartį laiduoja, neginčijo laidavimo draudimo sutarties. Be to, laidavimo draudimas priskirtas didelei draudimo rizikai (Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 15 punktas, 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl, siekdamas maksimaliai sumažinti draudimo įmonės rizikos laipsnį, draudikas klientų patikimumui patikrinti turi teisę ir galimybę pasinaudoti įvairiomis organizacinėmis bei teisinėmis priemonėmis. Draudikas turi būti suinteresuotas patikrinti tiek objektyvius, tiek ir subjektyvius rizikos požymius. Dėl tokių priežasčių teismas atmetė atsakovo argumentą, kad, sudarydamas 2005 m. balandžio 8 d. Atlikimo laidavimo draudimo sutartį ir pateikdamas prašymą-paraišką, UAB ,,Pakrijas“ nurodė jam vieninteles galimas netesybas – 0,02 proc. delspinigius, bet nepateikė kitos reikšmingos informacijos ir suklaidino draudiką dėl draudimo apsaugos apimties. Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė to, kad ieškovas būtų pažeidęs su trečiuoju asmeniu sudarytą kuro pirkimo–pardavimo sutartį, todėl atmetė atsakovo argumentą, jog nėra visų sąlygų pripažinti įvykus draudiminį įvykį.

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimus

9Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 1 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė, kad buvo sudarytos dvi savarankiškos laidavimo ir draudimo sutartys, kad pagal laidavimo draudimo sutartį ir laidavimo raštą draudikas (laiduotojas) laidavo tiek už pagrindinės, tiek už papildomų prievolių įvykdymą. Kasatorius įsitikinęs, kad šalių ginčas kilo iš laidavimo draudimo sutartinių santykių, todėl teismai negalėjo jiems taikyti tik laidavimo sutartį reglamentuojančių CK normų, taip pat CK 6.76 straipsnio 1 dalies, bet turėjo taikyti ir Draudimo taisyklių nuostatas, kuriose nustatyta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, kai naudos gavėjas pateikia reikalavimą tik dėl nuostolių, patirtų draudėjui nevykdant kuro tiekimo sutarties, ir prideda nuostolius patvirtinančius dokumentus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas nuostolių nepatyrė, gavo netgi naudos, Draudimo taisyklėse nenustatyta draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką dėl netesybų, todėl ieškovas neturi teisės jų reikalauti iš atsakovo. 2. Teigdamas, kad ginčo santykius teismai turėjo pripažinti laidavimo draudimo, bet ne laidavimo santykiais, kasatorius remiasi doktrina, pagal kurią šių santykių negalima tapatinti, laidavimo draudimas vertinamas kaip siauresnis apimtimi prievolių užtikrinimo būdas: draudikas moka draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu įvykis yra draudiminis, naudos gavėjas dėl jo patyrė nuostolių ir nėra kitų aplinkybių, suteikiančių draudikui teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti (T. Kontautas. Draudimo sutarčių teisė. Justitia, 2007, Vilnius. P. 32). 3. Kasatorius mano, kad Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje a priori remiasi konkrečiomis kasacinio teismo nutartimis, bet jų nutartyje nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje UADB „Baltikums draudimas“ v. V. M. IĮ ir kt., byla Nr. 3K-3-1227/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos garantas“ v. Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos ir kt., byla Nr. 3K-3-309/2003). Kasatorius tvirtina, kad teismas negalėjo remtis nurodytomis kasacinio teismo nutartimis, nes nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose jos priimtos, faktinės aplinkybės skiriasi. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nurodytose bylose draudikas ir Muitinės departamentas buvo sudarę bendradarbiavimo sutartį, kurios pagrindu sudaryta draudimo bendrovės ir muitinės laidavimo sutartis, draudikas išduodavo tik vieną dokumentą – laidavimo raštą – draudimo polisą. Nagrinėjamoje byloje atskiros sutarties draudikas ir naudos gavėjas nesudarė, bet draudikas ir draudėjas sudarė vieną laidavimo draudimo sutartį ieškovo – naudos gavėjo – naudai. 4. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnį, kuriuose reglamentuotas įrodinėjimas ir įrodymų vertinimas. Teismai neįvertino to, kad Draudimo taisyklėse reglamentuojamos keturios laidavimo draudimo sutarčių rūšys: pasiūlymo draudimo, atlikimo arba tiekimo draudimo, išankstinio apmokėjimo draudimo ir garantinio laikotarpio draudimo sutartys. Kasatorius akcentavo tai, kad tik pagal pasiūlymo draudimo sutartį draudiminis įvykis yra naudos gavėjo reikalavimas dėl netesybų (Draudimo taisyklių 8.1 punktas), bet pagal kitas, taip pat ir atlikimo arba tiekimo draudimo sutartį – reikalavimas (pretenzija), dėl nuostolių (Draudimo taisyklių 8.2–8.4 punktai). Taigi kasatorius įsitikinęs, kad teismai nepagrįstai netaikė Draudimo taisyklių 8.2, 15.2 punktų, nepripažino, jog nėra draudiminio įvykio, todėl neteisingai priteisė draudimo išmoką. 5. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sistemiškai. Kasatorius tvirtina, kad jis ir trečiasis asmuo, remdamiesi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sutarties laisvės principu, sudarė CK nenustatytą laidavimo draudimo sutartį, kurios visos sąlygos turi būti aiškinamos pagal jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą. Kasatoriaus manymu, teismai to nepadarė, nes nevertino Draudimo taisyklių, kurių pagrindu sudaryta laidavimo draudimo sutartis. 6. Kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė CK 6.987 straipsnį, pagal kurį draudikas įsipareigoja mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis, ir tik tokią draudimo išmoką, kuri ir kurios apskaičiavimo būdas nustatyti draudimo sutartyje. Kasatorius nurodo, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, kaip naudos gavėjas, netinkamai vykdė kuro pirkimo–pardavimo sutartį, nes pats pripažino, jog turėjo skolų trečiajam asmeniui. Kasatorius mano, kad ši aplinkybė pagal Draudimo taisykles taip pat yra pagrindas nemokėti draudimo išmokos. 7. Teismai turėjo taikyti CK 6.245 straipsnio 2 dalį, 6.246–6.249 straipsnius ir pripažinti, kad nėra visų trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygų. Teismai nustatė, kad ieškovas nuostolių nepatyrė, todėl, nenustatę visų civilinės atsakomybės sąlygų, padarė neteisingą išvadą, kad atsirado atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką. 8. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.73 straipsnio 2 dalį, spręsdami, priteisti netesybas ar ne, koks jų dydis, nenustatė, ar ieškovas patyrė nuostolių, neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių netesybos negali būti priteisiamos: kad atsakovas prievolę iš dalies įvykdė; kad ieškovo su kitu tiekėju sudarytos kurio tiekimo sutarties sąlygos geresnės; kad trečiasis asmuo elgėsi sąžiningai, laiku įspėjo ieškovą, todėl kuro tiekimas nenutrūko; kad ieškovas buvo skolingas trečiajam asmeniui.

10Kasaciniu skundu trečiasis asmuo bankrutuojanti UAB „Pakrijas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 1 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Trečiojo asmens kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1. Teismai neatsižvelgė į specialiojo įstatymo – Įmonių bankroto įstatymo – nuostatas, todėl ignoravo prioritetiškai šiam ginčui spręsti taikytinas šio įstatymo nuostatas (CPK 1 straipsnio 1 dalis; Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Kasatorius nurodė, kad jo, kaip bankrutuojančios įmonės, statusas lėmė tokį ypatumą: ieškovo teisę ir pareigą reikalauti įvykdyti prievolę kasatoriaus bankroto byloje (Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to, kasatoriaus nuomone, ieškovui esant neįtrauktam į kasatoriaus kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą bankroto byloje, spręsti šį ginčą kitoje (nagrinėjamoje) byloje yra neteisėta, nepagrįsta ir prieštarauja teisinio apibrėžtumo bei šalių lygiateisiškumo principams (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalis). 2. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad ieškovas atsisakė pareikšti reikalavimus skolininkui BUAB „Pakrijas“ bankroto byloje ir vietoj to padavė ieškinį kitoje byloje skolininko BUAB „Pakrijas“ laiduotojui, o kasatorių įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Kasatorius įsitikinęs, kad teismai turėjo į tai atsižvelgti. 3. Kasatoriaus nuomone, jis nepažeidė kuro tiekimo sutarties, tinkamai ją vykdė. Kasatorius sutinka su teismų išvada, kad ieškovą ir atsakovą siejo laidavimo santykiai. Tačiau kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas apdraudė kasatoriaus prievolę pagal kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punktą užtikrinti, jog degalinės rezervuaruose nepritrūktų kuro, už kurios pažeidimą nustatyta 400 tūkst. Lt bauda. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad, dėl bankroto byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam nebegalint aprūpinti ieškovo kuru, jis ėmėsi visų priemonių ieškovo poreikiams patenkinti (užtikrinti nuolatinį kuro tiekimą): tą pačią dieną informavo ieškovą, šiam nusprendus sudaryti naują kuro pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Lukoil Baltija“, sudarė ir vykdė kuro išpilstymo sutartį, pagal kurią iš UAB „Lukoil Baltija“ pirktą kurą įsipareigojo laikyti savo degalinių rezervuaruose ir išpilstyti ieškovo autobusams. 4. Kasatorius nurodo, kad teismai ignoravo laidavimo, kaip šalutinės prievolės, akcesoriškumą (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Prievolė atsakyti laiduotojui kyla tik esant galiojančiam reikalavimui, t. y. kreditorius turi turėti reikalavimo užtikrinimą ir nepatenkinto reikalavimo teisę į skolininką. Kasatorius mano, kad, ieškovui nepareiškus reikalavimų bankroto byloje ir esant neįtrauktam į kasatoriaus kreditorių sąrašą, ieškovas neturi reikalavimo teisės į kasatorių, todėl nekyla atsakovo prievolė atsakyti už kasatorių ieškovui pagal laidavimo sutartį. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė, egzistuojanti tik esant pagrindinei prievolei (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). 5. Anot kasatoriaus, patenkinę ieškovo reikalavimą, teismai neatsižvelgė į CK 6.83 straipsnį, kuriame nustatytos atgręžtinio reikalavimo teisės. Šioje byloje teismai sukūrė su teisinio apibrėžtumo ir trečios eilės kreditorių lygiateisiškumo principais nesuderinamą situaciją, nes, patenkinęs kreditoriaus reikalavimą, laiduotojas nebegalės patenkinti savo atgręžtinio reikalavimo trečiajam asmeniui. Nepaisant to, kad naujojo kreditoriaus, t. y. prievolę įvykdžiusio laiduotojo, reikalavimas būtų didesnis už kitų trečios eilės kreditorių, anksčiau įtrauktų į kasatoriaus kreditorių sąrašą, reikalavimus, o neužtekus skolininko turto visiems reikalavimams patenkinti, laiduotojas netektų galimybės patenkinti visą reikalavimą, priešingai negu kiti kreditoriai, nors ir turėję mažesnius reikalavimus. 6. Teismai neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, esant solidariajai laiduotojo ir skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, prievolei, kreditoriaus teisė reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievolę gali būti įgyvendinta tik bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. R. K., byla Nr. 3K-3-508/2007). 7. Mažindami netesybas, teismai atsižvelgė tik į tai, kad kasatoriaus prievolė pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį iš dalies įvykdyta. Teismai neatsižvelgė į kitas aplinkybes, nenurodė, kodėl jas ignoravo, todėl, kasatoriaus manymu, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, kad teismas negali remtis šalių nenurodytais faktais arba ignoruoti jų nurodytų faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės valdyba v. V. B., byla Nr. 3K-3-123/2003). 8. Teismai pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalį, 6.258 straipsnio 3 dalį, neįvertino visų aplinkybių, kurios yra pagrindas mažinti netesybas. Kasatorius nurodė tokias, jo manymu, svarbias aplinkybes: kad jis elgėsi ypač sąžiningai, protingai ir rūpestingai, bendradarbiavo su ieškovu, informavo jį apie savo sunkumus, savo rezervuaruose laikė ir iš jų pilstė ieškovo iš UAB „Lukoil Baltija“ pirktus degalus; kad dėl naujai sudarytos kuro pirkimo-pardavimo sutarties ieškovas nepatyrė nuostolių, bet patyrė apie 1 mln. Lt naudos; kad priteistos netesybos atlieka ne kompensacinę, bet baudinę funkciją, iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą; kad kasatorius yra bankrutuojanti įmonė; kad jo finansinė padėtis labai sunki; kad priteisto reikalavimo patenkinimas regreso tvarka iš kasatoriaus pažeis jo kitų kreditorių interesus. 9. Kasatorius taip pat nurodo, kad, priteisdami netesybas, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, jog netesybos turi kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius ir grąžinti jį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei kita šalis būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006; 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003; 2006 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2006). 10. Jeigu kasacinis teismas nuspręstų priteisti netesybas ieškovui iš atsakovo, tai kasatorius mano, kad jos, atsižvelgiant į pirmiau kasatoriaus nurodytas aplinkybes ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, turėtų būti sumažintos iki 5 tūkst. Lt.

11Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 1 d. sprendimo, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 10 d. nutarties dalis, kuriomis atmesta ieškinio dalis, patenkinti ieškinį visiškai: papildomai priteis 300 tūkst. Lt netesybų, iš viso – 400 tūkst. Lt. Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 1.

12Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-304/2007). Kasatorius nurodė, kad prievolės neįvykdymo faktą įrodė, atsakovas ir trečiasis asmuo neginčijo kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punkte nustatytos baudos ir pripažino prievolę šią sumokėti, todėl teismas turėjo priteisti 400 tūkst. Lt netesybas. 2.

13Kasatorius nurodo, kad, sumažindami netesybas iki 100 tūkst. Lt, teismai neatsižvelgė į tai, kad sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų sumažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes taip būtų paneigtas sutarčių laisvės principas, kurį netesybų ir nuostolių santykyje riboja CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo į nuostolius bei CK 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatos. Netesybų įskaitymo esmė ta, kad, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnė priklausanti suma, kuri apima mažesnę. Dėl to kasatorius teigia, kad, jam ir trečiajam asmeniui susitarus dėl 400 tūkst. Lt netesybų dėl netinkamo sutarties įvykdymo, jos yra minimalūs nuostoliai, kurių nereikia įrodinėti. 3. Nors sutartinės netesybos gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais, bet, kasatoriaus nuomone, teismai turėjo įvertinti, dėl kokios priežasties šalys nustatė būtent tokio dydžio netesybas. Kasatorius pabrėžė, kad šalių sutartis yra specifinė, nes ji skirta nepertraukiamam keleivių vežimui Vilniaus mieste užtikrinti. Remdamasis šiuo interesu, kasatorius pateisina ginčo sutartyje nustatytų netesybų dydį. Taip pat, pasak kasatoriaus, netesybos negalėjo būti sumažintos, nes pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį trečiasis asmuo kas mėnesį gaudavo iš ieškovo po 800 tūkst. Lt už kurą. Be to, teismai atsižvelgė į tai, kad trečiasis asmuo sutartį vykdė devynis mėnesius, bet neatsižvelgė į tai, kad sutartis buvo sudaryta trejiems metams. Taigi kasatorius mano, kad nėra pagrindo mažinti netesybas dėl to, jog trečiasis asmuo iš dalies įvykdė prievolę, nepraleisdamas termino.

14Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovas nurodo, kad atsakovas klaidina teismą, teigdamas, jog ieškovas vėluodavo atsiskaityti pagal kurio pirkimo–pardavimo sutartį. Trečiasis asmuo suteikdavo 20 dienų mokėjimo atidėjimą ir kreditą, kurio suma lygi per paskutines 20 dienų nupirkto kuro kainai, todėl ieškovas turėdavo mokėjimo atidėjimą maždaug 1,6 mln. Lt, ir sutarties šalys to nelaikydavo skola. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad ieškovas būtų pažeidęs sutartį. Ieškovas nurodo, kad atsakovas kasaciniame skunde Draudimo taisykles aiškina ne sistemiškai, remdamasis tik sau palankiais taisyklių 8.1–8.4 punktais, bet neatsižvelgia į 7, 8.2 ir 8.5 punktus, pagal kuriuos draudimo objektas yra nuostoliai, netesybos, susiję su draudėjo prievolių neįvykdymu pagal naudos gavėjo ir draudėjo pasirašytą sutartį, o draudiminis įvykis yra draudėjo prievolių neįvykdymas dėl draudėjui iškeltos bankroto bylos. Ieškovas pabrėžė, kad atsakovas žinojo, už kokią sutartį ir kokiomis sąlygomis laiduoja, išdavė 500 tūkst. Lt vertės laidavimo draudimo raštą ir gavo 15 tūkst. Lt draudimo įmoką. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog trečiasis asmuo nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nes netinkamai organizavo savo verslą. Ieškovas nurodė, kad atsakovo pareiga sumokėti draudimo išmoką neišnyksta dėl to, jog, nutraukęs pirkimo–pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu, ieškovas pirko kurą pigiau iš kito tiekėjo. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas kasaciniame skunde nurodė tik jam naudingas kasacinio teismo nutartis, kuriose nurodoma apie baudines netesybas, bet neapžvelgė visos šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Pasisakydamas dėl netesybų priteisimo ir jų dydžio ieškovas atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą pateikia tuos pačius argumentus, kaip ir savo kasaciniame skunde, ir tvirtina, kad jam turėtų būti priteista visa prašoma suma. Galiausiai atsiliepime nesutinkama su atsakovo teiginiais, kad teismai vertino trečiojo asmens elgesį kaip sąžiningą, nes iš tikrųjų taip savo elgesį vertino tik pats trečiasis asmuo, bet ne teismai.

15Atsiliepime į trečiojo asmens kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo nekėlė reikalavimo nagrinėti šį ieškinį bankroto byloje, todėl jo reikalavimas taikyti Įmonių bankroto įstatymą turi būti atmestas ir nenagrinėjamas. Ieškovas taip pat nurodė, kad jis palaiko savo kasaciniame skunde ir atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą išdėstytus argumentus dėl netesybų priteisimo ir jų dydžio nustatymo. Atsiliepime nesutinkama su trečiojo asmens nuomone, kad šis sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ne dėl savo kaltės, t. y. dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo – turto arešto, o tai yra trečiojo asmens civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Ieškovas tokį nesutikimą argumentuoja tuo, kad, pirma, apie trečiojo asmens turto areštą informavo ne trečiasis asmuo 2006 m. sausio 25 d., bet Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2006 m. sausio 25 d. raštu. Sužinojęs apie savo turto areštą 2006 m. sausio 6 d. (šią dieną areštuotas turtas), trečiasis asmuo informavo ieškovą tik tada, kai ieškovas jo parašė pakomentuoti mokesčių administratoriaus raštą. Antra, ieškovas mano, kad trečiojo asmens ir UAB „Lukoil Baltija“ kuro išpilstymo sutarties sudarymas vertintinas ne kaip trečiojo asmens gera valia, bet kaip įsipareigojimų pagal 2000 m. birželio 14 d. valstybinės žemės subnuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį vykdymas. Šią sutartimi trečiasis asmuo įsipareigojo uždaryti senąją bendrovės degalinę ir pastatyti naują bei užtikrinti, kad ieškovo transporto priemonės būtų aprūpinamos kuru atskirai nuo kito transporto. Nuo to laiko, rengiant kuro pirkimo konkursų sąlygas, prie jų buvo pridedama trečiojo asmens pasirašyta kuro išpilstymo sutartis, kurią turėtų pasirašyti kuro pirkimo-pardavimo konkursą laimėjęs tiekėjas. Pagal šią sutartį trečiasis asmuo per mėnesį už kuro išpilstymą gaudavo apie 120 tūkst. Lt. Pasisakydamas dėl gautos finansinės naudos, ieškovas nurodo, kad jo ir trečiojo asmens sudaryta kuro pirkimo–pardavimo sutartis bei jo ir UAB „Lukoil Baltija“ sudaryta sutartis yra skirtingos – skiriasi šių sutarčių dalykas. Pagal ieškovo ir trečiojo asmens sutartį trečiasis asmuo įsipareigojo parduoti ir išpilstyti kurą, o pagal ieškovo ir UAB „Lukoil Baltija“ sutartį pardavėjas įsipareigojo parduoti ir pristatyti kurią į trečiojo asmens degalinę. Atsiliepime teigiama, kad pagal su trečiuoju asmeniu sudarytą sutartį už kuro pirkimą ir išpilstymą ieškovas mokėjo 96 Lt už toną, o pagal su UAB „Lukoil Baltija“ sudarytą sutartį – 50 Lt. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jis ir toliau planavo pirkti kurą iš trečiojo asmens, bet šis nesugebėjo tinkamai vykdyti sutarties, todėl ji 2006 m. kovo 13 d. buvo nutraukta.

16Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi minėtą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

17Trečiasis asmuo pateikė prisidėjimą prie atsakovo kasacinio skundo, o atsakovas pateikė prisidėjimą prie trečiojo asmens kasacinio skundo.

18Teisėjų kolegija konstatuoja:

19V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

20Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinių skundų ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateiktuose kasaciniuose skunduose teisės taikymo aspektu keliami ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo (CK 6.76–89 ar 6.987–6.1018 straipsniai), atsakovo pareigos išmokėti draudimo išmoką (CK 6.156, 6.193, 6.245–6.249 straipsniai), draudimo išmokos dydžio (CK 6.73 straipsnio 1, 2 dalys, 6.258 straipsnio 3 dalis), ieškovo teisės pareikšti ieškinį atsakovui (CPK 1 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalis) teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

21Bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens civilinius teisinius santykius: atsakovo ir ieškovo – kaip laidavimą; atsakovo ir trečiojo asmens – kaip draudimą. Pagal žemesniųjų instancijų teismų nustatytus faktus teisėjų kolegija byloje dalyvaujančių asmenų civilinius teisnius santykius kvalifikuoja kaip sutartinį tiesioginio laidavimo draudimą.

22Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį prievolių įvykdymas šalių susitarimu gali būti užtikrinamas kitais CK neįtvirtintais, bet šalių sutartyje aptartais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais. Vienas tokių CK 6.70 straipsnyje nepatartų, bet Draudimo įstatyme nustatytų ir įprastinėje komercinėje praktikoje tam tikrose verslo srityse plačiai naudojamų prievolių užtikrinimo būdų yra laidavimo draudimas (Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 15 punktas; 1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyvoje dėl kredito ir laidavimo draudimo, pakeičianti Pirmąją Tarybos direktyvą 73/239/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir plėtojimu, suderinimo 87/343/EB (OL, 1987 L 185, P.0072–0076) laidavimo draudimas nustatytas penkiolikta draudimo rizikos grupe). Iš Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. N-33 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir ne gyvybės draudimo šakos draudimo grupių aprašymo 20 punkte pateikto laidavimo draudimo aprašymo, atsižvelgiant į CK 6.987 straipsnyje nustatytą bendrą draudimo sutarties sampratą, laidavimo draudimo sutartis turėtų būti suprantama kaip sutartis, pagal kurią draudikas už draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) įsipareigoja naudos gavėjui (draudėjo kreditoriui pagal draudimu užtikrintą prievolę) sumokėti įstatymo ar draudimo sutarties nustatyto dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatymų ar draudimo sutarties nustatyta tvarka, jeigu draudėjas savo kreditoriui neįvykdo visos ar dalies prievolės ir dėl to kreditorius patiria nuostolių. Pagal CPK 6.76 straipsnio 1 dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės.

23Laidavimas ir laidavimo draudimas yra skirtingi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai. Pirma, laidavimo ir laidavimo draudimo kaip civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai yra skirtingi. Laidavimo draudimas, būdamas draudimo rūšis, gali atsirasti tik sutarties pagrindu, o laidavimas – dar ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu. Antra, skiriasi laidavimo sutarties ir laidavimo draudimo sutarties šalys. Laidavimo sutarties šalys yra užtikrinantis kito asmens prievolę asmuo (laiduotojas) ir kito asmens kreditorius. Laidavimo draudimo sutarties šalys yra užtikrinantis kito asmens prievolę asmuo (draudikas) ir asmuo, kurio prievolė užtikrinama (draudėjas). Dėl to pagal laidavimo sutartį naudos gavėjas ir viena sutarties šalis sutampa, o pagal laidavimo draudimo sutartį naudos gavėjas nėra sutarties šalis. Trečia, skiriasi prievolės įvykdymą užtikrinančio subjekto pobūdis. Laiduotoju gali būti bet kuris asmuo, o draudiku – tik draudimo įmonės, kurių vienintelė veikla yra ne gyvybės draudimo šakos draudimas ir kuriai keliami didesni negu kitiems juridiniams asmenims reikalavimai (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 3 straipsnio 1, 4 dalys). Jeigu draudimo sutartis bus sudaryta su ne su draudimo įmone, kuri turi būti suprantama pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies apibrėžtį, tai tokia draudimo sutartis bus niekinė ir negaliojanti (CK 1.78 straipsnis). Be to, draudimo įmonėms įstatymu uždrausta užsiimti bet kokia kita ūkine komercine veikla, išskyrus draudimą ir su juo susijusią veiklą (Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Ketvirta, nevienodas iš laidavimo ir laidavimo draudimo sutarčių atsirandančių prievolių santykis su užtikrinta prievole. Laiduotojo prievolė yra akcesorinė, o laidavimo draudiko – nepriklausoma. Penkta, laidavimo sutartis yra vienašalė, o laidavimo draudimo sutartis – dvišalė, nes laiduotojas neturi priešpriešinių teisių kreditoriui, o kreditorius – priešpriešinių pareigų laiduotojui; laidavimo draudimo sutarties šalys turi viena kitai priešpriešines teises ir pareigas. Šešta, laidavimo ir laidavimo draudimo sutartys sudaromos skirtingais būdais. Laidavimo sutartis įprastai sudaroma derybų būdu, laidavimo draudimo sutartis – prisijungimo būdu. Septinta, laidavimo ir laidavimo draudimo sutarčių forma taip pat nevienoda. Laidavimo sutarties forma yra paprasta rašytinė ir nepasižymi specifiškumu. Laidavimo draudimo sutarties forma yra paprasta rašytinė, bet turi savo specifiką: jos sudėtinės dalys yra draudiko parengtos draudimo taisyklės, draudimo liudijimas (polisas), individuali draudimo sutartis, jei ji sudaryta (Draudimo įstatymo 78 straipsnis), draudėjo prašymas sudaryti draudimo sutartį ir paprastai – laidavimo raštas. Draudimo liudijimas (polisas) patvirtina laidavimo draudimo sutarties sudarymą (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalis). Draudiko išduoti laidavimo raštai, atsižvelgiant į tai, kad laidavimo sandoriais gali būti tik sutartys, neatitinka laidavimo sutarties esmės, nes teisiškai jie kvalifikuotini kaip vienašaliai sandoriai. Pabrėžtina, kad pagal vėliausią kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose laidavimo draudimo teisiniai santykiai suprantami kaip draudimo, bet ne kaip laidavimo teisiniai santykiai, atsirandantys draudimo, bet ne laidavimo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, ginanti Klaipėdos teritorinės muitinės interesus, v. DUAB ,,Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-675/2007; 2004 m. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB DK „Lindra“, UAB ERGO Lietuva“, byla Nr. 3K-3-394/2004).

24Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas, vykdydamas viešąjį konkursą kurui pirkti, pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir Kuro viešojo pirkimo atviro konkurso būdu sąlygų 14.1 punktą reikalavo konkurso laimėtoją – UAB „Pakrijas“ – pateikti sutartinių prievolių (parduoti kurą ir jį išpilstyti) užtikrinimą – ne mažesnę kaip 500 tūkst. Lt banko ar draudimo bendrovės neatšaukiamą garantiją. Dėl to UAB „Pakrijas“ per draudimo brokerį UADBB „Sagauta“ pateikė atsakovui prašymą–anketą ir kitus dokumentus, taip pat kuro pirkimo–pardavimo sutarties projektą laidavimo draudimo sutarčiai sudaryti (T. 2, b. l. 112–116). Atsakovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 8 d. sudarė atlikimo laidavimo draudimo sutartį Nr. 102083, kurios sudėtinės dalys yra Pasiūlymo, atlikimo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio, tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo taisyklės Nr. 036 (toliau – Draudimo taisyklės), prašymas–anketa draudimo sutarčiai sudaryti, draudimo polisas ir laidavimo raštas. UAB „Pakrijas“ pateikė laidavimo raštą atsakovui, kuris jį priėmė, ir šie asmenys 2005 m. balandžio 11 d. sudarė kuro pirkimo–pardavimo sutartį. Iš nurodytų dokumentų matyti, kad pagal laidavimo draudimo sutartį atsakovas (draudikas) už UAB „Pakrijas“ (draudėjo) mokamą 15 tūkst. Lt draudimo įmoką įsipareigojo ieškovui (naudos gavėjui ir draudėjo kreditoriui) sumokėti ne didesnę kaip 500 tūkst. Lt draudimo išmoką, jeigu draudėjas neįvykdys ar netinkamai įvykdys savo prievoles ieškovui pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas nesudarė nurodytos laidavimo draudimo sutarties, jis tik priėmė šios sutarties pagrindu atsakovo išduotą laidavimo raštą ir taip sutiko, kad UAB „Pakrijas“ įsipareigojimas parduoti ir išpilstyti kurą būtų užtikrintas laidavimo draudimu, t. y. kitu prievolių užtikrinimo būdu, negu buvo nustatyta Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo pirkimo konkurso sąlygų 14.1 punkte. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju ieškovo pareiga buvo tinkamai įvertinti pateiktą užtikrinimą ir tik po to svarstyti konkurso pasiūlymą. Nors UAB „Pakrijas“ nepateikė reikalaujamos garantijos, bet ieškovas laidavimo raštą pripažino tinkamu užtikrinimu, todėl, būdamas savo srities profesionalas, prisiėmė komercinę riziką, susijusią su Viešųjų pirkimų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies neatitinkančio prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo priėmimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių ginčas šioje byloje kilo iš laidavimo draudimo civilinių teisinių santykių, todėl jam spręsti turėjo būti taikoma draudimą reglamentuojančių teisės normų visuma (CK 6.987–6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymo nuostatos). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė teisingą išvadą, kad ieškovas sutiko su trečiojo UAB „Pakrijas“ pateiktu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu, bet teismai nepagrįstai ieškovo ir atsakovo teisinius santykius kvalifikavo kaip laidavimą bei taikė šio prievolių įvykdymo užtikrinimo būdą reglamentuojantį teisinį režimą (CK 6.76–89 straipsniai).

25Atsakovas kasaciniame skunde ginčija savo pareigą išmokėti draudimo išmoką ir teigia, kad jam neatsirado tokios pareigos, nes neįvyko Draudimo taisyklių 8.2 punkte nustatytas draudiminis įvykis, t. y. ieškovas nepatyrė realių nuostolių, bet dėl UAB „Pakrijas“ prievolės parduoti kurą neįvykdymo įgijo teisę į sutartines netesybas, kurių draudiminis įvykis neapima. Teisėjų kolegija atmeta šį atsakovo teiginį kaip teisiškai nepagrįstą. Iš atsakovo argumentų matyti, kad jis kelia draudiminio (draudžiamojo) įvykio, kaip ginčijamos laidavimo draudimo sutarties sąlygos, aiškinimo klausimą. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje draudiminis įvykis apibrėžiamas kaip atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Atsitikus draudiminiam įvykiui tikėtinas pavojus yra įgyvendinamas. Taigi draudiminis įvykis yra ne kas kita, kaip įgyvendintos draudimo rizikos padariniai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas nutraukė kuro pirkimo–pardavimo sutartį, nes UAB „Pakrijas“ nepardavė kuro ir nesumokėjo sutartyje nustatytų 400 tūkst. Lt baudos dėl to, kad jam iškelta bankroto byla. Individualiai 2005 m. balandžio 8 d. sudarytoje atlikimo laidavimo draudimo sutartyje nenustatyta, kas yra draudiminiai įvykiai. Pagal Draudimo taisyklių 8.5 punkto b papunktį draudiminis įvykis – draudėjo prievolių nevykdymas arba netinkamas įvykdymas dėl draudėjui iškeltos bankroto bylos arba pradėtos neteisminės bankroto procedūros. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas ir trečiasis asmuo 2005 m. balandžio 8 d. sudarė atlikimo laidavimo drausimo sutartį pagal draudimo taisykles, kuriose nustatytos ne tik atlikimo, bet ir pasiūlymo, išankstinio apmokėjimo, garantinio laikotarpio bei tiekimo sutartinių prievolių laidavimo draudimo sutarčių standartines sąlygos. Tik pagal pasiūlymo laidavimo draudimo sutartį draudiminis įvykis yra naudos gavėjo reikalavimas dėl netesybų (Draudimo taisyklių 8.1 punktas). Pagal atlikimo ir kitas laidavimo draudimo sutartis draudiminiu įvykiu įvardijamas tik reikalavimas dėl nuostolių (Draudimo taisyklių 8.2–8.4 punktai). Taigi standartinėse laidavimo draudimo sąlygose atsakovas susiaurino draudiminės rizikos apimtį atlikimo laidavimo draudimo atveju, eliminuodamas draudėjo kreditoriaus nuostolius, patirtus dėl to, kad skolininkas atsisakė sumokėti netesybas. Draudimo taisyklės yra draudimo įmonės parengtos standartinės sąlygos, prie kurių, sudarydamas draudimo sutartį, prisijungia draudėjas (CK 6.185 straipsnis). Laidavimo liudijime įrašomos individualios laidavimo draudimo sutarties sąlygos, atlikus išankstinį draudėjo įvertinimą (angl. – prequalification): įvertinus atskirą situaciją, nustačius konkretų draudimo interesą, pagal pateiktus dokumentus išanalizavus draudimo riziką, draudimo laikotarpį (CK 6.994 straipsnio 1 dalis). Draudimo įmonės vertina subjektyvius ir objektyvius draudimo rizikos požymius. Tai daroma įvertinant draudėjo asmenybę (subjektyvus požymis), užtikrinamos prievolės ypatybes ir apimtį (objektyvus požymis), statistikos duomenis apie draudiminius įvykius tai asmenų grupei, kuriai galima priskirti draudėją, ir tai prievolių grupei, kuriai priklauso draudžiama prievolė. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas turėjo galimybę įvertinti draudėjo riziką ir tai padarė: žinojo, už kokią sutartį ir kokiomis sąlygomis draudžia, išdavė 500 tūkst. Lt vertės laidavimo raštą ir už suteikiamą draudiminę apsaugą gavo 15 tūkst. Lt draudimo įmoką. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, aiškinant draudiminę riziką, turi būti atsižvelgta ne tik į Draudimo taisykles, bet ir į laidavimo raštą.

26Atsakovo išduotame laidavimo rašte apibrėžtas draudiminis įvykis. Šiame dokumente atsakovas įsipareigojo, gavęs ieškovo raštišką reikalavimą registruotu laišku, per septynias kalendorines dienas sumokėti ieškovo nurodytas ir draudėjo pagal kuro pirkimo–pardavimo sutartį priklausančias mokėti sumas, jeigu draudėjas neįvykdys savo įsipareigojimų arba juos įvykdys netinkamai. Taigi iš šios laidavimo rašto sąlygos matyti, kad atsakovas neįvardijo, kad užtikrina tik ieškovo realiai patirtus nuostolius ir atsisako užtikrinti netesybų sumokėjimą. Pabrėžtina tai, kad prieš sudarydamas laidavimo draudimo sutartį atsakovas turėjo kuro pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir galėjo susipažinti su šios sutarties sąlygomis, įvertinti užtikrinamos prievolės apimtį, taip pat ir netesybas. Esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimams, taikoma CK 6.187 straipsnyje nustatyta contra proferentem sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad naudos gavėjui pagal laidavimo draudimo sutartį (ieškovas) buvo pateiktas tik laidavimo raštas, o su Draudimo taisyklėmis supažindintas ne jis, bet draudėjas. Kolegija daro išvadą, kad ginčijama laidavimo draudimo sutarties sąlyga šio ginčo atveju aiškintina ieškovo, t. y naudos gavėjo pagal laidavimo draudimo sutartį, naudai. Kolegija pripažįsta, kad, išduodamas tokį laidavimo raštą, atsakovas atsisakė Draudimo taisyklių 8.2 punkte nustatytos draudiminio įvykio apibrėžties ir praplėtė ieškovui suteikiamą draudimo apsaugą, užtikrindamas visų UAB „Pakrijas“ sutartinių prievolių, taip pat ir netesybų įvykdymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų išvada, jog atsirado atsakovo pareiga išmokėti draudimo išmoką, yra pagrįsta, nes byloje nustatyta, kad įvyko laidavimo draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Dėl to atsakovas kasaciniame skunde be pagrindo teigia, kad teismai pažeidė CK 6.987 straipsnį.

27Atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Pakrijas“ kasaciniuose skunduose tvirtina, kad atsakovo pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką neatsirado taip pat dėl kitų priežasčių: naudos gavėjas pats netinkamai vykdė kuro pirkimo–pardavimo sutartį (vėlavo atsiskaityti už kurą); nėra visų UAB „Pakrijas“ civilinės atsakomybės sąlygų (naudos gavėjas nepatyrė nuostolių); trečiasis asmuo iš dalies įvykdė prievolę, jos nepažeidė; naudos gavėjas sudarė kuro tiekimo sutartį su kitu tiekėju geresnėmis sąlygomis ir kuro tiekimas nenutrūko. Atsakovo ir trečiojo asmens argumentas dėl naudos gavėjo vėlavimo atsiskaityti už kurą neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, nes teismai nenustatė ieškovo atlikto sutarties pažeidimo fakto; be to, UAB „Pakrijas“ suteikdavo ieškovui mokėjimo atidėjimą. Iš apskųstų teismų sprendimo ir nutarties matyti, kad teismai atsižvelgė į kitas atsakovo ir trečiojo asmens nurodytas aplinkybes mažindami draudimo išmokos dydį: trečiasis asmuo apie devynis mėnesius vykdė prievolę, operatyviai informavo ieškovą apie bankroto bylos iškėlimą. UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Pakrijas“ neteisingai teigia, kad ieškovas nepatyrė nuostolių, todėl neatsirado trečiojo asmens civilinės atsakomybės dėl kuro pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad netesybos (bauda, delspinigiai) yra ne tik prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.70, 6.71 straipsniai), bet ir viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007). Taigi nagrinėjamoje byloje UAB „Pakrijas“ baudos nesumokėjimas ieškovui būtent ir sudaro šio asmens patirtinus minimalius nuostolius. Be to, teigdami, kad dėl trečiojo asmens sutarties neįvykdymo ieškovas nepatyrė nuostolių ir jų neįrodė, todėl jam nepriklauso sutartinės netesybos, atsakovas ir UAB „Pakrijas“ iš esmės tvirtina, kad netesybos turi būti sumažintos iki įrodytų nuostolių dydžio, jeigu jos viršija nuostolius. Tačiau, aiškindamas CK 6.73, 6.258 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas nuostolių ir netesybų santykis, kasacinis teismas suformulavo priešingą praktiką, kad netesybų įskaitymo esmė yra ta, jog, kreditoriui reikalaujant netesybų ir nuostolių bei pagrindus savo reikalavimą, jam priteisiama didesnioji priklausanti suma, kuri apima mažesniąją. Kai reikalaujama sutartinių netesybų suma viršija priteistinus nuostolius, teismas priteisiamas sumas nustato tokia tvarka: į priteistiną nuostolių sumą įskaito ją atitinkančią sutartinių netesybų sumą (CK 6.73 straipsnio 1 dalis); sprendžia klausimą dėl likusių sutartinių netesybų dydžio mažinimo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) ir nustato galutinę priteisiamą netesybų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).

28Teisėjų kolegija taip pat atmeta UAB „Pakrijas“ kasacinio skundo argumentus dėl ieškovo teisės pareikšti ieškinį pirma skolininkui bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, o tik po to draudimo įmonei kitame teisme. Iš esmės tokiu teiginiu įrodinėjama, kad draudiko prievolė atlyginti naudos gavėjui pagal laidavimo draudimo sutartį nuostolius yra subsidiari. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, nes jie teisiškai nepagrįsti. Esant skolininkų daugetui galioja dalinės prievolės prezumpcija (CK 6.5 straipsnis). Solidarioji skolininkų prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju naudos gavėjui tiek UAB „Pakrijas“ turi pareigą sumokėti sutartines netesybas, tiek draudikas išmokėti draudimo išmoką. Taigi laikytina, kad nagrinėjamoje situacijoje yra skolininkų daugetas. UAB „Pakrijas“ sutartinė civilinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė, atsirado sutarties ir įstatymo pagrindu (kuro pirkimo–pardavimo sutarties 9.7 punktas, CK 6.245 straipsnio 2, 3 dalys, 6.256 straipsnio 2 dalis), o UAB DK „PZU Lietuva“ prievolė išmokėti draudimo išmoką – pagal sutartį (CK 6.191 straipsnis, atlikimo laidavimo draudimo sutarties 1, 3.2 punktai; Draudimo taisyklių 7, 8.2, 8.5 punktai; laidavimo raštas). Šiuo atveju atsirado mišri solidarioji atsakovo ir trečiojo asmens prievolė ieškovui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad draudikas ir draudėjas 2005 m. balandžio 8 d. atlikimo laidavimo draudimo sutarties 3.2 punkte susitarė, kad pagal šią draudimo sutartį netaikomas Draudimo taisyklių 2.7 punktas, kuriame nustatyta, jog draudėjui neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal jo ir naudos gavėjo sudarytą sutartį, užsakovas (naudos gavėjas) privalo pirmiausia nukreipti išieškojimą į draudėjo turtą; draudiko atsakomybė atsiranda tik jeigu draudėjas atsisako atlyginti dėl sutarties neįvykdymo užsakovo patirtus nuostolius arba neturi turto, kurio sąskaita galima atlyginti užsakovo patirtus nuostolius. Toks Draudiko ir draudėjo susitarimas patvirtina jų solidariąją prievolę naudos gavėjui. Dėl to pagal CK 6.6 straipsnio 4 dalį ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, o solidarieji bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą (in totum). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas pagrįstai pareiškė reikalavimą atsakovui šioje, bet ne trečiajam asmeniui iškeltoje bankroto byloje.

29UAB „Pakrijas“ remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. R. K., byla Nr. 3K-3-508/2007, ir teigia, kad atsakovo, kaip laiduotojo, prievolė yra akcesorinė, todėl ieškovo teisė reikalauti iš laiduotojo įvykdyti prievolę už skolininką, kuriam iškelta bankroto byla, gali būti įgyvendinta tik bankroto byloje. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje negalima remtis trečiojo asmens nurodomu kasacinio teismo precedentu, nes šios bylos ir kasatoriaus nurodomos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Kasatoriaus pateiktoje byloje spręstas ginčas dėl laiduotojo prievolės skolininko kreditoriui, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl draudiko prievolės naudos gavėjui pagal laidavimo draudimo sutartį. Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad iš laidavimo ir laidavimo draudimo sutarčių atsirandančių prievolių santykis su užtikrinta prievole – nevienodas. Esant iškeltai draudėjo bankroto bylai, naudos gavėjas gali pareikšti atskirą reikalavimą draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo, nes laidavimo draudiko prievolė yra savarankiška, nepriklausoma nuo užtikrintos draudėjo prievolės.

30Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sumažino draudimo išmoką iki 100 tūkst. Lt, bet turėjo priteisti 400 tūkst. Lt. Kasacinis teismas, remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, yra nurodęs, kad teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. T. M. ir kt., byla Nr. 3K-7-304/2007). Pagal formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertinamos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais ir siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, byla Nr. 3K-3-85/2007). Atsižvelgusi į nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes, t. y. kad UAB „Pakrijas“ įvykdė dalį prievolės, operatyviai informavo ieškovą apie sunkumus toliau vykdyti prievolę, vėliau pilstė kito pardavėjo kurą savo degalinėje, taip pat įvertinusi neįvykdytos prievolės pobūdį, kitas prievolės pažeidimo aplinkybes (bankroto bylos skolininkui iškėlimą), tai, kad kreditorius neįrodinėjo patirtų nuostolių dydžio, teisėjų kolegija žemesniųjų instancijų nustatytus pagrindus, dėl kurių sumažintos netesybos, pripažįsta pagrįstais, o priteistą draudimo išmokos dydį laiko atitinkančiu sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus bei nepažeidžiančiu byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros. Dėl to ieškovo kasacinio skundo argumentai, kuriais prašoma padidinti priteistą draudimo išmoką, yra nepagrįsti.

31Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta visų byloje dalyvaujančių asmenų kasacinius skundus, nes nėra pagrindo kasacinių skundų argumentais naikinti teisėtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, bet šis pažeidimas neturėjo įtakos bylai teisingai išspręsti, apskųsti sprendimas ir nutartis paliktini nepakeisti remiantis kitais motyvais, kurie išdėstyti šioje kasacinio teismo nutartyje.

32Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

34Palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartį.

35Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2005 m. vasario 1 d.... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu iš dalies patenkino... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008... 8. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus... 10. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo bankrutuojanti UAB „Pakrijas“ prašo... 11. Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo panaikinti... 12. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad šalių teisė iš anksto... 13. Kasatorius nurodo, kad, sumažindami netesybas iki 100 tūkst. Lt, teismai... 14. Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą... 15. Atsiliepime į trečiojo asmens kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį... 16. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, tačiau... 17. Trečiasis asmuo pateikė prisidėjimą prie atsakovo kasacinio skundo, o... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 19. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 20. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinių skundų ribų, patikrina... 21. Bylą nagrinėję teismai neteisingai kvalifikavo ieškovo, atsakovo ir... 22. Pagal CK 6.70 straipsnio 1 dalį prievolių įvykdymas šalių susitarimu gali... 23. Laidavimas ir laidavimo draudimas yra skirtingi prievolių įvykdymo... 24. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas, vykdydamas viešąjį... 25. Atsakovas kasaciniame skunde ginčija savo pareigą išmokėti draudimo... 26. Atsakovo išduotame laidavimo rašte apibrėžtas draudiminis įvykis. Šiame... 27. Atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Pakrijas“ kasaciniuose skunduose... 28. Teisėjų kolegija taip pat atmeta UAB „Pakrijas“ kasacinio skundo... 29. UAB „Pakrijas“ remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų... 30. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai... 31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta visų byloje... 32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą... 35. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...