Byla e2A-1396-803/2017
Dėl Lojalumo susitarimo dalies pripažinimo negaliojančia

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Paysera LT“ ieškinį atsakovei D. B. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovės D. B. priešieškinį dėl Lojalumo susitarimo dalies pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, išmokėjimo pagrįstumo ir lojalumo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio priedo teisėtumo.
  2. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės grąžintiną 738,53 EUR sumą, penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovas paaiškino, kad šalys 2014-10-06 sudarė Lojalumo susitarimą dėl darbo užmokesčio priedo už minimalų darbo trukmės laikotarpį (toliau – Susitarimas), pagal kurio 1 punktą ieškovas įsipareigojo nuo 2014-10-07 mokėti atsakovei papildomą 57,92 EUR (200,00 Lt), atskaičius mokesčius, priedą prie atlyginimo kiekvieną mėnesį. Susitarimu ieškovas siekė išvengti staigaus darbuotojų skaičiaus sumažėjimo ir įmonės tinkamo funkcionavimo sutrikimų tuo atveju, jei staiga iš įmonės išeitų daugiau darbuotojų.
  4. Ieškovas įrodinėja, kad atsakovė turėjo teisę nesudaryti ir nepasirašyti Susitarimo, tokiu atveju ieškovas nebūtų mokėjęs atsakovei priedo pagal Susitarimą ir atitinkamai atsakovė, neišdirbusi iki Susitarime numatyto termino, neturėtų pareigos grąžinti gauto Susitarimo priedo bei kompensacijos už naujo darbuotojo paieškas. Be to, atsakovė pageidavo pakeisti tam tikrus Susitarimo punktus, todėl jis buvo pakoreguotas (sumažintas kompensacijų dydis) pagal atsakovės pageidavimą ir šalių žodinį susitarimą bei pateiktas pasirašyti atsakovei vėliau. 2015-06-22 atsakovė informavo ieškovą, kad nuo 2015-07-03 savo noru nutraukia sudarytą darbo sutartį. Atsakovė nesutiko pasilikti dirbti pas ieškovą dar tris mėnesius, t. y. iki Susitarimo termino pabaigos, nes susirado geriau apmokamą kitą darbą, todėl ieškovui grąžintina suma pagal Susitarimą neturėjo įtakos atsakovės apsisprendimui dėl darbo. Atsakovė buvo informuota, kad ji pagal Susitarimą turi grąžinti visas lėšas, sumokėtas jo pagrindu, tačiau ji atsisakė vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi atsakovė per 3 mėnesius nuo darbo sutarties nutraukimo negrąžino ieškovui lėšų, kurias privalėjo grąžinti pagal Susitarimą, ji liko skolinga ieškovui 738,53 EUR.
  5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2014-05-30 ji ieškovo atstovo buvo pakviesta pokalbiui dėl darbo įmonės Alytaus padalinyje. Pokalbio metu žodžiu buvo aptarti šalių lūkesčiai, reikalavimai ir kitos aplinkybės, įskaitant ir tai, kad atsakovei bus nustatomas išbandymo terminas. Ieškovo atstovas nurodė, kad tuo atveju, jeigu išbandymo termino rezultatai bus teigiami, po išbandymo termino pabaigos darbo užmokestis bus didinamas ne mažesne nei 57,92 EUR (200,00 Lt) suma. Atsakovei 2014-06-06 pasiūlyta įsidarbinti įmonėje, elektroniniu laišku atsiųstame pasiūlyme buvo nurodyta, kad po bandomojo laikotarpio atsakovei bus mokamas didesnis 57,92 EUR (200,00 Lt) suma darbo užmokestis už įsipareigojimą dirbti įmonėje ir 28,96 EUR (100,00 Lt) už greitojo spausdinimo įgūdžių įgijimą, jeigu tokie bus įgyti.
  6. Atsakovė įrodinėja, kad iki darbo sutarties sudarymo ir jos sudarymo metu negalėjo tikėtis ir numanyti, kad ieškovas taip pat pageidaus, jog atsakovė pasirašytų Susitarimą ar panašaus pobūdžio kitą dokumentą ir darbo užmokesčio padidinimas bus siejamas su atskirais reikalavimais atsakovei. Atsakovė pagal 2014-06-11 sudarytą darbo sutartį pradėjo dirbti nuo 2014-07-07, sutartimi buvo nustatytas 3 (trijų) mėnesių išbandymo terminas. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui, ieškovas atsakovei nurodė, jog išbandymo termino rezultatai yra teigiami, atsakovė paliekama dirbti įmonėje ir pateikė atsakovei pasirašyti Susitarimą. Atsakovei 2015-06-22 pateikus rašytinį prašymą nutraukti darbo sutartį nuo 2015-07-03 savo noru, ieškovas 2015-06-30 elektroniniu paštu pareikalavo iš atsakovės grąžinti ieškovui 521,32 EUR (9 x 200,00 Lt), o jeigu minėta suma bus sumokėta per 2 mėnesius nuo darbo sutarties nutraukimo, ieškovas pažadėjo nereikalauti Susitarimo 5.2.2 ir 5.2.3 punktuose numatytų sumų. Atsakovei 2015-06-22 pateikus rašytinį prašymą nutraukti darbo sutartį nuo 2015-07-03 savo noru, ieškovas 2015-06-30 elektroniniu paštu pareikalavo iš atsakovės grąžinti ieškovui 521,32 EUR (9 x 200,00 Lt), o jeigu minėta suma bus sumokėta per 2 mėnesius nuo darbo sutarties nutraukimo, ieškovas pažadėjo nereikalauti Susitarimo 5.2.2 ir 5.2.3 punktuose numatytų sumų.
  7. Atsakovė 2015-12-14 pateikė priešieškinį ieškovui, kuriuo prašo pripažinti, kad 2014-10-06 Lojalumo susitarimo prie darbo sutarties dėl darbo užmokesčio priedo už minimalų darbo trukmės laikotarpį (Susitarimas) pagrindu darbuotojai D. B. buvo mokamas darbo užmokesčio priedas, kurio darbdavys neturi teisės reikalauti grąžinti, taip pat prašo pripažinti negaliojančiu Susitarimo 5 punktą bei priteisti atsakovei visas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį argumentuoja tuo, kad šalys sudarė Susitarimą būdamos darbo teisinių santykių subjektais, ieškovas tokį Susitarimą parengia ir teikia pasirašyti tik savo darbuotojams, todėl Susitarimas sudaromas tik kaip darbo sutarties sudarymo rezultatas, o reikalavimai, kokie yra nustatyti Susitarime, yra keliami tik bendrovės darbuotojams. Susitarimo 5 punktas numato pinigines sankcijas darbuotojui už darbo sutarties nutraukimą, kurios prieštarauja imperatyvaus pobūdžio reguliavimui, numatytam DK. Darbuotojo gautas darbo užmokestis negali būti iš jo išreikalautas kaip įgytas be pagrindo, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba kai buvo padaryta sąskaitybos klaida. Ieškovas reikalauja iš atsakovės priteisti 738,53 EUR sumą, kurią sudaro 521,32 EUR (atitinkamai 1800,00 Lt (200,00 Lt X 9 mėnesiai) suma, kurią ieškovas mokėjo kaip priedą prie darbo užmokesčio ir 217,21 EUR (atitinkamai 750,00 Lt) suma, kurią ieškovas įvardija kaip kompensaciją naujo darbuotojo paieškoms. Abi šios sumos yra reikalaujamos neturint teisinio pagrindo.
  8. Ieškovas „Paysera LT“, UAB teismui pateiktu atsiliepimu į atsakovės priešieškinį prašo jį atmesti, nurodydamas, kad Susitarimu nėra numatoma jokių sankcijų už darbo sutarties nutraukimą. Priešingai, Susitarimu siekiama užtikrinti, kad darbdavys nepatirtų žalos, jei darbuotoja netinkamai vykdytų savo įsipareigojimą, nes, kaip minėta, išmokos už Susitarimo vykdymą buvo mokamos kiekvieną mėnesį. Darbuotojai nevykdant savo įsipareigojimo, pareiga grąžinti gautas išmokas yra ne sankcija, o pareiga atlyginti darbdavio patirtą žalą. Priešingai, nei nurodo atsakovė, ieškovas, gavęs atsakovės prašymą nutraukti darbo sutartį darbuotojos pareiškimu, geranoriškai nurodė, kad atsižvelgdamas į jos prašymą ir situaciją (kad būsimoje darbovietėje darbo užmokestis bus didesnis), sutinka neišskaičiuoti pagal Susitarimą mokėtinos sumos iš neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, o šias sumas prašo sumokėti per 2 mėnesius nuo darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė priešieškiniu prašo panaikinti visą Susitarimo 5 punktą, kuriame yra pateikta įvairių nuostatų, susijusių su Susitarimo vykdymu, tačiau nepateikia konkrečių argumentų, kodėl kiekviena iš Susitarimo 5 punkto nuostatų yra pripažintina negaliojančia. Atitinkamai, net ir pripažinus Susitarimo 5 punktą negaliojančiu, tai nereikštų, kad negaliotų ir pats Susitarimas, kurio esminėmis sąlygomis yra darbuotojos įsipareigojimas dirbti minimalų laikotarpį. Darbuotojai prisiėmus šį įsipareigojimą ir jo neįvykdžius, CK numato pareigą savo veiksmais atlyginti darbdaviui padarytą žalą, todėl priešieškinio tenkinimas neturėtų įtakos paties ieškinio klausimo sprendimui ir jo tenkinimui.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies.
  2. Teismas nurodė, kad nors Susitarime prie darbo sutarties nėra tiesiogiai nurodyta, jog 57,92 EUR (200,00 Lt) priedas yra darbo užmokesčio dalis, tačiau teismui įvertinus tikruosius darbo sutarties šalių ketinimus, atsižvelgus į Susitarimo esmę, tikslą, taip pat įvertinus Susitarimo sudarymo aplinkybes, derybas dėl jo sudarymo, šalių elgesį po Susitarimo sudarymo ir kitas aplinkybes, buvo padaryta išvada, kad ieškovo Susitarimo aiškinimas pažeidžia darbuotojos interesus, taip pat paneigia atsakovės teisėtus ir šalių aptartus lūkesčius gauti didesnį atlyginimą pasibaigus išbandymo terminui. Teismas sutiko su atsakovės atsiliepime į ieškinį bei priešieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, kad atsakovei kiekvieną mėnesį mokėtas 57,92 EUR (200,00 Lt) priedas yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis.
  3. Teismas sprendė, kad Susitarimo 1 punkte esantis darbdavio įsipareigojimas mokėti 57,92 EUR (200,00 Lt) priedą, siejamą su privaloma sąlyga išdirbti pas ieškovą vienerius metus, laikomas susitarimu dėl darbo užmokesčio, nes ieškovo 2014-06-06 pasiūlyme dėl darbo sutarties sudarymo su atsakove buvo nurodyta, kad, pasibaigus išbandymo terminui, bus mokamas priedas kartu su darbo užmokesčiu. Ieškovo 2014-06-06 pasiūlyme dirbti atsakovei buvo nurodyta, kad po bandomojo laikotarpio visas atsakovės atlyginimas sudarys 1500,00 Lt neįskaitant mokesčių, t.y. bandomojo laikotarpio 1200,00 Lt atlyginimas, 200,00 Lt už įsipareigojimą dirbti įmonėje ir 100,00 Lt išmokus spausdinti.
  4. Taip pat teismas nurodė, jog atmestini ieškovo argumentai, kad šalių 2014-10-06 Susitarimą pagal analogiją reikia laikyti nekonkuravimo susitarimu, nes Susitarimas yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015-08-20 ieškovui adresuotame rašte taip pat nurodoma, kad darbdavio mokamas priedas darbuotojams už lojalumą pagal esmę laikytinas darbuotojų skatinimo su darbo santykiais susijusiomis pajamomis ir atitinkamai apmokestinamas bei deklaruojamas taikant įstatymų nuostatas. Teismas sprendė, jog atsakovės gautas darbo užmokestis kartu su priedu negali būti iš jos išreikalautas kaip įgytas be pagrindo, todėl atmetė ieškovo reikalavimą grąžinti jo atsakovei sumokėtą darbo užmokesčio sumą – 521,32 EUR, t.y. 57,92 EUR (200,00 Lt) darbo užmokesčio priedą už devynis darbo mėnesius, bei pripažino Susitarimo 5.2.1 punktą negaliojančiu.
  5. Teismas pažymėjo, kad nei DK, nei kiti teisės aktai nedraudžia darbuotojams ir darbdaviams susitarti dėl darbuotojo įsipareigojimo dirbti pas darbdavį tam tikrą laikotarpį, už ką darbuotojui būtų mokami atlyginimo priedai, ar kitos skatinimo priemokos. Atitinkamai nesutiko su atsakovės priešieškinio reikalavimu, kad šalių 2014-10-06 sudaryto Susitarimo 5 punkto visos sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešai tvarkai ir gerai moralei. Teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiu tik Susitarimo 5.2.1 punktą, ir nenustatęs kitų Susitarimo 5 punkto sąlygų prieštaravimų imperatyvioms įstatymo normoms, priešieškinį šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Ieškovas „Paysera LT“, UAB pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad:
    1. pirmos instancijos teismas išvadą, kad Lojalumo susitarimas nėra civilinis teisinis susitarimas, padarė nepateikęs jokių argumentų ir paties Lojalumo susitarimo bei teisės normų analizės. Tačiau vėliau sprendime, atmesdamas kitus atsakovės priešieškinio reikalavimus, teismas Lojalumo susitarimą jau traktuoja kaip civilinį susitarimą ir šiuo argumentu grindžia sprendimą atmesti kitus priešieškinio reikalavimus. Taigi teismas nesilaiko nuoseklios pozicijos ir Lojalumo susitarimą, spręsdamas skirtingus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus, traktuoja skirtingai;
    2. Susitarimas dėl įsipareigojimo dirbti pas darbdavį tam tikrą minimalų laikotarpį nėra reglamentuojamas darbo teisės normomis, toks susitarimas nepatenka į DK 4 straipsnyje numatytą darbo įstatymų reguliavimo sritį, tokie susitarimai apskritai nėra aprašomi teisės aktuose, tačiau kartu nėra ir draudžiami, todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį;
    3. atsakovė Susitarimą sudarė laisva valia, galėjo laisvai spręsti, ar prisiimti įsipareigojimus pagal susitarimą, prieš sudarant susitarimą ji žinojo jo sąlygas, su jomis susipažino, turėjo galimybę daryti įtaką susitarimo sąlygoms, atsakovė taip pat žinojo, kad už susitarimo vykdymą jai bus mokama atitinkama išmoka (57,92 Eur (200 Lt)) už kiekvieną susitarimo vykdymo mėnesį), turėjo asmeninį interesą sudaryti tokį susitarimą;
    4. Teismas nepagrįstai atsisakė pagal analogiją taikyti nekonkuravimo susitarimus. Lojalumo susitarimu yra nustatyta nauda (kompensacija) darbuotojui už tam tikrus apribojimus. Lojalumo susitarimu apribojama darbuotojo teisė keisti darbą vienerius metus; už šį apribojimą darbuotojai buvo mokama kompensaciją – po 57,92 Eur už kiekvieną susitarimo vykdymo mėnesį (tai sudaro 17 proc. atlyginimo). Pati civilinė susitarimo esmė lemia, kad už jo nevykdymą ar netinkamą vykdymą šalys gali sutarti dėl netesybų už netinkamą įsipareigojimų vykdymą, pareigos atlyginti žalą, kitų finansinių praradimų, kuriuos lemia susitarimo nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Nekonkuravimo susitarimo galiojimui būtina konstatuoti, kad jis nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Būtent šią aplinkybę teismas ir turėjo tirti siekdamas nustatyti Lojalumo susitarimo galiojimą, o ne atmesti argumentus dėl analogijos taikymo. Atsakovei buvo nustatyta protingo dydžio kompensacija – 17 proc. atsakovės atlyginimo, numatytas protingas susitarimo galiojimo terminas – 1 metai;
    5. Susitarime nustatydamos konkrečią netesybų sumą šalys siekė dviejų tikslų: pirma, užtikrinti tinkamą Lojalumo susitarimo vykdymą (kadangi priešingu atveju jos nevykdančiai šaliai gresia bauda ar delspinigiai), ir, antra, kilus ginčui palengvinti nukentėjusios nuo susitarimo pažeidimo šalies galimybę lengviau prisiteisti patirtų nuostolių atlyginimą. Lojalumo susitarimu šalys susitarė, kad atsakovė išdirbs pas ieškovę iki 2015 m. spalio 7 d. (vienerius metus po bandomojo laikotarpio pabaigos), o ieškovė už šio įsipareigojimo vykdymą mokės atsakovei išmoką, lygią 57,92 Eur (200 Lt) už kiekvieną susitarimo vykdymo mėnesį Darbuotojai pažeidus šį įsipareigojimą, susitarimo 5.2.1 p. buvo numatytos netesybos, kurių dydis buvo prilygintas atsakovės dirbtų pas ieškovę mėnesių skaičiui padauginus iš ieškovei išmokėtų mėnesinių išmokų dydžio. Lojalumo susitarimu numatyta ne pareiga grąžinti mokėtas išmokas, kurias teismas neteisėtai prilygino darbo užmokesčiui, o sutarties pažeidimo mokestis;
    6. socialinio draudimo išmokų mokėjimas nuo darbuotojams mokamų bet kokių išmokų yra privalomas ir tai neleidžia teigti, kad mokamas yra darbo užmokestis. Praktikoje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba laikosi nuomonės, kad įmonėje dirbančiam darbuotojui mokamos kompensacijos pagal nekonkuravimo sutartį yra priskiriamos su darbo santykiais susijusioms kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokoms, todėl nuo šių nekonkuravimo kompensacijų turi būti skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Šiuo atveju išmoka pagal Lojalumo susitarimą nebuvo mokama už darbą, už pasiekimus, už rodiklių vykdymą, jų perviršį ar kaip skatinamoji priemonė. Išmoka turėjo aiškų ir darbuotojai žinomą tikslą, kompensuoti jos praradimus, kad ji turi išdirbti įmonėje vienerius metus;
    7. prieš įsidarbinant atsakovei buvo pateiktas 2014-06-06 pasiūlymas, kuriame buvo aiškiai nurodyta, kad 57,92 Eur (200 Lt) išmoka per mėnesį bus mokama darbuotojai būtent už įsipareigojimą dirbti įmonėje ne mažiau kaip vienerius metus po bandomojo laikotarpio pabaigos. Atsakovės pasirašytame Lojalumo susitarime išmoka taip pat yra susieta su atsakovės įsipareigojimu dirbti pas ieškovę. Taigi atsakovei buvo žinoma, už ką ir kokiu pagrindu jai bus mokama 57,92 Eur (200 Lt) išmoka, todėl jos lūkestis gauti didesnį užmokestį turėtų būti siejamas apskritai su siekiu gauti didesnes pinigines lėšas (nepriklausomai nuo jų mokėjimo pagrindo), o ne konkrečiai su darbo užmokesčiu;
    8. pas ieškovę nėra susiklosčiusi praktika, kad darbuotojui bandomojo termino metu būtinai mokamas mažesnis darbo užmokestis, o po bandomojo didesnis. Pati darbuotoja priešieškiniu pripažįsta, kad siekė pasirašyti Lojalumo susitarimą, nes norėjo gauti jo pagrindu mokamą išmoką. Jos elgesys, siekiant gauti išmoką, bet kartu nevykdyti susitarimu prisiimtų įsipareigojimų, laikytinas nesąžiningu darbdavio atžvilgiu, siekiu piktnaudžiauti;
    9. teismas nepagrįstai pripažino Susitarimo 5.2.1 p. negaliojančiu. Tačiau net ir toks sprendimas nepanaikino atsakovės pareigos išdirbti pas ieškovę vienerius metus po bandomojo laikotarpio pabaigos. Šis įsipareigojimas nebuvo pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu, taigi jis buvo vykdytinas ir privalomas atsakovei. Be to, teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 217,21 Eur (750 Lt) kompensaciją pagal Lojalumo susitarimo 5.2.2 p. naujo darbuotojo paieškoms, teigdamas, kad nebuvo jokių darbuotojos materialinės atsakomybės pagrindų. Teismas netyrė šio punkto galiojimo, sprendime nebuvo konstatuota, kad šis punktas yra negaliojantis, todėl jis nėra panaikintas ir lieka atsakovės vykdytinu įsipareigojimu. Teismui nepripažinus šio Lojalumo susitarimo punkto negaliojančiu, teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškovės reikalavimų. Teismas pripažino, kad toks Lojalumo susitarimas yra leistinas ir vykdytinas įsipareigojimas, nepripažino jo negaliojančiu, vadinasi, jei šis susitarimas yra darbo teisinių santykių susitarimas, atsakovė turėjo darbinę pareigą dirbti pas darbdavį ne trumpiau nei vienerius metus po bandomojo laikotarpio pabaigos. Tokio įsipareigojimo pažeidimas atitinkamai reiškia ir atsakovės darbo pareigų pažeidimu, už kurį gali ir turi būti taikoma materialinė darbuotojos atsakomybė. Atsakovė Lojalumo susitarimą pažeidė tyčia ir sąmoningai – norėjo ir siekė nutraukti darbo teisinius santykius su ieškove, nors žinojo apie galiojantį jos įsipareigojimą dirbti ieškovės įmonėje iki 2015 m. spalio 7 d. Šie atsakovės veiksmai sukėlė žalą ieškovei.
  2. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, pakartodama atsiliepimo į ieškinį ir priešieškinio argumentus, bei dar kartą atkreipdama dėmesį į tai, kad:
    1. Susitarimo tekstas sudarant darbo sutartį nebuvo pridėtas. Darbdavys vienareikšmiškai davė suprasti, jog pasibaigus bandomajam laikotarpiui, jos atlyginimas už darbą padidės 57,92 Eur;
    2. darbuotojas turi teisę laisvai pasirinkti darbą, todėl Susitarimu toks laisvės ribojimas nebuvo galimas;
    3. apeliantas negalėjo siūlyti darbo sąlygų, bloginančių jos padėtį, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovei buvo paaiškinta, jog jei ji nepasirašys susitarimo, ji negaus didesnio atlygio už darbą. Tai reiškia, kad atsakovė nebuvo lygiavertėje padėtyje su darbdaviu, negalėjo derėtis;
    4. DK reglamentuotame materialinės atsakomybės institute nėra numatytas pagrindas darbdavio nuostolių atlygimui, kuriuos jis galėtų patirti naujo darbuotojo paieškoms. Civilinė atsakomybė galėtų kilti, jei ji būtų siejama su darbo teisėmis ir pareigomis, tačiau atsakovė jokios neteisėtos veikos nepadarė;
    5. Nekonkuravimo susitarimas ir šalių sudarytas Susitarimas yra iš esmės skirtingos sutartys siekiamų pasekmių požiūriu, todėl analogija negalima. Susitarime nurodyta išmoka nėra kompensacija už lojalumą, tai – priedas prie darbo užmokesčio.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2014-06-11 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. D20140611_5, kurioje numatyta, kad atsakovė įmonėje pradeda dirbti nuo 2014-07-07. Šalys 2014-10-06 pasirašė Lojalumo susitarimą prie darbo sutarties (toliau – Susitarimas), pagal kurį ieškovas įsipareigojo nuo 2014-10-07 mokėti atsakovei papildomą 57,92 EUR (200,00 Lt) priedą prie atlyginimo kiekvieną mėnesį, kol darbuotojas dirba, o atsakovė įsipareigojo dirbti darbo sutartyje sulygtomis darbo sąlygomis iki 2015-10-07. Susitarimo 5 punkte numatytos teisinės pasekmės darbuotojui, nusprendusiam nutraukti darbo sutartį savo noru (DK 127 straipsnis) iki Susitarime numatyto termino pabaigos – 2015-10-07, t. y. ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo darbo santykių nutraukimo grąžinti ieškovui visas lėšas, sumokėtas jo pagrindu ir sumokėti ieškovui 217,21 EUR (750,00 Lt) kompensaciją, kuri skirta naujo darbuotojo paieškoms, t. y. skubioms (neplanuotoms) atrankoms apmokėti (Susitarimo 5.2.1 p. ir 5.2.2 p.). Susitarimo 5.2.4 punkte taip pat numatyta, kad grąžintina suma bus nuskaičiuota nuo darbuotojo paskutinio darbo užmokesčio bei iš kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Likusi suma turi būti grąžintina darbdaviui per tris mėnesius nuo darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė 2015-06-22 pateikė ieškovui prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų savo noru nuo 2015-07-03, todėl apeliantas pareikalavo grąžinti pagal Susitarimą išmokėtas jai sumas, neišdirbus sutarto laikotarpio.
  2. Apeliantas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje sutartinių netesybų nustatymas Lojalumo susitarime negali būti pagrindas netaikyti nekonkuravimo susitarimų analogijos šioje byloje ir kasacinio teismo išaiškinimų dėl nekonkuravimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog teisinių santykių analogija pagal Lietuvos teisinę sistemą – negalima, įstatymas numato tik teisės ar įstatymo analogiją, todėl, nesant teisinių prielaidų, nevertinamas apelianto argumentas dėl Susitarimo prilyginimo nekonkuravimo susitarimo teisiniam santykiui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 3 straipsnio 6 dalis).
  3. Apeliantas nurodė, kad net ir panaikinus Lojalumo susitarimo 5.2.1 p. išliko atsakovės pareiga išdirbti pas ieškovą vienerius metus po bandomojo laikotarpio pabaigos; šis įsipareigojimas nebuvo pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu.
  4. Pasisakydama dėl šio argumento, Teisėjų kolegija nurodo, kad šalių darbo santykiai yra pasibaigę, todėl spręsti dėl pareigos toliau atlikti darbo funkcijas ir kitų Susitarimo nuostatų, kurios nebėra teisiškai reikšmingos, neatitiktų protingumo principo (CPK 3 straipsnio 1 dalis), kai dėl to nėra ginčo.
  5. Apeliantas įrodinėja, kad žalos atlyginimas yra civilinė pareiga, o dėl žalos dydžio buvo susitarta.
  6. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad žalą padaręs asmuo privalo ją atlyginti. Tačiau žalos dydis nėra preziumuojamas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnis). Ieškovas, pareiškęs ieškinį, privalėjo įrodinėti, kad būtent dėl to, kad atsakovė nutraukė darbo santykius sutriko įmonės veiklos tęstinumas, dėl ko jo verslui padaryta žala, o jis naujo darbuotojo paieškai ir / ar apmokymams patyrė išlaidas (CPK 178 straipsnis). Nepateikus įrodymų apie turėtas išlaidas, apie kurias nurodoma Susitarimo 5.2.2, 5.2.3 punktuose, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje liko neįrodytas ir pats žalos faktas, todėl apelianto reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo iš darbuotojos negalėjo būti tenkinamas (CPK 12 straipsnis).
  7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Susitarimo 5.2.1 punkto nuostata yra negaliojanti, kaip neatitinkanti DK 4 straipsnio 4 dalies, 10 1 straipsnio, 224 straipsnio, 246 straipsnio, todėl atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, pripažindamas Susitarimo 5.2.1 punktą negaliojančiu, nenurodė sandorio negaliojimo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo sutarties nutraukimas savaime (per se) netampa juridiniu faktu, dėl ko būtų galima reikalauti iš darbuotojo sumų, kurių grąžinimas nenumatytas DK ar kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose aktuose.
  8. Nors apeliantas įrodinėja, kad buvo nepagrįstai atmestas jo reikalavimas priteisti 217,21 Eur (750 Lt) kompensaciją, kuri yra atsakovės materialinės atsakomybės kilimo sąlyga, tačiau jis pats save paneigia kitu argumentu, įrodinėdamas, jog tai – Sutarties pažeidimo mokestis. Tai reiškia, kad vienu metu apeliantas įrodinėja, kad reikalavimas dėl 217,21 Eur (750 Lt) kompensacijos kyla iš darbo santykių, kitu atveju – iš civilinių. Bet kuriuo atveju, nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad žalos faktas ir dydis nėra įrodytas, todėl civilinė atsakomybė atsakovei nekyla. Atsižvelgiant į tai, Teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu priėmė teisingą sprendimą, atmesdamas ieškinį dalyje dėl 217,21 Eur sumos priteisimo, kaip neįrodytą (CPK 185 straipsnis).
  9. Pasisakant dėl materialinės atsakomybės atsakovei kilimo, nurodoma, kad DK 246 straipsnis (DK redakcija, galiojusi ieškinio pareiškimo momentu) aiškiai numato, jog materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra visos šios sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
  10. Taigi pagal įstatymą turi būti visos aukščiau DK 246 straipsnyje nurodytos sąlygos, o apeliantas, teigdamas, kad 217,21 Eur (750 Lt) kompensacija yra Sutarties pažeidimo mokestis, pripažįsta, jog atsakovės atsakomybę kildina ne iš jos darbo veiklos, o iš darbo sutarties nutraukimo fakto. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra padaryta veika, kuri tenkina materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas.
  11. Apeliantas įrodinėja, kad jis vykdydamas susitarimą, išmokėjo atsakovei 521,32 Eur, kurių būtų nemokėjęs, jeigu atsakovė būtų nesudariusi susitarimo, o, pažeidus Lojalumo susitarimą, buvo pažeisti ieškovės lūkesčiai turėti darbuotoją šalių sutartą laikotarpį, todėl atsakovei nevykdant susitarimo, ieškovas patyrė 521,32 Eur žalą. Susitarimo teisėtumą apeliantas grindžia ir tuo, kad protingumo kriterijų atitiko susitarimo 5.2.1 p. numatytos netesybos, kurių dydis buvo prilygintas atsakovės dirbtų pas ieškovę mėnesių skaičiui padauginus iš ieškovei išmokėtų mėnesinių išmokų dydžio, kuris sudarė 17 proc. atsakovės atlyginimo.
  12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kasacinio teismo išaiškinta, jog šalių pareiga mokėti netesybas yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo pagrindinę prievolę. Civilinėje byloje dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį. Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad sutartyje įtvirtinant netesybas pirmiausia siekiama skatinti šalis įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016).
  13. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Susitarimo 5.2.1 punktas yra siejamas su darbo, o ne civiliais santykiais. Taigi įsipareigojimas nenutraukti darbo sutarties yra kylantis iš darbo teisinių santykių, kaip pagrindinės prievolės, todėl 57,92 Eur mėnesinė bauda (taip šią sumą traktuoja apeliantas) negali būti taikoma, nes tarp pagrindinės prievolės ir numatytų netesybų, kaip civilinės atsakomybės formos, nėra teisėto priežastinio ryšio. Tai jau konstatuota šios nutarties 25, 26 punktuose, todėl apelianto reikalavimas priteisti 521,32 Eur pagrįstai atmestas (CK 6.247 straipsnis). Dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad darbo įstatymai nenumato piniginės baudos taikymo už darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 straipsnį. Vienintelis galimas teisėtas apribojimas šiuo pagrindu nutraukiant darbo santykius buvo pareiga įspėti darbdavį prieš keturiolika darbo dienų apie ketinimą su juo nutraukti darbo sutartį. Šis terminas įstatymo leidėjo nustatytas būtent tuo tikslu, kad darbdavys galėtų pasiruošti būsimiems pokyčiams. Tačiau išvestinė prievolė netesybų forma šiuo atveju teisiškai nenumatyta.
  14. Kita vertus, Susitarime nėra įvardinta, kad 57,92 Eur mėnesinė bauda yra Sutarties pažeidimo mokestis, t.y. netesybos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Susitarimo 1 punkte 57,92 Eur suma traktuojama kaip priedas prie atlyginimo. Byloje nėra ginčo, kad Susitarimo tekstą ruošė apeliantas, todėl turi būti taikoma CK 6.193 straipsnyje nustatyta sutarties aiškinimo taisyklė – „kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai“ (4 dalis). Taigi apelianto argumentai, kuriais bandoma apjungti Susitarimo sąlygas siekiant gauti maksimalią naudą, taip iškreipiant sąlygų tekstinę išraišką, yra atmetami.
  15. DK 186 straipsnis (2014-07-10 redakcija, galiojusi Susitarimo sudarymo metu) numatė, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, jog tarifinis atlygis – tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2008). Inter alia kintamosios darbo užmokesčio dalies mokėjimo sąlygos gali būti įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2007).
  16. Susitarimo 1 punkte aiškiai nurodyta, kad papildoma 200 Lt (57,92 Eur) suma yra priedas, mokamas kiekvieną mėnesį. Tokiu atveju konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad Susitarimo 1 punkte numatytas 57,92 EUR (200,00 Lt) priedas yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis, nes tokia išvada atitinka tiek teisės aktų nuostatas, tiek kasacinio teismo praktiką.
  17. Šalių darbo santykių metu galiojusio DK 224 straipsnio 2 dalis numatė, jog išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu: 1) grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Šiais atvejais administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio; 2) darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, išieškoti už neatidirbtas atostogų dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus.
  18. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas nenumato, jog dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojas privalėtų grąžinti priedą vien dėl to, kad jis nutraukė darbo sutartį, Teisėjų kolegija atmeta apeliacinį skundą, kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 185 straipsnis), pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl priešieškinio tenkinimo.
  19. Teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (CK 1.5 straipsnis; CPK 5 straipsnis, 7 straipsnis, 177 - 179 straipsniai, 185 straipsnis, 270 straipsnis, 313 straipsnis, 320 straipsnis, 328 straipsnis).
  20. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovė patyrė 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų, kurios priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

13ieškovo „Paysera LT“, UAB apeliacinį skundą atmesti.

14Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovės D. B. (asmens kodas ( - ) naudai 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš apelianto „Paysera LT“, UAB (juridinio asmens kodas 300060819).

16Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai