Byla 2A-644-661/2012

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Neringos Švedienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. J. J., V. P., E. P., E. U., D. U., T. B. ir M. B., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Vilniaus m. 7 – ojo notarų biuro notarei D. B. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, pirkimo – pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau - VAVA) 2006-08-18 sprendimo Nr. 2.5-41-23102 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. J. J.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0.18 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0.4 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį Klevinės k., Vilniaus r. sav. (kadastrinis Nr. 4174/0200:8088); pripažinti negaliojančia 2010-01-26 pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. VB7-670) dalį dėl 0.18 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 0,4 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, perleidimo atitinkamomis dalimis V. P. ir E. P. (644/4000 dalis žemės sklypo), D. U. ir E. U. (1568/4000 dalis žemės sklypo), T. B. ir M. B. (1788/4000 dalis žemės sklypo); taikyti restituciją natūra ir priteisti: iš V. P. ir E. P., D. U. ir E. U., T. B. ir M. B. valstybės naudai 0.18 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 0.4 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375), esantį Klevinės k., Vilniaus r.; iš G.J. J. pirkėjų V. P. ir E. P. naudai 8 100 Lt, D. U. ir E. U. naudai 10 350 Lt, T. B. ir M. B. naudai 13 050 Lt; priteisti iš atsakovų valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas (I tomas, b.l. 120 – 122, 186 - 188).

6Ieškinyje nurodė, kad minėto VAVA sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota G.J. J. nuosavybės teisės į 0.4 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą, esantį Klevinės k., Avižienių sen., Vilniaus r., kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis, minėtame žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, yra 0.18 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Teigia, kad VAVA 2006-08-18 sprendimo Nr. 2.5-41-23102 dalis, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0.18 ha valstybinės reikšmės mišką, kuris patenka į 0.4 ha žemės sklypą, esantį Klevinės k., Avižienių sen., Vilniaus r., buvo priimta pažeidžiant imperatyvias LR Konstitucijos 47 str., Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (įstatymo redakcija, buvusi aktuali nuo 2006-07-18 iki 2006-12-04) 6 str. 1 d. 4 p., Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 d. 6 p., Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2 d., 4 d. ir 13 str. nuostatos. Dėl šios priežasties minėta VAVA 2006-08-18 sprendimo dalis naikintina. Panaikinus šį administracinį aktą, jo dalį, turi būti panaikintos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t.y. 2010-01-26 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. VB7-670) dalis, pagal kurią atitinkamas žemės sklypo dalis įsigijo V. P. ir E. P. (644/4000 dalis žemės sklypo), sumokėdami už įsigyjamo sklypo dalis 18 000 Lt, D. U. ir E. U. (1568/4000 dalis žemės sklypo), sumokėdami už įgyjamo sklypo dalis 23 000 Lt, T. B. ir M. B. (1788/4000 dalis žemės sklypo), sumokėdami už įgyjamo sklypo dalis 29 000 Lt. Ši sutartis (jos atitinkama dalis) turi būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio) (CK 1.80 str. 1 d.) ir taikyta restitucija natūra (CK 6.145 – 6.146 str.). Teigia, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. suteikia teisę prokuratūrai ginti viešąjį interesą. Imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, todėl tokių pažeidimų pašalinimas vertintinas kaip viešasis interesas.

7Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius) - pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti (II tomas, b.l. 21 - 25). Atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, žemė gražinama natūra nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė gražinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas. Pretendentė G.J. J. pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme (toliau - Reformos įstatymas) nustatytą asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę, priskirta 9 eiliškumo grupei. Ginčo žemės sklypas buvo suprojektuotas kaip tai nustatyta Reformos įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje ir 20 straipsnyje, patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2005-12-21 įsakymu Nr. 2.3-12013-41 „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono Avižienių seniūnijos, Riešės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“. Vadovaujantis šiuo patvirtintu žemėtvarkos projektu, Vilniaus apskrities viršininkas 2006-08-18 priėmė sprendimą Nr. 2.5-41-23102. Pareiškėjas neginčija žemės sklypo suformavimo dokumentų, todėl, neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Atkreipia dėmesį, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, t.y. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo derintas su atsakingomis institucijomis, tarp jų ir su valstybės įmone Vilniaus miškų urėdija. Šios įstaigos projektų derinimo inžinierius pasirašė žemėtvarkos projekto plane. Nurodė, kad ieškovas remiasi Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2010-01-28 pažyma Nr. 19251, kurioje nurodoma, kad 0,4 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, yra 0,18 ha miško. Taigi, ieškovas konstatuoja, kad iš ginčijamo pilietės vardu gražinto sklypo tik dalis yra miško ploto. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos prokuratūros pateiktame VĮ Registrų centro centrinio duomenų banko išraše nurodoma, kad žemės sklypas, kadastro Nr. 4174/0200:8088, suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Ieškovas, ginčydamas dalį žemės sklypo, nenurodo konkrečios buvimo vietos, todėl skundo tenkinimo atveju sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas, ginčydamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turėjo konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas (pateikti VĮ Registrų centras įregistruotą ginčijamo žemės sklypo geodezinių matavimų bylą). Taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje ginčijamas administracinis aktas priimtas 2006 m. rugpjūčio 18 d., Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, į teismą su ieškiniu kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 5 d., t.y. praėjus 4 metams nuo skundžiamo akto priėmimo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. l d. nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja tokią praktiką, kad nagrinėjantis bylą teismas turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo to momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepagrįstai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Tokios situacijos gali turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui, pažeidžia teisingumo ir protingumo principus. Termino pradžia ginčo sprendimui skųsti prasidėjo nuo jo priėmimo, t. y. 2006 m. rugpjūčio 18 d., valstybė bei jos įgaliotos institucijos, veikdamos tinkamai bei atidžiai, galėjo sužinoti apie galimai neteisėtai perduotą turtą. Valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija 2010 m. sausio 6 d. rašte Nr. I-30, kuriuo kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ buvo pavesta valstybės įmonėms miškų urėdijoms - valstybinės reikšmės miškuose, kurių plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ ir paskirstyti pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas (1-42 priedai) ir sąrašą (43 priedas), vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą - atkurti, prižiūrėti, saugoti miškus, racionaliai naudoti miškų išteklius ir prekiauti mediena bei miško ištekliais. Taigi, valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija turėjo galimybę laiku ginti pažeistas teises, todėl prašo taikyti senaties terminą ginčo sprendimui apskųsti.

8Atsakovė G.J. J. - pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti (II tomas, b.l. 13 - 15). Atsiliepime atsakovė nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-08-18 sprendimu Nr. 2.5-41-23102 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkantį buvusio savininko J. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 24 ha žemės, buvusios Birsčių kaime, Lazdijų rajone, Alytaus apskrityje, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 3,38 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai ir bendrą 19,22 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esančius Galinės, Aukštųjų Rusokų, Mažosios Riešės, Riešės, Lindiniškių, Klevinės kaimuose, Avižienių sen., Vilniaus apskrityje. 2010-01-26 ji, pagal pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. VB7-670), žemės sklypą, kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, esantį Klevinės kaime, Vilniaus rajone, atitinkamomis dalimis pardavė V. P. ir E. P. (644/4000 dalis žemės sklypo), D. U. ir E. U. (1568/4000 dalis žemės sklypo), T. B. ir M. B. (1788/4000 dalis žemės sklypo). Teigė, kad ginčijamas VAVA 2006-08-18 sprendimas Nr. 2.5-41-23102 priimtas remiantis galiojančiais teisės aktais bei galiojančių teisės aktų pagrindu parengtu ir patvirtintu 2005 žemės reformos žemėtvarkos projektu. Ieškovas neginčija žemės sklypo suformavimo dokumentų, todėl neįrodžius, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtu administracinio akto pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas į miško žemę turėjo visą eilę etapų, kuriose dalyvavo valstybės institucijos, atsakingos už LR Vyriausybės priimamų nutarimų įgyvendinimą. LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarime Nr. 1154 nurodoma, kad Aplinkos ministerijai pavedama per 2 mėnesius nuo nutarimo įsigaliojimo pateikti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas suinteresuotoms ministerijoms ir apskričių viršininkams. Toks pavedimas įvykdytas nebuvo, todėl atsakomybė už netinkamą LR piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimą turi atitekti valstybės tarnautojams, bet ne jai. LR CK 6.222 str. 3 d. numato, kad restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, išskyrus kodekso numatytas išimtis. LR CK 4.96 str. 2 d. teigia, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsižvelgiant į tai, kad ji įtraukta į šį teisminį procesą ne savo pačios valia, o dėl valstybės institucijų kaltės, Teigia, jog prokuroro reikalavimas taikyti restituciją natūra nepagrįstas. Ieškovas prašo panaikinti 2006-08-18 VAVA sprendimo Nr. 2.5-41-23102 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo perduodant neatlygintinai lygiavertį 0,18 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,4 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai Klevinės kaime, Vilniaus rajone. Tačiau atkreipia dėmesį, kad toks 0,18 ha sklypas nėra suformuotas, o yra dalis 0,4 ha sklypo. Teigia, kad ieškovas nenurodo konkrečios 0,18 ha ploto dalies (valstybinės reikšmės miško) buvimo vietos, tikslių ginčo objekto ribų, t.y. nenurodo miško ploto ribų, posūkio taškų, riboženklių, koordinačių. Pasak atsakovės, prokuroro ieškinys negali būti tenkinamas dėl neaiškiai suformuluoto reikalavimo, nes, kaip matyti iš procesinių dokumentų, tarp atsakovų bendraturčių yra nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka. Teigia, kad panaikinus 2010-01-26 pirkimo-pardavimo sutartį bus pažeistos privačios nuosavybės neliečiamumo principas, teisėtų lūkesčiu, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.

9Atsakovai V. P., E. P., E. U., D. U., T. B. ir M. B. – pateiktame atsiliepime ieškinio nepripažįsta, prašė taikyti senatį ir atmesti ieškovo ieškinį (I tomas, b.l. 92 – 96, 152 - 155). Be to, Atsiliepime nurodė, kad restitucija jų atžvilgiu negali būti taikoma ir iš jų, kaip sąžiningų įgijėjų, negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, kadangi savininkas tokį daiktą prarado ne dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 str. 2 d.). Be to, prokuroro siūlomas restitucijos taikymo būdas, t.y. kad atsakovai turėtų atiduoti ginčijamą sklypo dalį valstybei, o atlyginimą už atiduotą dalį jiems turėtų grąžinti viena sklypo pardavėja G.J. J., yra ydingas ir neužtikrinantis jų teisėtų interesų apsaugos bei jų grąžinimo į prieš ginčijamo sandorio sudarymą buvusią padėtį. Valstybė kartu su sklypo pardavėja turi prisiimti atsakomybę dėl susiklosčiusios padėties ir solidariai užtikrinti, jog jie, taikant restituciją, nepatirtų nuostolių. Teigia, kad nagrinėjamu atveju vienintelė nuosavybės teisės apribojimo galimybė, kai žemės savininkas galėtų būti įpareigotas perleisti nuosavybės teisę valstybei, yra pasinaudojimas Konstitucijoje ir Žemės įstatyme įtvirtintu žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutu. Mano, kad tik pasinaudojus šiuo institutu jų teisės bei teisėti interesai galėtų būti visiškai apginti, neliktų pažeisto CK 4.96 str. nuostatos bei įstatymo viršenybės, privačios nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Kiti atsakovų nurodomi argumentai iš esmės yra analogiški kitų atsakovų nurodytiems argumentams.

10Trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija – pateiktame atsiliepime su ieškiniu ir jame išdėstytais motyvais sutiko, prašė ieškinį tenkinti (I tomas, b.l. 163 - 166). Atsiliepime nurodė, kad byloje yra pateikti neginčijami įrodymai, kad ginčo žemės sklype yra 0.18 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Teigia, kad Vilniaus apskrities viršininkas, perleisdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas, t.y. LR Konstitucijos 47 str., Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. ir t.t. Administracinis aktas priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas yra niekinis ir negalioja nuo jo priėmimo momento (ab initio) nepaisant to yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Trečiasis asmuo, atsižvelgęs į tai ir į visuotinai pripažįstamą teisės principą, kad niekas negali perduoti kitam daugiau teisių, negu pats turi, teigia, kad pardavėjas negalėjo parduoti ir nepardavė žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, dalies, kurią sudaro 0.19 ha valstybinės reikšmės miško. Pasiremdamas teismų praktika teigia, kad sprendžiant dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo, netaikomas CK 4.96 str., reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo. Tokiu būdu gauto turto išreikalavimas reglamentuojamas specialiųjų nepagrįsto praturtėjimo instituto normų. Atvejai, kai negalima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto turto, nustatyti CK 6.241 str. 1 d. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nei vienos iš CK 6.241 str. 1 d. nurodytų išimčių, kai be pagrindo įgytas turtas negali būti išreikalautas, taigi atsakovas privalo grąžinti žemės sklypo dalį įgytą be teisinio pagrindo. Mano, kad negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui. CK 4.7 str. 2 d. numatyta, kad išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai yra išimti iš apyvartos, todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto, negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

11Trečiasis asmuo – Vilniaus m. 7 – ojo notarų biuro notarė D. B. – nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

12II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006-08-18 sprendimo Nr. 2.5-41-23102 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. J. J.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0.18 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0.4 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį Klevinės k., Vilniaus r. sav., kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375; pripažinti negaliojančia 2010-01-26 pirkimo – pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. VB7-670) dalį dėl 0.18 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 0,4 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375, perleidimo atitinkamomis dalimis V. P., a.k. ( - ) ir E. P., a.k. ( - ) (644/4000 dalis žemės sklypo), D. U., a.k. ( - ) ir E. U., a.k. ( - ) (1568/4000 dalis žemės sklypo), T. B., a.k. ( - ) ir M. B., a.k. ( - ) (1788/4000 dalis žemės sklypo), ir naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kiek tai susiję su valstybinės reikšmės miško plotu (0.18 ha). Taikyti restituciją natūra ir priteisti: 1) iš V. P. ir E. P., D. U. ir E. U., T. B. ir M. B. valstybės naudai 0.18 ha ploto valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 0.4 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375), esantį Klevinės k., Vilniaus r.; 2) iš G.J. J. pirkėjų V. P. ir E. P. naudai 8 100 Lt, D. U. ir E. U. naudai 10 350 Lt, T. B. ir M. B. naudai 13 050 Lt. Nurodė, kad atsakovei G.J. J. Vilniaus apskrities viršininko 2006-08-18 sprendimu Nr. 2.5-41-23102 buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (24.00 ha), kurio pagrindu atsakovei Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 0.40 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Klevinės k., Avižienių sen., Vilniaus r., Vilniaus apskrityje, kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, į kurį patenka 0.18 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant šią sprendimo dalį buvo pažeisti imperatyvūs teisės aktų reikalavimai. nepagrįsti atsakovų G.J. J. ir Nacionalinės žemės tarnybos (Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus) teiginiai, kad ieškovui neginčijant žemės sklypo suformavimo dokumentų, t.y. neįrodžius, jog ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo jį naikinti. Tai, kad administraciniai aktai ar veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, teismo manymu, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių aktų (veiksmų) pagrindu priimto Vilniaus apskrities viršininko sprendimo (jo dalies) dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovas 2010-02-10 kreipėsi su pareiškimu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, skundas (prašymas) teisme priimtas 2010-02-12 (I tomas, b.l. 1). Iš to akivaizdu, kad administracinis teismas, priimdamas prokuratūros pareiškimą, laikė (nustatė), jog terminas skundui (prašymui) paduoti dėl minėto Vilniaus apskrities viršininko 2006-08-18 sprendimo yra nepraleistas. Nepaisant to, kad vėliau pasikeitė šios bylos rūšinis teismingumas, bendros kompetencijos apylinkės teismui, kaip pirmos instancijos teismui, nėra pagrindo dar kartą peržiūrėti kreipimosi į teismą dėl administracinio akto terminus. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

14II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

15Apeliaciniu skundu atsakovė G. J. J. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė ieškinio senaties, nes Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. l d. nustatytas 1 (vieno) mėnesio administracinio akto apskundimo terminas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas formuoja tokią praktiką, kad nagrinėjantis bylą teismas, turi teisę atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo to momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepagrįstai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Tokios situacijos gali turėti įtakos susiformavusių teisinių santykių stabilumui, pažeidžia teisingumo ir protingumo principus. Termino pradžia ginčo sprendimui skųsti prasidėjo nuo jo priėmimo, t.y. 2006-08-18. Civilinės bylos medžiagoje nustatyta, kad LR Vyriausybės 2006-05-17 nutarimu Nr.454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms, miškų urėdijoms“ valstybės įmonėms, miškų urėdijoms buvo pavesta valstybinės reikšmės miškuose, kurių plotai patvirtinti LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimu Nr. l 154 „Dėl valstybinės reikmės miškų ploto patvirtinimo“ ir paskirstyti pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas ir sąrašą, vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą. Taigi valstybė ir jos įgaliotos institucijos (miškų urėdija, prokuratūra), veikdamos tinkamai bei atidžiai, apie valstybės neva pažeistas teises - priimtą sprendimą ir jo pagrįstumą - nuo ginčijamo administracinio akto priėmimo dienos ar per tam tikrą protingą, bet ne 4 metų terminą. Be to, iš teismo sprendimo revoliucinės dalies visiškai neaiški 0.18 ha valstybinės reikšmės miško ploto dislokacija tam tikroje teritorijoje, nes visas šalims priklausantis bei atkurtas 0.40 ha žemės sklypas yra miško ūkio paskirties.

16Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiais prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta. Ieškovas pažymi, kad ieškovas nepraleido nei vieno mėnesio kreipimosi į teismą termino, nei 30 dienų sutrumpinto ieškinio senaties termino sprendimui dėl nuosavybės teisių atkurti ginčijimo termino.

17LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 dalyje yra nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

18Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. numato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

19Administracinių teismų praktikoje prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau. Tai grindžiama tuo, kad prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, kuris Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta tvarka gavęs informacijos apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą, ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Todėl tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (LVAT 2008-07-25 nutartis adm. byloje Nr. A1" 335-2008; LVAT 2007-11-05 nutartis adm. byloje Nr. A17-742/2007, LVAT 2007-06-28 nutartis adm. byloje Nr. A8-660/2007, LVAT 2005-09-28 nutartis adm. byloje Nr. A7-585/2005).

20Šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra tam tikrą pradinę informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą sužinojo, kai 2010-01-07 gavo VĮ Vilniaus miškų urėdija raštą Nr. 1-30, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl aštuonių galimai neteisėtų VAVA sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius Vilniaus rajone, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, panaikinimo.

21Minėtu Vilniaus miškų urėdijos raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai išsamūs ir tikslūs, kad būtų galima iš karto nuspręsti, ar buvo pažeistas viešasis interesas, nebuvo pridėtos administracinių aktų, kurių panaikinimą teismine tvarka prašyta inicijuoti, kopijos, todėl 2010-01- 11 raštu (reg. Nr. 1.10-335) buvo kreiptasi į VĮ Registrų centras dėl duomenų apie pareiškime nurodytų žemės sklypų priklausomybę pateikimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d. numatytos įvairios priemonės, kurių prokuroras gali imtis gavęs informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą - reikalauti iš juridinių ir fizinių asmenų dokumentų ir informacijos, reikalauti iš valstybės ar savivaldybių institucijų. įstaigų atlikti patikrinimus, auditą, pateikti išvadas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt. Šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra, siekdama surinkti kitus duomenis, kurių pagrindu būtų buvę galima konstatuoti viešojo intereso pažeidimą, taip pat kreipėsi į VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo bylų pateikimo. LR Aplinkos ministerijos Valstybinę miškų tarnybą dėl papildomų dokumentų apie valstybinės reikšmės miškų plotus (rašytinių įrodymų), būtinų rengiant ieškinį gavimo. Šie papildomi dokumentai, susiję su skundžiamu VAVA sprendimu, iš VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus buvo gauti 2010-01-25, iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo buvo gauti 2010-01-20, iš Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos gauti 2010-02-05, todėl akivaizdu, jog nei 1 mėnesio terminas skundui paduoti, nei 30 dienų sutrumpintas ieškinio senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleisti, nes terminas šiuo konkrečiu atveju galėtų būti skaičiuojamas nuo 2010-01-25 (nuo skundžiamų administracinių aktų gavimo), o pareiškimas teismui buvo paduotas 2010-02-09.

22Atsakove G.J. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ praėjus nepagrįstai ilgam terminui tik 2010-01-06 raštu kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, todėl ir ši institucija praleido 1 mėnesio senaties terminą. Šį argumentą atsakovė grindė tuo, jog 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimo Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms“ 1.1. punktu Urėdijos buvo įpareigotos atkurti, prižiūrėti, saugoti miškus, racionaliai naudoti miškų išteklius ir prekiauti mediena bei miško ištekliais, todėl, anot atsakovės, netinkamai vykdė savo pareigas ir praleido kreipimosi į teismą terminą. Ieškovas nesutiko su šiuo argumentu, kadangi tuo pačiu atsakovės minimų LR Vyriausybės nutarimo Nr. 454 1.2. punktu Apskričių viršininkai buvo įpareigoti iki 2007 m. liepos 1 d. suformuoti šio nutarimo 1.1 punkte nurodytų valstybinės reikšmės miškų valstybinės miško žemės sklypus, rengiant ar keičiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, ir įregistruoti šiuos sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Vyriausybės nutarimo 2 punkte nurodyta, kad Apskritys atlikusios aukščiau nurodytus veiksmus, t.y. atlikusios teisinę nurodytų miško sklypų registraciją Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu, turėjo perduoti valstybinės reikšmės miškus (valstybinės miško žemės sklypus) patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti. Toks perdavimas turėjo būti įformintas tuo pačiu Vyriausybės nutarimo patvirtinto perdavimo ir priėmimo akto formos pagrindu. Visi šie nurodyti veiksmai nebuvo atlikti, todėl VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ neturėjo galimybės anksčiau sužinoti apie padarytus teisės aktų pažeidimus, perduodant privatiems asmenims valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius miškų plotus, nes patikėjimo teise valdyti jai valstybinės reikšmės miško sklypai nebuvo perduoti. Tuo pačiu paminėtina, kad VĮ „Vilniaus miškų urėdija“ net ir šiuo metu patikėjimo teise nevaldo nurodytų miškų plotų, o tai LR žemės įstatymo pagrindu atlieka Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽUM.

23Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu, buvo įrodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 2.5-41-23102 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. J. J.“ dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,18 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,4 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį Vilniaus r. sav., Avižienių sen., Klevinės k„ kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375, buvo priimta pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (įstatymo redakcija, buvusi aktuali nuo 2006 m. liepos 18 d. iki 2006 m. gruodžio 4 d.) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 4 dalies ir 13 straipsnio nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Minėta nuostata įtvirtinta ir kituose anksčiau minėtuose įstatymuose. Teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti, ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Šis institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Minėtos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ne vienoje byloje konstatavęs, kad bylose, kai konstatuojama, jog administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, nėra pagrindo taikyti administracinio reikalavimo senaties termino.

24Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti netenkintas. Pažymėjo, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini, nes pagal Valstybinės miškų tarnybos (2010-03-09 raštu Nr. 452) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruota Vilniaus miškų urėdijos Paežerio girininkijos 76 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 11, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 23 kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451) (toliau - Nutarimas Nr. 1154) priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr.4174/0200:8088. Valstybinės miškų tarnybos 2010-03-09 pažyma Nr. 19774 Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas 2010-03-09 Nr. P1003- 19782 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 4174/0200:8088 patenka 0,18 ha valstybinės reikšmės miškų plotas. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009-02-17 nutartyje Nr. 2A-138/2009 yra pažymėjęs, kad abejoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaigos oficialiais rašytiniais įrodymais dėl ginčo sklype esančio valstybinės reikšmės miško ploto nėra pagrindo. Todėl manytina, kad byloje yra pateikti neginčijami įrodymai, kad ginčo žemės sklype yra 0,18 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Pažymėjo, kad nuosavybės teisų atkūrimas turi būti vykdomas, pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus (tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2004-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A3-438/2004)). Be to, atsižvelgiant į teismų praktiką žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 1154 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje AM021/2006 konstatavo, kad vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimo priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miškų plotų ribas ir nurodo, kad tokiu atveju reikia keisti detaliuoju planu patvirtintas žemės sklypo ribas atliekant detalaus plano pakeitimą, įvertinus miško ribas. Vilniaus apskrities viršininkas, perleisdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas.

25IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

26Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje yra kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kurio metu buvo atkurta nuosavybė į dalį valstybinės reikšmės mišką.

27Apeliacinis skundas netenkintinas.

28Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 d. 6 p. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p. be kita ko nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 str. 2 ir 4 d., 13 str. 1 d. 1 p., 16 str. miškai, kurie priskirti valstybinės reikšmės miškams, piliečiams negrąžinami natūra, jie išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina teisės aktų nustatyta tvarka.

29Esminiai miškų atkūrimo, apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir kitokio pobūdžio klausimai reglamentuojami Miškų įstatyme (įstatymo 1 straipsnis). Nuosavybės teisė į miškus ir kai kurie valstybinės reikšmės miškų reglamentavimo klausimai nustatyti Miškų įstatymo 4 straipsnyje, galiojusiame VAVA 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo sklypą atkūrimo metu. Taigi Miškų įstatymo 4 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai ir išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu galiojusios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo redakcijos 13 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie buvo priskirti valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Ta aplinkybė, kad jų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu, o nepatvirtinus – neįgyja. Nurodytos įstatymo normos 3 punkte buvo nustatyta, kad išperkami miškai, jei jie priskirti miestų miškams. Dar kartą pabrėžtina, kad jų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Šių pavedimų davimas Vyriausybei nesudaro pagrindo Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinti taip, kad, tokių neatlikus, miesto miškai neišperkami. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama.

30Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 2.5-41-23102 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje G. J. J." dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 0,18 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,4 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirčiai, esantį Vilniaus r. sav., Avižienių sen., Klevinės k„ kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375, buvo priimta pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (įstatymo redakcija, buvusi aktuali nuo 2006 m. liepos 18 d. iki 2006 m. gruodžio 4 d.) 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 4 dalies ir 13 straipsnio nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Minėta nuostata įtvirtinta ir kituose įstatymuose.

31Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė bei nenustatė konkrečios 0,18 ha ploto dalies (valstybinės reikšmės miško) buvimo vietos, tikslių ginčo objekto ribų, t.y. nenurodė miško ploto ribų, posūkio taškų, riboženklių, koordinačių. 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje konstatavo, kad CK 1.109 straipsnyje nurodytas reikalavimas miško plotams - kad jie būtų apibrėžti. Taigi miškui apibrėžti būtini kriterijai yra jo dislokacija tam tikroje teritorijoje ir dydis. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad jeigu teismo sprendime nurodomi šie du kriterijai, tai teismo sprendimas atitinka CK 1.109 str. reikalavimus. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas atitiko šiuos reikalavimus, nes jame nurodyta valstybei grąžinamo miško dislokacija ir dydis - 0,18 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 0,4 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. 4174/0200:8088, unikalus Nr. 4400-0932-3375). Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo suformuluotos praktikos panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-212/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009).

32Kolegija nesutinka su apeliatės argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo sprendimą ir pagrįstai netaikė ieškinio senaties šioje byloje. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra konstatavęs, kad bylose, kai konstatuojama, jog administraciniais aktais pažeistos išimtinės valstybės nuosavybės teisės, nėra pagrindo taikyti administracinio reikalavimo senaties termino pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį. Šis institutas negali būti taikomas siekiant įteisinti išimtinės valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn, nes priešingu atveju teismo sprendimas įteisintų Konstitucijai expressis verbis prieštaraujančią teisinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010). Taigi, byloje konstatuota, kad ginčamu Vilniaus apskrities viršininko 2006-08-18 sprendimu (jo dalimi) buvo pažeista išimtinė valstybės nuosavybės teisė (t.y. atkurtos nuosavybės teisės į 0.18 ha valstybinės reikšmės miško plotą), todėl šiuo atveju senatis, nepaisant to, kad atsakovai prašo ją taikyti, negali būti taikoma.

33Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimą reglamentuojančias CK, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias CPK normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

34Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija

Nutarė

35Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. J. J.... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: panaikinti... 6. Ieškinyje nurodė, kad minėto VAVA sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto... 7. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos... 8. Atsakovė G.J. J. - pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti (II tomas,... 9. Atsakovai V. P., E. P., E. U., D. U., T. B. ir M. B. – pateiktame atsiliepime... 10. Trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija – pateiktame... 11. Trečiasis asmuo – Vilniaus m. 7 – ojo notarų biuro notarė D. B. –... 12. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 13. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį... 14. II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 15. Apeliaciniu skundu atsakovė G. J. J. prašo panaikinti Vilniaus rajono... 16. Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiais prokuroras, ginantis viešąjį... 17. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 dalyje yra nustatyta,... 18. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 19. Administracinių teismų praktikoje prokurorui, kaip viešąjį interesą... 20. Šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos prokuratūra tam tikrą pradinę... 21. Minėtu Vilniaus miškų urėdijos raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai... 22. Atsakove G.J. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad VĮ „Vilniaus... 23. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė... 24. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos... 25. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai... 26. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 27. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 28. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos... 29. Esminiai miškų atkūrimo, apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir kitokio pobūdžio... 30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus apskrities... 31. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas... 32. Kolegija nesutinka su apeliatės argumentais dėl ieškinio senaties taikymo.... 33. Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 34. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija... 35. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti...