Byla 3K-3-47/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

3dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovei prokurorei U. A.-R., atsakovės M. K. atstovei advokatei E. J., trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliotam asmeniui L. M.,

4viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau - VAVA), I. V., G. D. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimų ir dovanojimo sutarties panaikinimo; tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 12-ojo notarų biuro notarė D. S..

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I.

7Ginčo esmė

8Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą, priskirtą Vilniaus miesto teritorijai, kuriame yra miškas. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ieškiniu prašė panaikinti: Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2425 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M. K.“ (toliau – 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 2.4.-01-2425) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2426 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei G. D.“ (toliau – 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 2.4.-01-2426) dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, Vilniaus m. 12-ojo notarų biuro notarės D. S. 2007 m. balandžio 19 d. patvirtintos dovanojimo sutarties (notaro registro Nr. 1167) dalį, kuria G. D., atstovaujama pagal įgaliojimą R. N., padovanojo savo dukteriai I. V. 2004 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 2.4.-01-2426 suteikto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau – dovanojimo sutartis) dalį; taikyti restituciją natūra – įpareigoti M. K. ir I. V. grąžinti valstybei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad ginčijami sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės G. D. ir M. K. suteikiant natūra neatlygintinai sklypą teritorijoje, kuri priskirta Vilniaus miestui, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms: Konstitucijos 47 straipsniui, Miškų įstatymui, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – Atkūrimo įstatymas), kurie draudžia atkurti nuosavybės teises į žemę, suteikiant natūra miškus, kurie priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Kadangi ginčo sklypas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu priskirtas valstybinės reikšmės miškams, tai ginčijami sprendimai naikintini kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms ir taikytina restitucija natūra.

10II.

11Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

12Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino –panaikino 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2425 ir 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-2426 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 2,12 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, dovanojimo sutarties dalį; taikė restituciją natūra – įpareigojo M. K. ir I. V. grąžinti valstybei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą žemės sklypą (duomenys neskelbtini); paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad, remiantis 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 straipsnio 1 dalies 8 punktu, (duomenys neskelbtini) kaimo dalies teritorija priskirta Vilniaus miestui. Dėl to, remiantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje esantis miškas yra valstybinės reikšmės. Teismas nurodė, kad Aplinkos ministerijos atstovės paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai patvirtina, jog VAVA žinojo, kad ginčo sklypas yra valstybinės reikšmės miško plote. Dėl to teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatas, todėl yra naikintini. Panaikinus administracinius aktus, turi būti panaikintos ir šių aktų pagrindu atsiradę teisiniai padariniai, todėl teismas taikė restituciją natūra.

13Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyrius 1999 m. spalio 25 d. pavedė VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisėms G. D., M. K. ir J. S. atkurti, grąžinant žemę natūra; ši dokumentacija buvo parengta 2003 m. balandžio 18 d.; VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 11 d. raštas Nr. 187 patvirtina, kad buvusio savininko J. S. pretendentei M. K. 0,13 ha žemės plotas (duomenys neskelbtini) kaime priskirtas valstybės išperkamai žemei, o 2003 m. balandžio 18 d. žemės naudojimo plotų eksplikacija patvirtina, kad sklypą sudaro 2,12 ha miško; vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teisės atkurtos į 2,12 ha miško, kuris pagal 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ 1 straipsnio 1 dalies 8 punktą priskirtas Vilniaus miestui. Teismas nurodė, kad nuostata, jog Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo 1994 m. lapkričio 22 d.; tai reiškia, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, todėl atskiro priskyrimo nebereikia. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad tiek pretendentėms pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises, tiek VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus m. žemėtvarkos skyriui 1999 m. spalio 25 d. pavedant VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisėms atkurti, grąžintina ginčo žemė jau buvo priskirta Vilniaus miestui ir išimtine nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos natūra į ginčo žemės sklypą. Teismas nesutiko su apeliantų argumentais, kad, ginčijant VAVA sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės, ir grąžinus ginčo sklypą valstybei, atsakovėms bus užkirstas kelias į nuosavybės teisių atkūrimą, nes ši teisė gali būti įgyvendinta ne tik grąžinant turtą natūra, tačiau ir kitu būdu. Dėl šių motyvų teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčijamus administracinius aktus ir dovanojimo sutartį negaliojančiais ir taikė restituciją natūra. Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos ne iš visų atsakovų, o tik iš VAVA, nes ji priėmė imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančius ginčijamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir VAVA yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų, tai teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria valstybės naudai iš atsakovų priteista bylinėjimosi išlaidų, naikintina.

14III.

15Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai.

16Atsakovai M. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija kasaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Kasaciniai skundai grindžiami šiais motyvais:

171. Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai panaikino ginčijamus sprendimus, nes administraciniai aktai, kurių pagrindu parengti ginčijami sprendimai, yra galiojantys, t. y. ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų (Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties–Totorių kaimų dalies teritorijų, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtinto valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengto Vaidotų, Pagirių, Keturiasdešimties–Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau - Žemės reformos žemėtvarkos projektas); žemės sklypo plano, žemės sklypo kadastro duomenų, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentų, žemės sklypo abrisų). Ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Žemės reformos žemėtvarkos projektu, kuriuo buvo nustatytos ginčijamo žemės sklypo ribos, kurios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Bylą nagrinėję teismai neįvertino to, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai (žemės reformos žemėtvarkos projekto parengimas, jo patvirtinimas, žemės sklypo ribų paženklinimas vietovėje, kadastro duomenų parengimas ir kt.) tarpusavyje susiję ir sukeliantys teisinius padarinius po jo einančiam nuosavybės teisių atkūrimo etapui bei asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Nors šių galiojančių administracinių aktų pagrindu nuosavybės teisės neatsirado, jie sukėlė teisinius padarinius, t. y. teises ir pareigas pretendentams į nuosavybės teisių atkūrimą.

182. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Ginčijamų sprendimų teisėtumą patvirtina Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad nuosavybės teisės į Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra. Kadangi Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirta Vilniaus miestui, tai nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, t. y. kaip kaimo vietovėje. Dėl to projektuojant žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, taikomais kaimo, o ne miesto vietovėje esančiai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, apibrėžiančiame, kokia žemė yra priskiriama valstybės išperkamai, nenurodyta, kad miškai yra priskiriami valstybės išperkamai žemei, o šio įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata gina pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises, nes ja įtvirtinama galimybė baigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą tokiomis pat sąlygomis, kokiomis jis buvo pradėtas, užtikrinamas šio proceso tęstinumas ir pretendentų teisėtų lūkesčių apsauga, kad dėl vėliau valstybės priimtų teisės aktų jiems nekiltų neigiamų padarinių ir nebūtų pabloginama jų padėtis, palyginus su tais pretendentais, kuriems nuosavybės teisės atkurtos anksčiau.

193. Dėl miško statuso. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu (2000 m.) bei jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) galiojo Miškų įstatymo 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, kurios 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie priskirti miestų miškų grupei. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu tokio miškų priskyrimo nebuvo, šiuo projektu suformuoti žemės sklypai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01, t. y. dar iki Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo” įsigaliojimo. Dėl to žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu nebuvo pagrindo svarstyti klausimą, ar ginčo žemės sklype esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Miškų įstatymo 5 straipsnio nuostata reiškia, jog, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai, nes šioje įstatymo nuostatoje aiškiai įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškais laikomi ne bet kokie miesto teritorijoje esantys miškai, o tik tokie miškai, kurie priskirti miestų miškų grupei. Aplinkybę, kad Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu ginčijamas žemės plotas neturėjo valstybinės reikšmės miško statuso, patvirtina ir tai, kad 2000 m. balandžio 21 d. Žemės reformos žemėtvarkos projektą be pastabų suderino Vilniaus miškų urėdijos, t. y. institucijos, kuri teisės aktų nustatyta tvarka jai priskirtoje teritorijoje atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, specialistas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė Miškų įstatymo 5 straipsnio nuostatas, konstatuodamas, kad valstybinės reikšmės miško statusą ginčo miškas įgijo pagal įstatymą ginčo teritoriją įstatymu priskyrus Vilniaus miesto savivaldybei. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pretendentėms pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises ir VAVA žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 1999 m. spalio 25 d. pavedant VĮ Valstybiniam žemėtvarkos institutui parengti juridinę ir techninę dokumentaciją nuosavybės teisėms pretendentėms atkurti, grąžintina žemė jau išimtine nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai. Žemės nusavinimo metu ginčo žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties rėžiniame kaime; sklype jokio miško nebuvo, nes žemė buvo dirbama. Tik dėl to, kad, prijungus po nacionalizacijos sklypus prie kolūkio žemių, kurių dauguma sklypų nebuvo dirbami, kai kurie sklypai apaugo krūmais, želdiniais, mišku. Iki 1996 metų ginčo žemės sklypas priklausė Vilniaus rajono teritorijai ir jokių teisinių kliūčių nuosavybės teisėms į mišką atkurti nebuvo.

204. Dėl sąžiningų asmenų teisių apsaugos. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė restituciją, nes turtas nebuvo gautas per klaidą arba neteisėtai, o pritaikius restituciją vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, restitucija natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims. Teismai neatsižvelgė į priimtų sprendimų padarinius, nes šiuo metu žemės reforma (ypač sklypų suformavimo ir matavimo darbai) sustabdyta dėl finansų stokos, nuosavybės teisių atkūrimas toje pačioje kadastro vietovėje į kitus žemės sklypus būtų negalimas, nes laisvos žemės nėra. Dėl to pretendenčių padėtis būtų daug blogesnė, nes turto kainos šiuo metu sumažėjo, atkurti nuosavybės teises suteikiant sklypą neatlygintinai toje pačioje kadastro vietovėje arba Vilniaus mieste būtų neįmanoma. Teismai neatsižvelgė į tai, kad viešąjį interesą konkrečiose bylose būtų galima apginti kitokiais būdais, pavyzdžiui, nustatant specialias naudojimosi miškais sąlygas, nes ieškiniu siekiama išlaikyti valstybinės reikšmės mišką. Taip valstybė išvengtų galimų nuostolių atlyginimo pretendentėms dėl neteisėtų VAVA veiksmų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Aplinkos ministerija nesinaudojo jai įstatyme nustatyta kompetencija įgyvendinti valstybinių miškų savininko teises ir pareigas iki nuosavybės teisių į mišką atkūrimo, bet dalyvavo inicijuojant teisminį procesą praėjus ketveriems metams po nuosavybės teisių atkūrimo proceso.

21Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas ir trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo kasatorių kasacinius skundus atmesti, o Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniais skundais argumentai:

221. Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo. Žemės sklypo suformavimas žemės reformos žemėtvarkos projektu yra tik viena iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros sąlygų, tačiau tai nereiškia, kad yra įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų priimti sprendimą dėl žemės grąžinimo natūra visuma. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad VAVA sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms. Tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 20 d. buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl taikytina Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jei jie yra priskirti miestų miškams. Nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal VAVA sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus, todėl bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą ir padarė pagrįstą išvadą, jog valstybinės reikšmės miško statusą ginčo miškas įgijo pagal įstatymą, ginčo teritoriją įstatymu priskyrus Vilniaus miestui. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, esant pagrindui, gali būti keičiamas. Žemėtvarkos projektas ir kiti sklypo formavimo dokumentai nesukuria VAVA pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu tai prieštarauja aukštesnės galios imperatyviosioms įstatymų normoms, galiojančioms sprendimo priėmimo metu. Tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pretendento nuosavybę į konkretų žemės sklypą ir leidžia atsirasti konkrečioms pretendento teisėms ir pareigoms į jį.

232. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, t. y. ar nekilnojamasis turtas pagal Atkūrimo įstatymą nėra priskirtas valstybės išperkamam (Atkūrimo įstatymo 12-15 straipsniai). Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei nėra galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinti draudimai, todėl bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūros vykdymas kaip kaimo vietovėje nereiškia, kad ginčo teritorija ginčijamo sprendimo priėmimo ar žemėtvarkos projekto patvirtinimo metu buvo ne mieste. Miestų teritorijoje esantys miškai, yra miesto, kartu ir valstybinės reikšmės miškai, kurie pagal Konstituciją ir kitus įstatymus negali būti privačios nuosavybės objektas, todėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies ir 4 straipsnio 10 dalies nuostatos nesuteikė teisės VAVA atkurti nuosavybės teisių į ginčo mišką.

243. Dėl miško statuso. Byloje nustatyta, kad tiek ginčijamų sprendimų priėmimo (2004 m.), tiek žemėtvarkos projekto patvirtinimo (2000 m.) metu ginčo žemės sklype buvo miškas. Teisės aktų nenustatyta būtinybės mieste esančius miško plotus įtraukti į valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, patvirtintas Vyriausybės nutarimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime (bylos Nr. 44/04-10/06) konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai; nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių. Kadangi šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateikiamas teisės akto normų išaiškinimas, o šis teisės aktas nėra pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, tai šioje byloje teismai pagrįstai vadovavosi šiame nutarime pateiktu teisės akto normų išaiškinimu.

254. Dėl sąžiningų asmenų teisių apsaugos. Ginčo žemės sklypų grąžinimas valstybei pretendenčių padėties nepagrįstai nepablogina, nes teisės į nuosavybės teisių atkūrimą jos nepraranda. Nuosavybės teisių atkūrimo procese dalyvaujantys asmenys (pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą) taip pat turi būti rūpestingi ir atidūs, domėtis šiuo procesu, žinoti teisės aktų reikalavimus, rūpintis priimamų individualių administracinių aktų teisėtumu.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27

28IV.

29Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo

31

32Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis skirta situacijoms, kai nuosavybės teisės atkuriamos savininkams, kurių nacionalizuoti žemės plotai po 1995 m. birželio 1 d. buvo priskirti atitinkamų miestų savivaldybių teritorijoms. Šioje teises normoje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos vadovaujantis bendruoju ribotos restitucijos principu: žemė grąžinama natūra, jeigu neteisėtai nusavinta žemė neišperkama vadovaujantis to paties įstatymo 12 straipsniu. Nuosavybės teises atkurianti institucija taikė šią nuostatą taip, kad savininkams žemę atkūrė kaip kaimo vietovėje, o ne kaip žemę miesto teritorijoje. Besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės išperkamam. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitų to paties teises akto nuostatų, konkrečiai - 6 straipsnio 2 ir 4 dalimis bei 13 straipsniu, reikštų, kad restitucijos procese kai kuriems asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo. Taip Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis yra aiškinama ir ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrites viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009). Valstybės išperkami miškai ir vandens telkiniai gali būti įvairių grupių ir ne visada priklausyti nuo administracinio teritorijos priskyrimo miestų ar kaimo vietovei. Pavyzdžiui, draustiniai, rezervatai gali būti ir dažniausiai patenka į kaimo vietovėms priskirtas teritorijas. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Nuo restitucijos proceso pradžios buvo draudžiama natūra atkurti nuosavybės teises į miškus, esančius vertingose vietose. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kad yra išperkami valstybinės reikšmės miškai ir kad tokių miškų plotus tvirtina Vyriausybė, įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Vyriausybė 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 patvirtino valstybinės reikšmės miškų plotus. 2002 m. gruodžio 20 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 2013 yra vienas iš Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo keičiamas valstybinės reikšmės miškų ploto nustatymas atitinkamose vietovėse. Nuosavybės teises atkurianti institucija kartu yra atsakinga už žemės reformą valstybėje. Žemės reformos tikslas yra pakeisti žemės nuosavybės santykius (Žemės reformos įstatymo 2 straipsnis). Nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą - žemės reformos sudedamoji dalis, todėl sprendžiant, kokiu būdu bus vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, įgaliota institucija turi atsižvelgti į visus žemės reformos laikotarpiu vykstančius procesus. Pažymėtina, kad šie procesai vyksta tuo pat metu, todėl tiek atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tiek parduodant valstybinę žemę, tiek priimant sprendimą išpirkti žemę, valstybės institucijos turi veikti taip, kad viena konstitucinė vertybė nebūtų ginama pažeidžiant kitas vertybes. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Kolegija atmeta kasatorių argumentą, kad taikant Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį administraciniai aktai dėl miško grąžinimo natūra pilietėms M. K. ir G. D. buvo priimti teisėtai. Atsakovui – Vilniaus apskrities viršininko administracijai - priimant 2004 m. balandžio 6 d. sprendimus galiojo Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškui priskiriami miesto miškai. Atsakovas pagal savo kompetenciją (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis, Žemės reformos įstatymo 17 straipsnis) priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės sklypą miško ūkio veiklai Vilniaus miesto teritorijoje privalėjo patikrinti, ar galima tokį veiksmą atlikti pagal galiojantį teisinį reguliavimą.

33Dėl nuosavybės teisės apsaugos

34

35Kasatorės M. K. nurodomi argumentai dėl nuosavybės teisės neliečiamumo principo pažeidimo yra nepagrįsti. Kasatorė ignoruoja tą aplinkybę, kad nuosavybės teisė atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyjama tik priėmus teisės aktuose nustatytą individualų administracinį aktą, nagrinėjamos bylos atveju - apskrities viršininko sprendimą (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Nutarimas) 116 punktas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad iki turto grąžinimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos ir tik valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvusiam savininkui atkuriamos savininko teisės į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pripažinus administracinį aktą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, negaliojančiu, asmens (šiuo atveju - kasatorės) nebegalima laikyti teisėtu žemės savininku ir turtas iš jo gali būti išreikalaujamas taikant restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), o buvusiam savininkui nuosavybės teisės atkūrimas turi būti įvykdytas teisėtai.

36Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų aktų teisinės reikšmės ir būtinumo juos naikinti

37Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vykdant teisės aktų reglamentuotą procedūrą. Piliečių prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tik viena iš prielaidų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Be kiekvienam prašymui nagrinėti būtinų procedūrų, teisės aktuose gali būti nustatytos ir papildomos procedūros, kaip nagrinėjamoje byloje, kai buvo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema. Tokiu atveju žemė natūra grąžinama bei kompensuojama pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus (Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Žemės reformos žemėtvarkos projektai pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas (Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (toliau – Metodika) 2 punktas). Kartu tai atskirais atvejais būtinas dokumentas, kad būtų priimtas atitinkamas nuosavybės teisių atkūrimo aktas. Žemėtvarkos projektas gali būti tikslinamas ar rengiamas paskesnis projektas, jeigu pasikeičia nuosavybės teisių grąžinimo sąlygos (Metodikos 20.1.2 punktas, 43-45 punktai). Nagrinėjamos byloje ginčo teritorijos žemėtvarkos projektai buvo patvirtinti 2000 m. rugpjūčio 24 d. ir nebuvo keičiami iki sprendimų atkurti nuosavybę natūra priėmimo 2004 m. balandžio 6 d., nors šiuo laikotarpiu keitėsi Miškų įstatymas bei buvo priimti atitinkami Vyriausybės nutarimai dėl grąžinamoje žemėje esančio miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškui.

38Kasatorių argumentas, kad prokuroras reikšdamas ieškinį turėjo pareikšti reikalavimą panaikinti Žemės reformos žemėtvarkos projektą, žemės sklypo planą, sklypo kadastro duomenis, paženklinimo vietoje dokumentus, abrisus, kolegija atmeta kaip nereikšmingus, nes nurodyti aktai nesukelia asmeniui, pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises, teisinių padarinių be įgaliotos institucijos sprendimo grąžinti žemės sklypą natūra (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis, Nutarimo 116 punktas). Pažymėtina, kad Žemės reformos žemėtvarkos projekto ir kitų kasatoriaus nurodomų aktų teisėtumo klausimas šioje byloje nebuvo keliamas ir teismai neprivalėjo ex officio tirti jų teisėtumo. Administraciniai aktai, sukeliantys teisinius padarinius ir nesantys sudedamąja kito administracinio akto dalimi, gali būti atskirai nuginčijami teismine tvarka.

39Kasatorių nurodyta byloje ginčijamų apskrities viršininko 2004 m. balandžio 6 d. sprendimų atitiktis Žemės reformos žemėtvarkos projektui negali būti teisiškai reikšminga ir dėl tos priežasties, kad teismams konstatavus apskrities viršininko sprendimo prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktų – Konstitucijos, Miško įstatymo, Atkūrimo įstatymo – nuostatoms, jie pripažintini neteisėtais, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju - Žemės reformos žemėtvarkos projektui bei kitiems kasatorių nurodomiems sklypo formavimo dokumentams) jie galbūt ir neprieštarauja. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. A-525-19/2010). Spręsdamas analogišką ginčą Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad tai, jog administraciniai–procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Jų atitiktis priėmimo metu galiojusiems įstatymų reikalavimams gali būti patikrinama, sprendžiant jų sukeltų civilinių materialinių teisinių padarinių teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrites viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-559/2009).

40Pažymėtina, kad kasatorių nurodyti aktai, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimą kitu būdu, gali būti pakeisti tą klausimą sprendžiančių institucijų. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti ar tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos institucijai priimti sprendimus pažeidžiant galiojančius įstatymus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra bendrame Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos miško masyve, tai yra valstybinės reikšmės miško plote. Iki sprendimo atkurti nuosavybės teises natūra priėmimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2003 metais raštu pateikė Vilniaus miesto administracijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas ir sąrašus. Šiuos faktus nustatė pirmosios instancijos teismas ir kasacinės instancijos teismas vadovaujasi žemesnės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad ginčo žemėje nuosavybės teisių atkūrimo natūra metu buvo valstybinės reikšmės miškas, neturi teisinės reikšmės kasatorės M. K. kasacinio skundo argumentai, jog žemės nusavinimo metu ginčo žemėje miško nebuvo, taip pat apie teisinį miško statusą iki ginčo žemės priskyrimo prie miesto teritorijos. Kolegija pažymi, kad piliečiai, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negali turėti pagrįstų lūkesčių, jog į išimtine nuosavybės teise valstybei priklausančius miškus, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybes išperkami, nuosavybės teisės jiems bus atkurtos natūra. Priimti apskrities viršininko sprendimai pažeidžia imperatyviąsias teisės normas bei visuomenės interesą išsaugoti atitinkamas bendrąsias vertybes visos visuomenės narių poreikiams tenkinti. Todėl žemesnės instancijos teismų sprendimai nepažeidžia teisingumo principo ir atitinka konstitucinį proporcingumo principą.

41Atmetus kasatorių argumentą dėl būtinybės nagrinėjamoje byloje įvertinti Žemės reformos žemėtvarkos projekto teisėtumą, netenka teisinės reikšmės kasatoriaus Vilniaus apskrities viršininko administracijos argumentas, jog žemesnės instancijos teismai neįvertino žemėtvarkos projekto rengimo bei jo patvirtinimo metu galiojusio Miškų įstatymo 5 straipsnio, kuriame nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškams priklauso tik miškai, priskirti miesto miškams, o tokio miškų priskyrimo nebuvo atlikta, todėl kasacinis teismas dėl šio kasacinio skundo argumento atskirai nepasisako.

42

43

44Dėl restitucijos taikymo

45

46Kasatorė M. K. kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė restituciją. Vertinant šiuos kasatorės argumentus pastebėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl restitucijos taikymo yra suformuota, o kasatorė nepagrindė, kad žemesnės instancijos teismai būtų nukrypę nuo kasacinio teismo praktikos.

47Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/82004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-149/2007). Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009).

48Bylą nagrinėję teismai nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo būti taikoma, tokių nenurodo ir kasatorė. Restitucija nagrinėjamoje byloje pasižymi ypatumu - panaikinus Vilniaus apskrities viršininko sprendimą atkurti nuosavybės teises, kasatorė nepraranda teisės atkurti nuosavybes teises į neatkurtą nekilnojamojo turto dalį neprieštaraujančiu Atkūrimo įstatymui būdu. Dėl to kasatorės teiginiai, kad taikant restituciją natūra jos padėtis yra pabloginama, atmestini kaip nepagrįsti.

49Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

50

51Bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme patirta 104,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kasacinis teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pritaria Vilniaus apygardos teismo argumentams, jog bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ne vien vadovaujantis CPK 93, 98 straipsnių nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į bylos aplinkybes, bei vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, kad kasatorė M. K. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl išlaidos turėtų būti priteisiamos tik iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Tokiomis aplinkybėmis vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 4 dalimi, kasacinis teismas konstatuoja, kad procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto.

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Viliaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistus.

54Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Indrei Savkinienei,... 3. dalyvaujant ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro atstovei... 4. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą... 5. Teisėjų kolegija... 6. I.... 7. Ginčo esmė... 8. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į žemės... 10. II.... 11. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 12. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį... 13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m.... 14. III.... 15. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai.... 16. Atsakovai M. K. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija kasaciniais... 17. 1. Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo. Bylą nagrinėję... 18. 2. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų... 19. 3. Dėl miško statuso. Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo... 20. 4. Dėl sąžiningų asmenų teisių apsaugos. Bylą nagrinėję teismai... 21. Atsiliepimais į kasacinius skundus ieškovas ir trečiasis asmuo Aplinkos... 22. 1. Dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo. Žemės sklypo... 23. 2. Dėl nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų... 24. 3. Dėl miško statuso. Byloje nustatyta, kad tiek ginčijamų... 25. 4. Dėl sąžiningų asmenų teisių apsaugos. Ginčo žemės sklypų... 26. Teisėjų kolegija... 27. ... 28. IV.... 29. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Dėl Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimo ir... 31. ... 32. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis skirta situacijoms, kai nuosavybės... 33. Dėl nuosavybės teisės apsaugos ... 34. ... 35. Kasatorės M. K. nurodomi argumentai dėl nuosavybės teisės neliečiamumo... 36. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų aktų teisinės... 37. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį... 38. Kasatorių argumentas, kad prokuroras reikšdamas ieškinį turėjo pareikšti... 39. Kasatorių nurodyta byloje ginčijamų apskrities viršininko 2004 m.... 40. Pažymėtina, kad kasatorių nurodyti aktai, sprendžiant nuosavybės teisių... 41. Atmetus kasatorių argumentą dėl būtinybės nagrinėjamoje byloje įvertinti... 42. ... 43. ... 44. Dėl restitucijos taikymo... 45. ... 46. Kasatorė M. K. kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai... 47. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį... 48. Bylą nagrinėję teismai nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių... 49. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 50. ... 51. Bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme patirta 104,35 Lt išlaidų,... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Viliaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimą ir Vilniaus... 54. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...