Byla 2A-438/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Valentinui Baltrūnui, atsakovės atstovui advokatui Andriui Smaliukui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-343-109/2008 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovei Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarei D. V. , trečiasis asmuo akcinė bendrovė Lietuvos draudimas, dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarei D. V. , prašydama priteisti iš atsakovės 228 333 Lt žalos atlyginimą bei palūkanas. Nurodė, kad atsakovė 1996 m. balandžio 23 d. patvirtino dovanojimo sutartį, kuria jos tėvas A. P. padovanojo jai 1/2 dalį gyvenamojo namu su priklausiniais, esančiais ( - ). Ieškovės tėvas mirė 2000 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-820-587/2005 patenkino ieškovės motinos K. P. ieškinį ir pripažino negaliojančia minėtą atsakovės patvirtintą dovanojimo sutartį, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, nes ji buvo sudaryta be dovanotojo sutuoktinio rašytinio sutikimo (SŠK 21 str., 1964 m. CK 47 str., CK 3.87, 3.88, 3.96 str.). Kauno apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pritaikius restituciją, minėtas turtas buvo grąžintinas ieškovės motinai K. P. . Ieškovės motina mirė 2005 m. lapkričio 14 d. Ieškovė teigė, kad dėl kaltų notarės veiksmų, tai yra dėl Santuokos šeimos kodekso 21 straipsnio imperatyvios normos, reikalaujančios raštiško dovanotojo sutuoktinės K. P. sutikimo bei Notariato įstatymo 46, 40 straipsnių normų pažeidimų, pripažinus sutartį negaliojančia, ji neteko dovanoto turto - 1/2 dalies gyvenamojo namo su priklausiniais, o priėmus palikimą, jai teko tik 1/12 šio nekilnojamojo turto dalis. Ieškovė laikė, jog yra pagrindas reikalauti, kad notarė atlygintų žalą, kurią sudaro šio turto dalių vertės skirtumas (CK 1.138, 6.245 - 6.249, 6.263, 6.210 str.).

4Atsakovė notarė D. V. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad vien faktas, jog notaro patvirtinta dovanojimo sutartis teismine tvarka buvo pripažinta negaliojančia, savaime nėra pakankamas pagrindas reikalauti žalos atlyginimo, jei ta žala ir jos dydis nėra įrodytas. Atsakovė nurodė, jog patvirtino ginčo dovanojimo sandorį būdama įsitikinusi, kad ½ dalis A. P. priklausančio namo yra jo asmeninė nuosavybė ir sutuoktinės rašytinis sutikimas yra nereikalingas. Tačiau teismams konstatavus, kad ji pažeidė imperatyvią teisės normą, dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų, šis sandoris laikytinas niekiniu, todėl negali sukelti teisinių pasekmių. Tokiu būdu ieškovė žalos nepatyrė ir teisės į turtą neprarado, nes niekada jos nebuvo įgijusi. Be to, teigė, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Neatlygintino sandorio pripažinimas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir restitucijos taikymas nereiškia turto netekimo.

5Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad deliktinės atsakomybės taikymas notarui yra galimas tik įrodžius visas bendrąsias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Nagrinėjamu atveju notarės kaltė yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-820-587/2005. Tačiau teismas sprendė, kad notarės civilinė atsakomybė yra negalima, nes nėra vienos iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų - žalos, kuri suprantama kaip turto sunaikinimas, sužalojimas, kitokio neigiamo poveikio jam padarymas, taip pat patirti nuostoliai, galintys pasireikšti išlaidomis arba negautomis pajamomis. Teiginius, kad ieškovė neįrodė žalos, teismas grindė nurodydamas, jog iš esmės sutinka su visais atsakovės argumentais, kuriais remiantis atsakovė prašo ieškinį atmesti. Teismas nurodė, kad ginčo dovanojimo sandoris yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir 1964 m. CK 47 str. pagrindu pripažintas negaliojančiu. Niekiniais laikomi sandoriai, kuriuos įstatymas pripažino negaliojančiais nuo pat jų sudarymo momento, nesvarbu kokia buvusi juos sudariusių asmenų valia. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyvias teisės normas, yra pripažįstami niekiniais ir negalioja ab initio, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Iš neteisėto sandorio negali atsirasti teisėta kieno nors teisė, taip pat nė viena neteisėto sandorio šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos šalies sąskaita, nes nėra teisinio pagrindo, todėl teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ji dėl notarės neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Taip pat, teismo nuomone, ieškovė jokių nuostolių nepatyrė dar ir dėl to, kad dovanojimo sandoris yra neatlygintinis, jį sudarant ji jokių mokėjimų neatliko, o pripažinus sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, ieškovė turėjo grąžinti turtą, kurį įgijo pagal neteisėtą sandorį. Dėl šios išvados teismas netyrė ir nepasisakė dėl žalos dydžio.

6Apeliaciniu skundu ieškovė A. B. prašo teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos eismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Nepagrįsta teismo išvada, kad dovanojimo sutartis yra niekinis sandoris, nesukėlęs jokių teisinių pasekmių, todėl ieškovei neatsirado žala. Sandoris laikomas niekiniu, jei jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepriklausomai nuo to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Nagrinėjamu atveju dovanojimo sutartis būtų galiojusi, jei nebūtų užginčyta K. P. . Dovanojimo sutartis buvo nuginčyta praėjus devyneriems metams po jos sudarymo. Iki jos nuginčijimo, sutartis galiojo, o jos pagrindu buvo įregistruotos ieškovės daiktinės teisės nekilnojamojo turto registre. Nuginčijus šį sandorį bei pritaikius restituciją, ieškovė patyrė žalą, kuri pasireiškia tuo, jog ji prarado turėtą turtinę teisę į minėtą turtą, dėl turtinės teisės praradimo neigiamai pasikeitė jos turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki sandorio nuginčijimo.
  2. Teismas, aiškindamas žalos sąvoką, neteisingai išaiškino ir pritaikė CK 6.249 straipsnio pirmąją dalį bei 1964 m. CK 483 straipsnį. Žala gali pasireikšti dėl to, kad asmuo praranda turėtą turtinę teisę, nes dėl teisės praradimo neigiamai pasikeičia jo turtinė padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki pažeidimo nustatymo.
  3. Teismas visiškai netyrė aplinkybių, jog atsakovei tvirtinant ginčo dovanojimo sutartį, nebuvo išreikšta vieno iš sutuoktinių valia, tačiau šioje civilinėje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. P. turėjo teisę dovanoti pusę tuo metu buvusio bendrosios jungtinės nuosavybės teise nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo. Tokio sandorio sudarymui įstatymas kito sutuoktinio sutikimo nereikalavo, o tai reiškia, kad nuginčijus šią dovanojimo sutartį, tuo pačiu, dėl notarės kaltės, buvo nuginčyta ir ta sandorio dalis, kuria dovanotojo valia buvo išreikšta.
  4. Teismas ignoravo notarų civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, netinkamai jas išaiškindamas ir pritaikydamas, pažeidė įrodymų vertinimo principus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.
  5. Teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai įvertino šios bylos aplinkybes, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
  6. Teismo išvados prieštarauja viena kitai, nes nors teismas nurodė, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota atsakovės kaltė, tačiau nuo pačiu sprendė, kad nepagrįsti ieškovės teiginiai dėl patirtos žalos.
  7. Teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas notaro civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, atsisakydamas tirti bylos įrodymus dėl žalos dydžio, neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų ir todėl liko neatskleista bylos esmė.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė notarė D. V. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Ieškovė netinkamai aiškina sandorių negaliojimo institutą ir nepagrįstai teigia, kad dovanojimo sutartis yra nuginčijamas sandoris. Esminis ir vienintelis niekinio sandorio kriterijus yra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu buvimas, o ne teismo sprendimo buvimas ar ne. Nustačius, jog sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, jis laikomas niekiniu ir negalioja nuo sudarymo momento, nepriklausomai nuo to, kad sandorio negaliojimas pripažintas praėjus tam tikram laikui. Nagrinėjamu atveju sandoris yra niekinis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms – ieškovės tėvas perleido jai turtą be sutuoktinės sutikimo. Atsakovės patvirtinto sandorio negaliojimą lėmė ne šalių valios trūkumai, o kitas pagrindas – prieštaravimas imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
  2. Pagrįsta teismo išvada, jog ieškovė neįrodė savo patirtos žalos, nes niekiniai sandoriai negalioja nuo jų sudarymo ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Vien faktas, kad sandoris buvo pripažintas negaliojančiu, savaime nėra pagrindas taikyti notarui deliktinę atsakomybę bei reikalauti žalos atlyginimo. Būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Nagrinėjamu atveju ieškovė žalos nepatyrė ir teisės į turtą neprarado, nes niekada jos nebuvo įgijusi. Laikoma niekinių sandorių apskritai nesant ir jie nesukelia jokių teisinių padarinių, todėl ieškovės turtinė padėtis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nepasikeitė. Toks sandoris, remiantis įstatymu, apskritai negalėjo būti sudarytas ir turtas negalėjo būti įgytas, nepriklausomai nuo notaro patvirtinimo, todėl vien aplinkybė, kad imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantį sandorį patvirtino notaras, nėra pagrindas laikyti, kad sandoris sukėlė teisines pasekmes.
  3. Atmestini ieškovės teiginiai, jog teismas nepasisakė dėl visų jos argumentų. Nesant nuostolių, kurių galėtų reikalauti ieškovė, teismas pagrįstai giliau neanalizavo argumentų dėl žalos dydžio, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.
  4. Nors ieškovė nurodo, kad teismo išvados yra tendencingos, nepagrįstos ir nelogiškos, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių teisinių argumentų bei konkrečių motyvų. Savo galimybe reikšti nušalinimą ji nepasinaudojo.
  5. Teigdama, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, ieškovė tik išvardijo bylų numerius, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė teisės taikymo ir aiškinimo pažeidimas. Iš ieškovės nurodytų nutarčių turinio matyti, kad jose pasisakoma dėl visiškai skirtingų teisinių aspektų, nei nagrinėti šioje byloje.
  6. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismo išvados prieštarauja viena kitai. Ieškovė neteisingai interpretuoja deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. Kaltė ir žala yra dvi savarankiškos bei viena nuo kitos nepriklausančios sąlygos. Jei ieškovas neįrodo, kad patyrė žalą, gali susidaryti situacija, kad nors kaltė bus preziumuojama, nesant kito civilinės atsakomybės elemento – žalos – deliktinė atsakomybė atsakovui nebus taikoma ir čia nebus jokio prieštaravimo. Taip ir yra nagrinėjamu atveju.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, atmesdamas ieškovės A. B. ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 320 straipsnio antroje dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinės tik tuos klausimus, kuriuos apeliantas ginčija savo apeliaciniame skunde.

10Kaip buvo minėta, ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės žalą, kurią ji patyrė dėl atsakovės kaltės netekusi anksčiau šioje nutartyje nurodytos turto dalies (CK 1.138, 6.245 - 6.249, 6.263, 6.210 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantė, teismas, atmesdamas tokį jos reikalavimą, teisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai rėmėsi faktu, jog įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu, kuris buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-820-587/2005), atsakovės 1996 m. balandžio 23 d. patvirtinta dovanojimo sutartis, kuria A. P. padovanojo ieškovei 1/2 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančius ( - ), buvo pripažinta negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 str., SŠK 21 str., Notariato įstatymo 40, 46 str., CK 3.87, 3.88, 3.96 str.). Teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyvias teisės normas, yra pripažįstami niekiniais ir negalioja ab initio. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad ši sutartis jos šalims nesukūrė jokių teisinių pasekmių, o pritaikius restituciją iš ieškovės buvo priteistas turtas, kurį ji neteisėtai buvo gavusi. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai laikė, jog turto netekimą dėl restitucijos ieškovė neturi pagrindo traktuoti kaip patirtą žalą, kurią privalo atlyginti nurodytą sandorį patvirtinusi atsakovė (CK 6.263 str.).

11Apeliantės išdėstyti argumentai apie tai, jog minimas sandoris buvo nuginčytas, neduoda pagrindo priešingai išvadai. Kaip teisingai nurodė savo atsiliepime į šį skundą atsakovė, vienintelis niekinio sandorio kriterijus yra jo prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms, tai yra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu buvimas, ar nebuvimas, o ne teismo sprendimo buvimas ar ne. Minimo sandorio prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms, kaip ne kartą minėta, yra konstatuotas galiojančiais teismų sprendimais, nes buvo nagrinėjamas kilęs ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. V. individuali įmonė, tretieji asmenys: J. Ž., V. A., bylos Nr. 3K-3-147/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr.3K-7-4/2006). Tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl šio yra niekinis.

12Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų, tai yra prašomos priteisti iš atsakovės žalos fakto, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, teisingai nenagrinėjo apeliantės argumentų bei įrodymų, susijusių su reikalaujamos priteisti žalos dydžiu, ir šį ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo naikinti šį teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 263 str., CK 6.245, 6.263 str. 6.249 str. 1 d.).

13Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog šio ieškinio dalyku, kaip minėta, yra žala, kurią ieškovė apibrėžė kaip turto netekimą. Kaip žinia, tik ieškovas turi teisę apibrėžti ieškinio dalyką bei pagrindą (CPK 42 str.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje be kitų argumentų, kuriais grindė ieškinio atmetimą, konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad dėl notarės veiksmų patyrė žalą. Taigi teismas, pagrįstai atmesdamas šioje byloje pareikštą ieškinį, be pagrindo nurodė šį apibendrinantį motyvą. Be to, pažymėtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė teisingai nurodo, jog nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio atmetimas nereiškia, kad niekinį sandorį patvirtinęs notaras yra iš viso atleidžiamas nuo žalos atlyginimo.

14Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės A. B. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovės A. B. valstybei 10,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 22).

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Nutarė

17Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti valstybei iš ieškovės A. B. 10,25 Lt (dešimt litų 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai