Byla e2-2054-823/2017
Dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Flaglita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-5438-431/2017, kuria teismas tenkino pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama iškelti atsakovei UAB „Flaglita“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė nevykdo savo įsipareigojimų, jos skola pareiškėjai sudaro 5 886,88 Eur.
  2. Atsakovė UAB „Flaglita“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad VMI sistemoje yra įvykusi klaida, nes, 2014 m. liepos 24 d. UAB „Flaglita“, atsisakiusi PVM mokėtojos statuso, liko skolinga valstybei 5 857,38 Lt PVM. Ši skola dabar nepagrįstai nurodoma kaip atsakovės skola eurais. Atsakovė prašė teismo suteikti laiko šalims sudaryti taikos sutartį.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi iškėlė UAB „Flaglita“ bankroto bylą, bendrovės bankroto administratore paskyrė UAB „GENORA“.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovės skola valstybės ir savivaldybės biudžetams bei fondams pagal mokesčių mokėtojo 2017 m. rugsėjo 25 d. balansą sudaro 5 886,88 Eur, mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2014 m. vasario 17 d.
  3. VMI, siekdama išieškoti susidariusį įsiskolinimą, įmonei taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme numatytas priverstinio poveikio priemones. VMI taikė nurodymus dėl lėšų pervedimo ne ginčo tvarka įsiskolinimui padengti, tačiau nurodymai buvo neįvykdyti. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad įmonės sąskaitose piniginių lėšų judėjimo nebuvo.
  4. Nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos iš banko sąskaitose esančių lėšų buvo priimtas 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-69540 dėl 5 857,38 Eur išieškojimo iš bendrovės turto, kuris buvo perduotas vykdyti antstolės N. L. kontorai. Tačiau vykdomasis dokumentas buvo grąžintas kartu su 2017 m. rugsėjo 12 d. išieškojimo negalimumo aktu Nr. S-17-62-13472. Išieškojimo negalimumo akte antstolė nurodė, kad atsakovės vardu atidarytose sąskaitose piniginių lėšų Lietuvos Respublikoje veikiančiuose bankuose nėra, be to, nerasta jokio skolininkės vardu registruoto turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.
  5. Pagal VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašą atsakovės vardu registruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių nėra. Atsakovė finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ Registrų centrui nėra pateikusi nei už vienus savo veiklos metus, todėl aktualių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį bendrovės mokumą, taip pat nėra.
  6. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes teismas sprendė, kad bendrovė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ir yra nemoki, todėl jai keltina bankroto byla (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 2 straipsnio 8 punktas).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Flaglita“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. VMI sistemoje yra įvykusi klaida, nes 2014 m. liepos 24 d. UAB „Flaglita“, atsisakiusi PVM mokėtojos statuso, liko skolinga valstybei 5 857,38 Lt PVM, kuri nebuvo perskaičiuota, o yra įvardijama kaip skola eurais. Teismas į šią klaidą neatsižvelgė, VMI finansinio reikalavimo nepatikslino.
    2. Atsakovė prašė teismo suteikti laiko šalims sudaryti taikos sutartį, taip pat pateikti balansą, tačiau teismas ginčijamą nutartį priėmė neįvertinęs bendrovės balanso.
    3. Bendrovei nėra žinoma apie antstolių patvarkymus, jie bendrovei nėra įteikti, o vykdomosios bylos nėra prijungtos prie šios bylos. Bendrovė nesutinka nei su antstolės N. L. 2017 m. rugsėjo 12 d. patvarkymu „Dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo“, nei su 2017 m. rugsėjo 12 d. išieškojimo negalimumo aktu Nr. S-17-62-13472, kadangi ji turi pakankamai turto.
  2. Pareiškėja VMI atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atskirajame skunde pateikiami argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Atsakovė, prieštaraudama bankroto bylos iškėlimo faktui, turėjo pateikti į bylą įrodymus, kurie paneigtų įsiskolinimą kreditoriams bei patvirtintų apeliantės mokumą, tačiau tokie įrodymai į bylą pateikti nebuvo.
    2. Nesutiktina su atsakovės teiginiais, kad VMI sistemoje yra įvykusi klaida ir UAB „Flaglita“ mokestinė nepriemoka neteisingai buvo konvertuota iš litų į eurus. Šį atsakovės teiginį paneigia lentelės duomenys, kuriuose nurodyta, iš kokio atskiro mokesčio deklaracijų ir už kokį mokestinį laikotarpį susidarė atsakovės skola VMI.
    3. Nors VMI nuo 2014 m. kovo mėnesio taiko mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus, tačiau daugiau kaip per trejus metus išieškoti mokestinės nepriemokos nepavyko. Antstolė N. L. išieškotojai VMI grąžino vieną iš vykdomųjų dokumentų su išieškojimo negalimumo aktu. Išieškojimo negalimumo akte nurodyta, kad atsakovės vardu atidarytose sąskaitose piniginių lėšų Lietuvos Respublikoje veikiančiuose bankuose nėra, be to, nerasta jokio skolininkės vardu registruoto turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Taigi, antstolė konstatavo, kad atsakovė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma. Apeliantė atskirajame skunde tik deklaratyviai teigia, kad nesutinka su šiuo antstolės patvarkymu, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikia jokių dokumentų apie bendrovės ūkinę finansinę būklę, t. y. įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jos nemokumo, akivaizdaus negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, bei ketinimo nevykdyti savo įsipareigojimų.
    4. Į bylą nepateikta jokių duomenų apie tai, kad atsakovės pradelstos skolos kreditoriams neviršija pusės balansinio turto vertės ir nekelia grėsmės įmonės mokumui. Be to, atsakovė, net ir žinodama apie keliamą bankroto bylą, nesumokėjo mokestinės nepriemokos ar jos dalies. Akivaizdu, kad bendrovė nesiekia tinkamai ir laiku vykdyti mokestinių prievolių, o VMI taikomi priverstinio išieškojimo veiksmai buvo neveiksmingi. Atsakovė neturi registruotino kilnojamojo/nekilnojamojo turto. VMI neturi duomenų, kad atsakovė nuosavybės teise valdytų kokį nors kitą materialųjį turtą, vykdytų veiklą, gautų pajamas. Tą faktą patvirtina ir antstolės išieškojimo negalimumo aktas.
  3. Bylos nagrinėjimo Lietuvos apeliaciniame teisme dieną atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą 30 dienų. Nurodė, kad yra asmuo, norintis perimti VMI kreditorinį reikalavimą ir užbaigti bylą taikiai, tačiau į atitinkamus prašymus dar nėra gauti atsakymai.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Dėl atsakovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą

  1. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas. Šis principas įtvirtintas ĮBĮ nuostatose, numatančiose griežtus procesinius terminus tam tikroms procedūroms atlikti. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalį, teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalį, atskirasis skundas dėl nutarties iškelti bankroto bylą Lietuvos apeliaciniame teisme turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo bylos medžiagos gavimo Lietuvos apeliaciniame teisme dienos.
  2. Nagrinėjama byla Lietuvos apeliaciniame teisme gauta 2017 m. lapkričio 16 d., taigi šio skundo nagrinėjimo diena yra paskutinė ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto termino diena. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka, kad, esant objektyvioms ir įtikinančioms aplinkybėms, šis terminas teismo galėtų būti viršijamas šalių prašymu, laikantis proporcingumo principo reikalavimų, tačiau apeliantės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą 30 dienų terminui, t. y. laikotarpiui, daugiau nei 2 kartus viršijančiam ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalyje nustatytą terminą, akivaizdžiai nėra suderinamas su ĮBĮ tikslais ir jame įtvirtintu operatyvumo principu.
  3. Kartu su prašymu atidėti bylos nagrinėjimą apeliantė pateikė 2017 m. lapkričio 13 d. el. laišką, adresuotą VMI, kad yra radusi mokestinės nepriemokos perėmėją ir 2017 m. lapkričio 27 d. prašymą Vilniaus apskrities VMI viršininkui tarpininkauti sudarant mokestinės nepriemokos perėmimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie dokumentai nėra pakankami spręsti, kad mokestinės nepriemokos perėmimo sutartis realiai bus sudaryta, kadangi pateiktuose dokumentuose net nėra nurodytas konkretus galimas mokestinės nepriemokos perėmėjas. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė į VMI dėl mokestinės nepriemokos perėmimo kreipėsi jau po šioje byloje ginčijamos nutarties priėmimo, nors turėjo visas galimybes šį klausimą spręsti anksčiau.
  4. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal ĮBĮ nuostatas, tiek kreditorinių reikalavimų perėmimas, tiek taikos sutarties sudarymas yra galimas ir po bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tokiu atveju, sudarius taikos sutartį, įmonei iškelta bankroto byla gali būti nutraukiama (ĮBĮ 26 straipsnio 3 dalis, 27 straipsnio 3 dalis, 28 straipsnis).
  5. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą negali būti tenkinamas.

10Dėl atskirojo skundo

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas iškėlė UAB „Flaglita“ bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.
  3. Nesutikdama su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria konstatuotas apeliantės nemokumas, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas apie jos nemokumą sprendė nepagrįstai ir neturėdamas tam reikalingų duomenų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
  4. Pagal teismų nuosekliai formuojamą praktiką, nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą, įmonės mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-623-381/2017). Taigi, būtent apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, privalėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius jos mokumą.
  5. Bendrovės nemokumas paprastai nustatomas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią bendrovės finansinę būklę. Tačiau tais atvejais, kai bendrovės vadovas neteikia teismui duomenų, reikalingų išspręsti bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), teismas apie įmonės (ne)mokumą gali spręsti iš paties teismo surinktų duomenų, net jeigu jie nėra pakankamai išsamūs, o išsamesnių į bylą nepateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-682-381/2016 ir joje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika).
  6. Būtent tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje, kuomet, žinodama apie jos atžvilgiu inicijuotą bankroto bylos iškėlimo procesą, atsakovė nei per pirmosios instancijos teismo nustatytą, nei per pratęstą, terminą nepateikė teismui duomenų, susijusių su jos finansine padėtimi, veiklos vykdymu bei galimybėmis vykdyti turimus įsipareigojimus kreditoriams (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis). Toks atsakovės elgesys, neteikiant teismui įmonės finansinę padėtį pagrindžiančių duomenų, laikytinas pasyviu ir pažeidžiančiu ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl atsakovės (ne)mokumo ir pagrindo jai iškelti bankroto bylą sprendė pagal byloje esančius, pareiškėjos pateiktus, duomenis.
  7. Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi nustatė, kad atsakovė Juridinių asmenų registrui nėra pateikusi savo finansinės atskaitomybės dokumentų, savo vardu registruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių neturi, atsakovės skola valstybės biudžetams bei fondams yra susidariusi nuo 2014 m. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantės nebuvo paneigtos.
  8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė ir po ginčijamos teismo nutarties priėmimo toliau nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams – jos skola VMI, lyginant su fiksuota pirmosios instancijos teismo nutartyje, nėra sumažėjusi ir sudaro 5 886,88 Eur (2017 m. lapkričio 29 d. duomenimis), be to, bendrovė skolinga VSDFV 1 984,51 Eur sumą.
  9. 2017 m. rugsėjo 12 d. išieškojimo negalimumo aktu konstatuota, kad atsakovė neturi turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, nurodant, kad atsakovė neturi ne tik kilnojamojo bei nekilnojamojo turto, bet ir piniginių lėšų. Nors atsakovė atskirajame skunde teigia, kad su minėtu antstolės patvarkymu nesutinka, tačiau nepateikia jokių įrodymų ne tik tokiems savo nesutikimo motyvams pagrįsti, bet ir duomenų, kad šiuo atveju aktualūs antstolės procesiniai dokumentai būtų ginčijami ar yra nuginčyti.
  10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nesutikdama su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi bei pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis dėl įmonės nemokumo, įmonės mokumą patvirtinančius įrodymus, paneigiančius pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, tarp jų ir bendrovės balansą ar su pareiškėja sudarytą taikos sutartį, apeliantė galėjo pateikti apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu arba iki paskirtos teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme dienos, tačiau tokie įrodymai pateikti nebuvo. Apeliantė su atskiruoju skundu taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atskirojo skundo teiginius, kad ji turi pakankamai turto. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti kitokių išvadų, susijusių su atsakovės mokumu, nei ginčijama nutartimi padarė pirmosios instancijos teismas.
  11. Atskirajame skunde apeliantė taip pat nurodo, kad jos įsiskolinimo pareiškėjai dydis yra nurodytas neteisingai dėl VMI sistemoje įvykusios klaidos, konvertuojant įsiskolinimą litais į įsiskolinimą eurais, ir kad pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių pareiškėjos reikalavimo dydžiui patikslinti.
  12. Pasisakant dėl šių apeliantės argumentų pažymėtina, kad bankroto bylos kėlimo stadijoje kreditoriaus reikalavimo teisė ir dydis nenustatinėjami, šie klausimai sprendžiami iškėlus skolininkui bankroto bylą ir sprendžiant dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo ir dydžio. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekdamas nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017).
  13. Šiuo atveju atsakovė neginčija VMI, kaip bendrovės kreditorės, statuso, tuo tarpu jos atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bankroto bylos atsakovei iškėlimo klausimą, turėjo spręsti ir dėl VMI reikalavimo dydžio, jo tikslinimo, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi VMI finansinio reikalavimo dydžio klausimas bus sprendžiamas kitame bankroto proceso – kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, etape.
  14. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Apeliantės prašymą atidėti bylos nagrinėjimą atmesti.

13Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai